2016-12-21 Nr. AB-24178-3-61-3-01928-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

A. Tilindė

Administracinė byla Nr. A-1781-438/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01928-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, o atstovas, priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui, patirtos nuo 2013 m. liepos 31 d. iki 2015 m. vasario 20 d., kalint Lukiškių TI-K teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lukiškių TI-K, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad įstaiga stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį laikomiems asmenims, sudarydamas jiems galimybę pasivaikščioti kiemelyje, naudotis sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba, kamerose įrengta televizija. Taip pat pabrėžė, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiais laikymo sąlygos iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pareiškėjui priteisė 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lukiškių TI-K.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinės žalos priteisimo reikalauja dėl to, kad jis, pareiškėjo teigimu, buvo kalinamas perpildytose Lukiškių TI-K kamerose, neužtikrinant higienos reikalavimų – kamerose šalta, drėgna, tamsu, trūko oro, kaliniams tik kartą į savaitę suteikiant galimybę nusiprausti po šiltu vandeniu, esant netinkamai įrengtam sanitariniam mazgui, nepilnaverčiam maitinimui, kaliniams suteikiant tik 1 val. per parą pasivaikščioti kiemelyje.

Išanalizavęs byloje esančius duomenis bei aktualų teisinį reguliavimą, teismas konstatavo, kad pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu kalint Lukiškių TI-K 352 paras nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje – 3,6 kv. m, taip pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, jog kamerose dėl ploto trūkumo nebuvo galimybės judėti, taip pat nebuvo galimybės pavalgyti prie stalo, yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog kamerose, kuriose jis buvo kalinamas vertinamuoju laikotarpiu, buvo per mažas stalas, trūko taburečių, tačiau kamerų, kuriose tariamai buvo šie pažeidimai, nekonkretizavo, nenurodė jų numerių bei nepateikė jokių šias aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų.

Teismo vertinimu, byloje surinkti duomenys dėl Lukiškių TI-K patalpose higienos normų užtikrinimo, sudarė pagrindą spręsti, jog pareiškėjas galėjo ginčo laikotarpiu patirti tam tikrų nepatogumų, diskomfortą, dėl higienos normų neužtikrinimo jo gyvenamose kamerose – atskirais laikotarpiais skirtingose kamerose nebūdavo užtikrinamos suimtiesiems gyvenimo sąlygos, dėl santykinės oro drėgmės patalpose, patalpos temperatūros ir pan. Tačiau minėti pažeidimai nustatyti kitose nei pareiškėjas gyveno kamerose, ir jose nustatytas nedidelis nuokrypis nuo normos. Todėl, teismo vertinimu, atsakovas nepateikė į bylą duomenų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kamerose esančių sąlygų neatitinkančių higienos normas, tačiau pateikė duomenų, iš kurių matyti kitų analogiškų Lukiškių TI-K patalpų būklė ir atitikimas higienos normas.

Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, jog Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, ši patalpa nuo likusio kameros ploto atitverta 1,5 m aukščio pertvara, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga, tai, teismo vertinimu, atitiko Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus. Todėl pareiškėjo argumentus, jog Lukiškių TI-K sanitarinis mazgas buvo atitvertas 1,35 cm aukščio sienele, teismas atmetė.

Teismas byloje nenustatė duomenų, kad pareiškėjas buvo apgyvendintas Lukiškių TI-K kartu su rūkančiaisiais, taip pat duomenų, jog pareiškėjas būtų išreiškęs valią gyventi su nerūkančiais asmenimis, ar bent būtų teismui nurodęs skunde, jog yra nerūkantis. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo deklaratyvūs pareiškimai dėl rūkymo nesudaro pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neneigė, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per dieną, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore vieną valandą per dieną, teismas nenustatė. Be to, teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl pasivaikščiojimo laiko pailginimo, todėl suteikti jam ilgesnį pasivaikščiojimą atsakovo atstovas neturėjo jokio teisinio pagrindo.

Teismas nurodė, kad teisės aktų nuostatos suteikia galimybę pareiškėjui kartą per savaitę pasinaudoti dušu, todėl pareiškėjo pretenzijas dėl per retos galimybės nusiprausti po dušu suteikimo teismas laikė nepagrįstomis. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas negalėjo pasinaudoti dušu kartą per savaitę, todėl, teismo įsitikinimu, minėtos teisės aktų normos nebuvo pažeistos.

Įvertinęs bylos faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, teismas sprendė, kad pareiškėjui buvo tiekiamas tinkamos energetinės vertės maistas, t. y. 2 856 kilo kalorijų vertės maistas per parą. Todėl pareiškėjo argumentus, jog Lukiškių TI-K tiekiamo maisto per parą energetinė vertė nesudaro 1 500 kilo kalorijų per parą, teismas atmetė.

Teismas pabrėžė, kad į bylą nepateikta jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos pablogėjimą, kreipimąsi į psichikos sveikatos specialistus, jų konstatuotus pareiškėjo psichikos sveikatos sutrikimus, pareiškėjas tokiais duomenimis nesirėmė ir skunde, todėl teismas akcentavo, kad byloje nėra nustatyta reikšmingų aplinkybių, sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio.

Įvertinęs nustatytų pažeidimų pobūdį, trukmę, byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos pablogėjimą bei informacijos, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nenustačius, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgęs į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį teismas įvertino 1 500 Eur ir šią sumą priteisė iš atsakovo.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sumos, priteistos neturtinei žalai atlyginti, įvertinimu bei kitomis faktinėmis aplinkybėmis, nustatytomis pirmosios instancijos teismo. Nurodo, kad kalėjo 1,6 m., ir mano, kad neturtinė žala turėtų būti atlyginama už visą šį laikotarpį. Prašo apeliacinės instancijos teismo nurodyti, kokius dokumentus turėtų pateikti pareiškėjas, siekdamas pagrįsti sveikatos pablogėjimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui S. M., jo teigimu, padarytos jį laikant Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis nuo 2013 m. liepos 31 d. iki 2015 m. vasario 20 d., atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas dalį pareiškėjo reikalavimų tenkino ir priteisė 1 500 Eur pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su neturtinės žalos dydžio nustatymu bei kitomis teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktą medžiagą nagrinėjamu atveju aktualių teisės aktų kontekste, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, padarytomis tinkamai ir detaliai įvertinus aktualų teisinį reguliavimą bei bylos faktines aplinkybes, dėl nustatytų pareiškėjo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K pažeidimų.

Atsižvelgdama į tai, jog jokių konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentų apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikia, tik bendrai nurodo, kad nesutinka su teismo išvadomis dėl kalinimo aplinkybių, kurios nepripažintos pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimų, įvertinusi byloje esančią medžiagą, pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas ir sprendimo motyvus dėl jų, šių motyvų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, nagrinėdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Teisėjų kolegija plačiau pasisako dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su pakankamo ploto kameroje neužtikrinimu.

Lukiškių TI-K kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 m2 kameros ploto – šis reikalavimas nustatytas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015).

Taigi, šio ginčo atveju byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K pareiškėjo sąlygų minimalaus gyvenamosios patalpos ploto vienam asmeniui aspektu (ne mažiau kaip 3,6 m2) neužtikrino 352 paras (b. l. 16–19), t. y. neveikė taip, kaip to reikalavo Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas. Šie Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai sukėlė pareiškėjui atitinkamas neigiamas pasekmes (kamerų perpildymo sukeltus esminius nepatogumus, galimybės judėti apribojimą, intensyvesnį reagavimą į kitus nepatogumus), kurios patenka į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio apibrėžtį kaip neturtinė žala, kuri priežastiniu ryšiu susijusi su minėtais atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo dėstomais argumentais, jog, neužtikrinant teisės aktuose įtvirtintų tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė nepatogumų, dvasinių išgyvenimų, buvo pažeidžiamas jo privatumas. Prie šių nepatogumų, be kita ko, prisidėjo kitos teisės aktų iš dalies neatitinkančios kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K, kurias nustatė pirmosios instancijos teismas, t. y. tam tikru metu buvę santykinės oro drėgmės patalpose, patalpų temperatūros, dirbtinės apšvietos pažeidimai (b. l. 30–62), kurių atsakovo atstovas, teikdamas įrodymus, nepaneigė. Į šias aplinkybes atsižvelgtina, sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos sumos dydžio.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde išdėstė prašymą apeliacinės instancijos teismui nurodyti, kokius dokumentus reikėtų pateikti, pagrindžiant sveikatos pablogėjimą, susijusį su atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo pagrįsti savo reikalavimą, pateikti įrodymus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ, redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 23 str.). Prireikus, teismas gali asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų (ABTĮ 57 str. 4 d.), tačiau pareiškėjas privalo nurodyti, kokius tiksliai dokumentus jis nori išsireikalauti iš įstaigų ar pareigūnų bei kokias aplinkybes šie įrodymai pagrįstų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nedetalizuoja ir nenurodo, kokie konkrečiai sveikatos pablogėjimai atsirado dėl galbūt neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų, tokiaos informacijos pareiškėjas nepateikė ir pirmosios instancijos teismui.

Akcentuotina, kad būtent pareiškėjui priklauso pareiga pagrįsti savo reikalavimus, o teismas pareiškėjui gali tik padėti šią teisę įgyvendinti, kai pareiškėjas dėl tam tiktų aplinkybių pats surinkti įrodymų neturi galimybių. Teismas negali už pareiškėją įgyvendinti jo procesinių teisių ir pareigų. Pabrėžtina, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (ABTĮ 138 str. 3 d.). Šiuo atveju pareiškėjas nenurodo jokių aplinkybių, kodėl pirmosios instancijos teisme nepavyko pateikti ir ištirti visų būtinų, su bylą susijusių įrodymų.

Vertinant byloje nustatytos atsakovo atstovo teisės aktų pažeidimus dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiais administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra akcentavęs, jog suėmimo ar bausmės vykdymo įstaigos administracijos argumentai, jog ji dėl atitinkamų priežasčių tam tikrą laiką neturi galimybės suimtam (kalinamam) asmeniui užtikrinti minimalaus teisės aktų nustatyto gyvenamojo ploto vienam asmeniui, neatleidžia valstybės nuo pareigos atlyginti dėl to atsiradusią neturtinę žalą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. A438-121/2009, 2010 m. kovo 22 d. nutartį Nr. A756-122/2010, 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartį Nr. A858-890/2013, 2014 m. sausio 6 d. nutartį Nr. A858-1655/2013).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, atsižvelgdama į neteisėtų veiksmų ilgą trukmę, intensyvumą bei kitų pirmosios instancijos teismo detaliai aptartų aplinkybių visumą, t. y. jog tam tikrais atvejais buvo nustatyti santykinės oro drėgmės patalpose, patalpų temperatūros, dirbtinės apšvietos pažeidimai, pabrėždama, kad byloje nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgdama į pareiškėjo teisių pažeidimo metu buvusias Lietuvoje valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju pagal faktines bylos aplinkybes teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančiu piniginiu atlygiu pareiškėjui už neturtinę žalą laikytina 3 200 Eur suma. Pareiškėjo prašomos sumos (10 000 Eur) priteisimas pagal pirmiau aptartas šios individualios bylos aplinkybes būtų aiškiai neproporcinga, neatitinkanti pažeidimo masto ir intensyvumo, teisingumo ir protingumo kriterijų kompensacija.

Vadovaudamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina iš dalies ir priteisia pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 3 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui S. M iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 3 200 Eur (tris tūkstančius du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas