2013-03-07 Nr. AB-456-3-61-3-01443-2012-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-215/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01443-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. L. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. L. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. L. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą skundu (b. l. 1-7), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija), 5 000 litų neturtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, jog jam nuosavybės teise priklauso žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, dalis (0,3811 ha ploto) ir pastatas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, kuris yra pertvarkomas į vieno buto gyvenamąjį namą. Ant to paties žemės sklypo yra daugiabutis namas, kurio adresas (duomenys neskelbtini), Vilnius. Šio namo kieme pastatyti sandėliukai (iš viso dvidešimt vienetų kiemo sandėliukų, sunumeruotų atitinkamai pagal daugiabučio namo butų numerius), keturi garažai ir balandinė. Šie pastatai pastatyti neturint projekto, juos statant neišlaikyti priešgaisrinės saugos reikalavimų atstumai, statinių rekonstravimas ir perstatymas pažeidė pareiškėjo, kaip žemės savininko, interesus bei viešąjį interesą, nes statyba atlikta pažeidžiant Vilniaus senamiesčio kultūros paminklo U1P apsaugos reglamento nuostatas.

Nurodė, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Plėtros departamento Kultūros paveldo skyrius 2007 m. lapkričio 28 d. raštu Nr. A51-23980-(16.10-MPD-10) informavo Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentą, kad nekilnojamojo turto registre sandėliukai neįregistruoti, nors pagal statybos techninį reglamentą STR1.01.07:2002 „Nesudėtingi statiniai“ nesudėtingiems statiniams kultūros paveldo objekto teritorijoje būtina parengti supaprastintą statinio projektą, tokie projektai parengti ir Miesto plėtos departamentui pateikti nebuvo, todėl buvo paprašyta pašalinti savavališkos statybos pasekmes. Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas jokių veiksmų, susijusių su tiesioginių pareigų, numatytų teisės aktuose dėl savavališkų statybos pasekmių nustatymo ir pašalinimo kultūros paveldo saugomoje teritorijoje, nesiėmė, nei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Plėtros departamento Kultūros paveldo skyriaus, nei pareiškėjo prašymų nevykdė. Įvertinęs departamento neveikimą ir statybos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų tiesioginių pareigų neteisėtą ir nepagrįstą nevykdymą, pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Inspekciją patikrinti (duomenys neskelbtini) kieme pastatytus ir rekonstruotus medinius kiemo statinius bei surašyti savavališkos statybos aktus. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-492-171/2010 pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir įpareigojo Inspekciją teisės aktų nustatyta tvarka patikrinti (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kieme pastatytus ir rekonstruotus medinius kiemo statinius. Nurodė, jog atsakovo neteisėti veiksmai buvo konstatuoti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-492-171/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-436/2011. Šiose bylose nustatyti faktai turi prejudicinę galią. Pabrėžė, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas nebuvo įvykdytas teisės aktuose nustatytais terminais ir nėra tinkamai įvykdytas iki šiol.

Pažymėjo, jog atsakovo neteisėti veiksmai sukėlė ir sukelia pareiškėjui neturtinę žalą – dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, emocinę depresiją, nuolatinę įtampą, netikrumą dėl ateities, nepastovumo jausmą. Neturtinė žala taip pat kilo dėl ženkliai sumažėjusio pasitikėjimo valstybės institucijomis (pažeistas teisėtų lūkesčių principas, numatantis, kad institucija veiks taip, kaip yra nustatyta jos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose). Pažymėjo, jog atsakovo neteisėtus veiksmus yra konstatavę teismai. Išnagrinėtose bylose yra nustatyti faktai dėl Inspekcijos nesiėmimo veiksmų, susijusių su kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savavališkos statybos nustatymu ir padarinių šalinimu.

Pareiškėjas nurodė, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) yra įtvirtinta nuostata, kad administracinio teismo sprendimas turi būti įvykdytas per 15 dienų. Teismo sprendimas įsiteisėjo 2011 m. vasario 17 d. ir tik 2011 m. rugpjūčio 8 d. atsakovas surašė faktinių aplinkybių patikrinimo vietoje aktą dėl devynių sandėliukų. Pabrėžė, jog savavališkos statybos aktai dėl sandėliukų pradėti rašyti tik nuo 2012 m. sausio 10 d., t. y. praėjus daugiau kaip penkiems mėnesiams nuo faktinio patikrinimo vietoje. Šiai dienai yra surašyti savavališkos statybos aktai tik dėl penkiolikos sandėliukų, dėl likusių penkių sandėliukų ir keturių garažų jokių veiksmų nėra imtasi – nei atliktas patikrinimas, nei surašyti savavališkos statybos aktai. Pareiškėjas, būdamas dalies žemės sklypo savininku ir turėdamas nuosavybės teisę į pastatą, kurį pertvarko į vieno buto gyvenamąjį namą, dėl atsakovo neveikimo nuo 2007 metų negali tinkamai atlikti ir užbaigti statybos darbų, kadangi statinio projekte, suderintame su Kultūros vertybių apsaugos departamento Vilniaus teritorinio padaliniu, yra numatyta, kad atliekant rekonstrukcijos darbus turi būti sutvarkyta bei atstatyta ir dalis prie pastato esančios teritorijos, o tam trukdo sandėliukai (Nr. 10A, 5, 3, 4, 13, 12), kita dalis sandėliukų (Nr. 10, 11, 14, 19, 16) užstoja vaizdą iš namo kiemo į Vilniaus senamiestį. Nurodė, jog visi sandėliukai buvo rekonstruoti be pareiškėjo, kaip žemės sklypo bendrasavininko, sutikimo, todėl atsakovo neteisėti veiksmai sukėlė ir sukelia pareiškėjui įtampą, netikrumą dėl ateities, nepastovumo jausmą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, atsiliepimu į pareiškėjo K. L. K. skundą (b. l. 71-74) su skundu nesutiko.

Atsakovas nurodė, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Pažymėjo, jog abstraktūs teiginiai negali būti pagrindu priteisti žalai, taip pat nurodyti teiginiai nėra susiję su atsakovo veiksmais, nėra šių veiksmų pasekmė.

Pažymėjo, jog pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad žalos atsiradimo pagrindas yra neįvykdytas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-492-171/2010, kuriuo atsakovas buvo įpareigotas teisės aktų nustatyta tvarka patikrinti (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kieme pastatytus ir rekonstruotus medinius kiemo statinius. Nurodė, jog Inspekcijos pareigūnai, nuvykę į vietą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir dalyvaujant namo gyventojams patikrino minėtame žemės sklype esančius kiemo statinius. 2011 m. rugpjūčio 8 d. buvo surašytas faktinių duomenų patikrinimo aktas Nr. (23.31)-FAK-2601, kuriame užfiksuota situacija vietoje, apie tai raštu buvo informuotas ir pareiškėjas. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gegužės 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1103-611/2012 patvirtino faktą, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas yra įvykdytas. Pabrėžė, jog teismo sprendimas yra įvykdytas ir jokie neteisėti veiksmai nėra atliekami, todėl pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos atsiradimo pagrindinės būtinos sąlygos – neteisėtų veiksmų. Pažymėjo, jog teismo sprendimuose nebuvo nustatyti veiksmų atlikimo terminai. Be to, Vilniaus apygardos administracinio teismo įpareigojime atlikti veiksmus nebuvo nurodyta, kokį skaičių statinių reikėtų patikrinti, o, vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 27 straipsniu, Inspekcija vykdo statybos valstybinę priežiūrą savo kompetencijos ribose. Pabrėžė, jog teismo sprendimo įvykdymo klausimas yra išspręstas, todėl pakartotinai jį nagrinėti nėra pagrindo.

Atsakovas teigė, jog pareiškėjas turi nurodyti, kaip pasireiškė neturtinės žalos atsiradimas ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, kurie, jo nuomone, įgalintų teismą spręsti klausimą dėl patirtos žalos atlyginimo. Vien pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Paaiškinimai turi būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Pareiškėjo nurodomi dvasiniai išgyvenimai negali būti pripažįstami pasekmėmis, užtraukiančiomis neturtinės žalos atlyginimo pinigais prievolę. Duomenų apie sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl atsakovo veiksmų neigiamo poveikio pareiškėjui masto, intensyvumo, pobūdžio, laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Pabrėžė, jog nors pareiškėjas nurodo, kad jis yra žemės sklypo dalies ir pastato adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, savininkas, tačiau nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Be to, nors pareiškėjas teigia, kad nuo 2007 metų jis siekia užbaigti statybos darbus ir derina projektą, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Pažymėjo, jog nepagrįsti teiginiai, kad pareiškėjui užbaigti statinio projekto darbus trukdo sandėliukai. Priešingai, pareiškėjo valdomi statiniai yra apgriuvę ir kelia grėsmę visuomenei.

Atsakovas manė, jog pareiškėjas ne tik neketina baigti statybos darbų, bet pažeidžia teisės normas, nustatančias saugų statinio eksploatavimą. Apie tai Inspekcija 2012 m. birželio 8 d. raštu informavo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 19 d. sprendimu (b. l. 135-142) pareiškėjo K. L. K. skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nurodė, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-492-171/2010 pareiškėjo K. L. K. skundas buvo tenkintas iš dalies ir Inspekcija buvo įpareigota teisės aktų nustatyta tvarka patikrinti (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kieme pastatytus ir rekonstruotus medinius kiemo statinius. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-436/2011 Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliktas nepakeistas.

Pažymėjo, jog 2011 m. liepos 11 d. raštu Nr. (232)-2D-8655 Inspekcija informavo pareiškėją, kad 2011 m. rugpjūčio 3 d. 10 val. bus vykdomas Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas. 2011 m. rugpjūčio 8 d. Inspekcija surašė faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. (23.31)-FAK-2601, kuriame užfiksavo, kad, vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-492-171/2010, 2011 metų rugpjūčio 3 d. Inspekcijos pareigūnė J. L. kartu su daugiabučio gyvenamojo namo gyventojais patikrino vietoje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, esančius kiemo statinius-sandėliukus. Nustatė, kad (duomenys neskelbtini) kieme statybos darbai nevykdomi. Dalis sandėliukų (nuo 1I1/m iki 5I1/m) buvo remontuojami vadovaujantis 2004 m. gegužės 27 d. UAB „Senamiesčio ūkis“ sutikimu, kad gyventojai savo lėšomis susiremontuotų griūvančius laikinus sandėliukus. Papildomai sandėliukai buvo remontuojami Vilniaus miesto savivaldybės 2008 m. vasario 14 d. rašto nurodymu, kur visi sandėliukų naudotojai įpareigoti iki 2008 m. rugpjūčio 1 d. nedelsiant imtis priemonių, kad visi avarinės būklės sandėliukai būtų atremontuoti ir atitiktų nustatytus statinių naudojimo priežiūros privalomus reikalavimus. Palyginęs 2001 m. vasario 1 d. darytoje vietovės schemoje, patvirtintoje Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr. 189V, esančius statinius ir 2007 m. liepos 11 d. žemės sklypo plane esančius statinius, sprendė, kad statiniai nuo 1I1/m iki 5I1/m buvo suremontuoti nedidinant užstatymo ploto ir aukščio. Statiniai 8I1/m ir 9I1/m po remonto tapo mažesnių išmatavimų. Dalis sandėliukų, esančių pietrytinėje sklypo dalyje, yra suremontuoti ir jų užstatymo plotas nepakitęs, kiti sandėliukai neremontuoti, tačiau jų užstatymo plotas taip pat nepakitęs.

Teismas nurodė, jog 2011 m. rugsėjo 1 d. raštu Nr. (23.18)-2S-11156 Inspekcija paprašė Vilniaus miesto savivaldybės administraciją pateikti turimus dokumentus, susijusius su sandėliukų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, statyba, taip pat paprašė pateikti dokumentus apie šių statinių naudotojus (koks butas naudojasi kuriuo sandėliuku) ir visą turimą medžiagą. Pakartotiną analogišką prašymą Inspekcija Vilniaus miesto savivaldybės administracijai išsiuntė 2011 m. lapkričio 29 d. 2011 m. gruodžio 16 d. raštu Nr. A51-50998-(2.5.1.15-MP8) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas informavo Inspekciją, kad duomenų apie statinių naudotojus-savininkus neturi. 2011 m. gruodžio 23 d. raštu Inspekcija kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, nurodydama, kad sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dalyje, valstybei priklausančioje žemėje, yra neidentifikuoti statiniai, kurie plane-schemoje pažymėti WC, Nr. 5, Nr. 12, balandinė. Šių statinių nuosavybės teisės Nekilnojamojo turto registre neregistruotos, statinių projekto, statybos leidimo, statinių pripažinimo akto ar kitokių dokumentų, nurodančių statytoją, nuosavybės ar kitokių teisių turėtoją, nėra. Savivaldybės administracijai pasiūlyta atlikti nurodytų statinių pripažinimo bešeimininkiais procedūras. 2011 m. gruodžio 30 d. raštu Nr. 23.212D-17651 Inspekcija informavo pareiškėją apie 2011m. rugpjūčio 3 d. atliktą kiemo statinių-sandėliukų patikrinimą adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pareiškėjui išaiškinta, kad Inspekcija siekia identifikuoti sandėliukų naudotojus ir tik juos nustačiusi ketina vykdyti savavališkos statybos šalinimo procedūrą.

2012 m. sausio10 d. R. K. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-120110-00008 dėl savavališkai kapitališkai remontuoto sandėliuko. 2012 m. sausio 10 d. A. M. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-120110-00009 dėl savavališkai kapitališkai remontuoto sandėliuko. 2012 m. sausio 12 d. D. J. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-120112-00010 dėl savavališkai kapitališkai remontuoto sandėliuko. 2012 m. sausio 17 d. O. R. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-120117-00011 dėl savavališkai kapitališkai remontuoto sandėliuko. 2012 m. sausio 17 d. N. N. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-120117-00012 dėl savavališkai kapitališkai remontuoto sandėliuko. 2012 m. vasario 6 d. Vilniaus vargonų dirbtuvei buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-120206-00034 dėl savavališkai kapitališkai remontuoto sandėliuko. 2012 m. vasario 8 d. I. M. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-120208-00040 dėl savavališkai kapitališkai remontuoto sandėliuko. 2012 m. vasario 8 d. M. M. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-120280-00039 dėl savavališkai kapitališkai remontuoto sandėliuko. 2012 m. vasario 23 d. R. M. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-120223-00060 dėl savavališkai kapitališkai remontuoto sandėliuko. 2012 m. vasario 23 d. R. J. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-120223-00064 dėl savavališkai atlikto sandėliuko paprastojo remonto. 2012 m. vasario 23 d. R. J. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-120223-00063 dėl savavališkai atlikto sandėliuko paprastojo remonto. 2012 m. vasario 23 d. J. B. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-120223-00062 dėl savavališkai kapitališkai remontuoto sandėliuko. 2012 m. vasario 23 d. E. K.-Ginelevičienei buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-120223-00061 dėl savavališkai kapitališkai remontuoto sandėliuko. 2012 m. kovo 6 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartimi buvo atmestas antstolės D. M. pareiškimas dėl baudos skyrimo už Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo Nr. I-492-171/2010 nevykdymą, konstatavus, kad Inspekcija minėtą sprendimą įvykdė. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 14 d. nutartimi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 6 d. nutartis palikta nepakeista.

Nurodė, jog 2012 m. birželio 8 d. Inspekcija surašė faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. (23.31)FAK-1754, kuriame konstatavo, kad buvo apžiūrėtas pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Fasadinėje pastato mūro sienų dalyje užfiksuotas vizualiai matomas sienų suirimas maždaug plytos ir didesniu gyliu. Sienose atsivėrę kiauriniai plyšiai, kurių maksimalus plotis didesnis nei 1 cm. Vertikalūs plyšiai sienose eina beveik per visą pastato aukštį. Stogo laikančios konstrukcijos suirusios, įgriuvusios į pastato vidų. Suirę stogo grebėstai pavojingai išsikišę iš už pastato perimetro į kiemo pusę. Stogo danga – ruberoidas suplyšęs, netvirtai laikosi ant sulūžusių stogo konstrukcijų. Ties medinėmis vartų staktomis, sienoje išbyrėjusios plytos, maždaug nuo 2 iki 15 cm atsivėrę plyšiai, į pastato vidų galima patekti pro vartus, kurie nerakinami, tik užremti keliomis plytomis. Pastato viduje pavojingai kabančios įsilūžusios stogo konstrukcijos gali bet kuriuo metu nukristi žemyn. Pastato artima aplinka neprižiūrima, apkrauta statybinėmis atliekomis – mėtosi skardos lakštai, mediniai langų rėmai, sudužusios plytos, betono litai, maišai pripildyti statybinio mišinio. 2012 m. birželio 8 d. raštu Nr. (23.18)2D-8474 Inspekcija informavo Vilniaus miesto administracijos Miesto ūkio departamento Energetikos ir statinių skyrių, kad patikrinus statinius, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nustatė, jog mūrinis pastatas, esantis šiame kieme, nuosavybės teise priklausantis pareiškėjui yra blogos fizinės būklės ir kelia pavojų gyventojams.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjas, prašydamas priteisti jam neturtinę žalą, neteisėtus veiksmus kildina iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-492-171/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-436/2011 konstatuotų faktų. Minėtuose teismų sprendimuose buvo nustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas, gavęs informaciją, kad sandėliukai (duomenys neskelbtini) kieme buvo rekonstruoti neturint supaprastinta tvarka parengto projekto, nesiėmė numatytų veiksmų, siekiant tinkamai įgyvendinti jo kompetenciją, susijusią su savavališkos statybos fakto nustatymu ir padarinių šalinimu, todėl teismo sprendimuose buvo konstatuota, kad teisės aktams aiškiai reglamentuojant departamento kompetenciją atliekant statybos valstybinę priežiūrą bei savavališkų statybų padarinių šalinimo srityje, nustatančius, jog ginčo statiniai yra rekonstruoti be parengto supaprastinto projekto, atsakovas privalėjo imtis atitinkamų Statybos įstatyme (redakcija galiojusi nuo 2007 m. gegužės 19 d. iki 2009 m. rugpjūčio 31 d.) bei tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-243 patvirtinto statybos techninio reglamento STR1.09.06:2007 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas“ numatytų veiksmų, siekdamas įgyvendinti teisės aktais jam nustatytas funkcijas. Dėl to atsakovas buvo įpareigotas nustatyta tvarka patikrinti (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kieme pastatytus ir rekonstruotus medinius kiemo statinius. Teismas pabrėžė, jog šiuo atveju šie prejudicinę reikšmę turintys teismų nustatyti faktai vertintini kaip atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas).

Teismas taip pat pažymėjo, jog, pareiškėjo vertinimu, atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškia ir minėtų teismų sprendimų nevykdymu. Pasisakydamas šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. kovo 6 d. nutartimi Nr. 2-3570-430/2012 nenustatė aplinkybių, patvirtinančių, jog atsakovas neįvykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimo. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo vertinimu, 2011 m. rugpjūčio 8 d. atsakovo surašytas faktinių duomenų patikrinimo aktas Nr. (23.31)-FAK-2601 laikytinas tinkamu sprendimo įvykdymu. 2012 m. gegužės 14 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi Nr. 2S-1103-611/2012 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 6 d. nutartis palikta galioti. Vilniaus apygardos teismo nutartyje pažymėta, kad pareiškėjas, manydamas, kad atsakovas nepagrįstai neatlieka teisės aktais nustatytų savo tolesnių pareigų, turi teisę skųsti tokius atsakovo veiksmus pateikdamas skundą teismui. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, t. y. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 6 d. nutartį Nr. 2-3570-430/2012 ir byloje esančius rašytinius įrodymus, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pareiškėjo argumentai dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, pasireiškiančių Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimo Nr. I-492-171/2010 nevykdymu, atmestini.

Teismo vertinimu, byloje nėra objektyvių duomenų, kurie sudarytų prielaidą konstatavimui, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų – nepatikrinus (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kieme pastatytų ir rekonstruotų medinių kiemo statinių – pareiškėjui būtų buvusios sukeltos tokios apimties neigiamos pasekmės ar toks jo subjektinių teisių pažeidimas, kuris neabejotinai turėtų sąlygoti neturtinės žalos padarymo konstatavimą. Nurodė, jog kreipdamasis į teismą pareiškėjas turi nurodyti, kaip pasireiškė neturtinės žalos atsiradimas ir tai patvirtinančius įrodymus, kurie, jo nuomone, įgalintų teismą visiškai ar iš dalies patenkinti reikalavimą dėl patirtos žalos atlyginimo. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Teismo vertinimu, šiuo atveju pareiškėjas neįrodė, kad dėl anksčiau teismo sprendimu patvirtintų neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo) jis patyrė objektyvias neigiamas pasekmes.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas grįsdamas priežastinį ryšį tarp jo patirtos neturtinės žalos ir neteisėtų atsakovo veiksmų nurodo, kad jis, būdamas dalies žemės sklypo savininku ir turėdamas nuosavybės teisę į pastatą, kurį pertvarko į vieno buto gyvenamąjį namą, dėl atsakovo neveikimo jau nuo 2007 metų negali tinkamai atlikti ir užbaigti statybos darbų, kadangi statinio projekte, suderintame su Kultūros vertybių apsaugos departamento Vilniaus teritoriniu padaliniu, yra numatyta, kad atliekant rekonstrukcijos darbus turi būti sutvarkyta bei atstatyta ir dalies prie pastato esančios teritorijos, o tam trukdo sandėliukai Nr. 10A, 5, 3, 4, 13 ir 12, kita dalis sandėliukų, t. y.

Nr. 10, 11, 14, 19, 16, užstoja vaizdą iš namo kiemo į Vilniaus senamiestį. Be to, visi sandėliukai buvo rekonstruoti be pareiškėjo, kaip žemės sklypo bendrasavininkio, sutikimo. Tačiau pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl nurodytų pareiškėjo argumentų, pabrėžė, jog Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. spalio 20 d. sprendime Nr. 25-774-653/2009 konstatuota, kad pareiškėjas statybos darbus turėjo pradėti ne vėliau kaip iki 2007 metų, tačiau pareiškėjui priklausantis turtas yra avarinės būklės, netvarkingas, apleistas, t. y. pareiškėjas nebuvo pradėjęs sandėlio rekonstrukcijos į gyvenamąjį namą darbų.

Pareiškėjui išduotas statybos leidimas buvo netekęs galios, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti, jog esantys sandėliukai trukdo pareiškėjui atlikti statybos darbus. Be to, sprendime nurodyta, kad rytinės tvoros restauravimas sudaro tik nežymią sandėlio rekonstravimo darbų dalį, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti, kad net nepradėjus statinio rekonstravimo darbų sandėliukai pažeidė esmines pareiškėjo teises. Tame pačiame sprendime konstatuota, kad pareiškėjas negyvena jam priklausančiame pastate, pastatas nėra naudojamas, todėl galima daryti išvadą, kad ginčo sandėliukų išdėstymas (duomenys neskelbtini) teritorijoje ir su tuo susijęs vaizdas į Vilniaus senamiestį neturi įtakos pareiškėjo teisėms.

Teismas pabrėžė, jog aplinkybę, kad padėtis su pareiškėjui priklausančiu pastatu šiai dienai nėra pasikeitusi, įrodo 2012 m. birželio 8 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas. Teismas pažymėjo, jog pagrindinis pareiškėjo interesas šioje situacijoje yra pelningai parduoti jam nuosavybės teise priklausantį pastatą, prieš tai jį rekonstravus, tačiau pats pareiškėjas nesiėmė veiksmų šiam interesui įgyvendinti. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad vykdyti rekonstravimo darbus ir vėliau iš to turėti pelno trukdo teismo sprendimais nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai (nepatikrinimas ginčo sandėliukų).

Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas neįrodė jam padarytos neturtinės žalos fakto, dydžio bei priežastinio ryšio tarp tariamos žalos ir atsakovo neteisėtų veiksmų. Nesant šių dviejų būtinųjų sąlygų atsakovo atsakomybei kilti, pareiškėjo reikalavimas priteisti jam 5 000 litų neturtinę žalą buvo atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas K. L. K. apeliaciniu skundu (b. l. 145-148) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, taip pat priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-1103-611/2012 buvo konstatuota, kad buvo patikrinti ne visi sandėliukai, tačiau tai teismui nesudarė pagrindo pripažinti Inspekcijos veiksmų kaip pažeidžiančių teisės aktų reikalavimus, kadangi iš byloje esančių duomenų buvo matyti, kad Inspekcija po patikrinimo ėmėsi veiksmų visiems kitiems statinių savininkams nustatyti. Pažymi, jog tokiu būdu teismas konstatavo, kad 2011 m. rugpjūčio 8 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akto Nr. (23.31)-FAK-2601 surašymo metu buvo patikrinti ne visi sandėliukai.

Pabrėžia, jog nors Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-492-171/2010 įsiteisėjo 2011 m. vasario 17 d., tačiau Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius nepateisinamai ilgai, praėjus beveik pusantrų metų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, nėra patikrinęs visų kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nenurodęs pagrįstų priežasčių bei nepateikęs pagrindžiančių dokumentų, kodėl iki šiol nepatikrinti penki sandėliukai, keturi garažai ir kodėl per tokį ilgą laiko tarpą nenustatyti šių objektų savininkai/naudotojai.

Pareiškėjas pažymi, jog pirmosios instancijos teismo išvados dėl neturtinės žalos įrodinėjimo yra nenuoseklios, prieštaringos. Teismas nurodė, jog neturtinė žala, jos dydis negali būti pagrista konkrečiais įrodymais, o ji nustatoma įvertinant atsakovo neteisėtus veiksmus ir jų galimą poveikį pareiškėjui, tačiau, kita vertus, pabrėžė, jog šiuo atveju turėjo būti pateikti konkretūs įrodymai, patvirtinantys, kad neturtinė žala buvo patirta. Pareiškėjo vertinimu, ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus.

Pabrėžia, jog pagrindinis neturtinės žalos kriterijus šioje byloje yra pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai ir prarastas pasitikėjimas valstybės institucijomis, kurių nebūtų, jeigu atsakovas būtų tinkamai vykdęs teisės aktuose nustatytas pareigas. Tokia neturtinės žalos išraiška yra pripažįstama ir teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-3255/2011).

Nurodo, jog kitiems bendrasavininkams žemės sklype, kuris priklauso ir pareiškėjui, atlikus sandėliukų rekonstrukciją be supaprastinta tvarka parengtų projektų, o atsakovui nesiimant jokių veiksmų statybų valstybinės priežiūros ir savavališkų statybų padarinių šalinimui, buvo pažeidžiami pareiškėjo, kaip žemės sklypo bendraturčio, teisėti ir pagrįsti interesai. Tai buvo konstatuota ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-492-171/2010.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog jis ir kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, naudotojai yra žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendrasavininkai. Žemės sklypo nei realiosios dalys, nei naudojimosi tvarka nėra nustatyta. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.72 straipsnio 1 dalimi, 4.73 straipsnio 1 dalimi, 4.75 straipsnio 1 dalimi, bendrosios dalinės nuosavybės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių susitarimu, naudojantis bendrąja daline nuosavybe teisės aktų nustatyta tvarka. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas išimtinai analizavo tik pastato, pareiškėjui priklausančio nuosavybės teise, rekonstrukcijos ir jo naudojimo aspektą, tačiau neatsižvelgė į jo, kaip žemės sklypo bendrasavininko, statusą ir kitų bendrasavininkų atliekamus pareiškėjo teisių pažeidimus, kurių pašalinimui atsakovas nesiima veiksmų, kuriuos jį įpareigoja atlikti teisės aktai.

Pažymi, jog pareiškėjas negali pradėti pastato rekonstravimo veiksmų, kol nėra aiški kieme esančių sandėliukų ateitis, pareiškėjas negali investuoti į objektą, nežinodamas, ar jo investicijos pasiteisins. Nurodo, jog pareiškėjas pirko pastatą siekdamas jį parduoti ir į atsakovą su prašymu dėl sandėliukų patikrinimo kreipėsi 2007 metų birželio mėnesį. Atsakovas jokių statybos valstybinės priežiūros ir savavališkos statybos padarinių šalinimo veiksmų nesiėmė, todėl pareiškėjas kreipėsi į teismą. Galutinis teismo sprendimas buvo priimtas 2011 m. vasario 17 d., atsakovas sprendimą pradėjo vykdyti tik 2011 m. rugpjūčio 8 d. ir jis nėra įvykdytas visiškai. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas nurodo, jog atsakovas tęsia jo teisių pažeidimą jau penkerius metus, tokiu būdu sukeldamas netikrumo, nepastovumo jausmą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, atsiliepimu į pareiškėjo K. L. K. apeliacinį skundą (b. l. 153-154) prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą remiamasi argumentais, pateiktais atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai pažymima, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog Inspekcija įvykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-492-171/2010. Mano, jog teismas išsamiai išnagrinėjo visus byloje pateiktus įrodymus ir nustatė, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina faktą, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas yra įvykdytas.

Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad abstraktūs teiginiai negali būti pagrindu priteisti neturtinei žalai, taip pat nurodomi argumentai nėra susiję su Inspekcijos veiksmais. Pabrėžia, jog pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kurie būtų buvę svarbūs vertinant neturtinės žalos atsiradimo faktą. Abstraktūs teiginiai ar neišnaudotos galimybės, kurių realizavimo pareiškėjas nesiima dėl subjektyvių priežasčių, negali būti įrodymu, patvirtinančiu neturtinės žalos atsiradimo faktą.

Atsakovas nurodo, jog pareiškėjas pats neprižiūri jam priklausančios nuosavybės ir dėl jo neveiklumo valstybės institucijos taip pat yra priverstos imtis veiksmų.

l 8646

l

■

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl pareigos pareiškėjui atlyginti neturtinę žalą, kurią, jo teigimu, jis patyrė dėl neteisėto Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, taip pat Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybės priežiūros departamento neveikimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas apeliaciniu skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, taip pat netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas.

Teisėjų kolegija su šiais apelianto teiginiais iš dalies sutinka.

Kalbant apie deliktinę atsakomybę ir jos sąlygas visų pirma pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-614/2010) laikosi nuostatos, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Kiek tai susiję su neturtine žala, kaip būtina deliktinės atsakomybės sąlyga, pastebėtina, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti - tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą).

Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr.

Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008).

Pažymėtina, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14 – 653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444 – 619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Iš pareiškėjo skundo (b.l. 1-7) ir apeliacinio skundo (b.l. 145) matyti, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš valstybės institucijų neteisėto neveikimo, kuris buvo konstatuotas 2010 m. balandžio 8 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime byloje Nr. I-492-171/2010 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A822-436/2011) ir pirmiau minėto 2010 m. balandžio 8 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime byloje Nr. I-492-171/2010 nevykdymo jam įsiteisėjus.

Kiek tai susiję su pirmuoju pagrindu, pirmosios instancijos teismas administracinėje byloje Nr. I-492-171/2010 nustatytas faktines aplinkybes traktavo kaip turinčias prejudicinę reikšmę ir jas įvertino kaip neteisėtus atsakovo veiksmus (neveikimą). Vis dėlto pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu konstatavo, jog pareiškėjas teismui nepateikė nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų, galinčių pagrįsti jo nurodomą neturtinę žalą, sudarančių prielaidas konstatuoti, kad jog dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjui būtų sukeltos tokios apimties neigiamos pasekmės ar toks jo subjektinių teisių pažeidimas, kuris neabejotinai turėtų sąlygoti neturtinės žalos buvimą. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas savo teisių pažeidimą sieja su jo, kaip gyvenamojo namo savininko teisių pažeidimu, tačiau jis nesiėmė veiksmų savo interesams įgyvendinti, o atsakovo neveikimas šių interesų įgyvendinimui nesukliudė.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą, su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija visų pirma pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad 2010 m. balandžio 8 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime (administracinė byla Nr. I-492-171/2010) yra aiškiai įvardintas neteisėtas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos mininisterijos neveikimas, todėl šioje byloje neteisėti valstybės institucijų veiksmai (neveikimas) kaip privaloma deliktinės atsakomybės sąlyga, laikytini įrodytais ir iš naujo nenustatinėtini.

Kiek tai susiję su žala, kaip deliktinės atsakomybės sąlyga, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip matyti iš pareiškėjo skundo teismui, jis savo teisių pažeidimą ir neturtinę žalą kildino ne tik iš jo, kaip gyvenamojo namo savininko teisių pažeidimo, bet ir jo, kaip žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 129-133) bendrasavininko teisių pažeidimo, taip pat jo nurodomą žalą grindė pasitikėjimo valstybės institucijomis sumažėjimu, teisėtų lūkesčių principo pažeidimu. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai žalos, kaip deliktinės atsakomybės atsakomybės sąlygos, buvimą byloje vertinamu atveju siejo tik su pareiškėjo, kaip pirmiau minėtame sklype stovinčio namo savininko teisėmis, taip pat nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjas teismui nepateikė nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų, galinčių pagrįsti jo nurodomą neturtinę žalą.

Pirmiau nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausio Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma, o neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu.

Iš administracinės bylos Nr. I-492-171/2010 medžiagos matyti, kad po pareiškėjo kreipimosi dėl, jo manymu, pažeistų teisių (dėl savavališkų ūkinių pastatų sklype (duomenys neskelbtini)), Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybės priežiūros departamentas apie tai, kad nesudėtingiems statiniams supaprastinti statinio projektai pateikti nebuvo, buvo informuotas 2007 m. lapkričio 21 d. (t. I, b.l. 10), apie tai, kad minėtam Departamentui buvo žinoma, jog byloje aptariami sandėliukai buvo rekonstruojami be parengtų projektų, rodo ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2008 m. gegužės 20 d. raštas Nr. 20-357 (administracinė byla Nr. I-492-171/2010, t.

I, b.l. 14-15). Bylai aktualiu metu galiojusio Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. gegužės 19 d. iki 2009 m. rugpjūčio 31 d.) 27 straipsnio 4 dalies 1 punkte buvo aiškiai nurodyta, jog Apskrities viršininko administracija privalo tikrinti, ar statinio projektavimo sąlygų sąvado ir kitų privalomųjų statinio projekto rengimo dokumentų išdavimo, statinio projekto ekspertizės atlikimo ir patikrinimo savivaldybės nuolatinėje statybos komisijoje bei statybos leidimo išdavimo procedūros ir terminai atitinka teisės aktų nuostatas; ar nevykdoma savavališka statinio statyba; ar statybos metu nepažeidžiami statinio projekto sprendiniai, įstatymų, normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimai, tuo tarpu šio įstatymo 28 straipsnyje bei 2007 m. gegužės 3 d.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-243 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2007 17 punkte buvo įtvirtintos aiškios minėtos institucijos pareigos atlikti tam tikrus veiksmus gavus informaciją apie galimai savavališką statybą (minėto Reglamento 17 punkte nurodyta, jog kai statybos valstybinę priežiūrą atliekantis subjektas gauna informaciją apie savavališką (galimai savavališką) statybą, jis privalo ne vėliau kaip per 3 darbo dienas organizuoti patikrinimą ir patikrinimo metu nustatęs savavališkos wtatybos faktą, surašyti savavališkos statybos aktą ir jį įteikti tvarka, nurodyta Reglamento 11 punkte).

Įsiteisėjusiu 2010 m. balandžio 8 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu (administracinė byla Nr. I-492-171/2010) konstatuota, jog pirmiau nurodytos pareigos nebuvo tinkamai vykdomos, atsakovas teismo sprendimu buvo įpareigotas teisės aktų nustatyta tvarka patikrinti(duomenys neskelbtini) kieme pastatytus ir rekonstruotus medinius statinius. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nors atsakovas apie galimai savavališkas statybas sužinojo 2007 m. pabaigoje, tačiau Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija surašė tik 2011 m. rugpjūčio 8 d. (b.l. 10-12) (t. y. praėjus daugiau nei trims metams) konstatuoja, kad toks nepateisinamai ilgas delsimas atlikti teisės aktais nustatytas pareigas byloje vertinamu atveju negali būti traktuojamas kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas, juo labiau, kad 2012 m. sausio 10d. – 2012 m. vasario 23 d. surašydama savavališkos statybos aktus (b.l. 43-68) Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos iš esmės pripažino pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą.

Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, o gero administravimo principas, taikytinas administracinių santykių sferoje, apima ir teisėtumo reikalavimą, t. y. reikalavimą elgtis taip, kaip reikalauja teisės aktai. Teisėjų kolegijos manymu, byloje vertinamu atveju delsimas atlikti teisės aktais priskirtas funkcijas privertė pareiškėją kreiptis į teismą, kaip pagrįstas pripažintinas pareiškėjo argumentas, jog dėl tokio ilgalaikio delsimo jis prarado pasitikėjimą valstybės institucijomis, buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai vertino pareiškėjo veiksmus (neveikimą), susijusius su jam nuosavybės teise priklausančiu pastatu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad CK 6.271 straipsnis valstybės deliktinės atsakomybės ar atleidimo nuo jos nesieja su apskritai bet kokių teisės aktais neturtinę žalą patyrusiam asmeniui nustatytų pareigų nevykdymu, todėl akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismo vertintos faktinės aplinkybės nepatenka į šios bylos apimtį. Pažymėtina, kad CK 6.253 straipsnyje nurodyta, jog civilinė atsakomybė gali būti netaikoma arba nuo jos atleidžiama, be kita ko, ir dėl nukentėjusio asmens veiksmų. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas kaip nors būtų prisidėjęs prie aptariamų valstybės institucijų neveikimo, kliudęs joms vykdyti teisės aktais įtvirtintas pareigas. Taigi nėra pagrindo teigti jog atsakovas galėtų būti atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės dėl paties pareiškėjo veiksmų.

Atsižvelgdama į pirmiau minėtus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas byloje neįrodė žalos, kaip deliktinės atsakomybės sąlygos. Teisėjų kolegijos manymu pirmoji pareiškėjo skundo dalis yra pagrįsta.

Kiek tai susiję su antruoju pareiškėjo nurodomu pagrindu, pirmosios instancijos teismas, remdamasis Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 6 d. nutartimi (byla Nr. 2-3570-430/2012 (b.l. 95-98) ir 2012 m. gegužės 14 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi (byla Nr. 2S-1103-611/2012), iš esmės nusprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti buvus pareiškėjo nurodomus neteisėtus veiksmus (neveikimą). Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu sutinka. Iš minėtų nutarčių matyti, jog bendrosios kompetencijos teismai konstatavo, kad įsiteisėjus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimui administracinėje byloje Nr. I-492-171/2010 savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūra yra vykdoma ir antstolio pareiškimą dėl baudos skyrimo už teismo sprendimo nevykdymą atmetė. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija mano, kad nėra pagrindo kitaip vertinti faktinių aplinkybių, kurias įvertino bendrosios kompetencijos teismai. Kita vertus, sprendžiant, ar pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, ši aplinkybė savaime netrukdo atsižvelgti į pirmiau minėtą bendrą laikotarpį, per kurį valstybės institucijos įvykdė joms teisės aktais priskirtas pareigas.

Pareiškėjas skunde jo patirtą neturtinę žalą įvertino penkiais tūkstančiais litų. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, taip pat vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistini du tūkstančiai litų neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu taip pat prašė priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas (b.l. 145-148). Pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką proceso šalių išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atlyginimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismas, o išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, atlyginimo klausimą sprendžia apeliacinės instancijos teismas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-280/2009, 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2303/2011). Taigi teisėjų kolegija šioje nutartyje pasisako tik dėl tos prašymų dalies, kuri susijusi su apeliaciniu procesu.

Grįsdamas apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas prie apeliacinio skundo pareiškėjas pateikė 2012 m. rugpjūčio 1 d. pinigų priėmimo kvitą (serija LAT Nr. 665976) (b.l. 150), kuriame nurodyta, jog advokatė A. G. iš pareiškėjo už atstovavimą, dokumento surašymą, patarimą ir kitas teisines paslaugas gavo tūkstantį du šimtus penkiasdešimt litų (1250 Lt), atstovavimo sutartį, kuria nurodytai advokatei yra pavedama, be kita ko, parengti apeliacinį skundą (b.l. 149).

Teisėjų kolegija nurodo, jog ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai buvo priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas yra palankus pareiškėjui, jis įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų (be kita ko, atstovavimo išlaidų) atlyginimą.

Administraciniame procese atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos). Pagal Rekomendacijų 8.10 punktą už apeliacinio skundo parengimą, jeigu advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme, maksimali priteistina suma sudaro 1 600 litų (2 x 800 litų minimalios mėnesinės algos, kuri galiojo teisinių paslaugų suteikimo metu (b. l. 145-148) ir buvo patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo” Nr. 1368). Šiuo atveju advokatė A. G. atstovavo pareiškėją ir pirmosios instancijos teisme (b.l. 8), todėl maksimali priteistina suma už apeliacinio skundo parengimą galėtų būti 1 600 litų. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Rekomendacijų 2, 8.10 punktus, pareiškėjo prašomą priteisti sumą, byloje nagrinėtus klausimus, atsižvelgusi į administracinėje byloje priteistos pareiškėjui neturtinės žalos dydį, vadovaudamasi protingumo, proporcingumo principais, nurodo, jog pareiškėjui priteistina 700 litų bylinėjimosi išlaidų už apeliacinio skundo parengimą. Šiuo atveju manytina, jog nurodyta priteistina bylinėjimosi išlaidų suma taip pat apimta ir pareiškėjui teiktas konsultacijas dėl apeliacinio skundo surašymo. Teisėjų kolegija taip pat nurodo, jog pareiškėjas turi teisę kreiptis į pirmosios instancijos teismą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimo, pateikdamas detalizuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą (ABTĮ 45 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 2 dalimi, 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjo K. L. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo K. L. K. skundą tenkinti iš dalies ir priteisti K. L. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, 2000 (du tūkstančius) litų neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjo K. L. K. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkinti iš dalies. Priteisti pareiškėjo K. L. K. naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, 700 (septynis šimtus) litų bylinėjimosi išlaidų, patirtų administracinę bylą Nr. A858-215/2013 nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis