2020-11-18 Nr. AB-21729-3-61-3-03073-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-1913-602/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03073-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 12.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl turto arešto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2018 m rugpjūčio 24 d. turto arešto aktą Nr. (23.31-08)-319-1715 (toliau – ir Aktas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Kauno AVMI), 2018 m. rugpjūčio 22 d. atlikusi pareiškėjo mokestinį patikrinimą, priėmė sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo (toliau – ir Kauno AVMI sprendimas), kuriame pareiškėjui apskaičiavo mokėtinų 327 384 Eur mokesčių ir su jais susijusių sumų. Sprendime, be kita ko, buvo nustatyta, kad pareiškėjas yra uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Nuvis“ vienintelis akcininkas, o UAB „Nuvis“ nuosavybės teise turi (duomenys neskelbtini) vertės akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Dolomitas“ akcijas, kurios suteikė teisę UAB „Nuvis“ gauti (duomenys neskelbtini) dividendų per tiriamąjį laikotarpį. Kitaip tariant, sprendime buvo nustatyta, kad pareiškėjas nuosavybės teise turi ypatingai didelės vertės UAB „Nuvis“ akcijas.

3. VMI 2018 m. rugpjūčio 24 d. surašė turto arešto aktą Nr. (23.31-08)-319-1715 ir areštavo pareiškėjo 366 009 Eur vertės nekilnojamąjį turtą pagal neįsiteisėjusį Kauno AVMI sprendimą, kuriuo pareiškėjui buvo apskaičiuota 327 384 Eur mokėtina suma. Ginčijamas Aktas grindžiamas tuo, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 25 ir 27 straipsnių nuostatas, nedeklaravo apmokestinamų pajamų, gautų už vertybinių popierių pardavimą, papildomai apskaičiuota 327 384 Eur suma nėra mažareikšmė, todėl yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku ar neįmanoma išieškoti mokestinę nepriemoką. Pareiškėjas paaiškino, kad Akto motyvai nepagrįsti pakankamais faktiniais duomenimis, jame nepagrįstai teigiama, kad egzistuoja pavojus, jog pareiškėjas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti, o areštuoto turto mastas viršija pareiškėjui apskaičiuotą mokesčių ir su juo susijusių sumų dydį, todėl ginčijamas Aktas yra neproporcingas.

4. Pareiškėjas nurodė, kad Aktas akivaizdžiai pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes priimtas remiantis neteisėtu teisiniu pagrindu bei nepagrįstas pakankamais faktiniais duomenimis. Akte nurodyta, kad pareiškėjas neva pažeidė GPMĮ 25 ir 27 straipsnio nuostatas, nedeklaravo apmokestinamų pajamų, gautų už vertybinių popierių pardavimą, tačiau pareiškėjas nėra pažeidęs jokių GPMĮ nuostatų, nes Akto priėmimo metu sprendimas nebuvo ir vis dar nėra įsiteisėjęs, todėl nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad pareiškėjas yra pažeidęs GPMĮ nuostatas. Kauno AVMI sprendime net nėra nurodyta, kad pareiškėjas būtų nedeklaravęs apmokestinamų pajamų, gautų už vertybinių popierių pardavimą, todėl ginčijamo Akto motyvai yra neatitinkantys tikrovės. Sprendime tik akcentuojama, kad pareiškėjas per UAB „Nuvis“ neva gavo (duomenys neskelbtini) dydžio AB „Dolomitas“ dividendus paskolos forma, todėl sprendime apskaičiuoti mokesčiai yra niekaip nesusiję su pareiškėjo pajamomis, gautomis pardavus vertybinius popierius.

5. Pareiškėjas akcentavo, kad Akte nurodyta, jog pareiškėjui papildomai apskaičiuota 327 384 Eur suma nėra mažareikšmė, tačiau nenurodyta, kokiomis faktinėmis aplinkybėmis buvo padaryta tokia išvada. Iš Akto nėra aišku, kokiais motyvais VMI vadovavosi nustatydama, kad 327 384 Eur suma pareiškėjui yra didelė, kai tame pačiame sprendime, kurio pagrindu buvo priimtas ginčijamas aktas, yra aiškiai nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas turi ypatingai didelės vertės UAB „Nuvis“ akcijas, kurių vertė net keletą kartų didesnė nei Akte nurodyta mokesčių suma. Pareiškėjo teigimu, Akte nėra nurodyta jokių kitų objektyvių aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima daryti išvadą, kad pareiškėjas gali bandyti paslėpti savo turtą, siekdamas išvengti mokestinės prievolės.

6. Pareiškėjas pažymėjo, kad Kauno AVMI sprendime yra nustatyta, jog jis yra dirbantis asmuo bei AB „Dolomitas“ valdybos narys, kuris per laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. gavo (duomenys neskelbtini) pajamų, o tiriamojo laikotarpio pabaigoje banko sąskaitose turėjo (duomenys neskelbtini) laisvų piniginių lėšų. Sprendime taip pat nustatyta, kad pareiškėjas yra UAB „Nuvis“ vienintelis akcininkas, o UAB „Nuvis“ nuosavybės teise turi (duomenys neskelbtini) vertės AB „Dolomitas“ akcijų, kurios suteikė teisę UAB „Nuvis“ gauti (duomenys neskelbtini) dividendų per tiriamąjį laikotarpį. Taigi, be nekilnojamojo turto, kuris areštuotas ginčijamu Aktu, pareiškėjas gauna didžiules pajamų sumas kiekvienais metais bei turi ypatingai vertingas UAB „Nuvis“ akcijas, todėl akivaizdu, kad Akte nurodyta 327 384,15 Eur suma pareiškėjui yra mažareikšmė bei nesukelianti jokios rizikos, kad pareiškėjas ateityje negalėtų sumokėti tokios sumos.

7. Pareiškėjas pažymėjo, kad daug metų tvarkingai mokėjo ir moka visus mokesčius, mokestinio patikrinimo metu geranoriškai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, pateikė visus jo prašomus dokumentus ir duomenis, nemėgino parduoti jokio turto, siekdamas išvengti mokesčių. Be to, pareiškėjas neturi įsipareigojimų kitiems kreditoriams, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad ateityje gali būti apsunkinamas arba tapti neįmanomas apskaičiuotų mokesčių ir su juo susijusių sumų išieškojimas. Pareiškėjui yra laikinai apribota teisė disponuoti nekilnojamuoju turtu, nors VMI dispozicijoje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas turi užtektinai turto sprendime nurodytai mokestinei prievolei įvykdyti. Ginčijamame Akte areštuojamo turto vertė nurodoma 366 009,00 Eur, tačiau turto areštu užtikrinamos mokestinės prievolės dydis – 327 384,15 Eur. Vadinasi, mokesčių administratorius areštavo daugiau negu tiek, kad būtų galima užtikrinti galimą mokestinių nepriemokų išieškojimą. Tai yra akivaizdus Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 101 straipsnio 2 dalies nuostatos pažeidimas, kuris patvirtina, kad VMI piktnaudžiauja tarnybine padėtimi.

8. Pareiškėjas teigė, kad VMI valstybės tarnautojų piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi galimai patvirtina ir VMI 2018 m. rugpjūčio 24 d. raštas dėl turto arešto akto Nr. (23.1-08)RNA-24333, kuriame nurodoma, kad Aktas priimtas VMI viršininko, tačiau pridedamas Aktas yra pasirašytas Nepriemokų administravimo departamento Nepriemokų išieškojimo organizavimo skyriaus IV poskyrio vyriausiosios specialistės. Atsižvelgiant į byloje egzistuojančių aplinkybių visumą ir tai, jog Aktas prieštarauja ne tik MAĮ 101 straipsnio 3 daliai, bet ir to paties straipsnio 2 daliai, kyla abejonės, ar VMI viršininkas, kaip teigiama VMI 2018 m. rugpjūčio 24 d. rašte, apskritai žinojo apie Akto išdavimą, ar VMI vyriausieji specialistai savavališkai priiminėja turto arešto aktus, kurie pažeidžia įstatymus bei nepagrįstai riboja pareiškėjo nuosavybės teises.

9. Atsakovas VMI pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko.

10. Atsakovas nurodė, kad VMI ginčijamą Aktą surašė gavusi Kauno AVMI 2018 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-285. Sprendime nurodyta, kad buvo atliktas pareiškėjo gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) patikrinimas už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas, kontroliuodamas bendrovę UAB „Nuvis“, piktnaudžiaudamas vienintelio akcininko teisėmis, aktyviais veiksmais siekė mokestinės naštos sumažinimo (panaikinimo), t. y. siekė gauti GPM neapmokestinamųjų pajamų. Taikant MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas taisykles, atkūrus iškreiptas ir paslėptas aplinkybes, buvo nustatyta mokestinė prievolė apskaičiuoti GPM už gautus dividendus paskolos forma per juridinį asmenį. Apskaičiuotas GPM, delspinigiai ir bauda sudaro 327 384,15 Eur. Kauno AVMI sprendimas Akto surašymo dieną buvo neįsiteisėjęs.

11. VMI Nepriemokų administravimo departamentas, įvertinęs Kauno AVMI sprendimą, surašė šioje administracinėje byloje ginčijamą Aktą. Surašant Aktą, buvo remtasi dokumentais, su kuriais pareiškėjas yra susipažinęs, todėl pareiškėjas galėjo suvokti dokumento esmę ir suprasti jo teisių ribojimo aplinkybes ir pagrindus. Tai, kad VMI nepaminėjo visų faktinių aplinkybių ginčijamame Akte, nereiškia, kad jis yra nemotyvuotas. Pagal MAĮ 101 straipsnio 3 dalies nuostatas, Kauno AVMI sprendimas sudarė prielaidą VMI spręsti klausimą dėl pareiškėjo turto arešto. Pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 13 d. pateikė skundą VMI dėl Kauno AVMI sprendimo. Todėl pirmoji sąlyga, reglamentuota MAĮ 101 straipsnio 3 dalyje, yra ir tai leidžia VMI daryti prielaidą, jog pareiškėjas, nesutikdamas su apskaičiuotomis mokėtinomis prievolėmis, ateityje gali vengti geruoju sumokėti mokestinę nepriemoką. Vien skundo padavimas savaime nesudaro pagrindo netaikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemonės – turto arešto.

12. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo gautos pajamos ir piniginės lėšos per 2013–2016 metų laikotarpį, negali būti vertinamos kaip reali galimybė didelės mokestinės sumos (327 384,15 Eur) padengimui, jeigu bus pradėtos realios skolos biudžetui išieškojimo procedūros. Ginčijamame Akte nurodyta, kad areštuoto turto vertė – 366 009,00 Eur, turto mastas – 327 384,15 Eur. VMI atkreipė dėmesį, kad areštuotas nekilnojamasis turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Todėl pareiškėjui priklausanti areštuoto turto dalis gali paaiškėti tik vykdant išieškojimą priverstine tvarka. Be to, sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą dėl mokestinio ginčo, delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas atmetamas. Todėl, pasibaigus mokestiniam ginčui, delspinigių suma gali padidėti. Taigi, įvertinęs visas aplinkybes, atsakovas laikė, kad areštuoto turto vertė yra proporcinga arešto mastui, siekiant realiai ir visiškai užtikrinti mokestinės nepriemokos išieškojimą.

13. VMI pažymėjo, kad jos darbuotojai, atlikdami savo funkcijas ir įgyvendindami jiems įstatymo suteiktas teises, atliekamus veiksmus įformina sprendimais ir kitais dokumentais, kurių formas ir užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius. Turto arešto forma patvirtinta VMI viršininko 2014 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. VA-189. Šioje formoje nurodyta, kokiais MAĮ straipsniais vadovaujantis yra priimamas sprendimas dėl turto arešto akto, dokumento sudarytojo pavadinimas, sudariusių dokumentą ir tvirtinančių valstybės tarnautojų ir / ar darbuotojų vardai, pavardės ir pareigos bei kiti rekvizitai. Ginčijamame Akte yra nurodyti minėti ir kiti būtini rekvizitai. Pareiškėjo minimas 2018 m. rugpjūčio 24 d. raštas Nr. (23.1-08) RNA-24333 yra Akto lydraštis, kuris įstatymų nustatyta tvarka buvo išsiųstas pareiškėjui. Minėto lydraščio nuoroda, jog siunčiamas VMI viršininko Aktas, laikytina korektūros klaida, kuri pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno AVMI su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepimą grindė iš esmės taip pačiais argumentais, kaip ir atsakovas VMI.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 8 d. sprendimu pareiškėjo R. P. skundą atmetė.

16. Teismas nustatė, kad 2018 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu Nr. (7.46-4.7.2)FR0682-285 Kauno AVMI pakeitė 2018 m. birželio 20 d. patikrinimo aktą Nr. FR0680-254, patvirtinant papildomai apskaičiuotą 228 774,44 Eur GPM, patvirtino apskaičiuotus 75 732,71 Eur GPM delspinigius ir paskyrė 22 877 Eur GPM baudą (visa mokestinė prievolė – 327 384,15 Eur). 2018 m. rugpjūčio 24 d. turto arešto aktu Nr. (23.3108)-319-1715 VMI, vadovaudamasi MAĮ 33 straipsnio 15 punktu, 95 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 101 straipsnio 3 dalimi ir remdamasi Kauno AVMI sprendimu, areštavo pareiškėjo 366 009 Eur vertės nekilnojamąjį turtą 327 384,15 Eur mokestinei prievolei užtikrinti. Ginčijamame akte nurodyta, kad yra pavojus, jog mokesčių mokėtojas (pareiškėjas) jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti.

17. Teismas vadovavosi MAĮ 33 straipsnio 15 punktu, 95 straipsnio 1 dalimi, 101 straipsnio 1 ir 4 dalimis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aiškinant MAĮ 101 straipsnio 4 dalį, kurioje pažymima, kad šioje teisės normoje yra nustatytos dvi sąlygos, kurioms esant mokesčių administratorius mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui turi teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą: 1) jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir 2) yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų (pvz., 2011 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-249/2011; 2011 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1497/2011 ir kt.). Taigi teismas darė išvadą, jog būtent šių kumuliatyvių sąlygų egzistavimas sudaro pagrindą mokesčių administratoriui areštuoti mokesčių mokėtojo turtą.

18. Teismas akcentavo, kad pirmoji paminėtoje normoje numatyta sąlyga gali būti tenkinama ne tik tais atvejais, kada jau yra padarytas pirminis konstatavimas, kad mokesčių mokėtojas nėra sumokėjęs nustatytų mokesčių ir su juo susijusių sumų, bet ir tais atvejais, kai, pradėjus bei vykdant mokestinį patikrinimą, daroma preliminari išvada (prielaida) apie galimus mokesčių įstatymų pažeidimus. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., 2011 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-249/2011). Taigi MAĮ 101 straipsnio 4 dalis suteikia teisę mokesčių administratoriui areštuoti mokesčių mokėtojo turtą ne tik įsiteisėjus sprendimui dėl patikrinimo akto tvirtinimo, bet ir atliekant patikrinimą, t. y. taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones galima ir (tikėtinos) būsimos mokestinės prievolės atžvilgiu (2008 m. birželio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-850/2008). Vertinant pirmąją iš numatytų sąlygų, aišku, jog įstatymų leidėjas suteikė mokesčių administratoriui teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą, t. y. taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones, ir būsimos mokestinės prievolės atžvilgiu. Ši išvada nuosekliai patvirtinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2011 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1497/2011; 2011 m. kovo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-592/2011; 2011 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-249/2011; 2012 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-424/2012).

19. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo atliktas mokestinis patikrinimas dėl MAĮ 13 straipsnyje nurodytų mokesčių ir kitų įmokų apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo. Mokesčių administratorius nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, piktnaudžiaudamas vienintelio akcininko teisėmis, siekdamas mokestinės naštos sumažinimo, t. y. siekdamas gauti GPM neapmokestinamų pajamų, pažeidė GPMĮ nuostatas. Tai, kad mokestinis ginčas šiuo metu yra nagrinėjamas Vilniaus apygardos administraciniame teisme (administracinė byla Nr. eI-2576-816/2019), remiantis anksčiau išdėstytais motyvais, nelaikytina aplinkybe, šalinančia mokesčių administratoriaus teisę taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones, taip pat ir mokesčių mokėtojo turto areštą. Visa tai leido teismui daryti išvadą dėl pirmosios MAĮ 101 straipsnio 4 dalies taikymui reikšmingos sąlygos egzistavimo.

20. Dėl antrosios MAĮ 101 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygos teismas pažymėjo, jog nors pareiškėjas kvestionuoja, kad 327 384,15 Eur mokestinė prievolė jam, atsižvelgiant į jo pajamas ir turimą turtą, nelaikytina reikšminga suma, tačiau teismas pritarė mokesčių administratoriaus vertinimui, kad tokia suma bet kokiam fiziniam asmeniui nelaikytina mažareikšme. Nagrinėjamu atveju matyti, kad mokesčių administratorius preliminariai pareiškėjui apskaičiavo pakankamai didelę mokestinės prievolės sumą ir tokiai sumai padengti būtina užtikrinti, kad pareiškėjas turėtų pakankamai turto (lėšų), jeigu bus pradėtos realios skolos biudžetui išieškojimo procedūros.

21. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, taip pat atsižvelgdamas į priskaičiuotą pakankamai didelį 327 384,15 Eur mokesčių ir su jais susijusių sumų dydį, taip pat ir tai, kad areštuotas turtas, kaip tikėtina ir kitas pareiškėjo turtas, jam priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise, teismas darė išvadą, jog nagrinėjamu atveju 366 009 Eur turto areštas yra pateisinama priemonė, nes turto arešto taikymo metu egzistavo pagrįsta rizika, jog pareiškėjas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti. Netaikius šios mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės, gali padidėti rizika, jog ateityje bus sunku arba neįmanoma išieškoti papildomai apskaičiuotų mokesčių ir su jais susijusių sumų. Taigi teismas vertino, kad egzistuoja ir antroji įstatyminė prielaida turto arešto taikymui – pagrįsta turto netekimo rizika.

22. Atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą ir faktines bylos aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjo turtas buvo areštuotas nepažeidžiant MAĮ 101 straipsnio 4 dalies reikalavimų, todėl Aktas laikytas teisėtu ir pagrįstu.

23. Teismas vertino kaip nereikšmingus pareiškėjo skundo argumentus apie VMI tarnautojų galimą piktnaudžiavimą. Iš ginčijamo Akto turinio akivaizdu, kad jis visiškai atitinka teisės aktų jo turiniui keliamus reikalavimus, priimtas tam įgaliojimus turinčių subjektų (FR0506 forma, VMI viršininko 2014 m. gruodžio 16 d. įsakymo Nr. VA-189 redakcija).

24. Dėl anksčiau šiame teismo sprendime nurodytų motyvų pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas. Atmetus pareiškėjo skundą, atmestas ir pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III. 25. Pareiškėjas R. P. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašoma priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde pareiškėjas remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

25.1. Turto areštas pareiškėjui pritaikytas MAĮ 101 straipsnio 3 dalies teisiniu pagrindu. Tuo tarpu Akto teisėtumo klausimas pirmosios instancijos teismo sprendime buvo išnagrinėtas pagal kitą – MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje numatytą – teisinį pagrindą. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2019 m. sausio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2001-602/2018) išaiškinta, kad MAĮ 101 straipsnio 3 dalis yra taikoma tuo atveju, kai jau yra priimtas mokesčių administratoriaus sprendimas dėl mokestinės nepriemokos, o MAĮ 101 straipsnio 4 dalies yra taikoma tuo atveju, kai vyksta mokestinis patikrinimas ir dar nėra priimto galutinio sprendimo dėl mokesčių apskaičiavimo. Atsižvelgiant į tai, kad teismo sprendime buvo padarytas šiurkštus materialiosios teisės normos pažeidimas, kas yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, teismo sprendimas yra naikintinas.

25.2. Pirmosios instancijos teismo sprendime nepagrįstai konstatuota, kad egzistuoja pavojus, jog apeliantas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti:

25.2.1. Sprendime nepagrįstai teigiama, kad apelianto turtinė padėtis yra nesvarbi, nes 327 384,15 Eur mokestinė prievolė bet kokiam fiziniam asmeniui nelaikytina mažareikšme suma. Tokia išvada prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, kuri numato, kad turto areštas gali būti taikomas tik tada, kai yra realus pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdų jo netekti. Vienam mokesčių mokėtojui 327 384,15 Eur suma gali būti didelė ir reikšminga, o kitam mokesčių mokėtojui – ne. Pažymėtina, kad Kauno AVMI sprendime yra nustatyta, jog apeliantas yra dirbantis asmuo bei AB „Dolomitas“ valdybos narys, kuris per laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. gavo (duomenys neskelbtini) pajamų, o tiriamojo laikotarpio pabaigoje banko sąskaitose turėjo (duomenys neskelbtini) laisvų piniginių lėšų. Apeliantas yra UAB „Nuvis“ vienintelis akcininkas, o UAB „Nuvis“ nuosavybės teise turi (duomenys neskelbtini) vertės AB „Dolomitas“ akcijas, pagal kurias UAB „Nuvis“ gavo (duomenys neskelbtini) dividendų per tiriamąjį laikotarpį. Taigi Kauno AVMI sprendime nustatyta, kad apeliantas turi neįkeisto ir niekaip nesuvaržyto turto, kuris viršija Kauno AVMI sprendime nustatytos mokestinės nepriemokos sumą. 327 384,15 Eur suma apeliantui yra mažareikšmė bei nesukelianti jokios rizikos, kad apeliantas ateityje negalėtų sumokėti tokios sumos.

25.2.2. Teismo sprendime akcentuojamos aplinkybės, jog areštuotas nekilnojamas turtas apeliantui priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise, niekaip nei padidina, nei sumažina grėsmės, kad apeliantas gali bandyti išvengti mokestinės nepriemokos.

25.2.3. Apeliantas daug metų tvarkingai mokėjo ir moka visus mokesčius, mokestinio patikrinimo metu geranoriškai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, pateikė visus jo prašomus dokumentus ir duomenis, nemėgino parduoti jokio turto, siekdamas išvengti mokesčių.

25.2.4. Apeliantas neturi įsipareigojimų kitiems kreditoriams, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad ateityje gali būti apsunkinamas arba tapti neįmanomas apskaičiuotų mokesčių ir su juo susijusių sumų išieškojimas.

25.3. Teismo sprendime nebuvo atliktas apelianto esminių argumentų vertinimas dėl Akto atitikties VAĮ 8 straipsnio 1 daliai. Apelianto nuomone, Aktas akivaizdžiai pažeidžia minėtus reikalavimus, nes priimtas remiantis neteisėtu teisiniu pagrindu bei nepagrįstas pakankamais faktiniais duomenimis. Akte nurodyta, kad apeliantas neva pažeidė GPMĮ 25 ir 27 straipsnių nuostatas, tačiau šis motyvas neatitinka tikrovės. Akto priėmimo metu Kauno AVMI sprendimas dar nebuvo ir šiai dienai vis dar nėra įsiteisėjęs, todėl nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad apeliantas yra pažeidęs GPMĮ nuostatas. Kauno AVMI sprendime apskaičiuoti mokesčiai yra niekaip nesusiję su apelianto pajamomis, gautomis pardavus vertybinius popierius. Akte akcentuojama, kad Kauno AVMI sprendimo pagrindu apeliantui papildomai apskaičiuota 327 384,15 Eur suma nėra mažareikšmė, tačiau Akte nėra nurodoma, kokiomis faktinėmis aplinkybėmis remiantis buvo padaryta tokia išvada.

25.4. Teismas nevertino Akto proporcingumo klausimo. Akte areštuojamo turto vertė nurodoma 366 009,00 Eur, tačiau turto areštu užtikrinamos mokestinės prievolės dydis – 327 384,15 Eur. Vadinasi, atsakovas areštavo daugiau negu tiek, kad būtų galima siekiant realiai ir visiškai užtikrinti galimą mokestinių nepriemokų išieškojimą. Tai yra akivaizdus MAĮ 101 straipsnio 2 dalies nuostatos pažeidimas.

26. Atsakovas VMI pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

27. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo pajamos ir piniginės lėšos, gautos per 2013–2016 metų laikotarpį, negali būti vertinamos kaip reali galimybė didelės mokestinės sumos padengimui, jeigu bus pradėtos realios skolos biudžetui išieškojimo procedūros. Nors apeliantas kvestionuoja, jog 327 384,15 Eur mokestinė prievolė jam, atsižvelgiant į jo pajamas ir turimą turtą, nelaikytina reikšminga suma, tačiau tokia suma bet kokiam fiziniam asmeniui nelaikytina mažareikšme. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pakankamai didelė mokestinės prievolės suma gali būti laikoma pateisinančia turto arešto taikymą (2016 m. balandžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-401-438/2016).

28. Atsakovas akcentuoja, jog nors Apeliantas nurodo, kad areštuojamo turto vertė nurodoma 366 009,00 Eur, tačiau turto areštu užtikrinamos mokestinės prievolės dydis – 327 384,15 Eur, areštuotas nekilnojamasis turtas įgytas po santuokos sudarymo, todėl laikytinas bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe. Taigi realiai pareiškėjui priklausanti areštuoto turto dalis gali paaiškėti tik vykdant išieškojimą priverstine tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl mokesčių administratoriaus sprendimo, kuriuo areštuotas mokesčių mokėtojo nekilnojamasis turtas mokestinei prievolei užtikrinti.

30. Byloje nustatyta, kad Kauno AVMI 2018 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-285 pakeitė 2018 m. birželio 20 d. patikrinimo aktą Nr. FR0680-254, patvirtinant papildomai apskaičiuotą 228 774,44 Eur GPM, patvirtino apskaičiuotus 75 732,71 Eur GPM delspinigius ir paskyrė 22 877 Eur GPM baudą (visa mokestinė prievolė – 327 384,15 Eur). VMI 2018 m. rugpjūčio 24 d. turto arešto aktu Nr. (23.3108)-319-1715, vadovaudamasi MAĮ 33 straipsnio 15 punktu, 95 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 101 straipsnio 3 dalimi ir remdamasi Kauno AVMI sprendimu, areštavo pareiškėjo 366 009 Eur vertės nekilnojamąjį turtą 327 384,15 Eur mokestinei prievolei užtikrinti. Ginčijamame Akte nurodyta, kad yra pavojus, jog mokesčių mokėtojas (pareiškėjas) jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti.

31. MAĮ 101 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turto areštas – šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi, disponavimo – priverstinis laikinas apribojimas siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą. MAĮ 101 straipsnio 2 dalyje (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija) nustatyta, kad mokesčių mokėtojo turto areštuojama ne daugiau negu tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas.

32. Pagal MAĮ 101 straipsnio 3 dalį (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1897 redakcija) mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, jeigu mokesčių mokėtojas atitinkamo mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų arba jeigu mokesčių administratoriui priėmus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui iš naujo apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Mokestinio ginčo metu priėmus sprendimą panaikinti mokesčių administratoriaus sprendimą ir pavesti mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą bei priimti naują sprendimą, turto areštas lieka galioti.

33. MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojo turtas taip pat gali būti areštuojamas, jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Šiuo atveju gali būti areštuojamas tik toks mokesčių mokėtojo turtas, kuris registruojamas atitinkamo turto registre, taip pat mokesčių mokėtojui grąžintina mokesčio permoka (skirtumas).

34. MAĮ 110 straipsnio (mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo sustabdymas) 1 dalyje nustatyta, kad jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, taip pat mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą minėtosioms sumoms padengti (išskyrus atvejus, kai įskaitoma mokesčių mokėtojo prašymu), tačiau nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, nurodytas šio Įstatymo 95 straipsnyje, arba pagrindas jas naikinti.

V. 35. Minėti bylos dokumentai patvirtina, kad atsakovas turėjo pagrindą taikyti MAĮ 95 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą vieną iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų – turto areštą. Minėti faktiniai duomenys patvirtina, kad turto areštas buvo taikytas siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą, būtent mokestinės prievolės, atsiradusios mokesčių administratoriui priėmus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui iš naujo apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos. Nagrinėjamoje byloje mokesčių administratoriaus bei pareiškėjo pateikti faktiniai duomenys, LITEKO duomenys apie kitose minėtose bylose priimtus procesinius sprendimus patvirtina, kad mokesčių administratorius turėjo faktinį pagrindą taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimą – turto areštą, MAĮ 101 straipsnio 3 dalyje nustatytu pagrindu.

36. MAĮ 101 straipsnio 3 dalyje nustatyto pagrindo taikymą patvirtina Kauno AVMI 2018 m. rugpjūčio 22 d. sprendimas, patvirtinant papildomai apskaičiuotą 228 774,44 Eur GPM, 75 732,71 Eur GPM delspinigius ir 22 877 Eur GPM baudą (visa mokestinė prievolė – 327 384,15 Eur).

37. Šios mokestinės prievolės, nustatytos mokesčių administratoriaus sprendimu, suma yra didelė, todėl mokesčių administratorius turėjo pagrindą taikyti šios neįvykdytos mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą. Didelė mokestinės prievolės suma laikoma vienu iš reikšmingų pagrindų, lemiančių būtinumą taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimą. Remiantis teismų praktika, didelės sumos padengimui būtina užtikrinti, kad bus pakankamai turto, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka galėtų būti nukreiptas ieškojimas, jeigu bus pradėtos realios skolos biudžetui išieškojimo procedūros (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-401-438/2016). Mokesčių administratoriui priėmus sprendimą, kuriuo yra nustatoma didelė mokestinė prievolė, taigi ir turtinio pobūdžio reikalavimas, kurį mokesčių mokėtojas privalės ateityje įvykdyti, tai įpareigoja mokesčių administratorių imtis įstatyme nustatytų būtinų veiksmų, užtikrinančių, kad šis administracinis sprendimas būtų įvykdytas ir būtų užtikrintas mokesčių visuotinio privalomumo principo įgyvendinimas. Pareiškėjo nurodyti motyvai dėl jo geros turtinės padėties nepaneigia minėtos mokesčių administratoriaus pareigos imtis įstatyme nustatytų veiksmų, turinčių užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą.

38. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad mokesčių administratorius, nustatęs 327 384,15 Eur mokestinę prievolę, turėjo pagrindą spręsti, jog yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų, todėl teisėtai taikė mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą – turto areštą.

39. Pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai rėmėsi MAĮ 101 straipsnio 4 dalimi, nors mokesčių administratorius vadovavosi MAĮ 101 straipsnio 3 dalimi, nepaneigia teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo. Šiose normose yra įtvirtinta galimybė taikyti turto areštą esant skirtingoms mokestinio patikrinimo stadijoms bei esant skirtingiems mokestinės prievolės atsiradimo pagrindams, tačiau šios normos nustato iš esmės analogiškas turto arešto taikymo sąlygas, kurių buvimą nagrinėjamoje byloje teismas išnagrinėjo.

40. Nepagrįsti yra apelianto argumentai, kad priimant skundžiamą sprendimą jo teisės buvo pažeistos dėl to, kad turto buvo areštuota daugiau, negu sudarė visos mokestinės nepriemokos. Minėta, kad remiantis MAĮ 101 straipsnio 2 dalimi, mokesčių mokėtojo turto areštuojama ne daugiau negu tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas. Taigi areštuojamo turto mastas turi atitikti mokestinę nepriemoką, tačiau ši sąvoka apima ir kitas su mokesčiu susijusias sumas, t. y. delspinigius, kurie skaičiuojami MAĮ 96 ir 95 straipsniuose nustatyta tvarka, jeigu mokestinė prievolė nėra vykdoma. Be to, MAĮ 101 straipsnio 2 dalis, nustatanti turto arešto mastą, įtvirtina taip pat, kad ją taikant, turi būti atsižvelgiama ne tik į mokestinės nepriemokos sumą, bet ir į su turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2001-602/2018).

41. Pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai, kad pirmosios instancijos teismas nurodė GPMĮ pažeidimus, nors administracinis sprendimas dar netapo galutiniu administraciniu sprendimu, neturi reikšmės bylos išsprendimui. MAĮ 110 straipsnis (mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo sustabdymas), nustatantis, kad skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, t. y. įtvirtinantis, kad skundo padavimas mokestiniame ginče sustabdo administracinio sprendimo vykdymą, taip pat įsakmiai nustato, kad tai nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, nurodytas šio Įstatymo 95 straipsnyje, arba pagrindas jas naikinti. Administracinio sprendimo vykdymo sustabdymas dėl jo apskundimo ir užtikrinimo priemonių taikymas yra skirtingi pagal savo pobūdį teisiniai veiksmai (ar įvykiai), kurie taikomi (atsiranda) esant įstatyme nustatytiems skirtingiems pagrindams, ir skirtinga tvarka (sprendimo vykdymas šiuo atveju sustabdomas pagal įstatymą, užtikrinimo priemonės taikomos mokesčių administratoriaus sprendimu). Nei MAĮ, nei VAĮ normos neriboja mokesčių administratoriaus teisės taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, nors administracinis sprendimas, kuriame nustatyti mokesčių įstatymų pažeidimai bei mokestinė prievolė, nėra galutinis, priešingai, MAĮ nustato galimybę taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones ir iki administracinio sprendimo priėmimo.

42. Ginčijamo sprendimo teisėtumo, buvusio jo priėmimo metu, negalėjo paneigti ir pareiškėjo motyvas, kad mokesčių administratoriaus sprendimas vėliau buvo teismo panaikintas. Pažymėtina, kad viešojo administravimo subjektas, pasikeitus faktinei situacijai, gali priimti sprendimą, keičiantį anksčiau savo priimtą sprendimą, šis faktas savaime nesuponuoja išvados, jog tokiu sprendimu pažeidžiamos asmens, kurio atžvilgiu priimti administraciniai sprendimai, teisės. Be to, šiuo metu pareiškėjo minėta informacija yra neaktuali, nes mokesčių mokėtojo skundas yra atmestas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2019 m. lapkričio 27 d. priėmus sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4790-968/2019.

43. Nepagrįsti yra apelianto argumentai, kad mokesčių administratoriaus sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio, t. y. nepakankamai motyvuotas. Pažymėtina, kad mokesčių administratoriaus sprendimas taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones yra vienas iš sprendimų, kuriuo nėra sprendžiama dėl mokestinės prievolės nustatymo. Tai yra vienas iš sprendimų, kuriuo siekiama įvykdyti sprendimą dėl mokestinės prievolės nustatymo. Taigi spendimas, kuriu nėra nusprendžiama dėl mokestinės prievolės nustatymo, tik sprendžiamas vienas iš mokesčių administratoriaus kompetencijai priskirtų procesinio pobūdžio klausimų, laikytinas nagrinėjamu atveju pakankamai motyvuotu, kurį naikinti dėl pareiškėjo nurodytų motyvų nėra pagrindo.

44. Pirmosios instancijos teismas teisingai išnagrinėjo bylą, proceso teisės normų nepažeidė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan