e4f7183f-5b8f-4cf1-ba2f-b0b367eb1718 · Vilniaus apygardos teismas

Pranešėjas Z                                                                                                                                Nuorašas                                                                                                       Pranešėja L.Gurevičienė                                                                              Byla Nr. 1A-757-149/2014Teisėjas V.

Karšulis                                                       Teisminio proceso Nr. 1-57-1-00144-2009-5                                                                                                    Procesinio sprendimo kategorija: (S)                                                                                                       1.1.7.1;1.1.8.1.;1.2.4.8.1;1.2.4.8.2.;                                                                                                     2.1.15.3.3.1.;2.4.6.4.1.;2.4.5.;2.4.7.                                                                                     VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gruodžio 15 d.Vilnius Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti išteisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Arūno Kisieliaus, sekretoriaujant Teresai Darulienei,dalyvaujant prokurorei Audronei Pupeikienei,nuteistajam J.

Å .,gynėjai advokatei Algaudai Å imkÅ«nienei,nukentėjusiajam H. M.,iÅ¡teisintiesiems J. M., A. K.,vertėjai Ingridai Petrulienei,vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo J. Å . ir nukentėjusiojo H. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014-07-29 nuosprendžio, kuriuo J. Å . pripažintas kaltu:- pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį (nežymaus sveikatos sutrikdymas ir fizinio skausmo sukėlimas T. Ž.) ir nuteistas laisvės apribojimu aÅ¡tuoniems mėnesiams; - pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį (fizinio skausmo sukėlimas H.

M.) ir nuteistas laisvės apribojimu penkiems mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis šias bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu paskirta J. Š. galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas vieneriems metams, įpareigojant jį neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Šiuo nuosprendžiu J.

Š. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį nukentėjusiojo G. J. atžvilgiu (du nusikalstamos veikos epizodai), kadangi nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.Taip šiuo nuosprendžiu išteisinti: J. M., A. A., P. T., A. K., E. K., E. C., A. D., o baudžiamoji byla dėl kaltinimų A. D. pagal BK 140 str. 2 d. (I. L. atžvilgiu) ir J. M. pagal BK 140 str. 1 d. (2 nusikalstamos veikos epizodai D. S. ir S. G. atžvilgiu), nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, tačiau dėl šių asmenų apeliaciniai skundai nepaduoti.

Nukentėjusiųjų E. S. (E. S.), K. U., R. V. (R. V.), D. S., H. M. civiliniai ieÅ¡kiniai palikti nenagrinėti.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ , n u s t a t ė: J. Å . Vilniaus rajono apylinkės teismo nuteistas už tai, kad jis nežymiai sutrikdė sveikatÄ ir sukėlė žmogui fizinį skausmÄ , o bÅ«tent jis: 2009 m. lapkričio mėnesį, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, bÅ«damas Vėliučionių vaikų socializacijos centro, esančio adresu Liepų al. 44, Vėliučionių k., Å atrininkų sen.

Vilniaus r., bendrabučio kambaryje, smurtaudamas T. Ž. atžvilgiu, t. y. tyčia T. Ž. suduodamas vienÄ kartÄ kumščiu į lÅ«pÄ ir vienÄ kartÄ kumščiu į smakrÄ , padarė nukentėjusiajam T. Ž. randÄ virÅ¡utinės lÅ«pos deÅ¡inėje pusėje, kas sukėlė nukentėjusiajam, T. Ž. nežymų sveikatos sutrikdymÄ ir fizinį skausmÄ , t. y. padarė nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 140 str. 1 d.Be to, jis nuteistas už tai, kad 2009 m. lapkričio mėnesio pabaigoje, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, bÅ«damas Vėliučionių vaikų socializacijos centro, esančio adresu Liepų al. 44, Vėliučionių k., Å atrininkų sen.

Vilniaus r., mokyklos bendrabučio hole, smurtaudamas H. M. atžvilgiu, t. y. tyčia H. M. suduodamas ne daugiau kaip 4 kartus kumščiu į veidÄ , sukėlė nukentėjusiajam H. M. fizinį skausmÄ , t. y. padarė nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 140 str. 1 d.J. Å . apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014-07-29 nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu naujÄ iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį.Apeliaciniame skunde nurodo, kad jo kaltė, sudavus smÅ«gius T. Ž. ir H. M. ir sukėlus jiems fizinį skausmÄ , padarius nežymų sveikatos sutrikdymÄ T.

Ž., grindžiama teisme apklausto H. M. parodymais, ikiteisminiame tyrime apklausto nukentėjusiojo E. O. parodymais, specialisto išvada. Pažymi, jog dėl T. Ž. parodymų, apelianto manymu, yra reikšmingas faktas, jog jis ikiteisminiame tyrime nurodė, kad jam sudavė J. Š.. Kadangi T. Ž. teisme nebuvo apklaustas, aplinkybes, susijusios su kito asmens įvardijimu nepašalintos. Apelianto manymu, svarbu ir tai, kad ikiteisminiame tyrime T. Ž. yra davęs parodymus ir prieš J. M. bei E. C., kurios taip pat buvo apkaltintos dėl jo sumušimo, tačiau pirmosios instancijos teismas tiek J.

M., tiek E. C. dėl šio epizodo išteisino, konstatuodamas, kad nukentėjusysis nepatvirtino teisme savo parodymų, o kitų įrodymų teismas nerado. Apelianto teigimu, T. Ž. nepatvirtino ir parodymų prieš jį (J. Š.), jo pavardės ikiteisminiame tyrime nemini, nors apeliantas neneigia tarp jų įvykusio nesusipratimo, susijusio su galimo pabėgimo iš socializacijos centro sukliudymu. Mano, kad aplinkybes dėl T. Ž. sumušimo teismas grindžia H. M. parodymais. Nurodo, kad nuosprendyje rašoma, jog nukentėjusysis H.

M. teisme patvirtino kaltinime nurodytas aplinkybes ir paaiÅ¡kino, kad kaltinamasis J. Å . sudavė T. Ž. kelis smÅ«gius į pilvÄ ir krÅ«tinę, tačiau kaltinime nurodoma, kad jis, neva, sudavęs T. Ž. į lÅ«pÄ ir į smakrÄ , todėl, H. M. parodymai, apelianto manymu, jo (J. Å .) kaltės nepatvirtina, nes yra aiÅ¡kiai melagingi. Taip pat, apelianto teigimu, jo kaltės nepatvirtina ir 2011 m. balandžio 13 d. specialisto iÅ¡vada, nes joje, skirtingai nei kaltinime, nurodoma, kad T. Ž. padaryta kraujosruva galvos kairėje pusėje, sumuÅ¡imas nosies ir antakio srityje galimai neužilgo iki slaugytojos apžiÅ«ros (2010-02-06).

Kitoje specialisto iÅ¡vadoje Nr. G 122/11(01) padaryta prielaida, kad T. Ž. apžiÅ«ros metu nustatytas odos randas virÅ¡utinės lÅ«pos deÅ¡inėje pusėje, atsiradęs sugijus galimai muÅ¡tinei žaizdai. Nurodo, kad specialisto iÅ¡vada suraÅ¡yta 2011-04-21, todėl joje pateikta informacija niekaip negali bÅ«ti vertinama kaip jo (apelianto) kaltės įrodymas, kadangi iÅ¡ T. Ž. asmens byloje esančių dokumentų žinoma, kad jis nuo 2009-09-26 iki 2009-10-17 buvo pasiÅ¡alinęs iÅ¡ socializacijos centro, 2009-10-26 vėl pasiÅ¡alino iÅ¡ Centro, 2009-11-14 sugrÄ Å¾intas apsvaigęs nuo narkotikų, 2009-12-01 jis patalpintas į Kauno nepriklausomybių centrÄ iÅ¡ kur savavaliÅ¡kai pasiÅ¡alino, į socializacijos centrÄ gražintas 2009-12-10.

IÅ¡ Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžio žinoma, kad T. Ž. nuo 2009-12-09 iki 2009-12-10 buvo sulaikytas, nuo 2010-06-17 iki 2010-10-29 suimtas. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas Å¡ių aplinkybių neįvertino, todėl nepagristai nusprendė kad T. Ž. sveikatos sutrikdymas padarytas dėl jo (apelianto) veiksmų.Teigia, kad yra nepagrįstos teismo iÅ¡vados ir dėl jo veiksmų H. M. atžvilgiu. Niekada neneigė, kad buvo kilęs incidentas susijęs su ruoÅ¡iamu pabėgimu. H. M. sulaikė, kad pastarasis neiÅ¡kristų per langÄ , tačiau teismas dėl Å¡ių parodymų nieko nepasisakė.

Be to, teismas neapklausė įvykį mačiusios bendradarbės B. G.. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojama praktika, kad, vertinant asmens pateikiamos informacijos patikimumÄ , polinkis svaigintis lakiosiomis medžiagomis, psichikos sutrikimai ir panaÅ¡Å«s duomenys apie parodymus duodantį asmenį yra svarbus faktoriai, į kuriuos bÅ«tina atkreipti dėmesį, o vieno asmens skirtingu metu pateikiamos informacijos prieÅ¡taringumas, Å¡ios informacijos nesutapimas su kitų asmenų apie tas pačias aplinkybes pateikiama informacija yra požymiai, mažinantys galimybes tokia informacija, kaip įrodymu, grįsti apkaltinamÄ jį nuosprendį.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas besÄ lygiÅ¡kai patikėjo H. M. parodymais, nevertindamas jų patikimumo požiÅ«riu, nors IÅ¡ H. M. asmens bylos medžiagos žinoma, kad jis, bÅ«damas socializacijos centre, nuolat konfliktavo su mokiniais bei pedagogais, pasižymėjo nepaklusnumu, konfliktinių situacijų organizavimu. Nors H. M. jau suaugęs, akivaizdu, kad gyvenimo bÅ«do nepakeitė, toliau daro nusikaltimus, o jo gyvenimo bÅ«das – siekis gauti naudos, – kÄ patvirtina ieÅ¡kinys, leidžia manyti, kad H.

M. siekia jį (apeliantÄ ) nepagrįstai apkaltinti, todėl tokiais nukentėjusiojo parodymais grįsti apkaltinamÄ jį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo.Apeliaciniu skundu H. M. praÅ¡o pakeisti visÄ nuosprendį iÅ¡ esmės ir naujai iÅ¡nagrinėti bylÄ , teigia, kad Å¡ioje byloje jis buvo pagrindinis nukentėjusysis, tačiau apie teismo posėdį informuotas nebuvo, todėl nori dalyvauti apeliacinės instancijos teismo posėdyje ir duoti papildomus parodymus, palaiko savo civilinį ieÅ¡kinį, kurį, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė.     Apeliacinės instancijos teismo posėdyje J.

Å . ir jo gynėja praÅ¡o J. Å . apeliacinį skundÄ tenkinti, nukentėjusiojo H. M. apeliacinį jo apeliacinį skundÄ atmesti. Nukentėjusysis H. M. praÅ¡o jo skundÄ tenkinti, nuteistojo J. Å . skundÄ atmesti. Prokurorė praÅ¡o apeliacinius skundus atmesti.H. M. apeliacinis skundas atmestinas, J. Å . skundas tenkintinas – Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendis dalyje, kur J. Å . pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. T. Ž. ir H. M. atžvilgiu naikintinas ir priimtinas naujas iÅ¡teisinamasis nuosprendis, neįrodžius, kad J.

Å . dalyvavo Å¡ių nusikalstamų veikų padaryme.  Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir suraÅ¡ytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos iÅ¡vados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (LAT baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-04-21 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204/ 2008).Teismas patikrina bylÄ tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylÄ , nustato esminių Å¡io kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems (LR BPK 320 str.).Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iÅ¡ naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias iÅ¡vadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Nagrinėdamas bylÄ , Å¡is teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumÄ : ar teismo iÅ¡vadas patvirtina iÅ¡nagrinėti teisiamajame posėdyje įrodymai, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo iÅ¡vadas, ar teisiamajame posėdyje iÅ¡nagrinėtų įrodymų pakanka teismo iÅ¡vadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-629/2006).

Kartu pažymėtina, kad teismo baigiamasis aktas gali bÅ«ti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie tokiais pripažįstami, iÅ¡analizavus jų gavimo tvarkÄ , patikrinus juos BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad svarbi įrodymų vertinimo sÄ lyga yra ta, kad turi bÅ«ti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (kasacinės nutartys Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006).Pagal KonstitucijÄ , jos 109 straipsnį, konstitucinius teisingumo ir teisinės valstybės principus, teismas, nagrinėdamas baudžiamÄ jÄ bylÄ , neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis, privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad bÅ«tų nustatytos tikrosios inkriminuojamos veikos aplinkybės. Teismas įgalintas nustatyti tikrÄ sias bylos aplinkybes, net jei, prokuroro ar kitų nagrinėjimo teisme dalyvių tvirtinimu, Å¡ios aplinkybės yra kitokios, taip pat ir tais atvejais, kai teismo nustatomos inkriminuojamos veikos aplinkybės iÅ¡ esmės skiriasi nuo nurodytų kaltinime.

PrieÅ¡ingu atveju bÅ«tų sudarytos prielaidos, kad bylos sprendimÄ , taigi ir teisingumo įgyvendinimÄ , lemtų ne teismo, teisėjų reikÅ¡mingų duomenų (įrodymų) įvertinimas, bet nagrinėjimo teisme dalyvių nuomonė. Kita vertus, minėti teismo įgaliojimai nustatyti tikrÄ sias bylos aplinkybes turi bÅ«ti įgyvendinami užtikrinant konstitucinę teisę žinoti kaltinimÄ , teisę į gynybÄ ir kitus konstitucinius tinkamo teisinio proceso principus (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-36/2010).

Dėl J. Å . apeliacinio skundo argumentų Kolegija sutinka su J. Å . apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neiÅ¡naudojo visų įstatymo numatytų galimybių nustatyti objektyviÄ tiesÄ byloje, paÅ¡alinti esančias abejones, o suraÅ¡ydamas nuosprendį, nevertino byloje surinktų įrodymų objektyviai, visapusiÅ¡kai, teisingai, taip pat nuosprendyje teismas nepasisakė dėl visų gynybos iÅ¡sakytų argumentų, motyvų ir vertinimų, o, priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį J.

Å . atžvilgiu, savo iÅ¡vadas grindė prielaidomis ir spėlionėmis, vadovaudamasis tik nukentėjusiojo T. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, bei kito nukentėjusiojo H. M. prieÅ¡taringais parodymais. Pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. atsako tas, kas muÅ¡damas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmÄ arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.Veiksmai nurodyti Å¡io straipsnio dispozijoje yra alternatyvÅ«s, todėl tam, kad atsirastų atsakomybė pagal šį straipsnį, pakanka, muÅ¡ant ar kitaip smurtaujant, sukelti žmogui arba fizinį skausmÄ , arba nežymiai sutrikdyti jo sveikatÄ , arba trumpam susargdinti.Tačiau tam, kad atsirastų baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį, bÅ«tini visi Å¡ios nusikalstamos veikos sudėties požymiai, nesant nors vieno iÅ¡ jų baudžiamoji atsakomybė negalima.Nagrinėjamo skundo kontekste, pažymėtina, jog pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį, įrodymais gali bÅ«ti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vienÄ aplinkybę, turinčiÄ reikÅ¡mės bylai iÅ¡spręsti teisingai (kasacinė byla Nr. 2K-673/2007).

Taip pat pažymėtina, jog nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, reiÅ¡kia ir tai, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymÄ , kad baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo naÅ¡ta tenka kaltinančiai institucijai, tačiau kaltinamasis, pasinaudodamas teise į gynybÄ , gali pateikti įrodymus ar argumentus, paneigiančius pareikÅ¡tÄ kaltinimÄ .

Å ios nekaltumo prezumpcijos nuostatos sukonkretintos ir įtvirtintos BPK 44 straipsnyje. Atsižvelgiant į nurodytas nuostatas, teismų praktikoje visuotinai pripažįstama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis, teismo iÅ¡vados turi bÅ«ti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ ir kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinė nutartis Nr. 2K-251/2008).Å iuo konkrečiu atveju nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių J.

Å . kaltę, kad jis, bÅ«damas Vėliučionių vaikų socializacijos centro, esančio adresu Liepų al. 44, Vėliučionių k., Å atrininkų sen. Vilniaus r., bendrabučio kambaryje, smurtaudamas T. Ž. atžvilgiu, t. y. tyčia T. Ž. suduodamas vienÄ kartÄ kumščiu į lÅ«pÄ ir vienÄ kartÄ kumščiu į smakrÄ , padarė nukentėjusiajam T. Ž. randÄ virÅ¡utinės lÅ«pos deÅ¡inėje pusėje, kas sukėlė nukentėjusiajam, T. Ž. nežymų sveikatos sutrikdymÄ ir fizinį skausmÄ , bei 2009 m. lapkričio mėnesio pabaigoje, bÅ«damas Vėliučionių vaikų socializacijos centro, esančio adresu Liepų al. 44, Vėliučionių k., Å atrininkų sen.

Vilniaus r., mokyklos bendrabučio hole, smurtaudamas H. M. atžvilgiu, t. y. tyčia H. M. suduodamas ne daugiau kaip 4 kartus kumščiu į veidÄ , sukėlė nukentėjusiajam H. M. fizinį skausmÄ .Pažymėtina, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylÄ nagrinėjat pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos posėdžiuose J. Å . savo kaltės nepripažino ir parodė, kad Vėliučionių vaikų socializacijos centre dirbo nuo 2009 metų rugpjūčio mėnesio, pedagogu. Å iuo metu dirba centre automechaniku ir apsaugos darbuotoju.

Jis nemušė G. J., T. Ž., H. M.. Jis tik sugriebė ketinusį pro langÄ pabėgti H. M., atitraukė nuo lango ir jiedu nukrito ant grindų. Viskas vyko trečiame aukÅ¡te, buvo pririÅ¡ta prie radiatoriaus patalynė, jis sugriebė H. M., kad pastarasis neiÅ¡kristų pro langÄ . Kai jiedu nukrito ant Å¡ono, H. M. rėkė, kad jam nepavyko pabėgti. Eidamas link H. M., jis ranka atitraukė į Å¡onÄ T. Ž., nes buvo daug vaikų, o jis buvo vienas. Jis nieko nemušė, niekam nebuvo praskelta lÅ«pa.

Kodėl jį apkalbėjo G. J., nesupranta. KitÄ dienÄ H. M. pareiÅ¡kė, kad jis pastarÄ jį sumušė, todėl H. M. buvo nuvežtas pas gydytojÄ , tačiau jokių sužalojimų ar skilusio danties jam nebuvo nustatyta. Buvo paraÅ¡yta, kad tie veiksmai padaryti birželio mėnesį, o jis atėjo dirbti rugpjūčio mėnesį. Neįsivaizduoja, kodėl buvo sugalvota Å¡i istorija. Su visais vaikais jis turėjo daugmaž gerus santykius, net su probleminiais.Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu T. Ž. parodė, kad Vėliučionių vaikų socializacijos centre gyveno nuo 2009-07-02. 2009 m. lapkričio mėnesį, vaikai iÅ¡ socializacijos centro ruošėsi pabėgti ir suriÅ¡o iÅ¡ antklodžių virvę.

Auklėtoja paprašė atriÅ¡ti paklodes. Nusprendė jai padėti ir nuėjo atriÅ¡ti paklodžių. Tada, atidaręs duris, į klasę įėjo J. Å . ir, galvodamas, kad jis nori bėgti iÅ¡ centro, nieko nepasakęs, vienÄ kartÄ kumščiu trenkė į lÅ«pÄ . Nuo smÅ«gio jis palenkė galvÄ ir tada J. Å . vienÄ kartÄ trenkė kumščiu į smakrÄ . Kai iÅ¡aiÅ¡kino, kad bėgti nenorėjo, J. Å . atsiprašė. Dėl gautų smÅ«gių į seselę nesikreipė. Buvo prakirsta lÅ«pa ir dabar lÅ«poje yra likęs randas.

Tai matė D. S., Haroldas ir M. U., taip pat auklėtoja B. B., E. O.. Taip pat 2009 m. rugsėjo mėnesio 5 ar 6 dienÄ , tiksliai neprisimena, bandė bėgti iÅ¡ centro ir bėgant J. Å . maÅ¡ina užvažiavo ant paties, jis nukrito ant maÅ¡inos kapoto. Kadangi lijo, nuo kapoto nuslydo ant važiuojamosios dalies. MaÅ¡inoje J. Å . buvo vienas. Dėl to, kad partrenkė maÅ¡ina, sužalojimų nebuvo. Kai jį grÄ Å¾ino į centrÄ , direktorė J. M. medžiaginiu Å¡uns pavadėliu trenkė 4 kartus per nugarÄ , o direktorės pavaduotoja Eurika 4 - 5 kartus trenkė odiniu diržu per nugarÄ .

Nuo smÅ«gių nugaroje buvo sumuÅ¡imų žymės, dabar nugaroje nieko neliko. Daugiau nemušė. Matė kaip A. K. mušė K. M., davė jam porÄ kartų ranka per sprandÄ , jis susilenkė, paskui porÄ kartų davė alkÅ«ne ir kumščiu per nugarÄ , tada spyrė į nugarÄ ir K. M. nukrito ant grindų, tada jis spardė K. M. koja – bato kulnu, po to išėjo. Žino, kad centre yra „karceris“, nors asmeniÅ¡kai jame uždarytas nebuvo. Ten buvo uždarytas G. L.. Relakso kambaryje buvo 6 kartus po 3 dienas.

VienÄ kartÄ praleido ten savaitę. Negali pasakyti, ar kas nors matė įvykį 2009 m. gegužės mėnesio 5 ar 6 dienÄ , kai bandė bėgti iÅ¡ centro ir auklėtojas J. Å . užvažiavo maÅ¡ina, nukrito ant maÅ¡inos kapoto, o po to nuo kapoto nuslydo ant kelio važiuojamosios dalies. Nuo to, kad J. Å . užvažiavo maÅ¡ina, fizinis skausmas nebuvo sukeltas, į medikus dėl to įvykio nesikreipė. Kai direktorė J. M. medžiaginiu Å¡uns pavadėliu trenkė 4 kartus per nugarÄ , truputį skaudėjo, tačiau nestipriai.

Ä® medikus nesikreipė, nes nebuvo labai rimtų sužalojimų. Kai direktorės pavaduotoja E. C. 4 - 5 kartus trenkė odiniu diržu per nugarÄ , truputį skaudėjo, tačiau į medikus nesikreipė, nes nebuvo rimtų sužalojimų. Kai A. K. mušė K. M., matė D. S. ir kiti vaikai (t.6, b.l. 41-43, 54-55).Apklaustas pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis H. M. parodė, kad Vėliučionių vaikų socializacijos centre gyveno nuo 2008 metų, pavasario. Jam buvo 15 metų. Jis turėjo ten bÅ«ti 3 metus iki pilnametystės. Praleido ten mažai laiko, nes visÄ laikÄ bėgdavo.

PirmÄ kartÄ jis pabėgo po mėnesio. Bėgdavo, nes sÄ lygos ir darbuotojų elgesys buvo nepriimtinas. Net neleisdavo jo motinai jį aplankyti. Po pirmo pabėgimo jam neleido pasimatyti su motina. Skaitydavo jo laiÅ¡kus motinai, jų net neiÅ¡siųsdavo. Po antro pabėgimo jį uždarė į relakso kambarį, bendrabutyje. Jį ten laikydavo po 3 dienas. Nakvoti paleisdavo į kambarį, atneÅ¡davo maisto. Po kažkurio pabėgimo, gal 2009 metų lapkričio mėnesį, jis buvo atvežtas atgal į centrÄ .

Jam davė lygtinumÄ , nes jis neturėjo 18 metų. Po poros savaičių jis bandė bėgti ir buvo sumuÅ¡tas. Jį uždarė į specialiÄ jÄ grupę, sakė, kad reikės už visas dienas pabėgimo atidirbti. Reikėjo sniegÄ kÄ sti. Jei bÅ«tų nedirbęs, gautų minusus. Tokiose grupėse negalima buvo sportuoti, buvo apribojimai, neleisdavo į ekskursijas. Kažkurį vakarÄ Â jis bandė pabėgti, 3 aukÅ¡te koridoriuje atidaryti langÄ . Buvo trise. PrižiÅ«rėtojų tuo momentu nebuvo.

Išėmė langÄ ir norėjo leistis su virve. Ä®bėgo J. Å . ir sudavė T. Ž. kelis smÅ«gius į kÅ«no vietÄ . Atrodo pataikė į pilvÄ ir krÅ«tinę. Po to J. Å . pribėgo prie jo ir trenkė jam kelis smÅ«gius į veidÄ . Vienas smÅ«gis pataikė į dantis ir jam skilo dantis, klibėjo. KitÄ dienÄ jis atsisakė eiti į pamokas, buvo nuvežtas pas dantistÄ . Dantistė nieko jam nepadarė su dantimi, nes sakė, kad nieko tokio. Gal ta dantistė buvo J. Å . pažįstama. Sakė, kad sugis dantis.

Trečias vaikinas irgi buvo sumuÅ¡tas. J. Å . buvo su auklėtoja B. Ji viskÄ matė ir nieko nedarė. Po sumuÅ¡imo jis pragyveno centre gal savaitę, po to pabėgo ir buvo nuteistas, į Vėliučionį negrįžo. VisÄ laikÄ gÄ sdindavo direktorė vyresniais vaikais, kad jei bėgsi, tai eisi į tÄ grupę ir gausi nuo kitų vaikų. Dėl skilusio danties jį nuvežė pas dantistę J. Å .. Jis yra matęs guminę lazdÄ pas direktorę kabinete. M. U. irgi mušė J. Å .. E. O. gal matė tai, nes visi buvo subėgę.Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu E. O. parodė, kad Å¡iame centre gyvena ir mokosi nuo 2009-07-10. 2009 m. lapkričio mėnesį stovėjo koridoriuje ir garsiai juokėsi.

Priėjo auklėtojas A. D. ir liepė nusiraminti. Nusiramino, bet kažkas kitas vėl nusijuokė ir tada A. D., atsisukęs, krumpliais trenkė per galvÄ . Tai matė G. L., M. U., T. G., I. L.. KitÄ dienÄ vėl tas pats auklėtojas rašė dokumentus ir kažkas triukÅ¡mavo. Tada A. D. atsistojo ir kumščiu trenkė į krÅ«tinę. Nukrito ant žemės. Po to priėjo ir vėl kelis kartus krumpliais trenkė per galvÄ . Å aukė, kad tai ne pats padarė, tada paleido. Maždaug 2009-12-14 valgė valgykloje su kapiÅ¡onu.

Auklėtoja D. B. liepė nusiimti. Pasakė, kad kaip nori, taip ir valgo. Tada D. B. trenkė delnu per veidÄ , tai matė visa specialioji grupė. Taip pat matė, kai auklėtojas J. Å . mušė M. U., H. M. ir T. Ž.. Mušė kumščiais ir T. Ž. praskėlė lÅ«pÄ . Mušė už tai, kad pastarasis bandė atidaryti langÄ , nes norėjo pabėgti. Neprisimena kaip auklėtojas J. Å . mušė M. U., H. M., T. Ž. (t.5, b.l. 70-71, 73). Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad nei T.

Ž., nei E. O. teismo posėdyje apklaustas nebuvo. Viena vertus, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį J. Å . atžvilgiu, vadovavosi T. Ž. ir E. O. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, specialisto iÅ¡vada (t.6, b.l. 62-63) bei H. M. parodymais, kita vertus, apylinkės teismas nesivadovavo analogiÅ¡kais T. Ž. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kaltinamųjų A. K., E. C. ir J. M. atžvilgiu, taip pat nesivadovavo E. O. parodymais kaltinamojo A. D. atžvilgiu ir juos iÅ¡teisino dėl visų jiems pareikÅ¡tų kaltinimų, konstatavęs, kad jie nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., požymių.

Savo sprendimÄ teismas motyvavo tuo, kad byloje nukentėjusieji E. O., K. B. ir T. Ž. apklausti nebuvo. Jų parodymai nebuvo patvirtinti ir iÅ¡tirti teisminio nagrinėjimo metu. Pirmosios instancijos teismas nevertino ir tai, kad, apklaustas teismo posėdyje nukentėjusysis M. U. neparodė, kad J. Å . bÅ«tų mušęs jį ar T. Ž.. Apie tai, kad J. Å . bÅ«tų mušęs T. Ž. taip pat neparodė ir apklaustas teisiamajame posėdyje nukentėjusysis D. S., kas paneigia tiek H. M., tiek E. O. parodymus.Be to, nukentėjusysis H.

M. parodė, kad J. Å . sudavė T. Ž. kelis smÅ«gius į kÅ«no vietÄ , pataikė į pilvÄ ir krÅ«tinę, tačiau Å¡ie H. M. parodymai prieÅ¡tarauja tiek T. Ž. parodymams, tiek 2011-04-21 specialisto iÅ¡vadai Nr. G 1221/11(01).IÅ¡ 2011-04-21 specialisto iÅ¡vados Nr. G 1221/11(01) matyti, kad T. Ž. apžiÅ«ros metu nustatytas odos randas virÅ¡utinės lÅ«pos deÅ¡inėje pusėje, atsiradęs sugijus galimai muÅ¡tinei žaizdai, padarytai paveikus kietu buku, ribotÄ ar bukabriaunį pavirÅ¡ių turinčiu daiktu ir yra daugiau nei vienų metų senumo laiko.

Sužalojimas vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu. Sužalojimas padarytas kietu buku, ribotÄ ar bukabriaunį pavirÅ¡ių turinčiu daiktu (pvz., kumščiu, koja). Tiksliau pasisakyti kokiu daiktu buvo padarytas kÅ«no sužalojimas nėra galimybės, nes konkretaus traumavusio daikto kontaktavęs pavirÅ¡ius liko neužsifiksavęs. IÅ¡orinių sužalojimo žymių smakro srityje T. Ž. apžiÅ«ros metu nėra. Sužalojimo padarymo metu T. Ž. galėjo bÅ«ti bet kurioje prieinamoje padėtyje.

Sužalojimas padarytas vienu trauminiu poveikiu. Sužalojimas galėjo bÅ«ti padarytas tiek suduodant smÅ«gį, tiek ir virÅ¡utinės lÅ«pos deÅ¡ine puse atsitrenkiant į kietÄ , bukÄ , ribotÄ ar bukabriaunį pavirÅ¡ių (pvz., griÅ«nant) (6 t., b. l. 62-63). Atkreiptinas dėmesys, kad teismas taip pat nevertino tos aplinkybės, kad specialisto iÅ¡vada buvo duota 2011-04-21, tai yra praėjus beveik pusantrų metų nuo įvykio. Tai yra teismas nevertino, byloje esančių dokumentų, patvirtinančių, kad T.

Ž. laikotarpiu nuo 2009-09-26 iki 2009-10-17 buvo pasiÅ¡alinęs iÅ¡ socializacijos centro, 2009-10-26 vėl pasiÅ¡alino ir 2009-11-14 sugrÄ Å¾intas apsvaigęs nuo narkotikų, 2009-12-01 jis patalpintas į Kauno nepriklausomybių centrÄ iÅ¡ kur savavaliÅ¡kai pasiÅ¡alino, į socializacijos centrÄ gražintas 2009-12-10. IÅ¡ Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžio žinoma, kad T. Ž. nuo 2009-12-09 iki 2009-12-10 buvo sulaikytas, nuo 2010-06-17 iki 2010-10-29 suimtas. Alytaus rajono apylinkės teismo 2010-10-29 nuosprendžiu nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams.

Tai, kad po eilinio pabėgimo T. Ž. grįždavo sužalotas, patvirtina įdėtinis lapas į ambulatorinę kortelę, kurioje slaugytoja T. S. nurodė, kad 2010-02-06 grįžęs iÅ¡ pabėgimo T. Ž. buvo apžiÅ«rėtas ir jam nustatyti sumuÅ¡imai veido srityje nosies srityje, mėlynė kairėje galvos pusėje, antakis patinęs, deÅ¡inės rankos srityje žymės nuo injekcijų, iÅ¡ augintinio H. Ž. žodžių, jis leido į venÄ heroinÄ . Po eilinio pasiÅ¡alinimo T. Ž., apsinuodijęs heroinu ir klofelinu, buvo patalpintas į Alytaus rajono ligoninės reanimacijos skyrių. Šios faktinės aplinkybės tik patvirtina, kad randas ant T.

Ž. lÅ«pos galėjo atsirasti nebÅ«tinai konflikto Vėliučionių vaikų socializacijos centre metu. Taigi, jokių neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad J. Å . 2009 m. lapkričio mėnesį, tyčia T. Ž. suduodamas vienÄ kartÄ kumščiu į lÅ«pÄ ir vienÄ kartÄ kumščiu į smakrÄ , padarė nukentėjusiajam T. Ž. randÄ virÅ¡utinės lÅ«pos deÅ¡inėje pusėje, kas sukėlė nukentėjusiajam, T. Ž. nežymų sveikatos sutrikdymÄ ir fizinį skausmÄ , byloje nėra.Taip pat byloje nėra jokių neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad 2009 m. lapkričio mėnesio pabaigoje, J.

Å . smurtavo H. M. atžvilgiu, t.y. tyčia H. M. sudavė ne daugiau kaip 4 kartus kumščiu į veidÄ ir tokiu bÅ«du sukėlė nukentėjusiajam H. M. fizinį skausmÄ . Apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje H. M. parodė, kad J. Å ., pribėgęs prie jo, trenkė jam kelis smÅ«gius į veidÄ . Vienas smÅ«gis pataikė į dantis ir jam skilo dantis, klibėjo. Tačiau Å¡iuos H. M. argumentus paneigė tiek J. Å ., tiek apeliacinės instancijos posėdyje apklausti iÅ¡teisintieji J. M. ir A.

K..IÅ¡teisintoji J. M. apeliacinės instancijos posėdyje parodė, kad tuo metu buvo Å¡io centro vadove, iÅ¡ viso atidirbusi 43 metus. H. M. į CentrÄ atvyko iÅ¡ Elektrėnų motinos praÅ¡ymu, suderinus su Vaikų teisių tarnyba ir paskirus teismo pasiuntimÄ Ä¯ centrÄ . Motinos praÅ¡ymo motyvacija yra jo byloje – jis bėgo iÅ¡ namų, turėjo sÄ ryšį su narkotikais, slėpdavosi, neidavo į mokyklÄ . IÅ¡ viso H. M. prabuvo per visÄ laikotarpį gal 5-10 dienų, t.y. pirmas keturias dienas, kai jį tik atvežė Vaikų teisių tarnyba su policija, antrÄ dienÄ atvažiavo motina ir atvežė dokumentus, po dviejų dienų H.

M. pasiÅ¡alino iÅ¡ mokyklos. Jis buvo sugrÄ Å¾intas, tačiau per tÄ laikotarpį, kai buvo pabėgime, jis jau buvo suspėjęs padaryti nusikaltimÄ (vagystę). Tas incidentas kaip tik įtvyko tada, kada jis buvo atgabentas atgal į centrÄ . Dalis Centro buvo iÅ¡važiavusi į miesto renginį, o H. M. su savo draugais vėl mėgino pasiÅ¡alinti iÅ¡ Centro per trečio aukÅ¡to langÄ . Jie iÅ¡siėmė dvigubus stiklus, susiriÅ¡o paklodes ir mėgino pabėgti. Tuo metu grupėje dirbo tik du žmonės (B.

G. ir J. Å .), dėl to, kad kiti mokiniai buvo iÅ¡vykę į renginį. Pamatę, kad paklodėmis prisiriÅ¡ta prie radiatoriaus, bijodami, kad jie iÅ¡ tikrųjų gali nukristi ir susižaloti, nes apačioje asfaltas, juos nuėmė nuo palangės. Pirmadienį jai atėjus į darbÄ , atbėgęs H. M. pasakė, kad J. Å . jam iÅ¡mušė dantį. Jokių žymių ant lÅ«pos nebuvo. Ji iÅ¡ karto kreipėsi į savo slaugytojÄ T. S., kad nuvežtų H. M. į N.Vilnios poliklinikÄ , apžiÅ«rėti tÄ dantį, nes jis kėlė didžiausia triukÅ¡mÄ , kad jo niekas nežiÅ«ri.

H. M. pas gydytojÄ nuvežė pats J. Å . su slaugytoja T. S., nes tuo metu mokyklos transporto nebuvo. Grįžusi iÅ¡ stomatologo, slaugytoja paaiÅ¡kino, kad jokių problemų nėra, dantis tikrai nejuda ir nėra jokios žymės. Byloje yra raÅ¡tas, kad jis jokių pretenzijų auklėtojui J. Å . neturi. 2009 m. lapkričio 27 dienÄ jis pabėgo ir daugiau į centrÄ nebuvo sugrÄ Å¾intas. IÅ¡teisintasis A. K. apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad H. M. pažįsta labai mažai. Tiek prieÅ¡ penkis metus, tiek dabar dirba tose pačiose pareigose – istorijos ir geografijos mokytoju.

AsmeniÅ¡kai su juo konfliktinių situacijų neturėjo ir jis jo atžvilgiu jokių pretenzijų nereiÅ¡kė. Matė jį epizodiÅ¡kai, labai trumpai. Jam neteko dalyvauti „nuėmime“ nuo lango, kad jie neiÅ¡Å¡oktų ir nesusižalotų, taip pat neteko stebėti tÄ Ä¯vykį. Gali patvirtinti, kad Centro vaikinai fantazijų nestokoja, ypač blogÄ ja prasme, tuo visi su kaupu įsitikino nagrinėjant baudžiamÄ jÄ bylÄ Vilniaus rajono apylinkės teisme.Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad apylinkės teismas nevertino byloje esančių raÅ¡ytinių įrodymų, patvirtinančių, kad H.

M. nuo pat atvykimo į CentrÄ nuolat grubiai pažeidinėjo Centro Vidaus tvarkos taisykles, savavaliÅ¡kai Å¡alinosi iÅ¡ Centro, nuo 2008-03-22 iki 2008-03-27; nuo 2008-03-29 iki 2008-04-20; nuo2008-04-22 iki 2009-05-03 buvo sulaikytas Vilniaus aps. VPK Elektrėnų PK ir patalpintas į areÅ¡tinę; 2009-05-05 atliko bausmę Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje. Atlikęs bausmę, buvo grÄ Å¾intas į CentrÄ , tačiau 2009-12-06 pakartotinai savavaliÅ¡kai pasiÅ¡alino iÅ¡ Centro, apie tai buvo praneÅ¡ta Vilniaus aps.

VPK Vilniaus rajono PK VieÅ¡osios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyriui bei Elektrėnų PK. BÅ«damas Centre nepilnametis nuolat konfliktavo su mokiniais bei pedagogais, savo veiksmais kėlė grėsmę mokiniams ir darbuotojams. Pastebėtas paranojiÅ¡kas elgesys, perdėtas priekabių ieÅ¡kojimas, nepaklusnumas, manipuliavimas aplinkiniais (manipuliuodamas įvelia į intrigas kitus ir sukelia konfliktines situacijas).Tai yra, apylinkės teismas nevertino, kad H. M., bÅ«damas konfliktiÅ¡ko ir Å«maus bÅ«do, nuolat konfliktuodamas su jo veiksmus varžančiais mokytojais, turėjo motyvÄ apkalbėti mokytojus, tame tarpe ir J.

Å ., kuris sutrukdė jam eilinį kartÄ pabėgti iÅ¡ Centro. BÅ«tent Å¡iÄ aplinkybę patvirtina ir nukentėjusiojo G. J. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duoti parodymai apie tai, kad jis, atsisakęs nuo savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu (t.4, b.l. 85-86, 88-89), parodė, kad apkalbėjo J. Å ., nes tikėjosi iÅ¡ jo kokios nors kompensacijos. Be to, parodė, kad apkalbėti J. Å . privertė kiti vyresni vaikai, jis buvo gÄ sdinamas, jam buvo grasinama. Buvo 4 vaikinai, kurie įkalbinėjo apkalbėti visus mokytojus.

Jie neminėjo konkrečių mokytojų pavardžių. Sakė, kad reikia apie visus blogai sakyti ir raÅ¡yti. Tie vaikinai buvo vyresni, autoritetai. Girdėjo, kad jie buvo susiję su M. K., kuris anksčiau dirbo centre. Tie vaikinai buvo pabėgę iÅ¡ centro ir buvo susitikę su M. K.. Mano, kad jis liepė vaikinams apkalbinėti pedagogus. Vaikinai tada kažkÄ minėjo apie M. K.. Pokalbis su tais vaikinais vyko tÄ pačiÄ dienÄ , kai buvo atvykusi policija ir vyko jo apklausa. Tie vaikinai žinojo, kad tÄ dienÄ apklausinės vaikus.

Ar su kitais vaikinais buvo tokie pokalbiai, jis nežino. Tuo metu, apkalbėdamas žmogų, apie pasekmes negalvojo. 2011 metais jam buvo užduoti kiti klausimai. Negali atsakyti, kodėl neprisipažino, kad apkalbėjo žmogų. Su J. Å . jis buvo susipykęs, bet pastarasis prieÅ¡ jį fizinio smurto nenaudojo. J. Å . jo atsiprašė už ginÄÄ ir jie susitaikė. PrieÅ¡ ginÄÄ santykiai su J. Å . buvo geri. Ginčas įvyko dėl jo paties kaltės. J. Å . jo nemušė. Jis nurodė liudytojÄ S. G., nes su pastaruoju taip buvo susitaręs. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas J.

Å . kaltės klausimÄ dėl, neva, nukentėjusiajam H. M. fizinio skausmo sukėlimo, Å¡ių nukentėjusiojo G. J. parodymų, taip pat nevertino, kas patvirtina, jog byloje esančius įrodymus pirmosios instancijos teismas vertino selektyviai. Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamÄ veikÄ ; tai reiÅ¡kia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi bÅ«ti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos.

Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepaÅ¡alintoms abejonėms dėl reikÅ¡mingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamÄ jį nuosprendį ar veikÄ kvalifikuoti pagal kaltinimÄ , kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Kasacinės instancijos teismo iÅ¡plėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimÄ , bÅ«tina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiÅ¡kumai, kurių negali bÅ«ti, t. y. nėra galimybės jų paÅ¡alinti, turi bÅ«ti aiÅ¡kinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartÄ yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali bÅ«ti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusiÄ teismų praktikÄ apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis, o teismo iÅ¡vados turi bÅ«ti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-7-544/2005, Nr. 2K-251/2008, Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-7-173/2014).

Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo bÅ«ti padaryta, nepakanka iÅ¡vadoms apie asmens kaltumÄ padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). E. Ž. T. T. taip pat ne kartÄ yra konstatavęs, kad abejonės aiÅ¡kinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.).Nesant galimybių paÅ¡alinti Å¡ioje byloje kilusias abejones ir akivaizdžius prieÅ¡taravimus apeliacinės instancijos teisme, kai tai nebuvo padaryta nei atliekant ikiteisminį tyrimÄ , nei bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014-07-29 nuosprendis dalyje, kurioje J.

Å . pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. (du nusikalstamos veikos epizodai) naikintinas ir priimtinas naujas iÅ¡teisinamasis nuosprendis, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant Å¡iÄ nusikalstamÄ veikÄ , o Å¡ioje byloje pareikÅ¡tas jam civilinis ieÅ¡kinys atmestinas. Dėl H. M. apeliacinio skundo argumentų Tiek apeliaciniame skunde, tiek bylÄ nagrinėjant apeliacinės instancijos posėdyje nukentėjusysis H. M. reikalauja pakeisti visÄ nuosprendį iÅ¡ esmės ir naujai iÅ¡nagrinėti bylÄ , nes, apelianto teigimu, jis apie pirmosios instancijos teismo posėdį informuotas nebuvo.

Tačiau iÅ¡ pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad H. M. buvo apklaustas teismo posėdyje (t.19, b.l. 120-121), todėl Å¡ie apelianto argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Dėl kitų apelianto argumentų, jog norėtų, kad apeliacinės instancijos teismas naujai iÅ¡nagrinėtų bylÄ , šįkart dėl jo gyvenimo sÄ lygų Veliučionių įstaigoje, teigia, kad civilinį ieÅ¡kinį pateikė J. Å . ir visai Vėliučionių įstaigai dėl to, kad patyrė smurtÄ tiek fizinį, tiek psichologinį, pažymėtina, kad dėl baudžiamojoje byloje H.

M. pareikÅ¡to civilinio ieÅ¡kinio J. Å . atžvilgiu kolegija jau pasisakė, t.y., teismui nustačius, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamÄ veikÄ , civilinis ieÅ¡kinys atmestinas (Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 3 d. 1 p.). Dėl H. M. reikalavimo naujai peržiÅ«rėti visÄ baudžiamÄ jÄ bylÄ ne tik J. Å . bet ir visų iÅ¡teisintųjų atžvilgiu, dėl kurių apeliaciniai skundai nepaduoti, konstatuotina, jog toks reikalavimas akivaizdžiai iÅ¡eina už apeliacinio skundo ribų.

Kadangi apeliacinis skundas yra grindžiamas vien abstraktaus pobÅ«džio teiginiais, nesant nei aiÅ¡kiai suformuluoto skundo dalyko, nei pagrindo, todėl jis yra atmestinas. Atsižvelgusi į iÅ¡dėstytas aplinkybes ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 1 d. 1 p., 326 str. 1 d. 1 p., kolegija  n u s p r e n d ė: Panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014-07-29 nuosprendį dalyje, kur J. Å . pripažintas kaltu padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. (du nusikalstamos veikos epizodai – dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo sukėlimo T.

Ž. ir fizinio skausmo sukėlimo H. M.), ir jo atžvilgiu priimti naujÄ iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, kadangi neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant Å¡iÄ nusikalstamÄ veikÄ .Nukentėjusiojo H. M. apeliacinį skundÄ atmesti.PareikÅ¡tÄ Å¡ioje byloje J. Å . H. M. civilinį ieÅ¡kinį atmesti.Kitoje dalyje Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014-07-29 nuosprendį palikti nepakeistÄ . Kolegijos pirmininkė (paraÅ¡as)                                                 Leonarda Gurevičienė Teisėjai (paraÅ¡ai)                                                                            ArÅ«nas Kisielius                                                                                                                          Virginija Pakalnytė-TamoÅ¡iÅ«naitė NuoraÅ¡as tikras:Kolegijos pirmininkė                                                                 Leonarda Gurevičienė