2020-12-16 Nr. AB-23926-3-61-3-04326-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-2107-602/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04326-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 14.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ skundą atsakovui Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Pirmajai nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai (tretieji suinteresuoti asmenys – Kultūros paveldo centras ir Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos) dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Kultūros paveldo departamento Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (toliau – ir atsakovas, Taryba) 2018 m. lapkričio 6 d. akto Nr. KPD-RM2014/17 (toliau – ir Aktas) 7.2.1.5 punkto dalį: „(duomenys neskelbtini)“, ir 7.2.1.6 punkto dalį: „(duomenys neskelbtini)“. Be to, pareiškėjas prašė atlyginti jam bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad projektuotojas UAB „Archivoltas“ 2014 m. parengė projektinius pasiūlymus daugiabučio gyvenamojo namo statybai vietoje žemės sklype (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), buvusių pastatų, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pastatai). Pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 8 d. įsigijo Žemės sklypą, kurio paskirtis – kita, naudojimo būdas – daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijos, bei Pastatus. 2017 m. rugsėjo 28 d. Pastatai buvo nugriauti, nes kėlė grėsmę aplinkai, buvo nenaudojami ir toks jų griovimas buvo būtinas siekiant užtikrinti Bendrovės ir trečiųjų asmenų interesus, užtikrinant saugią aplinką. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija), patikrinusi Pastatų griovimo atitiktį galiojančiam teisiniam reguliavimui, pripažino Pastatų nugriovimą teisėtu. 2018 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėjui buvo išduotas statybą leidžiantis dokumentas, kuriuo leista statyti naujus pastatus Žemės sklype. 2018 m. rugsėjo 21 d. Bendrovė pateikė informaciją Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo apsaugos skyriui dėl vykdytų detaliųjų archeologinių tyrimų metu aptiktų archeologinių struktūrų, t. y. Žemės sklype buvo atkasti buvusių Pastatų rūsiai (pamatai), kurie datuojami XIX a. II pusė – XX a. pradžia; rasti negausūs radiniai; Žemės sklypo 0,5 – 1,2 gylyje atkasti grindiniai, kurie galimai laikytini vertingais.

3. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. rugsėjo 14 d. pateikė reikalavimą nevykdyti Žemės sklype jokių darbų, kuriais būtų žalojamos archeologinių tyrimų metu rastos statinių liekanos. Sužinojusi, kad 2018 m. spalio 30 d. yra planuojama Tarybos posėdyje svarstyti klausimą dėl archeologinių radinių, rastų archeologinių tyrimų metu Žemės sklype, įvertinimo, Bendrovė 2018 m. spalio 29 d. pateikė Tarybai ir Departamentui nuomonę dėl minėto klausimo svarstymo, pažymėdama, kad Bendrovė nebuvo informuota apie numatomą Tarybos posėdį, be to, ji buvo informuota, kad Taryba turi teisę priimti sprendimus, kai archeologinių tyrimų metu aptinkamas architektūrinis paveldas ir atliekami architektūriniai tyrimai, o 2018 m. spalio 30 d. tokie architektūriniai tyrimai dar nebuvo atlikti, o aptikti archeologiniai radiniai eksponuojami jų radimo vietoje. 2018 m. spalio 31 d. pareiškėjas dar kartą kreipėsi į Tarybą, prašydamas pateikti informaciją apie 2018 m. spalio 16 ir 23 d. vykusius Tarybos posėdžius bei informaciją, kurios pagrindu Taryba svarstė klausimus dėl archeologinių radinių, rastų archeologinių tyrimų metu Žemės sklype. Bendrovė taip pat kreipėsi į Lietuvos Respublikos kultūros ministrę, nurodydama Tarybos ir Departamento pažeidimus vertinant archeologinius radinius, rastus archeologinių tyrimų metu Žemės sklype, taip pat organizuojant Tarybos posėdžius ir priimant sprendimus, kada nėra atliktų visų būtinų tyrimų šių radinių įvertinimui. Bendrovė pakvietė atitinkamus tarnautojus apsilankyti tyrimų vietoje ir vizualiai įvertinti aptariamus archeologinius radinius, tačiau nei Departamentas, nei Tarybos nariai nepanoro apsilankyti tyrimų vietoje. 2018 m. lapkričio 6 d. įvyko Tarybos posėdis, kurio metu buvo nuspręsta patikslinti Vilniaus senamiesčio vertingąsias savybes, jas papildant trijų namų sklype (duomenys neskelbtini) rūsių liekanomis, lauko akmenų grindinių fragmentais sklypo (duomenys neskelbtini) Š dalyje bei (duomenys neskelbtini) liekanomis sklypo (duomenys neskelbtini) ŠR kampe, prie pirmo namo Š sienos, taip pat antro namo ŠR patalpoje. Dėl to buvo priimtas skundžiamas Tarybos 2018 m. lapkričio 6 d. Aktas, kuriuo Bendrovei suvaržyta teisė statyti gyvenamuosius pastatus, įrengiant požeminę automobilių stovėjimo aikštelę.

4. Nesutikdamas su ginčijamomis Akto dalimis, pareiškėjas nurodė, kad Taryba, įtraukdama ginčo Žemės sklype esančius rūsius su sienomis ir grindimis, krosnies padą ir pakuros liekanas bei (duomenys neskelbtini) liekanas į Kultūros vertybių registrą, pažeidė Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo, atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijų aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-150 (toliau – ir Aprašas), nes Apraše nėra numatytos nekilnojamojo kultūros paveldo vietovės atitinkamos vertingosios savybės. Pareiškėjo nuomone, Aprašo 2.1.6 punktas nenustato, kad atskirų statinių dalys gali būti įtraukiamos į kultūros paveldo vietovės vertingąsias savybes nustatančius aktus, tokios teisės Tarybai nesuteikia ir kiti teisės aktai. Aktas yra viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas, jis turi būti motyvuotas. Iš ginčijamų Akto dalių neaišku, kodėl Pastatų rūsiai su sienomis ir grindimis, krosnies pado ir pakuros liekanos bei (duomenys neskelbtini) liekanos yra įtraukiamos kaip vertingosios savybės į vietovės vertingųjų savybių sąrašą. Akte nenurodyta, kodėl toks vertingųjų savybių patikslinimas buvo atliktas.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad Vilniaus senamiesčio teritorija ginčo Aktu papildyta naujomis architektūrinio pobūdžio Vilniaus senamiesčio vertingosiomis savybėmis, todėl Taryba ir Departamentas ginčo rūsius turėjo įtraukti į Kultūros paveldo vertybių registrą kaip statinius ir suteikti jiems registro kodą. Vilniaus senamiestis pagal sandarą yra vietovė, todėl ginčo radiniams turėjo būti priskiriamos (taikomos) vietovės, o ne objekto vertingosios savybės. Statinio vertingosiomis savybėmis gali būti: tūrinė–erdvinė kompozicija, tūris, aukštų išplanavimas, kapitalinės sienos, sienų angos, nišos, konstrukcijos (rūsio perdangos), grindų danga ar dangos medžiaga, jos tipas. Architektai–tyrėjai, tyrinėdami pamatų ir rūsių sienų liekanas, atsižvelgia į plytų dėjimo būdą, mūrijimo technologiją. Aprašo 3.18 punktas numatyta vietovės vertingųjų savybių sąvoka neapibrėžia rūsių ir jų sienų liekanų ir statinių vertingųjų savybių. Taigi visi trys Žemės sklype aptikti architektūrinio pobūdžio objektai yra praradę galimai kelias vertingąsias savybes (ar vertingųjų savybių bruožus): du rūsiai – tūrines erdvines (nes neturi lubų), vieno – iš dalies prarasta. Rūsių ir jų sienų liekanos – patalpų forma ir tūriai būdingi ir paplitę to meto Vilniaus senamiesčio pastatams (tai įvardinta 2018 m architektūros tyrimų išvadose). Pareiškėjo įsitikinimu, krosnies padas su pakura iš viso negalėjo būti pripažintas Vilniaus senamiesčio vertingąja savybe, nes neatitinka jokio kriterijaus pagal Aprašo 1 priede įtvirtintą Vertinamų objektų ar vietovių, jų dalių ir elementų pavyzdinių vertingųjų savybių sąrašą (toliau – ir Sąrašas), nebent būtų ginčijama kaip buvusio pastato interjero liekana (XX a.). Tačiau ta liekana pati neturi jokių vertingųjų savybių bruožų, nes plytos–statybinės medžiagos (plytos ir skiedinys – tradicinės, mūrijimas įprastas, ne unikalus, ne retas, o pati krosnies pado liekana, – besistemine tvarka sudėtų plytų ir rišamąja medžiaga sutvirtintų plytų junginys – neatspindi jokių nei istorinės, nei pačios krosnies raidos etapų, nei tipiškumo).

6. Pareiškėjas nurodė, kad anksčiau atlikti moksliniai tyrimai bei pateiktos institucijų išvados patvirtina aplinkybę, kad Pastatai, kaip kultūros paveldo objektai, nebuvo laikomi vertingais ir saugotinais. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog pripažinti saugomais Pastatų rūsiai būtų tinkamai inventorizuoti, nustatant jų vertingąsias savybes, kurios buvo patvirtintos kaip saugotinos skundžiamu Aktu. Be to, (duomenys neskelbtini) aptikti archeologiniai radiniai nepagrįstai pripažinti vietovės vertingosiomis savybėmis, nes tik iš dalies atitinka Sąrašo 2.1.5 ir 2.1.6 punktuose apibrėžtas vertingųjų savybių sąvokas. Rūsių su sienomis ir grindimis liekanos yra statinių, o ne vietovių sudedamosios dalys ir elementai, tai yra architektūrinio pobūdžio objektų dalys. Pagal Sąrašą statinių vertingųjų savybių visumos neturėjo (duomenys neskelbtini) stovėję Pastatai (Tarybos 2011 m. sprendimai; Kultūros paveldo centro (toliau – ir Centras) 2017 m. kovo 29 d. raštas Nr. 16.1/2-173). Taigi Pastatų rūsiai su sienomis ir grindimis, krosnies pado ir pakuros liekanos negali būti pripažintos nekilnojamojo kultūros paveldo objekto – statinio liekanų vertingąja savybe. Tačiau jos pripažintos vietovės reikšmingo buvusio užstatymo vertingosiomis savybėmis. Pastatų, kuriems ir priklausė aptariami rūsiai, apsaugos nustatymo klausimas buvo ne kartą sprendžiamas ir nustatyta, kad Pastatai nėra laikytini vertingais ir neįtrauktini į Kultūros paveldo objektų registrą. Departamentas 2017 m. sausio 13 d. įsakymu buvo inicijavęs Pastatų įregistravimo Kultūros vertybių registre ir šiuo adresu esančių Vilniaus senamiesčio vertingųjų savybių patikslinimo procedūrą, tačiau Centras patvirtino, kad Žemės sklype esantys statiniai vertingųjų savybių neturi ir pasiūlė Tarybai Vilniaus senamiesčio aktą papildyti šiomis vertingosiomis savybėmis – (duomenys neskelbtini) P, PV pusės išklotine, apimant ir pastatus (duomenys neskelbtini), ir senamiesčio panorama nuo pėsčiųjų pasažo dešiniajame Neries krante, jungiančio (duomenys neskelbtini) gatvę su (duomenys neskelbtini) prieigomis.

7. Pareiškėjo nuomone, (duomenys neskelbtini) trijų „buvusių reikšmingų pastatų vietų“, tiksliau vienaukščių gyvenamosios paskirties pastatų liekanų – rūsių su sienomis, grindimis, krosnies pado su pakura liekanų bei akmenų grindinių ir (duomenys neskelbtini) smulkių akmenų ir griuvenų dangos pripažinimas ar nepripažinimas vietovės (Vilniaus senamiesčio) vertingosiomis savybėmis niekaip negali daryti įtakos geresniam senamiesčio autentiškumo išsaugojimui ar jo sumenkinimui nes tariamai buvusios reikšmingo vietovės Pastatų vietos lokacija ir padėtis kitų senamiesčio saugomų objektų atžvilgiu nepasikeičia, ji neišnyksta iš saugomos vietovės teritorijos ribų. Šių vertingųjų savybių altitudės yra žemiau dabartinio paviršiaus, todėl nėra techninių galimybių jas saugoti atidengtoje iškasoje ir pritaikyti visuomenės poreikiams ir moksliniam pažinimui. 2008 m. balandžio 10 d. firmos „Tyrimai ir projektai“ Pastatų būklės patikrinimo akte konstatuota, kad visi Pastatai yra avarinės būklės ir nėra tinkami naudoti. Nuo minėtos ekspertizės atlikimo dienos praėjus 9 metams, šie Pastatai nebuvo remontuoti ar kitaip pritaikyti naudoti, bent iš dalies atkuriant jų būklę. Inspekcija patvirtino, kad Pastatai nugriauti teisėtai ir tokia Inspekcijos pozicija laikytina pagrįsta, nes be kitų dokumentų, sudarančių griovimo aprašą, jai buvo pateikta ir nekilnojamojo kultūros paveldo specialistės R. P. 2013 m. lapkričio 27 d. Nekilnojamojo kultūros paveldo statinių tvarkomųjų statybos darbų projekto ar tvarkomųjų paveldosaugos darbų projekto paveldosaugos (specialiosios) ekspertizės akte Nr. 149 nurodyta pozicija, jog pritartina Pastatų griovimui, kadangi nenustatyta jokių jų vertingųjų savybių, be to, Pastatų griovimas nepažeis aplinkinėje teritorijoje nustatytų nekilnojamojo kultūros paveldo vertybių. Pareiškėjo teigimu, aptiktos Pastatų rūsių liekanos yra praradusios pirminį visuminį vaizdą, iš dalies ir autentiškumą, neturi architektūrinio ir inžinerinio pobūdžio išskirtinių vertingųjų savybių požymių. Mokslinio pažinimo prasme jos nėra ir negali būti fundamentalių tyrimų objektais, nes nėra susijusios su jokiais svarbiais valstybės įvykiais, jų sukūrime nėra panaudotos specifinės, unikalios technologijos ir statybinės medžiagos, kurias tikslinga tyrinėti.

8. Bendrovė atkreipė dėmesį, kad 2018 m. atliktų architektūros tyrimų ataskaitos išvadose nurodyta, kad dėl fragmentiškumo ir menko išlikimo šios liekanos nepakankamai atspindi sklypo ir artimiausios jo aplinkos vystymosi etapus ir miestietiškos kultūros sklaidos procesus. Tokie fragmentiškai išlikę vietovės vertingosios savybės užstatymo bruožą galimai turintys elementai yra būdingi, paplitę, dažnai pasitaikantys Vilniaus senamiestyje ir nemažai miesto vietų (gatvių, skverų, kiemų, buvusių posesijų), kuriose jie saugomi kaip viena iš senamiesčio vertingųjų savybių. Pareiškėjo teigimu, fizinė šių atskirų, grunte išsidėsčiusių likučių būklė yra kritinė, per ilgą laiką paveikta ekologinių ir antropologinių veiksnių, tačiau Taryba vadovavosi iki 2018 m. rugpjūčio mėn. atlikta fotofiksacija, neatsižvelgdama į liekanų būklę.

9. Pasak pareiškėjo, Taryba, priimdama Aktą, nesilaikė vertingųjų savybių nustatymo procedūros, t. y. sprendimą priėmė nesivadovaudama galiojančiais teisės aktais, kurių nuostatos įpareigoja Tarybą visų pirma išnagrinėti tyrimus, o tik po to priimti atitinkamą sprendimą. Šiuo atveju vietovei (Vilniaus senamiesčiui) reikšmingo buvusio užstatymo (duomenys neskelbtini) sklypuose faktas nepagrįstas jokiais dokumentuotais, taikomųjų, fundamentalių tyrimų duomenims ir išvadomis. Publikuotose autentiškuose rašytiniuose dokumentuose nėra užfiksuota faktų, teikiančių galimybę įrodyti ir pagrįsti, kad Pastatai buvo unikalūs, ypatingi, išskirtiniai ir reikšmingi vietovės (Vilniaus senamiesčio) elementai. Iki 2017 m. stovėjusių Pastatų statybos laikas, istorinių ir architektūros tyrimų duomenimis, siekia XVIII a. IV ketv. – XIX a. Trys gyvenamieji namai buvo pastatyti laikotarpiu, kai jau buvo susiklostęs Vilniaus senamiesčio urbanistinės struktūros pagrindas, formavosi dabartinės (duomenys neskelbtini) išklotinės vaizdas. Pastatai nebuvo nei vietovės, nei jos dalies, t. y. dabartinės (duomenys neskelbtini), urbanistinės struktūros dominantėmis. Istoriniais tyrimais nenustatyta, neįrodyta ir autentiškais archyviniais dokumentais nepagrįsta, kad buvę Pastatai turėjo sąsajas su reikšmingais visuomenės, kultūros ir valstybės istorijos įvykiais, asmenybėmis ir (ar) literatūros ar kitais meno kūriniais.

10. Bendrovė pabrėžė, kad ji nebuvo išklausyta, nebuvo išnagrinėti visi būtini duomenys, kurie turi esminę įtaką objektyviam administraciniam aktui priimti. Taryba ginčo archeologinių radinių vertingumą nustatinėjo 2018 m. spalio 16 d. ir 2018 m. spalio 23 d. vykusių Tarybos posėdžių metu, Bendrovė nebuvo informuota apie aktualių jai klausimų nagrinėjimą, taip pat nebuvo surinkta visa reikalinga medžiaga. Archeologinių radinių aptikimo metu dar nebuvo nustatyta, kad šie radiniai (statinių liekanos) būtų laikytini Vilniaus senamiesčio vertingosiomis savybėmis. Ar tyrimų metu aptiktos statinių liekanos yra kultūros paveldo objekto ar vietovės vertingosios savybės nustato nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai nustačius, kad statinių liekanos yra vertingosios savybės, privaloma jas išsaugoti jų radimo vietoje. Kai archeologinių tyrimų metu aptinkamas architektūrinis paveldas, atliekami architektūriniai tyrimai. Nė viename posėdyje Taryba neturėjo informacijos apie tai, kad aptiktos pastatų liekanos yra vertingos. Vienas iš esminių dokumentų, kuris yra teiktinas Tarybai – atliekamų archeologinių radinių (pastatų liekanų) architektūriniai tyrimai, kurie (išsamūs) iki 2018 m. lapkričio 6 d. nebuvo atlikti ir pateikti Tarybos posėdžio dalyviams. Priimdama sprendimus, Taryba privalo vadovautis ne nuomonėmis ar individualiais, subjektyvias vertinimais, tačiau objektyvia ir išsamia informacija. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. ĮV-259 patvirtinto Nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimui reikalingų tyrimų duomenų apimties aprašo 4 punkte aiškiai nurodyti šaltiniai (duomenys), kurie turi būti analizuojami ir vertinami prieš nustatant, ar atitinkamas objektas yra nustatytinas saugotina kultūros paveldo vertybe.

11. Pareiškėjo manymu, iš Tarybos 2018 m. lapkričio 6 d. posėdžio metu padarytų procedūrinių pažeidimų galima daryti išvadą, kad Taryba buvo šališka ir sprendimą patikslinti Vilniaus senamiesčio vertingąsias savybes priėmė motyvuodama ne objektyvių aplinkybių visuma, tačiau remdamasi individualia Centro darbuotojų nuomone. Tarybos posėdyje aptiktų rūsių liekanų architektūros tyrimų medžiagą pristatinėjo Centras, o ne medžiagą rengę tyrėjai ar Žemės sklypo savininkas, o aptiktų rūsių ir pamatų liekanų architektūros tyrimų medžiagos rengėjams (specialių žinių turintiems archeologams) nebuvo suteikta galimybė Tarybos posėdžio metu pristatyti medžiagos, kadangi iš esmės buvo vadovaujamasi išimtinai Centro parengta informacija, nors archeologinius tyrimus atliko ne ši institucija.

Bendrovė dar 2018 m. spalio 31 d. raštu buvo informavusi Departamentą ir Tarybą apie tai, kad galutinis archeologinių tyrimų vertinimo dokumentas Tarybai bus teikiamas tuomet, kai bus atliktas aptiktų pamatų liekanų architektūrinis vertinimas, t. y. ne anksčiau kaip 2018 m. lapkričio 10 d., taip pat buvo prašoma atidėti Tarybos posėdį ginčo klausimu, kol bus pateikta atitinkama architektūrinių tyrimų ataskaita, tačiau tokios ataskaitos sudaryti Bendrovė negalėjo, nes Taryba be jos siekė svarstyti klausimą dėl Vilniaus senamiesčio vertingųjų savybių papildymo.

Taryba balsavo dėl ginčijamo klausimo, neturėdama tinkamai paruoštos medžiagos sprendimui tvirtinti, t. y. galutinio vertybių brėžinio / schemos sklype. Centras posėdžio metu rodė schemą, kurioje be išimties visos Žemės sklype esančios rūsių, pamatų liekanos buvo pažymėtos kaip vertingos, o žodžiu posėdžio metu minėjo, kad pamatų nereikia traukti, gal ir kai kurių rūsių, t. y. iš esmės nėra aišku, už ką Tarybos nariai balsavo minėtame 2018 m. lapkričio 6 d. posėdyje. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Tarybos nariams balsuojant iš posėdžio vietos (salės) buvo pašalinti tik Bendrovės atstovai, tačiau klausimą pristačiusio Centro tarnautojai liko posėdžių salėje ir savo paaiškinimais darė įtaką Tarybos narių nuomonei.

Taip pat tokius (neleistinus) paaiškinimus teikė ir nenurodytas Tarybos posėdžio protokole, tačiau posėdyje dalyvavęs Departamento Vilniaus skyriaus vadovas A. U., kuris savo komentarais ir prielaidomis siekė, kad būtų priimtas ginčijamas Aktas. Tarybos sudėtyje nėra ir negali būti nė vieno Departamento ar Centro valstybės tarnautojo, pareigūno ar darbuotojo, todėl minėtų asmenų veikla Tarybos posėdžio metu vertintina kaip neteisėta ir paneigianti Tarybos nepriklausomumo principą.

12. Pareiškėjas nurodė, kad naujai įtrauktos Vilniaus senamiesčio savybės nėra pagrįstos, nes jos neatitinka Apraše nustatytų kriterijų. Krosnies padas su pakura neatitinka apskritai jokio kriterijaus pagal Aprašo 6 punktą. Jokių duomenų, kodėl krosnies padas su pakura turėtų būti laikomas autentiška vietovei reikšmingo buvusio užstatymo (statinių grupių, kompleksų, ansamblių ir pan.) ar jo atskirų dalių (atskirų statinių) vietos vertingąja savybe, nei Departamentas, nei Taryba nepateikė. Krosnies padas su pakura neturi jokių reikšmingumo kriterijams būdingų bruožų, nes jis nėra iliustruojantis vystymosi etapus ar atskirą konkretų objekto ar vietovės tipą, kadangi pati krosnies pado liekana – besistemine tvarka sudėtų plytų ir rišamąja medžiaga sutvirtintų plytų junginys – neatspindi jokių nei istorinės, nei pačios krosnies raidos etapų, nei tipiškumo (tipiškumo kriterijus). Šiuo atveju neatspindima jokia svarba visuomenės ir valstybės vystymosi, kultūros sklaidos procesams (svarbumo kriterijus). Plytos ir statybinės medžiagos nėra retos, kadangi plytos ir skiedinys yra tradicinės, mūrijimas įprastas, ne unikalus ir ne retas (retumo ir unikalumo kriterijus). Taip pat nėra patenkintas mažiaus cenzas, nes pagal Aprašo 7 punktą amžiaus cenzas archeologinio pobūdžio vietovei yra iki 1800 m., o krosnies padas su pakura datuojamas XIX a. I ketv. – XX a. I pusė.

13. Pareiškėjas teigė, kad (duomenys neskelbtini) liekanos neatitinka autentiškumo reikalavimų. Fizinė šių atskirų, vienas nuo kito grunte išsidėsčiusių likučių būklė yra kritinė – per ilgą laiką paveikta ekologinių ir antropologinių veiksnių. (duomenys neskelbtini) liekanos neatitinka reikšmingumo kriterijų, nes nepakankamai atspindi sklypo ir artimiausios jo aplinkos vystymosi etapus ir miestietiškosios kultūros sklaidos procesus (nėra tipiškumo kriterijaus). Nėra rodoma svarba visuomenės ir valstybės vystymosi, kultūros sklaidos procesams (svarbumo kriterijus). Fragmentiškai išlikę vietovės vertingosios savybės užstatymo bruožą galimai turintys elementai yra būdingi, paplitę, dažnai pasitaikantys Vilniaus senamiestyje ir nemažai miesto vietų (retumo ir unikalumo kriterijus). Nėra tenkinamas amžiaus cenzas, nes buvę (duomenys neskelbtini) paviršiai galėjo būti įrengti kažkiek seniau nei XIX a. I ketv., tačiau tikslesnė data liko nepatikslinta.

14. Pastatų rūsiai ir pamatai yra praradę pirminį visuminį vaizdą, dalinai – autentiškumą, neturi architektūrinio ir inžinerinio pobūdžio išskirtinių vertingųjų savybių požymių. Negalima laikyti, kad pastatų rūsiai yra autentiški, nes jų sukūrime nėra panaudotos specifinės, unikalios technologijos, atlikimo technika, statybinės medžiagos ir pan., kurias būtų tikslinga tyrinėti. Reikšmingumo kriterijus taip pat nėra tenkinamas, nes Akto šaltiniuose ar literatūroje nėra pagrįstas, o tyrimuose netgi yra prieštaravimų. Netenkinamas amžiaus cenzas, nes pastatas Nr. 1 datuojamas XIX a. I ketv. – XX a. I p., pastatas Nr. 2 datuojamas XVIII a. IV ketv. – XX a. I p., pastatas Nr. 3 datuojamas XIX a. I ketv. – XX a. I p. Tikslesnių duomenų apie konkrečių namų rūsių įrengimo laikotarpį nėra pateikiama, o tyrimuose nurodoma, kad pastato Nr. 2 rūsių įrengimas galimai laikomas XIX a. I ketv.

15. Atsakovas Taryba atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

16. Atsakovas paaiškino, kad Žemės sklypas patenka į Kultūros vertybių registre registruoto kultūros paminklo – kultūros paveldo vietovės – Vilniaus senamiesčio teritoriją. Vilniaus senamiesčiui nustatytas apsaugos tikslas – saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir NKPAĮ) 19 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus viešajam pažinimui ir naudojimui saugomame objekte, jo teritorijoje, vietovėje draudžiama naikinti ar kitaip žaloti nekilnojamosios kultūros vertybės pase nurodytas vertingąsias savybes; teritorijoje ir apsaugos zonoje statyti statinius, kurie aukščiu, apimtimi ar išraiška nustelbtų kultūros paveldo objektą ar objektus arba trukdytų juos apžvelgti.

17. Pareiškėjo teiginius, kad Aktas nepagrįstas jokiais dokumentuotais taikomųjų, fundamentalių tyrimų duomenims ir išvadomis, paneigia Akto 7.2.1.6 punkto dalyje pateikta informacija, nukreipianti į vertingąją savybę pagrindžiančią ikonografinę medžiagą (IKONOGR), Akto 15 punkte nurodytus konkrečius šaltinius, taip pat konkrečius Akto priedus, kuriais rėmėsi Taryba. Priimdamas sprendimą, atsakovas rėmėsi šia tyrimų medžiaga: V. S., D. K., V. V. ir D. S. 2018 m. archeologinių tyrimų metu aptiktų statinių liekanų architektūriniais tyrimais (Akto 15.86 p.);

R. Ž., V. Ž. 2009 m. pastatų Vilniaus senamiestyje 16073, (duomenys neskelbtini), žvalgomaisiais architektūriniais tyrimais (Akto 15.89 p.); R. Ž. 2018 m. archeologinių struktūrų (pamatų, rūsių, grindinių), aptiktų detaliųjų archeologinių tyrimų metu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, Vilniaus senojo miesto vietos su priemiesčiais (25504) teritorijoje 2018 metais įvertinimu (Akto 15.90 p.); Namų (duomenys neskelbtini), Vilniuje, inventoriniais planais ir architektūriniais apmatavimais (Akto priedas Nr. 9); 2018 m. detaliųjų archeologinių tyrimų bei jų metu aptiktų pastatų liekanų architektūros tyrimų sklype (duomenys neskelbtini), Vilniuje, fotofiksacijomis (Akto priedas Nr. 10); namų, vėliau – jų liekanų (duomenys neskelbtini), Vilniuje, istorinėmis – stilistinėmis kartogramomis (Akto priedas Nr. 11); sklypo ir namų (duomenys neskelbtini), Vilniuje, istorine pažyma (Akto priedas Nr. 12); ikonografijomis.

Atsakovo nuomone, Tarybos aktų pagrindimas istorinių šaltinių ir specialiosios literatūros tyrimais atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose aprobuotą praktiką. Pareiškėjas nėra pateikęs jokios archyvinės medžiagos, specialiosios literatūros šaltinių, tyrimų išvadų ar ataskaitų, paneigiančių Akto 7.2.1.6 punkte nustatytas faktines aplinkybes. Pagal Nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimui reikalingų tyrimų duomenų apimties aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. birželio 22 d.

įsakymu Nr. ĮV-259, 10 punktą teisė pasirinkti konkrečius reikalingus tyrimus yra suteikta nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimą organizuojantiems ir vykdantiems subjektams. Rengiant Akto projektą bei Tarybai priimant sprendimą buvo remiamasi fiksavimo tyrimų, numatytų minėto aprašo 7.1 punkte, bei istorinės–meninės raidos tyrimų pagal minėto aprašo 7.2 punktą duomenimis. Atsakovo nuomone, Aktas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, Akte yra nurodyta jo apskundimo tvarka.

18. Dėl rūsių liekanų būklės atsakovas paaiškino, kad būklė nėra vienintelis ar lemiamas kriterijus Aprašo nustatyta tvarka vykdant nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimą. Apraše nėra nuostatos, įtvirtinančios, jog apsauga gali būti nustatyta tik geros būklės objektams ar vietovėms, jų dalims ar elementams. Priešingai, pagal Aprašo 22.5 punktą, atranka vykdoma kompleksiškai lyginant panašius to paties reikšmingumo lygmens objektus ar vietoves (žinomus neįrašytus ir įrašytus į Kultūros vertybių registrą) pagal reikšmingumo vertingųjų savybių gausą, remiantis šiais kriterijais: autentiškumo, išsaugojimo tikimybės, panaudojimo, eksponavimo, lankymo galimybės, asmeninės valdytojų iniciatyvos, būklės. Taigi, būklė yra tik vienas ir ne lemiamas atrankos kriterijus. Sąrašo 2.1.6 punkte yra įtvirtinta vietovės vertingoji savybė – vietovei reikšmingo buvusio užstatymo (statinių grupių, kompleksų, ansamblių ir pan.) ar jo dalių (atskirų statinių) vietos. Taigi Akto 7.2.1.6 punkte įtvirtinta vertingoji savybė – vietovei reikšmingo buvusio užstatymo ar jo dalių vietos, kurios dalis (trijų namų rūsių liekanos) skundžiama šioje byloje, atitinka Sąrašo 2.1.6 punkte nustatytos pavyzdinės vertingosios savybės formuluotę.

19. Tarybos teigimu, nei NKPAĮ, nei Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų pavyzdiniai nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-149 (toliau – ir Nuostatai), nenustato žemės sklypų savininkų ar valdytojų privalomo kvietimo į nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų posėdžius ir tokių asmenų dalyvavimo juose. Minėti Nuostatai nenustato pareigos informuoti apie nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdžius objektų, kurių nekilnojamųjų kultūros vertybių registravimo ar vertingųjų savybių patikslinimo klausimas įtrauktas į vertinimo tarybos posėdžio darbotvarkę, valdytojus, o tik galimybę valdytojams dalyvauti posėdžiuose. Tokia pareiga nėra įtvirtinta ir NKPAĮ. Administraciniai teismai yra ne kartą konstatavę, jog vien objekto valdytojo nedalyvavimas nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdyje nesudaro pagrindo pripažinti vertinimo tarybos akto neteisėtu ir jį panaikinti. Be to, apie 2018 m. lapkričio 6 d., 2018 m. spalio 30 d., 2018 m. spalio 16 d. Tarybos posėdžius buvo paskelbta Departamento tinklapyje. Pareiškėjo atstovė dalyvavo 2018 m. lapkričio 6 d. posėdyje, kuriame buvo priimtas Aktas, bei jame pasisakė.

20. Dėl pareiškėjui išduoto statybos leidimo atsakovas nurodė, kad minėto leidimo teisėtumo ir nugriautų Pastatų atkūrimo klausimai yra nagrinėjami kitose administracinėse bylose. Nagrinėjamu atveju svarbus ne tik Žemės sklypo savininko privatus interesas, bet ir viešasis interesas, kuris pasireiškia siekiu išsaugoti kultūros paveldą. Teisės aktai nustato galimybę suvaržyti teisėto objekto savininko ar valdytojo teises, objektą pripažinus saugotina kultūros vertybe. Dėl A. U. dalyvavimo Tarybos posėdyje atsakovas paaiškino, kad į Departamentą dėl archeologių tyrimų metu rastų radinių įvertinimo 2018 m. rugsėjo 19 d. raštu kreipėsi būtent A. U., ėjęs Departamento Vilniaus skyriaus vedėjo pareigas. Taigi Tarybos posėdyje jis dalyvavo kaip skyriaus, pateikusio minėtą raštą, vedėjas.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

22. Departamentas pakartojo atsakovo argumentus dėl skundo atmetimo. Be kita ko, prašė sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą, iki bus išnagrinėta Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. eI-5099-244/2018 dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo ir Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. e2A-2413-XX/2018 dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-12624-608/2018 dėl Departamento Vilniaus skyriaus 2017 m. spalio 4 d. reikalavimo Nr. 106 panaikinimo bei priimti sprendimai jose.

23. Departamentas pažymėjo, kad Taryba veikė pagal NKPAĮ, Nuostatus. Aktą įformino pagal teisės aktais patvirtiną formą, vadovavosi aktualia teismų praktika. Akto 7.2.1.5 punkte nurodyta kultūros paveldo vietovės – Vilniaus senamiesčio – (duomenys neskelbtini) vertingoji savybė atitinka Sąrašo 2.1.5 punkte nustatytą pavyzdinę vertingąją savybę. Departamentas nesutiko, kad rūsiai su sienomis ir grindimis, krosnies padas ir pakuros liekanos negali būti laikomi kultūros paveldo vietovės – Vilniaus senamiesčio – vertingomis savybėmis. Manė, kad pareiškėjas netinkamai aiškina Aprašą. Taryba 2013 m. rugsėjo 24 d. aktu Nr. KPD-RM-2014 nusprendė patikslinti kultūros paveldo vietovės – Vilniaus senamiesčio – vertingąsias savybes ir Pastatai jau buvo nurodyti kaip Vilniaus senamiesčio urbanistinės struktūros statiniai, vertingi savo tūriu ir vieta. Pareiškėjas minėto akto neskundė. Taryba 2016 m. birželio 7 d. aktu Nr. KPD-RM-2014/6 patikslino Vilniaus senamiesčio vertingąsias savybes ir Pastatai pakartotinai buvo nurodyti kaip kultūros paveldo vietovės urbanistinės struktūros statiniai.

24. Departamentas prašė vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-219/2015 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-3-502/2018, nes Žemės sklype nugriauti Pastatai nuo 2013 m. buvo kultūros paveldo vietovės – Vilniaus senamiesčio – vertingoji savybė – urbanistinės struktūros statiniai, reikšmingi savo tūriu ir vieta. Nagrinėjamoje byloje Pastatai sietini su jų liekanomis ir negali būti atsieti. Tyrimai patvirtina, kad atkastos statinių liekanos sutampa su istorinėje kartografinėje medžiagoje ir archyviniuose dokumentuose atvaizduotomis buvusio užstatymo vietomis. Buvusio užstatymo vietos nustatytos, kad būtų išsaugotos šių kultūros paveldo statinių dalys ir sudaryta galimybė statinius atkurti. Departamentas teigė, kad nagrinėjamu atveju yra atlikti visi būtini archeologiniai ir architektūriniai tyrimai. Taryba 2013 m. rugsėjo 24 d. aktu nustatė, kad statiniai yra urbanistinės struktūros statiniai, t. y. Vilniaus senamiesčio vertingoji savybė, reikšminga savo tūriu ir vieta. 2008 m. tyrimai yra pasenę šiuo aspektu. Be to, dėl vertingųjų savybių sprendžia Taryba. R. P. nuomone nereikia vadovautis, nes ji dėstoma nesusipažinus su Tarybos 2013 m. rugsėjo 24 d. ir 2016 m. birželio 7 d. aktais. Be to, Departamentas 2017 m. kreipėsi į Kultūros ministeriją dėl R. P. išduoto nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistės atestato panaikinimo dėl jos padarytų pažeidimų ir kituose kultūros paveldo objektuose.

25. Departamentas akcentavo, kad 2013 m. kovo 21 d. raštas buvo informacinio pobūdžio ir nesprendė jokių vertingųjų savybių nustatymo klausimų. Inspekcija pagal kompetenciją nesprendė bylai aktualių klausimų. Vilniaus apylinkės teismas 2018 m. birželio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-12624-608/2018 konstatavo, kad nugriautų Pastatų avarinė būklė nebuvo konstatuota teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjas statinius nugriovė sekmadienį 2017 m. rugsėjo 30 d.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo Centras atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

27. Centras nesutiko su pareiškėjo nuomone, kad Pastatai yra nevertingi. Centras, vykdydamas Departamento pavedimą, 2017 m. kovo 29 d. pateikė išvadas, kuriose nurodė, kad išlikusios Pastatų vertingosios savybės nėra pakankamos minėtų Pastatų įrašymui į Kultūros vertybių registrą, tačiau pažymėjo, kad Pastatai reikšmingi kaip vienaukščio sodybinio užstatymo, vyravusio iki XIX a. II p. nutiesiant naują gatve palei upę – dabartinę (duomenys neskelbtini) gatvę su formuojamu joje perimetriniu užstatymu dideliais gyvenamaisiais namais, išlikę fragmentai, t. y. urbanistinės vietovės vertingoji savybė, reikšminga savo vieta ir tūriu. Kaip urbanistinės struktūros statiniai, jie pažymėti ir Vilniaus senamiesčio apibrėžtų teritorijos ribų plane, patvirtintame Tarybos 2013 m. rugsėjo 24 d. aktu Nr. KPD-RM-2014. Be to, 2017 m. rugsėjo 5 d. Tarybos posėdyje išaiškėjus naujiems istoriniams faktams, kad viename iš Pastatų apie 1800 m. gyveno J. P. – (duomenys neskelbtini) šeima, šie faktai buvo patikrinti skirtinguose Lietuvos ir Lenkijos šaltiniuose bei nuspręsta Pastatų kompleksui parengti apskaitos dokumentaciją jų įrašymui į Kultūros vertybių registrą. Tarybos 2017 m. rugsėjo 5 d. posėdyje priėmus sprendimą papildyti Vilniaus senamiesčio aktą vertingąja savybe – Vilniaus senamiesčio panorama nuo pėsčiųjų pasažo dešiniajame Neries krante, jungiančio (duomenys neskelbtini) gatvę su (duomenys neskelbtini) prieigomis, visi trys namai tapo panoramos, atsiveriančios nuo Neries dešiniojo kranto, sudėtinėmis dalimis, t. y. Vilniaus senamiesčio vertingosiomis savybėmis. Apskaitos dokumentacijos dėl Pastatų įrašymo į Kultūros vertybių registrą rengimo metu visi trys Žemės sklype stovėję namai skubiai nugriauti. Kadangi Pastatai buvo Vilniaus senamiesčio vertingosios savybės – urbanistinės struktūros statiniai bei panoramos, atsiveriančios nuo Neries dešiniojo kranto, sudėtinės dalys, buvo pažeistos Vilniaus senamiesčio vertingosios savybės.

28. Centras taip pat nesutiko su Bendrovės teiginiu, kad (duomenys neskelbtini) bei lauko akmenų grindinių liekanos nepagrįstai pripažintos vietovės vertingosiomis savybėmis. Vilniaus senamiesčio, kaip viena iš vertingųjų savybių, saugomi gatvių, kiemų, tarpuvarčių lauko akmenų grindiniai ir jų fragmentai yra vėlesni, dažniausiai pakloti XIX a. pab. – XX a. pr. Vadovaujantis Aprašo 7 (amžiaus cenzo), 11 (autentiškumo požymių patikros), 12 (reikšmingumo nustatymo) punktais, XVIII a. – XIX a. I p. lauko akmenų grindinių fragmentai Žemės sklype vertintini kaip svarbios, o XVII (?) – XVIII a. (galimai net XVI a.) (duomenys neskelbtini) liekanos sklypo (duomenys neskelbtini) S dalyje – retos inžinerinio pobūdžio Vilniaus senamiesčio vertingosios savybės. Vilniaus senamiesčio vertingųjų savybių Žemės sklype visuma atspindi ne tik Žemės sklypo vystymosi raidą, bet ir šios miesto dalies, XVI a. priklausiusio (duomenys neskelbtini) priemiesčiui, urbanistinę situaciją, susiklosčiusią iki nutiesiant XIX a. pab. – XX a. pr. naują gatvę palei upę – dabartinę (duomenys neskelbtini) su formuojamu joje perimetriniu užstatymu, todėl pagrįstai įvardytos Vilniaus senamiesčio vertingosiomis savybėmis.

29. Centras pažymėjo, kad dar 2009 m. buvo atlikti Pastatų žvalgomieji architektūros tyrimai (R. Ž.), kurių metu buvo ištirtos tiek namų antžeminės dalys, tiek rūsiai, o prieš tai, 2008 m., atlikti namų architektūriniai apmatavimai (S. L.), 2017 m. parengti inventoriniai planai. 2017 m. kovo 14, 17 d. Centras atliko Pastatų žvalgomuosius tyrimus ir detalią fotofiksaciją bei, atsižvelgęs į Tarybos 2017 m. rugsėjo 5 d. posėdžio metu paaiškėjusias naujas aplinkybes, nustatė Pastatų komplekso vertingąsias savybes, parengdamas apskaitos dokumentaciją dėl jų įrašymo į Kultūros vertybių registrą. 2018 m., po Pastatų nugriovimo, buvo papildomai atlikti namų rūsių liekanų architektūros tyrimai (V. S., D. K., V. V., V. S.), pagal kuriuos patikslintos rūsių vertingosios savybes. Taigi pareiškėjo teiginys, kad Pastatų rūsiai nebuvo tinkamai inventorizuoti, nustatant jų vertingąsias savybes, neatitinka tiesos.

30. Centro teigimu, Aprašo 1 priede pateiktos vertinamų objektų ar vietovių, jų dalių ir elementų pavyzdinės vertingosios savybės. Vertingųjų savybių sąrašas, priklausomai nuo objekto sudėtingumo, gali būti pildomas naujomis vertingosiomis savybėmis. Skunde klaidingai teigiama, kad istoriniais tyrimais nenustatyta, neįrodyta ir autentiškais archyviniais dokumentais nepagrįsta, kad Pastatai susiję su svarbiais visuomenės, kultūros ir valstybės istorijos įvykiais ar asmenybėmis arba išgarsinti literatūros ar kitų meno kūrinių. Buvo nustatyta, kad viename iš namų apie 1800 m. gyveno J. P. šeima. Šaltiniai – suskaitmeninta ir viešai prieinama archyvų ir publikacijų medžiaga, nurodyta Akto šaltinių ir literatūros 15.82, 15.83, 15.84 punktuose. Prie Akto pridėta ikonografinė medžiaga su nuorodomis į šaltinius, įrodanti minėtą istorinį faktą. Centro teigimu, 2018 m. lapkričio 6 d. posėdyje jis pateikė Akto projektą, kuriame raštu buvo įvardytos visos Žemės sklypo vertingosios savybės, kuriomis siūlyta papildyti Aktą, visos vertingosios savybės posėdžio metu buvo ne tik įvardytos žodžiu, bet ir rašytine forma demonstruojamos ekrane. Tarybos nariams puikiausiai žinoma Žemės sklypo situacija, kadangi šis klausimas Tarybos posėdžiuose buvo ne kartą svarstytas, taigi Vilniaus senamiesčio apibrėžtų teritorijos ribų planas, kuriame parodyta ir Žemės sklypo situacija, įtakos Tarybos sprendimui dėl Vilniaus senamiesčio vertingųjų savybių Žemės sklype negalėjo turėti.

31. Centras pažymėjo, kad 2008 m. tyrimuose I. B. ir A. R. teigė, kad Pastatai nėra reikšmingi vertinant planingo krantinės užstatymo raidos aspektus. Centras sutiko, kad išlikę užstatymo fragmentai neįeina į planingo užstatymo sąvoką. Atvirkščiai – jie yra reikšmingi kaip ankstesnio užstatymo, vyravusio iki planingai, tik XIX a. II pusėje užstatant (duomenys neskelbtini), išlikę fragmentai, atspindintys šios vietovės urbanistinę raidą. 2018 m. architektūros tyrimuose nurodoma, kad ginčo Žemės sklype yra vertingųjų vietovės savybių. 2009 m. žvalgomuosiuose architektūriniuose tyrimuose taip pat pažymima, kad šis užstatymas atspindi vietovės urbanistinę raidą. Centras paaiškino, kad detaliai susipažino su visais Žemės sklype atliktais tyrimais, turėjo naujausias 2018 m. archeologinių ir architektūros tyrimų ataskaitas, kuriomis remiantis ir buvo nustatytos Vilniaus senamiesčio vertingosios savybės. Centras 2018 m. lapkričio 6 d. posėdžio metu pateikė objektyvią ir išsamią informaciją, pagrįstą ne tik ankstesniais 2009 m. atliktais architektūros tyrimais, bet ir naujausiais 2018 m. atliktais tyrimais. Be to, Centras išskyrė skirtumus tarp 2009 m. ir 2018 m. atliktų architektūros tyrimų išvadų.

32. Dėl krosnies pado su pakura Centras pažymėjo, kad jis visiškai atitinka Aprašo 11 punktą – autentiškumo kriterijų. Taip pat jis yra viena iš Vilniaus senamiesčio vertingųjų savybių, kurių visuma atspindi vietovės urbanistinę raidą (reikšmingumo kriterijus). Amžiaus cenzas pagal Aprašo 7.4 punktą yra daugiau nei 50 metų, todėl jis yra tenkinamas. Dėl (duomenys neskelbtini) Centras pažymėjo, kad jo liekanos negali būti laikomos paplitusiomis, dažnai pasitaikančiomis, nes (duomenys neskelbtini) lokalizacija yra labai aiški ir jo liekanos nėra išplitusios po visą senamiestį. Turimais duomenimis, jo liekanos aptiktos tik sklype (duomenys neskelbtini). Autentiškumas nustatytas remiantis 2008 m. atliktais istoriniais ir 2018 m. atliktais archeologiniais tyrimais. Tenkinamas ir amžiaus cenzas – Aprašo 7.4 punktas (daugiau nei 50 metų). Vilniaus senamiesčio, kaip viena iš vertingųjų savybių, saugomi gatvių, kiemų, tarpuvarčių lauko akmenų grindiniai ir jų fragmentai yra žymiai vėlyvesni, dažniausiai pakloti XX a. pr. – XX a. I p. Taigi ginčo lauko akmenų grindinių fragmentai vertintini kaip retos inžinerinio pobūdžio Vilniaus senamiesčio vertingosios savybės. Dėl rūsių Centras pažymėjo, kad amžiaus cenzas tenkinamas (daugiau nei 50 metų). Pareiškėjas klaidingai interpretuoja autentiškumo sąvoką. Autentiškumas niekaip nesusijęs su specifinėmis, unikaliomis technologijomis, atlikimo technika, statybinėmis medžiagomis, paplitimu ir atvirkščiai – retumu. Tai reikšmingumo kriterijai. Rūsių liekanos visiškai atitinka svarbumo kriterijų – įtakos kriterijų, rodantį svarbą visuomenės ir valstybės vystymosi, kultūros sklaidos procesams. Centras pažymėjo, kad pareiškėjui neetiška apeliuoti į rūsių liekanų blogą būklę, nes jis, kaip savininkas, už jas atsakingas.

33. Teismo posėdyje pareiškėjo atstovai papildomai paaiškino, kad atlikti archeologiniai tyrimai, o pats objektas urbanistinis. Urbanistinė vietovė – tai, kas yra virš žemės, archeologinė – tai, kas po žeme. Pabrėžė, kad ginčo Žemės sklype šiuo metu nėra jokių statinių. Taryba suklydo pamatus priskirdama urbanistikai. Aktas urbanistinių struktūrų nemini. Prašė atsižvelgti į mokslinių tyrimų išvadas.

34. Teismo posėdyje atsakovo atstovės papildomai pažymėjo, kad archeologiniai aspektai gali būti vertinami sprendžiant dėl urbanistinio objekto. Tyrimai buvo vykdomi pareiškėjo iniciatyva, jis už juos sumokėjo, todėl kai kurios išvados vertintos rezervuotai. Apsaugos liekanoms reikėjo, nes nustatyta, jog bendros apsaugos nepakanka – pareiškėjas nugriovė Pastatus.

II. 35. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 7 d. sprendimu pareiškėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

36. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarybos 2018 m. lapkričio 6 d. akto Nr. KPD-RM-2014/17 dalies panaikinimo.

37. Byloje nustatyta, kad žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje (I t., b. l. 65) ir priklausantys pareiškėjui UAB „(duomenys neskelbtini)“, yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje), t. y. patenka į Kultūros vertybių registre registruoto kultūros paminklo – kultūros paveldo vietovės – Vilniaus senamiesčio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 16073) – teritoriją. Vilniaus senamiestis Kultūros vertybių apsaugos departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 1995 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 103 „Dėl objektų įrašymo į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą“ įrašytas į Kultūros vertybių registrą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gegužės 19 d. nutarimu Nr. 612 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių paskelbimo kultūros paminklais“ Vilniaus senamiestis paskelbtas kultūros paminklu. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ Vilniaus senamiestis paskelbtas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu.

38. Departamento Vilniaus skyrius 2018 m. rugsėjo 19 d. raštu Nr. LRV-304 „Dėl archeologinių tyrimų metu rastų radinių įvertinimo žemės sklype (duomenys neskelbtini)“ kreipėsi į Departamentą ir prašė įvertinti Žemės sklype archeologinių tyrimų metu 2018 m. rastus radinius (III t., b. l. 13). Taryba 2018 m. spalio 16 d. svarstė archeologinių radinių, rastų archeologinių tyrimų metu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įvertinimo klausimą ir svarstymą atidėjo (III t., b. l. 157–158). 2018 m. spalio 30 d. svarstymas atidėtas (III t., b. l. 155–156). Taryba 2018 m. lapkričio 6 d. svarstė archeologinių radinių, rastų archeologinių tyrimų metu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įvertinimo klausimą ir priėmė sprendimą patikslinti Vilniaus senamiesčio (16073) vertingąsias savybes, jas papildant trijų namų sklype (duomenys neskelbtini) rūsių liekanomis, fragmentais sklypo (duomenys neskelbtini) Š dalyje bei (duomenys neskelbtini) liekanomis sklypo (duomenys neskelbtini) ŠR kampe, prie pirmo namo Š sienos, taip pat antro namo ŠR patalpoje, nes objektas atitinka Aprašo kriterijus, būtinus kultūros vertybėms: amžiaus cenzą, autentiškumą bei reikšmingumą (III t., b. l. 153–154). Taigi Taryba 2018 m. lapkričio 6 d. priėmė aktą Nr. KPD-RM2014/17, kurio 7.2.1.5 punkto ir 7.2.1.6 punkto dalys yra ginčijamos nagrinėjamoje byloje.

39. Pasisakydamas dėl galimybės ginčo objektus pripažinti nekilnojamojo kultūros paveldo vietovės vertingosiomis savybėmis, teismas atmetė pareiškėjo argumentus ir pažymėjo, kad Aprašas nustato tik pavyzdinį, o ne išsamų vertingųjų savybių sąrašą (Aprašo 1 priedas: „vertinamųjų objektų ar vietovių, jų dalių ir elementų pavyzdinės vertingosios savybės gali būti“). Antra, Apraše tiesiogiai nurodoma kaip vietovės vertingosios savybės keliai, gatvės, aikštės, įvažiavimai, pravažiavimai, takai, jų tipai, trasos, dangos (Aprašo 1 priedo 2.1.5 p.). (duomenys neskelbtini) liekanos visiškai atitinka šią vertingąją savybę. Trečia, teismas pažymėjo, kad teisės aktus aiškina ir taiko sistemiškai, o ne atsietai. Aprašo 2.1.6 punktą teismas aiškino sistemiškai su NKPAĮ 2 straipsnio 17 dalimi, kad kultūros paveldo statinys gali būti ne tik visas atskiras pastatas, bet ir jo dalis, inžinerinis statinys ar jo išlikusi dalis, monumentalūs nekilnojamieji dailės kūriniai. Teismas sutiko, kad Žemės sklype esantys rūsiai su sienomis ir grindimis, krosnies pado ir pakuros liekanos nėra atskiri statiniai, tačiau jie visiškai atitinka Aprašo 1 priedo 2.1.6 punkte nurodytą vertingąją savybę, nes yra išlikusios statinio dalys.

40. Pasisakydamas dėl Akto atitikimo VAĮ 8 straipsnio reikalavimams, teismas rėmėsi NKPAĮ 8 straipsnio 5 dalimi, Nuostatų 7.1 punktu ir pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje Taryba skundžiamu Aktu nusprendė patikslinti nekilnojamosios kultūros vertybės – kultūros paveldo vietovės – Vilniaus senamiesčio – vertingąsias savybes. Teismas akcentavo, kad dėl pripažinimo vietovės vertingąja savybe jau pasisakė, kad toks Tarybos elgesys buvo teisėtas. Dėl visuomeninių santykių esmės, subjektų dalyvaujančių šiuose santykiuose, Akto priėmimo priežasčių (kodėl patikslintos vertingosios savybės) teismas laikė, kad Aktas yra motyvuotas, pareiškėjas žino ir supranta Akto priėmimo motyvus, tačiau jiems nepritaria. Šią išvadą teismas priėjo įvertinęs skundžiamo Akto turinį (nurodytas konkretus sprendimas – nustatomos konkrečios vertingosios savybės, nurodyti motyvai – Akto 15 punktas ir priedų sąrašo 14–17 punktai, Aktas parengtas vadovaujantis Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto pildymo formos aprašu, patvirtintu Departamento direktoriaus 2011 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. Į-230 (2017 m. sausio 18 d. įsakymo Nr. Į-11 redakcija) ir pareiškėjo skundo ir patikslinto skundo turinį (juose plačiai ir išsamiai dėstomi nesutikimo su Aktu motyvai). Taigi teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad nėra Akto motyvų ar neaiškūs Akto motyvai, esmė, subjektai, kaip prieštaraujančius byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Teismas vertino, kad Aktas visiškai atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus.

41. Dėl pareiškėjo patikslinto skunde teiginio, kad Aktas yra neteisėtas, nes prieštarauja ankstesnei oficialiai valstybės institucijų pozicijai, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nėra keliamas reikalavimas dėl žalos atlyginimo, todėl pagal ABTĮ 80 straipsnį teismas neanalizuoja ir nepasisako dėl tokių patikslintame skunde esančių argumentų. Taip pat byloje nenagrinėjami sklypuose buvusių Pastatų griovimo teisėtumo klausimai – jie yra kitos administracinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teismas pabrėžė, kad pagal NKPAĮ 8 straipsnio 5 dalį tik Taryba yra kompetentingas subjektas priimti sprendimą dėl kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingųjų savybių nustatymo. Kitoms patikslintame skunde minimoms institucijoms (Departamentui, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo apsaugos skyriui, Centrui, Inspekcijai) tokia kompetencija nesuteikta.

42. Teismas, išanalizavęs byloje esančius įrodymus, t. y. Tarybos aktus (2013 m. rugsėjo 24 d. aktą Nr. KPD-RM-2014, 2016 m. birželio 7 d. aktą Nr. KPD-RM-2014/6, 2017 m. rugsėjo 5 d. aktą Nr. VT-62, 2018 m. lapkričio 6 d. aktą), Tarybos posėdžių protokolus (2014 m. birželio 4 d. Tarybos posėdžio protokolą Nr. 9-108/14(2.1.57-MP4), 2017 m. rugsėjo 5 d. Tarybos posėdžio protokolą Nr. VT-62, 2018 m. spalio 16 d. Tarybos posėdžio protokolą Nr. VT-68, 2018 m. spalio 30 d. Tarybos posėdžio protokolą Nr. VT-73, 2018 m. lapkričio 6 d. Tarybos posėdžio protokolą Nr. VT-74), Tarybos akto 2017 m. spalio 9 d. projektą (V t., b. l. 18–33), kitus dokumentus (Centro 1998 m. rugsėjo 23 d. raštą Nr. 490, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo apsaugos skyriaus 2008 m. kovo 31 d. raštą Nr. A51-7311-(16.10-MPD-0), Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo apsaugos skyriaus 2013 m. kovo 21 d. raštą Nr. A-651-52(2.3.3.8-MP4, Departamento Vilniaus skyriaus 2014 m. vasario 12 d. raštą Nr. 12.8.-V)2V-130) darė išvadą, kad Taryba daug kartų svarstė ginčo Žemės sklype esančių objektų statusą ir Tarybos pozicija dėl šių objektų (Pastatų ir kt.) keitėsi. Tačiau, nustatęs šią faktinę aplinkybę, teismas sprendė, kad ji nelemia Akto neteisėtumo. Pirma, valstybės institucijų pozicija ir konkrečios situacijos vertinimas gali keistis priklausomai besikeičiančių aplinkybių. Tai nedaro skundžiamo Akto neteisėtu. Teisės aktai to nedraudžia – pareiškėjas taip pat nenurodė, kokį teisės aktą pažeidžia pasikeitusi Tarybos pozicija. Antra, Taryba nurodė savo pozicijos pasikeitimo priežastį – pasikeitė turimos žinios apie ginčo Žemės sklype esančius objektus. Tiek rašytiniuose bylos įrodymuose (Tarybos posėdžių protokolai, 2017 m. sausio 13 d. Departamento direktoriaus įsakymas Nr. Į-8, kt.), tiek teismo posėdžio metu atsakovo atstovės nurodė, kad Tarybos pozicija pasikeitė taip pat ir dėl to, jog išaiškėjo nauji istoriniai faktai, kad viename iš Pastatų apie 1800 m. gyveno J. P. šeima. Pasikeitė ne tik Tarybos vertinimas esamos situacijos, bet ir pati situacija. Taigi teismas nenustatė, kad ginčijamas Aktas būtų neteisėtas ar nepagrįstas tuo aspektu, jog jis priimtas pasikeitus valstybės institucijų pozicijai dėl ginčo Žemės sklype esančių objektų vertinimo.

43. Dėl mokslinių tyrimų vertinimo teismas vadovavosi NKPAĮ 8 straipsnio 3 dalimi ir pažymėjo, kad į bylą šalys pateikė šiuos tyrimus:

1) archeologo A. V. „Išvados“ (I t., b. l. 54); 2) 2007 m. E. V. „Archeologinių žvalgomųjų tyrimų, vykdytų Vilniuje, (duomenys neskelbtini), išvados“ (Akto 15.87 p.); 3) 2008 m. A. R. ir I. B. „(duomenys neskelbtini) Vilniuje. Istorinės raidos analizė“ (Akto 15.85 p.); 4) 2009 m. R. Z. ir V. Z. „Pastatai Vilniaus senamiestyje 16073, (duomenys neskelbtini). Žvalgomieji architektūros tyrimai“ (Akto 15.89 p.);

5) R. Ž. „Archeologinių struktūrų (pamatų, rūsių, grindinių), aptiktų detaliųjų archeologinių tyrimų metu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, Vilniaus senojo miesto vietos su priemiesčiais (25504) teritorijoje 2018 m. vertinimas“ (Akto 15.90 p.);

6) V. S., D. K., V. V., V. S. „Sklypas (duomenys neskelbtini), Vilnius. Vilniaus istorinė miesto dalis, Vilniaus senamiestis (16073) ir Vilniaus senojo miesto ir priemiesčių archeologinė vietovė (25504)“ (Akto 15.86 p.). Teismas, išanalizavęs minėtus tyrimus, darė išvadą, kad Taryba, priimdama skundžiamą Aktą, pagrįstai rėmėsi nurodytais tyrimais ir teisėtai selektyviai vadovavosi (nesivadovavo) tyrimų išvadomis. Pirma, tyrimai yra aktualūs nagrinėjamai bylai: atlikti ginčo vietoje dėl ginčo objektų, juos atliko atitinkamos srities specialistai, tyrimai yra archeologiniai, istoriniai, architektūriniai.

Tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Antra, tyrimų turinys nėra vienodos vertės – dalis tyrimų medžiagos išvardija aktualius šaltinius ir juos analizuoja. Tokiu būdu gauta informacija nagrinėjamoje byloje konstatuoja faktines aplinkybes, dėl kurių ginčas nevyksta (pavyzdžiui, kad Žemės sklype buvę statiniai yra sodybinio užstatymo, per ginčo sklypą ėjo (duomenys neskelbtini), kt.). Kita tyrimų medžiagos dalis yra vertinamoji – tyrimus atlikę specialistai pateikia savo nuomonę dėl tiriamų objektų vertingumo, reikšmės, svarbos ir (ne)nurodo tokio vertinimo motyvus.

Teismas pabrėžė, kad tyrimus atlikusių mokslininkų vertinimai nėra privalomi Tarybai, nes pagal NKPAĮ 8 straipsnio 5 dalį tik Taryba yra kompetentingas subjektas priimti sprendimą dėl kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingųjų savybių nustatymo. Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino, kad Taryba turi įstatyme nustatytą kompetenciją (ne)sutikti su mokslinių tyrimų išvadomis ar jų dalimi. Tarybos (ne)sutikimas su mokslininkų išvadomis turi būti motyvuotas. Toliau teismas tyrė, ar Taryba tinkamai motyvavo Aktą.

44. Dėl vertingųjų savybių kriterijų teismas vadovavosi NKPAĮ 2 straipsnio 40 dalimi, Aprašo 3.19 punktu ir pažymėjo, kad Aktu Taryba trijų namų rūsių liekanas, lauko akmenų grindinius, fragmentus bei (duomenys neskelbtini) liekanas pripažino Vilniaus senamiesčio vertingosiomis savybėmis. Pareiškėjas teigė, kad minėti objektai neatitinka autentiškumo požymių, amžiaus cenzo ir reikšmingumo kriterijų. Teismas pasisakė dėl kiekvieno objekto atitikimo teisės aktų reikalavimams.

45. Vertindamas amžiaus cenzą ir autentiškumo požymių patikrą, teismas vadovavosi Aprašo 11 punktu ir pabrėžė, kad pagal minėtą Aprašo punktą visi pareiškėjo argumentai neapibūdina autentiškumo, todėl autentiškumo požymių patikros aspektu jie nėra vertinami, jie bus analizuojami reikšmingumo ir atrankos kriterijų aspektu. Teismas pažymėjo, kad Aprašo 7.1 punktas nagrinėjamu atveju netaikytinas.

46. Teismas akcentavo, kad byloje pateiktuose tyrimuose nustatyta, jog pirmo namo rūsiai yra datuojami XIX a. I ketv. – XIX a. II p., antro namo rūsiai datuojami XVIII a. IV ketv. – XX a. I p., trečio namo rūsiai, krosnies padas su pakura datuojami XIX a. I ketv. – XX a. I p. Tą patvirtina šie byloje esantys moksliniai tyrimai: archeologas A. V. išvadose (I t., b. l. 54) teigia, kad „atkasti mūrinių XVIII–XIX a. statinių fragmentai“; 2018 m. R. Ž. „Archeologinių struktūrų (pamatų, rūsių, grindinių), aptiktų detaliųjų archeologinių tyrimų metu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, Vilniaus senojo miesto vietos su priemiesčiais (25504) teritorijoje 2018 m. vertinime“ teigiama, kad „šiaurės vakarinio korpuso rūsys datuotinas 1861–1886 m.“, „pietinio korpuso rūsys datuotinas iki 1860 m.“, „šiaurės rytinio korpuso rūsys datuotinas iki 1860 m.“ (III t., b. l. 263); V. S., D. K., V. V., D. S. Vilniaus istorinės miesto dalies, Vilniaus senamiesčio (16073) ir Vilniaus senojo miesto ir priemiesčių archeologinės vietovės (kodas 25504) tyrimuose nurodyta, kad „sklypo planinės struktūros raida <...> turėjo tris etapus: XVIII a. IV ketv. – XIX a. pr. (pradinio užstatymo fazė); XIX a. I ketv. – 1863 m. (sklypo planinės struktūros plėtros fazė); 1863 m. – 1886 m. (galutinė sklypo planinės struktūros susiformavimo fazė)“ (III t., b. l. 40).

47. Byloje pateiktuose tyrimuose nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) liekanos datuojamos XVII (?)–XVIII a., lauko akmenų grindinių, dalies su latakais, fragmentai datuojami XVIII a. – XIX a. I p. Tą patvirtina byloje esantys moksliniai tyrimai: 2018 m. R. Ž. „Archeologinių struktūrų (pamatų, rūsių, grindinių), aptiktų detaliųjų archeologinių tyrimų metu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, Vilniaus senojo miesto vietos su priemiesčiais (25504) teritorijoje 2018 m. vertinime“ teigiama, kad „tikėtina, kad iš smulkių akmenų ir griuvenų suplūktas grindinys yra rytų–vakarų kryptimi, link (duomenys neskelbtini) nutiesto kelio (vieškelio) liekanos. Jis datuotinas XVII (?)–XVIII a. Aukščiau esančių grindinių iš stambesnių akmenų fragmentai datuotini XVIII–XIX a. I puse“ (III t., b. l. 263). V. S., D. K., V. V., D. S. Vilniaus istorinės miesto dalies, Vilniaus senamiesčio (16073) ir Vilniaus senojo miesto ir priemiesčių archeologinės vietovės (kodas 25504) tyrimuose nurodyta, kad „kadaise buvę (duomenys neskelbtini) paviršiai galėjo būti įrengti kažkiek seniau nei XIX a. I ketv., tačiau tikslesnė data <...> liko nepatikslinta“ (III t., b. l. 41)

48. Taigi visi išvardinti objektai atitinka Aprašo 7.4 punkte nurodytą amžiaus cenzą – daugiau nei 50 metų. Tai nustatyta iš į bylą pateiktų ir Akto prieduose nurodytų tyrimų. Pareiškėjas nenurodė jokių argumentų dėl neteisingo ginčo objektų datavimo, nepateikė to įrodymų, todėl pareiškėjo teiginiai dėl ginčo objektų neatitikimo amžiaus cenzo reikalavimams atmesti.

49. Remdamasis Aprašo 12 punktu, teismas pastebėjo, kad byloje pateiktuose tyrimuose nustatyta, jog trys Žemės sklype stovėję Pastatai (krosnies pado su pakura liekanos yra statinių liekanos) yra sodybinio užstatymo pavyzdžiai (duomenys neskelbtini) gatvėje. Tą patvirtina byloje esantys moksliniai tyrimai: A. R. ir I. B. „(duomenys neskelbtini) Vilniuje. Istorinės raidos analizėje“ nurodo, kad „ištisinis krantinės išklotinės formavimo procesas sustojo ties nagrinėjamais sklypais Nr. (duomenys neskelbtini)“ (VI t., b. l. 84). 2009 m. R. Z. ir V. Z. žvalgomuosiuose architektūros tyrimuose nurodoma, kad „užstatymas atspindi vietovės urbanistinę raidą, ilgainiui pakrypusią linkme, kuri lėmė jo urbanistinio konteksto praradimą“ (III t., b. l. 236). Šios faktinės aplinkybės nepaneigė ir pareiškėjas, tik skirtingai vertino šį faktą: laikė jį nereikšmingu. Tyrimus atlikę mokslininkai taip pat pateikė skirtingus vertinimus: vieni siūlė pratęsti (duomenys neskelbtini) gatvės perimetrinį užstatymą, kiti vertino sodybinio užstatymo liekanas. Teismas sutiko su Tarybos pozicija ir laikė trijų sklype stovėjusių Pastatų liekanas atitinkančias tipiškumo (iliustruoja sodybinį užstatymą), svarbumo (rodo miesto architektūros pokyčius, šios miesto dalies urbanistinę situaciją), retumo ((duomenys neskelbtini) vyrauja perimetrinis mūrinis užstatymas), unikalumo ((duomenys neskelbtini) vyrauja perimetrinis užstatymas, ginčo sklype ryški unikali planinė pastatų struktūra) kriterijus. Teismas pažymėjo, kad reikšmingumo kriterijų taip pat patvirtina naujai paaiškėjusios aplinkybės, kad viename iš Pastatų apie 1800 m. gyveno J. P. šeima.

50. Byloje pateiktuose tyrimuose dėl (duomenys neskelbtini) liekanų ir lauko akmenų grindinių, dalies su latakais, fragmentų nustatyta, kad „istoriniai duomenys rodo pro čia ėjus senąjį kelią iš pilies link (duomenys neskelbtini)“ (archeologo A. V. išvados) (I t., b. l. 54). A. R. ir I. B. „(duomenys neskelbtini) Vilniuje. Istorinės raidos analizėje“ nurodo, kad „palei krantą kelią trumpino dar vienas takas, vėliau virtęs vidiniu kvartalo skersgatviu, vadintu (duomenys neskelbtini), vėliau (duomenys neskelbtini) vardais“, „matyt šios brėžinyje pažymėtos gatvės grindinys buvo aptiktas ir (duomenys neskelbtini) sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) žvalgomųjų archeologinių tyrimų metu“, „danga – tai tankiai suplūktas žvyro ir smulkių griuvenėlių sluoksnis“ (VI t., b. l. 81). 2009 m. R. Z. ir V. Z. žvalgomuosiuose architektūros tyrimuose nurodoma, kad „per dabartinio sklypo vietą ėjo (duomenys neskelbtini)“ (III t., b. l. 229). Šių faktinių aplinkybių nepaneigė ir pareiškėjas, tik skirtingai vertino šį faktą: laikė jį nereikšmingu. Teismas sutiko su Tarybos pozicija ir laikė (duomenys neskelbtini) liekanas ir lauko akmenų grindinių, dalies su latakais, fragmentus atitinkančiais tipiškumo (atspindi Vilniaus senamiesčio gatvių, kiemų, tarpuvarčių lauko akmenų grindinius XVII (?)–XVIII a. ir XVIII–XIX a. I p.), svarbumo (rodo visuomenės ir valstybės vystymosi, kultūros sklaidos procesus), retumo ((duomenys neskelbtini) liekanos rastos tik ginčo Žemės sklype) ir unikalumo (kiti saugomi grindiniai ir fragmentai yra žymiai vėlyvesni, dažniausiai pakloti XX a. pr. – XX a. I p.) kriterijus.

51. Pareiškėjas teigė, kad Taryba neatsižvelgė į moksliniuose tyrimuose nurodytas aplinkybes, kad (duomenys neskelbtini) liekanos yra būdingos, paplitę, dažnai pasitaikančios Vilniaus senamiestyje ir nemažai miesto vietų. Tokias mokslinių tyrimų išvadas pateikė 2018 m. R. Ž. „Archeologinių struktūrų (pamatų, rūsių, grindinių), aptiktų detaliųjų archeologinių tyrimų metu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, Vilniaus senojo miesto vietos su priemiesčiais (25504) teritorijoje 2018 m. vertinime“ (III t., b. l. 263), 2018 m. V. S., D. K. V. V., D. S. Vilniaus istorinės miesto dalies, Vilniaus senamiesčio (16073) ir Vilniaus senojo miesto ir priemiesčių archeologinės vietovės (kodas 25504) tyrimuose (III t., b. l. 41). Teismas pritarė Tarybos pozicijai šį vertinimą atmesti: jis nepagrįstas konkrečiais įrodymais, kur dar galima rasti (duomenys neskelbtini) liekanų.

52. Taip pat pareiškėjas teigė, kad neatsižvelgta į fizinę ginčo objektų būklę (fragmentiški, neišlikę, praradę pirminį visumos vaizdą). Teismas atmetė šiuos pareiškėjo teiginius: 2018 m. lapkričio 6 d. Tarybos posėdžio protokolas patvirtino, kad posėdžio metu Tarybos nariams buvo iškeltas šis klausimas ir jis buvo svarstomas. Remdamasis Aprašo 22 punktu, teismas pastebėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčo objektų esama būklė (nustatyta iš byloje esančių fotonuotraukų), ginčo objektų amžius ir reikšmė, buvimas nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje), pareiškėjo veiksmai ir elgesys su Žemės sklype buvusiais Pastatais (dabar jų liekanomis) lemia, kad fizinė ginčo objektų būklė buvo įvertinta kaip netrukdanti patikslinti Vilniaus senamiesčio vertingąsias savybes.

53. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad Taryba nepagrįstai archeologinių tyrimų pagrindu ginčo objektus pripažino Vilniaus senamiesčio (16073) – urbanistinės vietovės – vertingosiomis savybėmis. Teismas pažymėjo, kad, pirma, pagal NKPAĮ 8 straipsnio 3 dalį nekilnojamosioms kultūros vertybėms atskleisti atliekami tyrimai. Remiantis šių tyrimų duomenimis, nustatomas kultūros paveldo objektų ar vietovių ir jų vertingųjų savybių reikšmingumas, apibrėžiamos ar tikslinamos jų teritorijų ribos. Teisės aktas leidžia atlikti įvairius tyrimus kultūros paveldo objektų ar vietovių ir jų vertingųjų savybių reikšmingumui nustatyti. Antra, nagrinėjamoje byloje buvo atlikti archeologiniai, istoriniai, architektūros tyrimai. Teismas, išanalizavęs į bylą pateiktus tyrimus, nustatė, kad visi jie aktualūs ginčo objektų įvertinimui, ir pritarė Tarybos pozicijai motyvuotai nesiremti vertinamosiomis tyrimų išvadomis, o tik konstatuojamosiomis.

54. Dėl dalyvavimo Tarybos posėdyje teismas vadovavosi Nuostatų 17 punktu ir pažymėjo, kad nei NKPAĮ, nei Nuostatai nenumato nekilnojamojo paveldo vertybės teritorijoje esančių statinių savininkų privalomo kvietimo į nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų posėdžius ir tokių asmenų dalyvavimo juose. Sprendimą dėl objekto pripažinimo kultūros vertybe priima vertinimo tarybos, susidedančios iš atitinkamos srities specialistų, kurie remiasi istorinių, fizinių ir kitų tyrimų duomenimis, amžiaus cenzo ir autentiškumo patikra. Suinteresuotų asmenų nuomonė pripažįstant objektą kultūros vertybe lemiamos reikšmės neturi. Pareiškėjas, kaip žemės sklypų ir ginčo objektų savininkas, pagal Nuostatų 17 punktą gali dalyvauti ir pasisakyti nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų posėdžiuose, tačiau teisės aktai nenumato pareigos kviesti į tokius posėdžius asmenų, kuriems gali turėti įtakos objekto pripažinimas kultūros vertybe. Teismo vertinimu, nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų praktika nekviesti į posėdžius suinteresuotų asmenų yra ydinga, tačiau nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą Aktą. Be to, pareiškėjas dalyvavo 2018 m. lapkričio 6 d. Tarybos posėdyje. Pareiškėjas, nesutikdamas su Aktu, savo teises gali ginti teisme, ką šiuo atveju jis ir padarė. Teismas akcentavo, kad panašiomis aplinkybėmis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog vien nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą aktą neteisėtu ir jį panaikinti (2012 m. kovo 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-1533/2012). Taigi ir šiuo aspektu teismas nenustatė, kad Aktas būtų neteisėtas ar priimtas pažeidžiant teisės aktuose nustatytas procedūras.

55. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinėjo.

56. Teismas, įvertinęs skundžiamą Aktą, nenustatęs jo neatitikimo teisės aktų reikalavimams, vertino, kad Aktas yra pagrįstas tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek teisės normomis, todėl sprendė, kad nėra pagrindo jį panaikinti. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

57. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundą atmetus, teismas konstatavo, kad pareiškėjas neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. 58. Pareiškėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašoma priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde pareiškėjas remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

58.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimu pateisintas naujų vertingųjų savybių nustatymas remiantis tuo, kad neva paaiškėjo nauji istoriniai faktai. Naujas faktas – viename iš Pastatų, buvusių (duomenys neskelbtini), apie 1800 m. gyveno J. P. šeima, tačiau jokie prie Akto pridėti moksliniai šaltiniai to nepatvirtina. Todėl teismo sprendimu pažeista NKPAĮ 8 straipsnio 3 dalis, kuri reikalauja, kad kultūros paveldo vertybės yra atskleidžiamos remiantis tyrimais. Teismas nevertino Akto 82–84 literatūros šaltinių punktų, t. y. įrodymų, kuriais yra grindžiama aplinkybė, kad J. P. šeima gyveno Žemės sklype, todėl teismas pažeidė įrodymų vertinimo pareigą, nustatytą ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje. Vieninteliai Tarybos nurodomi šaltiniai yra bulvarinės spaudos laikraščiai, kuriuose nėra pateikta jokių nuorodų į istorinius duomenis ar mokslinius šaltinius. Akto 83 literatūros šaltinių punkte išvis nėra minima (duomenys neskelbtini) ar Žemės sklypas. Nei viename iš „mokslinių šaltinių“ nėra pateikiamas literatūros sąrašas ar nurodyta, kokiais istoriniais duomenimis yra pagrįsti teiginiai apie J. P. apsistojimo lokacijas. J. P. yra trumpai aplankęs ir apsistojęs daugybėje vietų Lietuvoje, tačiau, pareiškėjo turimais duomenimis, nei viena iš tokių vietų nėra pripažinta kaip saugoma kultūros vertybė. Neegzistuojant naujoms istorinėms aplinkybėms, teismas nepagrįstai atmetė daugybės kultūros paveldo specialistų ir valstybės institucijų, tarp jų ir ankstesnes Departamento, išvadas, kad Pastatai, kaip kultūros paveldo objektai, nebuvo ir nėra laikomi vertingais ir saugotinais, todėl nepagrįstai pripažino, kad Vilniaus senamiesčio vertingųjų savybių tikslinimas yra atliktas pagal teisės aktų reikalavimus.

58.2. Teismas neteisingai konstatavo, kad Taryba vykdė vertingųjų savybių atranką pagal Aprašo IV skyrių. Tokį neteisingą konstatavimą pagrindžia tai, kad pačios Tarybos yra pažymėta, jog ji atrankos nevykdė ir netyrė vertingųjų savybių išsaugojimo tikimybės (Tarybos 2018 m. lapkričio 6 d. posėdžio garso įrašas, 2019 m. balandžio 8 d. teismo posėdžio garso įrašas). Tokiu būdu buvo pažeistas Aprašo IV skyrius ir teismas paliko galioti neteisėtai priimtą Aktą.

58.3. Teismas konstatavo, kad Taryba nepažeidė Apraše nustatytų kriterijų, taikomų vertingosioms savybėms, tačiau teismas nevertino to, jog Taryba nenustatė pamatuose, rūsių sienose, (duomenys neskelbtini) bei lauko grindinių liekanose tų vertingųjų savybių požymių, kurie atitiktų reikšmingumo, amžiaus cenzo ir autentiškumo kriterijus. Vertinant byloje esančius įrodymus, akivaizdu, kad naujai nustatytos vertingosios savybės neatitinka amžiaus cenzo ir autentiškumo bei reikšmingumo ir atrankos reikalavimų. Naujai nustatytos vertingosios savybės yra archeologinio pobūdžio vertingosios savybės, kadangi jos buvo rastos archeologinių tyrimų metu ir joms buvo atlikti archeologiniai tyrimai, todėl nėra pagrindų taikyti urbanistinėms ir architektūrinio pobūdžio vertybėms taikomą – daugiau nei 50 metų amžiaus cenzą, nustatytą Kriterijų aprašo 7.4 punkte, tačiau yra šiuo atveju taikytinas Kriterijų aprašo 7.1 punkte nustatytas amžiaus cenzas archeologinėms vertybėms, t. y. amžiaus cenzas iki 1800 m. Kad kai kurių vertingųjų savybių datavimas privalo būti tikslinamas, kadangi dėl jų tikslumo yra abejojama. Nei viena iš naujų vertingųjų savybių neatitinka joms keliamų reikšmingumo reikalavimų. Šioje situacijoje akivaizdu, kad Taryba, Departamentas ir Centras neatskleidžia, nemotyvuoja ir nepagrindžia, todėl kiekvienai iš vertingųjų savybių atskirai yra nustatyti amžiaus, reikšmingumo ir autentiškumo kriterijai.

58.4. Teismas neįvertino aplinkybės, kad Aprašo 2.1.6 punkte nustatyta, jog vietovės vertingosiomis savybėmis gali būti atskirų statinių vietos, o ne pačios statinių dalys. Tokiu būdu teismas paliko galioti neteisėtai nustatytas naujas vertybes, kurios nėra aprašytos Apraše, kaip galimos vietovės vertingosios savybės.

58.5. Teismo sprendimas yra grindžiamas Departamento siekiu užtikrinti kultūros vertybių, esančių Žemės sklype, apsaugą, nors tuo pačiu metu yra nagrinėjama kita byla (civilinė byla Nr. e2A-635/2019), kurioje Departamentas prašo vertingųjų savybių vietoje atstatyti Pastatus, kas daro teismo sprendimą neįmanomą įvykdyti.

58.6. Teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teismų praktikos. 2018 m. sausio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-712-858/2018 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad teismai privalo vertinti Tarybos aktų šaltinius, kad būtų galima nustatyti, ar pakanka įrodymų nustatyti vienokį ar kitokį istorinį faktą. Nagrinėjamos bylos kontekste teismas to nepadarė ir nevertino Akto šaltinių, todėl nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos.

59. Atsakovas Taryba pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

60. Atsakovas pažymi, kad laikosi tokios pačios pozicijos ir argumentų, kurie išdėstyti Departamento ir Centro atsiliepimuose į apeliacinį skundą. Tarybos nuomone, teismas teisingai ištyrė visas bylai reikšmingas faktines ir teisines aplinkybes ir įrodymus, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

61. Trečiasis suinteresuotas asmuo Centras pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

62. Centras nurodo, kad Pastatai reikšmingi kaip vienaukščio sodybinio užstatymo, vyravusio iki XIX a. II p. nutiesiant naują gatvę palei upę – dabartinę (duomenys neskelbtini) gatvę su formuojamu joje perimetriniu užstatymu dideliais gyvenamaisiais namais, išlikę fragmentai, t. y. urbanistinės vietovės vertingoji savybė, reikšminga savo vieta ir tūriu. Tarybos 2017 m. rugsėjo 5 d. posėdyje priėmus sprendimą papildyti Vilniaus senamiesčio aktą vertingąja savybe – Vilniaus senamiesčio panorama nuo pėsčiųjų pasažo dešiniajame Neries krante, jungiančio (duomenys neskelbtini) gatvę su (duomenys neskelbtini) prieigomis, visi trys namai tapo panoramos, atsiveriančios nuo Neries dešiniojo kranto, sudėtinėmis dalimis. Pastatų kompleksui parengta apskaitos dokumentacija jų įrašymui į Kultūros vertybių registrą. Pastatai buvo skubiai 2017 m. rugsėjo 28 d. neteisėtai nugriauti. Juos nugriovus buvo pažeistos Vilniaus senamiesčio, 1994 m. įrašyto į pasaulio paveldo sąrašą (UNESCO), vertingosios savybės.

63. Nors istorinis faktas apie J. P. gyvenamąją vietą viename iš nugriautų namų yra tik viena iš vertingųjų savybių, šis faktas, skirtingai nei teigia pareiškėjas, pagrįstas šaltiniais. Akto literatūros šaltinių 82 punkte pateikta nuoroda, kurioje yra ištraukos iš J. S. istoriografinės knygos, knygoje pateiktas bibliografijos sąrašas. Akto literatūros šaltinių 83 punkte yra nuoroda į interneto puslapį, kuriame atvaizduotas vienas iš Žemės sklype stovėjusių Pastatų, kuriame ir gyveno P. Pateikiamos nuotraukos sulygintos su 2017 m. daryta pastato nuotrauka. (duomenys neskelbtini) pavadinimo po senomis nuotraukomis nėra, nes gatvė tokio pavadinimo neturėjo. Be to, nurodytas šaltinis – Lenkijos armijos muziejus. Akto literatūros šaltinių 84 punkte nurodytas „Kurier Wilenski“ nėra bulvarinis laikraštis, o tautinių mažumų dienraštis, leidžiamas Lietuvoje.

64. Centras akcentuoja, kad pagal Aprašo 3.2 ir 3.8 punktus matyti, kad atranka vertingosioms savybėms nevykdoma, todėl pareiškėjo teiginys, kad buvo pažeistas Aprašo IV skyrius, nepagrįstas. Teismas teisingai konstatavo, kad visi ginčo objektai atitinka Aprašo 7.4 punkte įtvirtintą amžiaus cenzą. Aprašo 14 punkte be išlygų pasakyta, kad archeologinio tyrimo metodo taikymas objekto ar vietovės vertingųjų savybių atskleidimui nėra pagrindas laikyti, kad šis objektas ar vietovė yra reikšmingumą lemiančio archeologinio vertybinių savybių pobūdžio, jeigu vertingosios savybės datuojamos vėliau kaip Aprašo 7.1 punkte nustatyta data. Pareiškėjo abejonė dėl kai kurių vertingųjų savybių datavimo tikslinimo niekuo nepagrįsta, nes atlikti išsamūs tyrimai ir visos savybės tiksliai datuotos.

65. Pareiškėjo teiginys, kad krosnies padas su pakura neturi jokių reikšmingumo kriterijams būdingų bruožų, nepagrįstas. Krosnies padas su pakura – viena iš Vilniaus senamiesčio vertingųjų savybių, nustatytų ginčo Žemės sklype, kurių visuma pilnai atspindi vietovės urbanistinę raidą. Išlikę užstatymo fragmentai yra vertingi kaip ankstesnio užstatymo, vyravusio iki planingai, tik XIX a. II pusėje užstatant (duomenys neskelbtini), išlikę fragmentai, atspindintys šios vietovės urbanistinę raidą. Krosnies padas su pakura atitinka ir Aprašo 11 punktą, nes ši vertingoji savybė nustatyta remiantis 2018 m. atliktais archeologiniais ir architektūriniais tyrimais. Dėl (duomenys neskelbtini) liekanų Centras akcentuoja, kad jo vieta yra tiksliai nustatyta ir jo liekanos aptiktos tik ginčo Žemės sklype. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis Aprašo 12 punktu, (duomenys neskelbtini) liekanos atitinka retumo kriterijų. Ši vertingoji savybė nustatyta remiantis 2018 m. atliktais archeologiniais ir architektūriniais tyrimais, todėl atitinka autentiškumo kriterijų. (duomenys neskelbtini) liekanos, vertinant amžiaus cenzo atžvilgiu, atitinka ne tik Aprašo 7.4 punktą, bet ir Aprašo 7.1 punktą. Dėl lauko akmenų grindinio liekanų Centras pažymi, kad Vilniaus senamiesčio saugomi gatvių, kiemų, tarpuvarčių lauko akmenų grindiniai ir jų fragmentai yra žymiai vėlesni, todėl ginčo lauko akmenų grindinio liekanos, vadovaujantis Aprašo 12 punktu, vertintinos kaip svarbios Vilniaus senamiesčio vertingosios savybės, kurios atitinka Aprašo 7 ir 11 punktų reikalavimus. Dėl rūsių Centras akcentuoja, kad Pastatų, kurie buvo Vilniaus senamiesčio vertingosios savybės, rūsių liekanos visiškai atitinka Aprašo 12.2 punktą. Centras, teikdamas projektą su papildytomis Vilniaus senamiesčio vertingosiomis savybėmis, rėmėsi ne tik 2018 m. atliktų architektūrinių tyrimų išvadomis, bet ir 2009 m. atliktais žvalgomaisiais architektūriniais tyrimais. Apibendrinus tyrimų išvadas matyti, kad visų trijų Pastatų rūsiai ir jų liekanos laikytinos vertingais elementais. Rūsių liekanų reikšmingumo kriterijus yra pagrįstas Akto šaltiniuose ir literatūroje. Kadangi rūsių liekanos nustatytos remiantis 2009 m. ir 2018 m. atliktais archeologiniais tyrimais, todėl atitinka autentiškumo kriterijų. Jos taip pat atitinka Aprašo 7.4 punkte numatytą amžiaus cenzą.

66. Centras pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Aktas atitinka Aprašo reikalavimus. Aprašo 1 priede pateiktos tik pavyzdinės vertingosios savybės, sąrašas gali būti pildomas naujomis vertingosiomis savybėmis. Teismas teisingai aiškino Aprašo 2.1.6 punktą sistemiškai su NKPAĮ 2 straipsnio 17 dalimi.

67. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

68. Departamentas pažymi, kad pareiškėjas neteisingai teigia, jog Pastatai buvo avarinės būklės. Jie buvo nugriauti sekmadienį, ne darbo dieną, prieš tai neinformavus Departamento. Vėliau pareiškėjui duotas reikalavimas atstatyti nugriautus Pastatus, kurį pareiškėjas apskundė teismui. Apeliacinės instancijos teismas (civilinė byla Nr. e2A-635-603/2019) patvirtino Departamento poziciją ir pažymėjo, kad reikalavimas atstatyti nugriautus kultūros paveldo statinius yra teisėtas, nes Pastatai nugriauti nesilaikant nustatytos procedūros, Pastatų avarinė būklės nebuvo konstatuota įstatymų nustatyta tvarka. Departamentas pažymi, kad atranka vykdoma kultūros paveldo objektų ar vietovių įrašymui į Kultūros vertybių registrą, o ne jau registruotų objektų ir vietovių vertingųjų savybių tikslinimui. Skundžiamu Aktu buvo tikslinamos Vilniaus senamiesčio, dar 1995 m. įrašyto į Kultūros vertybių registrą, vertingosios savybės. Tarybos 2013 m. rugsėjo 24 d. aktu buvo patikslintos Vilniaus senamiesčio vertingosios savybės ir Pastatai nurodyti kaip Vilniaus senamiesčio urbanistinės struktūros statiniai, vertingi savo tūriu ir vieta. 2016 m. birželio 7 d. aktu vėl buvo patikslintos Vilniaus senamiesčio vertingosios savybės ir Pastatai pakartotinai nurodyti kaip kultūros paveldo vietovės urbanistinės struktūros statiniai. Vilniaus apygardos teismas jau minėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-635-603/2019, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (2015 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-219/2015), konstatavo, jog nugriauti Pastatai pagrįstai vertinti kaip kultūros paveldo statiniai. Taigi nugriausti Pastatai jau nuo 2013 m. buvo kultūros paveldo vietovės – Vilniaus senamiesčio – vertingoji savybė. Ginčijamame Akte nurodytos Pastatų liekanos yra sudedamosios anksčiau stovėjusių reikšmingų kultūros paveldo statinių dalys ir elementai, nes fiziškai nurodo ir žymi šias vietas natūroje, yra neatsiejamos šių vietų dalys; yra Departamento pripažintų kultūros paveldo statinių dalys; buvusio reikšmingo užstatymo vietos nustatytos, kad būtų išsaugotos šių kultūros paveldo statinių dalys ir sudaryta galimybė statinius atkurti.

69. Departamentas atkreipia dėmesį, kad pagal Akto 10 punktą Vilniaus senamiesčio vertingųjų savybių pobūdis yra tiek archeologinis, tiek architektūrinis. Dėl teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2A-635/2019 vykdymo Departamentas pažymi, kad atkuriant Pastatus rūsių liekanos taptų tų pačių statinių dalimis, kuriomis jos buvo iki nugriovimo. Pastatų atstatymas nepažeistų Akto, o jį atitiktų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 70. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Tarybos 2018 m. lapkričio 6 d. akto Nr. KPD-RM-2014/17 dalies panaikinimo.

71. Pareiškėjas ginčija Akto 7.2.1.5 punkto ir 7.2.1.6 punkto dalis, kuriomis patikslinti duomenys Registre įrašytai nekilnojamajai vertybei – Vilniaus senamiesčiui ir kaip naujos vertingosios savybės yra nurodytos:

71.1. „XVII (?) – XVIII a. (duomenys neskelbtini), suplūkto iš smulkių akmenų ir griuvenų, liekanos sklypo (duomenys neskelbtini) Š dalyje <...> ;

71.2. XVIII a. – XIX a. I p. lauko akmenų grindinių, dalies su latakais, fragmentai sklypo (duomenys neskelbtini) Š dalyje <...>;

71.3. trijų namų sklype (duomenys neskelbtini) rūsių liekanos: pirmo namo XIX a. I ketv. – XIX a. II p. rūsio keraminių plytų mūro sienos, keraminių plytų grindų fragmentai; antro namo XVIII a. IV ketv. – XX a. I p. rūsio lauko akmenų mūro–keraminių plytų mūro sienos su švieslangių fragmentais, keraminių plytų grindų liekanos, keraminių plytų mūro cilindrinio skliauto fragmentas, lauko akmenų mūro–keraminių plytų mūro sienos su arkomis fragmentas prie rūsio R sienos; trečio namo XIX a. I ketv. – XX a. I p. rūsio keraminių plytų mūro sienos su išlikusia cilindrinio skliauto dalimi, segmentinių sąramų 6 nišomis, jų liekanomis, „eglute“ dėtos keraminių plytų rūsio grindys, krosnies pado ir pakuros, mūrytų iš keraminių plytų, liekanos ŠR dalyje “.

72. Žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) ir Pastatai, buvę (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priklauso / priklausė pareiškėjui UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje), t. y. patenka į Vilniaus senamiesčio teritoriją. Vilniaus senamiestis yra kultūros paveldo vietovė, kultūros paminklas, valstybės saugomas kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 16073).

73. 2018 m. rugsėjo 21 d. pareiškėjas pateikė raštą savivaldybės paveldosaugos padaliniui dėl vykdytų detaliųjų archeologinių tyrimų metu aptiktų archeologinių struktūrų.

74. Departamento Vilniaus skyrius 2018 m. rugsėjo 19 d. raštu kreipėsi į Departamentą ir prašė įvertinti Žemės sklype archeologinių tyrimų metu 2018 m. rastus radinius. Taryba 2018 m. spalio 16 d. svarstė archeologinių radinių, rastų archeologinių tyrimų metu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įvertinimo klausimą ir svarstymą atidėjo. 2018 m. spalio 30 d. svarstymas atidėtas. Taryba 2018 m. lapkričio 6 d. svarstė archeologinių radinių, rastų archeologinių tyrimų metu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įvertinimo klausimą ir priėmė sprendimą patikslinti Vilniaus senamiesčio (16073) vertingąsias savybes, jas papildant minėtais objektais, nes jie atitinka Aprašo kriterijus, būtinus kultūros vertybėms: amžiaus cenzą, autentiškumą bei reikšmingumą.

V. 75. Nepagrįstas yra apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu pateisintas naujų vertingųjų savybių nustatymas remiantis tuo, kad neva paaiškėjo nauji istoriniai faktai. Naujas faktas – viename iš Pastatų, buvusių (duomenys neskelbtini), apie 1800 m. gyveno J. P. šeima.

76. Pirmosios instancijos teismas naujai paaiškėjusį faktą (dėl J. P. šeimos gyvenimo) teisingai vertino kaip vieną iš naujo administracinio sprendimo priėmimo teisėtų pagrindų, kuriuo institucija motyvavo, dėl ko buvo pradėtas spręsti vertingųjų savybių tikslinimo klausimas. Priimamas administracinis sprendimas turi atitikti faktinę padėtį ir teisinį reguliavimą, esantį administracinio sprendimo priėmimo metu, toks sprendimas laikomas atitinkančiu teisėtumo principą. Teismas teisingai pažymėjo, kad faktinės padėties pasikeitimas suteikia teisę institucijai priimti naują administracinį sprendimą. Nagrinėjamu atveju naujo administracinio sprendimo priėmimo galimybė yra įsakmiai įtvirtinta ir teisės aktuose – NKPAĮ 9 straipsnio 3 dalyje, numatančioje Departamento kompetenciją inicijuoti ar neinicijuoti aptiktos kultūros paveldo objekto vertingosios savybės atskleidimą ir apsaugos reikalavimų patikslinimą. Departamento kompetencija inicijuoti ar neinicijuoti aptiktos kultūros paveldo objekto vertingosios savybės atskleidimą ir apsaugos reikalavimų patikslinimą yra neatsiejama nuo teisėto tikslo apsaugoti viešąjį interesą – visai visuomenei svarbias vertybes, t. y. kultūros paveldą.

77. Tarybai priėmus naują sprendimą dėl aptiktų vertingųjų savybių tikslinimo bei Departamentui įrašius šį patikslinimą į Kultūros vertybių registrą, nėra paneigiamos pareiškėjo įgytos teisės (vykdyti veiklą Sklypuose), taigi nėra pažeidžiamas teisėtų lūkesčių apsaugos principas, ką pareiškėjas bando įrodyti šioje byloje.

78. Pirmiausiai akcentuotina, kad minėta Departamento kompetencija inicijuoti ar neinicijuoti aptiktos kultūros paveldo objekto vertingosios savybės atskleidimą ir apsaugos reikalavimų patikslinimą, sprendimų šiuo klausimu priėmimas, t. y. nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto priėmimas, yra susijęs su būtinumu išsaugoti kultūros paveldą. Šis sprendimas nėra priimamas konkretaus asmens atžvilgiu, nors ir gali būti susijęs su daugelio asmenų interesais, nes jų valdomam turtui gali būti nustatyti papildomi apribojimai. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktais, kuriais nustatomas nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumas, kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingosios savybės, nėra suteikiamos asmenims teisės, priešingai – asmenims atsiranda papildomi jų valdomo turto apribojimai. Taigi šioje byloje dėl Akto panaikinimo neturi esminės reikšmės pareiškėjo argumentai, susiję su įgytų teisių panaikinimu, nes pareiškėjo įgytos teisės atsirado ne Tarybos sprendimų pagrindu.

79. Visgi šiame kontekste akcentuotina, kad Vilniaus senamiestis Kultūros vertybių registre įregistruotas nuo 1993 metų.

80. Taryba 2013 m. rugsėjo 24 d. aktu Nr. KPD-RM-2014 nusprendė patikslinti kultūros paveldo vietovės – Vilniaus senamiesčio – vertingąsias savybes ir Pastatai jau buvo nurodyti kaip Vilniaus senamiesčio urbanistinės struktūros statiniai, vertingi savo tūriu ir vieta. Taryba 2016 m. birželio 7 d. aktu Nr. KPD-RM-2014/6 patikslino Vilniaus senamiesčio vertingąsias savybes ir Pastatai pakartotinai buvo nurodyti kaip kultūros paveldo vietovės urbanistinės struktūros statiniai.

81. Pareiškėjas įsigijo Žemės sklypą ir Pastatus, patenkančius į Vilniaus senamiestį, kaip į kultūros paveldo objektą. Pareiškėjas sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nusipirko 2016 m. rugsėjo mėn., taigi tuomet, kai jau buvo priimti Tarybos 2013 m. rugsėjo 24 d. ir 2016 m. birželio 7 d. aktai.

82. Departamento direktoriaus 2017 m. sausio 13 d. įsakymu buvo inicijuota Pastatų įregistravimo Kultūros vertybių registre procedūra ir Vilniaus senamiesčio vertingųjų savybių patikslinimo procedūra.

83. 2017 m. rugsėjo mėnesį, patikrinus skirtingus Lietuvos ir Lenkijos šaltinius dėl J. P. šeimos gyvenimo Pastatuose, buvo rengiami dokumentai dėl namų komplekso (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įrašymo į Kultūros vertybių registrą.

84. 2017 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjas nugriovė pastatus.

85. Dėl pastatų nugriovimo ir įpareigojimo juos atstatyti vyksta teisminis ginčas, kuris Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis yra nagrinėjamas Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, byla perduota mediacijai.

86. 2018 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėjui išduotas statybos leidimas, leidžiantis statyti Sklypuose daugiabutį gyvenamąjį namą. Dėl statybos leidimo panaikinimo vyksta teisminis ginčas pagal prokuroro pareiškimą.

87. 2018 m. rugsėjo 21 d. pareiškėjas pateikė raštą savivaldybės paveldosaugos padaliniui dėl vykdytų detaliųjų archeologinių tyrimų metu aptiktų archeologinių struktūrų. Departamento Vilniaus skyrius 2018 m. rugsėjo 19 d. kreipėsi į Departamentą ir prašė įvertinti Žemės sklype archeologinių tyrimų metu 2018 m. rastus radinius. Taryba 2018 m. lapkričio 6 d. priėmė ginčijamą Aktą, kuriuo patikslino Vilniaus senamiesčio vertingąsias savybes.

88. Iš šių duomenų matyti, kad nepagrįsti yra pareiškėjo nurodomi argumentai, susiję su tuo, jog Pastatų bei Žemės sklypo teisinis statusas (kiek jis susijęs su kultūros paveldo apsauga) iš institucijų raštų buvo aiškus ir pareiškėjui palankus, kad pareiškėjas galėjo suprasti, jog dėl Pastatų ar Žemės sklypo nebus nustatyti jokie papildomi apribojimai. Iš minėtų duomenų matyti, kad pareiškėjui buvo žinoma, jog yra sprendžiami klausimai dėl papildomų apribojimų nustatymo, o pareiškėjo įgytos teisės vykdyti statybą Žemės sklype yra ginčijamos teisminiuose procesuose.

89. Vertinant pareiškėjo minėtus veiksmus, kuriais siekiama vykdyti ūkinę veiklą Žemės sklype, vertinant institucijų veiksmus, sprendimus dėl Pastatų ir Žemės sklypo, vertinant Aktą, kuriame nustatyti papildomai ribojimai, tačiau siekiant teisėto tikslo – kultūros paveldo apsaugos, papildomai ribojimai nelaikytini neproporcingais nuosavybės teisės ar ūkinės veiklos laisvės ribojimais. Tokia išvada darytina atsižvelgiant ir į tai, kad pareiškėjas, įsigydamas Žemės sklypą ir Pastatus, patenkančius į Vilniaus senamiestį, kaip į kultūros paveldo objektą, žinojo ir turėjo žinoti, kad įgyjamam turtui, kartu ir vykdomai ūkinei veiklai, yra ir bus taikomi apribojimai, kurių apimtis gali keistis, priklausomai nuo poreikio saugoti kultūros paveldą.

90. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat laikosi pozicijos, kad kultūros paveldo apsauga ir tvarus naudojimasis juo yra svarbus gyvenimo kokybei palaikyti ir regiono bei jo gyventojų istorinėms, kultūrinėms bei meno šaknims išlaikyti. Tai yra vertybės, kurių apsauga ir skatinimas saisto viešojo administravimo institucijas (žr., pvz., 2011 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Potomska ir Potomski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 33949/05, 64 p.; 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimo byloje Bogdel prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 41248/06, 60 p.; 2018 m. vasario 6 d. sprendimo byloje UAB „Kristiana“ prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 36184/13, 104 p.).

91. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pabrėžiama, kad reikia nustatyti, ar pareiškėjas, įgydamas nuosavybę, žinojo (ar pagrįstai turėjo žinoti) apie jai taikomus ar galimus būsimus apribojimus, ar egzistavo teisėti lūkesčiai dėl naudojimosi nuosavybe ar rizikos prisiėmimas nuosavybės įsigijimo metu, kokia apimtimi apribojimai sukliudė naudotis turtu, taip pat galimybė užginčyti apribojimų būtinumą (žr., pvz., 2018 m. vasario 6 d. sprendimo byloje UAB „Kristiana“ prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 36184/13, 107–108 p. ir juose nurodytą praktiką).

92. Pareiškėjo procesiniuose dokumentuose minimuose valstybės institucijų raštuose nėra nurodoma, kad Pastatai, kaip kultūros paveldo objektai, nebuvo ir nėra laikomi vertingais ir saugotinais, tačiau pažymima, kad Pastatai nėra įrašyti į Kultūros vertybių registrą. Tai neturi reikšmės dėl nustatytų (patikslintų) Vilniaus senamiesčio vertingųjų savybių.

93. Apeliacinio skundo argumentas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimu pateisintų naujų vertingųjų savybių nustatymo remiantis tuo, kad neva paaiškėjo nauji istoriniai faktai (dėl J. P. šeimos gyvenimo), ir dėl to, kad teismas netyrė detaliau su tuo susijusių įrodymų, yra neteisingi ir tuo požiūriu, jog teismas išsamiai išnagrinėjo šiai bylai reikšmingus ir esminius klausimus dėl nustatytų vertingųjų savybių atitikties Aprašo kriterijams, būtiniems kultūros vertybėms (amžiaus cenzas, autentiškumas bei reikšmingumas). Taigi klausimas, ar pakankamai įrodytas vienas iš pagrindų inicijuoti procedūrą dėl vertingųjų savybių patikslinimo, nėra esminis nagrinėjamoje byloje.

94. Be to, Kultūros paveldo centras atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai nurodo, kad prie Akto pateikti faktiniai duomenys (prie Akto literatūros šaltinių 82–84 punktuose pateikiamos nuorodos į interneto puslapius, Akto priede Nr. 12 pridėta istorinė pažyma) patvirtina, jog viename iš Pastatų, buvusių (duomenys neskelbtini), apie 1800 m. gyveno J. P. šeima. Minėtuose skirtinguose šaltiniuose (kurių dalies neneigia ir pareiškėjas) nurodyta informacija patvirtina šį faktą, kuris atitinka taip pat ir turimus istorinius duomenis (dėl namo priklausymo K. S.).

VI. 95. Apeliacinio skundo argumentas dėl neteisingos teismo išvados, kad Taryba vykdė vertingųjų savybių atranką pagal Aprašo IV skyrių, neturi reikšmės nagrinėjamos bylos išsprendimui.

96. Teismas pasisakė minėtu klausimu, rėmėsi Tarybos posėdžio protokolu, sprendė, kad atranka buvo vykdoma. Tai yra iš dalies klaidinga išvada, tačiau nepaneigia kitų teismo išnagrinėtų klausimų teisingumo.

97. Nagrinėjamu atveju atranka pagal Aprašo IV skyrių neturėjo būti vykdoma, nes atranka yra atliekama įvertintus objektus ir vietoves atrenkant įrašymui į Registrą (Aprašo 3.2 p.). Skundžiamu Aktu buvo patikslintos kultūros paveldo vietovės – Vilniaus senamiesčio – vertingosios savybės. Taigi atrankos procedūra taikoma tik kultūros paveldo objekto įrašymo (atrinkimo įrašymui) į Kultūros vertybių registrą, metu ir nėra taikoma kultūros paveldo objekto vertingųjų savybių tikslinimui. Minėta, kad Vilniaus senamiestis įrašytas į Kultūros vertybių registrą 1995 metais. Atranka yra aktuali sprendžiant dėl naujų kultūros paveldo objektų įrašymo į Kultūros vertybių registrą.

VII. 98. Šioje byloje yra ginčijamas Aprašo II skyriuje sureguliuotas objektų ir vietovių vertinimo procesas, kuris susideda iš: amžiaus cenzo ir autentiškumo požymių patikros; reikšmingumo nustatymo; teritorijos bei apsaugos zonos apbrėžimo; reikšmingumo lygmens nustatymo. Pareiškėjas nesutiko su vertinimo proceso dalimi dėl amžiaus cenzo ir autentiškumo požymių patikros, reikšmingumo nustatymo.

99. Apelianto tvirtinimu, teismas konstatavo, kad Taryba nepažeidė Apraše nustatytų kriterijų, taikomų vertingosioms savybėms, tačiau teismas nevertino to, jog Taryba nenustatė pamatuose, rūsių sienose, (duomenys neskelbtini) bei lauko grindinių liekanose tų vertingųjų savybių požymių, kurie atitiktų reikšmingumo, amžiaus cenzo ir autentiškumo kriterijus. Apelianto tvirtinimu, naujai nustatytos vertingosios savybės neatitinka amžiaus cenzo ir autentiškumo bei reikšmingumo reikalavimų.

100. Nepagrįstas yra apelianto tvirtinimas, kad naujai nustatytos vertingosios savybės yra archeologinio pobūdžio vertingosios savybės, kadangi jos buvo rastos archeologinių tyrimų metu, todėl nėra pagrindų taikyti urbanistinėms ir architektūrinio pobūdžio vertybėms taikomą – daugiau nei 50 metų amžiaus cenzą, nustatytą Kriterijų aprašo 7.4 punkte, tačiau yra šiuo atveju taikytinas Kriterijų aprašo 7.1 punkte nustatytas amžiaus cenzas archeologinėms vertybėms, t. y. amžiaus cenzas iki 1800 m.

101. Nagrinėjamu atveju buvo sprendžiamas klausimas dėl Vilniaus senamiesčio (kodas Kultūros vertybių registre – 16073) – urbanistinės vietovės, o ne Vilniaus senojo miesto ir priemiesčių archeologinės vietovės (kodas Kultūros vertybių registre – 25504) vertingųjų savybių. Todėl teismas teisingai sprendė, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikomas Aprašo 7.4 punkte nustatytas amžiaus cenzas, kuris vertintinoms urbanistinio pobūdžio vietovėms yra daugiau negu 50 metų. Be to, remiantis Aprašo 14 punktu, archeologinio tyrimo metodo taikymas objekto ar vietovės vertingųjų savybių atskleidimui nėra pagrindas laikyti, kad šis objektas ar vietovė yra reikšmingumą lemiančio archeologinio vertingųjų savybių pobūdžio, jeigu vertingosios savybės datuojamos vėliau kaip Aprašo 7.1 papunktyje nurodyta data. Taigi Aprašo 14, 7.1 ir 7.4 punktų turinys patvirtina, kad pareiškėjas akivaizdžiai klaidingai aiškina šių normų turinį ir tuo motyvuoja amžiaus cenzo nustatymą. Neturi reikšmės ir pareiškėjo argumentas dėl būtinumo tikslinti vertingųjų savybių datavimą, kadangi nėra ginčo dėl to, kad nustatytų vertybių amžiaus cenzas yra daugiau negu 50 metų.

102. Pirmosios instancijos teismas teisingai akcentavo, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl autentiškumo (bloga fizinė ginčo objektų būklė, liekanos fragmentiškos, dažnai pasitaikančios, neturi architektūrinio ir inžinierinio pobūdžio išskirtinių savybių ir pan.) neapibūdina autentiškumo požymių patikros, kaip tai yra suprantama pagal Aprašo 11 punktą, todėl plačiau nepasisakė šiuo aspektu. Remiantis Aprašo 11 punktu, autentiškumo požymių patikra reikalinga nustatyti objekto ir vietovės amžių, kai jis nėra aiškus, kai kyla abejonių dėl objekto ar vietovės dalių ir elementų atitikties amžiaus cenzui. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl autentiškumo nėra susijusios nei su Apraše nustatyta autentiškumo požymių patikra, nei su NKPAĮ 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta autentiškumo sąvoka (kultūros paveldo objekto ar vietovės išlikusios savybės, apimančios pirminę ar istoriškai susiklosčiusią objekto paskirtį, išraišką ir savitą fizinį pavidalą–formą, panaudotas medžiagas, konstrukcijas, suplanavimą, atlikimo technologiją, aplinką). Pridurtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju nėra (išskyrus pareiškėjo nurodomas abejones) jokio ginčo dėl vertinamų objektų atitikimo amžiaus cenzui, taigi plačiau neturėjo būti vykdoma ir autentiškumo požymių patikra pagal Aprašo 11 punktą.

103. Nepagrįstas yra apelianto tvirtinimas, kad nei viena iš naujų vertingųjų savybių neatitinka joms keliamų reikšmingumo reikalavimų.

104. Remiantis Aprašo 12 punktu, reikšmingumas objektui ar vietovei nustatomas pagal tipiškumo, svarbumo, retumo ir unikalumo kriterijus, kurių kiekvienas yra detaliau apibūdintas šiame Aprašo punkte. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis šiais kriterijai, išsamiai išnagrinėjo klausimą dėl reikšmingumo nustatymo ir teisingai sprendė, kad institucijos, dalyvavusios vertinimo procese, pagrįstai, t. y. turėdamos pakankamai faktinių duomenų, nustatė reikšmingumą.

105. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais tyrimais ir sutikdamas su Tarybos pozicija, teisingai nustatė: trijų sklype stovėjusių Pastatų liekanos atitinka tipiškumo (iliustruoja sodybinį užstatymą), svarbumo (rodo miesto architektūros pokyčius, šios miesto dalies urbanistinę situaciją), retumo ((duomenys neskelbtini) vyrauja perimetrinis mūrinis užstatymas), unikalumo ((duomenys neskelbtini) vyrauja perimetrinis užstatymas, ginčo sklype ryški unikali planinė pastatų struktūra) kriterijus; reikšmingumo kriterijų patvirtina naujai paaiškėjusios aplinkybės, kad viename iš Pastatų apie 1800 m. gyveno J. P. šeima. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais tyrimais ir sutikdamas su Tarybos pozicija, teisingai nustatė: (duomenys neskelbtini) liekanas ir lauko akmenų grindinių, dalies su latakais, fragmentus atitinkančiais tipiškumo (atspindi Vilniaus senamiesčio gatvių, kiemų, tarpuvarčių lauko akmenų grindinius XVII (?)–XVIII a. ir XVIII–XIX a. I p.), svarbumo (rodo visuomenės ir valstybės vystymosi, kultūros sklaidos procesus), retumo ((duomenys neskelbtini) liekanos rastos tik ginčo Žemės sklype) ir unikalumo (kiti saugomi grindiniai ir fragmentai yra žymiai vėlyvesni, dažniausiai pakloti XX a. pr. – XX a. I p.) kriterijus.

106. Apeliacinės instancijos teismas pritaria minėtoms pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl reikšmingumo nustatymo. Teismo išvados padarytos detaliai įvertinus tyrimų duomenis, kuriais remiantis priimtas Aktas.

VIII. 107. Nepagrįsti yra ir kiti apeliacinio skundo argumentai, šie argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

108. Dėl apeliacinio skundo argumento, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog vietovės vertingosiomis savybėmis gali būti atskirų statinių vietos, o ne pačios statinių dalys, pritartina Departamento ir Centro nurodytai pozicijai, jog šiuo klausimu yra pasisakyta teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-219/2015). Šioje byloje buvo ginčijamas klausimas dėl kultūros paveldo apsaugos taikymo būtinumo statiniui, esančiam kultūros vertybe pripažintoje kultūros paveldo vietovėje, kai ginčo statinys nėra kultūros paveldo objektas ar kultūros paveldo statinys. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje nutartyje akcentavo, kad nors ne kiekvienas pastatas, esantis kultūros paveldo vietovėje, yra kultūros paveldo objektas, registruotas kaip savarankiška nekilnojamoji kultūros vertybė, bet kultūros paveldo vietovės vertingosios savybės gali būti susijusios būtent su toje vietovėje esančiais pastatais, kurie neįregistruoti kaip kultūros paveldo objektai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje nutartyje akcentavo, kad remiantis Aprašu, NKPAĮ 2 straipsnio 17 dalimi (kultūros paveldo statinys – vertingųjų savybių turintis pastatas, jo dalis, inžinierinis statinys ar jo išlikusi dalis, monumentalūs nekilnojamieji dailės kūriniai) ir atsižvelgiant į tai, kad atliekant pastato, esančio kultūros paveldo vietovėje, tvarkomuosius statybos darbus gali būti pažeistos kultūros paveldo vietovės vertingosios savybės, toks pastatas laikytinas kultūros paveldo statiniu ir turi būti taikoma atitinkama apsauga.

109. Dėl apeliacinio skundo argumento, kad teismo sprendimas yra grindžiamas Departamento siekiu užtikrinti kultūros vertybių, esančių Žemės sklype, apsaugą, nors tuo pačiu metu yra nagrinėjama kita byla, kurioje Departamentas prašo vertingųjų savybių vietoje atstatyti Pastatus, kas daro teismo sprendimą neįmanomą įvykdyti, yra minėta anksčiau šiame baigiamajame teismo akte. Akto teisėtumo klausimas bei Pastatų atstatymo klausimai yra savarankiški teisiniai ginčai, bylose sprendžiami skirtingi klausimai (dėl kultūros paveldo vietovės vertingųjų savybių patikslinimo, dėl konkrečių pastatų atstatymo). Koks bebūtų priimtas procesinis sprendimas byloje dėl Pastatų atstatymo, tai nepaneigia būtinumo spręsti klausimą dėl aptiktos kultūros paveldo objekto vertingosios savybės atskleidimo ir apsaugos reikalavimų patikslinimo siekiant išsaugoti kultūros paveldą. Be to, klausimas dėl galimybės įvykdyti teismo sprendimą konkrečioje byloje yra ir gali būti sprendžiamas toje byloje, o ne kitose bylose.

110. Nepagrįstas yra apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teismų praktikos, kurioje pažymima, jog teismai privalo vertinti Tarybos aktų šaltinius, kad būtų galima nustatyti, ar pakanka įrodymų nustatyti vienokį ar kitokį istorinį faktą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-712-858/2018). Minėta, kad teismas, darydamas išvadas dėl reikšmingumo nustatymo, detaliai įvertino tyrimų duomenis, kuriais remiantis priimtas Aktas. Tas pats pažymėtina ir dėl amžiaus cenzo, nustatyto Aktu, vertinimo. Taigi pirmosios instancijos teismas vertino tyrimų duomenis tiek pasisakydamas dėl esminių Akto priėmimui klausimų, tiek dėl pareiškėjo ginčytų atskirų aspektų, tiek apibendrino tyrimų duomenis ir pagrįstai sprendė, kad Tarybos Aktas, priimtas remiantis šiais duomenimis, yra teisėtas.

111. Nepatenkinus pareiškėjo skundo, nėra pagrindo atlyginti pareiškėjo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius