e4c70b44-7dce-42e5-9a33-95d0a07f6e22 · Lietuvos apeliacinis teismas

?Pranešėjas LBaudžiamoji byla Nr. 1A-216-449/2019 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-51203-2017-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.6; (S) 1.1.11; 1.2.9.4; 1.2.14.3.1; 1.2.14.4.2.3; 2.4.6.5.1. LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U o s p r e n d i S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2019 m. gegužės 16 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aloyzo Kruopio, Justo Namavičiaus, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei, dalyvaujant prokurorui Šarūnui Astrauskui, gynėjams advokatams Romualdui Mikliušui, Aidui Mažeikai, nuteistajam V.

V., vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo V. V. ir nuteistojo M. M. gynėjo apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. sausio 18 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. pripažintas kaltu ir nuteistas: - pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 6 (Å¡eÅ¡iems) mėnesiams, - pagal BK 181 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams, - pagal BK 159 straipsnį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus bausmių apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė V. V. paskirta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. M. M. pripažintas kaltu ir nuteistas: - pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams, - pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, taikant BK 91 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtas bausmes subendrinus bausmių dalinio sudėjimo būdu, subendrinta bausmė M.

M. paskirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 9 (devyniems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, prie šios bausmės pridėjus dalį Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės, galutinė subendrinta bausmė M. M. paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 3 (trims) mėnesiams. Vadovaujantis BK 82 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 5 punktu, 83 straipsniu, 87 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 92 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, paskiriant M.

M. auklėjamojo poveikio priemones:

1) nemokamus auklėjamojo pobūdžio darbus, įpareigojant jį per 1 metus po nuosprendžio įsiteisėjimo atlikti 80 (aštuoniasdešimt) valandų nemokamų auklėjamojo pobūdžio darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose ar organizacijose;

2) elgesio apribojimÄ 12 mėnesių, įpareigojant po nuosprendžio įsiteisėjimo 12 mėnesių:

a) būti namuose nuo 22 iki 6 val.;

b) mokytis, įsidarbinti arba užsiregistruoti darbo biržoje (užimtumo tarnyboje);

3) viso bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu uždrausti vartoti alkoholinius gėrimus bei psichotropines ar narkotines medžiagas (BK 87 str. 4 d.). IÅ¡ nuteistųjų V. V. ir M. M. solidariai priteista 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam L. M.. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Bylos esmė 1. Panevėžio apygardos teismo 2019 m. sausio 18 d. nuosprendžiu V. V. pripažintas kaltu ir nuteistas už savavaldžiavimÄ , vaiko įtraukimÄ Ä¯ nusikalstamÄ veikÄ , o M. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už plėšimÄ , taip pat jie pripažinti kaltais ir nuteisti už didelės vertės turto prievartavimÄ . 1.1.

V. V. pripažintas kaltu ir pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavaliÅ¡kai vykdė tariamÄ savo teisę (padarė savavaldžiavimÄ ), panaudodamas prieÅ¡ nukentėjusįjį E. S. psichinę ir fizinę prievartÄ , padarydamas didelės žalos jo teisėms ir teisėtiems interesams, o bÅ«tent: 1.1.1. 2017 m. birželio 28 dienÄ , apie 9 val., (duomenys neskelbtini), UAB „O“ biuro patalpoje, siekdamas iÅ¡gauti įmonei priklausančio autoserviso patalpose paliktÄ mobilų telefonÄ , pareikalavo užrakinti biuro patalpÄ , po ko smogė nukentėjusiajam E. S. teleskopine lazda į rankÄ ir tuo sukėlė jam fizinį skausmÄ , po ko su juo susigrÅ«mė ir grumtynių metu grasindamas su savimi turimu daiktu, panaÅ¡iu į Å¡aunamÄ jį ginklÄ , ir jį nukreipęs į nukentėjusįjį, reikalavo gražinti mobilųjį telefonÄ . 1.2.

M. M. pripažintas kaltu ir pagal BK 180 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2017 m. rugpjūčio 6 d., apie 6 val., (duomenys neskelbtini), klube „L“ rankomis pastÅ«mė bei įspyrė į kojÄ nukentėjusiajam T. L., tuo sukeldamas jam kojos skausmÄ , po to, T. L. bandant iÅ¡vengti užpuolimo ir išėjus iÅ¡ klubo patalpų į laukÄ , nusekė jam iÅ¡ paskos ir Å¡alia klubo patalpų priėjęs prie T. L. reikalavo duoti pinigų, o T. L. atsakius, kad pinigų neturi, M. M. iÅ¡ T. L. kelnių kiÅ¡enės iÅ¡traukė nukentėjusiajam priklausantį mobilaus ryÅ¡io telefonÄ â€žApple Iphone 7 32GB“ su SIM kortele „Omnitel“, bendros 550 Eur vertės, nuo rankos nusegė rankinį laikrodį „VOSTOK“, 460 Eur vertės, ir juos pagrobė, padarydamas T.

L. 1 010 Eur dydžio turtinę žalÄ . 1.3. V. V. pripažintas kaltu ir pagal BK 181 straipsnio 3 dalį bei BK 159 straipsnį, o M. M. pripažintas kaltu ir pagal BK 181 straipsnio 3 dalį. Jie nuteisti už tai, kad V. V. įtraukus į nusikalstamÄ veikÄ nepilnametį M. M., gim. 2000 m., jie, veikdami bendrininkų grupe kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas iÅ¡skirtas į atskirÄ , atvirai, V. V. naudojant psichinę prievartÄ ir fizinį smurtÄ , pasireiÅ¡kusį grasinimu perÅ¡auti kojas ir antrankių uždėjimu nukentėjusiajam L.

M., o asmeniui, kurio atžvilgiu tyrimas iÅ¡skirtas, grasinant daiktu, panaÅ¡iu į Å¡aunamÄ jį ginklÄ , prievartavo didelės vertės turtÄ ir pagrobė svetimÄ turtÄ â€“ automobilį tokiomis aplinkybėmis: 1.3.1. 2017 m. spalio 3 d., apie 6 val. ryto, V. V., pasiÅ«lęs M. M. ir asmeniui, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas iÅ¡skirtas į atskirÄ , vykti kartu su juo, atvykę į automobilių stovėjimo aikÅ¡telę, esančiÄ V. Kudirkos g. 24, Utena, laukė, kol ateis nukentėjusysis L. M., o Å¡iam atėjus prie savo automobilio ir į jį įsėdus, V.

V. kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu priėjo prie automobilyje sėdėjusio L. M., atidarė vairuotojo dureles, nukentėjusiajam L. M. į veidÄ nukreipė daiktÄ , panašų į Å¡aunamÄ jį ginklÄ , po ko pasakęs „tylėk, nerėk, kitaip perÅ¡ausiu“, atėmė nukentėjusiajam galimybę prieÅ¡intis ir liepė vykdyti jo reikalavimus iÅ¡tiesti rankas, po ko jas surakino antrankiais, bei persėsti į priekinę keleivio vietÄ , kÄ nukentėjusysis L. M. įvykdė. 1.3.2.

Po to, V. V. sėdo už L. M. automobilio „Mercedes Benz E320“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairo, o M. M. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, atsisėdus ant Å¡io automobilio galinės sėdynės, ir jiems saugant, kad nukentėjusysis nepabėgtų, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui laikant daiktÄ , panašų į Å¡aunamÄ jį ginklÄ , įremtÄ nukentėjusiajam L. M. į sprandÄ , iÅ¡ V. Kudirkos g. 24, Utenoje namo kiemo link (duomenys neskelbtini), Utenos r. važiuojančiame automobilyje, visi kartu baugino nukentėjusį L.

M. sakydami, kad „prie L. M. namų galima Å¡audyti“, „pavežiosime tave bagažinėje“, „pagyvensi pas mane namuose“, „tau padarysiu Å¡imtÄ biuletenių“, „iÅ¡pjausiu visÄ tavo Å¡eimÄ â€œ. Po to, neturėdami teisėto pagrindo, grasindami prieÅ¡ L. M. panaudoti fizinį smurtÄ , t. y. jį sumuÅ¡ti, atvirai reikalavo jiems perduoti 10 000 Eur, o automobiliui sustojus, nukentėjusiajam L. M. rankomis du kartus smogė į kaklÄ ir kartÄ smogė į pakaušį, tuo nukentėjusiajam padarė nežymų sveikatos sutrikdymÄ , bei kartu pagrobė svetimÄ L.

M. priklausantį turtÄ â€“ automobilį „Mercedes Benz E320“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vertė 5 500 Eur. 1.3.3. Å ioje dalyje V. V. ir M. M. buvo pareikÅ¡ti kaltinimai ir pagal BK 180 straipsnio 3 dalį (dėl L. M. automobilio pagrobimo), tačiau teismas nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje iÅ¡dėstytais motyvais Å¡iÄ veikÄ iÅ¡ kaltinimo paÅ¡alino kaip perteklinę. II. Apeliacinių skundų argumentai 2. Nuteistasis V. V. apeliaciniame skunde praÅ¡o pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti, jam inkriminuotas nusikalstamas veikas perkvalifikuoti į BK 294 straipsnio 2 dalį arba paskirti bausmę, nesusijusiÄ su realiu laisvės atėmimu. 2.1.

V. V. nurodo, kad kaltę pripažino iÅ¡ dalies, jis pripažino kaltinimo dalį, susijusiÄ su savavaldžiavimu UAB „O“ biure, taip pat iÅ¡ dalies pripažino ir aplinkybes, susijusias su L. M. automobilio paėmimu, tačiau nesutinka su Å¡ių nusikalstamų veikų kvalifikavimu. 2.1.1. V. V. teisme parodė, kad į UAB „O“ nuvyko iÅ¡siaiÅ¡kinti dėl jam priklausančios turto dalies ir jos įteisinimo. Nors UAB „O“ akcininku jis nebuvo, Å¡ioje įmonėje nedirbo, tačiau įmonei jis buvo perdavęs naudotis serviso įranga, dėl kurios ir kilo ginčas su E. S..

Jo tikslas buvo susitarti, kad jį įformintų UAB „O“ akcininku, nes tÄ buvo pažadėję įmonės akcininkai, kai paėmė naudotis jo turtu. Tokias aplinkybes patvirtino ir liudytojai. Jis buvo užpultas E. S., todėl panaudodamas biure buvusias priemones nuo jo gynėsi. Jis neturėjo lazdos, o, juo labiau, ginklo. Pripažįsta, kad buvo emocijų, nes jautėsi apgautas. 2.1.2. Dėl kitos nusikalstamos veikos V. V. teisme paaiÅ¡kino, kad pas jį atvažiavo sÅ«nėnas M. M., pasisakė, jog kažkas iÅ¡ jo reikalauja pinigų, su kažkuo apsižodžiavo, todėl jam „uždėjo baudÄ â€œ, jis turi susimokėti 1 000 Eur.

M. M. jis pasakė niekam nieko nemokėti. Po maždaug mėnesio vėl M. M. pasisakė, kad jam grasina, parodė SMS žinutes socialiniame tinklalapyje. Tuo metu pas jį buvo S., kuris turėjo žaislinį pistoletÄ ir antrankius, kuriuos kaip dovanÄ vežė vaikui. S. pasiėmė ginklÄ ir pasakė, kad juo pagÄ sdins. Žinojo, kad L. M. darbas prasideda 7 val., todėl nuvažiavo prie jo namų. L. M. paklausė, kas vyksta, tačiau jis atsakė, kad skuba ir neturi laiko. Jis liepė L. M. lipti į automobilį.

Tai nebuvo įžūlus grasinimas, jis tik pasakė jam sėsti į keleivio sėdynę, nes pats pavairuos automobilį ir tuo pačiu pakalbės. IÅ¡ pradžių su L. M. kalbėjosi tik jis, o po to priėjo S. ir M. M.. Visi susėdo į automobilį ir iÅ¡važiavo. L. M. sakė niekur nevažiuos. Å iame įvykyje M. M. jokių veiksmų neatliko. M. M. pasakė, kad, nors jam „uždėjo baudÄ â€œ T., M. ir L., tačiau bÅ«tent L. M. buvo jį pakvietęs susitikti, todėl pas jį ir važiavo iÅ¡siaiÅ¡kinti.

Automobilyje jis kalbėjosi su L. M., kuris rėkė, Å¡okinėjo, todėl paėmęs jį už apykaklės papurtė ir po to paklausė, ar apsiramino. Kai L. M. pasakė, kad jo rankos surakintos, tada ir pamatė, kad iÅ¡ tikrųjų. Automobilyje liepė M. M. viskÄ papasakoti. M. M. pasakius apie „baudas“, L. M. pasakė, jog M. M. yra apsivogęs. Jis L. M. paaiÅ¡kino, kad reikia grÄ Å¾inti 1 000 Eur, kuriuos M. M. sumokėjo L. Jokių kitų grasinimų ar reikalavimų nebuvo. L. M. sutiko Å¡iuos pinigus grÄ Å¾inti, sakė, kad visus pinigus turės po 2 savaičių.

Jis kaip užstatÄ paėmė L. M. automobilį, kuriuo iÅ¡važiavo į VokietijÄ , nes bijojo, kad kas nors pavogs. Atsižvelgiant į tai, dėl turto prievartavimo iÅ¡ L. M. ir vaiko įtraukimo į nusikalstamÄ veikÄ jis kaltu neprisipažįsta. M. M. neįtraukė į nusikaltimÄ , o jį vežėsi kartu, nes norėjo, kad prie L. M. paaiÅ¡kintų, kaip viskas vyko. Jis norėjo taikiai iÅ¡spręsti Å¡iÄ situacijÄ , tačiau nesitikėjo, kad L. M. kreipsis į policijÄ . 2.2. Jo nuomone, teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu pagal BK 159 straipsnį ir BK 181 straipsnio 3 dalį, nes jo veiksmai neatitinka Å¡ių nusikalstamų veikų sudėties požymių.

Nuteistojo V. V. nuomone, jo veiksmai negalėjo bÅ«ti kvalifikuojami pagal BK 159 ir 181 straipsnius. 2.2.1. Skunde nurodoma, kad jo veiksmuose nėra BK 159 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, nes M. M. į nusikaltimÄ neįtraukė, jo neįtikinėjo, neprašė ir negrasino dalyvauti nusikaltime. Tarp jo ir M. M. nebuvo susitarimo atlikti kokius nors nusikalstamus veiksmus. M. M. į automobilį įsėdo ir kartu važiavo tik tam, kad paaiÅ¡kintų visas aplinkybes, susijusias su konfliktu su nukentėjusiuoju.

M. M. Å¡io įvykio metu jokių veiksmų neatliko, net nekalbėjo. Tai patvirtino ir pats nukentėjusysis L. M.. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo V. V. nuomone, akivaizdu, kad M. M. jokių nusikalstamų veiksmų neatliko, o jis, V. V., jo į nusikalstamÄ veikÄ neįtraukė. Skunde pažymima, kad teismas nenurodė privalomų Å¡io nusikaltimo (BK 159 straipsnio) sudėties požymių ir tai patvirtinančių įrodymų. 2.2.2. Skunde nurodoma, kad pripažindamas jį kaltu pagal BK 181 straipsnio 3 dalį teismas nuosprendį iÅ¡ esmės grindė tik nukentėjusiojo L.

M. parodymais, jog iÅ¡ pokalbio automobilyje jis aiÅ¡kiai ir nedviprasmiÅ¡kai suprato, kad iÅ¡ jo V. V. reikalauja piniginės 10 000 Eur dydžio kompensacijos už sÅ«nėnui padarytÄ â€žskriaudÄ â€œ. Tokių nukentėjusiojo parodymų, pasak V. V., nepatvirtina jokie kiti įrodymai, o, prieÅ¡ingai, tokius parodymus paneigia jo ir M. M. parodymai. Nuteistojo V. V. nuomone, jo veiksmuose nebuvo BK 181 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių arba jo veiksmai galėjo bÅ«ti kvalifikuojami tik pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. 2.2.3.

Skunde dėstoma teismų praktika dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 294 straipsnyje ir BK 180 bei 181 straipsniuose, atribojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-171/2005, 2K-464/2007, 2K-778/2007, 2K-167/2008, 2K- 65/2009, 2K-432/2009, 2K-122/2010, 2K-562/2011, 2K-114/2014, 2K-504-139/2015, Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-141-518/2018). Nuteistojo V. V. nuomone, pirmosios instancijos teismas ignoravo Å¡iÄ teismų praktikÄ , todėl priėmė neteisingÄ sprendimÄ .

Be to, teismas neteisingai įvertino ir aplinkybes dėl BK 180 straipsnyje ir BK 181 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų atribojimo ir neatsižvelgė į teismų praktikÄ . Skunde dėstoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 200-2014. Å ioje nutartyje nurodyta, kad atribojant turto prievartavimÄ nuo plėšimo, bÅ«tina atsižvelgti ir į nusikaltimo dalyko požymius, naudojamos prievartos pobÅ«dį, taip pat laikÄ , kada kaltininkas, panaudojęs fizinį smurtÄ , ketina užvaldyti turtÄ , taip pat į tai, kada kaltininkas ketina įvykdyti grasinimus panaudoti fizinį smurtÄ (tuoj pat ar ateityje).

Ir plėšimas, ir turto prievartavimas gali bÅ«ti padaromi panaudojant fizinį smurtÄ ar grasinant panaudoti fizinį smurtÄ siekiant užvaldyti svetimÄ turtÄ . Antai turto prievartavimo dalykas apima ne tik svetimÄ turtÄ , tačiau ir bet kokiÄ turtinę naudÄ , kurios sau ar kitam asmeniui siekė kaltininkas, versdamas nukentėjusįjį atlikti ar susilaikyti nuo turtinio pobÅ«džio veiksmų atlikimo. Plėšimo atveju dažniausiai kėsinamasi pagrobti konkrečiai neapibrėžtÄ turtÄ , pvz., kaltininkas, naudodamas prievartÄ , iÅ¡ nukentėjusiojo pagrobia tuo metu jo turimus pinigus ar kitÄ turtÄ jo nekonkretizuodamas.

Turto prievartavimo atveju, skirtingai nuo plėšimo, kaltininkas, naudodamas prievartÄ , dažniausiai verčia nukentėjusįjį perduoti konkrečiai apibrėžtÄ turtÄ , pvz., nurodytÄ pinigų sumÄ ar konkretų daiktÄ . Tokiu atveju kaltininkas, pateikęs prievarta pagrįstÄ reikalavimÄ , iÅ¡ karto pats turto nepaima, o siekia, kad nukentėjusysis patenkintų tokį jo reikalavimÄ ir perduotų jam turtÄ . Plėšimo atveju kaltininkas, panaudojęs prievartÄ , dažniausiai pats paima svetimÄ turtÄ , nors galimos ir tokios situacijos, kai kaltininko veiksmai reikalaujant iÅ¡ nukentėjusiojo perduoti jam turtÄ ir Å¡io turto perdavimas kaltininkui irgi atitiks plėšimo sudėtį.

Tokiais atvejais, sprendžiant, ar kaltininko veiksmai pagal BK turi bÅ«ti kvalifikuojami kaip plėšimas ar turto prievartavimas, reikia atsižvelgti ir į tai kada, panaudojus prievartÄ , buvo reikalaujama perduoti turtÄ . Veika paprastai gali bÅ«ti pripažinta plėšimu tik tuo atveju, kai fizinis smurtas ar grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtÄ ir turto pagrobimas vykdomi vienu metu. Tai reiÅ¡kia, kad esant plėšimui kaltininkas, naudodamas fizinį smurtÄ (ar grasindamas jį pavartoti), verčia nukentėjusįjį turtÄ perduoti tuoj pat, o ne ateityje.

Jeigu prieÅ¡ nukentėjusįjį ar kitÄ asmenį naudojant minėtÄ prievartÄ verčiama turtÄ perduoti ateityje, tai tokia kaltininko veika paprastai kvalifikuojama kaip turto prievartavimas. Tai gali bÅ«ti susiję ir su nukentėjusiojo vertimu atlikti tam tikrus veiksmus, kuriuos atlikus reikalaujama gautÄ turtÄ perduoti kaltininkui (pvz., paimti iÅ¡ banko sÄ skaitos pinigus ir juos perduoti kaltininkui, nupirkti ir atiduoti kaltininkui tam tikras prekes ir pan.). Plėšimo metu kaltininkas fizinį smurtÄ ar grasinimÄ tuoj pat panaudoti fizinį smurtÄ naudoja tam, kad užkirstų keliÄ galimam ar esamam asmens (asmenų) pasiprieÅ¡inimui, trukdančiam pagrobti turtÄ ir taip palengvintų turto pagrobimÄ .

Turto prievartavimo atveju tokia prievarta paprastai naudojama tam, kad priverstų asmenį perduoti turtÄ , nors tam tikrais atvejais ji gali bÅ«ti panaudota kartu ir siekiant paÅ¡alinti galimÄ ar esamÄ asmens (asmenų) pasiprieÅ¡inimÄ . Å iame kontekste pažymėtina, kad naudojamos prievartos per plėšimÄ ir turto prievartavimÄ pobÅ«dis skiriasi ir tuo aspektu, kad per plėšimÄ , skirtingai nei per turto prievartavimÄ , fizinį smurtÄ grasinama pavartoti tuoj pat, o ne ateityje. Be to, esant turto prievartavimui, skirtingai nuo plėšimo, grasinama prieÅ¡ nukentėjusį ar kitÄ asmenį ne tik tuoj pat panaudoti fizinį smurtÄ , bet ir sunaikinti ar sugadinti jo turtÄ , paskelbti kompromituojančiÄ ar kitokiÄ informacijÄ , kurios atskleidimas nepageidautinas, taip pat gali bÅ«ti naudojama ir dar kitokia psichinė prievarta.

Taip pat pažymėtina, kad kvalifikuojant nusikalstamÄ veikÄ kaip turto prievartavimÄ pagal BK 181 straipsnį neturi reikÅ¡mės, ar kaltininko nukentėjusiajam iÅ¡sakytas neteisėtas reikalavimas galės bÅ«ti realiai įvykdytas ar ne. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir kaltininkas tai suvokia. 2.3. Nuteistasis V. V. nurodo, kad teismas jam paskyrė ir per griežtÄ bausmę. 2.3.1. Skunde nurodoma, kad atsižvelgęs į tai, jog jis, V. V., nėra teistas, neturi galiojančių nuobaudų, dirba, nukentėjusiajam buvo grÄ Å¾intas automobilis ir iÅ¡ dalies pripažįsta kaltę, teismas už visus nusikaltimus jam paskyrė realias laisvės atėmimo bausmes, nors BK 294 straipsnio 2 dalies ir BK 159 straipsnio sankcijose numatytos ir kitos bausmės rÅ«Å¡ys.

Nuosprendyje teismas nenurodė motyvų, dėl ko jam pagal BK 294 straipsnio 2 dalį ir BK 159 straipsnį paskyrė griežčiausios rÅ«Å¡ies bausmes, nors jis neturi neiÅ¡nykusio teistumo ir galiojančių administracinių nuobaudų. 2.3.2. Nuteistasis V. V. nurodo, kad sužinojęs, jog yra ieÅ¡komas policijos, jis iÅ¡ karto grįžo iÅ¡ Vokietijos į LietuvÄ ir atvyko į apklausÄ , kurioje nurodė visas bylos aplinkybes. Be to, savo iniciatyva ir padedant gynėjui jis grÄ Å¾ino automobilį nukentėjusiajam L.

M., t. y. paÅ¡alino padarytÄ Å¾alÄ . Nors pagal BK 59 straipsnio nuostatas ir teismų praktikÄ , pasak nuteistojo, Å¡ios aplinkybės yra pripažįstamos kaltininko atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmi, tačiau teismas tai ignoravo ir paskyrė per griežtÄ bausmę. 2.3.3. Skunde dėstomos BK 41 straipsnio, BK 54 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-580/2014 bei nurodoma, kad atsižvelgiant į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, į jo asmenybę ir Å¡eimos padėtį, jam, V.

V., turi bÅ«ti paskirta bausmė, nesusijusi su realiu laisvės atėmimu. 2.4. Be to, skunde nurodoma ir tai, kad teismas pažeidė nuosprendžio suraÅ¡ymo taisykles. Kai byla buvo perduota teismui, jis buvo kaltinamas ir pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, tačiau nuosprendyje teismas konstatavo, kad BK 180 straipsnio 3 dalyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ apima BK 181 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikaltimas, todėl iÅ¡ kaltinimo buvo paÅ¡alinta BK 180 straipsnio 3 dalis. V. V. nuomone, teismas turėjo jį pagal BK 180 straipsnio 3 dalį iÅ¡teisinti.

Pagal įstatymo reikalavimÄ ir suformuotÄ teismų praktikÄ iÅ¡ kaltinimo galima paÅ¡alinti tik tam tikras aplinkybes, bet ne inkriminuotÄ nusikaltimÄ . Tokiu bÅ«du, pasak nuteistojo, teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 307 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

3. Nuteistojo M. M. gynėjas apeliaciniame skunde praÅ¡o M. M. nusikalstamÄ veikÄ perkvalifikuoti iÅ¡ BK 180 straipsnio 1 dalies į BK 178 straipsnio 2 dalį, o pagal BK 181 straipsnio 3 dalį jį iÅ¡teisinti. Be to, nuteistojo gynėjas praÅ¡o M. M. sumažinti paskirtos laisvės atėmimo bausmės laikÄ ir sutrumpinti jos atidėjimo vykdymo terminÄ . 3.1. Skunde dėstomi nesutikimo argumentai dėl M. M. nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. 3.1.1. Skunde iÅ¡dėstyti nuteistojo M. M. ir nukentėjusiojo T.

L. parodymai, duoti teisme ir ikiteisminio tyrimo metu. Nuteistojo M. M. gynėjo nuomone, teismas nepakankamai atsižvelgė į tai, kad iÅ¡ nukentėjusiojo T. L. parodymų matosi, jog nuo to laiko, kai prieÅ¡ jį buvo panaudotas smurtas iki kurio atimtas telefonas bei laikrodis, praėjo maždaug valanda laiko. Tiek iÅ¡ nukentėjusiojo T. L., tiek iÅ¡ M. M. parodymų apeliantas daro iÅ¡vadÄ , kad smurto panaudojimas, jei toks ir buvo, įvyko gerokai anksčiau, nei M. M. kilo mintis pasisavinti nukentėjusiojo daiktus, Å¡ie įvykiai yra nesusiję, jų neapėmė vieninga tyčia.

Todėl M. M. veiksmai, pasisavinant nukentėjusiojo T. L. turtÄ , turėjo bÅ«ti kvalifikuojami pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. 3.2. Skunde dėstomi nesutikimo argumentai ir dėl M. M. nuteisimo pagal BK 181 straipsnio 3 dalį. 3.2.1. Skunde iÅ¡dėstyti nukentėjusiojo L. M. ir M. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, taip pat ir nuteistojo V. V. parodymai, duoti teisme. Apelianto nuomone, iÅ¡ nukentėjusiojo L. M. parodymų matosi, kad jį baugino ne visi bendrininkai kartu, o tik V. V.. Nukentėjusysis tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad M.

M. jokių grasinimų neiÅ¡sakė, prieÅ¡ingai, jis visÄ laikÄ tylėjo. Be to, byloje nėra jokių duomenų ir apie tai, kad M. M. automobilyje bÅ«tų L. M. saugojęs. IÅ¡ nuteistųjų parodymų, kurie neprieÅ¡tarauja nukentėjusiojo parodymams, apeliantas daro iÅ¡vadÄ , kad M. M. automobilyje buvo tik tam, kad patvirtintų pinigų reikalavimo iÅ¡ jo faktÄ . 3.2.2. Nuteistojo M. M. gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad M. M. ne tik neiÅ¡sakė grasinimų ir reikalavimų nukentėjusiajam, bet jis ir negirdėjo, jog tai bÅ«tų iÅ¡sakęs ir V.

V.. Pažymima, kad nors nukentėjusysis, kaip fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padaryta žala, ir atsako pagal BaudžiamÄ jį kodeksÄ dėl melagingų parodymų davimo, tačiau paprastai yra visada suinteresuotas bylos baigtimi, nes buvo vienaip ar kitaip asmeniÅ¡kai neigiamai paveiktas padarytos nusikalstamos veikos, taip pat nukentėjusysis dažniausiai siekia patirtos žalos kompensavimo, baudžiamajame procese pareikÅ¡damas civilinį ieÅ¡kinį, todėl, pasak apelianto, L. M. parodymai turėjo bÅ«ti vertinami atidžiau.

Kita vertus, visi apklausti asmenys patvirtino, kad kalbama buvo pakeltais tonais, kalba buvo padrika, todėl nukentėjusysis gali sÄ Å¾iningai klysti dėl jo atžvilgiu iÅ¡sakytų žodžių arba, dėl tų pačių priežasčių, M. M. galėjo tam tikrų žodžių ir neiÅ¡girsti. 3.2.3. Skunde nurodoma ir tai, kad pagal BK 26 straipsnio 1 dalį bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia. Tai reiÅ¡kia, kad bendrininkai neatsako už vykdytojo ekscesÄ .

Vykdytojo ekscesu laikytini tokie veiksmai, kurie nebuvo bendrininkų susitarimo dalyku. Nuteistojo gynėjas nurodo, kad tai, jog M. M. nesitarė su V. V. daryti kokį nors nusikaltimÄ , akivaizdžiai įrodo ta aplinkybė, kad po įvykusio nusikaltimo jis nukentėjusiajam pasakė „aÅ¡ nenorėjau, kad taip nutiktų“. Apeliantas pažymi, kad bÅ«ti nusikaltimo vietoje ir jį matyti nereiÅ¡kia jame dalyvauti. M. M. buvo nusikaltimo vietoje, jį matė, tačiau neatliko jokių veiksmų, o iÅ¡ jo pasisakymo nukentėjusiajam, gynėjo nuomone, galima daryti iÅ¡vadÄ , kad jis net nepritarė kitų asmenų veiksmams. 3.3.

Tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas M. M. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį iÅ¡teisintų, nuteistojo gynėjo nuomone, tai bÅ«tų pagrindas sumažinti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės laikÄ ir sutrumpinti bausmės atidėjimo vykdymo terminÄ .

4. Teismo posėdyje nuteistasis V. V. ir jo gynėjas praÅ¡o nuteistojo V. V. apeliacinį skundÄ patenkinti. Nuteistojo M. M. gynėjas praÅ¡o patenkinti jo apeliacinį skundÄ . Prokuroras praÅ¡o nuteistojo V. V. apeliacinį skundÄ patenkinti iÅ¡ dalies ir V. V. pagal BK 159 straipsnį iÅ¡teisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti, nuteistojo M. M. gynėjo apeliacinį skundÄ praÅ¡o atmesti. III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir iÅ¡vados 5.

Apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria iš kaltinimų V. V. ir M. M. pašalinta nusikalstama veika, numatyta BK 180 straipsnio 3 dalyje, naikinama ir šioje dalyje priimamas naujas nuosprendis. V. V. ir M. M. pagal BK 180 straipsnio 3 dalį išteisinami, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas). Kita skundžiamo nuosprendžio dalis nekeičiama, o kiti apeliacinių skundų argumentai atmetami.

Dėl V. V. nuteisimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį 6. V. V. nuteistas už tai, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis savavaldžiavo panaudodamas psichinę ir fizinę prievartÄ prieÅ¡ nukentėjusįjį E. S. ir padarydamas didelę žalÄ jo teisėms ir teisėtiems interesams. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. V. savo kaltės dėl Å¡ios nusikalstamos veikos neginčija ir Å¡iÄ nuosprendžio dalį keisti nepraÅ¡o. Apeliantas tik nurodo, kad jis pats buvo užpultas E. S., todėl panaudodamas biure buvusias priemones nuo jo gynėsi, jis neturėjo lazdos, o, juo labiau, ginklo, pripažįsta, kad elgėsi emocingai, nes jautėsi apgautas.

Tokius apeliacinio skundo argumentus paneigia kiti teisiamajame posėdyje išnagrinėti bylos įrodymai – paties nukentėjusiojo E. S. parodymai, liudytojų D. D., Ž. N., M. L. parodymai, kiti bylos įrodymai. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo ir įvertino įrodymus ir šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes nustatė teisingai. Kadangi savo kaltės pagal BK 294 straipsnio 2 dalį V. V. neginčija ir keisti šios nuosprendžio dalies neprašo, teisėjų kolegija dėl šios skundžiamo nuosprendžio dalies plačiau irgi nepasisako.

Dėl M. M. nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį 7. Skundžiamu nuosprendžiu M. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį už tai, kad teismo nustatytomis ir nuosprendyje apraÅ¡ytomis aplinkybėmis pagrobė T. L. priklausantį mobiliojo ryÅ¡io telefonÄ ir rankinį laikrodį. Apeliaciniame M. M. gynėjo skunde praÅ¡oma jo veiksmus prieÅ¡ T. L. kvalifikuoti ne kaip plėšimÄ (BK 180 straipsnio 1 dalis), o kaip vagystę pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, motyvuojant tuo, kad M.

M. smurto prieš T. L. nenaudojo.

8. IÅ¡ baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad M. M. ikiteisminio tyrimo metu neigė savo kaltę dėl T. L. plėšimo, o teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltu prisipažino iÅ¡ dalies. M. M. pripažino savo kaltę dėl T. L. telefono ir laikrodžio pasisavinimo, tačiau neigė vartojęs smurtÄ prieÅ¡ nukentėjusįjį. IÅ¡ jo parodymų teisiamajame posėdyje matyti, kad leidžiant laikÄ klube kilo žodinis konfliktas su T. L., pastarasis traukė piniginę, rodė, kad neturi pinigų, jam iÅ¡krito telefonas, todėl jis (M. M.) telefonÄ paėmė ir įsidėjo į kiÅ¡enę. Taip pat, T. L. nusisukus, jam nuo rankos nuėmė laikrodį, telefonÄ paėmė draugas, o laikrodį pasiliko sau. M. M. tvirtinimu, prieÅ¡ T. L. jis smurto nenaudojo, nespyrė.

9. Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtÄ ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui prieÅ¡intis pagrobė svetimÄ turtÄ . Plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tik tiesiogine tyčia. Grobdamas svetimÄ turtÄ plėšimo bÅ«du, kaltininkas suvokia, kad jį pagrobia palaužęs nukentėjusiojo valiÄ ar atėmęs galimybę pasiprieÅ¡inti, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori. Teisėjų kolegijos vertinimu, M.

M. kaltę įvykdžius nukentėjusiojo T. L. turto plėšimÄ patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisiamajame posėdyje iÅ¡nagrinėti įrodymai: nukentėjusiojo T. L. parodymai, liudytojo R. L. parodymai, savanoriÅ¡ko daiktų, dokumentų pateikimo ir apžiÅ«ros protokolai. IÅ¡ nuoseklių ir neprieÅ¡taringų nukentėjusiojo parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje matyti, kad įvykio naktį iÅ¡einant iÅ¡ laisvalaikio klubo, dar viduje M. M. jam įspyrė į kojÄ , o išėjęs buvo apsuptas grupės M.

M. draugų ir pažįstamų, kurie klausė, ar jis turi pinigų, o jam parodžius tuščiÄ piniginę, užlaužė jam rankÄ , nusegė nuo jos laikrodį, o iÅ¡ kiÅ¡enės iÅ¡traukė telefonÄ . Kadangi buvo stipriai apsvaigęs, negalėjo apsiginti. Spyris į kojÄ buvo skausmingas, kelias dienas negalėjo vairuoti maÅ¡inos, ant Å¡launies buvo didelė mėlynė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nuosekliais nukentėjusiojo parodymais apie įvykio metu prieÅ¡ jį panaudotÄ smurtÄ .

Tokius nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir liudytoju teisiamajame posėdyje apklausto R. L. parodymai apie tai, kad jo pusbrolis T. L. papasakojo apie įvykį bare, kurio metu iÅ¡ jo buvo atimtas telefonas ir laikrodis, todėl kartu važiavo į barÄ Å¾iÅ«rėti vaizdo kamerų įraÅ¡o, T. L. skundėsi, kad jam skauda kojÄ , ėjo Å¡lubuodamas. Å iais liudytojo parodymais abejoti teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo, jie sutampa su T. L. nurodytomis aplinkybėmis, tarp jų ir dėl smurto panaudojimo.

R. L. bendravo su T. L. iÅ¡ karto kitÄ dienÄ po įvykio, kartu vyko į įvykio vietÄ , todėl galėjo matyti, kad T. L. Å¡lubavo. Nors nagrinėjamu atveju nukentėjusysis nesikreipė į medikus ir nenustatyta, kokie sveikatos sutrikdymai jam padaryti, tačiau fizinio smurto panaudojimas pagrobiant turtÄ suprantamas kaip bet koks fizinis – smurtinis poveikis nukentėjusiojo kÅ«nui, nepriklausomai, kokie sveikatos sutrikdymai buvo padaryti. Veika kvalifikuojama kaip plėšimas ir tuo atveju, jei dėl fizinio smurto poveikio nukentėjusiajam teisiÅ¡kai reikÅ¡mingų sveikatos sutrikdymų nebuvo padaryta, bet smurtiniai veiksmai sukėlė fizinį skausmÄ .

Tokiu bÅ«du, prieÅ¡ingai negu tvirtinama M. M. gynėjo apeliaciniame skunde, Å¡ioje byloje nustatyta, kad T. L. turtas buvo užvaldytas M. M. prieÅ¡ tai panaudojus prieÅ¡ jį fizinį smurtÄ .

10. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, negalima apsiriboti pirmine jo forma – reikia aiÅ¡kintis jo dinamikÄ visos nusikalstamos veikos darymo metu. M. M. gynėjo skunde daroma byloje nustatytų aplinkybių neatitinkanti iÅ¡vada, kad smurto panaudojimas prieÅ¡ L. L., jeigu ir buvo, tai gerokai anksčiau, nei M. M. kilo mintis pasisavinti T. L. daiktus, todėl Å¡ių veiksmų neapėmė vieninga tyčia. Bylos įrodymų visuma nustatyta, jog laisvalaikio klube M.

M. pastÅ«mė T. L., įspyrė jam į kojÄ , o pastarajam bandant iÅ¡vengti užpuolimo ir išėjus į laukÄ , M. M. reikalavo iÅ¡ T. L. pinigų, o galiausiai iÅ¡ nukentėjusiojo kiÅ¡enės iÅ¡traukė mobiliojo ryÅ¡io telefonÄ ir nusegė nuo rankos rankinį laikrodį. Plėšimo atveju, pagrobiant svetimÄ turtÄ , prievartos priemonės gali bÅ«ti panaudotos ne tik turto užvaldymo metu ar siekiant jį iÅ¡laikyti, bet ir prieÅ¡ atimant turtÄ . PrieÅ¡ingai negu tvirtinama M. M. gynėjo apeliaciniame skunde, jokie bylos įrodymai nepatvirtina buvus ženklų laiko atotrÅ«kį tarp smurto panaudojimo prieÅ¡ nukentėjusįjį ir jam priklausančio turto užvaldymo.

Taip pat bylos įrodymai nepatvirtina, kad smurtas prieÅ¡ nukentėjusįjį T. L. buvo panaudotas ne siekiant jo turto, bet kaip tarpusavio ginčo pasekmė, o M. M. savanaudiÅ¡kos paskatos atsirado jau po ginčo ir buvo realizuotos pagrobiant T. L. turtÄ â€“ telefonÄ ir laikrodį.

11. Pripažįstant asmenį kaltu dėl plėšimo nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos požymius – bÅ«tina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius, t. y. kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė kaltininkas. Kaltės, jos formos, rÅ«Å¡ies subjektyvių (vidinių – psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamÄ veikÄ , iÅ¡aiÅ¡kinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobÅ«dį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymÄ ir kokių padarinių Å¡ia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir iÅ¡orinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobÅ«dį, intensyvumÄ , bÅ«dÄ , pastangas juos padarant, situacijÄ , kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės, kad po M. M. spyrio T. L. išėjus iÅ¡ klubo į laukÄ , pastarasis buvo nusektas M. M., kuris iÅ¡ nukentėjusiojo ėmė reikalauti pinigų, patvirtina, kad visų nuteistojo veiksmų tyčia buvo vieninga – panaudojus fizinį smurtÄ atimti nukentėjusiajam galimybę pasiprieÅ¡inti ir užvaldyti jo turtÄ . Plėšimo metu kaltininkas fizinį smurtÄ ar grasinimÄ tuoj pat jį panaudoti naudoja tam, kad įveiktų, paÅ¡alintų ar neutralizuotų asmenį kaip kliÅ«tį, trukdančiÄ pagrobti turtÄ .

Nukentėjusiojo turto užvaldymo aplinkybes, t. y. laikrodžio nusegimas nuo rankos, telefono iÅ¡traukimas iÅ¡ kiÅ¡enės taip pat patvirtina, kad tokie veiksmai buvo atlikti tik įveikus pasiprieÅ¡inti galimybės neturėjusį T. L.. Neįtikima nuteistojo M. M. versija, kad laikrodį T. L. nuo rankos nuėmė Å¡iam nematant, ir paėmė telefonÄ Å¡iam iÅ¡kritus iÅ¡ kiÅ¡enės. Bylos įrodymų visuma patvirtina M. M. veikus tiesiogine tyčia, t. y. jis suprato, kad T. L. turtas yra svetimas, tačiau norėjo jį pasisavinti neteisėtomis priemonėmis – panaudojus prieÅ¡ jį fizinį smurtÄ .

12. Esant iÅ¡dėstytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. M. pagrįstai pripažintas kaltu dėl T. L. turto plėšimo, jo nusikalstama veika pagal BK 180 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai. Dėl V. V. ir M. M. nuteisimo BK 181 straipsnio 3 dalį 13. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. V. ir M. M. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 181 straipsnio 3 dalį už tai, kad veikdami bendrininkų grupe kartu su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas iÅ¡skirtas į atskirÄ , atvirai, naudodami psichinę prievartÄ ir fizinį smurtÄ , prievartavo didelės vertės L. M. priklausantį turtÄ .

14. M. M. gynėjo apeliaciniame skunde nesutinkama su M. M. nuteisimu pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, tvirtinama, kad M. M. neįvykdė L. M. turto prievartavimo, nesitarė su V. V. tai daryti, todėl neatsako už V. V., kaip vykdytojo ekscesÄ . Pažymima, kad iÅ¡ nukentėjusiojo L. M. parodymų matyti, kad jį baugino tik V. V., o M. M. visÄ laikÄ tylėjo, byloje nėra jokių duomenų, kad M. M. automobilyje L. M. saugojo. Apeliaciniame skunde V. V. nurodo, kad iÅ¡ dalies pripažįsta aplinkybes, susijusias su L. M. automobilio paėmimu, tačiau nesutinka su Å¡ios nusikalstamos veikos kvalifikavimu kaip turto prievartavimu, praÅ¡o jo veiksmus kvalifikuoti kaip savavaldžiavimÄ .

15. M. M. ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu savo kaltės dėl L. M. turto prievartavimo nepripažino visiÅ¡kai, nors neneigė kartu su V. V. ir kitu asmeniu buvęs nusikaltimo vietoje, tačiau tvirtina jokių veiksmų prieÅ¡ L. M. neatlikęs. Teisiamajame posėdyje M. M. savo kaltės dėl L. M. turto prievartavimo nepripažino visiÅ¡kai, iÅ¡ jo parodymų teisiamajame posėdyje matyti, kad po T. L. apiplėšimo, nukentėjusiajam reikalaujant grÄ Å¾inti pinigus už pagrobtÄ telefonÄ ir jau atlyginus dalį sumos, jis (M.

M.) nuvyko pas savo dėdę (V. V.) pakalbėti, kad nereikėtų mokėti daugiau pinigų ir pasakė, kad jį reketuoja L. M. su draugais, parodė grasinančias žinutes, nesakė, kad pats pagrobė T. L. daiktus. V. V. pasakė, kad nuvažiuos pakalbėti su L. M. apie tÄ reketavimÄ , ir jis kartu su V. V. bei rusakalbiu asmeniu nuvažiavo iki L. M. namų, jam (M. M.) dėdė pasakė, kad kai reikės, paÅ¡auks. L. M. priėjus prie automobilio ir jį atrakinus, V. V. įsėdo į automobilį, jis (M.

M.) ir rusakalbis asmuo – taip pat, automobilyje vykusių pokalbių neatsimena, tik matė, kaip L. M. pradėjo muistytis, garsiai kalbėti, sakyti, kad jis (M. M.) yra „apsivogęs“. Taigi M. M., nors neneigė kartu su V. V. ir kitu asmeniu buvęs nusikaltimo vietoje, tačiau teigia jokių veiksmų prieÅ¡ L. M. neatlikęs. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad iÅ¡ nuteistųjų ir nukentėjusiojo parodymų matyti, kad M. M. automobilyje buvo tik tam, kad patvirtintų pinigų reikalavimo iÅ¡ jo faktÄ .

16. V. V. ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu neigė savo kaltę dėl L. M. turto prievartavimo, tačiau patvirtino, kad kaip M. M. dėdė jis važiavo aiÅ¡kintis su L. M.. IÅ¡ jo parodymų matyti, kad M. M. jam pasakė, kad kažkas jį reketuoja, su kažkuo apsižodžiavo, todėl jis turi susimokėti 1000 Eur. Praėjus mėnesiui, M. M. vėl pasakė, kad jam grasina, parodė žinutes socialiniame tinkle, tuo metu pas jį buvo kitas asmuo – „S.“ (dėl kurio ikiteisminis tyrimas buvo atskirtas), kuris turėjo žaislinį pistoleto ir antrankių komplektÄ .

Ryte vėl atvažiavus M. M., „S.“ pasiėmė turėtÄ ginklÄ , pasakė, kad juo pagÄ sdins ir visi nuvažiavo iki L. M. namų, žinojo, kad jam darbas prasideda 7 valandÄ . L. M. išėjus į kiemÄ , liepė jam Å¡okti į maÅ¡inÄ , jis (V. V.) sėdo už automobilio vairo, o L. M. liepė sėsti į keleivio sėdynę, nors Å¡is prieÅ¡inosi, niekur nenorėjo važiuoti, automobilyje aiÅ¡kinosi dėl M. M. sumokėtų pinigų, L. M. tvirtino, kad M. M. kažkÄ yra pavogęs. Nukentėjusiajam neramiai elgiantis jis (V.

V.) suėmė ir papurtė jį už apykaklės, pamatė, kad Å¡io rankos surakintos. Nuteistasis ir savo apeliaciniame skunde tvirtina, kad jis iÅ¡ L. M. reikalavo tik grÄ Å¾inti jo sÅ«nėnui M. M. pastarojo T. L. sumokėtus pinigus, jokių kitų reikalavimų ar grasinimų nebuvo, L. M. automobilį paėmė kaip užstatÄ . Apelianto teigimu, jo veiksmuose nebuvo BK 181 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių.

17. BK 181 straipsnio 3 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas prievartavo didelės vertės turtÄ arba didelės mokslinės, istorinės ar kultÅ«rinės reikÅ¡mės turinčias vertybes arba prievartavo turtÄ dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Turto prievartavimo objektyvieji požymiai – tai neteisėtas vertimas suteikti turtinę naudÄ kaltininkui ar kitam asmeniui, panaudojant psichinę prievartÄ . Vertimas suteikti turtinę naudÄ gali pasireikÅ¡ti atviru reikalavimu arba kitokiu nukentėjusiojo supažindinimo bÅ«du (raÅ¡tu, veiksmu ir pan.) su turtinės pretenzijos turiniu ir su prievartiniu pobÅ«džiu (pvz., užuominomis leidžiant suprasti apie bÅ«tinumÄ mokėti duoklę). BÅ«tinasis veikos požymis – psichinės prievartos panaudojimas, kuris, pagal teismų praktikÄ , gali pasireikÅ¡ti įvairiais grasinimais prieÅ¡ nukentėjusį ar kitÄ asmenį:

1) panaudoti fizinį smurtÄ ;

2) sunaikinti ar sugadinti jo turtÄ ;

3) paskelbti kompromituojančiÄ ar kitokiÄ informacijÄ , kurios paskleidimas nepageidautinas;

4) kitokios psichinės prievartos panaudojimu. Psichinė prievarta – tai bauginimo procesas, siekiant sukelti aukai baimę ir palaužti jos valiÄ . Å is nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad verčia kitÄ asmenį vykdyti pareikÅ¡tÄ neteisėtÄ turtinę pretenzijÄ , panaudodamas psichinę prievartÄ (grasindamas), ir nori taip veikti. Turto prievartavimas laikomas baigtu, kai nukentėjusiajam pareiÅ¡kiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant. Kvalifikuojant nusikalstamÄ veikÄ kaip turto prievartavimÄ pagal BK 181 straipsnį, neturi reikÅ¡mės, ar kaltininko nukentėjusiajam iÅ¡sakytas neteisėtas reikalavimas galės bÅ«ti realiai įvykdytas, ar ne.

BÅ«tent teisinio pagrindo nebuvimas reikalaujant turto yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-163/2012, 2K-433-507/2016, 2K-308-976/2018). Tuo tarpu BK 181 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato atsakomybę už kvalifikuotÄ turto prievartavimÄ . Pagal BK 181 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas prievartaudamas turtÄ panaudojo fizinį smurtÄ , atėmė asmeniui laisvę, sunaikino ar sugadino jo turtÄ arba kitokiu bÅ«du padarė jam didelės turtinės žalos.

Pagal BK 181 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas prievartavo didelės vertės turtÄ arba didelės mokslinės, istorinės ar kultÅ«rinės reikÅ¡mės turinčias vertybes arba prievartavo turtÄ dalyvaudamas organizuotoje grupėje. V. V. ir M. M. Å¡ioje byloje pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 181 straipsnio 3 dalį kaip tik dėl to, kad ne tik grasindami panaudoti, bet ir panaudodami fizinį smurtÄ prievartavo didelės vertės svetimÄ turtÄ .

18. Teisėjų kolegijos vertinimu, prieÅ¡ingai negu teigiama M. M. gynėjo ir V. V. apeliaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino M. M. ir V. V. kaltais dėl L. M. turto prievartavimo ir nuteisė juos pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, teisingai nustatęs Å¡ios nusikalstamos veikos kvalifikuojančius požymius – psichinės prievartos ir fizinio smurto panaudojimÄ . Bylos įrodymais: nuosekliais nukentėjusiojo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje, specialisto iÅ¡vada Nr. 149/2017(08) dėl L.

M. padarytų sužalojimų, nustatyta, kad įvykio dienos rytÄ L. M. įsėdus į savo automobilį, prie jo priėjo V. V. kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, atidarė vairuotojo dureles ir iÅ¡kart panaudojo psichinę prievartÄ , nukentėjusiajam L. M. į veidÄ nukreipdamas daiktÄ , panašų į Å¡aunamÄ jį ginklÄ , sakydamas „tylėk, nerėk, kitaip perÅ¡ausiu“, atėmė nukentėjusiajam galimybę prieÅ¡intis ir liepė vykdyti jo reikalavimus iÅ¡tiesti rankas, surakino antrankiais, bei liepė L.

M. persėsti į priekinę keleivio vietÄ . V. V. sėdus už L. M. automobilio „Mercedes Benz E320“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairo, o M. M. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, atsisėdus ant Å¡io automobilio galinės sėdynės, toliau buvo naudojama psichinė prievarta, jiems saugant, kad nukentėjusysis nepabėgtų, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmuo laikant daiktÄ , panašų į Å¡aunamÄ jį ginklÄ , įremtÄ nukentėjusiajam L.

M. į pakaušį, visi baugino nukentėjusįjį kalbėdami, kad „prie L. M. namų galima Å¡audyti“, „pavežiosime tave bagažinėje“, „pagyvensi pas mane namuose“, „tau padarysiu Å¡imtÄ biuletenių“, „iÅ¡pjausiu visÄ tavo Å¡eimÄ â€œ. Važiuojant M. M. nieko nesakė, tik paėmė L. M. telefonÄ , Å¡is nematė ir nesuprato, kÄ M. M. darė su telefonu, neturėjo galimybės pasiprieÅ¡inti, nes buvo surakintos rankos. Po to grasindami L. M. reikalavo jiems perduoti 10000 (deÅ¡imt tÅ«kstančių) Eur, o automobiliui sustojus, prieÅ¡ nukentėjusįjį panaudojo fizinį smurtÄ â€“ du kartus L.

M. rankomis smogė į kaklÄ ir vienÄ kartÄ smogė į pakaušį. Psichinės prievartos ir fizinio smurto panaudojimo pasekoje buvo užvaldytas L. M. priklausantis turtas – automobilis „Mercedes Benz E320“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (5500 Eur vertės). Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis parodė, kad prieÅ¡ingai, negu aiÅ¡kino V. V., automobilio jis neatidavė savo noru, kad jis neturėjo galimybės pasiprieÅ¡inti. Taigi tiek psichinės prievartos naudojimas – bauginimas buvo efektyvus, tiek fizinio smurto panaudojimas lėmė L.

M. priklausančio automobilio užvaldymÄ .

19. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. V. teigia, kad jis buvo įsitikinęs, jog iÅ¡ L. M. reikalauja tikros kito nuteistojo – savo sÅ«nėno M. M. – teisės į pinigų grÄ Å¾inimÄ Ä¯vykdymo. Turto prievartavimo esmė – neteisėtas vertimas suteikti turtinę naudÄ kaltininkui ar kitam asmeniui, panaudojant psichinę prievartÄ . Vertimo neteisėtumas reiÅ¡kia kaltininko keliamų turtinių pretenzijų teisinį nepagrįstumÄ . Tik tais atvejais, kai kaltininkas prievarta įgyvendina jam ar kitam asmeniui priklausančiÄ turtinę teisę (tikrÄ ar tariamÄ ), veika nekvalifikuojama kaip turto prievartavimas, tačiau gali sudaryti savavaldžiavimo požymius.

Pagal teismų praktikÄ teismas apie kaltininko tyčios turinį sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes, t. y. ne tik į kaltininko parodymus, bet ir į nusikaltimo padarymo įrankius, bÅ«dÄ , sužalojimų (jei tokie padaryti) kiekį, jų pobÅ«dį, vietÄ , nusikalstamų veiksmų intensyvumÄ ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieÅ¡ nusikaltimÄ ir po jo padarymo, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-13-976/2018, 2K-308-976/2018).

Nuoseklioje teismų praktikoje, paneigiant turto prievartavimÄ ir veikÄ kvalifikuojant kaip savavaldžiavimÄ (BK 294 straipsnis), nurodoma, kad bÅ«tina nustatyti, jog kaltininkas, reikÅ¡damas prievartines turtines pretenzijas, iÅ¡ tikrųjų turėjo teisinį pagrindÄ (realios teisės įgyvendinimas) arba sÄ Å¾iningai klydo, manydamas, kad toks pagrindas egzistuoja (tariamos teisės įgyvendinimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 187-697/2018). Tačiau kartu pripažįstama ir tai, kad neleistinos tokios situacijos, kai nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagrindas bÅ«tų vien tik kaltininko subjektyvus gyvenimo taisyklių ir teisingumo suvokimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2014, 2K-504-139/2015, 2K-308-976/2018).

20. Kaip matyti iÅ¡ bylos medžiagos, teisiamajame posėdyje nukentėjusysis L. M. nuosekliai tvirtino, kad prieÅ¡ įvykį kontaktavo su M. M. dėl iÅ¡ jo draugo T. L. pagrobtų laikrodžio ir telefono. Pažymėtina, kad bÅ«tent už Å¡io T. L. turto pagrobimÄ M. M. tuo pačiu skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir dėl to teisėjų kolegija Å¡iame nuosprendyje jau pasisakė. IÅ¡ nukentėjusiojo L. M. parodymų matyti, kad T. L. prašė pasikalbėti su jį apvogusiu M.

M., todėl susitiko su pastaruoju ir pasakė, kad atiduotų daiktus, buvo kaip tarpininkas. Å ias aplinkybes patvirtina ir paties nuteistojo M. M. parodymai apie tai, kad pagrobė iÅ¡ T. L. laikrodį ir mobiliojo ryÅ¡io telefonÄ , laikrodį pasiliko sau, o telefonÄ paėmė draugas. Vėliau, T. L. reikalaujant grÄ Å¾inti laikrodį ir 1000 Eur už telefonÄ , grÄ Å¾ino laikrodį ir sumokėjo 250 Eur už telefonÄ . Nenorėdamas mokėti likusių pinigų, dėdei (V. V.) pasakė, kad jį reketuoja, tačiau nesakė, kad pats yra pavogęs. Byloje nustatytos T.

L. laikrodžio ir telefono pagrobimo aplinkybės, pirmosios instancijos teisme apžiÅ«rėtas ir įvertintas byloje esantis 2017 m. lapkričio 10 d. daiktų apžiÅ«ros protokolas, kuriame užfiksuotas tarp nukentėjusiojo T. L. ir M. M. socialiniame tinkle vykęs susiraÅ¡inėjimas dėl pagrobto laikrodžio ir telefono (t. 3, b.l. 59-70) paneigia buvus kokiam nors teisiniam pagrindui V. V. ir M. M. reikÅ¡ti prievartines turtines pretenzijas L. M., kuris tarpininkavo T. L. bandant susigrÄ Å¾inti pagrobtus daiktus (laikrodį bei telefono vertę atitinkančiÄ pinigų sumÄ ).

Nors kaip seka iÅ¡ nuteistųjų M. M. ir V. V. parodymų, pastarasis iÅ¡ pradžių nežinojo, kad M. M. yra kažkÄ pavogęs ir skolingas, tačiau ir tai sužinojęs, toliau reiÅ¡kė prievartines turtines pretenzijas L. M. ir galiausiai užvaldė pastarojo automobilį. Esant Å¡ioms aplinkybėms nėra pagrindo daryti iÅ¡vadÄ , kad V. V. sÄ Å¾iningai klydo, manydamas, kad toks pagrindas egzistuoja. IÅ¡ nukentėjusiojo L. M. parodymų matyti, kad iÅ¡ V. V. kalbų automobilyje jis aiÅ¡kiai ir nedviprasmiÅ¡kai suprato, kad pastarasis reikalauja iÅ¡ jo 10000 Eur dydžio piniginio atlygio už sÅ«nėnui M.

M. padarytÄ â€žskriaudÄ â€œ. Nukentėjusiojo tarpininkavimas T. L. bandant susigrÄ Å¾inti ir M. M. pagrobtÄ turtÄ negali bÅ«ti vertinami kaip nagrinėjamo įvykio metu buvęs teisėtas pagrindas ar nuteistųjų tikra ar tariama teisė reikalauti iÅ¡ L. M. 10 000 Eur. Nuteistųjų reikalavimas, jog nukentėjusysis grÄ Å¾intų M. M. perduotus pinigus, neturėjo teisėto pagrindo, ir nuteistasis V. V. tai suvokė. Atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nėra pagrindo daryti iÅ¡vadÄ , jog nuteistasis V.

V. turėjo teisinį pagrindÄ reikÅ¡ti turtines pretenzijas (už savo sÅ«nėnÄ ) L. M., t. y. įgyvendino kito asmens (nuteistojo) tikrÄ ar tariamÄ teisę. Kartu teisėjų kolegija konstatuoja, kad nusikalstamÄ veikÄ V. V. padarė veikdamas tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, kad savo veiksmais neteisėtai reikalauja pinigų iÅ¡ L. M. ir užvaldo jo turtÄ (automobilį), panaudodamas psichinį ir fizinį smurtÄ ir norėjo taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

21. Esant iÅ¡dėstytoms aplinkybėms, darytina iÅ¡vada, kad V. V. kartu su kitu nuteistuoju M. M. ir su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, reikalaudamas atlikti turtinio pobÅ«džio veiksmus M. M. naudai, darydamas L. M. psichologinį poveikį, naudodamas prieÅ¡ jį fizinį smurtÄ , prievartavo jam priklausantį turtÄ . PrieÅ¡ingai negu teigiama V. V. apeliaciniame skunde, jo kaltę patvirtina bylos įrodymų visuma: ne tik nuoseklÅ«s nukentėjusiojo L. M. parodymai, bet ir specialisto iÅ¡vada dėl L.

M. padarytų sužalojimų, iÅ¡ dalies – pačių nuteistųjų V. V. ir M. M. parodymai. Nors V. V. savo parodymais bando suÅ¡velninti savo teisinę padėtį, tačiau iÅ¡ esmės įvykio aplinkybių neneigia, o nukentėjusiojo L. M. nuosekliais ir neprieÅ¡taringai parodymais abejoti teismas neturėjo jokio pagrindo. Tokiu bÅ«du V. V. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs BK 181 straipsnio 3 dalyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ â€“ turto prievartavimÄ , susijusį su psichinės prievartos ir fizinio smurto panaudojimu.

Be to, nukentėjusysis buvo verčiamas sumokėti 10000 Eur, nusikalstamos veikos padarymo metu Å¡i suma virÅ¡ijo 250 MGL dydį, todėl teismas pagrįstai nustatė, kad buvo prievartaujamas didelės vertės turtas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji nusikalstamos veikos, nurodytos BK 181 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymiai V. V. veikoje yra nustatyti ir kvalifikuojant nusikalstamÄ veikÄ baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

22. Kaip jau minėta, M. M. gynėjo apeliaciniame skunde praÅ¡oma iÅ¡teisinti M. M. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, nurodant, kad nors M. M. kartu su V. V. ir kitu asmeniu buvo nusikaltimo vietoje, tačiau tik tam, kad patvirtintų pinigų reikalavimo iÅ¡ jo faktÄ ir jokių veiksmų prieÅ¡ L. M. neatliko.

23. Skundžiamu nuosprendžiu iÅ¡ kaltinimo M. M. ir V. V. paÅ¡alinus L. M. turto prievartavimÄ kvalifikuojantį požymį – nusikaltimo padarymÄ veikiant organizuota grupe, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nusikaltimo pobÅ«dis, padarymo aplinkybės, kaltinamųjų veiksmai bendrai ir kiekvieno iÅ¡ jų atskirai leidžia pagrįstai jų veiksmus vertinti kaip padarytus veikiant bendrininkų grupe, nors nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nuorodos į BK 24 straipsnį ir nedarė.

24. Pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagal teismų praktikÄ , pagrindžiant kaltininko baudžiamÄ jÄ atsakomybę už bendrininkavimÄ darant konkrečios rÅ«Å¡ies nusikalstamÄ veikÄ , turi bÅ«ti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, kuriai padaryti sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų (kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamÄ veikÄ ir jų veikos bendrumas) ir subjektyviųjų (tyčia ir susitarimas padaryti nusikalstamÄ veikÄ ) požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose.

BendrininkavimÄ , kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibÅ«dina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamÄ veikÄ ; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamÄ veikÄ kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamÄ veikÄ ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad bÅ«tų konstatuotas bendrininkų susitarimas, todėl pagal teismų praktikÄ kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį bÅ«tinÄ bendrininkavimo požymį atsižvelgęs į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-7-70-895/2018 ir kt.).

Susitarimas padaryti nusikalstamÄ veikÄ gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas ir gali bÅ«ti iÅ¡reikÅ¡tas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t.t.), be to, nusikaltimo darymo metu bendrininkai turi galimybę koreguoti susitarimo ribas.

25. IÅ¡ pačių nuteistųjų M. M. ir V. V. parodymų matyti, kad M. M. antrÄ kartÄ pasakius V. V., kad L. M. iÅ¡ jo (M. M.) reikalauja pinigų, pas L. M. jie vyko (kartu su asmeniu, dėl kurio tyrimas atskirtas) bendru sutarimu, ne iÅ¡ karto, o suplanavę prie L. M. namų vykti kitos dienos rytÄ ir laukti prie jam priklausančio automobilio. Taip pat buvo suplanuota L. M. gÄ sdinti, panaudojant tam turėtus pistoletÄ ir antrankius. Pagal teismų praktikÄ , konstatuojant susitarimo buvimÄ , nebÅ«tina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo iÅ¡samiai aptarę nusikalstamos veikos detales.

Bylos įrodymai patvirtina, kad M. M. vyko kartu su V. V. ir asmeniu, dėl kurio tyrimas atskirtas, suprasdamas, kad visi vyksta su tikslu netikėtai, gÄ sdinant, reikÅ¡ti turtines pretenzijas L. M., t. y. veikia bendru sutarimu su V. V. ir asmeniu, dėl kurio tyrimas atskirtas. L. M. turto prievartavimas buvo įvykdytas sujungus kelių asmenų, tarp jų M. M., pastangas. M. M., V. V. naudojant prieÅ¡ L. M. psichinę prievartÄ ir fizinį smurtÄ ir reikalaujant perduoti jiems 10000 (deÅ¡imt tÅ«kstančių) Eur, suvokė dalyvaujantis nusikalstamoje veikoje.

BÅ«damas kartu automobilyje, į kurį buvo įsodintas nukentėjusysis, suprato kartu su kitais bendrininkais sudarantis kiekybinę persvarÄ prieÅ¡ nukentėjusįjį, savo dalyvavimu sudarantis sÄ lygas kitų bendrininkų nusikalstamam veikimui, ir to norėjo. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad, nustačius asmenų susitarimÄ veikti bendrai, jų suvokimÄ , kad kėsinasi į tÄ patį objektÄ , bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis).

Taigi bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų. Taigi nors pats M. M. psichinio ar fizinio smurto prieÅ¡ L. M. nenaudojo, tačiau pritarė jo panaudojimui arba, jei ir nepritarė (vėliau sakydamas, kad „nenorėjau, jog taip atsitiktų“), bet matydamas (suvokdamas), kad veika vykdoma panaudojant smurtÄ , toliau kartu dalyvavo nusikalstamuose veiksmuose prieÅ¡ L. M.. Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamÄ sumanymÄ , atsako už tÄ pačiÄ nusikalstamÄ veikÄ .

Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tÄ patį objektÄ , taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2012, 2K-295/2012,2K-254/2013). Teisėjų kolegijos vertinimu, Å¡ioje byloje nėra pagrindo nustatyti vieno vykdytojo – V. V. eksceso (bendrininkų susitarimo ribų peržengimo) ir M.

M. iÅ¡teisinti, kaip nepadarius L. M. turto prievartavimo. Galima sutikti su tuo, kad M. M. vaidmuo turto prievartavime buvo ne toks aktyvus kaip V. V., tačiau jį pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino Å¡ios nusikalstamos veikos bendravykdytoju ir M. M. veikÄ irgi teisingai kvalifikavo pagal BK 181 straipsnio 3 dalį.

26. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėjo visas bylos aplinkybes, ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir teisiamajame posėdyje iÅ¡irtus įrodymus įvertino nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, ir pagrįstai priėmė apkaltinamÄ jį nuosprendį tiek V. V., tiek M. M. dėl L. M. turto prievartavimo. Dėl V. V. nuteisimo pagal BK 159 straipsnį 27. Skundžiamu nuosprendžiu V. V. pripažintas kaltu ir pagal BK 159 straipsnį nuteistas už tai, kad įtraukė į nusikalstamÄ veikÄ vaikÄ , t. y. nepilnametį M. M. įtraukė į L. M. turto prievartavimÄ . Apeliaciniame skunde V. V. nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 159 straipsnį, tvirtina, kad jo veiksmai neatitinka Å¡ios nusikalstamos veikos sudėties požymių.

28. Pagal BK 159 straipsnį baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas įtikinėdamas, praÅ¡ydamas, papirkdamas, grasindamas, apgaule ar kitokiu bÅ«du įtraukė vaikÄ Ä¯ nusikalstamÄ veikÄ . Tai veikla, nukreipta į nesusiformavusiÄ vaiko psichikÄ , galinti padaryti jai kenksmingÄ poveikį, todėl nusikaltimo objektas yra vaiko saugumas nuo neigiamos socialinės aplinkos įtakos. Nukentėjusiuoju pripažįstamas asmuo, neturintis aÅ¡tuoniolikos metų; tiek mažametis, tiek ir nepilnametis. Objektyviai vaiko įtraukimas į nusikalstamÄ veikÄ pasireiÅ¡kia bet kokiais aktyviais veiksmais, kuriais siekiama, kad vaikas sutiktų dalyvauti darant nusikalstamÄ veikÄ , ir vaiko dalyvavimas nusikalstamoje veikoje.

Pripažįstant asmenį kaltu pagal BK 159 straipsnį svarbu nustatyti priežastinį ryšį tarp vaiko skatinimo – veikos ir įtraukimo – rezultato. Vaiko įtraukimo į nusikalstamÄ veikÄ sudėtis – materialioji, jos objektyvioji pusė pasireiÅ¡kia veiksmais (įtikinėjimu, praÅ¡ymu, apgaule, grasinimais ir kt.). BK 159 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad veikia aÅ¡tuoniolikos metų neturintį žmogų – vaikÄ , nori pakeisti jo elgesį, kad Å¡is pradėtų nusikalstamai elgtis.

29. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje teisingai konstatuota, kad nukentėjusiojo L. M. turto prievartavimo metu M. M. buvo nepilnametis (t. y. vaikas BK 159 straipsnio dispozicijos prasme) ir V. V., būdamas jo dėdė, tai žinojo. To neneigia ir pats V. V.. Taip pat bylos įrodymų pagrindu teisingai nurodyta, kad V. V. davė M. M. nurodymus kartu važiuoti prie L. M. namų, sėsti į L. M. automobilį, vėliau kviesti M. M. degalų užpylimui. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog tokie V.

V. veiksmai atitinka objektyviÄ jÄ BK 159 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos pusę. Tai, kad M. M. teisiamas jau ne pirmÄ kartÄ , baustas administracine tvarka (t. 5, b. l. 183-197) nepaneigia, kad V. V. veiksmais buvo pažeistas BK 159 straipsnyje numatytas nusikaltimo objektas – nepilnamečio (vaiko) saugumas nuo neigiamos socialinės aplinkos įtakos. Taip pat teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad V. V. veiksmuose buvo ir BK 159 straipsnyje numatyto nusikaltimo subjektyvioji pusė – t. y. žinodamas, kad jo sÅ«nėnas M.

M. nepilnametis, pasiÅ«lė jam vykti kartu ir nusikalstamai elgtis prieÅ¡ L. M., tokiu bÅ«du inicijuojant ir M. M. nusikalstamÄ elgesį. Skundžiamame nuosprendyje BK 159 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos aplinkybės, kaip ir kaltinamajame akte, apraÅ¡ytos ne atskirai, o kartu su L. M. turto prievartavimo aplinkybėmis. Tačiau ir nuosprendžio nustatomojoje dalyje, ir po to jo motyvuojamoje dalyje teismas iÅ¡dėstė visas aplinkybes, patvirtinančias visus vaiko įtraukimo į nusikalstamÄ veikÄ sudėties požymius.

Esant iÅ¡dėstytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino V. V. kaltu dėl nepilnamečio įtraukimo į nusikaltimo darymÄ pagal BK 159 straipsnį. Dėl nuosprendžio dalies, kuria iÅ¡ kaltinimų V. V. ir M. M. paÅ¡alinta nusikalstama veika, numatyta BK 180 straipsnio 3 dalyje 30. Abu apeliaciniai skundai tenkinami iÅ¡ dalies, nes paÅ¡alindamas iÅ¡ kaltinimų nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 180 straipsnio 3 dalyje (dėl L. M. automobilio pagrobimo), Å¡io sprendimo neiÅ¡dėstęs nuosprendžio rezoliucinėje dalyje ir nepriėmęs Å¡ioje dalyje iÅ¡teisinamojo nuosprendžio, teismas iÅ¡ tikrųjų pažeidė baudžiamojo proceso įstatymÄ .

Apie tai nurodoma nuteistojo V. V. apeliaciniame skunde. Apeliantas nurodo, kad paÅ¡alindamas iÅ¡ kaltinimo BK 180 straipsnio 3 dalį, teismas grubiai pažeidė BPK 307 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes iÅ¡ kaltinimo galima paÅ¡alinti tik tam tikras nusikalstamos veikos aplinkybes, bet ne patį nusikaltimÄ . Tokie apelianto argumentai yra pagrįsti.

31. Byloje nustatyta, kad V. V. ir M. M. abu buvo kaltinami dar ir pagal BK 180 straipsnio 3 dalį. Kaltinamajame akte Å¡ios jų nusikalstamos veikos buvo apraÅ¡ytos ne atskirai, o kartu su L. M. turto prievartavimu. Bendrai apraÅ¡ant Å¡ias nusikalstamas veikas kaltinamajame akte buvo nurodyta, kad V. V. ir M. M. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 25 straipsnio 3 dalyje ir BK 180 straipsnio 3 dalyje, BK 181 straipsnio 3 dalyje. Kaltinimuose buvo nurodyta, kad prievartaudami L. M. turtÄ , kaltinamieji dar ir plėšimo bÅ«du pagrobė jo automobilį.

32. Skundžiamo nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje (nuosprendžio 12 lapas) teismas nurodė, kad kvalifikuoto turto prievartavimo nusikalstama veika laikytina baigta, nes neteisėtas reikalavimas dėl pinigų sumokėjimo buvo ne tik aiÅ¡kiai iÅ¡reikÅ¡tas, bet ir įvykdytas užvaldant L. M. 6000 Eur vertės automobilį. Dėl tų pačių veiksmų kaltinamiesiems yra pareikÅ¡tas kaltinimas plėšimu dalyvaujant organizuotoje grupėje. Nuosprendyje nurodoma, kad dėl organizuotos grupės nebuvimo teismas jau pasisakė, o kadangi inkriminuotas didelės vertės turto prievartavimas apima ir automobilio pagrobimÄ , teismas Å¡iÄ veikÄ , kaip perteklinę iÅ¡ kaltinimo Å¡alina.

33. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas, „paÅ¡alindamas“ iÅ¡ kaltinimų nusikalstamÄ veikÄ , pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus. Teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo V. V. apeliacinio skundo argumentais apie tai, kad pati nusikalstama veika, kvalifikuota pagal atskirÄ baudžiamÄ jį įstatymÄ , iÅ¡ kaltinimo negali bÅ«ti paÅ¡alinta, o teismas turėjo Å¡ioje dalyje priimti iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį. Pagal galiojančiÄ teismų praktikÄ iÅ¡ kaltinimo, tai motyvuojant tik nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje, gali bÅ«ti paÅ¡alinti tik atskiri tęstinių nusikalstamų veikų epizodai, taip pat paÅ¡alinamos atskiros kaltinime nurodytos, tačiau teisminio bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtinusios aplinkybės, kai tų aplinkybių paÅ¡alinimas nekeičia kaltinimų esmės ir dėl to nesikeičia nusikalstamos veikos kvalifikavimas.

Tačiau tiek BPK nuostatoms, tiek galiojančiai teismų praktikai prieÅ¡tarauja skundžiamo nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje iÅ¡dėstytas sprendimas iÅ¡ kaltinimų paÅ¡alinti veikÄ , kuri kaltinime buvo nurodyta kaip atskira nusikalstama veika, kvalifikuota pagal konkretų baudžiamÄ jį įstatymÄ , ir dėl kurios byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.

34. Nustatyta, kad 2018 m. balandžio 4 d. teismo nutartimi (t. 7, b.l. 7-11) Å¡i byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, V. V. ir M. M. kaltinant dar ir pagal BK 180 straipsnio 3 dalį. IÅ¡nagrinėjęs bylÄ teisiamajame posėdyje, teismas galėjo priimti apkaltinamÄ jį arba iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, be to, galėjo bylÄ nutraukti nuosprendžiu (BPK 303 straipsnio 1 dalis), taip pat nutraukti bylÄ teismo nutartimi nustačius BPK 3 straipsnio 1 dalies 2-7 punktuose numatytas aplinkybes (BPK 254 straipsnio 4 dalis).

Tačiau bet kuriuo atveju atitinkamas teismo sprendimas dėl atskiro kaltinimo turėjo būti ne tik motyvuotas, bet ir išdėstytas nuosprendžio ar nutarties rezoliucinėje dalyje. BPK 307 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai kelių nusikalstamų veikų padarymu kaltinamas kaltinamasis dėl vienų veikų padarymo pripažįstamas kaltu, o dėl kitų – ne, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti tiksliai nurodoma, dėl kurių veikų padarymo jis nuteisiamas, dėl kurių – išteisinamas.

35. Skundžiamame nuosprendyje teismas Å¡ių reikalavimų nesilaikė, pagal BK 180 straipsnio 3 dalį kaltinamųjų ir nenuteisė, ir neiÅ¡teisino, o nuosprendžio rezoliucinėje dalyje dėl Å¡io kaltinimo neiÅ¡dėstė apskritai jokio sprendimo. IÅ¡ Å¡io nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje iÅ¡dėstytų motyvų matosi, kad nusikalstamÄ veikÄ , nurodytÄ BK 180 straipsnio 3 dalyje, iÅ¡ kaltinimų abiems kaltinamiesiems teismas nutarė paÅ¡alinti padaręs iÅ¡vadÄ , kad L. M. automobilio pagrobimÄ jau apėmė kitos nusikalstamos veikos, t.y. turto prievartavimo dispozicija.

Teisėjų kolegija Å¡iame nuosprendyje apie tai, ar V. V. ir M. M. turėjo bÅ«ti nuteisti dar ir pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, nepasisako, nes dėl to nepaduotas prokuroro arba nukentėjusiojo apeliacinis skundas ir tai pažeistų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas (BPK 320 straipsnio 4 dalis). Tačiau net ir sutinkant su teismo iÅ¡vada, kad kaltinamųjų nusikalstamas veikas Å¡iuo atveju pakako kvalifikuoti tik pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, o tų veikų kvalifikavimas pagal BK 180 straipsnio 3 dalį buvo perteklinis, teismas Å¡iÄ nusikalstamÄ veikÄ turėjo ne Å¡alinti iÅ¡ kaltinimo, o Å¡ioje dalyje priimti iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį.

Å i klaida iÅ¡taisoma apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu. Nors apie iÅ¡teisinamojo nuosprendžio pagal BK 180 straipsnio 3 dalį priėmimÄ nurodoma tik V. V. apeliaciniame skunde, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 5 dalies nuostatomis, tuo pačiu pagrindu Å¡velninamas nuosprendis ir kitam nuteistajam M. M.. Dėl bausmių 36. Atmetamas alternatyvus nuteistojo V. V. apeliacinio skundo praÅ¡ymas paskirti jambausmę, nesusijusiÄ su realiu laisvės atėmimu. V. V. padaryta sunkiausia nusikalstama veika, numatyta BK 181 straipsnio 3 dalyje, yra priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), už jÄ sankcijoje numatytas tik laisvės atėmimas nuo trejų iki deÅ¡imties metų.

Kita V. V. įvykdyta nusikalstama veikÄ â€“ BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytas savavaldžiavimas yra apysunkis nusikaltimas (BK 11 straipsnio 4 dalis), už kurį sankcijoje numatytas areÅ¡tas arba laisvės atėmimas iki penkerių metų. V. V. padarytas BK 159 straipsnyje numatytas nusikaltimas – nesunkus (BK 11 straipsnio 3 dalis), už jį sankcijoje numatyta bauda arba laisvės apribojimas, arba areÅ¡tas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų. Skirti nuteistajam ne sankcijoje numatytÄ bausmę, o Å¡velnesnės, bet sankcijoje nenumatytos rÅ«Å¡ies bausmę teismas gali tik taikant BK 62 straipsnio arba BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Skirti V. V. Å¡velnesnę negu laisvės atėmimas bausmę taikant BK 62 straipsnį nėra pagrindo, nes tam nėra BK 62 straipsnio 1 arba 2 dalyse numatytų bÅ«tinų sÄ lygų. Tuo tarpu skirti nuteistajam V. V. Å¡velnesnę bausmę negu laisvės atėmimas taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas pagal BK 181 straipsnio 3 dalį taip pat nėra pagrindo, nes byloje nėra jokių iÅ¡imtinių aplinkybių, dėl kurių sankcijoje numatytos bausmės, Å¡iuo atveju – laisvės atėmimo bausmės, paskyrimas aiÅ¡kiai prieÅ¡tarautų teisingumo principui.

37. Nors nuteistojo V. V. apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje egzistuoja BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose numatytos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, pirmosios instancijos teismas jų nenustatė pagrįstai. Tai, kad, sužinojęs, jog yra ieÅ¡komas policijos pareigÅ«nų, V. V. grįžo į Lietuvos RespublikÄ ir atvykęs į apklausÄ pateikė savo įvykių versijÄ , neatitinka teismų praktikoje formuojamos taisyklės, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamÄ veikÄ yra tada, kai kaltininkas savanoriÅ¡kai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-334-699/2017, 2K-345-511/2018, 2K-51-648/2019).

Taigi, pirmosios instancijos teismas, nenustatydamas V. V. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė. Taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas V. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagrįstai nepripažino ir to, kad jis savo noru atlygino ar paÅ¡alino padarytÄ Å¾alÄ (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismai, vadovaudamiesi BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nustato atsakomybę lengvinančiÄ aplinkybę tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar paÅ¡alino visÄ Å¾alÄ iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos iÅ¡nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211/2014, 2K-272-976/2017).

Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad sužinojęs, jog pradėtas tyrimas dėl pagrobto L. M. automobilio, V. V. jį grÄ Å¾ino, nesuteikia pagrindo daryti iÅ¡vadÄ , kad jis savo noru atlygino visÄ padarytÄ Å¾alÄ .

38. Skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankcijÄ , teismas laikėsi Å¡io kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalies nurodytas aplinkybes. Skiriant bausmes V. V. buvo atsižvelgta į jo atsakomybę sunkinančiÄ aplinkybę, kad L. M. turto prievartavimÄ jis įvykdė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taip pat buvo įvertinta jo asmenybė – tai, kad bylos duomenimis, jo ankstesni teistumai iÅ¡nykę, nors baustas administracine tvarka už kelių eismo taisyklių pažeidimus, tačiau galiojančių administracinių nuobaudų neturi, dirba, psichikos sveikatos centre ir narkologinėje įskaitoje neįraÅ¡ytas (t. 5, b. l. 131-139, 161).

Priešingai, negu tvirtina V. V. gynėjas, byloje yra duomenys apie V. V. padarytas nusikalstamas veikas Norvegijos, Belgijos ir Jungtinėje Karalystėse bei Vokietijos Federacinėje Respublikoje (t. 5, b. l. 141-160, 163-170). Vadovaujantis BK 97 straipsnio 9 dalies 4 punkto nuostatomis, nesant byloje pakankamai tikslios informacijos apie V. V. neišnykusius teistumus užsienio valstybėse, teismas neturėjo pagrindo pripažinti V. V. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikalstamas veikas padarė kaip recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

Kita vertus, pagal byloje esančius registro ir jo archyvo duomenų iÅ¡raÅ¡us matyti, kad V. V. ne vienÄ kartÄ buvo patrauktas atsakomybėn užsienio valstybėse, kas neigiamai charakterizuoja jo asmenybę. Taip pat pagrįstai buvo atsižvelgta ir į tai, kad, bylos duomenimis, V. V. 2002, 2010 ir 2012 metais buvo taikytos prevencinės poveikio priemonės, o 2010 m. skirti teismo įpareigojimai (t. 5, b.l. 130).

39. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju, įvertinus V. V. padarytos sunkiausios nusikalstamos veikos smurtinį pobūdį, jo asmenybę, ir kitas bausmės paskyrimui reikšmingas aplinkybes, skundžiamu teismo nuosprendžiu jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės už atskirus nusikaltimus ir galutinė laisvės atėmimo bausmė nei rūšimi, nei dydžiu, nėra aiškiai per griežtos, neprieštarauja BK 41 straipsnyje įtvirtintiems bausmės tikslams ir teisingumo principui. Juo labiau, kad įvertinus visas bausmės paskyrimui reikšmingas aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, už atskiras veikas V.

V. buvo paskirtos bausmės, mažesnės už sankcijose numatytus vidurkius. Galutinė subendrinta bausmė – artima bausmės, numatytos už sunkiausiÄ jo įvykdytÄ nusikaltimÄ , minimaliam dydžiui. Tai, kad V. V. teistumas Lietuvos Respublikoje yra iÅ¡nykęs, taip pat tai, kad jis teistas už nusikalstamas veikas užsienio valstybėse, kaip minėta, negali bÅ«ti pagrindu laikyti jį recidyvistu. Kita vertus, kolegijos nuomone, Å¡ie bylos duomenys neigiamai apibÅ«dina kaltininko asmenybę, leidžia daryti iÅ¡vadÄ apie didesnį jo pavojingumÄ ir apie tai, kad V.

V. padarytos nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinės. BÅ«tent Å¡ių aplinkybių visuma leidžia padaryti iÅ¡vadÄ ir apie tai, kad teismas V. V. pagrįstai skyrė laisvės atėmimo bausmes ne tik pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, bet ir už kitas, lengvesnes, nusikalstamas veikas, kai sankcijos numato ir Å¡velnesnių rÅ«Å¡ių bausmes. Teisėjų kolegijos nuomone V. V. paskirtos bausmės nėra aiÅ¡kiai per griežtos ir jas Å¡velninti pagrindo nėra.

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, Å¡ioje byloje taip pat nėra galimybės nuteistajam V. V. skirti bausmę, nesusijusiÄ su realiu laisvės atėmimu, taikant BK 75 straipsnio nuostatas ir atidedant paskirtos bausmės vykdymÄ . BK 75 straipsnio 1 dalyje (nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi 2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija) nurodyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip Å¡eÅ¡eriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vienÄ ar kelis tyčinius nusikaltimus (iÅ¡skyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymÄ nuo vienerių iki trejų metų.

Bausmės vykdymas gali bÅ«ti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismų praktikoje, sprendžiant klausimÄ , ar bausmės vykdymas gali bÅ«ti atidėtas, turi bÅ«ti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios su padaryta veika ir su nuteistojo asmenybe. Priimdamas sprendimÄ atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymÄ , teismas turi ne tik vadovautis formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir įvertinti visas bylos aplinkybes, sudarančias pagrindÄ manyti, kad bausmės tikslai gali bÅ«ti pasiekti be realaus bausmės atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-62-696/2016, 2K-272-976/2017).

Atsižvelgiant į V. V. padarytos nusikalstamos veikos prieÅ¡ L. M. smurtinį pobÅ«dį, taip pat į bylos duomenis apie tai, kad ir užsienio valstybėje jis buvo teistas laisvės atėmimu už sveikatos sutrikdymÄ , jo asmenybę, nėra pagrindo manyti, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai, bus pasiekti nuteistajam V. V. atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymÄ .

41. Nuteistojo M. M. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jeigu M. M. bÅ«tų iÅ¡teisintas dėl sunkaus nusikaltimo padarymo, tai bÅ«tų pagrindas sumažinti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmę bei sutrumpinti jos atidėjimo terminÄ . Nenustačius byloje pagrindo iÅ¡teisinti M. M. už sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 181 straipsnio 3 dalyje, padarymÄ , nėra pagrindo ir mažinti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį ar jos atidėjimo terminÄ , kaip to praÅ¡oma M. M. gynėjo apeliaciniame skunde.

IÅ¡ skundžiamo nuosprendžio matyti, kad skirdamas M. M. bausmes už atskiras nusikalstamas veikas pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi BK XI skyriaus, reglamentuojančio nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, nuostatomis, atsižvelgė į BK 41 straipsnyje įtvirtintus bausmės tikslus, nepažeidė teisingumo principo. Teismas, tinkamai įvertino ne tik M. M. amžių, padarytų nusikaltimų pavojingumÄ , bet ir BK 91 straipsnio 2 dalyje numatytas bausmės skyrimui nepilnamečiui reikÅ¡mingas aplinkybes: gyvenimo ir auklėjimo sÄ lygas, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumÄ ; jo elgesį po nusikaltimo padarymo.

Atsižvelgta į tai, kad M. M. padarytos nusikalstamos veikos priskiriamos sunkių ir apysunkių nusikaltimų kategorijoms (BK 11 straipsnio 4 ir 5 dalys). Sunkų nusikaltimÄ â€“ L. M. turto prievartavimÄ jis padarė po ankstesnio nuosprendžio už disponavimÄ narkotinėmis medžiagomis priėmimo. Pagrįstai M. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe buvo pripažinta tai, kad L. M. turto prievartavimÄ jis padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

Ä®vertinęs visas bausmės paskyrimui nepilnamečiui reikÅ¡mingas aplinkybes bei tai, kad sunkų nusikaltimÄ jis padarė neigiamai įtakotas giminaičio V. V., pirmosios instancijos teismas jam pagrįstai skyrė laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymÄ atidedant, bei skiriant auklėjamojo poveikio priemones. Atsižvelgiant į visas aptartas aplinkybes, teisėjų kolegijos manymu, tiek už atskirus nusikaltimus paskirtos bausmės, tiek galutinė subendrinta bausmė ar jos atidėjimo terminas negali bÅ«ti vertinami kaip aiÅ¡kiai per griežtas M.

M. nubaudimas. Juo labiau, kad bendrinant bausmes M. M., nebuvo taikytos BK 64 straipsnio nuostatos, nors vienÄ iÅ¡ nusikalstamų veikų M. M. padarė jau po ankstesnio nuosprendžio priėmimo. Nesant prokuroro apeliacinio skundo Å¡ioje dalyje, apeliacinės instancijos teismas negali sunkinti nuteistojo padėties, todėl pirmosios instancijos teismo M. M. paskirtoms bausmėms taikytÄ subendrinimo pagrindÄ apeliacinės instancijos teismas palieka nepakeistÄ . Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, n u s p r e n d ž i a :

Panevėžio apygardos teismo 2019 m. sausio 18 d. nuosprendžio dalį, kuria iÅ¡ kaltinimų V. V. ir M. M. paÅ¡alinta nusikalstama veika, numatyta BK 180 straipsnio 3 dalyje, panaikinti ir Å¡ioje dalyje priimti naujÄ nuosprendį. V. V. ir M. M. pagal BK 180 straipsnio 3 dalį iÅ¡teisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti. Teisėjai Aloyzas Kruopys Justas Namavičius Linas Å iukÅ¡ta