2K-615/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Projektą ruošė Rima Damanauskaitė

Baudžiamoji byla Nr. 2K-615/2012

Teisminio proceso Nr. nėra

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.25.4.3.; 2.6.7.5. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko Armano Abramavičiaus, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. L. (J. L.) kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 30 d. nutarties.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 9 d. nuosprendžiu J. L. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 3 dalyje, ir nubaustas 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti į Teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Iš J. L. priteista nukentėjusiajam R. S. 1200 Lt advokato išlaidos atlyginti. Nukentėjusiojo R. S. 48273,6 Lt civilinis ieškinys atmestas.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 3 d. nutartimi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, panaikintas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 9 d. nuosprendis ir byla perduota iš naujo nagrinėti tam pačiam teismui kitam teisėjui (nes bylą išnagrinėjo šališkas teismas).

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu J. L. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 3 dalyje, ir nubaustas 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti į Teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vadovaujantis BK 42 straipsnio 6 dalimi, 67 straipsnio 3 dalimi ir 68 straipsniu, J. L. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones dvejus metus. Iš J. L. priteista nukentėjusiajam R. S. 30 000 Lt neturtinei žalai ir 1200 Lt advokato išlaidoms atlyginti.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 30 d. nutartimi nuteistojo J. L. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Piesliako pranešimą ir susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga,

n u s t a t ė :

J. L. nuteistas už tai, kad, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė Kelių eismo saugumo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu kitam žmogui buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, o būtent: jis 2007 m. kovo 13 d., apie 19 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), pažeidė eismo įvykio metu galiojusių, t. y. patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950, Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 53, 144, 161, 164, 172 punktų ir KET 2 priedo 1.5 punkto reikalavimus, nustatančius, kad „eismas Lietuvos Respublikos teritorijoje vyksta dešinio kelio puse, o jame dalyvaujantis eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui“, įpareigojančius „kelyje, kuriame yra dvi eismo juostos, po vieną juostą kiekviena važiavimo kryptimi, vairuoti transporto priemonę savo eismo juosta, atskirta nuo priešingos krypties srauto siaura brūkšnine linija“, „važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto“, „pasirinkti saugų greitį, atsižvelgiant į eismo intensyvumą, krovinio ir transporto priemonės ypatumus, jų būklę, kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę“, t. y. nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, nes nevažiavo kuo arčiau važiuojamosios dalies krašto, važiuodamas tamsios paros metu, neapšviestame kelyje nepasirinko saugaus greičio atsižvelgiant į kelio ir meteorologines sąlygas, be būtinumo kirto siaurą brūkšninę liniją, skiriančią priešingų krypčių transporto srautus ir išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą, kur partrenkė kelio važiuojamąja dalimi arčiau kairiojo kelkraščio ėjusį pėsčiąjį R. S., kuriam dėl padarytų sužalojimų buvo sunkiai sutrikdyta sveikata.

Kasaciniu skundu nuteistasis J. L. prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 28 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 30 d. nutartį bei jį išteisinti. Kasatorius mano, kad abiejų instancijų teismų sprendimai turi būti panaikintini, nes bylą išnagrinėjo šališki teismai, kurie padarė daug BPK pažeidimų, ir įrodymus vertino itin tendencingai. Šią bylą nagrinėjant abu kartus tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, šių teismų baigiamųjų aktų aprašomosiose dalyse yra vienas ir tas pats nukopijuotas tekstas.

Kasatoriaus nuomone, tai rodo ir naujos sudėties teismų išankstinį nusistatymą bei nenorą gilintis į bylos aplinkybes. Be to, abiejų instancijų teismai neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nenurodė, kokius KET punktus kasatorius pažeidė, ir nemotyvavo, kodėl būtent šių punktų pažeidimas turi priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu. Plačiai aptardamas kaltinime nurodytų KET 53, 144, 161, 164 ir 172 punktų reikalavimus, kasatorius teigia, kad jis šių reikalavimų nepažeidė ir byloje nėra nustatyta, ar tarp minėtų punktų pažeidimų yra priežastinis ryšys su kilusiomis pasekmėmis.

Nuteistasis pažymi, kad įvykio metu jis buvo priverstas manevruoti būtent dėl nukentėjusiojo R. S. tyčinių veiksmų, bandydamas išvengti pastarojo partrenkimo, stengėsi nukentėjusįjį apvažiuoti pagal KET 173 punkto reikalavimus. Be to, šis eismo įvykis įvyko ne dėl to, kad kasatorius nesuvaldė transporto priemonės ir ji nevaldoma užvažiavo ant pėsčiojo. Teisme apklaustas ekspertas Irmantas Granskas parodė, jog nuteistasis pažeidė KET 173 punkto reikalavimus, o ne KET 172 punktą, kaip nurodyta skundžiamoje nutartyje. Todėl kasatorius teigia, kad kaltinimas pagal pirmiau nurodytus KET punktus, jam yra nesuprantamas, o išvada, jog jis „...be pakankamo pagrindo išvažiavo į priešpriešinę eismo juosta...“, neatitinka bylos aplinkybių.

Nuteistojo nuomone, teismai net nebandė analizuoti eismo situacijos bei nustatyti priežastinio ryšio tarp galimų KET pažeidimų ir kilusių pasekmių. Vadovaudamasis teismų praktika, suformuota kasacinėje nutartyje Nr. 2K-127/2010, kasatorius teigia, kad jeigu nagrinėjamoje byloje nukentėjusysis nebūtų pažeidęs KET 86 ir 81 punktų reikalavimų, tai nebūtų įvykęs joks eismo įvykis, net ir tuo atveju, jeigu būtų daroma prielaida, jog kasatorius „be būtinumo išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą“. Kartu jis teigia, kad eismo įvykis taip pat nebūtų įvykęs, jeigu dėl kokios nors kitos kiūties kelyje nuteistasis būtų priverstas manevruoti, o R.

S., esantis priešpriešinės eismo juostos vidury, būtų matomas - turėtų su savimi atšvaitą arba šviečiantį žibintą. Be to, jei nebūtų kliūties kelyje – nukentėjusiojo veiksmų – jam (kasatoriui) nebūtų reikalo išvažiuoti į priešpriešinę eismo juostą. Abiejų instancijų teismai abu kartus nagrinėjant bylą nepagrįstai atmetė gynybos prašymus atlikti papildomą tyrimą ir jokio tyrimo neatliko. Neatlikus tokių tyrimų ir analizės, nepagrįstai konstatuojama, jog būtent nuteistasis pažeidė KET reikalavimus, nenurodant šių KET punktų, neargumentuojant, kaip šie punktai buvo pažeisti ir ar būtent šis pažeidimas lėmė eismo įvykio kilimą.

Kasatorius, skunde nurodydamas įvykio aplinkybes, teigia, kad apsirikti ir važiuoti kelio kaire važiuojamosios dalies juosta, kaip nurodyta kaltinime ir skundžiamuose teismų sprendimuose, jis negalėjo. Pažymėdamas datą, kada po įvykio jis pirmą kartą buvo apklaustas įtariamuoju, teigia, kad teismai nepagrįstai konstatavo, jog kasatoriaus parodymai yra nenuoseklūs. Skunde nuteistasis tvirtina, kad jo parodymai apie esmines įvykio aplinkybes viso proceso metu buvo nuoseklūs. Be to, jo parodymus patvirtina bylos rašytiniai įrodymai (eismo įvykio schema), tarnybiniai policijos pareigūnų pranešimai ir parodymai teisme, pažyma iš greitosios pagalbos apie nukentėjusiojo neblaivumą.

Tai, kad jis nepamena, kokios jo automobilio šviesos buvo įjungtos prieš eismo įvykį, neduoda pagrindo teigti apie jo parodymų nenuoseklumą ir juos vertinti kritiškai. Kasatorius tokį jo parodymų netikslumą paaiškina dideliu stresu dėl eismo įvykio ir didelio laiko tarpo, praėjusio nuo įvykio iki apklausų ikiteisminiame tyrime bei teisme. Be to, šis netikslumas, kasatoriaus nuomone, pašalintas ekspertizių išvadomis ir eksperimento duomenimis, kurie patvirtina, kad kasatorius važiavo su tolimosiomis šviesomis, nes atstumas iki nukentėjusiojo R.

S., kada jį kasatorius pamatė pirmą kartą, buvo toks, kad nuteistasis turėjo laiko ir pakankamą atstumą nukentėjusįjį apvažiuoti išvažiuodamas į priešpriešinę eismo juostą.

Kasatoriaus nuomone, teismas nepagrįstai vadovavosi 2008 m. kovo 27 d. ekspertizės akto išvadomis bei eksperto parodymais teisme, nes šiose išvadose vadovautasi nuteistojo pirminiais ir dėl patirto streso netiksliais parodymais apie įjungtas automobilio trumpąsias šviesas. Tačiau šiuose parodymuose yra nurodyta ir aplinkybė, kad kasatorius, pamatęs pėsčiąjį savo eismo juostoje ir bandydamas apvažiuoti kliūtį, išvažiavo į laisvą priešpriešinę eismo juosta ir tik po to įvyko partrenkimas, nes pėsčiasis keistais judesiais pasitraukė į tą pačią juostą, kuria važiavo ir kasatorius.

Kasatorius mano, kad tiek ekspertai, tiek teismai nesivadovavo jo parodymų visuma ir neanalizavo jų kompleksiškai. Todėl kasatorius mano, kad šioje byloje yra reikalinga skirti papildomą autotechninę ekspertizę, siekiant patikrinti visus jo parodymus, o ne tik jų dalį. Taip pat teismas nepagrįstai nurodė, kad kasatoriaus paaiškinimai apie tai, iš kur atsirado kelyje pėsčiasis, yra skirtingi. Kasatorius teigia, kad minėtos aplinkybės jis nežino, nes tamsiu paros metu kelyje pamatyti tamsiais drabužiais apsirengusį žmogų, neturintį nei žibinto, nei atšvaitų, yra neįmanoma.

Kasatorius pažymi, kad ekspertai negalėjo padaryti išvados apie nukentėjusiojo elgesį prieš partrenkimą, nes nustatyti faktines bylos aplinkybes yra teismo prerogatyva. Ekspertai galėjo nustatyti tik nukentėjusiojo ir automobilio padėtį pirminio kontakto metu. Ekspertizės 2010 m. gegužės 18 d. akte ekspertas neanalizavo nukentėjusiojo veiksmų, atliktų prieš pat eismo įvykį. Pirmosios instancijos teismas 2011 m. kovo 9 d. nuosprendyje nepaneigė faktinės aplinkybės, kad kelio važiuojamosios dalies dešinėje pusėje buvo kiūtis, ir tik padarė abejones keliančią išvadą, jog nukentėjusysis nėra tas pats pažeidėjas, apie kurį prieš pat eismo įvykį buvo pranešta policijos pareigūnams.

Analogiška išvada padaryta ir skundžiamoje nutartyje. Tokios išvados yra nepagrįstos, neteisingos ir rodančios teismų šališkumą, nes jos prieštarauja byloje surinktiems duomenims, užfiksuotiems policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose bei atitinkantiems kasatoriaus ir liudytojo A. L. parodymuose nurodytas aplinkybes. Todėl ekspertų išvada, jog nukentėjusysis „ėjo keliu“, yra tik prielaida, kuria grįsti apkaltinamojo nuosprendžio negalima. Be to, byloje esančių visų ekspertizių išvadose nurodytas taip pat tik tikėtinas eismo įvykio mechanizmas.

Kasatorius pažymi ir tai, kad abiejų instancijų teismai nenustatė, kurioje konkrečiai kelio važiuojamosios dalies vietoje pėsčiasis buvo partrenktas. Iš byloje atliktų kelių autotechninių ekspertizių negalima padaryti išvados, kad būtent kasatorius pažeidė KET reikalavimus.

Skundžiamuose teismo sprendimuose nepagrįstai konstatuota, jog nukentėjusiojo R. S. padaryti KET pažeidimai neturėjo įtakos eismo įvykio kilimui, atmestas įrodymais patvirtintas faktas apie minėto proceso dalyvio girtumą eismo įvykio metu ir nepripažinti jo veiksmai tyčiniais ar nenustatyti didelio neatsargumo požymiai bei nukentėjusiajam priteista baigiamuosiuose aktuose nurodyta pinigų suma neturtinei žalai atlyginti. Kasatorius teigia, kad R. S. parodymai apie jo blaivumą ir elgesį kelyje paneigti minėtais tarnybiniais pranešimais ir pareigūnų parodymais, duotais teisme.

Todėl nuteistasis teigia, kad jis partrenkė būtent tą patį asmenį, kuris prieš pat eismo įvykį, būdamas girtas, siautėjo kelyje. Nuteistasis akcentuoja ir tai, kad jo parodymai sutampa su policijos pareigūnų parodymais. Kasatorius skunde tvirtina, kad nukentėjusysis įvykio metu buvo neblaivus ir kelyje buvo nematomas, nes neturėjo nei šviečiančio žibinto, nei atšvaito. Pažymi, kad tuoj po įvykio jam kasatorius su savo broliu suteikė pagalbą. Nuteistasis iš atvykusių kelių policijos pareigūnų suprato, kad jis partrenkė būtent tą patį asmenį, apie kurio draudžiamą ir pavojingą elgesį kelyje policijos komisariatui pranešė pašaliniai vairuotojai.

Plačiai aptardamas nukentėjusiojo parodymus, kasatorius teigia, kad iš šių parodymų matyti, jog nukentėjusysis prieš pat eismo įvykį ėjo kelio viduriu. Autobusų stotelė (duomenys neskelbtini), į kurią nukentėjusysis ėjo, yra už kelių šimtų metrų dešinėje kelio pusėje, todėl kasatorius tvirtina, jog R. S., eidamas į stotelę, pavojingai stabdė pravažiuojančius automobilius. Ši aplinkybė yra užfiksuota ir minėtuose tarnybiniuose pranešimuose bei pareigūnų parodymuose. Be to, nukentėjusysis nenurodė, kad kelyje buvo ir kitų asmenų, nes priešingu atveju, jis, būdamas, pagal jo teiginius, blaivus, jų negalėjo nepastebėti.

Todėl kasatorius tvirtina, kad nukentėjusysis R. S. ir pėsčiasis, t. y. pažeidėjas, iššokęs ant nuteistojo vairuojamo automobilio, yra vienas ir tas pats asmuo, todėl abiejų instancijų teismai nepagrįstai nesirėmė jo (kasatoriaus) parodymuose nurodytomis įvykio aplinkybėmis. Teismai nuosprendyje bei nutartyje padarė šališką išvadą, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiojo R. S. girtumą eismo įvykio metu. Tokią išvadą teismai motyvavo tik policininkų, kurie negali nei patvirtinti, nei paneigti minėto fakto, parodymais, tendencingai juos interpretuodami ir nepagrįstai atmesdami tiek kasatoriaus, tiek liudytojo A.

L. parodymus bei medikų nurodytus duomenis, užfiksuotus greitosios medicinos pagalbos pažymoje apie nukentėjusiojo girtumą. Kasatoriaus nuomone, nukentėjusiojo būklę patvirtina ir pastarojo parodymai apie jo veiklą įvykio dieną po darbo bei neadekvatus elgesys kelyje prieš pat eismo įvykį. Be to, net ir šališkas pirmosios instancijos teismas 2011 m. kovo 9 d. apkaltinamajame nuosprendyje buvo konstatavęs, kad įvykio metu nukentėjusysis buvo girtas, šiurkščiai pažeidė KET 86 ir 81 punktų reikalavimus ir kad šie pažeidimai yra susiję priežastiniu ryšiu su kilusiu eismo įvykio, todėl buvo atmestas nukentėjusiojo pareikštas civilinis ieškinys.

Tai, kad šioje byloje liko nenustatytas nukentėjusiojo girtumas, neteisingai užfiksuoti policijos pareigūnų parodymai, kasatoriaus nuomone, patvirtina itin tendencingai bei šališkai atliktą ir ikiteisminį tyrimą. Todėl kasatorius skunde tvirtina, kad nagrinėjamo eismo įvykio metu būtent nukentėjusysis šiurkščiai pažeidė KET 81 ir 86 punktų reikalavimus, o teismai nepagrįstai nenustatė viso eismo įvykio mechanizmo.

Taip pat nuteistasis teigia, kad teismai visiškai nepagrįstai priteisė civilinį ieškinį nukentėjusiajam neturtinei žalai atlyginti, nes byloje pakanka duomenų, patvirtinančių, jog nukentėjusysis ne tik šiurkščiai pažeidė KET 81 ir 86 punktų reikalavimus, kas, kasatoriaus nuomone, lėmė šio įvykio kilimą, bet atliko veiksmus, aiškiai priešingus savo sveikatos ir gyvybės interesams, t. y. nematomas naktį siautėjo kelyje, bandė stabdyti ir spardyti automobilius. Todėl nuteistasis mano, kad pripažinti, jog tokiam asmeniui padaryta neturtinė žala, atsiradusi dėl jo paties tyčinių ir draudžiamų veiksmų, nėra pagrindo. Kasatorius teigia, kad tai jis dėl nukentėjusiojo aptartų veiksmų patyrė neturtinę žalą ir nėra atsakingas už girto asmens, savo veiksmais darančio sau žalą, partrenkimą. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.270 straipsnio, 6.282 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatomis, teismų praktika, suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse Nr. 2K-127/2010 ir 3K-3-509/2009, kasatorius teigia, kad šioje byloje nukentėjusysis turėtų būti baudžiamas už KET pažeidimą.

Taip pat kasatorius mano, kad teismas be pagrindo konstatavo, jog jis šiurkščiai pažeidė KET reikalavimus, ir skyrė baudžiamojo poveikio priemonę - draudimą naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones. Byloje nustatyta, jog KET reikalavimus pažeidė ir nukentėjusysis, o kasatorius buvo tik priverstas reaguoti į R. S. neleistinus veiksmus kelyje. Nuteistasis teigia, kad net ir pripažinus, jog jis pažeidė KET reikalavimus, tai jis juos padarė netyčia ir taip elgtis buvo priverstas dėl kito asmens (nukentėjusiojo) pavojingų veiksmų. Jis vairavo blaivus, neviršijo leistino greičio, nepadarė veiksmo, kurį būtų galima laikyti tyčiniu KET pažeidimu, todėl sprendimas atimti nurodytą teisę turi būti panaikintinas, net ir nustačius kasatoriaus kaltę pagal BK 281 straipsnio nuostatas. Aptardamas abiejų instancijų teismų elgesį teisiamųjų posėdžių metu, kasatorius teigia, kad teismai buvo šališki, nekompetentingi, šiurkščiai pažeidė in dubio pro reo principą, akivaizdžiai vilkino ir nesilaikė teismų praktikos, suformuotos kasacinėse nutartyse Nr. 2K-198/2009, 2K-122/2010, 2K-195/2010.

Atsiliepime į kasacinį skundą Vilniaus apylinkės prokuratūros skyriaus vyriausioji prokurorė Tatjana Plotnikova prašo nuteistojo J. L. kasacinį skundą atmesti. Prokurorė teigia, kad šis skundas yra nepagrįstas. Taip pat nepagrįsti ir kasacinio skundo argumentai dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimų. Jos nuomone, abiejų instancijų teismų galutiniuose baigiamuosiuose aktuose išdėstyti motyvai ir argumentai dėl nuteistojo J. L. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 3 dalyje, kvalifikavimo, bausmės paskyrimo yra įtikinami bei visapusiškai pagrįsti.

Nuteistojo J. L. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 30 d. nutarties

Apkaltinamajam nuosprendžiui keliami aukšti reikalavimai - nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Nuosprendyje turi būti tiksliai ir neginčytinai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, aptarti įrodymai, neginčytinai patvirtinantys kaltinamojo jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymą ir visų nusikaltimo sudėties požymių buvimą kaltininko veikoje. Be to, nuosprendis turi būti teisingas. Paskirtos bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės turi atitikti padaryto nusikaltimo bei kaltininko asmenybės pavojingumą.

Tai reiškia, kad ir šioje byloje nuosprendis turi būti pagrįstas įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais tikslias eismo įvykio aplinkybes, kelių eismo dalyvio (-ių) KET pažeidimą, priežastinį ryšį tarp pažeidimo ir padarinių bei asmens kaltę. Tačiau iš kasacine tvarka skundžiamų teismų nuosprendžio ir nutarties turinio susidaro įspūdis, kad J. L. vairuojamas automobilis be jokios matomos priežasties išvažiavo į priešingą eismo juostą, į kurią įvažiavo net du metrus, ir partrenkė būtent toje važiuojamosios dalies vietoje tuo metu į autobusų stotelę ėjusi pėsčiąjį R. S.. Teismai nustatė, kad J. L. pažeidė net penkis KET punktus. Teismai nuosprendį pagrindė nukentėjusiojo pateikta eismo įvykio versija, išdėstyta jo parodymuose, ir visiškai atmetė vairuotojo nurodytas eismo įvykio aplinkybes. Būtent pagal nukentėjusiojo parodymuose nurodytą eismo įvykio versiją buvo daromos ekspertizės, pateiktos specialisto bei ekspertų išvados. Tuo tarpu nuteistasis pateikė visai kitą savo išvažiavimo į priešingą eismo juostą versiją, o būtent tai, kad pėsčiasis ėjo visai ne kairiuoju kelkraščiu, o buvo kažkur J. L. automobilio judėjimo eismo juostoje, netikėtai išdygo prieš automobilį ir kasatorius, tik siekdamas išvengti susidūrimo, išvažiavo į priešingą eismo juostą, o nukentėjusysis tuo pačiu metu irgi puolė jo manevro kryptimi. Tačiau abiejų instancijų teismai nesivadovavo šia versija, jos netikrino ir palaikė tik nukentėjusiojo pateiktą eismo įvykio versiją.

Tuo tarpu kyla pagrįstas klausimas, dėl kokių priežasčių vairuotojas išvažiavo ir taip giliai įvažiavo į priešingą eismo juostą: ar vairuotojas užmigo prie vairo, ar jam pasidarė bloga ir jis prarado sąmonę, ar kitaip prarado transporto priemonės kontrolę. Teismai nepateikė logiško tokio vairuotojo manevro paaiškinimo, o nuėjo lengviausiu keliu - įvykio kaltininku padarė asmenį, likusį sveiką po šio eismo įvykio. Dar daugiau - teismai vairuotojui J. L. inkriminavo net penkis KET (53, 144, 161, 164, 172) punktų ir priedo 1.5 punkto reikalavimų pažeidimus, t. y. konstatavo, kad jis nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, nevažiavo kuo arčiau važiuojamosios dalies krašto, važiuodamas tamsiu paros metu, neapšviestame kelyje nepasirinko saugaus greičio, atsižvelgiant į kelio ir meteorologines sąlygas, be būtinumo kirto siaurą brūkšninę liniją, skiriančią priešingų krypčių transporto srautus, ir išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą, kur partrenkė kelio važiuojamąja dalimi, pagal nukentėjusiojo parodymus, arčiau kairiojo kelkraščio ėjusi pėsčiąjį R. S..

Byloje nustatyta, kad kasatorius kartu su broliu A. L. važiavo (duomenys neskelbtini) link nuo (duomenys neskelbtini) pusės automobiliu „VW Passat“ leistinu 90 kilometrų per valandą greičiu, įjungtomis trumpomis šviesomis, 19 val. 30 min. buvo tamsoka, nes saulė jau buvo nusileidusi, važiavo savo eismo juostos viduriu, buvo blaivas. Taigi iki eismo įvykio J. L. jokių KET taisyklių nepažeidė. Pasak kasatoriaus, jis, važiuodamas minėtomis sąlygomis, staiga pamatė savo važiavimo eismo juostoje keliu keistai judantį žmogų. Bandydamas išvengti susidūrimo, pasuko vairą į priešpriešinę eismo juostą, kuri buvo laisva, bet susidūrimo išvengti nepavyko, nes, pasak jo, ir žmogus metėsi į tą pačią pusę. Jei vairuotojo aprašyta situacija būtų tikra, KET 53, 144, 161, 164 punktų pažeidimai atkristų, nes vairuotojas patenka į būtinojo reikalingumo situaciją ir turi veikti taip, kad žalos išvengtų ar padarytų kuo mažesnę žalą, kaip to reikalauja KET 172 punktas. Tačiau teismai visiškai nevertino kasatoriaus ir liudytojo A. L. parodymų.

Tuo tarpu Vilniaus apskrities Vilniaus r. policijos komisariato žurnale užfiksuota, kad 2007 m. kovo 13 d. 19 val. 30 min., kelyje (duomenys neskelbtini), t. y. maždaug tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, pravažiuojančio vairuotojo pastebėtas kelio viduriu einantis asmuo. Iš policijos patrulių tarnybinių panešimų bei jų parodymų teisme aiškėja, kad iš tikrųjų keli vairuotojai pranešė policijai, kad (duomenys neskelbtini) kelio važiuojama dalimi eina žmogus, apsirengęs tamsiais drabužiais ir stabdantis automobilius. Jei vairuotojai informuoja policiją apie padėtį kelio (duomenys neskelbtini), tai reiškia, kad eismo situacija kelia grėsmę eismo saugumui. Po keliolikos minučių policijos patruliai buvo informuoti, kad toje vietoje (kelio (duomenys neskelbtini)) partrenktas pėsčiasis. Juo šioje byloje buvo nukentėjusysis R. S..

Vertindamas šią bylos medžiagą apylinkės teismas konstatavo, kad „ar tas pats asmuo, kuris 2007 m. kovo 13 d. 19 val. 30 min. pastebėtas kelyje ir 2007 m. kovo 13 d., apie 19 val. 40 min., partrenktas, yra ir nukentėjusysis, ikiteisminio tyrimo ir teismo nagrinėjimo metu nenustatyta“, nors po įvykio daugiau pranešimų iš vairuotojų apie žmogų kelyje negauta.

Iš VšĮ Vilniaus rajono centrinės poliklinikos pranešimo ir greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės matyti, kad gydytojas N. Š. greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje atžymėjo apžiūros metu nustatytą stiprų alkoholio kvapą iš nukentėjusiojo R. S. burnos.

Tą pačią aplinkybę nurodė ir J. bei A. L., suteikę pirmąją pagalbą nukentėjusiajam. Šie duomenys turėjo duoti pagrindą atidžiau vertinti nukentėjusiojo parodymus. Tačiau teismai to nepadarė. Jie padarė kitą išvadą, kad nagrinėjant bylą nebuvo surinkta objektyvių įrodymų, jog nukentėjusysis R. S. įvykio metu buvo neblaivus. Pasiremta ir policijos pareigūnų A. Balkaus ir R. Mikalajūno, kurie labai greitai atvyko į įvykio vietą, parodymais, kad šie nejautė nuo R. S. sklindančio alkoholio kvapo. Tačiau, kaip parodė apklausti policijos pareigūnai, jie specialiai neuostė nukentėjusiojo, jo girtumo netikrino ir jiems net nerekomenduojama bendrauti su nukentėjusiaisiais. Taigi tokia teismo išvada neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir rodo teismo šališkumą.

Visos anksčiau išvardytos aplinkybės rodo, kad apylinkės teismas turėjo atidžiau vertinti nuteistojo, jo brolio bei nukentėjusiojo parodymus, lyginti juos su kita bylos medžiaga. Tačiau apylinkės teismas to nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo apeliacinį skundą, neįsigilino į jo motyvus, skundą išnagrinėjo formaliai, pirmiau paminėtų ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių nevertino kaip reikšmingų bylos baigčiai. Tuo abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus ir parodė savo šališkumą, nes buvo priimtas galimai neteisėtas nuosprendis. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo apeliacinį skundą, neįsigilino į bylos medžiagą, įrodymus vertino vienpusiškai ir dėl to neištaisė pirmosios instancijos teismo galimai padarytų klaidų. Taigi padarytas esminis Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimas, kuris suvaržė proceso dalyvių teises, sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą, priimti teisingą nuosprendį bei nutartį ir įtakojo priimto teismo sprendimo teisėtumą.

Iš naujo nagrinėjant bylą, būtina dar kartą nešališkai nustatyti eismo įvykio aplinkybes ir įvertinti jas vadovaujantis BPK 20 straipsnio nuostatomis.

Pažymėtina, kad pasitvirtinus nuteistojo versijai dėl eismo įvykio aplinkybių, pagrindinis klausimas, apsprendžiantis bylos baigtį, būtų toks: ar turėjo galimybę „VW Passat“ vairuotojas, pastebėjęs savo krypties eismo juostoje žmogų, laiku sustabdyti automobilį ir išvengti eismo įvykio, t. y. ar KET 172 punkto pažeidimas buvo padarytas esant neatsargiai kaltei, ar šioje situacijoje eismo įvykis vertintinas kaip kazusas su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

Pažymėtina ir tai, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas, antrą kartą nagrinėdamas bylą, 2011 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu pasunkino nuteistojo atsakomybę greta 30 MGL (3900) Lt baudos, paskirtos panaikintu Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 9 d. nuosprendžiu, paskyręs baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones dvejus metus, nors Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 3 d. nutartimi minėtą Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 9 d. nuosprendį buvo panaikinęs ne dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ar per švelnios bausmės, o dėl teismo šališkumo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 30 d. nutartį J. L. baudžiamojoje byloje ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Albinas Sirvydis

Vytautas Piesliakas