2020-12-02 Nr. AB-22938-3-62-3-00415-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2326-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00415-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. L. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laisvės atėmimo bausmę nuo 2012 m. spalio 19 d. iki 2019 m. vasario 21 d. (kreipimosi į teismą dienos) atliko Pravieniškių PN-AK. Pareiškėjas skundą grindė šiomis aplinkybėmis:

2.1. Gyvenamosiose patalpose nuolat gyveno devyni ir daugiau asmenų, be to, dalį ploto užėmė patalpose buvę baldai, todėl buvo labai ankšta ir nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamųjų patalpų plotas, turintis tekti vienam asmeniui.

2.2. Pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas 50–60 kv. m, buvo per maži.

2.3. Pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais, kadangi daug nuteistųjų kiemelyje rūkė, o jis pats buvo nerūkantis.

2.4. Kalinimo įstaigoje buvo propaguojama subkultūra, diskriminacija, kastos, todėl jis, žemesniųjų kastai priklausantis nuteistasis, patyrė nelygybę.

2.5. Gyvenamosiose patalpose nebuvo įrengtos ventiliacijos, todėl patalpas galėjo vėdinti tik per langus, taip pat 2 būrio virš dušo įrengtose patalpose buvo pelėsio.

2.6. Tiek natūralus, tiek dirbtinis apšvietimas gyvenamosiose patalpose buvo netinkamas, o naktinio apšvietimo visai nebuvo, jog temperatūra tinkama nebuvo, taip pat visose gyvenamosiose patalpose pilna parazitų.

2.7. Sanitariniame mazge nebuvo užtikrintas inventoriaus skaičius, todėl tekdavo laukti eilėse.

2.8. Gyvenamosios patalpos netinkamos būklės, taip pat patalpos ir nuteistųjų čiužiniai nedezinfekuojami, tiekiamas maistas neatitiko nustatytų maisto kokybės ir kiekio normų.

2.9. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė asmeninių nepatogumų, dvasinių kančių, išgyvenimų, pažeminimą, stresą, bendravimo galimybių sumažėjimą.

3. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimą į skundą Pravieniškių PN-AK grindė šiais argumentais:

3.1. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjui tekęs gyvenamųjų patalpų plotas žymiai viršijo nustatytą normą, teisės aktai nenumato, kad baldų užimamas plotas būtų išskaitytas iš bendro ploto, apskaičiuojant tenkantį vienam asmeniui gyvenamosios patalpos plotą, į baldų užimamą plotą atsižvelgiama tik tuo atveju, kai konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimas.

3.2. Pareiškėjas yra rūkantis, todėl jo pretenzijos dėl kitų rūkančiųjų sukeltų neigiamų padarinių jo sveikatai nepagrįstos ir nelogiškos.

3.3. Visose patalpose yra įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas, atitinkantis teisės aktų nustatytas normas, taip pat užtikrinamas tinkamas temperatūros palaikymas gyvenamosiose patalpose. Patalpas nuteistieji turi tvarkytis patys, o jei patalpos buvo netvarkingos ar matyti pelėsis, vadinasi, nuteistasis netinkamai vykdė savo pareigas.

3.4. Pravieniškių PN-AK yra sudariusi su uždaroji akcinė bendrove (toliau – ir UAB) „Utenos deratizacija“ sutartį, pagal kurią įstaigos objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Apie pastebėtus kenkėjus informuojama UAB „Utenos deratizacija“, kuri atlieka dezinsekciją ar deratizaciją. Informacija apie suteiktą paslaugą registruojama Atliktų kenkėjų kontrolės darbų ataskaitoje, o patalpose pastebėjus kenkėjų, papildomai atliekamas jų naikinimas.

3.5. Avarinės būklės gyvenamųjų patalpų įstaigoje nėra. Nors pareiškėjas nurodė, kad jis priklausė žemesniųjų kastai, todėl nuolat kitų buvo žeminamas bei diskriminuojamas, tačiau nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių nurodytas aplinkybes dėl „kastų“ susidarymo, taip pat nenurodė konkretaus smurtavimo prieš jį atvejo, konkretaus pareigūno ar nuteistojo, panaudojusio prieš jį smurtą, vardo ir pavardės.

3.6. Pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu ar neveikimu) padarė nuteistajam žalos, todėl jo skundas yra visiškai nepagrįstas.

3.7. Prašė taikyti ieškinio senatį ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II. 4. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 17 d. sprendimu pareiškėjo A. L. skundą atmetė.

5. Teismas, pritaikęs trejų metų senaties terminą, konstatavo, jog, sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 21 d. iki 2019 m. vasario 21 d.

6. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su ploto trūkumu jam atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK, vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir PĮVTT) 111.1 punktu, bylos medžiaga ir konstatavo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo atstovo pareiškėjui padarytų veiksmų neteisėtumo.

7. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad gyvenamosios patalpos nebuvo tinkamos gyventi, jose nebuvo įrengtos ventiliacijos, todėl vėdinti patalpas buvo galima tik pravėrus langą, veisėsi pelėsis, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) nuostatomis (17 p.) ir bylos medžiaga (Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2019 m. kovo 28 d. pažyma Nr. 77-477). Teismas konstatavo, kad gyvenamosios patalpos, kuriose bausmę atliko pareiškėjas, buvo tinkamos gyventi, avarinės būklės patalpų nėra, pastato stogas tinkamas naudoti, taip pat nurodyta, jog patalpos vėdinamos per langus arba ventiliacines angas, be to, teismas pažymėjo, kad tinkamos aplinkos, gyvenimo sąlygų gyvenamosiose patalpose sukūrimas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios ir jei nuteistieji gerai atliktų savo budėtojo pareigas, gyvenamojoje patalpoje negalėtų atsirasti pelėsio, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas tuo metu, kai jautė nepatogumų dėl netinkamų gyvenimo sąlygų (gyvenamųjų patalpų ir pastato stogo netinkamos būklės, netinkamos ventiliacijos, pelėsio) kreipėsi į atsakovo atstovą. Teismas, įvertinęs tai, kad atsakovo atstovas nurodė, jog visos patalpos įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus, o šiuo metu nustatyti, ar ginčui aktualiu laikotarpiu buvo jo nurodytos sąlygos (netinkamos būklės pastato stogas ir gyvenamosios patalpos, netinkama ventiliacija, pelėsis), nėra galimybės, konstatavo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės laikytinos deklaratyviomis ir atmestinos kaip nepagrįstos.

8. Atsakydamas į pareiškėjo argumentus, kad gyvenamosiose patalpose buvo vorų, blakių, tarakonų, pelių, teismas atsižvelgė į HN 134:2015 20 punkto nuostatas, taip pat įvertino bylos medžiagą (2014 m. lapkričio 14 d. sutartį su UAB „Dezinfa“, 2016 m. lapkričio 23 d. sutartį su UAB „Utenos deratizacija“, Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalas, Darbų atlikimo aktai. Vadovaudamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad, pareiškėjui nepateikus įrodymų, jog, pastebėjęs gyvenamosiose patalpose tarakonų, pelių, blakių, vorų, jis apie tai informavo Pravieniškių PN-AK administraciją ar kreipėsi į kitas institucijas, teismas neturi pagrindo daryti išvados, kad kenkėjų naikinimas ir kontrolė Pravieniškių PN-AK patalpose nebuvo atliekami, todėl šiuo aspektu atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų nenustatė.

9. Pasisakydamas dėl pasivaikščiojimo kiemelių, teismas, atsižvelgęs į tai, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) nereglamentuoja lokalinio sektoriaus kiemelių dydžių. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad HN 134:2015 nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo ir rūkalų vartojimo pasivaikščiojimų metu reikalavimų. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, įrodančių, jog buvo nerūkantis ir pasivaikščiojimo kiemelyje kitų nuteistųjų rūkymas paveikė jo sveikatą ar sukėlė kitų padarinių, t. y. ar dėl pareiškėjo pasivaikščiojimų metu kartu su kitu rūkančiu nuteistuoju pablogėjo jo sveikata, ar pareiškėjas kreipėsi į sveikatos priežiūros įstaigą su skundais dėl sveikatos sutrikimų, susijusių su jo buvimu kartu su rūkančiu asmeniu, todėl šiuos pareiškėjo argumentus teismas atmetė.

10. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl apšvietimo, nurodė, kad HN 134:2015 nereglamentuoja natūralaus apšvietimo ir naktinio apšvietimo verčių, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamo natūralaus ir naktinio apšvietimo atmestini kaip nepagrįsti. Teismas akcentavo, kad iš byloje pateiktos atsakovo atstovo Turto valdymo skyriaus 2019 m. kovo 28 d. pažymos Nr. 77-477 matyti, jog įstaigos gyvenamosios patalpos įrengtas dieninis apšvietimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 14 punkto reikalavimus, taip pat nustatyta, kad šildymas įstaigoje yra centralizuotas, todėl užtikrinamas tinkamas temperatūros palaikymas gyvenamosiose patalpose. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas tuo metu, kai jautė nepatogumų dėl netinkamų gyvenimo sąlygų (netinkamo apšvietimo ir temperatūros), į atsakovo atstovą su skundais nesikreipė, taip pat nesikreipė ir dėl ventiliatoriaus išdavimo. Teismas, įvertinęs tai, kad atsakovo atstovas nurodė, jog gyvenamųjų patalpų tinkamas apšvietimas ir temperatūra užtikrinama, o šiuo metu nustatyti, ar ginčui aktualiu laikotarpiu buvo jo nurodytos sąlygos (netinkamas apšvietimas ar temperatūra)), nėra galimybės, konstatavo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės laikytinos deklaratyviomis ir atmestinos kaip nepagrįstos.

11. Teismas nurodė, kad Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarką nustatė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos (toliau – ir 2004 m. Aprūpinimo normos, redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) ir Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – ir 2017 m. Aprūpinimo normos, galiojančios nuo 2017 m. birželio 8 d.), patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245. Vadovaudamasis minėtų teisės aktų nuostatomis ir bylos medžiaga (Pravieniškių PN-AK 2019 m. kovo 28 d. pažyma Nr. 77-477 ir 2019 m. kovo 25 d. pažyma Nr. 43-8163), teismas konstatavo, kad pareiškėjui atliekant bausmę 1 ir 2 būriuose buvo užtikrintas sanitarinių įrenginių (praustuvių, unitazų ir pisuarų) reikiamas skaičius.

12. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių ir patikimų įrodymų, patvirtinančių skunde nurodytą aplinkybę dėl kastų susidarymo, taip pat nenurodė tokių įrodymų buvimo vietos. Teismo sprendimas negali būti grįstas prielaidomis, todėl, teismas, nurodęs, kad byloje nėra faktinio pagrindo daryti išvadą apie atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą dėl „kastų“ susidarymo, socialinio nuteistųjų skirstymosi, šiuos pareiškėjo argumentus atmetė.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl maitinimo, vadovavosi Pravieniškių PN-AK 2019 m. kovo 28 d. pažyma Nr. 77-477 ir nurodė, kad Pravieniškių PN-AK laikomiems nuteistiesiems maistas gaminamas ir patiekiamas laikantis valgiaraščių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-447 „Dėl valgiaraščių suimtiesiems ir nuteistiesiems patvirtinimo“, kuriuose yra nustatytas kiekvienos dienos patiekalų asortimentas, svoris, cheminė sudėtis, energinė vertė. Teismas pabrėžė, kad neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis dėl pataisos namuose laikomų asmenų maitinimo organizavimo atitikties nustatytiems reikalavimams, taip pat teismas pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo argumentus dėl netinkamo maitinimo Pravieniškių PN-AK atmetė.

14. Atsakydamas į pareiškėjo teiginius, kad čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, teismas nurodė, kad HN 134:2015 42 ir 43 punktus, draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims. Tesimas akcentavo, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl nedezinfekuoto čiužinio jam išdavimo ar teikęs prašymą išdezinfekuoti jau kurį laiką jo naudojamą čiužinį, prašymų, su kuriais kreipėsi į kalinimo įstaigos administraciją dėl čiužinio pakeitimo ar dezinfekavimo, nepateikė ir pareiškėjas. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl šiuos pareiškėjo argumentus atmetė.

15. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Pravieniškių PN-AK) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Atsižvelgęs į tai, kad, nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK.

III. 16. Pareiškėjas A. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą išreikalauti papildomus įrodymus iš atsakovo atstovo – informaciją apie pareiškėjo apsilankymus pas psichologą ir informaciją apie nuteistųjų skaičių 3-jame būryje.

17. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs pažeidimus, nepagrįstai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

18. Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2015 m. gruodžio 21 d. iki 2018 m. rugpjūčio 23 d. buvo laikomas avarinės būklės pastate. Pareiškėjas nurodo, kad pateikia nuotrauką, iš kurios matyti, kad pastato būklė yra avarinė. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad iš nuotraukos matyti, jog pasivaikščiojimo kiemeliai yra itin maži, juose vaikšto po 80 žmonių, jie rūko ir sportuoja. Pareiškėjas akcentuoja, kad ne tik mažas plotas riboja gryno oro patekimą, bet ir virš jo esantis stogas. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad iš nuotraukos matyti, jog nuo pastato ant nuteistųjų byra tinkas, nes pastatas yra nutrupėjęs. Dėl šių nepatogumų pareiškėjas bijojo dėl savo sveikatos, dėl nuolatinės įtampos išsivystė nemiga, atsirado nuovargis, nuolat jautiesi nesaugiai. Pareiškėjas pažymi, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų ne kartą kreipėsi į būrio viršininką žodžiu, tačiau tokie prašymai nėra registruojami.

19. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad dėl minėtų nepatogumų kreipėsi į psichologą ir prašo išreikalauti iš atsakovo atstovo duomenis apie pareiškėjo apsilankymus pas psichologą.

20. Pareiškėjas pažymi, kad nuo 2015 m. gruodžio 21 d. iki 2018 m. rugpjūčio 23 d. buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 1-ojo būrio patalpose, kuriose nebuvo įrengtas pakankamas skaičius praustuvių ir unitazų. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies pripažino pažeidimą dėl praustuvių ir unitazų skaičiaus neužtikrinimo, tačiau nepagrįstai nurodė, jog negalima nustatyti, kiek nuteistųjų asmenų kalėjo tuo metu pastate. Pareiškėjo teigimu, aktualiu laikotarpiu kalėjo ne mažiau nei 80 nuteistųjų, kuriems teko 3 praustuvai ir 3 unitazai.

21. Pareiškėjas nurodo, kad 2015 m. gruodžio 21 d. iki 2018 m. rugpjūčio 23 d. buvo laikomas Pravieniškių PN-AK, kurioje veisėsi graužikai ir nariuotakojai. Pareiškėjas akcentuoja, kad jo teiginius dėl graužikų ir nariuotakojų buvimo Pravieniškių PN-AK patvirtina pareiškėjo pateikiama nuotrauka, kurioje matosi, jog virtuvėje yra žiurkė. Pareiškėjas paaiškina, kad graužikai ir nariuotakojai lenda į gyvenamąją sekciją, kandžioja pareiškėją ir jo asmeninius daiktus. Pareiškėjas akcentuoja, kad po pataisos namų teritoriją laksto katinai, dėl ko nuolat buvo jaučiamas šlapimo kvapas. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas ne kartą kreipėsi į būrio viršininką žodžiu, tačiau tokie prašymai nėra registruojami. Pareiškėjas teigia, kad dėl šių nepatogumų jautė nuolatinį šleikštulį, stresą, pykinimą.

22. Pareiškėjas pažymi, kad nuo 2015 m. gruodžio 21 d. iki 2018 m. rugpjūčio 23 d. buvo laikomas 1-ojo būrio patalpose, kuriose buvo kiauras stogas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad ventiliacija buvo galima tik atidarius langą, dėl ko žiemos metu kameroje buvo labai šalta ir drėgna. Pareiškėjas nurodo, kad dėl tokių kalinimo sąlygų jam nuolat būdavo šalta, skaudėjo gerklę, kankino sloga ir krėtė drebulys.

23. Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2015 m. gruodžio 21 d. iki 2018 m. rugpjūčio 23 d. atsakovas jam nesudarė galimybės pasivaikščioti ir sportuoti gryname ore, nes pasivaikščiojimo kiemelyje įrengtos rūkymo vietos yra pernelyg mažos ir dūmai pasklinda per visą pasivaikščiojimo kiemelį. Pareiškėjo vertinimu, tokiais veiksmais atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 85 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas. Pareiškėjas pabrėžia, kad nuo 2015 m. gruodžio 21 d. iki 2019 m. gegužės 1 d. buvo kalinamas patiriant žalą nuo pasyvaus rūkymo, dėl ko jam nuolat skaudėjo galvą, imdavo kosulys, silpnumas, buvo sunku užmigti ir pailsėti, jis tapo irzlus ir išsekęs, buvo sunku bendrauti, kilo nerimas ir depresinės nuotaikos.

24. Pareiškėjas, vadovaudamasis moksliniais tyrimais, nurodo kokią žalą sukelia nemiga ir pasyvus rūkymas.

25. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

26. Atsakovo atstovas teigia, kad byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus bei kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Byloje nenustatyta atsakovo neteisėtų veiksmų bei patirtos žalos fakto ir priežastinio ryšio, o nesant būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildino iš Pravieniškių PN-AK neteisėtų veiksmų (neveikimo), neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų.

28. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo išsakytas pretenzijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo pretenzijų nepripažino pagrįstomis ir įrodytomis. Kadangi nebuvo nustatyta viena iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės valdžios institucijų ar jos darbuotojų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nurodytų CK 6.271 straipsnyje, padaryta išvada, kad valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

29. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad jis buvo laikomas avarinės būklės pastate, nebuvo tinkamos ventiliacijos nebuvo pakankamai unitazų ir praustuvų, kamerose veisėsi graužikai ir nariuotakojai, bėgiojo katinai, pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži, be to, pareiškėjui teko kvėpuoti tabako dūmais. Pareiškėjas teigia, kad dėl minėtų aplinkybių jam atsirado nemiga, pablogėjo sveikata, todėl prašo jo skundą tenkinti.

30. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.)

31. Akcentuotina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

32. Teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visus surinktus įrodymus (iš jų ir pareiškėjo paaiškinimus). Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.). Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo išsakyti argumentai yra nepagrįsti.

33. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad iš skundžiamo Regionų apygardos administracinio teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmetamas, tinkamai taikė suformuotą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jų nekartoja, o tik pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo argumentus dėl šlapimo kvapo kuris atsiranda dėl to, kad „katinai žymisi savo teritoriją“. Tokių argumentų pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nebuvo, todėl teisėjų kolegija jų nevertina. Vertindama pareiškėjo prašymą išreikalauti papildomus įrodymus, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodyti duomenys, kuriuos jis prašo išreikalauti, jau yra pateikti byloje (b. l. 44–46; 61), todėl nėra pagrindo šių duomenų išreikalauti pakartotinai.

35. Pasisakydama dėl ginčo laikotarpio, teisėjų kolegija nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, pritaikęs ieškinio senatį, nustatė, kad ginčo laikotarpis yra nuo 2016 m. vasario 21 d. iki 2019 m. vasario 21 d. Pažymėtina, kad pareiškėjas, apeliaciniame skunde nurodydamas kitus ginčo laikotarpius, neginčija ieškinio senaties taikymo, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpis yra nuo 2016 m. vasario 21 d. iki 2019 m. vasario 21 d.

36. Akcentuotina, kad pareiškėjas nurodo tikrovės neatitinkančius faktus: pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, kad jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeista, tačiau iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad pareiškėjo skundas buvo atmestas. Be to, pareiškėjas teigia, kad jo argumentus dėl pastato avarinės būklės ir graužikų bei nariuotakojų buvimo patvirtina nuotraukos, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas prie apeliacinio skundo nepridėjo jokių nuotraukų. Pareiškėjas taip pat nenurodo, kodėl negalėjo pateikti nuotraukų pirmosios instancijos teismui, skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas taip pat nemini jokių nuotraukų. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo teiginiai dėl pastato avarinės būklės ir graužikų bei nariuotakojų buvimo yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai konstatavo, jog gyvenamosios patalpos, kuriose bausmę atliko pareiškėjas, buvo tinkamos gyventi, avarinės būklės patalpų nėra, pastato stogas tinkamas naudoti, laiku atliekama graužikų bei nariuotakojų kontrolė. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytų aplinkybių kontekste vien tai, kad kamerose patikrinimai nebuvo atliekami, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad jose kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjas patyrė skunde nurodytų pasekmių.

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su vėdinimu, nurodo, jog iš Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2019 m. kovo 28 d. pažymos Nr. 77-477 (b. l. 46–47) matyti, kad patalpos vėdinamos per langus arba ventiliacines angas, o tai atitinka teisės aktų reikalavimus (HN 134:2015 17 p.).

38. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjo argumentai dėl inventoriaus (praustuvų ir unitazų) trūkumo yra nepagrįsti, kadangi iš bylos medžiagos (b. l. 45–46) matyti, jog praustuvų ir unitazų skaičius atitiko teisės aktų reikalavimus (2004 m. Aprūpinimo normos ir 2017 m. Aprūpinimo normos), ką teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas.

39. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentus dėl pasivaikščiojimo kiemelių ploto trūkumo, nes pagal Eksploatavimo taisyklių 18 punktą, tam, kad nuteistieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, pataisos įstaigų teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai, tačiau nei Eksploatavimo taisyklės, nei kiti nacionaliniai teisės aktai pataisos namų pasivaikščiojimo kiemelių ploto nereglamentuoja.

40. Atsakydama į pareiškėjo argumentus, kad jis kentėjo dėl pasyvaus rūkymo pasivaikščiojimo kiemeliuose, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje pateiktame Pravieniškių PN-AK medicininiame pažymėjime Nr. 81 (3)–260 nurodyta, jog pareiškėjas yra rūkantis. Pirmosios instancijos teismas šiuo pažymėjimu vadovavosi, pareiškėjas apeliaciniame skunde jo neginčija, todėl teisėjų kolegija pareiškėjo argumentus, susijusius su jam padaryta žala dėl pasyvaus rūkymo, atmeta.

41. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas, nurodydamas, jog žodžiu kreipėsi dėl netinkamų kalinimo sąlygų į būrio viršininką, nenurodo, kodėl negalėjo su savo pretenzijomis kreiptis į Pravieniškių PN-AK administraciją raštu, be to byloje nėra pateikta jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į kitas institucijas, o Pravieniškių PN-AK Resocializacijos skyriaus pažyma patvirtina, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar dėl netinkamų kalinimo sąlygų pasekmių, kurias nurodo pareiškėjas, jis į psichologą nesikreipė.

42. Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje neįrodyti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai. Nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą buvo pagrįstai atmestas.

43. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Apeliacinio skundo, kuris grindžiamas teiginiais, prieštaraujančiais byloje nustatytoms aplinkybėms, argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė