2018-10-03 Nr. AB-17254-3-61-3-04046-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1443-624/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04046-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo U. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas U. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas), 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 10 d. iki 2015 m. liepos 14 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Kameros buvo perpildytos, jose buvo įrengtas atviras tualetas. Kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos ir apšvietimo, nebuvo karšto vandens, buvo šalta ir drėgna. Lukiškių TI-K išduodama patalynė buvo blogos būklės, o turėti savo pledus buvo draudžiama. Pasivaikščioti pareiškėjas galėjo tik 1 val. per dieną, pasivaikščiojimo kiemeliai buvo maži, be to, jam nebuvo išduodami sezoniniai drabužiai ir avalynė. Drabužius skalbti pareiškėjas turėjo rankomis, šaltame vandenyje. Dušu galėjo naudotis kartą per 7 dienas ir tik 10 min., buvo įrengti tik du dušai, todėl pareiškėjas dažnai nespėdavo nusiprausti. Maistas Lukiškių TI-K buvo gaminamas ir dalijamas blogomis sąlygomis, buvo nekokybiškas, jo trūko, o artimųjų siuntiniai buvo uždrausti. Nebuvo leidžiami ilgalaikiai pasimatymai. Pareiškėjui buvo išduodamas tik 1 rulonas tualetinio popieriaus, daugiau įsigyti neleido sunki pareiškėjo finansinė padėtis. Dantų šepetėlis, dantų pasta, skutimosi peiliukai ir putos pareiškėjui apskritai nebuvo išduodami. Telefono ir pašto paslaugos buvo mokamos. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas teigia patyręs dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, jaučia baimę, nevisavertiškumo jausmą, kuris žemino ir menkino. Patirtą neturtinę žalą vertina 2 000 Eur.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti.

4. Atsiliepime nurodė, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, kadangi čia laikomi ir suimtieji, ir nuteistieji iki gyvos galvos bei nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti įstaiga neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose numatytas inventorius. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką išduodami į kameras. Taip pat išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų kriauklių ir unitazų valymui. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kiekvienais metais ji buvo pratęsiama, nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, o nuo 2015 m. – vėl su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“.

5. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnio 14.6 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, yra padarytos didesnės arba mažesnės lentynos. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų.

6. Lukiškių TI-K tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, todėl sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Lukiškių TI-K langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše, vyrams muilas ir tualetinis popierius išduodami du kartus per mėnesį (mėnesio pradžioje ir viduryje), pagal nustatytas normas suimtiesiems kas mėnesį išduodami dantų šepetėlis, dantų pasta ir vienkartiniai skustuvai. Lukiškių TI-K patalynė išduodama pagal normas, nustatytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139. Lukiškių TI-K yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, o vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai. Viršutinius drabužius galima skalbti apmokėjus už skalbimo paslaugą. Suimtieji šia paslauga gali pasinaudoti ne rečiau kaip kartą per savaitę. Jei suimtasis neturi asmeninėje sąskaitoje pinigų, jis gali raštu kreiptis dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems grąžinami sausi.

7. Suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 val. pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščiojimo kiemelių plotas nuo 15,55 iki 37,40 kv. m. Teisės aktai nenumato galimybės nuteistajam gauti pašto arba perduodamą maisto produktų siuntinį. Lukiškių TI-K laikomų asmenų valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Lukiškių TI-K nėra įrengti ilgalaikių pasimatymų kambariai. Telefoninio pokalbio išlaidas pagal Bausmių vykdymo kodeksą apmoka pats nuteistasis.

8. Lukiškių TI-K taip pat prašė priteisti 4,86 Eur bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas iš pareiškėjo.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 23 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundo dalį ir priteisė pareiškėjui U. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

10. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, kilo dėl to, kad jis nuo 2013 m. spalio 10 d. iki 2015 m. liepos 14 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Iš byloje pateiktų duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2013 m. spalio 14 d. iki 2015 m. liepos 14 d. Pareiškėjas 2013 m. spalio 14 d. atvyko į Lukiškių TI-K, buvo uždarytas į kamerą Nr. 111, kurios plotas 7,45 kv. m, kameroje buvo 1 asmuo; 2013 m. spalio 15 d. perkeltas į kamerą Nr. 283, kurios plotas 7,69 kv. m, joje buvo laikomas iki 2013 m. gruodžio 18 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1–4 asmenys; 2013 m. gruodžio 19 d. perkeltas į kamerą Nr. 371, kurios plotas 7,18 kv. m, kameroje buvo 1 asmuo, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 291, kurios plotas 7,73 kv. m, joje buvo laikomas iki 2013 m. gruodžio 22 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 4 asmenys; 2013 m. gruodžio 24 d. išvyko į Alytaus pataisos namus (toliau – ir Alytaus PN); 2014 m. vasario 4 d. atvyko iš Alytaus PN, buvo uždarytas į kamerą Nr. 117, kurios plotas 7,31 kv. m, kameroje buvo 2 asmenys, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 263, kurios plotas 7,83 kv. m, joje buvo laikomas iki 2014 m. vasario 17 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2–4 asmenys; 2014 m. vasario 18 d. išvyko į Alytaus PN; 2014 m. gegužės 13 d. atvyko iš Alytaus PN, buvo uždarytas į kamerą Nr. 111, kurios plotas 7,45 kv. m, kameroje buvo 3 asmenys, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 270, kurios plotas 7,79 kv. m, joje buvo laikomas iki 2014 m. gegužės 19 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2–4 asmenys; 2014 m. gegužės 20 d. išvyko į Alytaus PN; 2015 m. gegužės 19 d. atvyko iš Alytaus PN, buvo uždarytas į kamerą Nr. 107, kurios plotas 7,38 kv. m, kameroje buvo 1 asmuo, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 270, kurios plotas 7,79 kv. m, kameroje buvo 2 asmenys; 2015 m. gegužės 20 d. išvyko į Švenčionių areštinę; 2015 m. birželio 3 d. atvyko iš Švenčionių areštinės, buvo uždarytas į kamerą Nr. 108, kurios plotas 7,38 kv. m, kameroje buvo 1 asmuo; 2015 m. birželio 4 d. perkeltas į kamerą Nr. 400, kurios plotas 40,40 kv. m, joje buvo laikomas iki 2015 m. birželio 8 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 4–10 asmenys; 2015 m. birželio 9 d. išvyko į Alytaus PN; 2015 m. birželio 30 d. atvyko iš Alytaus PN, buvo uždarytas į kamerą Nr. 107, kurios plotas 7,38 kv. m, kameroje buvo 1 asmuo; 2015 m. liepos 1 d. išvyko į Švenčionių areštinę; 2015 m liepos 8 d. atvyko iš Švenčionių areštinės, buvo uždarytas į kamerą Nr. 120, kurios plotas 7,38 kv. m, kameroje buvo 1 asmuo; 2015 m. liepos 9 d. perkeltas į kamerą Nr. 400, kurios plotas 40,40 kv. m, joje buvo laikomas iki 2015 m. liepos 13 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1–8 asmenys; 2015 m. liepos 14 d. išvyko į Alytaus PN.

Įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas 105 dienas, ir pareiškėjui minimalus plotas, būnant Lukiškių TI-K, buvo užtikrintas 17 dienų, 88 dienas Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjas praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą. Teismas, remdamasis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatomis, byloje nustatytų aplinkybių visuma, konstatavo, kad pareiškėjas dalį jo nurodyto laikotarpio bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Tokia išvadą teismas priėjo įvertinęs tai, kad mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių. Taigi valstybė 88 dienas neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, dėl to pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

11. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, sprendė, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

12. Teismas pažymėjo, kad kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas baldais ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas buvo itin mažas, jis beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą šiais laikotarpiais buvo ženkliai pažeista.

13. Vertindamas sanitarinio mazgo įrengimą ir tai, kad kamerose nebuvo karšto vandens, teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą, taip pat Lukiškių TI-K 2016 m. spalio 26 d. pažymoje Nr. 24-8177 „Dėl U. M. skundo“ nurodyta, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto yra atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Taigi ši patalpa nėra atskirose patalpose ir su atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema, kaip nustatyta Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K neužtikrino tinkamo sanitarinių mazgų įrengimo ir taip pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas.

14. Teismas dėl skundo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos ir apšvietimo, buvo šalta ir drėgna, nurodė, jog byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, kad U. M. dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas institucijas. Priešingai, byloje pateikta Lukiškių TI-K 2016 m. spalio 25 d. pažyma Nr. 24-8155, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas prašymų ir skundų dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu nepateikė. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas 2016 m. spalio 27 d. raštu Nr. 2.10-7962(16.4.1.10.12) teismą informavo, jog ginčo laikotarpiu nėra gavęs pareiškėjo skundų dėl jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K.

15. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus nustatė, kad atlikus patikrinimus, kameros Nr. 270 dirbtinė naktinė apšvieta neatitiko higienos normų, šis neatitikimas buvo pašalintas 2015 m. sausio mėnesį atliktos grįžtamosios kontrolės metu, kiti pareiškėjo nurodyti pažeidimai nebuvo nustatyti. Teismas pažymėjo, kad byloje pateiktuose Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose yra nurodyti duomenys apie sveikatos kontrolę, vykdytą ir tais laikotarpiais, kai pareiškėjo Lukiškių TI-K nebuvo, todėl vadovaudamasis protingumo principu, teismas rėmėsi tik tų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų duomenimis, kuriuose kamerų patikros aplinkybės buvo fiksuojamos per protingai trumpiausią laiko tarpą nuo ginčo laikotarpio. Atsižvelgdamas į byloje pateiktus įrodymus, taip pat į tai, jog daugiau duomenų, kad pareiškėjo laikymo konkrečioje kameroje metu būtų nustatyti kokie nors higienos normų reikalavimų pažeidimai, byloje nėra, teismas konstatavo Lietuvos higienos normos HN 76:2010 23 ir 26 punktų pažeidimus, o kitus pareiškėjo argumentus dėl netinkamos Lukiškių TI-K kamerų būklės atmetė.

16. Teismas dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad Lukiškių TI-K išduodama patalynė yra prastos būklės, o turėti savo pledus draudžiama, nurodė, jog sSkunde pareiškėjas nedetalizavo, kaip jo minima bloga būklė pasireiškė, t. y. ar patalynė buvo nešvari, susidėvėjusi, suplyšusi, nenurodė, kada (bent apytiksliai) šios aplinkybės buvo, kiek laiko tęsėsi. Kita vertus, byloje pateiktuose Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nurodyta, kad minkštasis inventorius yra dezinfekuojamas dezinfekavimo kamerose, minkštasis inventorius laikomas tam skirtose lentynose, yra tvarkingas, iš audinių, tinkamų dezinfekavimui, patalynė švari, nesuplyšusi. Dėl draudimo turėti pledus pažymėjo, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalį, taip pat Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 2 dalį, suimtiesiems bei nuteistiesiems nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė, jie gali naudotis savo patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu pageidauja. Taigi teisės aktuose suimtiesiems ir nuteistiesiems yra įtvirtinta teisė turėti tik nuosavus patalynės užvalkalus, o ne pačią patalynę (įskaitant antklodę (pledą)). Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo argumentus dėl netinkamos patalynės būklės bei draudimo turėti pledus, atmetė.

17. Vertindamas pareiškėjo teiginius, jog drabužius jam teko skalbti pačiam rankomis, šaltu vandeniu, teismas nurodė, kad atsiliepime į pareiškėjo skundą bei Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2016 m. spalio 26 d. pažymoje Nr. 24-8177 „Dėl U. M. skundo“ nurodoma, kad apatiniai drabužiai kartą per savaitę yra skalbiami nemokamai. Be to, suimtieji ir nuteistieji ne rečiau kaip kartą per savaitę gali pasinaudoti teikiama mokama asmeninių viršutinių drabužių skalbimo paslauga, o neturintieji asmeninėje sąskaitoje pinigų gali teikti prašymus dėl viršutinių drabužių išskalbimo nemokamai. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami jau sausi. Todėl teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K yra sudarytos sąlygos suimtiesiems skalbti ir džiovinti drabužius.

18. Dėl pasivaikščiojimo gryname ore teismas nurodė, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje nustatyta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Kadangi ginčo byloje dėl to, kad pareiškėjui buvo užtikrintas 1 valandos pasivaikščiojimas gryname ore nėra, šį pareiškėjo teiginį atmetė. Pareiškėjo skunde teismui pateiktus argumentai dėl Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemelių dydžių vertino kritiškai, kadangi iš byloje pateiktos medžiagos matyti, kad jų plotai yra nuo 15,55 iki 37,40 kv. m, o ne nuo 10 iki 14 kv. m, kaip teigia pareiškėjas. Kita vertus, laisvės atėmimo tvarką reglamentuojantys ar kiti teisės aktai ir nereglamentuoja konkretaus pasivaikščiojimo kiemelio dydžio (ploto) bei vienam asmeniui tenkančio ploto tokiame kiemelyje. Teisės aktų nuostatos įtvirtina tik pagrindinį principą, kad suėmimo ar laisvės atėmimo vietos teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai, atitinkantį Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendaciją šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“.

19. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skundžiasi tuo, jog galimybė nusiprausti po dušu jam buvo sudaroma tik vieną kartą per savaitę, duše būdavo tik 2 purkštuvai, todėl jis ne visada spėdavo nusiprausti. Ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo sudarytos galimybės šia teise pasinaudoti, byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis būtų nespėjęs nusiprausti po dušu tam skirtu metu, nenurodė, kada tai įvyko. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais dėl naudojimosi dušu tvarkos, jo buvimo Lukiškių TI-K metu, būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ir (ar) kitas institucijas. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjo argumentus dėl naudojimosi dušu sąlygų ir tvarkos, teismas atmetė.

20. Dėl maisto Lukiškių TI-K gaminimo ir dalijimo blogomis sąlygomis, kad maistas buvo nekokybiškas, jo trūko, o artimųjų siuntiniai buvo uždrausti, teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 86 punkte nustatyta teisė įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų tardymo izoliatorių parduotuvėse, todėl trūkstant maisto pareiškėjas galėjo šia teise pasinaudoti. Skunde pareiškėjas nedetalizavo, kuo konkrečiai pasireiškė blogos maisto gaminimo bei dalijimo sąlygos, taip pat kokie galimai netinkami maisto produktai jam buvo pateikiami ir kokių maisto produktų trūko. Atsiliepime Lukiškių TI-K nurodė, kad kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybė yra tikrinama Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo, kuris, patikrinęs maistą, savo parašu patvirtina pagaminto maisto kokybę. Lukiškių TI-K tiekiamo maisto laboratoriniai tyrimai buvo atliekami 2013 m. gruodžio 19 d. ir 2015 m. gruodžio 22 d., nedirbančių vyrų maisto davinys atitiko teisės aktuose nustatytą energinę vertę. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad Lukiškių TI-K nepažeidė teisės aktų reikalavimų dėl asmenų maitinimo.

21. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai maisto perdavimo siuntiniuose suimtiesiems ar nuteistiesiems teisės aktai nenumato. Dėl pareiškėjo aprūpinimo tualetiniu popieriumi (išduodamas 1 rulonėlis, todėl jo nuolat trūko), dantų šepetėlis, dantų pasta, skutimosi peiliukai ir putos apskritai nebuvo išduodami, pareiškėjas taip pat nebuvo aprūpintas sezoniniais drabužiais ir avalyne, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, jog pareiškėjui per mėnesį buvo išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, nėra. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2016 m. spalio 26 d. pažymoje Nr. 24-8177 „Dėl U. M. skundo“ taip pat nurodyta, kad skutimosi peiliukai, dantų pasta (50 ml), dantų šepetėlis išduodami kartą per mėnesį, prireikus antrajam kartui – pagal raštišką prašymą. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas su rašytiniais prašymais dėl papildomų skutimosi peiliukų ir (ar) dantų šepetėlio bei pastos išdavimo ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K pareigūnus. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjo aprūpinimo tualetiniu popieriumi, dantų šepetėliu ir dantų pasta normos nebuvo pažeistos.

22. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog U. M. ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo išduoti Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose nustatyti drabužiai ir avalynė. Kita vertus, pareiškėjas skunde nenurodė, kokie konkrečiai drabužiai ir avalynė jam nebuvo išduoti. Byloje nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu kalėdamas Lukiškių TI-K pareiškėjas neturėjo drabužių ir (ar) avalynės ir kad dėl tam tikrų drabužių ir (ar) avalynės išdavimo skundais ar prašymais jis būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją. Teismas atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad į Lukiškių TI-K pareiškėjas atvyko iš Alytaus PN, kuriuose taip pat galioja nuteistųjų asmenų aprūpinimo drabužiais ir avalyne normos. Be to, skunde U. M. nurodė, kad būdamas Lukiškių TI-K skalbė savo drabužius. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas nurodė, kad neturi pagrindo spręsti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K neturėjo drabužių ir (ar) avalynės, nes naudojosi savo asmeniniais drabužiais ir avalyne.

23. Dėl ilgalaikių pasimatymų teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju, byloje nėra jokių duomenų, kad U. M. ginčui aktualiu laikotarpiu būtų siekęs gauti ilgalaikių pasimatymų. Iš pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių apskritai nėra aišku, su kuo jis pageidavo ilgalaikių pasimatymų, kadangi skunde tik abstrakčiai nurodoma, kad buvo uždrausti ilgalaikiai pasimatymai „su sužadėtine ir/ar sutuoktine“. Vien abstraktūs pareiškėjo teiginiai dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo, nepagrindžiant ir neįrodant aplinkybės, kad pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigos administracijai teikė prašymą skirti ilgalaikius pasimatymus, o Lukiškių TI-K administracija tokio prašymo netenkino, nesudaro pagrindo vertinti, kad laisvės atėmimo įstaigos administracija pareiškėjo atžvilgiu nurodytais aspektais veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal Bausmių vykdymo kodekso ar kitus teisės aktus. Aplinkybė, kad Lukiškių TI-K nėra įrengtos ilgalaikiams pasimatymams skirtos patalpos, taip pat nepatvirtina, jog pareiškėjas būtų kokiu nors būdu išreiškęs valią būtent dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo, ir savaime nereiškia, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Taigi byloje nenustačius, kad pareiškėjas būtų išreiškęs savo valią dėl ilgalaikių pasimatymų organizavimo, laisvės atėmimo įstaigai neprivalant ex officio (pagal pareigas) šių pasimatymų organizuoti be asmenų, kuriems ribojama laisvė, prašymo, nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovo veiksmai šiuo atveju buvo neteisėti.

24. Pareiškėjo teigimu, skambučiai telefonu ir pašto paslaugos Lukiškių TI-K buvo mokamos. Įvertinęs aktualų teisinį reglamentavimą, teismas sprendė, kad pareiškėjo susirašinėjimas ir telefoniniai pokalbiai buvo apmokestinti pagrįstai.

25. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad dėl netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų būtų pablogėjusi jo sveikata. Į bylą pateiktame Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2016 m. lapkričio 2 d. rašte Nr. S-PER-2788 nurodyta, kad U. M. ginčo laikotarpiu su skundais dėl pablogėjusios sveikatos nesikreipė. Iš byloje pateiktos pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenų matyti, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo atliekami profilaktiniai tyrimai, pareiškėjas lankėsi pas odontologą, taip pat buvo diagnozuotos peršalimo ligos, yra įrašų apie pareiškėjo susirgimus, atsiradusius iki patekimo į laisvės atėmimo įstaigas, tačiau jokios informacijos apie kokius nors negrįžtamus pareiškėjo sveikatos pakitimus, sąlygotus netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu, pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra. Teismas pareiškėjo teiginius dėl depresijos ir sveikatos pablogėjimo atmetė.

26. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Lukiškių TI-K pažeidimų (minimalaus asmeniui tenkančio kameros ploto neužtikrinimą, netinkamą sanitarinių mazgų įrengimą ir kamerų temperatūros bei apšvietos reikalavimų neužtikrinimą) mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 1 000 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinei žalai atlyginti priteisė 1 000 Eur.

III. 27. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti.

28. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia iš esmės aplinkybėmis, nurodytomis teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai nurodo, kad nors Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose, kaip tinkama nurodoma praktika, yra nurodoma tai, jog kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tačiau tiek ankščiau galiojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010, tiek dabar galiojančioje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015, tokie standartai nėra numatyti. Pažymi, kad tiek Lietuvos higienos norma HN 76:2010, tiek HN 134:2015, taikomos, projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Teisės aktai bei higienos normos taip pat nenumato, kad gyvenamosiose kamerose esančiuose sanitariniuose mazguose būtų įrengtos durelės. Be to, vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Teisės aktai, reglamentuojantys kamerų įrengimą, nenumato, kad sanitariniai mazgai būtų atitverti nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

29. Atsakovo teigimu, atsižvelgiant į tai, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, tai lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Vadovaudamasis ginčui aktualia teisės normų sistemine analize, teisingumo ir protingumo kriterijais, Lukiškių TI-K teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga - valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Be to, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

30. Atsakovas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi, prašo priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2013 m. spalio 10 d. iki 2015 m. liepos 14 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį.

32. Pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo skundą tenkinęs iš dalies, nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta ploto norma (88 dienas), tinkamas sanitarinių mazgų įrengimas, nesilaikyta higienos normomis nustatytų temperatūros ir apšvietos reikalavimų, todėl pripažino pareiškėją dėl to patyrus neturtinę žalą ir priteisė jam 1 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

33. Vertindama apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad, suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. ABTĮ 140 straipsnyje nurodyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (1 dalis); teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (2 dalis). Šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų, todėl ji bylą apeliacine tvarka nagrinėja neperžengdama apeliacinių skundų ribų.

34. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, savo pateiktame apeliaciniame skunde pateikia nesutikimo su teismo sprendimo dalimi, kuria buvo nustatytas pažeidimas – netinkamas sanitarinio mazgo įrengimas, motyvus.

35. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir 2 Bendrasis pranešimas [CPT/Inf (92) 3], 49 p.). Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (CPT/Inf (2015) 12, 74 p.) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09).

36. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte įtvirtinta, jog tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. HN 76:2010 21 punkte numatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių sanitarinis mazgas turi būti įrengtas atskirose patalpose ir turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

37. Nors, atsakovo teigimu, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie higienos normų HN 76:2010 ir HN 134:2015 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, o sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą, tačiau ši aplinkybė neatleidžia atsakovo atstovo (Lukiškių TI-K) nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1395-502/2017).

38. EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Be to, EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81 p.).

39. Į šią EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele taip pat nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017 ir kt.).

40. Taigi, vadovaujantis minėta teismų praktika, atsakovo argumentai, kad Lukiškių TI-K sanitarinių mazgų įrengimas (kai įrengta tik 1,5 m aukščio pertvara), atitinkantis teisės aktų reikalavimus, užtikrina pareiškėjo privatumą naudojantis tokiu sanitariniu mazgu, taip pat ir siekiant saugumo užtikrinimo įstaigos kamerose, nepagrįsti ir atmestini. Pažymėtina, kad šiuo atveju atsakovo atstovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė į tinkamą sanitarinio mazgo įrengimą ir privatumą pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta.

41. Pabrėžtina, jog šiuo atveju apeliaciniame skunde atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, nesutikimą pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės argumentuoja tuo, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, kadangi pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą, t. y. šiuo aspektu nėra valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos arba neveikimo, be to, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos ir jos dydžio. Tačiau šių savo teiginių Lukiškių TI-K iš esmės nedetalizuoja, nenurodo konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų pagrindu padarytomis išvadomis motyvų. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju apygardos administracinis teismas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamame sprendime išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė faktinėmis byloje nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, todėl, sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo gyvenimo sąlygų neužtikrinant minimalaus kameros ploto, temperatūros ir apšvietos Lukiškių TI-K, šių motyvų nekartoja.

42. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių dėl minimalios ploto normos, temperatūros ir apšvietos neužtikrinimo iš esmės neginčija ir nepateikė jokių nurodytus pirmosios instancijos teismo nustatytus pažeidimus paneigiančių duomenų.

43. Šiame kontekste pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017 ir kt.).

44. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodinėjimo standartų laikėsi, kadangi, kaip minėta, materialiojo teisinio pobūdžio faktą – neturtinės žalos, pasireiškusios fiziniais nepatogumais, papildomu diskomfortu, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimu, pareiškėjui padarymą grindė tokiais faktiniais duomenimis, kaip kad pareiškėjo laikymu 88 paras sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, keliamų vienam asmeniui kameroje tenkančiam plotui, taip pat pareiškėjo laikymu Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu pažeidžiant kalinimo įstaigose esantiems asmenims nustatytą minimalų privatumo standartą naudojantis sanitariniais įrenginiais bei neužtikrinant higienos normomis nustatytų temperatūros ir apšvietos standartų. Taigi, tai sudarė pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjui galėjo kilti atitinkamos neigiamos pasekmės. Šiuo aspektu atsakovas nepagrindė, kodėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus nepatogumus.

45. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo teiginys, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.

46. Papildomai pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo, apeliacinės instancijos teismas, pirmiausiai, pabrėžia, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014). Atitinkamai teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuotų pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, gyvenimo lygį ir kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju atsakovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 1 000 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

47. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

48. Apeliaciniame skunde atsakovo atstovas, vadovaudamasis ABTĮ ir Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, be kita ko, prašo priteisti iš pareiškėjo dėl su ginču susijusios medžiagos (dokumentų) pateikimo teismui patirtas išlaidas. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas medžiagą, už kurios parengimą prašo priteisti patirtas išlaidas, teismui pateikė vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį (b. l. 6–8), t. y. vykdydamas teismo nurodymą. Pabrėžtina, kad įrodymų, reikalingų administracinių bylų nagrinėjimo teisme pasiruošimui, pateikimą reglamentuoja ABTĮ 67 straipsnio 3 dalis. Minėti dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl nurodyta Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovo atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Pažymėtina, jog tokios praktikos nuosekliai laikomasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose (žr., pvz., 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-945/2014, 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015 ir kt.). Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti minėtą atsakovo atstovo prašymą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos vslstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė