e4e22110-e0d7-4861-a658-c515730da9df · Panevėžio apygardos teismas

Pirmos instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr Pirmosios instancijos teismo teisėjas                                    Civilinė byla Nr. 2A-418-227/2013 Vijolė Vitienė                                                            Teisminio proceso Nr. 2-50-3-01562-20129                                                                       Procesinio sprendimo kategorija: 73.2.5.5; 73.2.6.1  (S)                                                                                                                                                                                                   PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2013 m. gegužės 30 d.

Panevėžys  Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Margaritos Dzelzienės, kolegijos teisėjų: Romualdo JanuÅ¡kos ir Zinos MickevičiÅ«tės, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovo UAB „Utenos autotransportas“ apeliacinį skundÄ dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 1d. sprendimo  civilinėje byloje Nr. 2-129-356/2013 pagal ieÅ¡kovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB ) Draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ ieÅ¡kinį atsakovui UAB „Utenos autotransportas“ dėl žalos atlyginimo regreso tvarka ir palÅ«kanų priteisimo, ir n u s t a t ė:

IeÅ¡kovas UAB DK „PZU Lietuva“ ieÅ¡kiniu prašė  priteisti iÅ¡ atsakovo 5.311,09 Lt žalai regreso tvarka atlyginti, 6 proc. dydžio metines palÅ«kanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo bei turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas. ReikalavimÄ motyvavo tuo, kad  atsakovas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimis buvo įsipareigojęs transporto priemones: „VOLVO FH42T“ ir  SCANIA eksploatuoti tik Lietuvos Respublikoje, tačiau jas abi eksploatavo ir užsienio valstybėje.

Eismo įvykiai, dėl kurių pripažinti kaltais minėtų automobilių vairuotojai, įvyko 2010-07-20 ir 2011-04-04 Italijoje, dėl to ieÅ¡kovas iÅ¡mokėjo viso 10.622,19 Lt draudimo iÅ¡mokÄ . Pagal LR TPVCAPDÄ® 22 straipsnio 2 dalį ir LR Vyriausybės 2004-06-26 nutarimu Nr. 795 patvirtintas „Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo iÅ¡mokos mokėjimo taisykles“, 62.2 p, reikalauja iÅ¡ atsakovo  50 proc. patirtos žalos,  nes jis, padidėjus draudimo rizikai- eksploatuodamas automobilius užsienyje, neinformavo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka ir pažeidė sutarčių  1.6 p. sÄ lygas.

Utenos rajono apylinkės teismas 2013 m. kovo 1 d. sprendimu ieÅ¡kinį tenkino. Priteisė iÅ¡ atsakovo UAB „Utenos autotransportas“ ieÅ¡kovui UAB „PZU Lietuva“ 5 311,09 Lt žalos atlyginimÄ regreso tvarka, 6 procentų dydžio metines palÅ«kanas nuo priteistos 5 311,09 Lt sumos už laikotarpį nuo 2012-09-21 iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo, 1 093,80 Lt iÅ¡laidų advokato pagalbai apmokėti, 159,00 Lt žyminio mokesčio, 444,60 Lt už dokumentų vertimÄ Ä¯ lietuvių kalbÄ bei 14,00 Lt iÅ¡laidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu į valstybės biudžetÄ .

Teismas nustatė, kad dvejomis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimis, atsakovas apdraudė savo civilinę atsakomybę. Pagal sutarčių 1.6 punktÄ Å¡alys susitarė, kad transporto priemonės bus eksploatuojamos Lietuvos Respublikoje. Draudimo liudijimuose nurodyta, kad Å¡is dokumentas suteikia draudimo apsaugÄ Europos SÄ jungos ir Europos ekonominės erdvės valstybėse bei Å veicarijoje. Nurodė, kad transporto priemonės eksploatavimas už Lietuvos respublikos ribų yra rizikÄ didinantis veiksnys.

Atsakovas, bÅ«damas verslininku, turėjo suprasti, kad minėta sÄ lyga draudikui yra itin svarbi, nes ji yra vienas iÅ¡ pagrindų, kuriais remiantis draudikas įvertina draudimo rizikÄ ir apskaičiuoja draudimo įmokÄ . Ä®vertinus atsakovo sutarties sudarymo metu suteiktÄ informacijÄ apie draudžiamųjų transporto priemonių eksploatavimo teritorijÄ , buvo nustatyta ir sumokėta daug mažesnė draudimo įmokos dalis, nei draudžiant transporto priemones, eksploatuojamas užsienyje. Atsakovas pasirašė sutartį, nereiÅ¡kė pretenzijų, kad sutarties turinys neatitinka jo tikrosios valios, bÅ«damas apdairus ir rÅ«pestingas, prieÅ¡ vykdamas į ItalijÄ nesikreipė į draudikÄ ir nepranešė apie padidėjusiÄ draudimo rizikÄ . Teismas sprendė, kad  atsakovas suprato, jog turi pareigÄ praneÅ¡ti draudikui apie draudimo rizikos padidėjimÄ , tačiau Å¡ios pareigos nevykdė.

Teismas motyvavo, kad ieÅ¡kovas, iÅ¡mokėjęs už atsakovÄ draudimines iÅ¡mokas, įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į 50 procentų iÅ¡mokėtos draudimo iÅ¡mokos, nes atsakovas , padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) dėl savo kaltės neįvykdė pareigų ir neinformavo draudiko apie rizikos padidėjimÄ , t.y. transporto priemonės eksploatavimÄ už Lietuvos Respublikos ribų  draudimo sutartyje nustatyta tvarka(Standartinių draudimo taisyklių 38 p, Å¡alių sudarytų sutarčių 1.6 p, TPVCAPDÄ® 22 str. 2 d, LR Vyriausybės 2008-02-13 nutarimu Nr.122 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir iÅ¡mokos mokėjimo taisyklių 62 p).Ginčo dėl iÅ¡mokėtos žalos dydžio, nėra.

Nurodė, kad pagal CK 6.251 straipsnį padaryti nuostoliai turi bÅ«ti atlyginami visiÅ¡kai, kas reiÅ¡kia nukentėjusiojo grÄ Å¾inimÄ Ä¯ tokiÄ turtinę padėtį, kokia bÅ«tų buvusi nepadarius žalos. Todėl atmetė atsakovo argumentus, kad ieÅ¡kovas neturi teisės reikalauti patirtų žalos reguliavimo iÅ¡laidų. Pažymėjo, kad atsakovas elgėsi nesÄ Å¾iningai ir prisiėmė visÄ rizikÄ dėl Å¡alių Sutarčių 1.6 p., draudimo sutarties 36,38,39 punktų nevykdymo. Jis nebuvo pakankamai atidus ir rÅ«pestingas.

Ä®vykus pirmam eismo įvykiui ne tik nepranešė apie tai ieÅ¡kovui, bet ir kitÄ automobilį eksploatavo užsienio valstybėje prieÅ¡ tai nepranešęs ieÅ¡kovui apie draudimo rizikos padidėjimÄ . Teismas sprendė, kad praÅ¡oma priteisti 50 proc. žalos(5.311,09 Lt) nėra neprotingai didelė, todėl mažinti iki atsakovo nurodyto dydžio (10-20 proc.) nėra pagrindo. Priteisė 6 procentų dydžio metines palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ (CK 6.37 str.2 d., 6.210 str.2d). Atsakovas UAB „Utenos autotransportas“ apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti šį sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti bei priteisti visas bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Su teismo sprendimu nesutiko dėl šių motyvų:

1. Bylos aplinkybės neatitinka nei vieno LR TPVCAPD įstatymo 12 ir 22 straipsniuose numatyto atvejo, suteikiančio teisę draudikui reikalauti iÅ¡mokėtos draudimo iÅ¡mokos ar jos dalies kompensacijos iÅ¡ draudėjo. Å is sÄ raÅ¡as baigtinis ir kitais atvejais draudiko regresas į draudėjÄ nėra galimas.

2. Transporto priemonės eksploatavimas už Lietuvos ribų nelaikytinas rizikos padidėjimu. IeÅ¡kovas faktiÅ¡kai apdraudė atsakovo kaip transporto priemonių valdytojo civilinę atsakomybę tiek transporto priemonę naudojant Lietuvoje, tiek kitose valstybėse, iÅ¡vardintose draudimo liudijime, įskaitant ItalijÄ , nes draudimo sutartyje nebuvo nuorodos, jog ji galioja tik Lietuvoje. PrieÅ¡ingu atveju bÅ«tų paneigta įstatymu įtvirtinta Å¡ios draudimo rÅ«Å¡ies esmė- apdrausti kelių eismo dalyvio (transporto priemonės valdytojo) civilinę atsakomybę. Dėl to, kad įstatymo 10 straipsnio nuostata- imperatyvi, Å¡alys dėl jos ribojimo negali susitarti. Aplinkybė, kad transporto priemonė bus eksploatuojama tik Lietuvoje, galėjo turėti įtakos ne draudžiamojoje įvykio atsitikimo galimybei (rizikos padidėjimui), bet kitoms draudimo sutarties sÄ lygoms (pvz kainos nustatymui), nelaikytina reikÅ¡minga, nes ieÅ¡kinys Å¡iuo pagrindu nereiÅ¡kiamas.

3. Teismas nepasisakė dėl atsakovo pareigos atlyginti administravimo ar tvarkymo iÅ¡laidas (390 EUR bendroje draudimo iÅ¡mokoje). Pareiga kompensuoti administravimo iÅ¡laidas nenumatyta nei Taisyklėse, nei įstatyme, nes jos, apelianto nuomone, yra įskaičiuotos į draudimo įmokos sumÄ ir papildomai už žalos reguliavimo paslaugas draudėjas niekuomet neturi bÅ«ti verčiamas apmokėti.

4. Teismas dėl įstatymo 22 str. 2 d. numatytų žalos dydžio kriterijų taikymo pasisakė tik tiek, kad ieÅ¡kovo reikalaujama priteisti draudimo iÅ¡mokos dalis nėra neproporcingai didelė, todėl jÄ mažinti nėra pagrindo. IeÅ¡kovas UAB DK „PZU Lietuva“ atsiliepimu į apeliacinį skundÄ praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti bei priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas už atsiliepimo į apeliacinį skundÄ parengimÄ .           Apeliacinis skundas netenkintinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.  Nagrinėjamoje byloje atsakovas UAB „Utenos autotransportas“ apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimÄ , kuriuo, jo teigimu, nepagrįstai iÅ¡ jo priteisė ieÅ¡kovui UAB DK „PZU Lietuva“ jo  iÅ¡mokėtos eismo įvykiuose nukentėjusiems asmenims draudimo iÅ¡mokos dalį, nes, draudiminė apsauga galiojo ir Å¡alyje (Å¡iuo atveju Italijoje), kurioje įvyko autoįvykiai.

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas yra privalomas. Jo   tikslas yra  nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus (Ä®statymo 1 straipsnio 1 dalis). Galiojančiame teisiniame reguliavime įtvirtintų nuostatų dėl Å¡ios rÅ«Å¡ies draudimo sutarčių tikslas – garantuoti dėl Å¡iuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalÄ trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimÄ Ä¯statyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti ir transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant Å¡iuo draudimu apdraustÄ transporto priemonę.

CK 6.987 straipsnyje įtvirtinta,  kad draudimo sutartimi viena Å¡alis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytÄ draudimo įmokÄ (premijÄ ) sumokėti kitai Å¡aliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytÄ draudimo iÅ¡mokÄ , apskaičiuotÄ Ä¯statyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. Asmuo, sudarydamas draudimo sutartį, siekia apsaugoti savo turtinius interesus nuo galimos žalos.

Draudimo apsauga – tai draudiko įsipareigojimas sumokėti draudimo iÅ¡mokÄ Ä¯vykus draudiminiam įvykiui – draudimo sutartyje nurodytam atsitikimui (CK 6.987 str., Draudimo įstatymo 2 str. 15 d.). Draudimo sutarties Å¡alys paprastai nesidera dėl sutarties sÄ lygų, draudimo sutartis sudaroma pagal draudiko parengtas standartines draudimo rÅ«Å¡ies taisykles prisijungimo bÅ«du (CK 6.160 str. 2 d., 6.185 str. 1 d.). Draudimo rÅ«Å¡ies taisyklėse, be kitų reikalavimų, turi bÅ«ti nustatyti draudiminiai įvykiai, taip pat gali bÅ«ti nustatyta, kurie įvykiai nelaikomi draudiminiais.

Vadovaujantis civilinių santykių subjektų lygiateisiÅ¡kumo, sutarties laisvės, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lÅ«kesčių principais, draudikas, turėdamas įstatymo suteiktÄ teisę parengti draudimo rÅ«Å¡ies taisykles, privalo užtikrinti sutarties sÄ lygų teisinį apibrėžtumÄ ir jų suderinamumÄ , taisyklėse pateiktos sÄ vokos turi bÅ«ti kiek įmanoma aiÅ¡kiau atskleistos, konkretizuotos; įtrauktos į sudarytÄ draudimo sutartį, jos tampa sudėtine sutarties dalimi.

Jeigu sutarties sÄ lygos vis dėlto suformuluojamos nepakankamai aiÅ¡kiai, teismas, spręsdamas Å¡alių ginÄÄ dėl sutarties sÄ lygų vykdymo, jas aiÅ¡kina, vadovaudamasis sutarčių aiÅ¡kinimo taisyklėmis (CK 6.193 str.). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2009). Kadangi draudimo sutartimi draudimo objektui suteikiama apsauga nėra absoliuti, draudikas, prisiimdamas draudimo rizikÄ , nustato draudimo sutartimi suteikiamos draudimo apsaugos ribas.

Draudimo sutartyse nurodomos pagrindinės draudimo sutarčių sÄ lygos. Jos gali bÅ«ti detalizuojamos, taip pat papildomos atitinkamos rÅ«Å¡ies draudimo taisyklėse, kurios yra sudėtinė draudimo sutarties dalis. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad draudimo taisyklės yra standartinės, bendros sÄ lygos, paprastai taikomos visiems draudėjams, sudarantiems atitinkamos draudimo rÅ«Å¡ies sutartį su tuo pačiu draudiku, o draudimo sutartyje nurodomi ne bendri, bet konkrečiÄ sutartį individualizuojantys duomenys: sutarties Å¡alys, naudos gavėjas, draudžiamas objektas, jį identifikuojantys duomenys, draudimo įmokos (premijos) dydis, draudimo suma, draudimo apsaugos apimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2006).

Å ios sutartį individualizuojančios sÄ lygos priklauso nuo draudėjo pasirinkimo, neiÅ¡einant už tam tikrų įstatymo ir draudiko nustatytų ribų. Nuo draudimo apsaugos apimties (sutarties galiojimo termino ir teritorijos, kitų sÄ lygų) pasirinkimo priklauso draudikui mokamo atlyginimo už prisiimtus įsipareigojimus – draudimo įmokos dydis. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2009).  IÅ¡ draudimo sutarčių liudijimų Nr. LT/AYA 7874323 (b.l.

14) ir Nr. LT/AYA 8037520 (b.l.47) matyti, kad draudimo apsauga galiojo ir valstybėje, kurioje įvyko auto įvykiai ir dėl to draudikas iÅ¡mokėjo draudimo iÅ¡mokÄ . Draudimo sutarčių AYAS Nr. 01 7666748 (b.l. 12-13) ir AYAS 01 7838845 1.6 punktuose numatyta sÄ lyga- kad transporto priemonės bus eksploatuojamos Lietuvoje. Å i sutarčių sÄ lyga nenuginčyta ir galiojanti. Darytina iÅ¡vada, kad atsakovas bÅ«tent tokiÄ informacijÄ pateikė draudikui, kas lėmė tokio turinio sutarčių sudarymÄ ir draudimo įmokos dydžio apskaičiavimÄ . Byloje esančių įrodymu visuma laikytina, kad atsakovas neįrodė, jog Å¡i sÄ lyga į draudimo sutartį įtraukta kaip siurprizinė ar neaiÅ¡ki(CPK 178 str.).

Pažymėtina, jog draudimo sutartį sudaro tiek standartinės sÄ lygos, parengtos draudiko, tiek individualios sÄ lygos. Å iuo atveju teismo nuomone, minėtų sutarčių individualizuojančios sÄ lygos dėl autotransporto priemonių eksploatavimo tik Lietuvoje, neprieÅ¡tarauja imperatyvioms įstatymo normoms, t. y. priklauso nuo draudėjo pasirinkimo bei neiÅ¡eina už tam tikrų įstatymo ir draudiko nustatytų ribų. Draudimo sutartyse nurodyta, kad draudimo rizika įvertinta, draudimo įmoka apskaičiuota atsižvelgiant į aplinkybės, tiesiogiai susijusias su pavojaus draudimo objektui padidėjimu ar sumažėjimu, turinčios įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui.

Taigi, nuo  pasirinktos draudimo apsaugos apimties tiesiogiai priklausė draudikui mokamo atlyginimo už prisiimtus įsipareigojimus – draudimo įmokos dydis. Tai patvirtino ieškovas, nurodydamas, kad draudimo įmokos, jei transporto priemonės yra eksploatuojamos užsienyje, yra ženkliai didesnės (b.l.

87) ir, jeigu atsakovas bÅ«tų atskleidęs informacijÄ , kad automobilius ketina eksploatuoti ir užsienio valstybėse, bÅ«tų reikalavęs pakeisti sutarties sÄ lygas ir įmokos bÅ«tų perskaičiuotos didėjančia tvarka. PrieÅ¡ingai skundo argumentams, ieÅ¡kovo paaiÅ¡kinimais nustatyta, kad draudimo rizika transporto priemonę eksploatuojant tik Lietuvos teritorijoje ir jÄ eksploatuojant kitose valstybėse, negali bÅ«ti vertinama kaip tapati. Keliaujant po užsienio Å¡alis neabejotinai atsiranda:

1) didesnė tikimybė įvykti eismo įvykiui: skirtingose Å¡alyse galioja skirtingos kelių eismo taisyklės; vairuojant transporto priemones nepažįstamose vietovėse, dairantis į Å¡alis ir siekiant iÅ¡siaiÅ¡kinti, kur važiuoti toliau, sumažėja vairuotojų atidumas, koncentravimasis į kelio aplinkÄ ir 2) nustatytas didesnis žalos dydis kitose valstybėse sukeltų eismo įvykių nei Lietuvoje, o  už žalÄ , padarytÄ kitoje Europos SÄ jungos valstybėje narėje, draudikas moka iÅ¡mokÄ pagal tos valstybės teisės aktuose nustatytas draudimo sumas - TPVCAPDÄ® 13 straipsnio 2 dalis.

 Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieÅ¡kovo (draudiko) parengtos draudimo sutarties nuostatos dėl draudimo sutarties apimties nėra dviprasmiÅ¡kos ar prieÅ¡taringos, siurpriziÅ¡kos, iÅ¡ jų aiÅ¡ku, jog pagal Å¡alių suderintÄ valiÄ transporto priemonė galėjo bÅ«ti eksploatuojama tik Lietuvoje ir negalėjo bÅ«ti naudojama pavojingų krovinių vežimui. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo vertinimu, kad atsakovas elgėsi nesÄ Å¾iningai ir prisiėmė sau visÄ rizikÄ dėl Å¡alių Sutarčių 1.6 punkto, draudimo sutarties 36, 38, 39 punktų nevykdymo.

Jis, pažeisdamas pasiraÅ¡ytas sutartis ir jomis prisiimtus įsipareigojimus, abi transporto priemones eksploatavo užsienyje nepranešęs ieÅ¡kovui apie draudimo rizikos padidėjimÄ . Tai, kad jis nebuvo pakankamai atidus ir rÅ«pestingas rodo ta aplinkybė, kad Italijoje  įvykus pirmam eismo įvykiui, dėl kurios kaltu pripažintas atsakovo, kaip padidinto pavojaus Å¡altinio valdytojo,  darbuotojas- vairuotojas , ne tik, kad nepranešė apie tai ieÅ¡kovui, tačiau ir toliau eksploatavo kitÄ automobilį užsienio valstybėje.

Taigi,  atsakovas , sutartimis įsipareigojęs transporto priemones eksploatuoti tik Lietuvoje, tačiau jas eksploatuodamas  užsienyje prieÅ¡ tai nepranešęs draudikui apie padidėjusiÄ Â draudimo rizikÄ , nevykdė draudimo sutartimis prisiimtų pareigų. Pastebėtina, kad atsakovui atsakomybė ieÅ¡kovui- draudikui atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad jis, kaip draudėjas, nevykdė draudimo sutartimis prisiimtų pareigų- eksploatuoti transporto priemones tik Lietuvoje ir apie padidėjusiÄ rizikÄ , susijusiÄ su transporto priemonių eksploatavimu užsienyje, iÅ¡ anksto informuoti draudikÄ .

Toks sutarčių pažeidimas suteikė teisę draudikui, iÅ¡mokėjusiam  draudimo iÅ¡mokas eismo įvykyje, dėl kurių kaltas atsakovo vairuotojas, nukentėjusiems asmenims, regreso tvarka reikalauti priteisti iÅ¡ atsakovo grÄ Å¾inti dėl padarytos žalos dalį iÅ¡mokėtų sumų . Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas Å¡alių ginÄÄ , pagrįstai  vadovavosi Å¡alių sudarytomis sutartimis ir taikė TPVCAPDÄ® 22 straipsnio 2 dalies nuostatas. TPVCAPDÄ® 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad Draudiko reikalaujamas grÄ Å¾inti iÅ¡mokėtos sumos ar jos dalies dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimÄ , priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikÅ¡mingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytÄ Å½alos nustatymo ir iÅ¡mokų mokėjimo tvarkÄ .

Å ioje byloje nustatant ieÅ¡kovui grÄ Å¾intinos sumos dydį svarbu yra ir tai, kad ginčo Å¡alys yra juridiniai asmenys, vienam jų (ieÅ¡kovui) draudimas yra įprasta komercinė veikla ir jam, kaip profesionaliam verslininkui, keliami aukÅ¡tesni nei vidutiniai atidumo, rÅ«pestingumo, profesionalumo standartai, o kitam (atsakovui) – bendrovės pagrindinė veikla yra transporto paslaugos, krovinių vežimas keliais ir kt. Ginčo Å¡alims yra (turi bÅ«ti) žinomi Å¡ios rÅ«Å¡ies draudimo tikslas ir ypatumai, galimi teisiniai padariniai ir atsakomybė, jeigu nesilaikoma (pažeidžiamos) įstatymo ar konkrečios sutarties nuostatos (neprieÅ¡taraujančios imperatyviosioms įstatymo nuostatoms).

Teisėjų kolegija pažymi, kad svarbus ir gintinas, priteisiant kompensavimo iÅ¡laidų dalį, draudiko interesas priklausomai nuo sutartos su draudėju draudiminės apsaugos ribų gauti draudimo įmokas,  taip garantuojant draudikų stabiliÄ finansinę bÅ«klę, užtikrinančiÄ efektyviÄ draudimo apsaugos teikimÄ . Tai atitinka ir draudėjo interesus, nes draudėjas užsiima krovinių pervežimu,  kas neretai susiję su nuostoliais dėl eismo įvykių, kaip Å¡ios bylos atveju,  transporto priemonių gedimo, krovinių arba kitokio turto žuvimo ar sugadinimo.

GrÄ Å¾inamos sumos dydžio nustatymui turi įtakos ne tik tai, jog ginčo Å¡alys yra juridiniai asmenys, jų vykdoma veikla, bet ir kita reikÅ¡minga, pirmiau minėta  aplinkybė- atsakovo veiksmai, kuomet jis, įvykus pirmajam eismo įvykiui, dėl kurio kaltu pripažintas jo darbuotojas- vairuotojas, ne tik neinformavo atsakingo draudiko apie padidėjusias sutartyse numatytas draudimo rizikas, turinčias įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui- Å¡iuo atveju padidinimui, draudimo sutartyse nustatyta tvarka, bet ir antrÄ jÄ Â transporto priemonę eksploatavo užsienio valstybėje, pažeisdamas pirmiau nurodytas sutarčių sÄ lygas.

Teisėjų kolegijos nuomone pirmosios instancijos teismas, spręsdamas Å¡alių ginÄÄ ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr.122 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir iÅ¡mokos mokėjimo taisyklių 62.2. punktu, bei bylos nagrinėjimo metu nustatytomis ir sprendime aptartomis aplinkybėmis,  pagrįstai regreso tvarka priteisė iÅ¡ atsakovo 50 procentų ieÅ¡kovo patirtos žalos atlyginimÄ .  Aplinkybių, leidžiančių priimti prieÅ¡ingÄ sprendimÄ ar sumažinti priteistos žalos dydį, nenustatyta.

IeÅ¡kovas bendrai už abu autoįvykius iÅ¡mokėjo  10622,19 Lt draudiminę iÅ¡mokÄ , į kuriÄ Ä¯eina žalos reguliavimo iÅ¡laidos. IeÅ¡kovo patirtos žalos  ½ dalis skundžiamu sprendimu pagrįstai priteista iÅ¡ atsakovo. Nors pareiga kompensuoti administravimo iÅ¡laidas atskirai neaptarta nei Taisyklėse, nei TPVCAPDÄ®, tačiau Å¡ioje byloje atsakovas, pažeidęs sutarties sÄ lygas eksploatuoti transporto priemones tik Lietuvoje, jas eksploatavo užsienyje, kur padarė žalÄ Â ir dėl to ieÅ¡kovas patyrė papildomų iÅ¡laidų, susijusių su žalos administravimu užsienyje, kas laikytina ieÅ¡kovo žala.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, taip pat tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias draudimo teisinius santykius, todėl skundžiamÄ pirmosios instancijos teismo sprendimÄ naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Teismo vertinimu, kiti apeliacinio skundo argumentai teisingam bylos iÅ¡nagrinėjimui teisinės reikÅ¡mės neturi. Å aliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos praÅ¡ymu iÅ¡ antrosios Å¡alies priteisiamos jos turėtos bylinėjimosi iÅ¡laidos (CPK 93 str.).

IeÅ¡kovas už atsiliepimo į apeliacinį skundÄ paruoÅ¡imÄ patyrė 532,40 Lt iÅ¡laidų. Å ios iÅ¡laidos nevirÅ¡ija Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ teisinę pagalbÄ (paslaugas) maksimalaus dydžio, nustatyto Rekomendacijų  8.11 punkte, todėl jos priteistinos (CPK 98 str. 2 d.). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu  n u t a r i a:

Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 01 d. sprendimÄ Â palikti nepakeistÄ . Priteisti iÅ¡ UAB „Utenos autotransportas“, juridinio asmens kodas 183673029, 532,40 Lt (penkis Å¡imtus trisdeÅ¡imt du litus 40 ct) advokato pagalbos apeliacinės instancijos teisme iÅ¡laidų UAB DK „PZU Lietuva“, juridinio asmens kodas 110057869. Teisėjai:                                                                                          Margarita Dzelzienė                                                                                                         Romualdas JanuÅ¡ka                                                                                                          Zina MickevičiÅ«tė