2016-06-15 Nr. AB-12867-3-61-3-04722-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-491-602/2016 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04722-2015-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 61.2; 63.3.8; 67; 79.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. birželio 15 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan

(pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų J. B. ir Žemaitijos visuomenės parlamento atskirąjį skundą

dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. B. ir Žemaitijos visuomenės parlamento skundą atsakovei valstybės įmonei Registrų centrui, trečiajam suinteresuotam asmeniui valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjai J. B. ir Žemaitijos visuomenės parlamentas (toliau – ir pareiškėjai) 2015 m. rugsėjo 24 d. pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, kuriame prašė: 1) įpareigoti valstybės įmonę Registrų centrą (toliau

– ir VĮ Registrų centras, atsakovė) atsakyti į pareiškėjo 2015 m. rugpjūčio 3 d. paštu ir elektroniniu paštu VĮ Registrų centrui išsiųstą skundą, kuriuo pareiškėjas prašė jo vardu įregistruoti pastatą, esantį Sudmantų kaime, Klaipėdos rajone (toliau – ir nekilnojamojo turto objektas), išduoti nekilnojamojo turto objekto nuosavybės registracijos pažymėjimą ir iki 2015 m. rugpjūčio 22 d. atsiprašyti už VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo pareiškėjui padarytą itin didelę moralinę ir materialinę žalą; 2) panaikinti nekilnojamojo turto objekto registraciją K.

B. vardu ir įregistruoti nekilnojamojo turto objektą pareiškėjo J. B. vardu. 2015 m. spalio 5 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi priimtas pareiškėjų reikalavimas įpareigoti VĮ Registrų centrą atsakyti į pareiškėjų skundą. Kitoje dalyje skundą atsisakyta priimti. 2015 m. lapkričio 30 d. pareiškėjai patikslino skundą, prašydami teismo: 1) panaikinti VĮ Registrų centro 2015 m. spalio 19 d. raštą Nr. (1.1.4.)s-4865 „Dėl atsisakymo nagrinėti skundą“ (toliau – ir 2015 m. spalio 19 d. sprendimas); 2) atnaujinti praleistą terminą ir įpareigoti atsakovą panaikinti nekilnojamojo turto objekto 2002 m. vasario 25 d. atliktą registraciją K. B. vardu (duomenys neskelbtini) bei įregistruoti nekilnojamojo turto objektą pareiškėjo vardu (taikyti restituciją); 3) priteisti Žemaitijos visuomenės parlamentui iš atsakovo

156 000 Eur nuostolių. 2015 m. gruodžio

8 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi priimtas pareiškėjų reikalavimas panaikinti VĮ Registrų centro 2015 m. spalio 19 d. sprendimą, o 2016 m. sausio 21 d. nutartimi priimtas pareiškėjų reikalavimas dėl 156 000 Eur turtinės žalos priteisimo. Likusioje dalyje skundą atsisakyta priimti. 2016 m. vasario

11 d. (pagal pašto spaudą ant voko) pareiškėjai pateikė teismui papildomus įrodymus bei iškėlė patikslintus reikalavimus, t. y. pareiškėjai prašė teismo: 1) atnaujinti terminą skundo reikalavimui dėl restitucijos taikymo; 2) priteisti Žemaitijos visuomenės parlamentui 429 157 Eur turtinę žalą. 2016 m. vasario

17 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi pareiškėjų reikalavimas dėl 429 157 Eur turtinės žalos priteisimo priimtas nagrinėti. Kitoje dalyje skundą atsisakyta priimti. 2016 m. kovo 10 d. (pagal pašto antspaudą ant voko) pareiškėjai pateikė teismui reikalavimų patikslinimą (toliau – ir patikslintas skundas). Pareiškėjai, neatsisakydami ankstesnėmis teismo nutartimis priimtų reikalavimų, prašė teismo: 1) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2001 m. gruodžio 27 d. patvirtintą Žemės ūkio padargų sandėlio Sudmantų kaime, Sendvario seniūnijoje pripažinimo tinkamu naudoti aktą (toliau – ir Aktas); 2) panaikinti nekilnojamojo turto objekto registraciją K. B. vardu. Jei teismas manytų, kad yra praleistas terminas, prašė jį atnaujinti. Pareiškėjai patikslintame skunde prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir iki teismo

sprendimo įsiteisėjimo grąžinti nuosavybę (nekilnojamojo turto objektą) J. B. Taip pat prašė teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo

priemones – iki sprendimo įsiteisėjimo uždrausti VĮ Registrų centrui ir VĮ Registrų centro Klaipėdos filialui atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su nekilnojamojo turto objekto teisine registracija ir laikinai sustabdyti ginčijamo Akto galiojimą. Nurodė, kad mirus K. B., nekilnojamojo turto objektas šiuo metu yra be apsaugos, o nekilnojamojo turto objekto paveldėtojai nuo 2016 m. balandžio 11 d. galės parduoti nekilnojamojo turto objektą, ir tam jau yra konkretus pirkėjas – uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Stonų granitas“.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 21 d. nutartimi netenkino pareiškėjų J. B. ir Žemaitijos visuomenės parlamento prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Pareiškėjų prašymą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo atmetė ir patikslintą skundą atsisakė priimti. Teismas pažymėjo, kad analogiškas pareiškėjų reikalavimas (panaikinti nekilnojamojo turto objekto registraciją K. B. vardu) jau buvo teismo išnagrinėtas 2015 m. spalio 5 d. nutartyje. Panašus reikalavimas (įpareigoti VĮ Registrų centrą panaikinti minėtą registraciją) buvo išnagrinėtas 2015 m. gruodžio 8 d. nutartyje. Pareiškėjai patikslintame skunde nenurodė aplinkybių, leidžiančių teismui šiuo aspektu daryti kitas išvadas, nei buvo padarytos minėtose teismo nutartyse. Atsižvelgiant į tai, šį pareiškėjų patikslinto skundo reikalavimą atsisakyta priimti. Nurodė, kad dėl Akto apskundimo, pareiškėjai kreipiasi į teismą, praėjus daugiau nei 14 metų. Pareiškėjai tokio delsimo priežastimis įvardija tai, kad šiuo laikotarpiu visapusiškai buvo ginamos teisės įvairiose institucijose (prokuratūroje, Registrų centre, Valstybinėje mokesčių inspekcijoje). Vis dėlto, šios aplinkybės teismas nelaikė nepriklaususia nuo pareiškėjų valios ir užkirtusia kelią laiku kreiptis dėl Akto apskundimo. Be to, atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotą taisyklę, kad aplinkybė, jog pareiškėjas netinkamai gynė savo teises, paprastai negali būti pripažinta svarbia aplinkybe atnaujinti terminą skundui paduoti. Atsižvelgęs į tai, teismas atsisakė atnaujinti terminą ir priimti šį pareiškėjų patikslinto skundo reikalavimą. Pasisakydamas dėl pareiškėjų prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir iki teismo

sprendimo įsiteisėjimo grąžinti nuosavybę (nekilnojamojo turto objektą) J. B., teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos

administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ABTĮ), kuris laikinųjų apsaugos priemonių taikymo instituto nenumato, ir šio pareiškėjų prašymo netenkino. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai skunde taip pat nurodė, kad mirus K. B., nekilnojamojo turto objekto paveldėtojai nuo 2016 m. balandžio 11 d. galės parduoti nekilnojamojo turto objektą, tam jau yra konkretus pirkėjas – UAB „Stonų granitas“, todėl pareiškėjai prašė teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – iki sprendimo įsiteisėjimo uždrausti VĮ Registrų centrui ir VĮ Registrų centro Klaipėdos filialui atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su nekilnojamojo turto objekto teisine registracija ir laikinai sustabdyti ginčijamo Akto galiojimą. Šių prašymų pagrindu pareiškėjai nurodė faktinę aplinkybę, kad mirė K. B., todėl nekilnojamojo turto objektas šiuo metu yra be apsaugos. Pasisakydamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, teismas vadovavosi ABTĮ 71 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, pareiškėjai nenurodė aplinkybių, patvirtinančių, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Tokiomis aplinkybėmis nelaikytinas faktas, kad mirė asmuo, kurio vardu buvo registruotas nekilnojamojo turto objektas. Pareiškėjai reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą iš esmės sieja su siekiu išvengti nekilnojamojo turto objekto registracijos pakitimų, tačiau nenurodo, kaip tai įtakotų sprendimo įvykdymo negalimumą. Be to, pareiškėjų priimti nagrinėti šioje byloje reikalavimai yra nesusiję nei su nekilnojamojo turto objekto teisine registracija, nei su Aktu. Atsižvelgęs į visa tai, teismas pareiškėjų prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo netenkino.

III.

Pareiškėjai J. B. ir Žemaitijos visuomenės parlamentas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės arba perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį. Pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu ir pažymi, kad teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas. Teigia, jog teismo sprendimas yra šališkas ir priimtas taikant dvigubus standartus. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į naujas aplinkybes ir nenagrinėjo byloje esančių įrodymų, t. y. 1995 m. gegužės 23 d.

statybos leidimo, pagal kurį, pasak pareiškėjo, sandėlių statytojas yra J. B., 2001 m. liepos 20 d. pažymos Nr. 160, kuri patvirtina,

kad savininkas yra J. B.. Nurodo, kad VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas neteisėtai atliko J. B. priklausančio turto matavimus ir be pardavimo įforminimo „įteisino“ K. B. nuosavybę 2001 m. gruodžio 27 d. Aktu, kuris buvo keturis kartus suklastotas. Teigia, kad remiantis ABTĮ, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio nuostatomis tai yra niekinis ir negaliojantis sandoris. Pareiškėjo J. B. teigimu, jis pirko 0,53 ha valstybinės žemės, su specialia paskirtimi, ką patvirtina 1995 metais jam išduotas leidimas. Pažymi, kad K. B. tuo atveju, jeigu būtų pirkęs valstybinę žemę, būtų turėjęs gauti leidimą, tačiau jis tokio leidimo neturėjo, ir jokios valstybinės žemės nepirko, todėl pasak pareiškėjo, 2001 m. gruodžio 27 d. Aktas, yra neteisėtas. Be to, pabrėžia, kad vadovaujantis CPK, teisinė registracija yra teisėta tik pardavus statinius už realią kainą pagal sutartį, surašius perdavimo-priėmimo aktą, pervedus pinigus, sumokėjus mokesčius valstybei, o šiuo atveju tai padaryta nebuvo. Pažymi, kad teismo nutartyse nė karto nepasisakyta dėl antrojo pareiškėjo Žemaitijos visuomenės parlamento, kuris yra įteisintas 2001 m. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu, būtent J. B. nuosavybėje (duomenys neskelbtini), ir yra įregistruotas VĮ Registrų centre, taip pat J. B. nuosavybėje (duomenys neskelbtini) nuo 2001 metų. Pabrėžia, kad teismui yra pateikta daugybė ne tik nuomos sutarčių, kurių pagrindu J. B. leidimu, nuo 2001 m. iki 2006 m. buvo išnuomotos šiaurinė ir pietinė arkinių sandėliu pusės, bet ir 0,51 ha teritorija traktorių, kombainų, autobusų realizavimui. Nurodo, kad teismui taip pat pateikė labai daug apylinkės teismo nutarčių dėl negautų nuompinigių, ko pasėkoje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė reikalavimą šioje administracinėje byloje priteisti 429 157 Eur turtine žalą Žemaitijos visuomenės parlamentui. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas kelia klausimą, kaip priėmus tokį reikalavimą Žemaitijos visuomenės parlamento atžvilgiu, turto savininku esant kitam pareiškėjui, šio teisės niekaip nėra ginamos.

Nesutinka su skundžiamos teismo nutarties argumentais, kad dėl nekilnojamojo turto objekto registracijos K. B. vardu

panaikinimo pareiškėjai patikslintame skunde nenurodė aplinkybių, leidžiančių teismui šiuo aspektu daryti kitas išvadas, nei buvo padarytos ankstesnėse teismo nutartyse. Teigia, kad nuosekliai nurodė visus faktus, įrodymus ir motyvus, kad kaip tik ankstesnėje 2015 m. lapkričio 5 d. teismo nutartyje

nebuvo išnagrinėtas reikalavimas dėl nekilnojamojo turto registracijos K. B. vardu panaikinimo, o priešingai buvo pasiūlyta tikslinti reikalavimus, nurodant skundžiamą aktą, ką

pareiškėjai ir padarė 2015 m. kovo 7 d. pateikę skundų reikalavimų patikslinimą Nr. 5, todėl prašo susipažinti su paskutinio skundo reikalavimais. Dėl pirmosios instancijos teismo argumentų, jog pareiškėjai dėl Akto apskundimo

kreipiasi į teismą praėjus daugiau kaip 14 metų, pažymi, jog tas pats pirmos instancijos teismas 2015 m. balandžio

7 d. priėmė sprendimą dėl tam tikrų 1999 metais įrašytų klaidingų duomenų išbraukimo, kuris jau yra įsiteisėjęs, todėl nesupranta, kodėl negali būti priimtas sprendimas dėl 2001 m gruodžio 27 d. Akto. Pažymėjo, jog kasmet kreipėsi su skundais vis į kitas institucijas, tačiau iš vienų negaudavo atsakymų, kiti atsakydavo pavėluotai, arba atsisakydavo ieškinius ar skundus priimti. Pasak pareiškėjų, pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl prašymo ištirti norminio administracinio akto, t. y. 2001 m. gruodžio 27 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto, teisėtumą, siejant jį su individualia byla Nr. 1-1120-142\2015. Nurodo, kad spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, pirmosios instancijos teismas neįvertino byloje esančių įrodymų – testamento, neteisėto nuomininko, kuris iš paveldėtojų 2016 m. kovo 10 d. galės neteisėtai nupirkti turtą, kuris testamente klaidingai įrašytas K. B. vardu, nors kaip teigia pareiškėjas, priklauso jam, taip pat, kad pasunkės sprendimo priėmimas. Prašo atnaujinti terminą reikalavimui dėl 2001 m. gruodžio 27 d. Akto panaikinimo priimti ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo grąžinti nuosavybę teisėtam savininkui J. B. Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė VĮ Registrų centras prašo atskirąjį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Atskiruoju skundu ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjų prašymo atnaujinti terminą dėl patikslinto skundo reikalavimų – panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2001 m. gruodžio 27 d. patvirtintą Žemės ūkio padargų sandėlio (duomenys neskelbtini) pripažinimo

tinkamu naudoti aktą ir panaikinti nekilnojamojo turto objekto registraciją K. B. vardu – ir patikslintą skundą atsisakė priimti, taip

pat netenkino prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – iki sprendimo įsiteisėjimo uždrausti VĮ Registrų centrui ir VĮ Registrų centro Klaipėdos filialui atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su nekilnojamojo turto objekto teisine registracija ir laikinai sustabdyti ginčijamo Akto galiojimą, teisėtumo ir pagrįstumo. Prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismas nenagrinėjo. Atkreiptinas dėmesys, kad kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti nekilnojamojo turto objekto registraciją K.

B. vardu priėmimo klausimas jau buvo nagrinėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. nutartimi ir jį atsisakyta priimti, kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka. Panašus reikalavimas (atnaujinti praleistą terminą ir įpareigoti VĮ Registrų centrą panaikinti nekilnojamojo turto objekto 2002 m. vasario 25 d. atliktą registraciją K. B. vardu) buvo išnagrinėtas 2015 m. gruodžio 8 d. nutartyje ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-91-502/2016, kurioje konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjų prašymo atnaujinti terminą skundui dėl įpareigojimo atsakovą panaikinti nekilnojamojo turto objekto 2002 m. vasario 25 d. registraciją K. B. vardu (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir atsisakė priimti šį reikalavimą. Iš bylos medžiagos aplinkybių nustačius, kad ginčas keliamas dėl to paties nekilnojamojo turto objekto ir jo registracijos panaikinimo, vertintina ar pareiškėjas patikslintame skunde nurodė naujas aplinkybes dėl termino minėtam reikalavimui apskųsti praleidimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų

procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010;

2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011 ir kt.). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai, inter alia, yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir

pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011; 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr.

AS822-61/2012). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011). Pareiškėjai mano, kad terminą praleido dėl svarbių priežasčių, kadangi savo teises visapusiškai gynė kreipdamiesi į kitas institucijas – prokuratūrą, teismus, atsakovę ir kitas institucijas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, terminas paduoti skundui gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo apelianto valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (2012 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012). Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012). Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, konstatuoja, kad pareiškėjai nepateikė jokių termino kreiptis į teismą dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2001 m. gruodžio 27 d. patvirtinto Žemės ūkio padargų sandėlio Sudmantų kaime, Sendvario seniūnijoje pripažinimo tinkamu naudoti akto ir nekilnojamojo turto objekto registracijos K.

B. vardu panaikinimo, praleidimą patvirtinančių įrodymų. Todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad pareiškėjų nurodytos termino praleidimo priežastys yra subjektyvios ir priklausančios išimtinai nuo pačių pareiškėjų valios. Aplinkybė, kad pareiškėjai gynė savo teises kitose institucijoje, t. y. savo nuožiūra pasirinkę tokį teisių gynimo būdą, savaime nelaikytina svarbia termino praleidimo priežastimi. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad aplinkybė, jog pareiškėjas kreipėsi į netinkamas institucijas ar kitaip netinkamai gynė savo teises, paprastai negali būti pripažinta svarbia aplinkybe atnaujinti terminą skundui

paduoti. Taip pat pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas pats savaime

įprastai nėra laikomas aplinkybe, sudarančia pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Tokiu atveju laikoma, kad pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti

savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali kreiptis pagalbos į teisines paslaugas teikiančius asmenis (pvz., 2011 m.

lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-586/2011). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjų prašymo atnaujinti terminą skundui dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2001 m. gruodžio 27 d. patvirtinto Žemės ūkio padargų sandėlio Sudmantų kaime, Sendvario seniūnijoje pripažinimo tinkamu naudoti akto ir nekilnojamojo turto objekto registracijos K.

B. vardu panaikinimo ir atsisakė priimti šiuos patikslinto skundo reikalavimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad konstatavus, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė atnaujinti praleistą terminą dėl patikslinto skundo reikalavimų bei šiuos patikslinto skundo reikalavimus atsisakė priimti, konstatuotina, jog Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2001 m. gruodžio 27 d. patvirtinto Žemės ūkio padargų sandėlio Sudmantų kaime, Sendvario seniūnijoje pripažinimo tinkamu naudoti akto teisėtumas ir pagrįstumas bei nekilnojamojo turto objekto, esančio Sudmantų kaime, Klaipėdos rajone, registracija nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas. Atsižvelgiant į tai, vertintina, jog pareiškėjai, prašydami taikyti laikinąsias apsaugos priemones – grąžinti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo grąžinti nuosavybę teisėtam savininkui J.

B. bei prašydami taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – iki sprendimo įsiteisėjimo uždrausti VĮ Registrų centrui ir VĮ Registrų centro Klaipėdos filialui atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su nekilnojamojo turto objekto teisine registracija ir laikinai sustabdyti ginčijamo Akto galiojimą – reiškė reikalavimus, kurie nėra tiesiogiai susijęs su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais. Pagal administracinių teismų praktiką, gali būti teikiami tik tokie prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, kurie yra tiesiogiai susiję su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (žr., pvz., 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-227/2012). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjų prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Dėl atskirojo skundo argumentų, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl prašymo ištirti norminio administracinio akto, t. y. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2001 m. gruodžio 27 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto, teisėtumą, pažymėtina, kad atsisakius priimti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl minėto akto panaikinimo, toks procesinio pobūdžio prašymas neturėjo būti nagrinėjamas. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė pareiškėjo skundo priėmimo klausimą ir pagrįstai bei teisėtai atsisakė priimti jo 2016 m. kovo 10 d. (pagal pašto antspaudą ant voko) patikslintą skundą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas, nenukrypo nuo administracinių teismų praktikos analogiško pobūdžio bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią keisti ar naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Remiantis tuo, kas išdėstyta, skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjų atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija n u t a r i a :

Pareiškėjų J. B. ir Žemaitijos visuomenės parlamento atskirąjį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan