2025-05-08 Nr. AB-7992-3-63-3-03010-2023-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-578-442/2025

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-03010-2023-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.8; 7.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. N. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. kovo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. N. skundą atsakovui Tauragės rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja S. N. (buvusi pavardė – V.) (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Tauragės rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) Socialinės paramos skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2023 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. 806 „Dėl permokos nustatymo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėja nurodė tokius skundo argumentus:

2.1. Sprendime nurodyta, kad yra susidariusi 4 468,51 Eur vaiko išmokos permoka, kuri susidarė dėl to, kad asmuo gavo išmokas kitoje Europos Sąjungos (ES) valstybėje. Prie Sprendimo pateiktame Skyriaus 2023 m. lapkričio 23 d. informaciniame rašte Nr. 3-1257 „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – ir Raštas) plačiau išdėstytos permokos susidarymo aplinkybės.

2.2. Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Sprendimas ateityje turės neigiamos įtakos pareiškėjos teisėms ir pareigoms.

2.3. Pareiškėjos dukra gimė ir auga Lietuvoje, vaiką pareiškėja visada augino viena, dukros tėvas, pareiškėjos žiniomis, dirba Norvegijoje, taigi būtent pareiškėjos vaiko tėvas galėjo Norvegijoje kreiptis dėl išmokos vaikui gavimo, taip piktnaudžiaudamas šia teise, nes jis jokio išlaikymo dukrai neteikia. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, neįvertino pareiškėjos Skyriui pateiktos informacijos.

2.4. Skyrius, priimdamas Sprendimą, negalėjo nurodyti, kokia pinigų suma Norvegijoje buvo išmokėta vaiko tėvui, Sprendimas grindžiamas prielaidomis ir spėlionėmis, todėl net ir konstatavus, kad Norvegijoje buvo mokama vaiko išmoka, nėra galimybės įvertinti, ar Sprendime nurodyta permokos suma yra teisinga. Pareiškėja jokių išmokų iš Norvegijos institucijų negavo, Skyrius priėmė formalų ir faktinėmis aplinkybėmis nepagrįstą Sprendimą, todėl jis naikintinas kaip nepagrįstas.

3. Atsakovas pateiktame atsiliepime nesutiko su pareiškėjos skundu, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė tokius atsiliepimo argumentus:

3.1. Tuo atveju kai vaiko tėvai dirba ar gyvena skirtingose Europos Sąjungos, Europos ekonominės erdvės valstybėse narėse ar Šveicarijoje, skiriant išmoką vaikui yra taikomi ne tik nacionaliniai Lietuvos Respublikos įstatymai, bet ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 883/2004 „Dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo“ (toliau – ir Reglamentas Nr. 883/2024) ir jį įgyvendinantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 987/2009 (toliau kartu – ir Koordinavimo reglamentai). Tuo pačiu metu už tą patį vaiką šeima negali gauti kelių išmokų iš skirtingų valstybių.

3.2. Išmoka už pareiškėjos vaiką paskirta bei mokama nuo 2017 m. gegužės 25 d. Išmoka buvo mokama išskirtinai remiantis nacionaliniais teisės aktais ir pareiškėjos pateiktuose prašymuose nurodyta informacija. 2023 m. birželio 29 d. Administracijoje gautas Norvegijos kompetentingos institucijos užklausimas dėl išmokų vaikui mokėjimo. Užklausime teigiama, kad pareiškėjos dukros tėvas dirba Norvegijoje ir ten pateikė prašymą skirti ir išmokėti išmoką vaikui už praėjusius trejus metus, todėl prašoma pateikti informaciją, leidžiančią nustatyti, kuri valstybė yra atsakinga už išmokų vaikui mokėjimą. Atsižvelgiant į pateiktą informaciją, išmokos mokėjimas pareiškėjai buvo laikinai sustabdytas, iki bus priimtas sprendimas, kuri valstybė yra atsakinga už išmokų mokėjimą už laikotarpį nuo 2020 m. balandžio 1 d.

3.3. 2023 m. spalio 30 d. buvo gautas Norvegijos kompetentingos institucijos atsakymas, kuriame Administracijai pateikta informacija apie jų šalies nustatytą pirminę kompetenciją mokėti išmoką vaikui už pareiškėjos dukrą laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 1 d. iki 2022 m. liepos 31 d., todėl Skyrius atliko išmokos permokos apskaičiavimą ir priėmė Sprendimą. Sprendimas priimtas atsižvelgiant į aplinkybę, kad pareiškėjos dukros tėvas gyvena ir dirba Norvegijoje. Pareiškėja Raštu buvo informuota apie nustatytą permoką, jai pateikti argumentai, kodėl buvo priimtas Sprendimas.

II. 4. Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2024 m. kovo 26 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas nustatė, kad Skyrius nuo 2018 m. gegužės 25 d. iki 2023 m. rugpjūčio 1 d. mokėjo pareiškėjai išmoką už vaiką – I. V., gimusią (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo išmoka). Skundžiamu sprendimu Skyrius nusprendė įpareigoti pareiškėją grąžinti 4 468,51 Eur išmokos už vaiką permoką atsižvelgiant į tai, kad gauta išmoka už vaiką kitoje Europos Sąjungos valstybėje ar Europos ekonominės erdvės valstybėse narėse ar Šveicarijoje. Kartu su Sprendimu pareiškėjai pateiktame Rašte Skyrius paaiškino, kad Administracijoje gautas kompetentingos Norvegijos institucijos dokumentas, kuriame teigiama, jog Norvegija yra pagrindinė valstybė, mokanti išmoką vaikui už laikotarpį nuo 2020 m. birželio 1 d. iki 2023 m. rugpjūčio 31 d.

6. Teismas taip pat nustatė, kad 2023 m. birželio 29 d. Administracijoje iš Norvegijos kompetentingos institucijos gautas užklausimas dėl išmokų vaikui mokėjimo (forma SED F001), kuriame nurodoma, kad pareiškėjos vaiko tėvas šiai valstybei pateikė prašymą mokėti išmoką vaikui nuo 2020 m. balandžio 1 d. (už praėjusius 3 metus). Norvegijos institucija paprašė pateikti informaciją apie pareiškėjos darbo laikotarpius, išmokų vaikui mokėjimą Lietuvoje nuo 2020 m. balandžio 1 d., nes siekia nustatyti, kuri šalis yra pagrindinė už išmokų vaikui mokėjimą atsakinga šalis, kai bent vienas iš vaiko tėvų gyvena, dirba ar vykdo savarankišką veiklą kitoje Europos Sąjungos ar Europos ekonominės erdvės šalyje.

7. Teismas nurodė, kad atsakovas, bendradarbiaudamas su Norvegijos kompetentingomis institucijomis, 2023 m. birželio 30 d. Norvegijos institucijai pateikė atsakymą (forma SED F002), kad pareiškėja Lietuvoje nuo 2020 m. balandžio 1 d. iki 2020 m. gegužės 18 d. gavo nedarbo draudimo išmoką ir nuo 2020 m. gegužės 19 d. nedirbo, taip pat pateikė informaciją apie išmokos pareiškėjos vaikui mokėjimą Lietuvoje laikotarpiu nuo 2020 m. balandžio 1 d.

8. Teismas įvertino Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su išmokomis šeimai ir išmokomis mirties atveju, įgyvendinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-228 (toliau – ir Aprašas), 5–7 punktų, Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymo 1 straipsnio 2 dalies, 6 straipsnio 3 dalies, Reglamento Nr. 883/2004 67 straipsnio, 68 straipsnio 1 dalies a punkto nuostatas. Teisimas padarė išvadą, kad Lietuvoje išmoka vaikui pagal bendrąją taisyklę skiriama tik Lietuvoje gyvenantiems asmenims, išskyrus atvejus, kai išmoka vaikui gali būti skiriama vadovaujantis Koordinavimo reglamentais, t. y. tuo atveju, jei nors vienas iš tėvų ir vaikas gyvena Europos Sąjungos ar Europos ekonominės erdvės šalyje ar Šveicarijos konfederacijoje. Teismas pažymėjo, kad prioritetas dėl išmokų vaikams skyrimo taikomas toje šalyje, kurioje vienas iš tėvų užsiima darbine veikla, o jeigu skirtingose valstybėse darbine veikla užsiima abu tėvai arba skirtingose valstybėse abu tėvai neužsiima darbine veikla, pirmenybę mokėti išmoką vaikams turi ta šalis, kurioje gyvena vaikas.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjos nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, ji nedirba jokioje darbovietėje, o pareiškėjos vaiko tėvo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Norvegijos Karalystėje, kurioje jis dirba. Teismas konstatavo, kad negalima teisinė situacija, kai dvi Europos Sąjungos ar Europos ekonominės erdvės valstybės vienu metu šeimai moka pilną išmoką už vaiką. Teismas pažymėjo, kad tokiu atveju prioritetas teikiamas tai valstybei, kurioje vienas iš tėvų užsiima darbine veikla, todėl nagrinėjamu atveju atsakovas pagrįstai nusprendė, kad išmoką už pareiškėjos vaiką privalo mokėti Norvegijos kompetentinga institucija, kadangi pareiškėja šiuo metu neužsiima darbine veikla, o vaiko tėvas dirba Norvegijoje.

10. Teismas, įvertinęs Išmokų vaikams įstatymo 20 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas, padarė išvadą, kad, pareiškėjai neinformavus Skyriaus, jog nuo 2020 m. balandžio 1 d. pareiškėjos vaiko tėvui Norvegijoje buvo pradėta mokėti išmoka už vaiką ir ji buvo išmokėta už praėjusius tris metus, atsakovas įgijo teisę iš išmokos gavėjo reikalauti grąžinti nepagrįstai išmokėtos ginčo išmokos permoką.

11. Teismas pažymėjo, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėja būtų informavusi Skyrių apie pasikeitusias ginčo išmokos mokėjimui įtakos turinčias aplinkybes, todėl Administracija turėjo teisę priimti sprendimą, kuriuo apskaičiavo ginčo išmokos permokos dydį ir įpareigojo išmokos gavėją, t. y. pareiškėją grąžinti šią permoką.

12. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio ar faktinio pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą ir panaikinti Sprendimą, ir šios išvados nekeičia aplinkybė, kad pareiškėja nežinojo apie vaiko tėvo pateiktą prašymą mokėti išmoką už vaiką, ar kad vaiko tėvas neskyrė dukrai išlaikymo. Teismas pažymėjo, kad nustačius, jog vaiko tėvas gautą tikslinę išmoką panaudojo ne vaiko poreikių tenkinimui, o asmeninėms reikmėms, pareiškėja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka turi teisę reikalauti šių lėšų atlyginimo iš jas gavusio asmens.

13. Teismas atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą ir netenkino jos prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III. 14. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. kovo26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti skundžiamą atsakovo Sprendimą.

15. Pareiškėjos apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nesilaikė pareigos aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

15.2. Pirmos instancijos teismas visiškai neanalizavo ir netyrė klausimo, ar skundžiamu Sprendimu teisingai apskaičiuota ginčo išmokos permokos suma. Norvegijos kompetentinga institucija sprendė klausimą dėl pirmenybės mokėti išmoką už vaiką laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 1 d. iki 2023 m. gegužės 31 d., o Norvegijos pirmenybė mokėti vaiko išmoką ir už laikotarpį nuo 2023 m. birželio 1 d. iki 2023 m. liepos 31 d. nenustatyta, todėl atsakovas nepagrįstai ginčo išmokos permoką apskaičiavo ir už pastarąjį laikotarpį.

15.3. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas pagrįstai nusprendė, jog išmoką už pareiškėjos vaiką privalo mokėti Norvegijos kompetentinga institucija, kadangi tokį sprendimą priėmė ne atsakovas, o pati Norvegijos kompetentinga institucija.

15.4. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, jog, pagal teisinį reglamentavimą, negalima situacija, kai dvi Europos sąjungos ar Europos Ekonominės erdvės valstybės vienu metu šeimai moka už vaiką, nevertino aplinkybės, kad pareiškėja su jos dukters tėvu nėra šeima, jis niekada kartu negyveno, nevedė bendro ūkio, pareiškėjos dukros tėvo tėvystė buvo nustatyta teisme. Be to, nagrinėjamu atveju nebuvo vienu metu mokamos dvi išmokos vaikui, nes Norvegijos kompetentinga institucija kreipėsi į atsakovą, kad tokios situacijos būtų išvengta.

15.5. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad, pareiškėjai neinformavus Skyriaus, jog nuo 2020 m. balandžio 1 d. pareiškėjos vaiko tėvui Norvegijoje buvo pradėta mokėti išmoka už vaiką ir ji buvo išmokėta už praėjusius tris metus, atsakovas įgijo teisę iš išmokos gavėjo reikalauti grąžinti nepagrįstai išmokėtos išmokos permoką. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos dukros tėvui nuo 2020 m. balandžio 1 d. buvo pradėta mokėti išmoka už vaiką, kadangi minimas asmuo dėl išmokos už vaiką skyrimo Norvegijoje kreipėsi tik 2023 m., ir tik 2023 m. pabaigoje jam už praėjusius 3 metus iškart buvo išmokėtas tik diferencinis skirtumas tarp Norvegijoje ir Lietuvoje mokamos išmokos vaikui. Pareiškėja apie savo dukters tėvo kreipimąsi į Norvegijos kompetentingas institucijas dėl išmokos už pareiškėjos dukrą skyrimo sužinojo tik gavusi atsakovo Raštą.

15.6. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime konstatavęs, kad atsakovas įgijo teisę iš išmokos gavėjo reikalauti grąžinti nepagrįstai išmokėtos išmokos permoką, peržengė skundo ribas, kadangi pareiškėja neprašė teismo nustatyti tokio fakto, nes Rašte pareiškėjai tik buvo pateikta informacija apie galimybę išskaičiuoti arba grąžinti permokėtas išmokų sumas.

15.7. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja nepateikė atsakovui informacijos apie pasikeitusias ginčo išmokos mokėjimui įtakos turinčias aplinkybes, konstatavo, kad atsakovas turėjo teisę priimti sprendimą, kuriuo apskaičiavo ginčo išmokos permokos dydį ir įpareigojo pareiškėją grąžinti šią permoką. Tačiau pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad iki 2023 m. aplinkybių, turinčių įtakos ginčo išmokos mokėjimui, nebuvo, o apie tokių aplinkybių atsiradimą (kad pareiškėjos dukters tėvas Norvegijoje kreipėsi dėl išmokos už vaiką mokėjimo) atsakovas sužinojo anksčiau, nei pareiškėja.

15.8. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas turėjo teisę skundžiamu Sprendimu apskaičiuoti ginčo išmokos permokos dydį, tačiau nepagrįstai nurodė, kad atsakovas tuo pačiu sprendimu įpareigojo išmokos gavėją (pareiškėją) grąžinti šią permoką, nes tokio įpareigojimo atsakovas nesuformulavo nei Rašte, nei ginčijame Sprendime.

15.9. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad teismo vertinimo dėl atsakovo veiksmų nekeičia aplinkybės, jog pareiškėja nežinojo apie vaiko tėvo pateiktą prašymą gauti išmoką už vaiką, ar kad pareiškėjos vaiko tėvas neskyrė dukrai gaunamų lėšų. Išmokų vaikams įstatymo 21 straipsnyje aiškiai nurodyta, kad išmokos gavėjas privalo pranešti savivaldybės administracijai apie šio įstatymo nurodytas aplinkybes, turinčias įtakos išmokų dydžiui ar mokėjimui, ne vėliau kaip per mėnesį nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie šią aplinkybių atsiradimą, taigi įstatymas aiškiai išskiria būtinąjį – sužinojimo – elementą. Tačiau nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėja žinojo apie pasikeitusias ginčo išmokos mokėjimo aplinkybes.

15.10. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad tuo atveju, jei būtų nustatyta, jog vaiko tėvas gautą tikslinę išmoką panaudojo ne vaiko poreikių tenkinimui, o asmeninėms reikmėms, pareiškėja turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka reikalauti tokių lėšų atlyginimo iš jas gavusio asmens, nusprendė dėl neįtraukto į bylos nagrinėjimą asmens teisių ir pareigų.

15.11. Pirmos instancijos teismas, darydamas išvadą dėl pareiškėjos galbūt patirtos žalos atlyginimo civiline tvarka, neįvertino aplinkybės, kad Norvegijos kompetentinga institucija, prieš skirdama išmoką už vaiką pareiškėjos dukters tėvui, išsiaiškino ginčo išmokos mokėjimo Lietuvoje aplinkybes, ir pareiškėjos dukters tėvui už tris praėjusius metus sumokėjo tik diferencinį skirtumą tarp Norvegijoje ir Lietuvoje mokamų išmokų vaikams, o likusią sumą, lygią išmokos vaikui Lietuvoje sumai, kaip kompensaciją pervedė Administracijai. Atsižvelgiant į tai, kad permokos suma nepagrįstai apskaičiuota už ilgesnį laikotarpį negu Norvegijos kompetentingos institucijai nustatyta pirmenybė mokėti išmoką pareiškėjos dukrai, suprantama, jog visa apskaičiuota permokos suma nebus kompensuota.

15.12. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, neištyrė ir neįvertino svarbių bylai aplinkybių, padarė nepagrįstas, prieštaraujančias įstatymui ir faktinėms aplinkybėms, išvadas, peržengė skundo ribas, pažeidė materialinės ir procesinės tesės normas ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas.

16. Pareiškėja 2024 m. rugsėjo 9 d., 2025 m. kovo 4, 5, 13 ir 19 d. pateikė apeliacinės instancijos teismui papildomus dokumentus, patvirtinančius, kad atsakovui buvo kompensuota 3 629,36 Eur Išmokos permokos suma, dokumentus dėl ginčo išmokos skyrimo ir mokėjimo, dėl alimentų įsiskolinimo ir mokėjimo, pažymą apie šeimos sudėtį ir kt., kuriuos prašė prijungti prie bylos.

17. Atsakovas pateiktame atsiliepime prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Administracinėje byloje ginčas kilo dėl Tauragės rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2023 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. 806 „Dėl permokos nustatymo“, kuriuo nustatyta išmokos už vaiką permoka, teisėtumo ir pagrįstumo.

19. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės yra išdėstytos šios nutarties 5–7 punktuose.

20. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose yra nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.) bei administracinio sprendimo motyvai (6 p.).

21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1470-756/2018, 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-432-502/2019, 2021 m. rugsėjo 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2099-602/2021). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-602/2021).

22. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1555-575/2021). Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1836-502/2024).

23. Atsakovo priimtame Sprendime nėra aiškiai išdėstytas administracinio sprendimo faktinis pagrindas. Jame tik nurodyta, kad pareiškėja gavo išmokas kitose Europos Sąjungos valstybėse, tačiau nėra išdėstyti faktiniai duomenys, kurie pagrįstų paminėtas aplinkybes. Be to, kaip matyti iš atsakovo procesinių dokumentų turinio, tos išmokos, atsakovo tvirtinimu, buvo gautos Norvegijos Karalystėje, kuri nėra Europos Sąjungos valstybė narė.

24. Taip pat, ginčijame Sprendime nėra nurodytos konkrečios teisės normos, kuriomis vadovaujantis yra priimtas šis administracinis sprendimas, tik pažymėta, kad permokos nustatymo pagrindas yra Išmokų vaikams įstatymas. Sprendimas visiškai nemotyvuotas.

25. Tai, kad Tauragės rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2023 m. lapkričio 23 d. informaciniame rašte Nr. 3-1257 „Dėl informacijos pateikimo“, kuris buvo išsiųstas pareiškėjai kartu su Sprendimu, yra išsamiau išdėstytas teisinis ir faktinis Sprendimo pagrindas, neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl jo atitikties Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio nuostatoms.

26. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo Sprendimo turinį sprendžia, kad ginčijamas Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnyje administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, turi būti žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindas, motyvai. Individualaus administracinio akto adresatas turi suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti savo teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą.

27. Taigi, priimant Sprendimą, buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų, todėl jis negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu bei turi būti panaikintas.

28. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo atsakovo Sprendimas panaikinamas.

29. Pareiškėja pirmosios instancijos teismui ir apeliacinės instancijos teismui pateikė duomenis apie valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas.

30. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 42 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikydamas ABTĮ 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 41 straipsnio 3 dalį, jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

31. Byloje pateikta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2024 m. sausio 11 d. pažyma Nr. APD-2024-00406 „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“ (I t., b. l. 39), kurioje nurodyta, kad valstybės naudai dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo Regionų administraciniame teisme priteistina 200 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2025 m. kovo 7 d. pažymoje Nr. APD-2025-02936 „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“ (II t., b. l. 57) nurodyta, kad valstybės naudai dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo apeliacinės instancijos teisme priteistina 229,17 Eur teisinės pagalbos išlaidų.

32. Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad prašomos priteisti teisinės pagalbos išlaidos atitinka bylos sudėtingumą, daro išvadą, kad yra pagrindas priteisti jas valstybės naudai iš Tauragės rajono savivaldybės administracijos. Iš viso valstybės naudai iš atsakovo priteistina 429,17 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 3 dalimi, 42 straipsnio 1 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos S. N. apeliacinį skundą patenkinti.

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. kovo 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos S. N. skundą patenkinti.

Panaikinti Tauragės rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2023 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. 806 „Dėl permokos nustatymo“.

Priteisti iš atsakovo Tauragės rajono savivaldybės administracijos valstybės naudai 429,17 Eur (keturis šimtus dvidešimt devynis eurus septyniolika centų) antrinės teisinės pagalbos išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys

Virginija Volskienė