2017-11-28 Nr. AB-22099-3-62-3-01064-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2569-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01064-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. P. su skundu ir patikslintu skundu (b. l. 4–15, 24–26) kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN, atsakovas), priteisti 60 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN atliko nuo 2012 m. balandžio 19 d. iki 2016 m. vasario 19 d., kur jam bendrabučio tipo patalpose teko mažesnis plotas nei numatyta teisės aktuose. Gyvenamosios patalpos buvo perpildytos, tualetų patalpoje nebuvo durų, todėl pareiškėjas patyrė pažeminimą naudodamasis tualetu stebint kitiems asmenims. Be to, sanitarinių mazgų patalpos buvo per mažos, trūko prausyklų, tualetų, todėl susidarydavo grūstys, tarpusavio konfliktai, antisanitarinės sąlygos. Virtuvėlėse nepakako vietos įsigytiems maisto produktams laikyti. Pareiškėjo teigimu, gyvenamųjų pastatų šiferiniuose stogo lakštuose yra uždraustos medžiagos – asbesto. Pareiškėjas nurodė, jog pataisos namuose nebuvo tinkamo apšvietimo, veisėsi tarakonai ir blakės, o pasivaikščiojimo kiemelio plotas buvo per mažas. Kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos, žeminančios orumą, kankinančios, pavojingos sveikatai, dėl kurių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią depresija, nervingumu, nemiga. Pareiškėjas prašė netaikyti senaties termino, nes ginčo laikotarpiu nebuvo supažindintas su jo teisėmis ir pareigomis, todėl atliekant bausmę Pravieniškių PN negalėjo suprasti savo teisių.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN, atsiliepime į skundą (b. l. 30–35) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas pataisos įstaigoje bausmę atliko nuo 2012 m. balandžio 19 d. iki 2016 m. vasario 19 d. Atsakovas pažymėjo, kad minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista. Be to, pataisos namai yra ne kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kur nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose, todėl pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Miegamosios vietos ne visuomet būna užimtos, todėl ploto nuteistiesiems tenka daugiau. Sanitariniai mazgai pataisos namuose yra įrengti laikantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Taisyklės), t. y. tualetai yra atskiriami pertvaromis. Atsakovas akcentavo, kad nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų neigiamą poveikį pareiškėjui. Taip pat nėra jokių duomenų, kad pataisos namų pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas. Bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, tačiau pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Atsakovas prašė pareiškėjo skundą atmesti bei taikyti ieškinio senaties terminą.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 8 d. iki 2016 m. vasario 19 d. buvo pažeista pareiškėjo E. P. teisė į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas kalint Pravieniškių PN, o kitos skundo dalies netenkino.

6. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl senaties termino praleidimo nelaikė svarbiomis, todėl, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalimi. 1.131 straipsnio 2 dalimi, pritaikė senaties terminą ir ginčą nagrinėjo nuo 2013 m. birželio 8 d. iki 2016 m. vasario 19 d.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į šias bendrabučio tipo patalpas: laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 8 d. iki 2013 m. rugpjūčio 21 d. į 7 būrio 4 patalpą, kurios gyvenamųjų patalpų plotas 35,84 kv. m, miegamųjų vietų skaičius 5, todėl pareiškėjui teko 7,1 kv. m ploto; nuo 2013 m. rugpjūčio 21 d. iki 2014 m. rugpjūčio 14 d. į 9 būrio 2 patalpą, kurios gyvenamųjų patalpų plotas 16,32 kv. m, miegamųjų vietų skaičius 4, todėl pareiškėjui teko 4,08 kv. m ploto; nuo 2014 m. rugpjūčio 14 d. iki 2015 m. vasario 26 d. į 8 būrio 2 patalpą, kurios gyvenamųjų patalpų plotas 18,50 kv. m, miegamųjų vietų skaičius 4, todėl pareiškėjui teko 4,62 kv. m ploto; nuo 2015 m. vasario 26 d. iki 2016 m. vasario 19 d. į 8 būrio 2 patalpą, kurios gyvenamųjų patalpų plotas 18,50 kv. m, miegamųjų vietų skaičius 4, todėl pareiškėjui teko 4,62 kv. m ploto (b. l. 31, 37, 38). Remdamasis šiais duomenimis, teismas konstatavo, kad minimalaus pareiškėjui tenkančio ploto norma nebuvo pažeista.

8. Pareiškėjo teiginius, kad iš patalpų ploto turi būti išskaitomas perteklinių baldų bei kitų daiktų užimamas plotas, teismas atmėtė, nurodydamas, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) nenumato, jog į šių taisyklių 111.1 punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą – 3,1 kv. m – neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.

9. Dėl skundo argumentų, kad prausyklos ir tualeto patalpos buvo per mažos ir nepritaikytos dideliam nuteistųjų skaičiui, teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Normos) nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų, tačiau nei šis, nei kiti teisės aktai nedetalizuoja sanitarinių patalpų plotų. Atsakovas nepateikė duomenų apie ginčo laikotarpiu 6, 7, 8 ir 9 būriuose buvusį nuteistųjų skaičių, todėl, teismo nuomone, nebuvo galimybės apskaičiuoti sanitarinių įrenginių skaičiaus, tenkančio Normose nurodytam atitinkamam skaičiui nuteistųjų. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad sanitariniame mazge trūko inventoriaus, tačiau šių aplinkybių nedetalizavo, neindividualizavo dėl to kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, todėl šių pareiškėjo argumentų pirmosios instancijos teismas nevertino kaip pakankamų neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.

10. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos“ “ patvirtinimo“ (toliau – ir Higienos norma) 18.4. punktą, laisvės atėmimo vietų teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore (11 p.). Pareiškėjas neginčijo, kad jam buvo sudaromos sąlygos ne mažiau kaip valandą pasivaikščioti kiemelyje, o byloje nebuvo šią aplinkybę paneigiančių duomenų. Teismas pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelio ploto, vienu metu kiemelyje leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus, todėl pareiškėjo argumentą dėl per mažo pasivaikščiojimo kiemelio ploto ir per trumpo pasivaikščiojimo laiko laikė nepagrįstu.

11. Pagal Taisyklių 5 punktą pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamos įvairios paskirties patalpos, tarp jų – ir kambarys maisto produktams laikyti (kiekvienam būriui) (5.10. p.), esant techninėms galimybėms – virtuvėlė (kiekvienam būriui) (5.11. p.). Nors atsakovas nurodė, kad kiekvieno būrio brigadoje asmeniniam nuteistųjų maistui laikyti yra pastatyti šaldytuvai, o kiekvieno būrio patalpose yra įrengtos virtuvėlės maistui gaminti bei pasidėti (b. l. 32), tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė, todėl pareiškėjo nurodytas skundo aplinkybes dėl per mažai maisto laikymui skirtos vietos virtuvėlėse teismas pripažino pagrįstomis.

12. Dėl pareiškėjo teiginių apie nenaikinimus parazitus pataisos namuose teismas pažymėjo, jog bylos duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN yra sudariusi su UAB „Dezinfa“ Paslaugų teikimo sutartis dėl buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) monitorinio, kontrolės ir naikinimo paslaugų teikimo. Byloje nėra jokių duomenų, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi, todėl, teismo nuomone, nėra pagrindo tikėti pareiškėjo deklaratyviomis, jokiais objektyviais įrodymais nepagrįstomis abstrakčiomis aplinkybėmis siejamomis su antisanitarinėmis sąlygomis dėl parazitų buvimo.

13. Pareiškėjo skundo argumentus dėl asbesto stogo pirmosios instancijos teismas taip pat atmėtė, nurodamas, kad byloje nepateikta įrodymų apie asbesto sukeltą žalą pareiškėjo sveikatai.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, netinkamo apšvietimo ir netinkamai įrengto tualeto. Byloje taip pat nepateikta įrodymų, t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negalėjo vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo, netinkamai įrengto tualeto galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų (apšvietimo, netinkamai įrengto tualeto) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginius dėl apšvietimo ir netinkamai įrengto tualeto teismas laikė nepagrįstais.

15. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažino, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę. Įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, todėl pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais teismas atmėtė.

III. 16. Pareiškėjas E. P. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 92), kuriuo prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti.

17. Pareiškėjas nesutinka kaip pirmosios instancijos teismas apskaičiavo pareiškėjo buvimo laikotarpį Pravieniškių PN. Taip pat nurodo, kad teismas turėjo taikyti europietišką standartą, t. y. skaičiuojant gyvenamąjį plotą vienam asmeniui, turėjo išskaičiuoti baldų užimamą plotą. Pareiškėjas teigia, jog jis neprašė teismo vadovautis Lietuvos teise ir nurodo, kad tai prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai.

18. Pareiškėjo teigimu, atsakovas pirmosios instancijos teismui pateikė neteisingus dokumentus apie gyvenamosiose patalpose įrengtą miegamųjų vietų skaičių ir jose tuo metu gyvenusių nuteistųjų skaičių. Pareiškėjas nurodo, kad laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 19 d. iki 2016 m. vasario 19 d. 18 gyvenamųjų patalpų registruotų gulimų vietų buvo 219, t. y. vienoje patalpoje gyveno daugiau nei 10 nuteistųjų. Pareiškėjas pažymi, kad administracinėje byloje Nr. I-2211-423/2016 yra pripažinta, jog 8 ir 9 būrio patalpose gyveno 219 nuteistųjų.

19. Taip pat pareiškėjas pažymi, kad gyvenamosiose patalpose veisėsi parazitai, o virtuvėje buvo daug tarakonų.

20. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN, atsiliepime (b. l. 95–98) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

21. Atsakovas teigia, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui atsakovas užtikrino teisės aktais nustatytą minimalų gyvenamąjį plotą, tenkantį vienam nuteistajam.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas jo skundą, neatsižvelgė į kitą administracinę bylą Nr. I-2211-423/2016, kuri buvo nagrinėta pagal pareiškėjo Ruslano Airošiaus skundą dėl netinkamų įkalinimo sąlygų pataisos namuose. Atsakovas pažymi, kad minėtoje administracinėje byloje Nr. I-2211-423/2016 pareiškėjas kėlė reikalavimus dėl mažesnio gyvenamojo ploto pataisos namų 3 sektoriaus 7 būrio 6 gyvenamojoje patalpoje, 9 būrio 9 gyvenamojoje patalpoje bei 9 būrio 7 gyvenamojoje patalpoje. Nagrinėjamuoju atveju pirmosios instancijos teismas vertino pataisos namų 3 sektoriaus 7 būrio 4 gyvenamąją patalpą, 9 būrio 2 gyvenamąją patalpą ir 8 būrio 2 gyvenamąją patalpą, t. y. visiškai kitas gyvenamąsias patalpas, kurių plotai bei miegamųjų vietų skaičius skiriasi nuo patalpų, kuriuose gyveno pareiškėjas E. P., dėl ko administracinė byla I-2211-423/2016 yra visiškai nesusijusi su šia administracine byla.

23. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas duomenų apie sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė. Be to byloje nėra duomenų, kad pataisos namuose pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos, minėtų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme nagrinėta pagal iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos ABTĮ nuostatas.

25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos jį laikant Pravieniškių PN netinkamomis sąlygomis laikotarpiu 2012 m. balandžio 19 d. iki 2016 m. vasario 19 d., atlyginimo.

26. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu daliai pareiškėjo skundo reikalavimų taikė ieškinio senaties terminą, o dėl likusio laikotarpio (nuo 2013 m. birželio 8 d. iki 2016 m. vasario 19 d.) konstatavo, kad pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN buvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio bendrabučio tipo patalpose, be to, teismas nenustatė pažeidimų dėl per mažo prausyklos, sanitarinio mazgo ir pasivaikščiojimo kiemelio ploto, o pareiškėjo teiginius dėl asbesto, apšvietimo ir netinkamai įrengto sanitarinio mazgo atmėtė kaip nepagrįstus. Tačiau pirmosios instancijos teismas pripažino, kad laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 8 d. iki 2016 m. vasario 19 d. buvo pažeista pareiškėjo E. P. teisė į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas (nepakako vietos maisto produktams laikyti virtuvėlėje, sanitarinių įrenginių trukumas) kalint Pravieniškių PN.

27. Nesutikdamas su priimtu sprendimu, pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame, be kita, ko teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė jam tekusį plotą bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, dėl ko nepagrįstai atmetė jo skundą.

28. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.), konstatuoja, skundžiamas sprendimas dėl procesinės teisės normų pažeidimo negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikinamas ir byla, kurioje šalims turi būti sudaryta galimybė pateikti ginčui reikšmingus įrodymus ir pasisakyti dėl jų, perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 2 p., 146 str. 1 d.).

29. Nagrinėjo ginčo kontekste yra svarbūs įrodinėjimo ypatumai viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). EŽTT praktikoje ne kartą konstatuota, jog šio pobūdžio ginčuose ne visada galima pritaikyti affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti) principą, nes tam tikrais atvejais tik atsakovas turi prieigą prie informacijos, galinčios atmesti ar paneigti konkrečius teiginius (pvz., EŽTT 2011 m. sausio 11 d. sprendimas byloje Hacioglu prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 2573/03).

30. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pateiktame skunde ir jo pagrindo patikslinime (b. l. 4–15, 24–26), kuriuos pirmosios instancijos teismas priėmė (b. l. 3) ir kuriuose nurodytas aplinkybes vertino nagrinėdamas bylą iš esmės (b. l. 81), dėl jam tekusio ploto bendrabučio tipo gyvenamojo patalpose pasisakė itin apibendrintai. Tačiau gavęs atsakovo atsiliepimą į skundą, pareiškėjas teismui pateikė procesinį dokumentą (b. l. 73–76), kuriuo vėl patikslino savo skundo pagrindą, tame tarpe – detalizavo aplinkybės dėl jam tekusio ploto bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose. Byloje nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismas būtų sprendęs šio procesinio dokumento priėmimo klausimą, išsiuntęs jį atsakovui, o iš skundžiamo sprendimo turinio taip pat galima spręsti, kad jame pareiškėjo nurodytos aplinkybės nebuvo vertintos bylą nagrinėjant iš esmės.

31. Nors ABTĮ 52 straipsnis nustatė, kad pareiškėjas turi teisę tikslinti ir pakeisti skundo (prašymo) pagrindą ar dalyką bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį, ginčo atveju ši teisė, nesant tam pagrindo. buvo apribota, dėl ko byla galėjo būti neteisingai išspręsta. Tokio pobūdžio pažeidimas gali būti pašalintas bylą iš naujo išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, kadangi kitaip gali būti būtų reikšmingai apribotos šalių procesinės teisės į tinkamą bylos išnagrinėjimą.

32. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinimas, o bylą perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nėra pasisakoma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan