2020-01-15 Nr. AB-1007-3-64-3-01267-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-476-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01267-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas), 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. birželio 7 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. Šiaulių TI buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, perpildytose kamerose, kurios buvo nesutvarkytos, nuo sienų ir lubų byrėjo tinkas, veisėsi pelėsis, buvo blogas kvapas. Pasivaikščioti lauke pareiškėjas galėjo tik 1 val. per dieną, o duše praustis tik kartą per savaitę iki 15 min. Šiaulių TI nevykdė socialinės reabilitacijos programų, neorganizavo renginių ir veiklų. Pareiškėjo teigimu, bendrojo naudojimo tualetai Šiaulių TI buvo dezinfekuojami chloru, o tai draudžia higienos normų reikalavimai. Šiaulių TI tiekto maisto porcijos neatitiko reikalavimų.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Šiaulių TI nurodė kameras, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, jų plotą bei jose laikytų asmenų skaičių, ir pažymėjo, kad teisės aktuose nenustatytas reikalavimas, skaičiuojant minimalų asmeniui tenkantį kameros plotą, atsižvelgti į sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 3,67 iki 18,3 kv. m kameros ploto. Šiaulių TI pažymėjo, jog pareiškėjo argumentai dėl patalpų drėgmės ar oro trūkumo yra susiję su rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbais, o dėl Šiaulių TI pastato statuso tokie darbai negali būti atliekami, todėl šiuo atveju negalima konstatuoti įstaigos neteisėtų veiksmų. Šiaulių TI kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus ir duris). Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Centras) patikrinimo aktai patvirtina, kad Šiaulių TI kamerose Nr. 46 ir Nr. 98, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nenustatyta pažeidimų. Remontas Šiaulių TI kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą bei esamus finansinius ir darbo resursus.

5. Atsakovo atstovas pažymėjo, jog 1 val. trukmės pasivaikščiojimas bei galimybės kartą per savaitę nusiprausti po šiltu vandeniu sudarymas atitinka teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus. Šiaulių TI vykdomos įvairios programos: intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta, religinės apeigos, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija, fizinis lavinimas, organizuojami renginiai, paskaitos ir varžybos. Kamerose laikomi asmenys privalo nuolat palaikyti švarą ir tvarką kamerose, tam yra skiriamas inventorius ir valymo priemonės. Esant poreikiui įstaigos administracija organizuoja profilaktinį aplinkos nukenksminimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Šiaulių TI atkreipė dėmesį, kad įstaigoje laikomi asmenys maitinami visaverčiu maistu pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas, įstaiga nėra gavusi skundų dėl netinkamo maitinimo.

6. Pasak atsakovo atstovo, nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, nepateikė jokių pareigūnų kaltę pagrindžiančių dokumentų, taip pat nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimu pareiškėjo V. J. skundą atmetė.

8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2017 m. rugpjūčio 23 d. (77 dienas) kamerose Nr. 98 (dalį dienos) ir Nr. 46 vienas arba su dar 1–4 asmenimis, jam teko nuo 3,66 iki 18,33 kv. m ploto, ir darė išvadą, jog visas 77 dienas pareiškėjui tenkanti kameros gyvenamojo ploto norma atitiko reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą, baldų užimamas plotas svarbus tik vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

9. Išanalizavęs duomenis apie kameros Nr. 46 dydį (18,33 kv. m), sanitarinio mazgo užimamą plotą (1,632 kv. m) ir kameroje buvusių asmenų skaičių (nuo 1 iki 5), pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kai joje buvo laikomi daugiausia 5 asmenys, iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjui teko 3,33 kv. m, t. y. daugiau kaip 3 kv. m. Kameroje Nr. 98 (plotas 19,87 kv. m), kurioje pareiškėjas buvo laikomas su dar 3–4 asmenimis, atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (1,372 kv. m), pareiškėjui teko nuo 3,69 iki 4,62 kv. m. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tvirtinti, kad pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų buvo itin suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.

10. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, kad kameros, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo sutvarkytos, nuo sienų krito tinkas, o nuo pelėsio tvyrojo dvokas, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas į bylą pateikė Centro Šiaulių departamento patikrinimo aktus, patvirtinančius, jog kamera Nr. 46 buvo patikrinta 2017 m. balandžio 25 d., nustatyta, kad dirbtinė apšvieta, oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko higienos normos reikalavimus, nėra veiksnių, dėl kurių galėtų kilti nelaimingų atsitikimų, sudaryta galimybė išvėdinti patalpą per langą, vizualiai matomo pelėsio nėra; kamera Nr. 98 patikrinta 2017 m. liepos 19 d., nustatyta, kad vizualiai matomų pelėsių nėra. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog Centrui nenustačius higienos normų pažeidimo kameroje Nr. 46, kurioje pareiškėjas buvo laikomas beveik visą kalinimo Šiaulių TI laiką, nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neteisėtus veiksmus.

11. Remdamasis bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Šiaulių TI direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186, vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu, buvo nustatyta 1 val., o 2017 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 1/01-358 – 2 val. pasivaikščiojimo gryname ore trukmė, atsakovas taip pat nurodė, kad Šiaulių TI įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, pasivaikščiojimo kiemelių dydis skirtingas (nuo 17,31 iki 23,43 kv. m), pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji).

12. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, jog aplinkybė, kad pareiškėjas Šiaulių TI kartą per savaitę buvo vedamas nusiprausti šiltame duše, atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 44 punkto nuostatas, ir sprendė, kad Šiaulių TI administracija nepažeidė teisės aktų, reglamentuojančių suimtųjų ir nuteistųjų prausimąsi po šiltu dušu.

13. Atsakydamas į pareiškėjo argumentus, esą Šiaulių TI nepakankamai užtikrino suimtųjų, kalinamųjų socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimą, socialinių poreikių tenkinimą, neorganizavo kultūros, sporto, saviraiškos, mokslo ir kitų renginių, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atsakovas į bylą pateikė Suimtųjų bei nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programą, o atsiliepime paaiškino, kad pagrindinės užimtumo formos Šiaulių TI yra socialinis ir teisinis švietimas, suimtųjų socialinių ir dvasinių poreikių tenkinimas, pagalba sprendžiant suimtųjų problemas, kultūros, sporto ir kiti renginiai; renginiai įtraukiami į įstaigos metinius bei pusmečių planus, informacija apie vykdomus suimtųjų fizinio aktyvumo skatinimo renginius iškabinama kamerose, norintys dalyvauti šiuose renginiuose kreipiasi į būrio viršininką, kuris supažindina su renginio nuostatais bei kita informacija. Šiaulių TI vykdomos įvairios programos: intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta, religinės apeigos, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija, fizinis lavinimas bei organizuojami įvairūs renginiai, paskaitos ir varžybos, įstaigoje veikia biblioteka. Užimtumo renginiai nėra priverstiniai, suimtieji (nuteistieji) juose dalyvauja, jeigu patys pageidauja. Atkreiptas dėmesys, jog pareiškėjo skundo teiginys dėl netinkamo užimtumo organizavimo yra abstraktus, nedetalizuotas, nesusietas su juo pačiu, pareiškėjas nenurodė, kad jis prašė dalyvauti konkrečiuose renginiuose, varžybose, užimtumo programose, naudotis biblioteka ir kad jam nebuvo leista tai daryti, kada tai buvo padaryta.

14. Dėl maitinimo Šiaulių TI kokybės pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovas nurodė, jog neturi duomenų apie tai, jog pareiškėjui Šiaulių TI buvo tiekiamas teisės aktų reikalavimų neatitinkantis maitinimas, pareiškėjas tokių duomenų taip pat nepateikė, dėl netinkamo maitinimo nesiskundė. Šiaulių valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, tikrindama asmenų skundus dėl neužtikrinamų fiziologinių mitybos normų, išduodamo maisto kokybės Šiaulių TI, dėl jo energetinės vertės, esminių teisės aktų pažeidimų nenustatė, todėl pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog Šiaulių TI neužtikrino nacionaliniais teisės aktais nustatytų vidutinių fiziologinių maisto energetinių normų ir maitinimo tvarkos.

15. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad nenustačius, jog asmuo buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, negalima konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, dvasines kančias ar nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas būtų viršijęs neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu, t. y. nėra pagrindo pripažinti, kad asmuo patyrė neturtinę žalą, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III. 16. Pareiškėjas V. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

17. Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI pirmosios instancijos teismui pateikė melagingus duomenis, nes pareiškėjas visą ginčo laikotarpį (2017 m. birželio 8 d. – 2017 m. rugpjūčio 23 d.) buvo laikomas tik kameroje Nr. 46, o kameroje Nr. 98 niekada nebuvo. Pareiškėjo teigimu, kameroje Nr. 46 jis niekada nebuvo laikomas vienas, joje nuolat buvo laikomi 4–6 asmenys, dažniausiai pareiškėjas šioje kameroje kalėjo su 5–6 asmenimis, visada būdavo tarp 4–5 asmenų. Kameros plotą užėmė joje įrengtas sanitarinis mazgas (1,632 kv. m), taip pat baldai ir kitų nuteistųjų daiktai, kadangi kameroje būdavo 4–6 asmenys, pareiškėjui teko ne daugiau nei 2 kv. m ploto, o tai yra laikoma Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu.

18. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

19. Šiaulių TI nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Šiaulių TI pažymi, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo iš kameros ploto neturi būti atimamas joje esančių įrenginių užimamas plotas. Baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant asmens patirtos žalos dydį, o ne konstatuojant padarytą pažeidimą. Be to, nagrinėjamu atveju, netgi atėmus sanitarinio mazgo užimamą kameros plotą, pareiškėjui tekęs kameros plotas nebuvo mažesnis nei 3 kv. m, o tai pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką nėra laikoma kankinimu.

20. Šiaulių TI akcentuoja, kad visi į bylą pateikti duomenys apie tai, kuriose kamerose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, yra teisingi.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 21. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo V. J. skundo reikalavimas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės jam neturtinės žalos atlyginimą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, pagrįstumas ir teisėtumas.

22. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atsakovo atsikirtimus į skundą, byloje surinktus įrodymus, netenkino skundo, nes nustatė, kad Šiaulių TI ginčo laikotarpiu (nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2017 m. rugpjūčio 23 d.) neatliko jokių neteisėtų veiksmų.

23. Pareiškėjas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti bei priteisti jam 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia aplinkybėmis, kad atsakovo atstovas į bylą pateikė neteisingus duomenis, nes visą ginčo laikotarpį pareiškėjas buvo laikomas tik kameroje Nr. 46 ir visą šį laikotarpį buvo pažeista jo teisė į minimalų asmeniui turintį tekti kameros plotą.

24. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad juo pareiškėjas pirmosios instancijos teismo sprendimą skundžia ne visa apimtimi, t. y. pareiškėjas nenurodo jokių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, susijusių su Šiaulių TI kamerų būkle (higienos reikalavimais), pasivaikščiojimų kieme trukme, prausimosi duše tvarka, maitinimu, socialinės reabilitacijos programų, renginių ir veiklų neorganizavimu, be to, apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo priteisti ne 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o 5 000 Eur.

26. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes bei vadovaudamasis ABTĮ 140 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas, pasisakys tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų – minimalaus gyvenamosios patalpos ploto Šiaulių TI užtikrinimo ginčo laikotarpiu (nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2017 m. rugpjūčio 23 d.).

27. Kaip minėta, pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovo atstovas į bylą pateikė melagingus duomenis apie Šiaulių TI kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, bei jose buvusių asmenų skaičių. Vertinant šiuos pareiškėjo argumentus pažymėtina, jog skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas nekonkretizavo duomenų apie tai, kuriose kamerose ir su keliais asmenimis jis buvo laikomas ginčo laikotarpiu, o tik abstrakčiai nurodė, kad gyvenamosios patalpos (kameros) nuolat buvo perpildytos, taigi skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas pats nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas ne vienoje kameroje. Be to, pareiškėjas prašė visus duomenis apie jo gyvenimo sąlygas išreikalauti iš atsakovo. Aplinkybių, dėl kurių duomenų apie kamerą, kurioje buvo laikomas, ir kartu buvusių asmenų skaičių teismui nenurodė anksčiau, pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo. Atsakovo pateiktų duomenų nagrinėjant ginčą pirmosios instancijos teisme pareiškėjas neginčijo ir neneigė, neteikė jokių su tuo susijusių įrodymų ir (ar) paaiškinimų (prieštaravimų), nors iš bylos medžiagos matyti, jog Šiaulių TI atsiliepimas į skundą pareiškėjui buvo išsiųstas, pareiškėjas gavo dokumentus.

28. Įvertinusi atsakovo atstovo į bylą pateiktus duomenis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tiek Šiaulių TI atsiliepime į skundą, tiek 2018 m. birželio 26 d. pažymoje Nr. 60/09-23059 pateikti duomenys apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ir jose buvusių asmenų skaičių sutampa, nėra prieštaringi. Pareiškėjas jokiais įrodymais nėra paneigęs duomenų, kad 2017 m. birželio 8 d. buvo laikomas ir kameroje Nr. 98. Pareiškėjo teiginiai dėl kartu su juo kameroje Nr. 46 laikytų asmenų skaičiaus vertintini priešingai – kaip minėta, skunde pirmosios instancijos teismui tokių duomenų jis apskritai nebuvo nurodęs, o apeliaciniame skunde nurodyti duomenys nesutampa ir yra prieštaringi (pareiškėjas teigia, kad šioje kameroje nuolat buvo laikomi 4–6 asmenys, taip pat kad dažniausiai pareiškėjas šioje kameroje kalėjo su 5–6 asmenimis, o galiausiai nurodo, jog kameroje visada būdavo 4–5 asmenys).

29. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, esą atsakovo atstovas pateikė melagingus duomenis apie Šiaulių TI kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, bei jose buvusių asmenų skaičių, laikytini subjektyvia gynybine pareiškėjo pozicija ir nepaneigia atsakovo į bylą pateiktų oficialių duomenų, todėl nėra pagrindo šiais duomenimis nesiremti.

30. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria konstatuota, kad pareiškėjo teisė į minimalų asmeniui turintį tekti kameros plotą ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista, teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad vienam asmeniui tenkančią minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto normą tardymo izoliatoriuje ir areštinėje nustato Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, pagal kurio 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui.

31. Šiame įsakyme nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo ir baldų užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017).

32. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

33. Vadovaujantis nurodytu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu bei EŽTT praktika, atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad minimali 3,6 kv. m kameros ploto norma jam turėjo būti apskaičiuojama iš bendro kameros ploto atimant kamerose esančių baldų, daiktų bei sanitarinių mazgų užimamą plotą. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad įvertinus byloje pateiktus duomenis, t. y. kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 98 (plotas – 19,87 kv. m, kameroje buvo 4–5 asmenys) bei kameroje Nr. 46 (plotas – 18,33 kv. m, kameroje buvo 1–5 asmenys), konstatuotina, kad minimali vienam asmeniui turinti tekti kameros ploto norma atitiko nacionalinių teisės aktų reikalavimus bei Konvencijos 3 straipsnį, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad Šiaulių TI šiuo požiūriu atliko kokius nors neteisėtus veiksmus. Nenustačius vienos iš trijų privalomųjų viešosios atsakomybės sąlygų, t. y. atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą.

34. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė