2022-04-06 Nr. AB-10333-3-61-3-00035-2022-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1761-624/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00035-2022-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos C. A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos C. A. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja C. A. A. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 21S37580 (toliau – ir Sprendimas), Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. 6K-2526 (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti jos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėja paaiškino, kad jai nesaugu kilmės valstybėje – (duomenys neskelbtini), nes ją persekioja jos tėvas. Tėvas verčia ją ištekėti už pagyvenusio vyro, su kuriuo jis susitarė ir gavo pinigų. Tėvas keliskart ją sumušė, privertė pasidaryti abortą. Pareiškėja turi mylimą vyrą, su kuriuo susituokė ir atvyko į Lietuvą. Pareiškėja teigė, kad jos detalus pasakojimas patvirtina jai kilusią realią grėsmę. Remiantis viešai skelbiama informacija, moterys išlieka smurto dėl lyties ir priverstinių santuokų aukomis. Dėl kilmės šalies tradicijų ir paprotinės teisės egzistuoja moterų lytinių organų žalojimo ir prievartinių santuokų nebaudžiamumo kultūra. Nors šalies įstatymai draudžia minėtus veiksmus, tačiau nėra informacijos apie šių įstatymų taikymą ir veiksmingumą. Pareiškėja pabrėžė, kad ji yra moteris, todėl priskirtina padidintos rizikos asmenų grupei, jai kylanti grėsmė turėtų būti vertinama pagal „slankiojančią skalę“. Pareiškėjos nuomone, jos prašymas atmestas nepagrįstai, be jokių motyvų. Pareiškėja bendradarbiavo su institucijomis, nepadarė pažeidimų, nekelia pavojaus viešajai tvarkai, visuomenės ar nacionaliniam saugumui, ji savo elgesiu niekaip neparodė ketinimo išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, todėl nebuvo pagrindo nesuteikti jai laikotarpio savanoriškai išvykti bei uždrausti jai atvykti į Lietuvą maksimalų laikotarpį. Be to, pareiškėjos vertinimu, Komisija, jos skundą išnagrinėdama rašytinio proceso tvarka, pažeidė jos teisę būti išklausytai. Komisija neatsakė į esminius pareiškėjos argumentus, pavyzdžiui, dėl jos išsiuntimo ir draudimo atvykti.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjos skundą.

4. Atsakovas apžvelgė Sprendime nustatytas aplinkybes. Manė, kad pareiškėjos skundo išnagrinėjimas Komisijoje rašytinio proceso tvarka atitiko teisės aktų reikalavimus, o pareiškėja nenurodė priežasčių, dėl kurių žodinis skundo nagrinėjimas buvo būtinas. Atsakovas teigė, kad pareiškėja neatitinka kriterijų pabėgėlio statusui ir papildomai apsaugai gauti. Pareiškėjos pasakojimas savaime nesuteikia pagrindo manyti, kad, grįžusi į kilmės valstybę, ji patirtų persekiojimą. Tariamas persekiotojas (asmens šeima) nėra valstybinis subjektas. Pareiškėja nepateikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjai apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis, ji nesikreipė į valstybines institucijas. Pagal kilmės valstybės informaciją, (duomenys neskelbtini) teisėsauga, nors ir susiduria su korupcijos iššūkiais, yra pajėgi vykdyti savo funkcijas ir saugoti piliečius nuo panašių išpuolių. (duomenys neskelbtini) priverstinės santuokos yra kriminalizuotos. Be to, pareiškėjos pasakojimui apie grasinimus ir sumušimus trūksta konkrečių detalių ir tikslumo, o tam tikri pasakojimo epizodai kelia abejonių, nes tą pačią dieną apklaustas jos vyras pateikė kiek kitokią informaciją. Atsakovas akcentavo pareiškėjos atvykimo į Lietuvą aplinkybes (valstybės sieną kirto neteisėtai, prieglobsčio pasiprašė tik kai buvo sulaikyta pareigūnų) ir palaikė savo sprendimus išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos ir uždrausti jai atvykti, tvirtino, kad pastarojo draudimo terminas atitinka teisės aktų reikalavimus.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 21 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjos C. A. A. skundą, t. y. pakeitė Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. 21S37580 3 ir 4 punktus bei juos išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. 6K-2526 dalį.

6. Teismas nustatė, kad Departamentas ginčijamu 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. 21S37580 nusprendė: nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); išsiųsti ją į (duomenys neskelbtini); uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo dienos; įvesti C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjai 3 metus nuo išsiuntimo dienos. Komisija ginčijamu 2021 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. 6K-2526 atmetė pareiškėjos skundą dėl Sprendimo panaikinimo.

7. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą. Pripažino, kad atsakovas pakankamai išsamiai įvertino bendrą situaciją (duomenys neskelbtini), atsižvelgdamas į pareiškėjos prašyme suteikti prieglobstį nurodytas priežastis. Akivaizdu, kad kilmės šalis imasi priemonių, kovodama su pareiškėjos nurodytomis priežastimis, t. y. priverstinės santuokos yra kriminalizuotos, draudžiamas moterų lytinių organų žalojimas. Tad pareiškėja turi visas galimybes kreiptis į savo kilmės šalį dėl atitinkamos apsaugos jai taikymo. Juo labiau kad pareiškėjos nurodomas galimas persekiotojas yra ne valstybinis subjektas, o privatus asmuo – jos šeima. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybė jos nevykdo.

8. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog byloje esantys dokumentai (2020 m. sausio 27 d. medicininė pažyma, 2020 m. vasario 2 d. medicininė pažyma ir kt.) patvirtina, kad pareiškėja buvo atsidūrusi ligoninėje dėl patirtų sužalojimų, tačiau neįrodo, jog būtent tėvas smurtavo prieš ją dėl jos nurodytų priežasčių. Pareiškėja iš esmės negalėjo paaiškinti aplinkybių, susijusių su jos sumušimu bei patirtu smurtu. Be to, teismo posėdyje pareiškėja pradėjo tvirtinti, kad prieš ją smurtavo ir ją norėjo priverstinai ištekinti ne jos tėvas, bet patėvis, kuris yra 60 metų amžiaus. Taigi, pareiškėjos paaiškinimai kito, jie yra prieštaringi, nenuoseklūs ir nedetalūs. Dar daugiau, pareiškėja teigė, kad jos patėvio buvo sumušta ne tik ji, bet ir jos vyras, kuris taip pat atsidūrė ligoninėje. Tačiau abejotina, kad jaunas vyras nebūtų atsigynęs nuo žymiai vyresnio asmens bei būtų sumuštas taip, jog atsidurtų ligoninėje.

9. Teismas atmetė pareiškėjos argumentus dėl kilmės valstybėje vyraujančių paprotinės teisės principų ir genčių taisyklių. Pati pareiškėja nurodė, kad jis ir jos vyras sudarė civilinę santuoką, t. y. kreipėsi į savo miesto civilinės metrikacijos įstaigą ir jų prašymas susituokti buvo patenkintas. Abejotina, kad pareiškėja dar galėtų būti priverstinai ištekinta, jeigu jau yra sudariusi kilmės šalies pripažįstamą civilinę santuoką. Teismas taip pat akcentavo, kad Europos prieglobsčio paramos biuras (toliau – ir EPPB; nuo 2022 m. sausio 19 d. – Europos Sąjungos prieglobsčio agentūra) išskiria kelis padidintos rizikos asmenų profilius, į kuriuos reiktų atsižvelgti, priimant sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo Irako Respublikos piliečiams, tačiau pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė, todėl skunde minimi EPPB išskiriami padidintos rizikos asmenų profiliai šiuo atveju nėra aktualūs ir taikytini.

10. Teismas konstatavo, kad pareiškėja iš esmės nenurodė jokių individualaus pobūdžio persekiojimo grėsmių, susijusių su Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje nustatytomis persekiojimo priežastimis. Pareiškėjos nurodytos tikėtinos grėsmės (priverstinis ištekinimas, apipjaustymas) yra susijusios su jos asmeniniais įvykiais, kurie negali būti siejami su minėtomis „konvencinėmis“ priežastimis, kurios lemtų tarptautinės apsaugos taikymą. Kitaip tariant, pareiškėjos baimė dėl priverstinio ištekinimo ir apipjaustymo nėra tos individualios persekiojimo grėsmės, dėl kurių jai galėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas. Taigi, tiek atsakovas, tiek Komisija pagrįstai padarė išvadą, jog nėra pagrindo suteikti pareiškėjai pabėgėlio statusą.

11. Teismas akcentavo, kad pareiškėja prašymą sutekti papildomą apsaugą iš esmės grindė tais pačiais argumentais kaip ir prašymą suteikti pabėgėlio statusą; kitų aplinkybių nenurodė ir jų nebuvo nustatyta. Atsakovas, išanalizavęs pareiškėjos pateiktus motyvus ir surinktą kilmės valstybės informaciją, įvertino gresiančių veiksmų formą, pobūdį ir pasekmes bei padarė išvadą, kad neegzistuoja individualios pareiškėjos savybės, dėl kurių galėtų būti pažeidžiamos pagrindinės jos teisės ir laisvės. Kitaip tariant, nenustatyta realiai egzistuojanti visiškai pagrįsta baimė, kad pareiškėjai kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, numatyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Taip pat nenustatyta, kad kilmės šalyje šiuo metu vyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas, tad nėra ir sąlygos, įtvirtintos Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Taigi, pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Teismas pabrėžė ir tai, jog nenustatyta, kad pareiškėjai, ją deportavus į kilmės valstybę, kiltų reali rizika patirti elgesį, prieštaraujantį Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Pareiškėja dėl nurodomų jai galinčių kilti grėsmių turėtų kreiptis apsaugos į savo kilmės šalį. Be to, pareiškėja iki išvykimo gyveno (duomenys neskelbtini), kuri yra didžiausias šalies miestas, turintis beveik 1 mln. gyventojų, tad pareiškėja su savo sutuoktiniu gali lengvai persikelti į kitą gyvenamąją vietą dėl saugesnių gyvenimo sąlygų.

12. Teismas pareiškėjos pretenzijas dėl skundo nagrinėjimo Komisijoje tvarkos laikė nepagrįstomis. Teisinis reglamentavimas (Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131, 222 p.) neįpareigoja Komisijos visais atvejais organizuoti žodinį skundo nagrinėjimą. Šiuo atveju Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis skundo nagrinėjimas buvo reikalingas, tokių neįvardijo ir pareiškėja. Pareiškėja nenurodė, kokią svarbią bylai informaciją ji galėjo nurodyti Komisijai, jeigu jos skundas būtų nagrinėjamas žodžiu. Be to, teisme posėdis vyko žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu), tad pareiškėja turėjo galimybę visus savo argumentus tiesiogiai išsakyti teismui.

13. Teismas sutiko su atsakovo sprendimu išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja į Lietuvą atvyko neteisėtai, pėsčiomis, asmenų grupėje, kirtusi valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio pasiprašė tik kai buvo sulaikyta pareigūnų. Tikėtina, jog, atsisakius suteikti pareiškėjai prieglobstį, vengdama grąžinimo į kilmės valstybę, ji gali pasislėpti. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei į 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalyje nustatytą išimtį dėl termino savanoriškai išvykti nesuteikimo, buvo pagrįstai taikyta Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata.

14. Teismas akcentavo, kad Departamentas, įvertinęs anksčiau aptartų aplinkybių visumą, ypač pareiškėjos keliamą nelegalios migracijos grėsmę, bei vadovaudamasis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, 5 punktu, Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi, paskyrė pareiškėjai maksimalų draudimo atvykti terminą – 5 metai. Teismo vertinimu, toks terminas nėra proporcinga priemonė padarytam pažeidimui. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja praeityje pažeidė atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekė nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvoje padarė kokių nors teisės pažeidimų. Nėra duomenų, kad pareiškėja iš Lietuvos išsiunčiama jau ne pirmą kartą, taip pat kad ji kelia grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Taigi, Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti 5 metus nuo jos išsiuntimo, keistina, nustatant, jog jai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jos išsiuntimo dienos. Atsižvelgiant į šį pakeitimą, atitinkamai keistina ir Sprendimo dalis dėl perspėjimo dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi įvedimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą, nurodant įvesti perspėjimą 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 15. Pareiškėja C. A. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jos skundą, taip pat bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

16. Pareiškėja iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus, kad, pagal EPPB reikalavimus, moterys priskiriamos padidintos rizikos asmenų grupei, todėl jos situacija turėjo būti vertinama individualiai; pareiškėja kilmės šalyje jau patyrė realias grėsmes, prievartinių santuokų ir moterų lytinių organų žalojimo nusikaltimai iš esmės nebaudžiami, todėl ji negali ten pasilikti; buvo pažeista jos teisė būti išklausytai (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą). Pareiškėja nesutinka su teismo padarytomis išvadomis. Tvirtina, kad teismas rėmėsi tik atsakovo subjektyviomis prielaidomis, pažeidė pareiškėjos teisę teikti įrodymus dėl prašymo suteikti prieglobstį ir dalyvauti prašymo ar skundo nagrinėjimo procedūroje. Pareiškėja nuoširdžiai papasakojo visas teisingam sprendimui priimti reikšmingas aplinkybes, tačiau nurodytų aplinkybių visuma nebuvo teisingai įvertinta. Sprendimas priimtas nesurinkus pakankamai duomenų, kurie būtų gauti iš patikimų šaltinių, nepateiktos nuorodos į kompetentingų, tarptautinių institucijų dokumentus, informaciją. Vadovautasi selektyviai atrinkta kilmės valstybės informacija. Surinkta informacija apie kilmės šalį neatitinka tikrovės, patikimumo kriterijų.

17. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjos apeliacinį skundą.

18. Atsakovas iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Pažymi, kad pareiškėja yra (duomenys neskelbtini), todėl jos minimi EPPB išskiriami padidintos rizikos asmenų profiliai šiuo atveju netaikytini. Remiantis Departamento turima informacija, kilmės šalyje šiuo metu nevyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas ir nėra duomenų, kad situacija šalyje esmingai pasikeitė. Pati pareiškėja nepateikė jokių konkrečių duomenų apie pasikeitusią situaciją, kurie turėtų būti papildomai įvertinti. Pareiškėja nepateikė ir duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti jai apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat pagrindo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį.

20. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija, įvertinusi kilusio ginčo pobūdį ir byloje keliamus klausimus, atsižvelgdama į tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka (2022 m. vasario 17 d. teismo posėdyje dalyvavo pareiškėja ir jos atstovas advokatas), o apeliaciniame skunde nenurodytos jokios priežastys, dėl kurių byla ir apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka (nurodyta tik tai, kad ji norėtų ir turėtų būti išklausyta tiesiogiai), ar kliūtys, dėl kurių pareiškėja negali savo paaiškinimų, argumentų išdėstyti raštu, konstatuoja, jog minėtas prašymas yra atmestinas.

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pabrėžtina, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjos nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjos nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad atsakovas pagrįstai nusprendė nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio ir papildomos apsaugos, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos ir laikinai uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką. Apeliaciniame skunde, kurį vėliau patikslino, pareiškėja iš esmės pakartoja skunde išdėstytus argumentus, deklaratyviai tvirtindama, kad teismas netinkamai ištyrė bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

23. Bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos, taip pat tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės aktai. Pirmiausiai paminėtina 1951 m. Ženevos konvencija dėl pabėgėlių statuso, ratifikuota Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. sausio 21 d. įstatymu Nr. VIII-85. Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte, be kita ko, nustatyta, kad terminas „pabėgėlis“ nusako asmenį, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba. Šios konvencijos 33 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nė viena Susitariančioji valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlio į šalį, kur jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų.

24. Europos Sąjungos teisės kontekste visų pirma atkreiptinas dėmesys į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 18 straipsnį, kuriame nurodyta, jog teisė į prieglobstį garantuojama pagal Ženevos konvenciją ir 1967 m. sausio 31 d. Protokolą dėl pabėgėlių statuso bei Europos Sąjungos sutartį ir Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo. Taigi, Europos Sąjungos teisės požiūriu teisė į prieglobstį yra fundamentali asmens teisė.

25. Ginčui taip pat reikšmingos 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Kvalifikavimo direktyva) nuostatos. Pagrindinis šios direktyvos tikslas – užtikrinti, kad valstybės narės taikytų bendrus asmenų, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos, identifikavimo kriterijus, ir užtikrinti, kad tiems asmenims visose valstybėse narėse būtų suteiktos būtiniausios lengvatos (Kvalifikavimo direktyvos Preambulės 12 konstatuojamoji dalis).

26. Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio d) dalis nurodo, kad pabėgėlis, tai trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo prie tam tikros socialinės grupės baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga, arba asmuo be pilietybės, kuris dėl minėtų priežasčių būdamas už šalies, kurioje yra jo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, ribų negali ar dėl tokios baimės nepageidauja į ją grįžti ir kuriam netaikomas 12 straipsnis. Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio f) straipsnis nurodo, kad papildomą apsaugą galintis gauti asmuo – trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį arba – asmens be pilietybės atveju – į šalį, kurioje yra jos ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, jam kiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą, kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja naudotis tos šalies apsauga.

27. Kiek tai susiję su persekiojimo veiksmų apibrėžimu kilmės valstybėje, Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog tam, kad veiksmas būtų laikomas persekiojimo veiksmu pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį, jis turi būti a) pakankamai rimtas pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba b) įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kuri yra pakankamai sunki, kad veiktų asmenį panašiai kaip nurodyta a punkte.

28. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad persekiojimo veiksmai pagal 1 dalį gali, inter alia, pasireikšti tokiomis formomis: a) fizinio ar psichologinio smurto veiksmai, įskaitant seksualinį smurtą; b) teisinės, administracinės, policijos ir (arba) teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba įgyvendinamos diskriminuojant; c) neproporcingas ir diskriminuojantis persekiojimas ar baudimas; d) atsisakymas teismine tvarka atlyginti žalą, kuris yra neproporcingas ar diskriminuojantis baudimas; e) persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti karo tarnybą konflikto metu, kai atliekant tokią tarnybą reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, kuriems taikomi 12 straipsnio 2 dalyje nustatyti nesuteikimo pagrindai; f) veiksmai, pagal pobūdį tiesiogiai susiję su asmens lytimi arba su tuo, kad asmuo yra vaikas. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pagal 2 straipsnio d) punktą turi būti ryšys tarp 10 straipsnyje nurodytų priežasčių ir persekiojimo veiksmų apibrėžtų pagal šio straipsnio 1 dalį arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimo. Kvalifikavimo direktyvos 10 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vertinant, ar prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, su sąlyga, kad tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas.

29. Kiek tai susiję su sprendimo, ar pareiškėjas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų, priėmimu, Kvalifikavimo direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nagrinėdamos, ar prašytojas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų arba turi galimybę naudotis apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos kilmės šalies dalyje, kaip nurodyta 1 dalyje, valstybės narės, priimdamos sprendimą dėl prašymo, atsižvelgia į bendrąsias toje šalies dalyje esančias aplinkybes ir į asmenines prašytojo aplinkybes, kaip nurodyta 4 straipsnyje. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad iš atitinkamų šaltinių, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro ir Europos prieglobsčio paramos biuro, būtų gaunama tiksli naujausia informacija.

30. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Kvalifikavimo direktyvos 4 straipsnio 5 dalis nurodo, jog kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo, atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, kodėl taip nepadarė; e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai patikimas.

31. Įstatymo nuostatos yra pagrįstos Ženevos konvencija, jos taip pat įgyvendina Kvalifikavimo direktyvą. Įstatymo 86 straipsnyje numatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (1 dalis); šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (2 dalis).

32. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

33. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pirmiau nurodytose Įstatymo nuostatose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

34. Nagrinėjamu atveju pareiškėja tvirtina, kad ji išvyko iš kilmės valstybės, nes tėvas verčia ją ištekėti už pagyvenusio vyro, yra keliskart ją sumušęs. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad nebuvo surinkta pakankamai duomenų apie jos atvejį, pažeistos jos teisės teikti įrodymus ir paaiškinimus.

35. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pati pareiškėja apeliaciniame skunde cituoja Sprendime jau išdėstytą kilmės valstybės informaciją ir nepateikia jokių konkrečių argumentų, kodėl ši informacija neatitinka naujumo, aktualumo ar patikimumo reikalavimų. Minėta informacija Sprendime išdėstyta vadovaujantis, be kita ko, EPPB surinktais duomenimis, tačiau pareiškėja nepagrindžia savo abejonių dėl EPPB kompetencijos šioje srityje. Pareiškėja neįvardija jokių konkrečių duomenų ar jų šaltinių, į kuriuos atsakovas turėjo atsižvelgti, bet nepagrįstai to nepadarė. Taigi, pareiškėjos argumentai dėl surinktos informacijos nepakankamumo, netinkamumo laikytini deklaratyviais ir atmestini.

36. Nors pareiškėja pakartotinai pabrėžia jos teisės būti išklausytai pažeidimą, tačiau ji neišreiškia jokių konkrečių prieštaravimų dėl pirmosios instancijos teismo pateikto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131, 222 punkto nuostatų aiškinimo. Pareiškėja neneigia nei aplinkybės, kad, nagrinėjant jos prašymą suteikti prieglobstį, ji Departamente buvo apklausta tiesiogiai (žodžiu), nei to, kad ji visus paaiškinimus galėjo pateikti pirmosios instancijos teismo posėdyje, vykusiame žodinio proceso tvarka. Be to, pareiškėja neįvardija kliūčių savo argumentus, aktualią informaciją išdėstyti raštu (be kita ko, Komisijai ir teismui teiktuose skunduose), nepaaiškina, kokios konkrečiai aplinkybės dėl jos skundo nagrinėjimo Komisijoje rašytinio proceso tvarka nebuvo įvertintos ar įvertintos netinkamai. Pareiškėja nedetalizuoja, kokiu būdu teismas pažeidė jos teisę teikti įrodymus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėja šiuo aspektu neįrodė savo teisių pažeidimo.

37. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o tam tikri teismo sprendimo motyvacijos trūkumai nėra esminiai ir yra ištaisomi šia nutartimi. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos C. A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dainius Raižys

Milda Vainienė