2013-03-06 Nr. AB-297 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS822-24/2013

Teisminio proceso Nr. 4-62-3-00012-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1; 63.3.3; 79.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. kovo 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko, Virginijos Volskienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo L. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. J. skundą atsakovui Lietuvos kariuomenės Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo batalionui, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Lietuvos kariuomenei, dėl įsakymo dalies panaikinimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas L. J. Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2009 m. gegužės 11 d. pateikė patikslintą skundą, kuriuo prašė panaikinti Lietuvos kariuomenės vado 2009 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. PK-350 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo ltn. L. J.“ (toliau – ir Įsakymas) už Lietuvos Respublikos kariuomenės drausmės statuto 88 straipsnio 1 dalyje numatyto drausmės pažeidimo padarymą jam paskirtą drausminę nuobaudą – vieno mėnesio tarnybinio atlyginimo sumažinimą 10 procentų.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 21 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti. Teismas nustatė, kad pareiškėjas iš esmės skundžia Lietuvos kariuomenės vado 2009 m. kovo 25 d. įsakymą Nr. PK-350. Nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Tai įvertinęs, teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos kariuomenės Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo batalionas 2009 m. kovo 30 d. raštu (toliau – ir Raštas) informavo pareiškėją, jog jam Lietuvos kariuomenės vado 2009 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. PK-350 buvo paskirta drausminė nuobauda. Pabrėžė, kad minėtame Rašte yra perkeltas Įsakymo turinys, Raštas pareiškėjui buvo siųstas registruotu paštu, siuntos Nr. RN820997406LT, o AB Lietuvos pašto Vilniaus filialo 2009 m. gegužės 21 d. raštas Nr. (16.12-16)3-3549 patvirtina, kad minėta registruota siunta Nr. RN820997406LT pareiškėjui buvo įteikta asmeniškai 2009 m. balandžio 2 d. ir būtent nuo šios datos skaičiuojamas vieno mėnesio terminas skundui paduoti, todėl pareiškėjas skundą dėl Įsakymo turėjo pateikti iki 2009 m. gegužės 4 d. (2009 m. gegužės 2–3 d. buvo nedarbo dienos). Tačiau pareiškėjas patikslintą skundą teismui pateikė 2009 m. gegužės 11 d. ir minėto skundo padavimo termino neprašo atnaujinti, todėl teismas, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, pareiškėjo patikslintą skundą atsisakė priimti.

II. Pareiškėjas L. J. atskiruoju skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 21 d. nutartį ir grąžinti patikslinto skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos kariuomenės Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo batalionas ir Kariuomenės vadas nesupažindino jo su Įsakymu, taip pažeisdamas Kariuomenės drausmės statuto 55 straipsnyje nustatytą nuobaudų skyrimo tvarką. Taip pat nurodė, jog Vilniaus apygardos administraciniam teismui galima skųsti administracinės teisės pažeidimus liudijančius dokumentus (šiuo atveju Įsakymą), tačiau pareiškėjas ginčijamoje pirmosios instancijos nutartyje nurodyta pašto siunta Įsakymo negavo, o Rašto apskųsti negalėjo, be to, nutartyje nepagrįstai nurodyta, kad pareiškėjas turėjo teisę apskųsti Vilniaus apskrities viršininko sprendimą. Teigė, jog apie Įsakymo buvimą ir paskirtą nuobaudą buvo nurodyta pareiškėjo skundo administracinėje byloje Nr. 1-1231-171/09 nagrinėjimo metu 2009 m. balandžio 28 d., todėl teisėjos buvo paprašyta iš Lietuvos kariuomenės Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo batalionas ir Kariuomenės vadovybės atstovų pateikti minėtą Įsakymą, o pareiškėjui buvo nustatytas terminas patikslinti skundą dėl atsiradusios naujos nuobaudos. Atsižvelgiant į tai, manė, kad nagrinėjamu atveju skundas buvo patikslintas laikantis nustatytų terminų, kadangi nuo 2009 m. balandžio 28 d. iki patikslinto skundo pateikimo praėjo 13 kalendorinių dienų, t. y. ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas nebuvo praleistas.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas Lietuvos kariuomenės Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo batalionas su atskiruoju skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Tvirtino, kad pareiškėjas buvo tinkamai informuotas apie Įsakymu jam paskirtą drausminę nuobaudą, šią informaciją jis gavo 2009 m. balandžio 2 d., todėl pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį patikslintą skundą turėjo pateikti iki 2009 m. gegužės 4 d.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė su atskiruoju skundu taip pat nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Teigė, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis buvo priimta tinkamai vadovaujantis procesinės teisės normomis ir atsižvelgiant į susiformavusią teismų praktiką. Pabrėžė, jog iš Rašto ir Įsakymo matyti, kad šių dviejų dokumentų turinys yra tapatus, t. y. Rašte yra perrašytas minėto Įsakymo turinys, nurodant Įsakymą priėmusį subjektą, Įsakymo pavadinimą ir jo priėmimo datą. Atsižvelgiant į tai, manė, kad pareiškėjo teiginys, jog šiuo atveju skundo dėl minėto Įsakymo padavimo terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo 2009 m. balandžio 28 d. įvykusio administracinės bylos Nr. I-1231-171/09 nagrinėjimo posėdžio dienos, kadangi tuo metu buvo išsiaiškinta apie Įsakymo buvimą ir pareiškėjui paskirtą drausminę nuobaudą, yra neatitinkantis tikrovės ir prieštaraujantis nustatytam faktui, kad minėtas Raštas pareiškėjui buvo įteiktas asmeniškai 2009 m. balandžio 2 d. Taip pat atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2009 m. balandžio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS525-211/2009 yra išaiškinęs, kad administracinių teismų praktikoje pranešimui apie individualų skundžiamą aktą prilyginama situacija, kai suinteresuotam asmeniui tampa žinoma informacija, reikalinga teisei kreiptis gynybos į teismą realizuoti, t. y. administracinį aktą priėmęs viešojo valdymo subjektas, akto pavadinimas, priėmimo data bei turinys.

III. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. liepos 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS261-425/2009 pareiškėjo atskirąjį skundą atmetė, tačiau pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 21 d. nutartį ir atsisakė priimti pareiškėjo L. J. 2009 m. gegužės 11 d. patikslintą skundą kaip nenagrinėtiną teismų (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.). Nurodė, jog nagrinėjamu atveju ginčui dėl skundo priėmimo taikytinas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymas (toliau – ir KASOKTĮ), o šio įstatymo 48 straipsnis (1999 m. liepos 7 d. įstatymo Nr. VIII-1289 redakcija, galiojusi iki 2010 m. gruodžio 31 d.) numato, kad ginčai dėl priėmimo į karo tarnybą, nušalinimo nuo pareigų, perkėlimo į kitas pareigas, dėl karių laipsnių, drausminių nuobaudų, kario tarnybos sutarties pratęsimo nagrinėjami krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka; sprendimas gali būti apskųstas pagal pavaldumą aukštesniajam vadui ar pareigūnui iki krašto apsaugos ministro imtinai; teismai šių ginčų nesprendžia. Tai įvertinęs, teismas padarė išvadą, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, remiantis minėtu teisiniu reguliavimu, privalėjo pareiškėjo patikslintą skundą atsisakyti priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu, t. y. kaip nenagrinėtiną teismų. Atsižvelgiant į tai, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjo patikslintą skundą, iš esmės priėmė teisingą nutartį, tačiau netinkamai taikė įstatymą, todėl atitinkamai keistina minėtos nutarties rezoliucinė dalis. Tuo tarpu ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties teiginį, kad nuo 2009 m. balandžio 2 d. skaičiuojamas vieno mėnesio terminas Vilniaus apskrities viršininko sprendimui apskųsti, teismas vertino kaip rašymo apsirikimą.

IV. Pareiškėjas L. J. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS261-425/2009, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintu pagrindu. Teigė, kad LVAT, nagrinėdamas administracinę bylą Nr. AS261-425/2009, nukrypo nuo savo suformuotos praktikos analogiškose bylose (nurodė LVAT 2007 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS14-248/2007 ir 2009 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-377/2009).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. balandžio 16 d. nutartimi Nr. P143-32/2010 atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. AS261-425/2009 pagal pareiškėjo L. J. skundą atsakovui Lietuvos kariuomenės Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo batalionui, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Lietuvos kariuomenei, dėl įsakymo dalies panaikinimo ir perdavė bylą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Teismas pabrėžė, kad KASOKTĮ 48 straipsnio 1 dalies (1999 m. liepos 7 d. įstatymo Nr. VIII-1289 redakcija, galiojusi iki 2010 m. gruodžio 31 d.) taikymo (iš esmės panašioje situacijoje kaip ir nagrinėjamoje byloje) aiškinimas yra aptartas LVAT 2007 m. gegužės 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS14-248/2007 ir 2009 m. birželio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS63-377/2009. Taip pat atkreipė dėmesį, jog minėta LVAT 2007 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS14-248/2007 yra paskelbta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje Nr. 2 (12), todėl ABTĮ 13 straipsnio taikymo požiūriu į ją buvo būtina atsižvelgti priimant procesinius sprendimus šioje administracinėje byloje, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2009 m. liepos 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS261-425/2009 (nutartyje, dėl kurios prašoma atnaujinti procesą) to nepadarė, o pateikė kitokį, negu nurodytose administracinėse bylose, KASOKTĮ 48 straipsnio 1 dalies (1999 m. liepos 7 d. įstatymo Nr. VIII-1289 redakcija, galiojusi iki 2010 m. gruodžio 31 d.) taikymo aiškinimą. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėjamai situacijai yra aktualus vienodos administracinių teismų praktikos formavimo užtikrinimo klausimas aiškinant ir taikant KASOKTĮ 48 straipsnio 1 dalį (1999 m. liepos 7 d. įstatymo Nr. VIII-1289 redakcija, galiojusi iki 2010 m. gruodžio 31 d.), todėl yra pagrindas šioje byloje atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

V. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog bylos, kurioje procesas atnaujintas, ypatybė yra ta, kad nagrinėjant tokias bylas būtina atsižvelgti į nutartyje atnaujinti procesą apibrėžtas proceso atnaujinimo ribas (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-393/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010, P. 271–294, ir joje nurodytą praktiką; taip pat LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju procesą šioje byloje atnaujinusi teisėjų kolegija pagrindą procesui atnaujinti siejo su būtinybe užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.). Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutarties Nr. P143-32/2010 (I t., b. l. 171–173), kuria buvo atnaujintas procesas šioje administracinėje byloje, teisėjų kolegija vertino, jog šiuo atveju, nagrinėjant pareiškėjo L. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. J. skundą atsakovui Lietuvos kariuomenės Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo batalionui, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Lietuvos kariuomenei, dėl įsakymo dalies panaikinimo, galimai buvo nukrypta nuo suformuotos administracinių teismų praktikos, aiškinant ir taikant KASOKTĮ 48 straipsnio 1 dalį (1999 m. liepos 7 d. įstatymo Nr. VIII-1289 redakcija, galiojusi iki 2010 m. gruodžio 31 d.), dėl ko byla galėjo būti išspręsta neteisingai.

Taigi išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi minėtomis procesinėmis taisyklėmis, taip pat atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartyje Nr. P143-32/2010 nurodytą proceso atnaujinimo pagrindą, konstatuoja, jog šioje byloje pasisakytina dėl KASOKTĮ 48 straipsnio 1 dalies (1999 m. liepos 7 d. įstatymo Nr. VIII-1289 redakcija, galiojusi iki 2010 m. gruodžio 31 d.) aiškinimo bei taikymo ir atitinkamai spręstina, ar Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo L. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. J. skundą atsakovui Lietuvos kariuomenės Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo batalionui, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Lietuvos kariuomenei, dėl įsakymo dalies panaikinimo, 2009 m. liepos 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS261-425/2009 pagrįstai atmetė pareiškėjo atskirąjį skundą bei pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 21 d. nutartį ir atsisakė priimti pareiškėjo L. J. 2009 m. gegužės 11 d. patikslintą skundą kaip nenagrinėtiną teismų.

VI. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas 2009 m. gegužės 11 d. patikslintu skundu prašė panaikinti Lietuvos kariuomenės vado 2009 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. PK-350 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo ltn. L. J.“ už Kariuomenės drausmės statuto 88 straipsnio 1 dalyje numatyto drausmės pažeidimo padarymą jam paskirtą drausminę nuobaudą – vieno mėnesio tarnybinio atlyginimo sumažinimą 10 procentų. Tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas ginčijama 2009 m. gegužės 21 d. nutartimi, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, pareiškėjo skundą atsisakė priimti, kadangi, teismo nuomone, pareiškėjas patikslintą skundą teismui pateikė praleidęs ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą skundo padavimo terminą ir neprašė jo atnaujinti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. liepos 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS261-425/2009, be kita ko, remdamasis KASOKTĮ 48 straipsnio 1 dalimi (1999 m. liepos 7 d. įstatymo Nr. VIII-1289 redakcija, galiojusi iki 2010 m. gruodžio 31 d.), pareiškėjo atskirąjį skundą atmetė, tačiau pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 21 d. nutartį ir atsisakė priimti pareiškėjo L. J. 2009 m. gegužės 11 d. patikslintą skundą kaip nenagrinėtiną teismų (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

Atkreiptinas dėmesys, jog atnaujinus procesą šioje administracinėje byloje, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. birželio 14 d. nutartimi (I t., b. l. 178–181), atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatas bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis teismas) jurisprudenciją, nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar KASOKTĮ 48 straipsnio 1 dalis (1999 m. liepos 7 d. įstatymo Nr. VIII‑1289 redakcija) ta apimtimi, kuria nustato, jog teismai nesprendžia ginčų dėl kariams skiriamų drausminių nuobaudų, inter alia dėl kariui paskirtos nuobaudos – tarnybinio atlyginimo sumažinimo – neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai.

Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 10 d. nutarimu (I t., b. l. 186–187), išnagrinėjęs minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą, pripažino, kad KASOKTĮ 48 straipsnio 1 dalis (1999 m. liepos 7 d. redakcija; Žin., 1999, Nr. 64-2069) tiek, kiek joje buvo nustatyta, kad teismai nesprendžia ginčų dėl priėmimo į karo tarnybą, nušalinimo nuo pareigų, perkėlimo į kitas pareigas, dėl karių laipsnių, drausminių nuobaudų, kario tarnybos sutarties pratęsimo, prieštaravo Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog jis ne kartą yra konstatavęs, kad teisė kreiptis į teismą yra absoliuti; šios teisės negalima apriboti ar paneigti (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai). Be to, pabrėžė, kad KASOKTĮ 48 straipsnio 1 dalyje (1999 m. liepos 7 d. įstatymo Nr. VIII‑1289 redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį teismai nesprendė tam tikrų karo tarnybos ginčų, ginčijamu aspektu yra analogiškas konstitucinės justicijos byloje, kurioje priimtas Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d. nutarimas, vertintam teisiniam reguliavimui, įtvirtintam KASOKTĮ 48 straipsnio 2 dalyje (1998 m. gegužės 5 d.

įstatymo Nr. VIII-723 redakcija), pagal kurį teismai nesprendė ginčų dėl asmens atleidimo iš karo tarnybos pagrįstumo, t. y. KASOKTĮ 48 straipsnio 1 dalyje (1999 m. liepos 7 d. įstatymo Nr. VIII‑1289 redakcija) įtvirtinto teisinio reguliavimo atitiktis Konstitucijai iš esmės ginčijama tuo pačiu aspektu, kaip ir toje konstitucinės justicijos byloje, kurioje Konstitucinis Teismas vertino KASOKTĮ 48 straipsnio 2 dalies (1998 m. gegužės 5 d. įstatymo Nr. VIII-723 redakcija) konstitucingumą, – būtent kad teismai nesprendžia tam tikrų karo tarnybos ginčų ir taip suvaržoma konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą.

Tuo tarpu Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucinio Teismo teisinė pozicija (ratio decidendi) atitinkamose konstitucinės justicijos bylose turi precedento reikšmę (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. vasario 9 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimai). Šiuo aspektu Konstitucinis Teismas akcentavo, kad minėtame Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d. nutarime, be kita ko, konstatuota, jog Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; teisme turi būti ginamos asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai, nepaisant to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar ne.

Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka, tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme. Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos santykiai turi savo ypatumų; atsižvelgiant į šiuos ypatumus, įstatymais gali būti nustatyti įvairūs ginčų dėl teisių ar laisvių pažeidimo sprendimo būdai, taip pat ikiteisminė tokių ginčų sprendimo tvarka, tačiau krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos santykių ypatumai negali paneigti asmens konstitucinės teisės kreiptis į teismą dėl pažeistų savo teisių ar laisvių gynimo.

Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis yra neatskiriamai susijusi su Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių ar laisvių gynimo, su Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu, asmens prigimtine teise į teisingumą. Tai įvertinęs, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad KASOKTĮ 48 straipsnio 1 dalyje (1999 m. liepos 7 d. įstatymo Nr. VIII-1289 redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo pažeista asmens teisė kreiptis į teismą, siekiant, kad būtų išspręstas ginčas ir įvykdytas teisingumas.

Kita vertus, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. gegužės 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS62-417/2011 (Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011, P. 486–495), be kita ko, nurodė, kad net ir pabrėždamas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Konstitucijos nuostatų (inter alia Konstitucijos 30 str. 1 d.) kylantį teisminės gynybos universalumo principą, Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, jog gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka (žr.

Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimus, taip pat 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą). Nurodytoje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos santykiai turi savo ypatumų, į kuriuos atsižvelgiant, įstatymais gali būti nustatyti įvairūs ginčų dėl teisių ar laisvių pažeidimo sprendimo būdai, taip pat ikiteisminė tokių ginčų sprendimo tvarka (žr.

Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d. nutarimą). Atitinkamai, įvertinusi KASOKTĮ, Kariuomenės drausmės statute ir kituose kariuomenės veiklą, karo tarnybą bei karių drausmę reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintas teisės normas, minėtoje nutartyje LVAT išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, kad kario tarnyba pasižymi ypatinga specifika, o ši aplinkybė suponuoja, jog ginčai, susiję su karių drausme ir tarnyba, gali būti sprendžiami specialia tvarka, inter alia apimančia reikalavimą tokį ginčą visų pirma spręsti ne teisme.

Įvertinusi KASOKTĮ 48 straipsnio 1 dalį (1999 m. liepos 7 d. įstatymo Nr. VIII-1289 redakcija) teleologiniu, sisteminiu, teisės principų, istoriniu, lingvistiniu–loginiu teisės aiškinimo būdais, atsižvelgdama į karo tarnybos specifiką, išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, kad minėta teisės norma nustatė, jog ginčai dėl kariams paskirtų drausminių nuobaudų visų pirma privalėjo būti nagrinėjami žinybine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Nurodė, kad karo tarnybos santykių specifika, kuriai būdingi griežto pavaldumo ir kiti statutiniai santykiai, atsižvelgiant į būtinybę sudaryti sąlygas darniam krašto apsaugos sistemos funkcionavimui bei veiksmingai žmogaus teisių apsaugai, suponavo specifinį bei savitą ginčų sprendimo mechanizmą – ginčus, susijusius su kariams paskirtomis drausminėmis nuobaudomis, pirmiausia spręsti pačios krašto apsaugos ir karo tarnybos sistemos viduje.

Be to, įsigaliojus KASOKTĮ 48 straipsnio pakeitimo įstatymui (2010 m. gruodžio 14 d. įstatymas Nr. XI-1236, įsigaliojęs 2010 m. gruodžio 31 d.), teisė ginčyti kariui paskirtą drausminę nuobaudą teisme, prieš tai privalomai pasinaudojus ikiteismine tvarka, yra tiesiogiai numatyta įstatyme. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas L. J. būtų pasinaudojęs išankstine ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka, t. y. byloje nėra duomenų, kad šiuo atveju pareiškėjas laikėsi privalomos žinybinės ginčų nagrinėjimo tvarkos, todėl konstatuotina, kad jis kreipimosi su patikslintu skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą dieną ABTĮ 25 straipsnio prasme nebuvo įgijęs teisės kreiptis su skundu į teismą dėl Įsakymu jam paskirtos drausminės nuobaudos panaikinimo (ABTĮ 37 str. 2 d. 3 p.).

Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, ginčijama 2009 m. gegužės 21 d. nutartimi atsisakydamas priimti L. J. 2009 m. gegužės 11 d. patikslintą skundą, iš esmės priėmė teisėtą nutartį, tačiau netinkamai taikė įstatymą, todėl šios nutarties rezoliucinė dalis keistina ir pareiškėjo skundą atsisakytina priimti dėl to, kad jis nesilaikė tai bylų kategorijai nustatytos ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarkos (ABTĮ 37 str. 2 d. 3 p.). Esant šioms aplinkybėms, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-425/2009 taip pat iš esmės laikytina teisėta, tačiau atitinkamai keistina jos rezoliucinė dalis.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo procesiniu sprendimu ji vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl kariams paskirtų drausminių nuobaudų ginčijimo tvarkos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 punktu, 161 straipsnio 2 dalimi ir 162 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartį pakeisti ir jos rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo L. J. atskirąjį skundą atmesti.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 21 d. nutartį ir atsisakyti priimti pareiškėjo L. J. 2009 m. gegužės 11 d. patikslintą skundą dėl to, kad pareiškėjas L. J. nesilaikė tai bylų kategorijai nustatytos ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Virginija Volskienė

Skirgailė Žalimienė