2019-09-25 Nr. AB-18089-3-61-3-01378-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-488-756/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01378-2019-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.1.1; 43.5.1.2; 59.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. Ž. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai ir viešajai įstaigai Jūrininkų sveikatos priežiūros centrui.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2018 m. kovo 15 d. sprendimą (raštą) Nr. (1.1.36-423) 4-954 ir 2019 m. kovo 29 d. sprendimą (raštą) Nr. (1.1.36-421) 4-988 (pareiškėjos skunde klaidingai nurodyta šio rašto data); 2) panaikinti VšĮ „Jūrininkų sveikatos priežiūros centro” (toliau – ir Centras) 2019 m. vasario 20 d. sprendimą (raštą) Nr. S3-172; 3) įpareigoti atsakovus spręsti klausimą dėl pareiškėjos sanatorinio reabilitacinio gydymo už 2018 ir 2019 metus iš naujo ir iš esmės; 3) priteisti solidariai pareiškėjos naudai iš abiejų atsakovų padarytos 50 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. metines procesines palūkanas įstatymo numatyta tvarka.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 10 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

Teismas pažymėjo, kad iš pareiškėjos skundo turinio ir jo priedų matyti, jog pareiškėja, siekdama, kad jai būtų skirtas reabilitacinis gydymas už 2018 ir 2019 metus, su 2019 m. sausio 29 d. skundu kreipėsi į Centrą, kuris pareiškėjai pateikė atsakymą 2019 m. vasario 20 d. raštu Nr. S3-172, su kuriuo pareiškėja nesutinka.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 straipsnio 2, 6, 9 dalimis, 24 straipsnio 1, 2, 3, 8 dalimis, Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 75 straipsnio 2 dalies 6 punktu, Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 52 straipsnio 2 punktu, padarė išvadą, kad pacientų ginčams su sveikatos priežiūros įstaiga nustatyta išankstinė ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Esant ginčui, nesusijusiam su žalos atlyginimu, pirma privaloma kreiptis į sveikatos priežiūros įstaigą, kurioje paciento teisės galbūt buvo pažeistos, o neapgynus savo pažeistų teisių, po to galima kreiptis į Valstybinę akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybą prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Esant ginčui dėl žalos atlyginimo, pacientas pirma turi kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Pareiškėja nepateikė nei Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, nei Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos sprendimų, kuriais būtų išspręstas ginčas. Tik išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą institucijoms priėmus sprendimus pareiškėja galėtų kreiptis į teismą.

Teismas taip pat pabrėžė, kad pareiškėja reikalavimus, be kita ko, reiškia dėl Centro, kuris nėra viešojo administravimo įgaliojimus turintis subjektas, ir dėl to ginčas šiuo atveju kyla tarp pareiškėjos, kaip paciento, ir sveikatos priežiūros įstaigos bei yra susijęs su Centro teikiamomis sveikatos priežiūros paslaugomis, kurios yra civilinės teisės reguliavimo dalykas. Centras, atsakydamas į minėtą pareiškėjos skundą, veikė ne viešojo administravimo, bet privatinės teisės reglamentuojamų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo santykių srityje.

Teismas, apibendrindamas nurodytus argumentus, konstatavo, jog skundo reikalavimas panaikinti Centro 2019 m. vasario 20 d. raštą Nr. S3-172 nepriskirtinas nagrinėti administraciniam teismui, nes reikalavimai kildinami ne iš administracinių teisinių santykių viešojo administravimo srityje, todėl byla nenagrinėtina administraciniame teisme. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas pažymėjo, kad pareiškėjos skundo reikalavimą panaikinti Centro 2019 m. vasario 20 d. raštą Nr. S3-172 atsisakytina priimti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

Teismas, atsižvelgęs į Ministerijos raštų (2019 m. kovo 29 d. raštas Nr.(1.1.36-421) 4-988 ir 2018 m. kovo 15 d. raštas Nr. (1.1.36-423) 4-954) turinį, padarė išvadą, kad šie pareiškėjos ginčijami Ministerijos raštai iš esmės yra informacinio (aiškinamojo) pobūdžio dokumentai, kadangi juose pareiškėjai pateikiama tik informacija. Kaip matyti, šiuose Ministerijos raštuose nėra jokių imperatyviai suformuluotų pareiškėjai privalomų elgesio taisyklių, raštai nenustato jokių pareiškėjos teisių ir (ar) pareigų, neišreiškia viešojo administravimo subjekto valinio sprendimo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Todėl teismas vertino, kad Ministerijos 2019 m. kovo 29 d. raštas Nr. (1.1.36-421) 4-988 ir 2018 m. kovo 15 d. raštas Nr. (1.1.36-423) 4-954 nelaikytini ABTĮ nustatyta tvarka skundžiamais administraciniais aktais, ir pareiškėjos skundo reikalavimą dėl šių raštų panaikinimo atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Teismo vertinimu, atsisakius priimti pareiškėjos skundo reikalavimus dėl Centro ir Ministerijos raštų panaikinimo, atitinkamai atsisakytina priimti ir išvestinį pareiškėjo skundo reikalavimą iš atsakovų solidariai priteisti neturtinę žalą.

II. Pareiškėja padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėja taip pat prašo nušalinti teisėją Violetą Balčytienę nuo tolimesnio bylos nagrinėjimo.

Pareiškėja nurodo, kad teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė priimti jos skundą. Nesutinka, kad skundžiami atsakovų administraciniai aktai jai nesukelia teisinių pasekmių ir yra tik informacinio pobūdžio. Teismas šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6, 19 straipsnius, 30 straipsnio l dalį. Be to, minėtuose administraciniuose aktuose nurodyta, kad jie yra skundžiami Vilniaus apygardos administraciniam teismui ABTĮ nustatyta tvarka. Todėl minėti aktai tinkamai ir laiku buvo apskųsti teismui ir jų teisėtumą teismas turėjo įvertinti. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad ji yra padavusi skundą Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, tačiau minėta komisija nagrinėja klausimą tik dėl padarytos žalos jos sveikatai atlyginimo, o ne dėl skubaus jos išsiuntimo gydyti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Pareiškėja atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutartį, kuria atsisakyta priimti jos skundą.

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą. Tačiau teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinta įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje nuosekliai pažymi, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2073-662/2019).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2018 m. kovo 15 d. sprendimas (raštas) Nr. (1.1.36-423) 4-954 ir 2019 m. kovo 29 d. sprendimas (raštas) Nr. (1.1.36-421) 4-988 (pareiškėjos skunde klaidingai nurodyta šio rašto data) pareiškėjai jokių teisinių pasekmių nesukelia. Įvertinus minėtų raštų turinį, yra akivaizdu, kad tai yra informacinio (aiškinamojo) pobūdžio dokumentai, kadangi juose pareiškėjai pateikiama tik informacija, šiuose Ministerijos raštuose nėra jokių imperatyviai suformuluotų pareiškėjai privalomų elgesio taisyklių, raštai nenustato jokių pareiškėjos teisių ir (ar) pareigų, neišreiškia viešojo administravimo subjekto valinio sprendimo ir neužkerta pareiškėjai kelio ginti savo teises kompetentingose institucijose. Tai, kad viename iš minėtų Ministerijos raštų nurodyta, kad toks raštas gali būti skundžiamas administraciniam teismui, nepaneigia išvados, kad šie raštai nenagrinėti teismų ABTĮ nustatyta tvarka, pagrįstumo. Todėl teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos reikalavimą dėl aptariamų Ministerijos raštų panaikinimo vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, kad atsisakoma priimti skundą, jei skundas nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismui, kad pareiškėjos reikalavimas panaikinti VšĮ „Jūrininkų sveikatos priežiūros centro” 2019 m. vasario 20 d. sprendimą (raštą) Nr. S3-172, kuriuo buvo atisakyta pareiškėjai skirti palaikomąją reabilitaciją (reabilitacinį gydymą), nes tam nėra medicininių indikacijų, yra susijęs su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad sveikatos priežiūros paslaugų teikimas negali būti laikomas nei viešuoju, nei vidaus administravimu, o ginčai, kylantys tarp paciento ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ar neteikimo, būdami civilinio teisinio pobūdžio, yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-586-442/2016).

Taigi teismas skundžiama nutartimi pagrįstai konstatavo, kad Centras minėtu 2019 m. vasario 20 d. sprendimu (raštu) Nr. S3-172, atsakydamas į pareiškėjos skundą, veikė ne viešojo administravimo, bet privatinės teisės reglamentuojamų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo teisinių santykių srityje. Todėl pripažintina, kad teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atsisakė priimti ir pareiškėjos skundo reikalavimą dėl minėto Centro sprendimo panaikinimo, nors ir vadovavosi netinkamu pagrindu, t. y. teismas šį skundo reikalavimą turėjo atsisakyti priimti ne pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kurio pagrindu atsisakoma priimti skundą, kai jis teismingas kitam administraciniam teismui, bet vadovaudamasis jau minėtu ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kurio pagrindu atsisakoma priimti skundą, kai jis apskritai neteismingas administraciniam teismui.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismui, skundžiama nutartimi pagrįstai atsisakius priimti pirmuosius du pagrindinius pareiškėjos skundo reikalavimus, atsirado pagrindas atsisakyti priimti ir likusią pareiškėjos skundo dalį (t. y. išvestinius reikalavimus dėl įpareigojimo atsakovus spręsti klausimą dėl pareiškėjos reabilitacinio gydymo bei neturtinės žalos atlyginimo ir procesinių palūkanų priteisimo).

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad yra niekuo nepagrįsti pareiškėjos argumentai, jog teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, kadangi, kaip konstatuota, teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atsisakė priimti jos skundą. Teismas skundžiamoje nutartyje aiškiai nurodė, į kokias institucijas (įstaigas) pareiškėja turi teisę kreiptis, siekdama apingti savo galbūt pažeistas teises dėl jai neteikiamų sveikatos priežiūros paslaugų (netinkamo jų teikimo).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą. Todėl skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas. Konstatavus, kad teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą, pareiškėjos prašymas dėl teisėjos Violetos Balčytienės nušalinimo nagrinėjamu atveju yra nebeaktualus ir dėl to nevertintinas, kadangi administracinė byla pagal aptariamą pareiškėjos skundą nebus nagrinėjama administraciniame teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos I. Ž. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė