Legislator Case Law & Legislation
e4c2e2ba-779d-47f4-b754-a80f9142792e AI generated

Court allows enforcement of German custody judgment as applicant failed to prove rights were violated abroad.

Case Number e4c2e2ba-779d-47f4-b754-a80f9142792e
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)
Outcome Allowed / Granted

Legislator summary

AI generated

The court upheld the enforcement of a German custody judgment against a third party who challenged the initial ruling. The applicant argued the German father's rights were violated, but the court found no evidence of legal representation or procedural safeguards in Germany. Consequently, the court ruled that the lack of a German court review does not automatically imply a violation of rights, allowing the judgment to stand.

Legislator headnote

AI generated

Regulation (EC) No 4/2009 Art. 24(1)(d); Civil Procedure Code Art. 810(1)(3): A foreign judgment may be enforced if the applicant fails to demonstrate that their rights were substantively impaired or procedural safeguards were lacking in the originating proceedings.

Keywords

AI generated
enforcement of foreign judgments custody and maintenance procedural safeguards Regulation 4/2009 Civil Procedure Code third party enforcement lack of legal representation

Cited Legislation

AI generated
Regulation (EC) No 4/2009 Art. 24(1)(d)
Civil Procedure Code Art. 810(1)(3)
Law on the Implementation of EU and International Legal Acts in Civil Procedure Art. 4(6)

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

  Civilinė byla Nr. 2T-48/2013   Procesinio sprendimo kategorija: 130.3.1.  (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2013 m. birželio 7 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iÅ¡ teisėjų Alės Bukavinienės, ArtÅ«ro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Konstantino Gurino, teismo posėdyje raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo suinteresuoto asmens A. Z. praÅ¡ymÄ peržiÅ«rėti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 19 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 2T-28/2013 pagal pareiÅ¡kėjos I.

Č. praÅ¡ymÄ pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Vokietijos Federacinės Respublikos Karlsruhe pirmosios pakopos teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimÄ civilinėje byloje Nr. 3 F 403/02 dėl tėvystės nustatymo ir alimentų iÅ¡ieÅ¡kojimo iÅ¡ suinteresuoto asmens A. Z., suinteresuotas asmuo – L. M. L. Teisėjų, kolegija, iÅ¡nagrinėjusi praÅ¡ymÄ ,                                                     n u s t a t ė :

                                                    I. Ginčo esmė Byloje nagrinėjamas klausimas dėl užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo Lietuvos Respublikoje. PraÅ¡ymu peržiÅ«rėti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 19 d. nutartį keliamas nutarties, kuria leista vykdyti Lietuvos Respublikoje Vokietijos Federacinės Respublikos Karlsruhe pirmosios pakopos teismo (toliau tekste – VFR teismas) 2004 m. spalio 12 d. sprendimÄ , teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

PareiÅ¡kėja I. Č. kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismÄ su praÅ¡ymu pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Vokietijos Federacinės Respublikos Karlsruhe pirmosios pakopos teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimÄ civilinėje byloje Nr. 3 F 403/02. Vokietijos Federacinės Respublikos Karlsruhe pirmosios pakopos teismas 2004 m. spalio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 3 F 403/02 nustatė, kad atsakovas A. Z. yra L. M. L. tėvas, priteisė iÅ¡ atsakovo vaikÄ atstovaujančiam teisėtam atstovui alimentus, mokėtinus kiekvieno mėnesio pirmÄ dienÄ , pradedant skaičiuoti nuo vaiko gimimo: 1. nuo 1997 m. gegužės 5 d. iki 1999 birželio 30 d. kas mėnesį mokėti po 178,44 EUR (349,00 buvusias DM), atskaičiuojant 0,00 EUR paÅ¡alpÄ vaikui, taigi kas mėnesį 178,44 EUR;

2. nuo 1999 m. liepos 1 d. iki 2001 m. birželio 30 d. kas mėnesį mokėti po 181,51 EUR ( 355,00 buvusias DM), atskaičiuojant 0,00 EUR paÅ¡alpÄ vaikui, taigi kas mėnesį 181,51 EUR;

3. nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2001 m. gruodžio 21 d. kas mėnesį mokėti po 187,13 EUR ( 366,00 buvusias DM), atskaičiuojant 0,00 EUR paÅ¡alpÄ vaikui, taigi kas mėnesį 187,13 EUR;

4. nuo 2002 m. sausio 1 d. kas mėnesį mokėti po 188,00 EUR, atskaičiuojant 0,00 EUR paÅ¡alpÄ vaikui, taigi kas mėnesį 188,00 EUR;

5. nuo 2003 m. gegužės 1 d. kas mėnesį mokėti po 228,00 EUR, atskaičiuojant 0,00 EUR paÅ¡alpÄ vaikui, taigi kas mėnesį 228,00 EUR;

6. nuo 2003 m. liepos 1 d. kas mėnesį mokėti 100% įsakymu nustatytÄ antros amžiaus grupės alimentų sumÄ , atskaičiuojant 0,00 EUR paÅ¡alpÄ vaikui;

7. nuo 2009 m. gegužės 01 kas mėnesį mokėti 100 % įsakymu nustatytÄ trečios amžiaus grupės alimentų sumÄ , atskaičiuojant 0,00 EUR paÅ¡alpÄ vaikui. Taip pat teismas įpareigojo atsakovÄ padengti teisminio ginčo iÅ¡laidas. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. vasario 19 d.  nutartimi paskelbė vykdytinu Lietuvos Respublikoje VFR teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimÄ . Suinteresuotas asmuo  A. Z. Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė praÅ¡ymÄ peržiÅ«rėti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 19 d. nutartį.

                     II. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 19 d. nutarties esmė Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. vasario 19 d.  nutartyje nurodė, jog ES teismų sprendimų dėl iÅ¡laikymo prievolių, atsirandančių iÅ¡ Å¡eimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar giminystės, pripažinimo ir nagrinėjimo procedÅ«ras reglamentuoja 2008 m. gruodžio 18 d. Reglamentas Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo iÅ¡laikymo prievolių srityje (toliau – Reglamentas Nr. 4/2009), tačiau, kadangi VFR teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimas buvo priimtas iki Reglamento Nr. 4/2009 taikymo pradžios, remiantis Å¡iame reglamente įtvirtintomis pereinamojo laikotarpio nuostatomis, Reglamentas Nr. 4/2009 netaikomas sprendžiant VFR teismo sprendimo pripažinimo ir paskelbimo vykdytinu Lietuvos Respublikoje klausimÄ .

Todėl Lietuvos apeliacinis teismas sprendė, jog VFR teismo sprendimo dėl tėvystės nustatymo, alimentų iÅ¡ieÅ¡kojimo pripažinimui ir paskelbimui vykdytinu taikomos 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau tekste – Reglamentas Nr. 44/2001) nuostatos. Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, jog Reglamento Nr. 44/2001 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Europos SÄ jungos valstybių narių teismų sprendimai kitoje valstybėje narėje yra pripažįstami nereikalaujant pradėti kokio nors proceso, o reglamento 38 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybėje narėje priimtas ir joje turintis bÅ«ti vykdomas teismo sprendimas vykdomas kitoje valstybėje narėje, kai suinteresuotos Å¡alies praÅ¡ymu jis buvo paskelbtas vykdytinu toje kitoje valstybėje narėje.

Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, jog Europos SÄ jungos valstybių narių teismų sprendimų paskelbimo vykdytinais mechanizmas pateikiamas Reglamento Nr. 44/2001 17 konstatuojamojoje dalyje, kurioje skelbiama, jog toks teismo sprendimas turėtų bÅ«ti paskelbtas vykdytinu automatiÅ¡kai, formaliai patikrinus pateiktus dokumentus, nepaliekant teismui jokios galimybės savo iniciatyva nurodyti bet kokį sprendimo nevykdymo pagrindÄ pagal šį reglamentÄ . Lietuvos Respublikos Civilinį procesÄ reglamentuojančių Europos SÄ jungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio, reglamentuojančio Reglamento Nr. 44/2001 įgyvendinimÄ , 5 dalyje nustatyta, jog Europos SÄ jungos valstybės narės teismo sprendimÄ leidžiama vykdyti, netikrinant Europos SÄ jungos reglamentuose nustatytų pagrindų atsisakyti pripažinti Europos SÄ jungos valstybės narės teismo sprendimÄ .

Lietuvos apeliacinis teismas sprendė, kad praÅ¡omas pripažinti sprendimas turi bÅ«ti paskelbtas vykdytinu nesvarstant nepripažinimo pagrindų, o tik patikrinus, ar praÅ¡ymas ir jo priedai atitinka formos ir turinio reikalavimus, nustatytus LR CPK, Lietuvos Respublikos Civilinį procesÄ reglamentuojančių Europos SÄ jungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatyme bei Reglamente Nr. 44/2001. III. PraÅ¡ymo peržiÅ«rėti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 19 d. nutartį argumentai Suinteresuotas asmuo A.

Z. praÅ¡ymu peržiÅ«rėti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 19 d. nutartį praÅ¡o Å¡iÄ nutartį panaikinti ir pareiÅ¡kėjos I. Č. praÅ¡ymo dėl VFR teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 3 F 403/02 dėl tėvystės nustatymo ir alimentų iÅ¡ieÅ¡kojimo iÅ¡ A. Z. pripažinimo ir leidimo jį vykdyti Lietuvos Respublikoje netenkinti. PraÅ¡ymas grindžiamas Å¡iais argumentais:

1. PareiÅ¡kėjos I. Č. praÅ¡ymÄ dėl VFR teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimo pripažinimo ir vykdymo sudaro du reikalavimai: 1) dėl tėvystės nustatymo ir 2) dėl alimentų iÅ¡ieÅ¡kojimo iÅ¡ suinteresuoto asmens. Reglamento Nr. 4/2009 22 straipsnyje įtvirtinta, kad teismo sprendimo dėl iÅ¡laikymo pripažinimas ir vykdymas pagal šį reglamentÄ nereiÅ¡kia Å¡eimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar giminystės, kuriais grindžiama iÅ¡laikymo prievolė, dėl kurios buvo priimtas teismo sprendimas, pripažinimo. Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas pareiÅ¡kėjos praÅ¡ymÄ , vadovavosi Reglamento Nr. 44/2001 nuostatomis. VFR teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimas dalyje dėl tėvystės nustatymo negali bÅ«ti pripažintas ir vykdomas taikant Reglamento Nr. 44/2001 nuostatas, kadangi Å¡io reglamento I skyriaus, reglamentuojančio taikymo sritį, 1 straipsnio 2 dalies a) punkte nustatyta, jog Å¡is reglamentas netaikomas fizinių asmenų statusui.

2. Lietuvos apeliacinis teismas, priimdamas 2013 m. vasario 19 d. nutartį, neišsprendė VFR teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimo pripažinimo klausimo, t.y. VFR teismo sprendimas paskelbtas vykdytinu, nors jis nėra pripažintas nei dalyje dėl išlaikymo priteisimo, nei dalyje dėl tėvystės nustatymo.

3. Sprendžiant klausimÄ dėl VFR teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimo pripažinimo ir vykdymo, Lietuvos apeliacinis teismas turėjo vadovautis Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus 2 ir 3 skirsnių nuostatomis.

4. PraÅ¡omas pripažinti ir leisti vykdyti VFR teismo sprendimas buvo priimtas suinteresuotam asmeniui nedalyvaujant procese. Tai lėmė jo teisių ir teisėtų interesų pažeidimÄ . Suinteresuotas asmuo, gavęs ieÅ¡kinį dėl tėvystės nustatymo ir alimentų iÅ¡ieÅ¡kojimo, pateikė prieÅ¡taravimus, tačiau apie tolesnę bylos eigÄ nebuvo informuotas ir apie priimtÄ sprendimÄ sužinojo tik gavęs Lietuvos apeliacinio teismo praneÅ¡imÄ , kuriuo buvo informuotas apie tai, kad teismo posėdyje bus nagrinėjamas I. Č. praÅ¡ymas dėl VFR teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti. Dėl Å¡ių priežasčių buvo suvaržyta ir neužtikrinta suinteresuoto asmens A. Z. teisė į teisingÄ teismÄ , kadangi priimtas sprendimas jam nebuvo įteiktas, o teisė į apeliacijÄ , kas laikytina bÅ«tina tinkamo teismo proceso sÄ lyga, liko neįgyvendinta.

5. VFR teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.200 straipsnyje imperatyviai nurodoma, kad išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos. VFR teismas sprendimu priteisė iš suinteresuoto asmens alimentus nuo vaiko gimimo, t.y. 1997 m. Taigi, sprendimo dalis, kuria alimentai iš A. Z. priteisti nuo vaiko gimimo, prieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytiems imperatyvams, todėl negali būti pripažinta ir paskelbta vykdytina Lietuvos Respublikoje.

IV. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos argumentai Lietuvos Respublikos civilinį procesÄ reglamentuojančių Europos SÄ jungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo (toliau tekste – Ä®statymas) 4 straipsnio 1 dalis numato, kad Europos SÄ jungos valstybių narių teismų sprendimai ir kiti pagal Europos SÄ jungos reglamentus vykdytini dokumentai Lietuvos Respublikoje pripažįstami ir leidžiama juos vykdyti pagal Europos SÄ jungos reglamentų, Å¡io įstatymo ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatytÄ tvarkÄ .

CPK 809 straipsnyje nustatyta, kad užsienio valstybių teismų sprendimai Lietuvos Respublikos teritorijoje gali bÅ«ti vykdomi tik po to, kai juos pripažįsta Lietuvos apeliacinis teismas, kaip valstybės įgaliota institucija pripažinti sprendimÄ . Ä®statymo 4 straipsnio 4 bei 5 dalyse nustatyta, jog praÅ¡ymus dėl leidimo vykdyti Europos SÄ jungos valstybės narės teismo sprendimÄ nagrinėja vienas Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas. Ä®statymo 4 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad praÅ¡ymÄ peržiÅ«rėti nutartį dėl leidimo vykdyti Europos SÄ jungos valstybės narės teismo sprendimÄ nagrinėja Lietuvos apeliacinio teismo trijų teisėjų kolegija.

Å iems praÅ¡ymams nagrinėti mutatis mutandis taikomos atskirųjų skundų nagrinėjimo taisyklės. IÅ¡nagrinėjęs praÅ¡ymÄ peržiÅ«rėti nutartį dėl leidimo vykdyti Europos SÄ jungos valstybės narės teismo sprendimÄ ir nutaręs nutartį panaikinti, teismas negali perduoti klausimo nagrinėti iÅ¡ naujo Å¡io straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka. CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatyta, kad pirmosios instancijos teismui iÅ¡sprendus ne visus byloje pareikÅ¡tus reikalavimus, kai bylos negalima iÅ¡skirti CPK 327 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, tai yra absoliutus pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.

Nagrinėjamu atveju, Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. vasario 19 d. nutartyje neiÅ¡sprendė VFR teismo sprendimo pripažinimo klausimo. Kadangi Lietuvos apeliacinio teismo trijų teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi praÅ¡ymÄ peržiÅ«rėti vieno Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo priimtÄ nutartį dėl leidimo vykdyti ES valstybės narės teismo sprendimÄ , negali perduoti neiÅ¡spręsto reikalavimo nagrinėti iÅ¡ naujo vienam Lietuvos apeliacinio teismo teisėjui, CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkto nuostata Å¡iuo atveju negali bÅ«ti taikoma.

Dėl Å¡ios priežasties teisėjų kolegija pasisako dėl VFR teismo sprendimo pripažinimo Lietuvos Respublikoje. Dėl VFR teismo sprendimo dalies, kuria nustatyta tėvystė, pripažinimui taikytinos teisės. Kuriant Europos BendrijÄ buvo siekiama sukurti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, bendrÄ rinkÄ . Å iuo tikslu Bendrijoje užtikrintos 4 vidaus rinkos laisvės - laisvas asmenų, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimas. Efektyviam Å¡ių 4 vidaus rinkos laisvių įgyvendinimui taip pat buvo reikalingas ir laisvas teismų sprendimų judėjimas Bendrijoje.

Dėl Å¡ios priežasties buvo priimta 1968 m. rugsėjo 27 d. konvencija dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (toliau tekste – 1968 m. Briuselio konvencija). Kuriant Å¡iÄ konvencijÄ , buvo siekiama maksimaliai iÅ¡plėsti jos taikymo sritį, kad ji apimtų maksimalų skaičių civilinių ir komercinių bylų. Dėl atskirose srityse egzistuojančių didelių teisinio reglamentavimo skirtumų Europos Bendrijos valstybėse, bylas dėl tam tikrų rūšių teisinių santykių konvencijos kÅ«rėjams teko paÅ¡alinti iÅ¡ 1968 m.

Briuselio konvencijos taikymo srities. BÅ«tent tokia yra iÅ¡imčių iÅ¡ Å¡ios konvencijos taikymo srities prigimtis. Europos Bendrijos Oficialiame leidinyje Nr. C 59/1 1979 m. kovo 5 d. paskelbtoje Belgijos Užsienio reikalų ir iÅ¡orės prekybos ministerijos direktoriaus P. Jenard parengtoje Ataskaitoje dėl 1968 Briuselio konvencijos nurodyta, kad bylas, nepatenkančias į Å¡ios konvencijos taikymo sritį, turėtų reglamentuoti atskira konvencija. 2000 m. Europos SÄ junga priėmė ReglamentÄ Nr. 44/2001.

Kuriant šį reglamentÄ buvo remiamasi 1968 m. Briuselio konvencija, siekiant užtikrinti sÄ sajumÄ ir tęstinumÄ tarp Å¡ių dviejų dokumentų. Reglamentas Nr. 44/2001, įsigaliojęs 2002 m. kovo 1 d., pakeitė 1968 m. Briuselio konvencijÄ ir tapo pagrindiniu ES teisės aktu, reglamentuojančiu ES valstybių narių teismų sprendimų pripažinimÄ civilinėse ir komercinėse bylose. Pažymėtina, jog dėl Å¡ių teisės aktų sÄ sajumo, aiÅ¡kinant Reglamento Nr. 44/2001 nuostatas, yra taikomos ESTT jurisprudencijoje suformuluotos 1968 m.

Briuselio konvencijos aiÅ¡kinimo ir taikymo taisyklės. Reglamentas Nr. 44/2001 laikomas lex generalis kitų ES reglamentų, reglamentuojančių užsienio valstybių teismų sprendimų pripažinimÄ ir vykdymÄ , atžvilgiu, todėl jeigu kiti ES reglamentai nereglamentuoja tam tikrų klausimų, o praÅ¡omas pripažinti ir leisti vykdyti užsienio valstybės teismo sprendimas patenka į civilinės ir komercinės bylos apibrėžimÄ ir pagrindinis byloje spręstas klausimas nepatenka į aiÅ¡kiai nurodytas reglamento taikymo iÅ¡imtis, jo pripažinimui yra taikomos Reglamento Nr. 44/2001 nuostatos.

Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog Å¡is reglamentas taikomas civilinėse ir komercinėse bylose, neatsižvelgiant į teismo pobÅ«dį. To paties straipsnio 2 dalies a) punkte nustatyta, kad šis reglamentas netaikomas fizinių asmenų statusui. ESTT praktikoje yra iÅ¡aiÅ¡kinta, jog sÄ voka „civilinės ir komercinės bylos“ turi bÅ«ti aiÅ¡kinamos kuo plačiau, o iÅ¡imtys – siaurai. SÄ vokÄ â€žcivilinės ir komercinės bylos“ reikia laikyti savarankiÅ¡ka sÄ voka, kuriÄ reikia aiÅ¡kinti atsižvelgiant į minėto reglamento tikslus bei sistemÄ ir į bendruosius principus, iÅ¡plaukiančius iÅ¡ nacionalinių teisės sistemų (Europos SÄ jungos Teisingumo Teismo 2006 m. gegužės 18 d.

Sprendimas ČEZ, C‑343/04; 2007 m. vasario 15 d., Sprendimas Lechouritou ir kt., C‑292/05 ir kt.). 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio ReglamentÄ (EB) Nr. 1347/2000 (toliau tekste – Reglamentas Nr. 2201/2003) 10 antraÅ¡tinėje dalyje nustatyta, jog Å¡is reglamentas nėra taikomas tėvystės nustatymui, kadangi tai yra skirtingas dalykas nuo tėvų pareigų priskyrimo, taip pat kitiems klausimams, susijusiems su asmenų statusu.

Vienintelis ES reglamentas, kuris pagal savo prigimtį ir juo siekiamus tikslus galėtų bÅ«ti taikomas Å¡iai bylai yra Reglamentas Nr. 44/2001, tačiau jis nėra taikomas fizinių asmenų statusui. Kadangi bylos dėl tėvystės nustatymo iÅ¡ principo patenka į civilinių bylų kategorijÄ , teisingam Å¡ios bylos iÅ¡nagrinėjimui bÅ«tina nustatyti Å¡io reglamento ratione materiae sritį - ar Reglamentas Nr. 44/2001 gali bÅ«ti taikomas sprendžiant VFR teismo sprendimo dalies dėl tėvystės nustatymo pripažinimo klausimÄ (t.y. ar tėvystė (jos nustatymas) patenka į fizinio asmens statuso kategorijÄ ).

Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę fizinio asmens statuso kategorija neapima tėvystės (jos nustatymo), tačiau ES teisės nuostatos turi bÅ«ti aiÅ¡kinamos autonomiÅ¡kai (Europos SÄ jungos Teisingumo Teismo 1984 m. sausio 18 d. Sprendimas Ekro, 327/82, 2006 m. kovo 9 d. Sprendimas Komisija prieÅ¡ IspanijÄ , C‑323/03). Tai reiÅ¡kia, jog ES teisė turi bÅ«ti interpretuojama atsietai nuo valstybių narių teisinėse sistemose įprastų kategorijų ir koncepcijų.  Termino „fizinio asmens statusas“ reikÅ¡mė nėra atskleista Reglamente Nr. 44/2001.

Å io termino reikÅ¡mė taip pat nėra atskleista ir ESTT praktikoje. Kadangi visais ES reglamentais, kuriais nustatoma ES valstybių narių teismų sprendimų pripažinimo ir leidimo juos vykdyti kitoje ES valstybėje tvarka, siekiama to paties tikslo – laisvo teismų sprendimų judėjimo ES, teisėjų kolegija iÅ¡analizavo visų Å¡ių reglamentų nuostatas ir daro iÅ¡vadÄ , jog kiti ES reglamentai nereglamentuoja užsienio valstybių teismų sprendimų, kuriais nustatyta tėvystė, pripažinimo ir vykdymo.

Teisėjų kolegija, sistemiÅ¡kai aiÅ¡kindama Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies a) punktÄ ir Reglamento Nr. 2201/2003 10 antraÅ¡tinę dalį, atsižvelgdama į minėtų ES teisės aktų kÅ«rimo tikslus, daro iÅ¡vadÄ , jog terminas „fizinių asmenų“ statusas, atsižvelgiant į jo naudojimo Reglamente Nr. 2201/2003 kontekstÄ , apima tėvystę (tėvystės nustatymÄ ), todėl Reglamentas Nr. 44/2001 tokių užsienio valstybių teismo sprendimų pripažinimui negali bÅ«ti taikomas.

ES teisės doktrinoje Å¡iuo klausimu taip pat yra laikomasi nuomonės, jog tėvystė (jos nustatymas) patenka į fizinių asmenų statuso kategorijÄ (Rauscher, T., Heienderhoff, B. Europäisches Zivilprozeßrecht. Kommentar, 2 Auflage, Band 1, Sellier. European Law Publishers, P. 78). Reglamento Nr. 4/2009 21 antraÅ¡tinėje dalyje nustatyta, kad Å¡io reglamento nuostatos nėra taikomos Å¡eimos santykių nustatymui. Å eimos santykių nustatymui toliau taikoma valstybių narių nacionalinė teisė, įskaitant jų normas tarptautinės privatinės teisės srityje.

Dėl Å¡ių priežasčių VFR teismo sprendimo dalies dėl tėvystės nustatymo pripažinimui turi bÅ«ti taikoma Lietuvos Respublikos nacionalinė teisė. Dėl VFR teismo sprendimo dalies, kuria nustatyta tėvystė, pripažinimo Lietuvos Respublikoje Ä®statymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu Europos SÄ jungos reglamentai nenustato Europos SÄ jungos valstybių narių teismų sprendimų pripažinimo ir leidimo juos vykdyti tvarkos, Å¡ie sprendimai pripažįstami ir leidžiama juos vykdyti pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso LX skyriaus ketvirtÄ jį, penktÄ jį ir Å¡eÅ¡tÄ jį skirsnius.

CPK 810 straipsnyje yra nustatytos užsienio valstybių teismų sprendimų pripažinimo sÄ lygos. Užsienio teismų sprendimus atsisakoma pripažinti, jeigu:

1) sprendimas nėra įsiteisėjęs pagal tos valstybės, kurioje jis yra priimtas, įstatymus;

2) pagal Lietuvos Respublikos teisę ar tarptautinės sutarties nuostatas byla priskirtina išimtinai Lietuvos Respublikos ar trečiosios valstybės teismų kompetencijai;

3) Å¡aliai, kuri nedalyvavo nagrinėjant bylÄ , nebuvo tinkamai praneÅ¡ta apie civilinės bylos iÅ¡kėlimÄ bei proceso metu nebuvo sudarytos procesinės gynybos galimybės, o tais atvejais, kai ji buvo neveiksni, – tinkamo atstovavimo galimybės;

4) užsienio teismo sprendimas, kurio pripažinimo yra prašoma, nėra suderinamas su Lietuvos Respublikos teismo sprendimu, priimtu byloje tarp tų pačių šalių;

5) sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintai viešajai tvarkai;

6) užsienio valstybės teismas priimdamas sprendimÄ iÅ¡sprendė klausimus dėl Lietuvos Respublikos piliečio veiksnumo ar teisnumo, atstovavimo pagal įstatymÄ , Å¡eiminių turtinių ar paveldėjimo teisinių santykių ir tai prieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikos tarptautinei privatinei teisei, iÅ¡skyrus atvejus, kai Lietuvos teismai byloje bÅ«tų priėmę tokį patį sprendimÄ . IÅ¡ bylos medžiagos yra matyti, kad praÅ¡omas pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje VFR teismo sprendimas yra įsiteisėjęs (civilinės bylos Nr. 2T-28/2013 17, 21 lapai) (CPK 810 straipsnio 1 punktas), Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nenustatė ir CPK 810 straipsnio 1 dalies 2, 4 ir 6 punktuose įtvirtintų užsienio valstybės teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų.

Teisėjų kolegija dėl CPK 810 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktuose nustatytų užsienio valstybės teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų pasisakys atskirai kitoje šios nutarties dalyje. Dėl ES valstybių narių teismų sprendimų, kuriais priteistas išlaikymas, pripažinimui ir leidimui juos vykdyti taikytinos teisės ir Reglamento 4/2009 taikymo pereinamuoju laikotarpiu byloms dėl išlaikymo ES teismų sprendimų dėl išlaikymo prievolių, atsirandančių iš šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar giminystės, pripažinimo ir nagrinėjimo procedūras reglamentuoja Reglamentas Nr. 4/2009.

Reglamento Nr. 4/2009 44 antraštinėje dalyje nustatyta, kad šiuo reglamentu turėtų būti iš dalies pakeistas Reglamentas Nr. 44/2001, pakeičiant to reglamento nuostatas, taikytinas išlaikymo prievolėms. Atsižvelgdamos į Reglamento Nr. 4/2009 pereinamojo laikotarpio nuostatas, valstybės narės nuo šio reglamento įsigaliojimo dienos išlaikymo prievolių srityje turėtų taikyti ne Reglamento Nr. 44/2001 nuostatas, o Reglamento Nr. 4/2009 nuostatas dėl jurisdikcijos, teismo sprendimų pripažinimo, vykdytinumo ir vykdymo bei teisinės pagalbos.

Pažymėtina, jog pagal Reglamento Nr. 4/2009 76 straipsnio 1 pastraipÄ Å¡is reglamentas įsigalioja dvideÅ¡imtÄ dienÄ po jo paskelbimo Europos SÄ jungos oficialiajame leidinyje dienos. Reglamentas Nr. 4/2009 Å¡iame leidinyje buvo paskelbtas 2009 m. sausio 10 d. Reglamento IV skyriuje įtvirtintas teismo sprendimų iÅ¡laikymo prievolių srityje pripažinimo, vykdytinumo ir vykdymo reglamentavimas skiriasi, priklausomai nuo to, ar teismo sprendimas priimtas valstybėje narėje, kurioje privalomas Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijoje 2007 m. lapkričio 23 d. priimtas Protokolas dėl iÅ¡laikymo prievolėms taikytinos teisės (toliau – 2007 m.

Hagos protokolas). Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus 1 skirsnis taikomas teismo sprendimams, priimtiems valstybėje narėje, kuriai privalomas 2007 m. Hagos protokolas (visos ES valstybės narės, iÅ¡skyrus DanijÄ bei Jungtinę Didžiosios Britanijos ir Å iaurės Airijos Karalystę). Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus 2 skirsnis taikomas teismo sprendimams, priimtiems valstybėje narėje, kuriai 2007 m. Hagos protokolas nėra privalomas (Danija bei Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Å iaurės Airijos Karalystė).

Tuo tarpu Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus 3 skirsnis taikomas visiems teismo sprendimams (Reglamento Nr. 4/2009 16 straipsnis). Pažymėtina, jog Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus 1 skirsnio, reglamentuojančio teismo sprendimų, priimtų valstybėje narėje, kuriai privalomas 2007 m. Hagos protokolas, pripažinimÄ , vykdytinumÄ ir vykdymÄ , esmė – exequatur procedÅ«ros panaikinimas: teismo sprendimo pripažinimas kitoje valstybėje narėje vyksta be jokios specialios procedÅ«ros ir nesuteikiant jokios galimybės ginčyti jo pripažinimÄ , o jo vykdymas kitoje valstybėje narėje vyksta, nereikalaujant jo paskelbti vykdytinu.

Tuo tarpu pagal Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus 2 skirsnį, reglamentuojantį teismo sprendimų, priimtų valstybėje narėje, kuriai neprivalomas 2007 m. Hagos protokolas, pripažinimÄ , vykdytinumÄ ir vykdymÄ , iÅ¡lieka teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu procedÅ«ra bei galimybė kreiptis į teismÄ dėl jo pripažinimo ar nepripažinimo. Reglamento Nr. 4/2009 75 straipsnio, įtvirtinančio pereinamojo laikotarpio nuostatas, 1 dalyje nustatyta bendra taisyklė, pagal kuriÄ Å¡is reglamentas taikomas tik po jo taikymo pradžios dienos iÅ¡keltoms byloms, patvirtintiems ar sudarytiems teisminiams susitarimams ir parengtiems autentiÅ¡kiems dokumentams, laikantis Å¡io straipsnio 2 ir 3 dalių.

Å io reglamento taikymo pradžios momentas įtvirtintas reglamento 76 straipsnio 2 pastraipoje, pagal kurį jis taikomas nuo 2011 m. birželio 18 d., jei tÄ dienÄ Bendrijoje jau bus pradėtas taikyti 2007 m. Hagos protokolas. 2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos Sprendimo, kuriuo Europos Bendrija sudaro 2007 m. lapkričio 23 d. Hagos protokolÄ dėl iÅ¡laikymo prievolėms taikytinos teisės (Nr. 2009/941/EB) 4 straipsnyje nustatyta, kad 2007 m. Hagos protokolo taisyklės laikinai taikomos, nepažeidžiant Å¡io sprendimo 4 straipsnio, nuo 2011 m. birželio 18 d., kai pradedamas taikyti Reglamentas (EB) Nr. 4/2009, jei 2007 m.

Hagos protokolas neįsigalios iki to laiko. Taigi, darytina išvada, jog Reglamentas Nr. 4/2009 ir 2007 m. Hagos protokolas yra glaudžiai susiję, kadangi minėto reglamento taikymo pradžia, pagal jo 76 straipsnį, yra susieta su 2007 m. Hagos protokolo taikymo Europos Bendrijoje pradžia. Tai reiškia, jog be exequatur procedūros pagal Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus 1 skirsnį vykdomi tik ES valstybių narių teismų sprendimai, priimti bylose, iškeltose po Reglamento Nr. 4/2009 ir 2007 m. Hagos protokolo taikymo pradžios dienos, kai jose nagrinėtam ginčui spręsti buvo taikoma 2007 m.

Hagos protokole nustatyta taikytina teisė. Reglamento Nr. 4/2009 75 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos minėtos bendros taisyklės lex retro non agit iÅ¡imtys. Pagal 75 straipsnio 2 dalies a) punktÄ Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus 2 ir 3 skirsniai taikomi  anksčiau, nei Å¡io reglamento taikymo pradžios diena, valstybėse narėse priimtiems teismo sprendimams, dėl kurių praÅ¡ymas pripažinti ir paskelbti juos vykdytinais buvo pateiktas po tos dienos. Pagal 75 straipsnio 2 dalies b) punktÄ Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus 2 ir 3 skirsniai taip pat taikomi teismo sprendimams, priimtiems po Å¡io reglamento taikymo pradžios dienos, procesuose, pradėtuose iki tos dienos, tiek, kiek tokie teismo sprendimai patenka į Reglamento (EB) Nr. 44/2001 taikymo sritį pripažinimo ir vykdymo tikslais.

Taigi, sprendžiant klausimÄ dėl ES valstybės narės teismo sprendimo pripažinimo, net tuo atveju, kai praÅ¡omo pripažinti ir leisti vykdyti teismo sprendimo kilmės valstybė yra prisijungusi prie 2007 m. Hagos protokolo, tačiau sprendimas priimtas iki Reglamento Nr. 4/2009 ir 2007 m. Hagos protokolo taikymo pradžios, Å¡io teismo sprendimo pripažinimui turi bÅ«ti taikomas toks pat teisinis režimas, koks yra taikomas ES valstybių narių, kurioms 2007 m. Hagos protokolas nėra privalomas, teismų sprendimų dėl iÅ¡laikymo pripažinimui ir vykdytinumui – tokie teismų sprendimai pripažįstami pagal Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus 2 skirsnyje nustatytas exequatur taisykles.

Remdamasi Å¡ia iÅ¡vada, teisėjų kolegija sprendžia, jog VFR teismo sprendimo dalies dėl iÅ¡laikymo pripažinimui ir leidimui vykdyti Lietuvos Respublikoje turėjo bÅ«ti taikomos Reglamento 4/2009 IV skyriaus 2 ir 3 skirsnių nuostatos. Dėl VFR teismo sprendimo dalies, kuria iÅ¡ suinteresuoto asmens priteistas iÅ¡laikymas, pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje Reglamento Nr. 4/2009 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismo sprendimÄ , priimtÄ ES valstybėje narėje, kuriai neprivalomas 2007 m.

Hagos protokolas, kitos valstybės narės pripažįsta nereikalaudamos taikyti jokios specialios procedÅ«ros. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog bet kuri suinteresuota Å¡alis, kuri iÅ¡kelia teismo pripažinimo klausimÄ kaip pagrindinį ginčo klausimÄ , gali Å¡iame skirsnyje numatyta tvarka kreiptis dėl to teismo sprendimo pripažinimo. PareiÅ¡kėja I. Č., kreipdamasi į teismÄ , prašė pripažinti ir leisti vykdyti VFR teismo sprendimÄ , tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. vasario 19 d. nutartyje nepasisakė dėl VFR teismo sprendimo pripažinimo, o tik paskelbė jį vykdytinu, todėl teisėjų kolegija sprendžia Å¡io užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo Lietuvos Respublikoje klausimÄ .

Reglamento Nr. 4/2009 24 straipsnyje nustatyta, kad ES valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas nepripažįstamas:

a) jei toks pripažinimas akivaizdžiai prieštarauja valstybės narės, kurioje prašoma jį pripažinti, viešajai tvarkai. Atitikimo viešajai tvarkai tikrinimas, negali būti taikomas taisyklėms dėl jurisdikcijos;

b) kai jis priimtas atsakovui nedalyvavus teismo procese, jei atsakovui bylos iškėlimo dokumentas arba lygiavertis dokumentas nebuvo įteiktas tinkamu laiku ir tokiu būdu, kad jis galėtų pasiruošti gynybai, išskyrus atvejus, kai jis neužginčijo teismo sprendimo tada, kai buvo įmanoma tai padaryti;

c) jei jis nesuderinamas su valstybėje narėje, kurioje prašoma jį pripažinti, priimtu teismo sprendimu dėl tų pačių šalių ginčo;

d) jei jis yra nesuderinamas su ankstesniu teismo sprendimu, priimtu kitoje valstybėje narėje arba trečiojoje valstybėje, dėl tuo pačiu ieÅ¡kinio pagrindu tų pačių Å¡alių iÅ¡keltos bylos, jeigu ankstesnis teismo sprendimas atitinka bÅ«tinas pripažinimo sÄ lygas valstybėje narėje, kurioje praÅ¡oma jį pripažinti. Teisėjų kolegija nenustatė Reglamento Nr. 4/2009 24 straipsnio c) ir d) punktuose įtvirtintų užsienio valstybės teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų. Dėl Å¡io straipsnio a) ir b) punktuose nustatytų užsienio valstybės teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų teisėjų kolegija pasisakys kitoje Å¡ios nutarties dalyje.

Dėl VFR teismo sprendimo prieÅ¡taravimo Lietuvos Respublikos vieÅ¡ajai tvarkai Sutarties dėl ES veikimo suvestinės redakcijos 67 straipsnyje nustatyta, kad SÄ junga  sukuria laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje gerbiamos pagrindinės teisės bei skirtingos valstybių narių teisinės sistemos ir tradicijos. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtinta, kad Å¡eima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, o tėvų teisė ir pareiga - auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir iÅ¡tikimais piliečiais, iki pilnametystės juos iÅ¡laikyti.

Kaip matyti iÅ¡ Reglamento 4/2009 24 straipsnio a) punkto (Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punktas) vienas iÅ¡ pagrindų nepripažinti ES valstybės narės teismo sprendimo yra prieÅ¡taravimas valstybės, kurioje jį siekiama pripažinti, vieÅ¡ajai tvarkai. Šį ES valstybės narės teismo sprendimo nepripažinimo pagrindÄ reikia aiÅ¡kinti siaurai (Europos SÄ jungos Teisingumo Teismo 1994 m. birželio 2 d. Sprendimas Solo Kleinmotoren, C‑414/92, 2000 m. kovo 28 d. Sprendimas Krombach, C‑7/98, ir 2000 m. kovo 11 d.

Sprendimas Renault C‑38/98). Minėtas ES valstybės narės teismo sprendimo nepripažinimo pagrindas taikomas tik iÅ¡imtiniais atvejais (Europos SÄ jungos Teisingumo Teismo 1988 m. vasario 4 d. Sprendimas Hoffmann, 145/86; 1996 m. spalio 10 d. Sprendimas Hendrikman ir Feyen, C‑78/95). Reglamento 4/2009 24 straipsnio a) punkte ir Reglamento 44/2001 34 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu galima remtis tik jei kitoje valstybėje narėje priimto teismo sprendimo pripažinimas arba vykdymas bÅ«tų toks nesuderinamas su valstybės, kurioje praÅ¡oma pripažinti sprendimÄ , teisine sistema, kad tai pažeistų pagrindiniu laikomÄ principÄ , o pats pažeidimas sudarytų teisės normos, kuri valstybės, kurioje praÅ¡oma pripažinti sprendimÄ , teisės sistemoje laikoma esmine, akivaizdų pažeidimÄ arba teisės, kuri toje teisės sistemoje laikoma pagrindine, akivaizdų pažeidimÄ (Europos SÄ jungos Teisingumo Teismo 2000 m. kovo 28 d.

Sprendimas Krombach, C‑7/98 ir 2000 m. kovo 11 d. Sprendimas Renault, C‑38/98). Lietuvai įstojus į Europos SÄ jungÄ tarptautinė vieÅ¡oji tvarka yra tapusi Lietuvos teisės sistemos dalimi. Todėl sÄ voka ,,vieÅ¡oji tvarka“ turi bÅ«ti aiÅ¡kinama kaip tarptautinė vieÅ¡oji tvarka, apimanti fundamentalius sÄ Å¾iningo proceso principus, taip pat imperatyviÄ sias materialiosios teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus. Taigi, atsižvelgiant į Reglamentų tarptautinį pobÅ«dį ir tikslus, kurių siekė valstybės, sukurdamos Europos SÄ jungÄ , Reglamentuose vartojama sÄ voka ,,vieÅ¡oji tvarka“ turi bÅ«ti aiÅ¡kinama siauriau, nei nacionalinė vieÅ¡oji tvarka ir apimti tarptautinėje praktikoje priimtus imperatyvius standartus.

Reglamento Nr. 4/2009 42 straipsnyje (Reglamento Nr. 44/2001 36 straipsnyje ir 45 straipsnio 2 dalyje) įtvirtintas draudimas užsienio teismo sprendimÄ peržiÅ«rėti iÅ¡ esmės. Dėl Å¡ios priežasties valstybės, kurioje praÅ¡oma pripažinti sprendimÄ , teismui neleidžiama atsisakyti pripažinti arba vykdyti šį sprendimÄ vien tuo pagrindu, kad valstybės, kurioje jis priimtas, teismo taikyta taisyklė skiriasi nuo taisyklės, kuriÄ bÅ«tų taikęs valstybės, kurioje praÅ¡oma pripažinti sprendimÄ , teismas, jei pats bÅ«tų nagrinėjęs bylÄ (ESTT 2009 m. balandžio 28 d.

Sprendimas C-420/07 Meletis Apostolides v David Charles Orams and Linda Elizabeth Orams). Suinteresuotas asmuo įrodinėja, jog VFR teismo sprendimo pripažinimas prieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikos vieÅ¡ajai tvarkai, kadangi Lietuvos Respublikoje iÅ¡laikymo įsiskolinimas negali bÅ«ti iÅ¡ieÅ¡kotas daugiau kaip už trejus metus iki ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimo dienos. VFR teismas sprendimu priteisė iÅ¡ suinteresuoto asmens iÅ¡laikymÄ vaikui nuo jo gimimo (1997 metų). Teisėjų kolegija nepritaria Å¡iam suinteresuoto asmens argumentui.

Kaip matyti iÅ¡ Sutarties dėl ES veikimo suvestinės redakcijos 67 straipsnio, SÄ jungoje yra gerbiamos skirtingos valstybių narių teisinės sistemos ir tradicijos. Ä® Å¡iÄ nuostatÄ turi bÅ«ti atsižvelgiama nagrinėjant bylas dėl užsienio valstybių teismų sprendimų pripažinimo ir leidimo juos vykdyti. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtinta pareiga tėvams iki pilnametystės iÅ¡laikyti savo vaikus, todėl praÅ¡omas pripažinti ir leisti vykdyti VFR teismo sprendimo, kuriuo iÅ¡ tėvo jo vaiko naudai priteistas iÅ¡laikymas, pripažinimas negali prieÅ¡tarauti Lietuvos Respublikos vieÅ¡ajai tvarkai.

Vien ta aplinkybė, jog VFR įstatymai leidžia priteisti iÅ¡laikymÄ už ilgesnį laikÄ , nei Lietuvos Respublikos įstatymai, Å¡iuo atveju neleidžia daryti iÅ¡vados, jog pripažinus ir leidus vykdyti tokį užsienio valstybės teismo sprendimÄ gali bÅ«ti pažeisti pagrindiniai Lietuvos Respublikos teisės principai, bÅ«tų akivaizdžiai pažeidžiama viena iÅ¡ esminių asmens teisių. Dėl suinteresuoto asmens nedalyvavimo procese, kaip VFR teismo sprendimo nepripažinimo pagrindo (Reglamento Nr. 4/2009 24 straipsnio b punktas ir CPK 810 straipsnio 1 dalies 3 punktas) Reglamento 4/2009 26 antraÅ¡tinėje dalyje nustatyta, kad valstybėje narėje, kuriai 2007 m.

Hagos protokolas nėra privalomas, priimtų teismo sprendimų dėl iÅ¡laikymo prievolių atveju Å¡iame reglamente turėtų bÅ«ti numatyta nuostata dėl pripažinimo procedÅ«ros ir sprendimo paskelbimo vykdytinu. Minėta procedÅ«ra turėtų bÅ«ti nustatyta atsižvelgiant į Reglamente (EB) Nr. 44/2001 nustatytÄ procedÅ«rÄ ir atsisakymo pripažinti pagrindus. Taigi, Reglamente 4/2009 nustatyti užsienio valstybės teismo sprendimo nepripažinimo pagrindai yra sukurti remiantis Reglamento 44/2001 34 straipsnyje nustatytais pagrindais ir yra beveik identiÅ¡ki.

Atsižvelgiant į abiejų reglamentų prigimtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, priimdamas Å¡iuos reglamentus, darytina iÅ¡vada, jog Reglamento Nr. 4/2009 nustatytų nepripažinimo pagrindų aiÅ¡kinimui mutatis mutandis gali bÅ«ti taikomos Europos SÄ jungos Teisingumo Teismo (toliau tekste - ESTT) praktikoje suformuluotos Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio taikymo ir aiÅ¡kinimo taisyklės. Reglamento Nr. 4/2009 ir CPK nuostatos klausimu, dėl kurio kilęs ginčas, yra panaÅ¡ios, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog yra tikslinga pasisakyti dėl minėtų pagrindų vienoje nutarties dalyje.

Reglamento 4/2009 24 straipsnio b) punkte nustatyta, kad ES valstybės narės teismo sprendimas nepripažįstamas, kai jis priimtas atsakovui nedalyvavus teismo procese, jei atsakovui bylos iÅ¡kėlimo dokumentas arba lygiavertis dokumentas nebuvo įteiktas tinkamu laiku ir tokiu bÅ«du, kad jis galėtų pasiruoÅ¡ti gynybai, iÅ¡skyrus atvejus, kai jis neužginčijo teismo sprendimo tada, kai buvo įmanoma tai padaryti. CPK 810 straipsnio 1 dalies 3) punkte nustatyta, kad atsisakoma pripažinti užsienio valstybės teismo sprendimÄ , jei užsienio valstybėje vykusio teismo proceso metu Å¡aliai, kuri nedalyvavo nagrinėjant bylÄ , nebuvo tinkamai praneÅ¡ta apie civilinės bylos iÅ¡kėlimÄ bei proceso metu nebuvo sudarytos procesinės gynybos galimybės, o tais atvejais, kai ji buvo neveiksni, – tinkamo atstovavimo galimybės.                   Reglamento 24 straipsnio b) punkte ir CPK 810 straipsnio 1 dalies 3) punkte įtvirtinto teismo sprendimo nepripažinimo pagrindo esmę sudaro asmens neinformavimas arba netinkamas informavimas apie prieÅ¡ šį asmenį vykstantį teismo procesÄ , kai dėl Å¡io asmens neinformavimo arba netinkamo informavimo buvo iÅ¡ esmės pažeistos jo teisės, asmuo neteko galimybių gintis kitoje valstybėje vykusiame teismo procese.

Taikant šį atsisakymo pripažinti užsienio valstybės teismo sprendimÄ pagrindÄ , bÅ«tina iÅ¡siaiÅ¡kinti, ar asmuo žinojo apie vykstantį procesÄ ir ar nepraneÅ¡imas arba netinkamas praneÅ¡imas užkirto keliÄ dalyvauti byloje ir tai iÅ¡ esmės pažeidė jo teises. Nustatęs šį pagrindÄ teismas nepripažįsta užsienio valstybės teismo sprendimo (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2T-40/2013). Asmens informavimas apie civilinės bylos prieÅ¡ jį iÅ¡kėlimÄ Â reiÅ¡kia ne tai, kad asmuo informuojamas apie kiekvienÄ posėdį ar kiekvienÄ byloje atliekamÄ procesinį veiksmÄ , o tai, kad jam praneÅ¡ama apie vykstantį procesÄ prieÅ¡ jį, todėl taikant šį atsisakymo pripažinti teismo sprendimÄ pagrindÄ , bÅ«tina iÅ¡siaiÅ¡kinti, ar asmuo žinojo apie vykstantį teismo procesÄ ir ar nepraneÅ¡imas arba netinkamas praneÅ¡imas užkirto keliÄ dalyvauti byloje ir iÅ¡ esmės pažeidė jo teises.

Tokio pobÅ«džio bylose formuojama nuosekli teismų praktika, pagal kuriÄ aptariamu užsienio teismų sprendimų nepripažinimo pagrindu teismas praÅ¡ymÄ dėl užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo gali atmesti tada, kai yra nustatyta, jog asmuo dėl netinkamo informavimo iÅ¡ viso nedalyvavo teismo procese. Jeigu, bylos duomenimis, asmuo žinojo apie teismo procesÄ ir jame dalyvavo, aptariamu pagrindu atsisakyti pripažinti teismo sprendimÄ negalima. Asmuo, kuris žino apie užsienio valstybėje vykstantį teismo procesÄ ir yra į jį įtrauktas, turi galimybę pasinaudoti tos valstybės procesiniuose įstatymuose įtvirtintomis teisių gynybos priemonėmis, tarp jų - apskųsti teismo sprendimÄ , priimtÄ jam nedalyvaujant teismo posėdyje, ir taip siekti jo peržiÅ«rėjimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugpjūčio mėn. 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-156/2009).

 Nagrinėjamu atveju, suinteresuotas asmuo praÅ¡yme dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 19 d. nutarties peržiÅ«rėjimo nurodė, jog gavo ieÅ¡kinį, kuriuo buvo inicijuotas VFR vykęs teismo procesas, pateikė į jį atsiliepimÄ , tačiau apie bylos eigÄ ir joje priimtÄ sprendimÄ nebuvo informuotas. IÅ¡ Å¡ių suinteresuoto asmens nurodytų faktinių aplinkybių darytina iÅ¡vada, kad suinteresuotas asmuo žinojo apie VFR vykstantį teismo procesÄ ir turėjo galimybę jame dalyvauti.

Kiekvienas apdairus asmuo, sužinojęs apie prieÅ¡ jį inicijuotÄ teismo procesÄ , privalo aktyviai domėtis jo eiga, pateikti prieÅ¡taravimus ir atsiliepimus bei visais užsienio valstybės teisėje leistinais bÅ«dais ginti savo teises Å¡iame procese. Suinteresuotas asmuo nepateikė jokių duomenų, leidžiančių daryti iÅ¡vadÄ , jog jis bÅ«tų ėmęsis kitų veiksmų ginant savo teises (CPK 178 straipsnis). Dėl Å¡ios priežasties aplinkybė, kad suinteresuotas asmuo negavo VFR teismo sprendimo, per se negali bÅ«ti pagrindas iÅ¡vadai, jog atsakovui nebuvo suteikta galimybė apskųsti teismo sprendimo.

Suinteresuotam asmeniui pačiam nesidomėjus teismo proceso eiga, jame nesigynus ir vėliau neinicijavus VFR teismo sprendimo peržiÅ«rėjimo Å¡ioje užsienio valstybėje įprastomis teismų sprendimų kontrolės formomis, nėra pagrindo pripažinti, kad suinteresuoto asmens teisės VFR vykusio teismo proceso metu buvo kokiu nors bÅ«du pažeistos ar suvaržytos, todėl negalima atsisakyti pripažinti VFR teismo sprendimÄ Reglamento Nr. 4/2009 24 straipsnio b) punkto (dalyje dėl iÅ¡laikymo prievolės) ir CPK 810 straipsnio 1 dalies 3 punkto (dalyje dėl tėvystės nustatymo) pagrindu.

Civilinę bylÄ Nr. 2T-28/2013 nagrinėjęs vienas Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas nepasisakė dėl VFR teismo sprendimo pripažinimo (praÅ¡ymas pripažinti VFR teismo sprendimÄ buvo pareiÅ¡ktas), tačiau Å¡iÄ bylÄ nagrinėjanti teisėjų kolegija negali grÄ Å¾inti bylos nagrinėti iÅ¡ naujo (Ä®statymo 4 straipsnio 6 dalis). Dėl Å¡ios priežasties Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija pripažįsta VFR teismo sprendimÄ dėl tėvystės nustatymo ir iÅ¡laikymo priteisimo.

IÅ¡ to, kas pasakyta, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad nėra pagrindų nepripažinti ir neleisti vykdyti VFR teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimo, todėl jis yra pripažintinas, o Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-28/2013, kuria VFR teismo sprendimas paskelbtas vykdytinu Lietuvos Respublikoje, yra paliktina nepakeista. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo iÅ¡laikymo prievolių srityje 23 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 809 straipsnio 1 dalimi, 810 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinį procesÄ reglamentuojančių Europos SÄ jungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi, n u t a r i a :

Pripažinti Lietuvos Respublikoje Vokietijos Federacinės Respublikos Karlsruhe pirmosios pakopos teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimÄ civilinėje byloje Nr. 3 F 403/02 dėl tėvystės nustatymo ir iÅ¡laikymo priteisimo. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 19 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 2T-28/2013, kuria Vokietijos Federacinės Respublikos Karlsruhe pirmosios pakopos teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 3 F 403/02 paskelbtas vykdytinu Lietuvos Respublikoje, palikti nepakeistÄ .

Ši nutartis per 3 mėnesius gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Teisėjai                                                                Alė Bukavinienė  Artūras Driukas Konstantinas Gurinas