2015-11-02 Nr. AB-21106-3-64-3-02454-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1692-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02454-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas pateikė skundą, kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 150 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių TI nuo 2009 m. balandžio mėnesio iki 2014 m. kovo mėnesio perpildytose, šaltose, drėgnose kamerose, kuriose buvo priverstas nuolat sėdėti arba gulėti, naudotis tualetu kitų akivaizdoje. Šiaulių TI kamerose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, o tai pakenkė jo akims, nes daug skaito ir rašo. Rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais. Asmens apžiūros buvo atliekamos šaltoje patalpoje antisanitarinėmis sąlygomis. Pareigūnai tyčia sudarydavo konfliktines situacijas tarp laikomų Šiaulių TI asmenų, konfliktai dažnai kildavo dėl fizinių ir psichologinių nepatogumų, kurie atsirasdavo dėl per mažo vienam asmeniui skiriamo ploto. Teigė, kad Šiaulių TI pareigūnai piktnaudžiavo savo pareigomis, siekdami apriboti pareiškėjo galimybes susipažinti su jo turimomis teisėmis į tinkamas kalinimo sąlygas. Manė, kad dauguma pareigūnų turėjo sadistinį asmenybės sutrikimą. Pabrėžė, kad minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, turi būti ne mažesnis kaip 5 kv. m. Pastebėjo, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenustato jokio senaties termino. Pareiškėją kalinant netinkamomis sąlygomis buvo pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis, Konvencijos 3 straipsnis, dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą – dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, emocinę depresiją.

Šiaulių tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2010 m. balandžio 2 d. iki 2013 m. kovo 8 d. Pažymėjo, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, kurį prašė taikyti, skaičiuojant nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos. Paaiškino, kad laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, pareiškėjas buvo laikomas 397 dienas kameroje Nr. 41 ir vienam asmeniui teko nuo 3,3 kv. m iki 23,1 kv. m kameros ploto. Pasivaikščiojimo (1 valandą per dieną), medicininių apžiūrų ir prausimosi pirtyje metu asmenų nebūdavo gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI metu patikrinimų dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams jo laikymo kamerose nebuvo atlikta. Pažymėjo, kad kamerų būklė priklauso nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio, nesuinteresuoti palaikyti švarą ir tvarką ar tausoti laisvės atėmimo įstaigos patalpas asmenys niokoja tardymo izoliatoriaus turtą, blogina patalpų būklę. Nurodė, kad Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Visuomenės sveikatos centras ne vieną kartą pasisakė, kad apšvietimo užtikrinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas Šiaulių TI dėl pastato statuso nėra taikomas.

Apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje 2013 m. vasario 7 d. buvo atliktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas, kurio išvados išdėstytos 2013 m. vasario 8 d. patikrinimo akte Nr. EP-6. Konstatuota, kad ankstyvą žiemos rytą oro temperatūra buvo kiek žemesnė, nei nustatyta higienos normoje, o bylos medžiaga patvirtina, kad temperatūros duomenų užfiksavimo dieną pareiškėjo tikrintoje patalpoje nebuvo. Be to, mikroklimato parametrams yra būdingas momentiškumas, todėl konkrečių rodiklių nustatymas patikrinimo metu nesudaro prielaidų teigti, jog tokie patys rodikliai vyravo pareiškėjo buvimo patalpoje metu. Patikrinimo akto turinys taip pat paneigė, kad sąlygos apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje antisanitarinės. Pareiškėjo teiginiai dėl žemos oro temperatūros apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti.

Paaiškino, kad Šiaulių TI atsakingi pareigūnai išsiaiškina į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius (asmuo raštu nurodo, jei pageidauja būti paskirtas į rūkančių asmenų kamerą) ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į kalinimo vietą klausimą. Jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas Šiaulių TI administracijai nebuvo pateikęs, be to, skunde teismui nenurodė esąs nerūkantis ir šios aplinkybės niekaip nepagrindė, o skundėsi abstrakčiai.

Pareiškėjas nebuvo išskirtas iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, jam tyčia nebuvo sudarytos blogesnės laikymo sąlygos ir netaikyti kokie nors įstatymų nenustatyti apribojimai. Šiaulių TI pabrėžė, kad pažeistų teisių pripažinimas teismų praktikoje pripažįstamas kaip pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 3 400 Lt (984,71 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Nustatė, kad pareiškėjas neturtinę žalą iš esmės grindžia tuo, kad kamerose buvo laikoma daugiau asmenų, nei yra galima pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus, kamerų būklė ir laikymo sąlygos neatitiko higienos normų reikalavimų.

Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2010 m. balandžio 2 d. iki 2013 m. kovo 8 d., o į teismą kreipėsi tik 2014 m. spalio 9 d., todėl reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 2 d. iki 2011 m. spalio 8 d. teismas pritaikė ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, buvo laikomas kameroje Nr. 41 skirtingais laiko tarpais iki 2013 m. kovo 8 d., iš viso 399 dienas, vienas arba su dar 1–6 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 3,3 kv. m iki 23,1 kv. m ploto. 170 dienų, kada pareiškėjas buvo laikomas vienas arba su dar 1–5 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 3,82 kv. m iki 23,1 kv. m., kameros plotas atitiko minimalaus ploto reikalavimus, o kitą laiką (229 dienas) kameros plotas tik iš dalies atitiko nustatytus reikalavimus, tačiau vadovaujantis bylos duomenimis tiksliai nustatyti, kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kamerose nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, teismas neturėjo galimybių, todėl konstatavo, jog laikymo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjas 229 dienas buvo laikomas sąlygomis, galimai pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus. Toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, todėl yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu nebuvo atlikta Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų, ar kamera Nr. 41, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, atitinka higienos normų reikalavimus, kitų įrodymų dėl netinkamos kameros būklės byloje nėra, todėl konstatuoti, kad Šiaulių TI pareigūnai laikė pareiškėją kameroje, neatitinkančioje higienos normų reikalavimų, teismas neturėjo pagrindo.

Pareiškėjo teiginys, kad krata atliekama šaltose patalpose, pasitvirtino, tačiau argumentai, jog asmens ir jo daiktų apžiūros daromos antisanitarinėmis sąlygomis, taip pat jo teiginiai dėl purvo yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais. Nors pareiškėjas skunde nurodė, jog asmens ir daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau nepažymėjo, kad būtent jo apžiūra buvo atlikta tokiomis sąlygomis. Todėl skunde nurodomų aplinkybių teismui nepakako konstatuoti, kad pareiškėjui atvykstant (išvykstant) iš Šiaulių TI kratos buvo atliekamos pažeidžiant nustatytą tvarką.

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, jog kameroje, kurioje kalėjo pareiškėjas, buvo rūkoma. Taip pat pareiškėjas skunde nenurodė, ar jis pats yra nerūkantis, byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų skundęsis dėl laikymo kartu su kitais rūkančiais asmenimis, dėl to į Šiaulių TI administraciją raštu nesikreipė. Norėdamas būti laikomas atskirai nuo rūkančių asmenų, pareiškėjas turėjo kreiptis su prašymu į tardymo izoliatoriaus administraciją, tačiau byloje nenustatyta, kad tokį prašymą pareiškėjas būtų pateikęs.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, bei tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines, darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), priteisė neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjui.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai taikė ieškinio senaties terminą, nes tokio pobūdžio reikalavimams Konvencijos 3 straipsnis nenustato ieškinio senaties instituto. Pažymi, kad ruošėsi gynybai baudžiamojoje byloje, todėl skundo paruošimui pirmosios instancijos teismui prireikė 1,5 metų. Paaiškina, kad teismas turėjo konstatuoti, jog minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, turi būti ne mažesnis kaip 4 kv. m, atskaičius ir baldų užimamą plotą. Nurodo, kad Šiaulių TI pareiškėjui duodamas maistas neatitiko teisės aktų reikalavimų, todėl visą Šiaulių TI kalinimo laikotarpį buvo priverstas maistą pirkti iš parduotuvės. Pareiškėjui pradėjus skaudėti dantis, Šiaulių TI jam nebuvo suteikta medicininė pagalba. Šiaulių TI kamerų langai yra sumažinti tam, kad į kameras nepatektų grynas oras. Pabrėžia, kad jam kalint Šiaulių TI kameroje Nr. 41 Šiaulių visuomenės sveikatos centras atliko kalinimo (sanitarinių) sąlygų patikrinimą. Pareiškėjo nuomone, teismas, jam priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą, nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Pareiškėjas nesutinka su visais teismo argumentais, kuriais grįsdamas teismas atmetė pareiškėjo reikalavimus.

Šiaulių tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad su skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pateiktas apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad jis nežinojo apie jo tariamą teisių pažeidimą, nepagrįstai ilgai manydamas, jog jo teisės pažeistos, negynė savo interesų. Pabrėžia, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta neturtinių teisių pažeidimo konstatavimą kaip tinkamą būdą pažeistoms asmens neturtinėms teisėms apginti ir visuomet sprendžia, ar žalos atlyginimas pinigais, kaip išimtinė kompensavimo priemonė dėl intensyvių, vienareikšmiškai žeminančių asmenį kalinimo sąlygų, konkrečiu atveju turėtų būti taikoma. Teismas aplinkybių apie tai, kad netinkamos kalinimo sąlygos siekė minimalų žiaurumo laipsnį, pareiškėjui akivaizdžiai pablogėjo sveikata, Šiaulių TI pareiškėjas sąmoningai buvo žeminamas, nenustatė, todėl nukrypti nuo jau suformuotos teismų praktikos bei kurti kitokį precedentą nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Pareiškėjas jam padarytą žalą grindžia suteiktomis netinkamomis kalinimo sąlygomis Šiaulių tardymo izoliatoriuje, dėl kurių jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, emocinę depresiją.

Teisėjų kolegija pažymi, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises teisme ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).

Pareiškėjas siekia, kad jam būtų priteista neturtinė žala už periodišką kalinimą netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio mėnesio iki 2014 m. kovo mėnesio. Šiaulių TI pateikta 2014 m. spalio 24 d. pažyma Nr. 69/06-4945 „Dėl R. Mažylio“ (b. l. 20–21) patvirtina, kad pareiškėjas Šiaulių TI su pertraukomis buvo laikomas nuo 2010 m. balandžio 2 d. iki 2013 m. kovo 8 d.

Atsižvelgiant į pareiškėjui galbūt padaryto teisės pažeidimo pobūdį, t. y. tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimą, yra akivaizdu, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, jog jam galbūt neužtikrinamos teisės į tinkamas kalinimo sąlygas, tačiau skundą teismui pateikė tik 2014 m. spalio 9 d. (b. l. 8). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog ieškinio senatį Šiaulių TI prašė taikyti.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo argumentais, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio termino kreiptis į teismą, tačiau ieškinio senaties terminas kyla iš nacionalinio reguliavimo, t. y. šiuo konkrečiu atveju iš CK 1.125 straipsnio 8 dalies, kurios pagrindu senaties terminas gali būti taikomas. Pareiškėjas neneigia, kad jis žinojo apie galbūt daromus jo atžvilgiu pažeidimus. Aplinkybė, kad pareiškėjas ruošėsi gynybai baudžiamojoje byloje, todėl neturėjo laiko kreiptis į teismą ankščiau dėl jo galimai pažeistų teisių kalinimo Šiaulių TI metu, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pakankamas pagrindas senaties termino atnaujinimui. Pareiškėjas nenurodė kitų priežasčių dėl ko jis nepadavė teismui skundo per įstatyme numatytą ieškinio senaties terminą, todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už kalinimą Šiaulių TI galbūt netinkamomis sąlygomis laikotarpiu iki 2011 m. spalio 8 d. turėjo pagrindą taikyti trejų metu senaties terminą.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-442-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga.

Pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu minimalią ploto normą, turinčią tekti vienam asmeniui laisvės atėmimo vietose, nustatė (galioja iki dabar) Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124). Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte įtvirtinta, kad vienam kameroje laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Pažymėtina, kad įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Todėl šiuo atveju įrodinėjimo pareiga, kad ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2011 m. spalio 9 d. iki 2013 m. kovo 8 d., laisvės atėmimo vietoje buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka Šiaulių TI. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi byloje pateikta Šiaulių TI informacija apie pareiškėjo Šiaulių TI kalinimo laiką, jo gyvenamųjų kamerų plotą bei jose laikomų asmenų kartu su pareiškėju kiekį (b. l. 12–13, 20–21), pažymi, kad 229 paras pareiškėjui tenkantis plotas svyravo, todėl pareiškėjas minėtu laiku buvo kalinamas ir tinkamomis, ir netinkamomis tenkančio ploto vienam asmeniui sąlygomis. Kadangi iš minėtų duomenų nėra aišku, kada pareiškėjui tekęs plotas atitiko teisės aktų reikalavimus, o kada jų neatitiko, aptariama informacija vertinama pareiškėjo naudai, todėl konstatuotina, kad pareiškėjas iš 399 parų, praleistų Šiaulių TI, 229 paras gyveno vienam asmeniui tenkančio ploto sąlygomis, kurios neatitiko nustatytos 3,6 kv. m minimalios ploto normos (170 parų pareiškėjui tenkantis kalinimo plotos buvo didesnis nei 3,6 kv. m minimali ploto norma).

Nors pareiškėjas tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas per mažo ploto sąlygomis, tačiau įvertinus byloje esančius faktinius duomenis, nėra pagrindo konstatuoti, jog Šiaulių TI padarė kitus pažeidimus pareiškėjo atžvilgiu. Pareiškėjas apeliaciniame skunde (b. l. 61–62) ir paaiškinime dėl Šiaulių TI atsiliepimo (b. l. 75–76) taip pat nenurodo argumentų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti kitus Šiaulių TI neteisėtus veiksmus. Pažymėtina, kad pareiškėjo pateiktame paaiškinime nurodomos aplinkybės (t. y., kad Šiaulių TI pareiškėjui duodamas maistas neatitiko teisės aktų reikalavimų, pareiškėjui pradėjus skaudėti dantis, Šiaulių TI jam nebuvo suteikta medicininė pagalba, Šiaulių TI kamerų langai yra sumažinti tam, kad į kameras nepatektų grynas oras) negali būti teisėjų kolegijos vertinamos, kadangi aptariami teiginiai nebuvo pareiškėjo pateikti ir nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

Konstatuotina, kad Šiaulių TI pažeidė Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatytą reikalavimą, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto, dėl to Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti. Todėl pareiškėjas patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino, jog pareiškėjo kalinimas Šiaulių TI netinkamomis ploto sąlygomis 229 paras yra nesuderinamas ir su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu.

Vertinant pirmosios instancijos teismo priteistos sumos dydžio pagrįstumą pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti, būtina atsižvelgti į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo trukmę, intensyvumą ir mastą. Nagrinėjamu laikotarpiu iš 399 parų, pareiškėjo praleistų Šiaulių TI, 170 parų jam tenkantis kalinimo plotos buvo didesnis nei 3,6 kv. m minimali ploto norma, o 229 paras pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 3,3 iki 7,7 kv. m. Kiti pareiškėjo nurodyti pažeidimai nebuvo konstatuoti. Nenustatyta, kad pareiškėjui būtent dėl kalinimo per mažo ploto sąlygomis būtų kilę sunkesni padariniai, pvz., sveikatos sutrikimai. Byloje nėra duomenų, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu pinigų sumos dydžiu pareiškėjo neturtinei žalai atlyginti.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės tinkamai įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikęs ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė