2020-10-14 Nr. AB-19106-3-61-3-03340-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1918-575/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03340-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. (E. V.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. V. (E. V.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovo atstovas), 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

2.1. Nuo 2016 m. spalio 21 d. iki 2018 m. rugsėjo 27 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) jis buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) netinkamomis kalinimo sąlygomis, t. y. buvo pažeistas vienam asmeniui turintis tekti minimalus gyvenamojo ploto reikalavimas, taip pat nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Tualetas buvo atskirtas užuolaida, todėl pareiškėjas, naudodamasis sanitariniu mazgu, buvo stebimas kitų asmenų.

2.2. Pareiškėjui nebuvo išduodamos priemonės, reikalingos praustuvų ir unitazų valymui. Kamerose nebuvo spintelių laikyti maisto produktus, todėl jie sugesdavo. Kamerose veisėsi graužikai ir tarakonai. Gyvenamosiose patalpose buvo išdaužyti langai, todėl jose buvo šalta. Be to, lyjant lietui viršutiniame aukšte pro lubas tekėdavo vanduo, dėl ko sušlapdavo patalynė, trupėjo sienų apdaila. Pareiškėjui teko kalėti kartu su rūkančiais asmenimis. Jis tik vieną kartą per savaitę turėjo galimybę praustis duše, kuris buvo sugedęs, tekėjo tik šaltas vanduo. Gyvenamosiose patalpose dažnai dingdavo elektra, todėl sugedo pareiškėjo televizorius ir arbatinukas.

2.3. Pareiškėjas dėl nurodytų kalinimo sąlygų patyrė stresą, dvasinius išgyvenimus, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 8 000 Eur suma ir kurią prašė priteisti iš atsakovo.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

3.1. Pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamojoje patalpoje, sanitarinio mazgo įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Tualetas nuo gyvenamosios patalpos atskirtas 1,5 m aukščio sienele, asmenų privatumui užtikrinti kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos.

3.2. Teisės aktai nenustato reikalavimo kamerose įrengti karšto vandens tiekimo sistemos. Pareiškėjui vieną kartą per savaitę buvo suteikiama teisė nusiprausti duše 15 min., todėl jo teisės nebuvo pažeistos. Siekiant užtikrinti asmenų privatumą dušuose yra įrengtos pertvaros. Administracija nuolat reikalauja iš nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose ir tam reikalingas inventorius yra išduodamas į kameras, taip pat atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai. Lukiškių TI-K kamerose papildomų spintelių ir lentynų negalima įrengti dėl pakankamai mažo kamerų ploto.

3.3. Lukiškių TI-K administracija ginčui aktualiu laikotarpiu nėra gavusi pareiškėjo skundų dėl sugedusio televizoriaus ar arbatinuko. Be to, elektros sutrikimų Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu nebuvo registruota.

3.4. Laikant pareiškėją kamerose buvo atsižvelgiama į tai, kad pareiškėjas yra nerūkantis. Lukiškių TI-K įrengtos specialios vietos rūkymui, iškabinti įspėjamieji bei rūkymą draudžiantys ženklai ir (arba) užrašai.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

5. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl per mažo vienam asmeniui tenkančio laisvo kameros ploto, teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktu, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas, nustatydamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusį gyvenamąjį plotą, vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, pagal kuriuos pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose, kuriose, įvertinus kameros plotą ir jose laikomų asmenų skaičių, pareiškėjui teko daugiau kaip 3,6 kv. m ploto, t. y. Įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtina minimali gyvenamosios ploto norma nebuvo pažeista. Teismas atkreipė dėmesį, kad net ir atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (0,56 kv. m) vienam asmeniui teko daugiau kaip 3 kv. m kameros ploto. Taigi ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K nepažeidė pareiškėjo teisių į minimalią gyvenamojo ploto normą nei nacionalinės teisės aktų, nei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) prasme.

6. Dėl pareiškėjo nurodyto privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimo teismas nurodė, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, kadangi kiti asmenys (kiti kameroje laikomi suimtieji (nuteistieji), pareigūnai) iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės gali asmenį matyti. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas įrengiant duris arba kitu būdu. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K administracija tam tikrose kamerose įrengė sanitarinių mazgų patalpas kaip atskiras kabinas su durimis, tačiau pareiškėjas šiose kamerose nebuvo laikomas. Teismas vertino, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimo, todėl pripažino, jog visą ginčo laikotarpį (702 paras) buvo pažeistas pareiškėjo privatumas, dėl ko šiuo aspektu konstatavo atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus.

7. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl spintelių Lukiškių TI-K kamerose neįrengimo, higienos priemonių neišdavimo, kamerose buvusių graužikų, krentančio tinko nuo lubų, viršutiniame aukšte per lubas tekančio vandens, kameroje išdaužto lango, karšto vandens kamerose nebuvimo, elektros gedimo, sugedusio arbatinukas ir televizorius, laikymo kamerose kartu su rūkančiais nuteistaisiais. Teismas šiais aspektais nurodė, kad byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K kameros būtų įrengtos nesilaikant Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Taisyklės), reikalavimų. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis su prašymas išduoti reikiamą valymui inventorių ar priemones, todėl teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo paaiškinimais, kad Lukiškių TI-K administracija išduoda nuteistiesiems reikiamą inventorių kameroms tvarkyti. Vilniaus visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas patikrinimo aktuose nenustatė kenkėjų kamerose ir higienos reikalavimų pažeidimų (dėl krentančio tinko, tekančio vandens, išdaužto stiklo), o pareiškėjo skundo argumentus dėl šių pažeidimų teismas vertino kaip abstrakčius. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir HN 134:2015) 18 punkto nuostatomis, pažymėjo, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas, tačiau ne į kameras. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo teiginiais, kad Lukiškių TI-K elektros instaliacija buvo įrengta laikantis teisės aktų reikalavimų, o Lukiškių TI-K administracija nepažeidė Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo nuostatų. Administracijos reikalų skyriuje ginčo laikotarpiu nebuvo įregistruota pareiškėjo skundų dėl sugedusio televizoriaus arba arbatinuko, be to, iš pateiktos asmens sveikatos istorijos nematyti, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų pablogėjusi sveikata.

8. Teismas, vadovaudamasis HN 134:2015 44 punkto, Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymo „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“ nuostatomis, pažymėjo, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims yra užtikrinta teisės aktuose numatyta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti duše. Teismas akcentavo, kad ir pats pareiškėjas skunde neneigė, jog būdamas Lukiškių TI-K galėjo maudytis po šiltu dušu vieną kartą per savaitę, todėl atsižvelgdamas į tai, kad tokia naudojimosi dušais tvarka atitinka teisės aktų reikalavimus, teismas sprendė, kad atsakovo atstovas nepažeidė pareiškėjo teisių dėl naudojimosi dušu tvarkos.

9. Teismas, apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K 702 paras, t. y. visą ginčo laikotarpį, buvo laikomas pažeidus jo teisę į privatumą naudojantis Lukiškių TI-K kamerose esančiais sanitariniais mazgais. Teismas vertino, kad dėl nustatyto privatumo ribojimo pažeidimo pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovui kyla pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam piniginį ekvivalentą.

10. Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti teismas, atsižvelgęs į pažeidimo pobūdį bei jo trukmę (702 paras pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant jo privatumą naudojantis Lukiškių TI-K kamerose esančiais sanitariniais mazgais), į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, sprendė, kad nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati yra 2 000 Eur suma.

III. 11. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti. Apeliaciniame skunde nurodoma:

11.1. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo laikymą teisės aktų reikalavimus neatitinkančiose kamerose, tačiau nemotyvavo, kodėl, teismo manymu, pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo pozicija yra neargumentuota.

11.2. Tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. EŽTT 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirsi prieš Jungtinę Karalystę (Nr.2), Nr.74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 4451/70).

11.3. Šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos, nenurodė, kodėl būtent jo nurodyta piniginė suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Taigi nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

12. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo atstovo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, mano, jog jis yra teisingas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo priteisimo.

14. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, susijusias su jam neužtikrintomis kalinimo sąlygomis ir patirta neturtine žala, atsakovo atstovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu (iš viso 702 paras) nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais, dėl ko pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuriai atlyginti teismas priteisė 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

15. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, teigdamas, jog pareiškėjas nepagrindė jam kilusios neturtinės žalos, o asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

16. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo atstovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo atstovo apeliacinio skundo ribų.

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjui priteistinas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Aplinkybė, kad atsakovo atstovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo bylai reikšmingų aplinkybių vertinimu, negali būti pagrindas išvadai dėl sprendimo nemotyvavimo ar nepakankamo motyvavimo. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

18. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenims, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad nuo 2016 m. spalio 21 d. iki 2018 m. rugsėjo 27 d., iš viso 702 paras, buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis kamerose esančiu sanitariniu mazgu.

19. Pažymėtina, kad valstybė turi užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą; 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją).

20. Vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).

21. Nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis kamerose įrengtais sanitariniais mazgais. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad tokios aplinkybės pareiškėjui sukėlė nepatogumus, diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigų veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

22. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

23. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

24. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (702 paras buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, mano, jog nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas nelaikytina pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą. Atsižvelgus į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui pagrįstai priteistas 2 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

26. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo atstovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Vilniaus pataisos namų apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius