2016-02-22 Nr. AB-3941-3-61-3-01428-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-269-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01428-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 11.4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. K. (teisių perėmėjai – J. K. ir Z. K.) skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja J. K. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – Tarnyba) Vilniaus miesto skyriaus 2013 m. lapkričio 5 d. raštą Nr. 49SF-(1449.104.)-1554; 2) panaikinti Tarnybos 2014 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. 1SS-(7.5)-421; 3) įpareigoti Tarnybos Vilniaus miesto skyrių patikslinti įsakymu patvirtintą Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę, įrašant B. K. pavardę pagal pirminio prašymo pateikimo datą – 1991 m. spalio 24 diena.

Pareiškėja paaiškino, kad jos sutuoktinis B. K. (B. K.) pretendavo atkurti nuosavybės teisę į žemę, iki nacionalizacijos turėtą (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, Vilniuje. Kadangi visos turėtos žemės grąžinti natūra galimybės nėra, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 3 punktu, B. K. įrašytas į eilę naujam žemės sklypui individualiai statybai. Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 30 d.

įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.)-2011 patvirtintoje eilėje B. K. įrašytas 144 numeriu, nurodant jo pirminio prašymo pateikimo datą – 1991 m. gruodžio 11 diena. Pareiškėja nurodė, kad B. K. prašymą pateikė 1991 m. spalio 24 d., tačiau Tarnybos Vilniaus skyrius atsisakė patikslinti eilę, remdamasis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Personalo departamento archyvo su 2013 m. liepos 9 d. raštu Nr. A101-6168(2.5.1.14-PDI) pateiktais Vilniaus miesto valdybos juridinio skyriaus Skundų ir pareiškimų 1991 m. rugsėjo 24 d. – 1995 m. lapkričio 24 d. registracijos žurnalais, o Tarnybos vadovas patvirtino tokį teritorinio skyriaus sprendimą.

Pareiškėja pažymėjo, kad pagal teisės aktus piliečiams sklypai individualiai statybai suteikiami pagal jų prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo datą. Pirmieji prašymai buvo priimami Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 3 d. nutarimo Nr. 259 nustatyta tvarka įsteigtose rajonų valdyboms pavaldžiose agrarinės reformos tarnybose pagal turėtos žemės vietą. Pareiškėja rėmėsi šio nutarimo 4 punktu, taip pat Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimo Nr. 331 1 punktu ir pažymėjo, kad B. K. pirminis prašymas buvo pateiktas Vilniaus miesto valdybai 1991 m. spalio 24 d., šis prašymas surašytas pagal Vyriausybės nutarimu Nr. 331 patvirtintą formą, prašymas yra nuosavybės teisių atkūrimo byloje.

Vėliau pareiškėjas 1991 m. lapkričio 21 d. pateikė Vilniaus miesto valdybai prašymą tarpininkauti, kad būtų išduotas valstybinio archyvo pažymėjimas, už tai sumokėjo 75 rublius. Šito prašymo priėmimą savo parašu ir antspaudu patvirtino Vilniaus miesto valdybos juridinio skyriaus vedėjas. Pareiškėjos manymu, šio prašymo pateikimas įrodo, kad pirmasis prašymas buvo paduotas būtent jame nurodyta data, nes kitaip nebūtų priimtas prašymas dėl kreipimosi į archyvą. Pareiškėjos teigimu, nėra aišku, koks B. K. prašymas registruotas 1991 m. gruodžio 11 d., todėl negalima vadovautis minėtu registravimo žurnalu.

Pareiškėjos manymu, tokia data įregistruotas archyvo atsakymas arba Vilniaus miesto valdybos specialistai piliečių prašymus žurnale įregistravo vėliau nei juos gaudavo.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad Vilniaus miesto skyriaus archyve saugomoje nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 509 esantys dokumentai patvirtina, jog buvusio savininko S. K. nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra B. K. 1991 m. spalio 24 d. prašymas Vilniaus miesto valdybai atkurti nuosavybės teises į 13 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) k. ir (duomenys neskelbtini) k. Taip pat nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra B. K. prašymas (be datos) Vilniaus miesto valdybai tarpininkauti, kad Lietuvos valstybinis archyvas išduotų pažymėjimą apie S. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis turėtą nekilnojamąjį turtą pagal Prašymo padavimo tvarkos 2 priede pateiktą formą.

Šiame prašyme įrašyta, kad „už šio prašymo vykdymą pervesta 75 rubliai į Lietuvos valstybinio archyvo sąskaitą 1991-11-21, pavedimo Nr. 1935“. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Personalo departamento archyvo su 2013 m. liepos 9 d. raštu Nr. A101-6168(2.5.1.14-PD1) „Dėl dokumentų kopijų pateikimo“ pateiktame Vilniaus miesto valdybos Juridinio skyriaus Skundų ir pareiškimų 1991 m. rugsėjo 24 d.–1991 m. gruodžio 31 d. registracijos žurnale nurodyta, kad B. K. prašymas gautas 1991 m. gruodžio 11 dieną. Atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas) 10 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470 (toliau – ir Tvarka) 4 punktu, Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarkos (toliau – ir Prašymo padavimo tvarka) 1 punktu, 10 punktu ir darė išvadą, kad piliečio prašymas dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo laikomas pateiktu šią funkciją vykdžiusiai institucijai, jeigu jis yra įregistruotas toje institucijoje nustatyta vidaus tvarka.

Jeigu piliečio prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra tinkamai įregistruotas, šio prašymo data laikoma jo pateikimo institucijai data. Atsakovas nurodė, kad B. K. prašymo Vilniaus miesto valdybai atkurti nuosavybės teises įregistravimo data laikoma prašymo atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – žemę, pateikimo institucijai data. Todėl B. K. pavardė į Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-2011 patvirtintoje Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilėje pagrįstai įrašyta pagal prašymo įregistravimo institucijoje – tuometėje Vilniaus miesto valdyboje – datą 1991 m. gruodžio 11 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 10 d. sprendimu panaikino Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2013 m. lapkričio 5 d. raštą Nr. 49SF-(14.49.104.)-1554, Tarnybos 2014 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. lSS-(7.5)-421 ir įpareigojo Tarnybą įtraukti B. K. į piliečių, pageidaujančių gauti neatlygintinai naują žemės sklypą Vilniaus mieste, sąrašą pagal pirminio prašymo pateikimo datą – 1991 m. lapkričio 21 d.

Teismas vadovavosi 1991 m. galiojusio Atstatymo įstatymo 9, 10 straipsniais, nustatė, kad dokumentų padavimo terminai buvo pratęsiami Vyriausybės 1991 m. gruodžio 24 d. nutarimu Nr. 590, 1992 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. 171, tokiu būdu šie terminai buvo pratęsti iki pat 1997 m. gruodžio 31 dienos. Prašymai negalėjo būti priimami tik iš asmenų, kuriems minėtas įstatymas nenumatė nuosavybės teisių atstatymo, todėl pilietybę patvirtinantis dokumentas turėjo būti paduotas kartu su prašymu.

Teismas vadovavosi Atstatymo įstatymo 11 straipsniu ir darė išvadą, kad dėl nuosavybę patvirtinančių dokumentų teikimo Vyriausybei suteikta teisė pratęsiant nustatyti kitą nei numatė pirminė įstatymo redakcija jų pateikimo laiką. Teismas nurodė, kad Vyriausybės nutarimu Nr. 259 patvirtinta Žemės nuosavybės teisę įrodančių dokumentų gavimo tvarka, kurios 6 punkte buvo nurodyta, kad apylinkės agrarinė tarnyba piliečių pareiškimus ir pareiškimus-anketas registruoja atskirais kaimais (pagal 3 priede pridedamą formą). Pagal šios tvarkos 3 punktą apylinkės agrarinės reformos tarnybai galėjo būti paduodamas paprastas prašymas arba dar papildomai prašymas-anketa – kai pilietis norimą žemę dirbs ar naudos pagal paskirtį, be to, iš šio punkto formuluotės daroma išvada, kad ir trūkstant nuosavybės teisę įrodančių dokumentų turi būti pildomas prašymas-anketa, nes tik prašymus-anketas numatyta siųsti į Lietuvos valstybinį archyvą, jeigu trūksta dokumentų. Teismas vadovavosi Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 patvirtintos Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarkos (toliau – ir Prašymų padavimo tvarka) 1, 3, 5-7 punktais ir darė išvadą, kad jeigu pateikiamas prašymas su turimais ir tinkamais nuosavybės teisę patvirtinančiais dokumentais – tada jis iš karto registruojamas, o jeigu dar papildomai reikėjo kreiptis į archyvą, reikėjo pildyti ne tik paprastos formos prašymą, bet prašymą-anketą ir prašymą tarpininkauti (kreiptis į archyvą). Tik gavus tą prašymą-anketą iš archyvo su reikiamais nuosavybės teisę patvirtinančiais dokumentais, buvo numatytas privalomas tokių prašymų-anketų registravimas. Dėl paprastos formos prašymų registravimo nurodytuose teisės aktuose nebuvo pasakyta. Taip pat tuo metu nebuvo bendro pobūdžio teisinio reguliavimo (kaip šiuo metu Viešojo administravimo įstatymas (pirmoji redakcija yra 1999 m. birželio 17 d.), Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimas Nr. 875 „Dėl Asmenų prašymų nagrinėjimo <...> taisyklių patvirtinimo“, kuris nustatytų piliečių prašymų registravimo tvarką institucijose, pirmasis tokio pobūdžio Vyriausybės nutarimas priimtas tik 2000 m. birželio 6 d. Nr. 654).

Teismas nustatė, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 509 yra B. K. prašymas atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – žemę, 13 ha, esančią (duomenys neskelbtini) k. ir (duomenys neskelbtini) kaime. Šiame prašyme nuosavybės teisės pagrindas nėra nurodytas. Nurodyta, kad pateiktas pilietybę patvirtinantis dokumentas, pažymėjimas, išduotas 1991 m. spalio 17 dieną. Prašymo data nurodyta 1991 m. spalio 24 diena. Tai, kad prašymas paduotas be jokių nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, patvirtina ir vėliau to paties asmens pateiktas prašymas tarpininkauti, kad būtų išduotas valstybinio archyvo pažymėjimas apie S. K., 1887 m. gimimo, 13 ha žemės sklypą. Valdybos juridinio skyriaus vedėjo parašu patvirtinta, kad šis prašymas gautas 1991 m. lapkričio 21 dieną. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra ir 1996 m. spalio 17 d. prašymas tarpininkauti, kad būtų išduota valstybės archyvo pažyma apie buvusio savininko valdytą žemę, kuriame valstybės tarnautojo įrašu nurodyta, kad pirmas toks prašymas išsiųstas tik 1992 m. sausio 9 d., pavedimo data – 1991 m. lapkričio 21 diena. Ant 1991 m. lapkričio mėnesį paduoto prašymo tarpininkauti dėl archyvo pažymos gavimo nurodyta tarnautojo pavedimo data yra 1991 m. lapkričio 21 d., pavedimo Nr. 1935. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra 1996 m. gruodžio 5 d. archyvo pažymėjimas Nr. T-1006-K, skirtas B. K., kuriame nurodyta, kokie rasti archyvo duomenys apie S. K. (duomenys neskelbtini) k. valdytą žemę. Nuosavybės teisių atkūrimo bylos duomenys patvirtina faktą, kad archyvo pažymėjimas nei 1991 metais, nei 1992 metais nebuvo gautas. Teismas darė išvadą, jog pareiškėjas 1996 m. teikė pakartotinį prašymą dėl archyvo pažymos gavimo dėl to, kad Vilniaus apskrities valdytojo administracija 1996 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. 53-V-330 B. K. pranešė, kad Vilniaus miesto nuosavybės teisių į žemę atstatymo tarnyboje nagrinėjamas jo prašymas dėl nuosavybės teisių į žemę atstatymo (reiškia, toks yra gautas), tačiau iš šio rašto matyti, kad prie prašymo iki nurodyto rašto datos nebuvo nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, kadangi prašoma juos pateikti arba užpildyti anketą-prašymą Lietuvos centriniam valstybės archyvui.

Teismas nustatė, kad B. K. pateikė Vilniaus miesto valdybai prašymą dėl nuosavybės teisių atstatymo, kurio data yra 1991 m. spalio 24 d., šis prašymas yra nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 509, tačiau jame nėra jokios registravimo žymos su padavimo data. Kitas, 1991 m. lapkričio 21 d. prašymas tarpininkauti dėl dokumentų gavimo iš archyvo patvirtina, kad jis paduotas būtent 1991 m. lapkričio 21 d., šį faktą patvirtina ir minėti 1996 m. dokumentai. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje yra Skundų ir pareiškimų registracijos žurnalas, kuriame nurodyta jo pildymo data 1991 m. rugsėjo 24 d.–1991 m. gruodžio 31 d., kuriame įregistruota, kad B. K. prašymas dėl nuosavybės teisių atstatymo paduotas 1991 m. gruodžio 11 dieną.

Teismas konstatavo, kad B. K. prašymo, paduoto 1991 m. gruodžio 11 d., nebuvo. Taip pat iš 1996 m. dokumentų akivaizdu, kad per teisės aktuose nustatytą terminą nei prašymas tarpininkauti archyvo pažymai gauti nebuvo išsiųstas į archyvą, nei buvo gauti archyvo dokumentai, kurie gauti žymiai vėliau – 1996 metais. Archyvo dokumentų gavimas paaiškintų prašymo įregistravimą maždaug po pusantro mėnesio nuo jo padavimo (minėtuose teisės aktuose archyvui buvo nustatytas toks terminas dokumentams pateikti). Todėl minėtame žurnale nurodyta prašymo įregistravimo data negali būti paaiškinama nei tuo, kad jis įregistruotas gavus nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, nei tuo, kad ta data buvo paduotas kokios nors naujos formos prašymas, atitinkantis tuo metu galiojusius reikalavimus.

Teismas pažymėjo, kad prašymo atstatyti nuosavybės teises į žemę įregistravimo data yra reikšminga, kadangi Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, jog nuosavybėn žemės sklypai individualiai statybai gali būti perduodami (yra išimčių) perduodant neatlygintinai piliečiui naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą. Teismas rėmėsi Tvarkos 37, 38 punktais ir negalėjo daryti išvados, kad eilė sudaroma pagal prašymo įregistravimo datą, nes juose akcentuojama prašymo padavimo data. Teismas negalėjo daryti išvados, kad prašymas laikomas paduotu tik tada, kai kartu su juo paduoti nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai, nes Vyriausybė dokumentų padavimo datą vis pratęsdavo iki pat 1997 metų pabaigos.

Teismas nustatė, kad pareiškėja J. K. 2008 m. lapkričio 10 d. padavė Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui (Vilniaus apskrities viršininko administracijai) prašymą įtraukti į eilę-sąrašą piliečių, pageidaujančių naujų sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę. B. K. į tokią eilę buvo įtrauktas dar Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugpjūčio 19 įsakymu Nr. 2.3-10685-01, nes taip nurodyta Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. balandžio 4 d. įsakyme.

Teismas nurodė, kad byloje esantys įsakymai dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, sąrašų ir eiliškumo patvirtina, kad 2009 m., nors reglamentavimas dėl eilių sudarymo nesikeitė, buvo pripažinta, jog B. K. prašymą padavė 1991 m. spalio 24 dieną. Tačiau šiuo metu pareiškėjai eiliškumas nustatytas pagal B. K. prašymo įregistravimo datą registravimo žurnale.

Teismo vertinimu, Tarnyba nepagrįstai laikėsi nuostatos dėl B. K. prašymo registravimo žurnale. Teismas pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra jokio dokumento, kuris patvirtintų, kad 1991 m. gruodžio 11 d. buvo koks nors teisėtas pagrindas įregistruoti B. K. prašymą atkurti nuosavybės teises: negautas joks B. K. prašymas, negautas joks atsakymas iš archyvo (jis nebuvo netgi užsakytas). B. K. tokia data neteikė jokių papildomų nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, o privalomą jo pilietybę patvirtinantį dokumentą jis buvo pateikęs, jis nepildė jokių prašymų-anketų (ją pildė tik 1996 metais), kas būtų pagrindas įregistruoti tokį dokumentą.

Teismas darė išvadą, kad Tarnybos nurodomas 1991 m. galiojusių teisės aktų aiškinimas neatitinka faktinės situacijos, nes ir Tarnybos 2014 m. vasario 18 d. atsakyme nurodyta, kad privalomai registruoti reikėjo tik prašymus-anketas, o tokią pareiškėjas galėjo pateikti tik 1996 m., kai buvo pakartotinai jo paprašyta pateikti, nurodant, kad jis jos nepateikė. Teismas neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad B. K. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo padavė jame nurodyta data – 1991 m. spalio 24 d., t. y. data, kuri nurodyta prašyme.

Teismas pažymėjo, kad šis prašymas nebuvo niekaip įregistruotas, nors jame iš esmės yra visi rekvizitai, kurie 1991 m. buvo būtini, B. K. nenurodė tik to, ko nežinojo, nes neturėjo nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų (nuosavybės teisės į turtą pagrindas). Teismo vertinimu, galima situacija, kad B. K. surašė (ar jam kas padėjo surašyti) ir pasirašė šį prašymą jame nurodyta data, tačiau jis galėjo būti paduotas ir kita data. Teismas darė išvadą, kad prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo data negalėjo būti vėlesnė nei data prašymo tarpininkauti, kad būtų išduotas valstybinio archyvo pažymėjimas apie turėtą nuosavybę.

Šis prašymas yra įregistruotas, tą patvirtina Juridinio skyriaus vedėjo parašas, antspaudas, įregistravimo data, nesant kitų duomenų, yra prašyme nurodyta data – 1991 m. lapkričio 21 d. data ir yra nurodytas pavedimo numeris, kuris vėliau kartojamas kituose dokumentuose. Šio prašymo įregistravimo datą patvirtina ir B. K. 1996 m. spalio 17 d. prašyme tarpininkauti dėl archyvo pažymos gavimo esantis Vilniaus miesto nuosavybės teisių į žemę atstatymo tarnybos darbuotojos vyresniosios specialistės padarytas įrašas, kad pirminis prašymas buvo išsiųstas 1992 m. sausio 9 d., o jo pavedimo data buvo 1991 m. lapkričio 21 diena.

Be to, ant 1991 m. lapkričio 21 d. prašymo tarpininkauti yra nurodyta ir 1992 m. sausio 9 d. data. Teismas darė išvadą, kad šios aplinkybės patvirtina, jog 1991 m. lapkričio 21 d. prašymas tarpininkauti buvo paduotas jame nurodyta data, o kadangi jis buvo priimtas, reiškia, kad ar ta pačia data, ar anksčiau, turėjo būti paduotas prašymas atkurti nuosavybės teisę. Tas faktas, kad jau 1991 m. lapkričio 21 d. iš B. K. turėjo būti papildomai paprašyta užpildyti prašymą-anketą, bet nebuvo paprašyta, teismo vertinimu, negali paneigti pirminio prašymo padavimo fakto.

Taip pat negali būti paneigiama pareiškėjos teisė tuo, kad 1991 m. lapkričio 21 d. nebuvo įregistruoti į atitinkamą žurnalą visi gauti iš B. K. dokumentai, tuo labiau, kad nėra jokių 1991 m. gruodžio 11 d. įregistravimo datą patvirtinančių dokumentų. Teismas konstatavo, kad B. K. prašymas vėliausiai galėjo būti paduotas 1991 m. lapkričio 21 d., ir ši data laikytina prašymo padavimo data, dėl to Tarnybos sprendimus dėl prašymo padavimo datos vertinimo teismas panaikino.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja patikslintame skunde nenurodė konkretaus įsakymo, kuris turėtų būti keičiamas. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-395/2011 ir darė išvadą, kad taip pat galima įpareigoti instituciją, kuriai pavesta tvirtinti eiliškumo sąrašus, įtraukti B. K. į piliečių, pageidaujančių gauti neatlygintinai naują žemės sklypą, sąrašą pagal pirminio prašymo padavimo datą – 1991 m. lapkričio 21 d.

III. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Atsakovas remiasi Atstatymo įstatymo 10, 11 straipsniais, Prašymų padavimo tvarkos 1, 10 punktais, pažymi, kad pirmieji prašymai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (atstatymo) kartu su pilietybę patvirtinančiu dokumentu bei dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemės valdą, buvo priimami iš piliečių Vyriausybės 1991 m. liepos 3 d. nutarimo Nr. 259 nustatyta tvarka įsteigtose rajonų valdyboms pavaldžiose agrarinės reformos tarnybose pagal turėtos žemės vietą.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtintos Žemės nuosavybės teisę įrodančių dokumentų gavimo tvarkos 6 punkte, vėliau Prašymų padavimo tvarkos 7 punkte buvo reikalaujama, kad pareiškimai būtų registruoti. Atsakovas pažymi, jog nors Prašymų padavimo tvarkoje nebuvo nurodyta, kad miestų, rajonų valdybų žemėtvarkos tarnybos turėjo registruoti gautus piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo bei kitus jų pateiktus dokumentus, tačiau toks reikalavimas buvo įtvirtintas Vyriausybės 1991 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 259 patvirtintos Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarkos 6 (vėliau – 7) punkte.

Atsakovas daro išvadą, kad piliečio prašymas dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo laikomas pateiktu šią funkciją vykdžiusiai institucijai, jeigu jis yra įregistruotas toje institucijoje nustatyta vidaus tvarka ir šiame prašyme yra žyma apie jo registraciją. Jei piliečio prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nėra tinkamai įregistruotas, šio prašymo data nelaikoma jo pateikimo institucijai data. Atsakovas daro išvadą, kad institucijoje buvo priimami tik teisės aktų reikalavimus atitinkantys prašymai, be to, gavusi tokį prašymą, institucija registruodavo jį atitinkamame registracijos žurnale.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos 1991 m. spalio 24 d. prašyme nenurodyta nei prašymo gavimo institucijoje data, nei prašymo registracijos žyma, todėl prašyme nustatytą dieną jis nebuvo pateiktas. Atsakovas remiasi Vyriausybės 1991 m. liepos 3 d. nutarimo Nr. 259 „Dėl agrarinės reformos parengiamųjų darbų“ 4 punktu ir daro išvadą, kad asmenų pateikti prašymai turėjo būti registruoti, o prašymų registracijai buvo teikiama ypatinga reikšmė – registracijos momentas buvo laikomas prašymo padavimo momentu.

Atsakovo manymu, prašymų registracijos žurnalas (valstybinės institucijos vedamas dokumentų registras) laikytinas didesnę įrodomąją galią turinčiu dokumentu, todėl prašymo įregistravimo žurnale data turėtų būti laikomas prašymo pateikimo diena. Atsakovo manymu, teismas nepagrįstai atmetė Vilniaus miesto skyriaus pateiktą įrodymą – 1991 m. rugsėjo 24 d. – 1991 m. gruodžio 31 d. Skundų ir pareiškimų registracijos žurnalo išrašą, kuriame 599 numeriu įrašyta: 1991 m. gruodžio 11 d. – K. B. – (duomenys neskelbtini) – Dėl žemės grąžinimo.

Pareiškėja J. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėja rėmėsi Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 37 punkto 5 papunkčiu, Vyriausybės 1991 m. liepos 3 d. nutarimo Nr. 259 „Dėl agrarinės reformos parengiamųjų darbų“ 4 punktu, Prašymų padavimo tvarkos 1 punktu, nurodė, kad B. K. pirminis prašymas buvo surašytas pagal tuo metu Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 nustatytą formą. Prašymas turi visus atitinkamus rekvizitus, jis yra B. K. Atkūrimo byloje Nr. 509. Pareiškėja pabrėžė, kad piliečių eiliškumas gauti naują žemės sklypą individualiai statybai sudaromas griežtai pagal pretendento pirminio prašymo padavimo datą. 1991 m. lapkričio 21 d. buvo pateiktas Vilniaus miesto valdybai prašymas tarpininkauti, kad būtų išduotas valstybinio archyvo pažymėjimas. Šio 1991 m. lapkričio 21 d. prašymo priėmimą patvirtino Vilniaus miesto valdybos Juridinio skyriaus vedėjas. Pareiškėja rėmėsi Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimo Nr. 331 3-6 punktais ir darė išvadą, kad nesant pirminio prašymo, negalėjo būti teikiamas kitas prašymas dėl kreipimosi į archyvą. Pareiškėja pažymėjo, kad nėra aišku, koks B. K. prašymas buvo registruojamas 1991 m. gruodžio 11 d. Vilniaus miesto valdybos Juridinio skyriaus Skundų ir pareiškimų 1991 m. rugsėjo 24 d. – 1995 m. lapkričio 24 d. registracijos žurnale, todėl negalima vadovautis šiuo žurnalu kaip pagrindiniu dokumentu, nustatančiu pirminio prašymo pateikimo datą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pretendento atkurti nuosavybės teises prašymo padavimo kompetentingai institucijai datos, nuo kurios priklausytų jo eiliškumas piliečių, pageidaujančių gauti neatlygintinai naują žemės sklypą, sąraše.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visetą, tenkino pareiškėjos skundą iš dalies, įpareigojęs Nacionalinę žemės tarnybą įtraukti B. K. į piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai, eilę pagal pirminio prašymo pateikimo datą – 1991 m. lapkričio 21 d.

Atsakovas apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentu, jog pirmosios instancijos teismas turėjo prašymų registracijos žurnalui suteikti didesnę įrodomąją galią, nei kitiems įrodymams ir pagal tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatas pretendento prašymo pateikimo data laikyti jo registracijos Vilniaus miesto valdybos Juridinio skyriaus Skundų ir pareiškimų 1991 m. rugsėjo 24 d. – 1991 m. gruodžio 31 d. registracijos žurnale datą.

Pagal ABTĮ 136 straipsnį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, jis privalo patikrinti visą bylą. Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), taip pat ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A261-3555/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartį adm. byloje Nr. A444-341/2013; 2014 m. gegužės 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A261-706/2014 ir kt.).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi minėta praktika ir patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms bei nurodytiems argumentams.

Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžioje šiuos teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai akcentavo, jog pretendentai atkurti nuosavybės teises į žemę privalo paduoti prašymus ( pagal Atstatymo įstatymą ir Prašymo padavimo tvarką) arba prašymus-anketas ( pagal Vyriausybės nutarimą Nr.259), atskirai neaptardami tokių dokumentų registravimo žemėtvarkos ar savivaldybių institucijose. Vyriausybės nutarimo Nr.259 6 punktas buvo skirtas ne tiek pabrėžti prašymų registravimo būtinumą, kiek paduodamų prašymų paskirstymui teritoriniu požiūriu. Tuo metu nesant kitų galiojusių teisės aktų, reglamentavusių piliečių prašymų, pareiškimų ir kreipimusi registravimo tvarkos, asmuo, pateikdamas prašymą, negalėjo ir neprivalėjo įsitikinti, kad jo prašymas yra įregistruotas ar gauti tai patvirtinančią pažymą. Pripažintina, kad paprastai piliečių prašymai būdavo įregistruojami tuojau po jų gavimo, tačiau neatmestina galimybė, jog atskirais atvejais tai nebūdavo padaryta. Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilus ginčui dėl B. K. prašymo pateikimo datos, buvo būtina įvertinti visus byloje esančius rašytinius įrodymus ir šalių atstovų paaiškinimus.

Pirmosios instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį, kad B. K. 1991 m. lapkričio 21 d. pateikė Vilniaus miesto valdybai prašymą tarpininkauti dėl dokumentų gavimo iš archyvo, o toks prašymas negalėjo būti paduotas, prieš tai nepadavus prašymo atkurti nuosavybės teises. Taigi, byloje kilo pagrįstas neaiškumas, kada buvo paduotas B. K. prašymas atkurti nuosavybės teises ir kodėl jis buvo užregistruotas tik 1991 m. gruodžio 11 d.

Administracinių teisinių santykių, susiklostančių tarp privačių asmenų ir valdžios institucijų, ypatumai lemia, kad privatus asmuo juose yra silpnesnioji pusė. Tokia teisinė asmens padėtis lemia, kad santykyje su viešąja administracija kilus neaiškumams, teisė aiškintina jo naudai, siekiant subalansuoti nelygias šalių pozicijas bei garantuoti asmens, kaip silpnesnės šalies, apsaugą. Iš to valstybės institucijoms, įstaigoms, pareigūnams ir kitiems atitinkamus įgaliojimus turintiems asmenims kyla pareiga vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintais gero viešojo administravimo, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principais. Pažymėtina, kad atsakingo valdymo (gero viešojo administravimo) principas Konstitucinio Teismo yra pripažintas koordinuojančio ir determinuojančio konstitucinio teisinės valstybės principo dalimi, viena iš Konstitucijos saugomų ir ginamų vertybių (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Valdžios institucijos, siekdamos įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių faktinių aplinkybių visumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-385/2014).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas laikėsi šių taisyklių, ir įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą, padarė pagrįstą išvadą, kad B. K. prašymas turėjo būti paduotas Vilniaus miesto valdybai ne vėliau nei 1991 m. lapkričio 21 d.

Dėl apelianto nesutikimo su teismo atliktu įrodymų vertinimu teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu. Bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų teismui nėra privaloma ir negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle (ABTĮ 57 str. 6 d.). ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.). Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesinės teisės normų taikymo aspektais konstatuoja, kad teismas nustatė nagrinėjamai bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, jas ištyrė išsamiai ir visapusiškai, teismo išvadas dėl pareiškėjos skundo reikalavimų pagrindė teismo posėdyje ištirtų pagal minėtą įrodymų vertinimo taisyklę įrodymų visumos analize ir konkrečiomis teisės normomis. Apelianto minimas prašymų registracijos žurnalas negali turėti išskirtinės įrodomosios galios prieš kitus rašytinius dokumentus.

Teisėjų kolegija mano, kad apeliacinio skundo argumentas, jog aiškinant teisę taip, kaip tai padarė pirmosios instancijos teismas, prašymų registracija valstybės institucijose praranda prasmę, nėra pagrįstas. Konkrečioje administracinėje byloje teismas įvertina konkrečias faktines aplinkybes, byloje surinktų įrodymų visumą ir padaro išvadas, skirtas konkrečiam nagrinėjamam atvejui. Skundžiamame teismo sprendime nėra išdėstytų tokių teisės aiškinimo taisyklių, kurios iš esmės keistų teismų praktiką ar būtų privalomai taikytinos valstybės institucijų veikloje, susijusioje su piliečių prašymų registravimu.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas Arūnas Sutkevičius