A-438-2382-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A438-2382/2012

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00629-2011-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko,

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant pareiškėjai R. V.,

pareiškėjo atstovei Rūtai Čilinskaitei,

atsakovo atstovui R. Š.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjų O. Š. ir R. V., atstovaujamų advokatės Rūtos Čilinskaitės, bei atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų O. Š. ir R. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Kauno rajono savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjos O. Š. ir R. V. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamos:

1) iš Lietuvos Respublikos priteisti 4.206,40 Lt turtinės žalos pareiškėjai O. Š. ir 4.206,40 Lt R. V.;

2) iš Kauno rajono savivaldybės administracijos priteisti 1.386,02 Lt turtinės žalos pareiškėjai O. Š. ir 1.386,02 Lt R. V.;

3) iš Lietuvos Respublikos priteisti 34.000 Lt neturtinės žalos pareiškėjai O. Š. ir 24.000 Lt R. V.;

4) iš Kauno rajono savivaldybės administracijos priteisti 6.000 Lt neturtinės žalos pareiškėjai O. Š. ir 6.000 Lt R. V..

Pareiškėjos turtinę ir neturinę žalą siejo su Lietuvos Respublikos institucijų veiksmais, dėl kurių J. Š. negalėjo realizuoti teisės į žemės sklypo suteikimą individualiai statybai. Skunde nurodė, jog pareiškėja O. Š. yra 1997 m. mirusio J. Š., kurio tėvas J. Š. (miręs 1978 m.) 1928 m. už narsą buvo apdovanotas Vyties Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu, sutuoktinė, o R. V. yra O. Š. ir J. Š. dukra, apdovanotojo J. Š. anūkė. Kadangi nuo 1994 m. gegužės 6 d. įsigaliojo Žemės reformos įstatymo (toliau – ir ŽRĮ) redakcija, pagal kurios 6 straipsnį Vyčio kryžiumi apdovanoti asmenys, jų sutuoktiniai arba vaikai įgijo teisę neatlygintinai gauti vieną žemės sklypą individualiai statybai (nuo 2002 m. lapkričio 22 d.

įsigaliojo ŽRĮ redakcija, kurios 7 straipsnyje vėl buvo numatyta, kad piliečiams, apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi ar žuvusių (mirusių) tokių asmenų sutuoktiniams), J. Š., apdovanotojo J. Š. sūnus, 1996 m. rugsėjo 12 d. pateikė prašymą dėl žemės sklypo suteikimo individualiai statybai. Po J. Š. mirties pagal įstatymo nuostatą teisės į žemės sklypo suteikimą perėmėja tapo pareiškėja O. Š., o pareiškėja R. V. veikė pagal įgaliojimą atstovaudama O. Š. interesus įgyvendinant įstatyme nustatytą teisę.

Nuo 1999 m. iki 2009 m. pareiškėjos aktyviai domėjosi žemės sklypo suteikimo procedūromis, vykdė visus tuometinės Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotojų nurodymus, teikė jų prašomus papildomus įrodymus dėl giminystės ryšio, dėl tapatybės ir pan. Kauno apskrities viršininko 2005 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. 02-05-9753 „Dėl Kauno apskrities viršininko 2003-05-19 įsakymo Nr.02-05-3283 papildymo (Kauno r.)“ J. Š. (miręs 1997 m.) buvo įtrauktas į Vyčio kryžiaus ordinu, Vyčio kryžiumi apdovanotų asmenų, kuriems neatlygintinai bus suteikiami nauji žemės sklypai Kulautuvoje, Kauno r., sąrašą.

Pareiškėjos taip pat ėmėsi visų veiksmų, kad greičiau būtų paruoštas žemės sklypo detalusis planas, tam tikslui O. Š. buvo perduotos detaliojo planavimo finansuotojo teisės. Pareiškėjų teigimu, tokia finansinė našta buvo uždėta tik pareiškėjoms, o kitais atvejais detaliojo planavimo procedūra vyko už Kauno rajono savivaldybės lėšas. 2009 m. rugpjūčio mėnesį pareiškėjos sužinojo, jog negalima patikslinti detalaus plano, nes detalusis planavimas neteko teisinio pagrindo, t. y. teisinio pagrindo išnykimu suprantamas Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimo priėmimas, kuriuo aukščiau minėta Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio nuostata pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai.

Taigi, šiuo konkrečiu atveju buvo suteiktas įstatymu pagrįstas lūkestis, jog bus galima realizuoti teisę į žemės sklypo suteikimą individualiai statybai. Būtent dėl to pareiškėjos atliko veiksmus, kurių jos nebūtų atlikę, jeigu nebūtų galiojęs įstatymas, kuris Konstitucinio Teismo buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Tačiau pareiškėjos net ir po Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimo priėmimo buvo raginamos toliau tęsti veiksmus, susijusius su teisės į sklypo suteikimą įgyvendinimu. Tiek Kauno rajono savivaldybė, tiek ir Kauno apskrities viršininko administracija po 2006 m. gegužės 12 d. atliko veiksmus, vienareikšmiškai nukreiptus į tos teisės realizavimą.

Pareiškėjos akcentavo, jog daugiau kaip tris metus Kauno apskrities viršininkas, žinodamas apie teisinio reguliavimo pasikeitimą bei Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimą, nesprendė klausimo dėl atsisakymo suteikti sklypą pagal J. Š. prašymą, sudarydamas pagrindą pareiškėjoms manyti, jog sklypo suteikimo procedūra toliau bus tęsiama. Per tą laiką pareiškėjos patyrė išlaidų ir laiko sąnaudų, kurių galėjo nebūti, jeigu apskrities viršininkas būtų per protingą laiko tarpą išsprendęs atsisakymo suteikti sklypą klausimą, panaikindamas 2005 m. spalio 11 d.

įsakymą Nr. 02-05-9753 (kas buvo padaryta tik 2009 m. spalio 12 d.) arba priimdamas kitą teisės aktą, sukeliantį panašias pasekmes. Pareiškėjų manymu, jos neturi nukentėti dėl to, kad įstatymų leidėjas neatsakingai sureguliavo tam tikrus santykius, laiku nesiėmė spręsti ŽRĮ nuostatos pripažinimo antikonstitucine pasekmių klausimo ir kad Kauno apskrities viršininko administracija bei Kauno rajono savivaldybė, vykdydamos savo funkcijas sklypo suteikimo procedūros metu, neinformavo apie Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 21 d. nutarimo priėmimo pasekmes ir netgi priešingai – skatino tęsti veiksmus, susijusius su sklypo detaliuoju planavimu.

Atsižvelgdamos į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjos nurodė, jog Lietuvos Respublikos Seimas, Kauno apskrities viršininko administracija bei Kauno rajono savivaldybė neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Dėl šių veiksmų, tiesiogiai susijusių su pareiškėjos O. Š. bei jos jau mirusio sutuoktinio įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimu, buvo patirta mažiausiai 11.130,84 Lt išlaidų (1000 Lt sumokėta advokatui Povilui Jegorovui už atstovavimą byloje dėl juridinio fakto nustatymo; 100 Lt žyminis mokestis už pareiškimą teismui dėl juridinio fakto nustatymo; 113,75 Lt kelionių iš Kulautuvos į Kauną išlaidos, susijusios su teismo procesu dėl juridinio fakto nustatymo; 59 Lt sumokėti UAB „Valakas“ už žemės sklypo topografinę nuotrauką; 4500 Lt sumokėti UAB „Aplinkos inžinerija” už detalaus plano rengimo darbus; 77,79 Lt, sumokėti už skelbimą laikraštyje „Naujos Tėviškės žinios“ apie pradedamą rengti sklypo detalųjį planą; 500 Lt sumokėti advokatei S. Ž. už skundo Kauno apygardos administraciniam teismui surašymą; 100 Lt žyminis mokestis, sumokėtas paduodant skundą Kauno apygardos administraciniam teismui; 2000 Lt sumokėti advokatei S. Ž. už atstovavimą Kauno apygardos administraciniame teisme; 14 Lt sumokėta už 2007 m. spalio 9 d.

O. Š. įgaliojimo R. V. patvirtinimą; 100 Lt kopijavimo išlaidos rengiant dokumentus, susijusius su J. Š. prašymu, bylai dėl juridinio fakto nustatymo, detaliojo planavimo procedūrai bei administracinei bylai, vykusiai Kauno apygardos teisme; 190 Lt telefoninių pokalbių su Kauno apskrities viršininko administracijos (Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus ir kitų padalinių), Kauno rajono savivaldybės administracijos darbuotojais, projektuotojais bei advokatais išlaidos; 463,75 Lt išlaidos, susijusios su kelionėmis į Biržus pas J. Š. brolius R.

Š. ir A. Š., tvarkant jų 2003 m. balandžio 2 d. įgaliojimą R. V., 2003 m. gruodžio 15 d. R. Š. pareiškimą dėl teisės į sklypą atsisakymo brolio A. Š. naudai ir 2004 m. birželio 22 d. teisės į sklypą atsisakymą bei notariniu šių dokumentų tvirtinimu; 121,55 Lt kelionės išlaidos 2005 m. pradžioje į Kalevų kaimą Pakruojo rajone, siekiant išsiaiškinti, ar yra liudytojų, galinčių paliudyti juridinio fakto nustatymo byloje Kauno rajono apylinkės teisme; 247 Lt kelionių į Linkuvą siekiant gauti išrašą iš Švč.

Mergelės Marijos Škaplierinės metrikų knygos išlaidos; 1.375,50 Lt išlaidų, patirtų dėl daugkartinių važinėjimų į Kauno rajono žemėtvarkos skyrių iš Kulautuvos; 162,50 Lt važinėjimų iš Kulautuvos į UAB „Aplinkos inžinerija“ buveinę, kuri yra Kaune, išlaidos). Pareiškėjos skunde nurodė, jog ne visas šias išlaidas galima pagrįsti rašytiniais įrodymais, nes pareiškėjos nerinko kiekvieno išlaidų dokumento, tačiau tai neužkerta kelio teismui pačiam įvertinti, ar jų prašomos priteisti išlaidos yra protingos ir pagrįstos bei jas priteisti.

Nurodė, jog pareiškėjoms padaryta žala ne dėl vienkartinio institucijų veiksmo ar vieno akto, bet dėl daugelio veiksmų ir aktų, kurie tarpusavyje yra susiję, visumos. Dėl šių priežasčių yra sudėtinga tiksliai atriboti dėl kiekvienos institucijos veiksmų ar aktų atsiradusią turtinę žalą. Remiantis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis bei protingumo, teisingumo principais, pareiškėjų nuomone, būtina atsižvelgti į tai, kokia turtinė žala pareiškėjoms padaryta iki Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 21 d. nutarimo priėmimo ir kokia – po to.

Jų manymu, tai svarbu todėl, kad iki kol nebuvo konstatuotas ŽRĮ 7 straipsnio atitinkamos nuostatos prieštaravimas Konstitucijai, nei Kauno apskrities viršininko administracija, nei Kauno rajono savivaldybė neturėjo pagrindo nevykdyti sklypo suteikimo procedūrų ir dėl jų vykdymo metu patirtų pareiškėjų išlaidų nėra šių institucijų kaltės. Atsižvelgiant į tai, 2.868,80 Lt išlaidų patirta dėl antikonstitucinės įstatymo normos priėmimo (iki 2006 m. gegužės 21 d.), kuri priteistina iš Lietuvos valstybės. Dėl pareiškėjų patirtų 8.316,04 Lt išlaidų po to, kai Konstitucinis Teismas 2006 m. gegužės 21 d. konstatavo ŽRĮ 7 straipsnio normos prieštaravimą Konstitucijai, yra visų institucijų – Lietuvos Respublikos Seimo, Kauno apskrities viršininko administracijos bei Kauno rajono savivaldybės – kaltė, t. y.

Seimas nesiėmė operatyviai spręsti antikonstitucinės įstatymo normos negaliojimo pasekmių klausimo, o Kauno apskrities viršininko administracija bei Kauno rajono savivaldybė toliau atliko veiksmus, nukreiptus į antikonstitucinės normos įgyvendinimą. Kadangi Lietuvos Respublikos Seimo bei Kauno apskrities viršininko administracijos, kurios teisų perėmėja yra Nacionalinė žemės tarnyba, padarytą žalą turi atlyginti Lietuvos valstybė, dėl šios priežasties pareiškėjos mano, kad po 2006 m. gegužės 21 d. jų patirtas 8.316,04 Lt išlaidas atsakovai turi atlyginti tokiomis proporcijomis:

Lietuvos Respublika – 2/3 (5.544 Lt), o Kauno rajono savivaldybė – 1/3 (2.772,04 Lt). Iš viso iš valstybės priteistina 8.412,80 Lt turtinės žalos, o iš Kauno rajono savivaldybės – 2.772,04 Lt turtinės žalos. 11.184,84 Lt turtinę žalą pareiškėjos iš kiekvieno atsakovo prašo priteisti joms po lygiai, nes jos, siekdamos bendro tikslo, dalinosi išlaidas ir abi patyrė daugmaž po lygiai išlaidų.

Pareiškėjų nuomone, akivaizdžiai pavėluoti įstatymo leidėjo veiksmai, jo aplaidumas, nerūpestingumas bei Kauno apskrities viršininko administracijos ir Kauno rajono savivaldybės veiksmai – procedūrų vykdymas iki pat 2009 m. rugpjūčio mėnesio ir atsisakymas jas užbaigti 2009 m. spalio mėn. – pažemino velionio pareiškėjų šeimos nario atminimą. O. Š., kuri gyvena pagal atsakingo bei sąžiningo asmens elgesio standartus, sudėtinga suprasti, dėl kokios priežasties valstybė Vyčio Kryžiaus ordininkams suteikė galimybę, o vėliau ją atėmė, kodėl būtent J.

Š. prašymas nebuvo realizuotas iki galo, nors visus privalomus veiksmus, kuriuos nurodė tiek teisės aktai, tiek institucijų tarnautojai, pareiškėjos buvo sąžiningai atlikusios. R. V. padaryta neturtinė žala pasireiškia ne tik išgyvenimais dėl senelio atminimo negerbimo, tačiau ir dėl to, kad, sudarius nepagrįstus lūkesčius dėl sklypo suteikimo, ji, kaip O. Š. įgaliotinė, sugaišo daugybę laiko biurokratinėms procedūroms, važinėjimams, telefoniniams pokalbiams, dokumentų paieškai, tvarkymui ir pan. Šis laikas galėjo būti skirtas pareiškėjos šeimai ar asmeniniams jos poreikiams, užuot eikvojus jį bereikalingiems žygiams po institucijas ir įstaigas.

Taigi, dėl įstatymo leidėjo nenuoseklumo reglamentuojant sklypų suteikimą Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanotiems asmenims, dėl priimtos antikonstitucinės nuostatos bei aplaidumo sprendžiant jos negaliojimo pasekmes neturtinę žalą patyrė abi pareiškėjos. Tačiau didesnius pergyvenimus dėl to patyrė O. Š., nes būtent ji turėjo ir vėliau prarado teisę į sklypo suteikimą. Dėl šių veiksmų patirta O. Š. neturtinė žala vertinama 20.000 Lt, o R. V. patirta neturtinė žala – 10.000 Lt. Neturtinę žalą, kuri yra skirtingo pobūdžio, dėl Kauno apskrities viršininko administracijos bei Kauno rajono savivaldybės veiksmų patyrė taip pat abi pareiškėjos:

O. Š. institucijų buvo klaidinama kaip teisės į sklypą paveldėtoja ir vis tikėjosi, kad pagaliau sklypas bus suteiktas, o R. V., veikdama pagal įgaliojimą, dėjo daug pastangų, sugaišo daug laiko, kad vykdytų sklypo suteikimo procedūrai reikalingus veiksmus bei kad būtų priimami institucijų sprendimai. Pareiškėjos dėl šių institucijų veiksmų patirtą žalą vertina taip: 20.000 Lt vertinama O. Š. padaryta neturtinė žala ir 20.000 Lt vertinama R. V. padaryta neturtinė žala. Abi šios institucijos veikė kartu ir abiejų veiksmais padaryta žala pareiškėjoms.

Tačiau, pareiškėjų nuomone, didesnė žalos dalis priteistina dėl Kauno apskrities viršininko administracijos veiksmų, nes būtent apskrities viršininkas turėjo kompetenciją ir pareigą operatyviai priimti individualius administracinius aktus (aktą), kuriuo būtų nutraukta sklypo skyrimo procedūra, tuo užkirsdamas kelią bereikalingoms pareiškėjų išlaidoms bei laiko gaišimui. Pareiškėjos mano, kad teisinga teigti, jog Kauno apskrities viršininko administracijos kaltė sudaro 70 procentų, o Kauno rajono savivaldybės administracijos – 30 procentų.

Todėl atitinkamai paskirstytina tiek turtinė, tiek neturtinė pareiškėjoms padaryta žala: dėl Kauno apskrities viršininko administracijos veiksmų (aktų) padaryta iš Lietuvos Respublikos priteistina neturtinė žala yra po 14.000 Lt kiekvienai pareiškėjai, o iš Kauno rajono savivaldybės – po 6.000 Lt kiekvienai pareiškėjai.

Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kartu Lietuvos Respublikos Vyriausybė tiek atsiliepime, tiek teismo posėdžių metu nurodė, jog su pareiškėjų skundu nesutinka.

Paaiškino, jog Kauno apskrities viršininko administracija ėmėsi veiksmų, kad J. Š. galėtų realizuoti teisę į žemės sklypo suteikimą individualiai statybai. Apie tai, kad ateityje ši teisė bus panaikinta Kauno apskrities viršininko administracija negalėjo numatyti, dėl šios priežasties pareiškėjos buvo sistemingai raginamos atlikti veiksmus įstatyme numatytoms teisėms įgyvendinti, kuriuos jos iki galo atliko tik 2005 m. pateikdamos 2005-05-26 Kauno rajono apylinkės teismo sprendimą, kuriuo buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad J.

Š. yra J. (J.) Š. (Š., Š., Š.) sūnus. Be to, Kauno apskrities viršininko administracija, priėmė papildomus teisės aktais numatytus dokumentus prie jau pateiktų pareiškėjų prašymų, sudarė ir Kauno apskrities viršininko 2005 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. 02-05-9753 papildė Vyčio Kryžiaus ordinu, Vyčio Kryžiumi apdovanotų asmenų, kuriems neatlygintinai bus suteikiami nauji žemės sklypai Kulautuvoje, Kauno r., sąrašą, patvirtintą Kauno apskrities viršininko 2003 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 02-05-3283. Į šį sąrašą buvo įtrauktas ir J.

Š., Kauno apskrities viršininko administracija gavo piliečių patvirtinimus dėl jų pasirinktų sklypų suteikimo. Kauno apskrities viršininko administracija atliko tik dalį veiksmų, t. y. sprendimo priėmimo procedūra turėjo būti užbaigiama išimtinai Kauno apskrities viršininko įsakymu. Tačiau Kauno apskrities viršininko administracija iki Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimo paskelbimo įsakymų dėl žemės sklypų suteikimo pareiškėjams nepriėmė. Po Konstitucinio Teismo nutarimo Kauno apskrities viršininko administracija nebeturėjo teisinio pagrindo suteikti nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypą J.

Š. įpėdiniams. Atsakovo teigimu, iš byloje pateiktų dokumentų akivaizdu, kad pareiškėjos visų reikalingų dokumentų iš karto nepateikė. Pareiškėjos šioje situacijoje pačios turėjo būti aktyvios ir domėtis, kokius dokumentus reikia pateikti. Todėl žinodamos apie vykstantį sklypų suteikimo procesą ir tinkamai besirūpindamos savo interesais, turėjo galimybę laiku pasirūpinti ir šiame procese reikalingais dokumentais ir pripažinti, kad žalos atsiradimui turėjo įtakos pačių rizika ir neatsargumas. Nurodė, jog Kauno apskrities viršininko administracija negali būti laikoma atsakinga už asmenų, kurie savarankiškai imasi veiksmų savo tariamoms teisėms įgyvendinti ir atlieka veiksmus, prieštaraujančius teisės aktais reglamentuojamai tvarkai, o po to reikalauja atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, kurią kildina iš savo pačių neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjos pažeidė reikalavimą elgtis sąžiningai (siekė gauti daugiau teisių, negu įgijo), pažeidė imperatyvias Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 22 d. nutarimo Nr. 627 normas. Atsakovo manymu, kiekvienas asmuo turi žinoti ir vykdyti įstatymus. Jis negali pasiteisinti įstatymo nežinojimu, nes valstybėje visi įstatymai yra skelbiami. Darytina išvada, kad pareiškėjos turėjo žinoti galiojančius teisės aktus, o pažeidus įstatymą, atsiranda tam tikros teisinės pasekmės. Todėl teismas, patenkindamas pareiškėjų prašymą atlyginti žalą, sudarytų sąlygas nepagrįstai praturtėti.

Kauno rajono savivaldybės administracija tiek atsiliepime, tiek teismo posėdžių metu nesutiko su skundo reikalavimais.

Nurodė, jog pareiškėja O. Š., J. Š. teisių perėmėja, veikdama savo rizika dėl sklypo suteikimo neatlygintinai, kreipėsi su prašymu į Kauno rajono savivaldybės administraciją perduoti jai detaliojo plano organizatoriaus teises ir pareigas, formuojant naują žemės sklypą Kulautuvos mstl., Kauno r. Pagal Lietuvos Respublikos aplinko ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. Dl-239 patvirtintų Detaliųjų planų rengimo taisyklių 12.1 punktą, detaliojo teritorijų planavimo organizatoriumi valstybinės žemės, galėjo būti savivaldybės administracijos direktorius, o pareiškėja O. Š. – finansuotoja. Kauno rajono savivaldybės Urbanistikos skyrius išdavė planavimo sąvadą žemės sklypo Kulautuvos mstl., Kauno r., detaliojo planavimo dokumentui parengti. Šio planavimo tikslas buvo suformuoti naują žemės sklypą neatlygintinai suteikiant Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi apdovanotiems asmenims, individualia statybai. Buvo atlikti detaliojo planavimo derinimai su įvairiomis institucijomis, Administracijos direktoriaus 2005 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. ĮS-1429 patvirtinta numatomo suteikti individualiai statybai neatlygintinai žemės sklypo schema. Pareiškėjai O. Š. žemės sklypas nebuvo suteiktas, nes Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu pripažinus Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio nuostatas prieštaraujančiams Konstitucijai, neliko teisinio pagrindo priimti Kauno apskrities viršininko administracijai įsakymą dėl žemės sklypo individualiai statybai suteikimo pareiškėjai O. Š. nuosavybėn neatlygintinai. Atsakovo nuomone, pareiškėjos neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – atsakovo neteisėtos veikos, o nenustačius neteisėtos veikos, nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjoms priteisti tiek turtinę ir neturtinę žalą.

Tretieji suinteresuoti asmenys Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimuose į skundą nurodė, jog jų teisės ir pareigos su šiuo skundu iš esmės nesusijusios.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 5 d. sprendimu pareiškėjų O. Š. ir R. V. skundus tenkino iš dalies bei iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, taip pat iš atsakovo Kauno rajono savivaldybės administracijos solidariai pareiškėjai O. Š. priteisė 3700,00 Lt turtinės žalos atlyginimo. Kitoje dalyje pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė.

Teismas konstatavo, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjos prašymą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš esmės grindžia jų teisėtų lūkesčių pažeidimu, nesuteikiant neatlygintinai apdovanotojo Vyčio Kryžiaus ordinu J. Š. sūnui J. Š. (po pastarojo mirties – jo sutuoktinei O. Š.) žemės sklypo, kurio suteikimą reglamentavo Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio l dalies l punkto (2002 m. lapkričio 5 d. redakcija) nuostatos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 22 d. nutarimu Nr. 627 nustatyta Valstybinės žemės sklypų individualiai statybai suteikimo nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams, apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu, Vyčio Kryžiumi, tvarka. Žalos atsiradimas kildinamas keliais pagrindais, o būtent – Seimo, kaip įstatymo leidėjo, neteisėtais veiksmais, priimant Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio l dalies l punkto nuostatą (2002 m. lapkričio 5 d. redakcija), suteikusią teisę Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanotiems asmenims gauti neatlygintinai žemės sklypą, kuri vėliau Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai bei Seimo neveikimu po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, nesiėmus skubiai spręsti šios teisės normos pripažinimo antikonstitucine pasekmių, atsiradusių pagal minėtą teisės normą pradėtų ir nebaigtų žemės sklypų skyrimo procedūrų. Taip pat žalos atsiradimas skunde siejamas su Kauno apskrities viršininko administracijos (jos teises perėmusios Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos) bei Kauno rajono savivaldybės, kaip viešojo administravimo subjektų, netinkamu teisės aktais jiems pavestų funkcijų vykdymu, nesuteikiant žemės sklypo neatlygintinai iki Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio nuostatų pripažinimo prieštaraujančiomis Konstitucijai bei šioms institucijoms sudarant pareiškėjoms nepagrįstas prielaidas ir lūkesčius sklypo gavimui po minėtos nuostatos pripažinimo prieštaraujančia Konstitucijai.

Teismas pabrėžė, jog administracinės bylos duomenimis nustatyta, jog Seimas 2002 m. lapkričio 5 d. priėmė Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo 2, 5, 7, 8, 9, 10, 11, 15, 17, 18 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (Nr. IX-1170), kurio 3 straipsniu buvo papildytas galiojusio Žemės reformos įstatymo 7 straipsnis nauju 1 punktu, nurodant, jog „1) apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi, žuvusių (mirusių) tokių fizinių asmenų sutuoktiniams, o jeigu sutuoktinio nėra, – tėvams (įtėviams) arba vaikams (įvaikiams) – Vyriausybės nustatyto dydžio vienas žemės sklypas individualiai statybai, jeigu jų prašymai dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai pateikti iki Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2002 m. liepos 3 d.). Šie žemės sklypai turi būti suprojektuoti iki 2003 m. gruodžio 31 d. savivaldybių tarybų patvirtintose teritorijose.“ Įgyvendinant šią įstatymo nuostatą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. gegužės 22 d. nutarimu Nr. 627 patvirtino Valstybinės žemės sklypų individualiai statybai suteikimo nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams, apdovanotiems Vyčio kryžiaus ordinu, Vyčio kryžiumi, tvarką (toliau – ir Tvarka).

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad administracinės bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjos O. Š. sutuoktinis ir pareiškėjos R. V. tėvas J. Š., kuris yra apdovanotojo Vyčio Kryžiaus ordinu J. Š. sūnus, 1996 m. rugsėjo 12 d. buvo pateikęs prašymą Kauno rajono žemėtvarkos skyriui suteikti jam žemės sklypą. Pareiškėja O. Š. yra J. Š., mirusio 1997-03-18, teisių perėmėja. Pareiškėja R. V. – jo dukra. Teismas inter alia akcentavo ir tai, jog aktai, reglamentuojantys žemės sklypo suteikimą Vyčio kryžiaus ordinu apdovanotiems asmenims, keitėsi. Teisė gauti sklypą šiems asmenims pirmiausiai buvo įtvirtinta nuo 1994 m. gegužės 6 d. įsigaliojus Žemės reformos įstatymo redakcijai, pagal kurios 6 straipsnį Vyčio kryžiumi apdovanoti asmenys, jų sutuoktiniai arba vaikai įgijo teisę neatlygintinai gauti vieną žemės sklypą individualiai statybai. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1994 m. birželio 7 d. nutarimu Nr. 452 patvirtino Valstybinės žemės sklypų suteikimo individualiai statybai suteikimo neatlygintinai tvarką. 2000 m. liepos 19 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 864 anksčiau galiojęs 1994 m. birželio 7 d. nutarimas Nr. 452 buvo pripažintas netekusiu galios ir buvo patvirtinta nauja žemės sklypų suteikimo tvarka.2002 m. birželio 18 d. buvo pakeistas Žemės reformos įstatymas ir nuo liepos 3 d. įsigaliojo nauja redakcija, pagal kurią minėta asmenų grupė jau nebeteko teisės pateikti prašymus dėl žemės sklypo įsigijimo neatlygintinai. 2002 m. rugsėjo 19 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1470 buvo pripažinta netekusiu galios 2000 m. liepos 19 d. Vyriausybės nutarimu patvirtinta žemės sklypų suteikimo tvarka.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Seimui 2002 m. lapkričio 5 d. priėmus Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo 2, 5, 7, 8, 9, 10, 11, 15, 17, 18 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, nuo 2002 m. lapkričio 22 d. įsigaliojo Žemės reformos įstatymo redakcija, kurios pagrindu Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. gegužės 22 d. nutarimu Nr. 627 patvirtino Valstybinės žemės sklypų individualiai statybai suteikimo nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams, apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu, Vyčio Kryžiumi, tvarką (toliau – ir Tvarka). Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog administracinės bylos duomenimis nustatyta, jog žemės sklypo suteikimo procedūra buvo vykdoma iš esmės laikantis tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatų. Ta aplinkybė, jog vėliau teisės akto nuostata, kurios pagrindu buvo vykdoma žemės suteikimo procedūra, Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtus Kauno apskrities viršininko ir Kauno rajono savivaldybės veiksmus.

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog Tvarkos 10 punkte buvo numatyta, kokius dokumentus turi pateikti asmuo, siekiantis gauti sklypą. Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėja O. Š. visų reikalingų dokumentų iš karto nepateikė. Archyviniuose dokumentuose nesutampant pretendento gauti žemės sklypą ir jo tėvo pavardėms, pareiškėjai buvo pagrįstai išaiškinta teisė kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pareiškėjai pateikus Kauno rajono apylinkės teismo 2005 m. gegužės 26 d. sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, 2005 m. spalio 11 d. buvo priimtas administracinis aktas – Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymas Nr. 02-05-9753, kuriuo papildytas 2002 m. sausio 7 d. įsakymu Nr. 02-05-45 patvirtintas Vyčio kryžiaus ordinu bei Vyčio kryžiumi apdovanotų asmenų, kuriems neatlygintinai suteikiami žemės sklypai individualiai statybai, sąrašas įtraukiant J. Š.. Gavus patvirtinimus dėl jų pasirinktų sklypų suteikimo Kauno apskrities viršininko administracija ir Kauno rajono savivaldybė ėmėsi Vyriausybės nutarimu Nr. 627 patvirtintos Tvarkos 12-16 numatytų veiksmų, susijusių su konkretaus žemės sklypo detaliojo planavimo procedūra.

Nors, pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjos tvirtino, kad minėtos institucijos vilkino žemės suteikimo procedūrą, tačiau objektyvių duomenų, pagrindžiančių jų neteisėtus veiksmus (neveikimą), kurie būtų buvę atlikti iki Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimo priėmimo, byloje nesurinkta. Pareiškėjų nurodytos aplinkybės, susijusios su procedūrų vilkinimu, minėtų institucijų darbuotojų netinkamu pareigų atlikimu buvo nagrinėjamos Kauno apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-2-428/2010 dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, administracinių aktų panaikinimo, tačiau skundas atmestas, įsiteisėjusiu 2010 m. lapkričio 15 d. teismo sprendimu minėtų institucijų veiksmų neteisėtumas nekonstatuotas. Subjektyvaus pobūdžio paaiškinimai, vertinimai negali būti laikomi objektyvaus pobūdžio duomenimis vertinant minėtų Institucijų veiklą iki Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimo paskelbimo, todėl nesant objektyvių duomenų, pagrindžiančių jų veiksmų neteisėtumą, laikytina, jog pareiškėjos neįrodė žalos atlyginimo faktinio ir teisinio pagrindo, todėl jų reikalavimas priteisti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą iki šio termino laikytinas nepagrįstu, atmestinas. Pareiškėja O. Š., siekdama realizuoti teisę neatlygintinai įgyti sklypą, privalėjo rūpintis Tvarkoje nustatytų dokumentų pateikimu, todėl jos turėtos išlaidos, susijusios su juridinio fakto nustatymu, su jos įgalioto asmens kelionėmis dėl minėtos bylos, notarinių veiksmų atlikimo, vykimo į žemėtvarkos tarnybą, su tuo susijusių dokumentų gavimo, ryšio telefonu turėtos išlaidos negali būti vertinamos kaip žalos atlyginimas ir priteisiamos iš atsakovų.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad išlaidos, kurias pareiškėjos patyrė kitų teisminių ginčų, susijusių su teisės neatlygintinai įgyti sklypą realizavimu, metu, yra ne materialinio, o procesinio pobūdžio. Pareiškėjų skunde nurodyti argumentai, kad turtinę žalą patyrė dėl išlaidų, kurios susidarė sprendžiant juridinį faktą bei siekiant panaikinti Kauno apskrities viršininko 2009 m. spalio 12 d. įsakymą Nr. 02-05-9919, atsisakymą parengti sklypo detaliojo teritorijų planavimo dokumento sprendinių patikrinimo aktą bei atsisakymą vykdyti Kauno apskrities viršininko 2005 m. spalio 11 d. įsakymą Nr. 02-05-9753 teisminėse institucijose, nepagrįsti; šios išlaidos laikytinos bylinėjimosi išlaidomis, kurios negali būti traktuojamos kaip žala CK 6.249 ir 6.271 straipsnių prasme. Pažymėtina, kad bylinėjimosi išlaidų instituto paskirtis – sureguliuoti išlaidų, kurias asmuo patiria bylinėdamasis teisme, atlyginimo klausimą. Taigi jei bylinėjimosi išlaidos būtų traktuojamos kaip žala civilinės (deliktinės) atsakomybės prasme, pats bylinėjimosi išlaidų institutas iš esmės netektų prasmės.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu (byla Nr. 16/03-17/03-18/03) buvo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio (2002 m. lapkričio 5 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 112-4974) nuostata „Žemė Vyriausybės nustatyta tvarka suteikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams: <...> 1) apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi, žuvusių (mirusių) tokių fizinių asmenų sutuoktiniams, o jeigu sutuoktinio nėra, - tėvams (įtėviams) arba vaikams (įvaikiams) - Vyriausybės nustatyto dydžio vienas žemės sklypas individualiai statybai, jeigu jų prašymai dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai pateikti iki Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2002 m. liepos 3 d.)“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo konstatuota, kad pagal Konstituciją toks teisinis reguliavimas, kai asmeniui, kuris buvo apdovanotas kuriuo nors valstybiniu apdovanojimu, būtent dėl to, kad jis buvo juo apdovanotas, yra suteikiama dar ir tam tikra materialinė gėrybė, yra negalimas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog teisės akto pripažinimo prieštaraujančiomis Konstitucijai pasekmės yra numatytos 72 straipsnyje, jame nurodyta, jog Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tos pačios pasekmės atsiranda, kai Konstitucinis Teismas priima nutarimą, kad Respublikos Prezidento aktas ar Vyriausybės aktas (ar jo dalis) prieštarauja įstatymams (1 dalis).

Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams (2 dalis). Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu (3 dalis). Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo (4 dalis).

Taigi, nurodytas teisinis reglamentavimas įpareigoja valstybės institucijas nuo oficialaus Konstitucinio sprendimo paskelbimo nebevykdyti sprendimų, administracinių procedūrų, kurios buvo pradėtos teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, pagrindu, panaikinti poįstatyminius aktus ar jų nuostatas. Kauno apskrities viršininko administracija ir Kauno rajono savivaldybė konkrečiu atveju minėtų Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatų nevykdė. Nors Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimas buvo oficialiai paskelbtas 2006 m. gegužės 16 d., ir jo pagrindu 2006 m. liepos 24 d.

Vyriausybės nutarimu Nr. 737 buvo pripažinta netekusia galios Vyriausybės 2003 m. gegužės 22 d. nutarimu Nr. 627 nustatyta sklypų Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanotiems asmenims suteikimo tvarka, tačiau žemės sklypo pareiškėjai O. Š. suteikimo procedūros nebuvo nutrauktos, jos vykdomos toliau laikantis nebegaliojančio 2003 m. gegužės 22 d. nutarimo Nr. 627 nuostatų iki 2009 m. rugpjūčio 11 d., kuomet Kauno apskrities viršininko administracija raštu Nr. 4-1541 atsisakė parengti detaliojo teritorijų planavimo dokumento sprendinių patikrinimo aktą ir 2009 m. rugsėjo 24 d. raštu Nr. S6-2695 atsisakė vykdyti Kauno apskrities viršininko 2005 m. spalio 11 d.

įsakymą, kuriuo J. Š. buvo įtrauktas į sąrašą minėtam sklypui gauti.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog administraciniai aktai, kurių pagrindu pradėta žemės sklypų suteikimo procedūra, o būtent, Kauno apskrities viršininko 2003 m. gegužės 19 d. įsakymas Nr. 02-05-328, kuriuo patvirtintas Vyčio Kryžiaus ordinu, Vyčio Kryžiumi apdovanotų asmenų, kuriems neatlygintinai bus suteikiami nauji žemės sklypai individualiai statybai, sąrašas, vėliau papildytas Kauno apskrities viršininko 2005 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. 02-05-9753 įtraukiant pareiškėjos vyrą J. Š., nebuvo panaikinti.

Be to, bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Kauno rajono savivaldybės Urbanistikos skyrius 2007 m. gegužės 2 d. išdavė planavimo sąvadą žemės sklypo Kauno r. sav. Kulautuvos sen. Kulautuvos mstl. detaliojo planavimo dokumentui rengti. Šio planavimo tikslas buvo suformuoti naują žemės sklypą neatlygintinai suteikiant Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi apdovanotiems asmenims, individualiai statybai. Planavimo organizatoriumi buvo nurodyta Kauno rajono savivaldybė. 2008 m. kovo 26 d. buvo išduotos planavimo sąlygos detaliojo planavimo dokumentui rengti.

Pareiškėjai buvo perduotos detaliojo plano rengimo finansuotojos teisės. Detalusis planas 2009 m. sausio 6 d. buvo suderintas Kauno rajono savivaldybės Urbanistikos skyriaus Nuolatinėje statybos komisijoje. Kauno rajono savivaldybės administracijos Kulautuvos seniūnas 2009 m. rugpjūčio 7 d. raštu Nr. SI-104 rekomendavo formuojamam žemės sklypui suteikti adresą. Nurodyti duomenys patvirtina, kad atsakovai, būdami viešojo administravimo subjektai, nenutraukdami žemės sklypo suteikimo procedūrų bei neinformuodami pareiškėjos O.

Š. apie sklypo suteikimo procedūrų negalimumą po Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimo paskelbimo, pažeidė imperatyvias Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio nuostatas, Viešojo administravimo įstatymo 1 straipsnio, 3 straipsnio 1 dalies nuostatas, įpareigojančias viešojo administravimo subjektus įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, kad jų veikla turi atitikti įstatymuose išdėstytus teisinius pagrindus. Teismo nuomone, nurodyti pažeidimai sąlygojo pareiškėjos O.

Š. turtinių išlaidų, turėtų dėl būsimo sklypo suteikimo procedūrų atsiradimą, kuris vėliau taip ir nebuvo suteiktas, todėl pareiškėja pagrįstai reikalauja iš valstybės institucijų, dėl kurių neteisėtų veiksmų (konkrečiu atveju dėl neveikimo) atsirado turtiniai nuostoliai, turtinės žalos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismo nuomone, nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl subjekto, kuriam kyla pareiga atlyginti patirtą turtinę žalą, nėra būtina nustatyti viešosios atsakomybės proporcijas, t. y. individualiai įvertinti kiekvieno iš atsakovų atsakomybės apimtis. Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegija 2011 m. gruodžio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011 yra konstatavusi, jog pareiškėjo patirta žala, kuri yra susijusi su detaliojo planavimo procesu, pagal savo pobūdį ir esmę yra vientisa procedūra, remiantis CK 6.279 straipsnio 1 ir 4 dalimis, valstybės ir savivaldybės atsakomybė nagrinėjamu atveju laikytina solidaria.

Teismo nuomone, konkrečiu atveju yra analogiška situacija, patirta žala atsirado dėl Kauno apskrities viršininko administracijos ir Kauno rajono savivaldybės veiksmų vykdant valstybinio sklypo suteikimo procedūras Vyriausybės 2003 m. gegužės 22 d. nutarimo Nr. 627 pagrindu, pagal kurį kyla pareiga atlikti veiksmus abiem subjektams, tame tarpe detaliojo planavimo procedūras, todėl atriboti kiekvieno subjekto atsakomybę nėra pagrindo. Nors pareiškėja pareiškė reikalavimą priteisti turtinės žalos atlyginimą iš Kauno apskrities viršininko administracijos ir Kauno rajono savivaldybės atskirai, tačiau teismo posėdžio metu išreiškė sutikimą dėl solidaraus žalos atlyginimo priteisimo, todėl atsižvelgiant į šias aplinkybes, laikytina, jog teismas priteisdamas turtinę žalą iš abiejų atsakovų solidariai, neišeis iš jų skundo reikalavimo ribų.

Reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo yra pareiškusios abi pareiškėjos, tačiau iš administracinės bylos duomenų matyti, jog tik pareiškėja O. Š. pagal tuo metu galiojusios Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio l dalies l punkto (2002 m. lapkričio 5 d. redakcija), Vyriausybės 2003 m. gegužės 22 d. nutarimu Nr. 627 patvirtintos Tvarkos nuostatas po savo vyro J. Š. mirties kaip jo teisių perėmėja buvo tinkamas subjektas sklypui gauti. Pareiškėjai R. V. teisė gauti sklypą neatlygintinai pagal minėtas teisės aktų nuostatas nepriklausė.

Ji sklypo suteikimo procedūroje dalyvavo tik kaip įgaliota O. Š. atstovė, todėl teismas nusprendė, jog pagal CK 6.756 str. nuostatas, numatančias, jog pavedimo sutartimi viena šalis (įgaliotinis) įsipareigoja kitos šalies (įgaliotojo) vardu ir lėšomis atlikti tam tikrus teisinius veiksmus pagal įgaliojimą bei O. Š. įgaliojimo turinį ir teismo posėdžio metu duotus pareiškėjos R. V. bei jos atstovės paaiškinimus pinigų sumos, kurios buvo sumokėtos žemės sklypo suteikimo procedūros metu R. V. vardu turi būti priteistos pareiškėjai O.

Š., nes R. V. veikė ne kaip savarankiškas subjektas, o kaip O. Š. įgaliotas asmuo.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta. Pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui. Pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja R. V. 2006 m. birželio 9 d. sumokėjo UAB „Valakas“ 59 Lt už žemės sklypo topografinę nuotrauką, 2008 m. gegužės 6 d. sumokėjo UAB „Aplinkos inžinerija“ 2500 Lt už detalaus plano rengimo darbus, 2009 m. rugpjūčio 21 d. sumokėjo UAB „Aplinkos inžinerija“ 2000 Lt už sklypo suformavimą, 2008 m. gegužės 6 d. sumokėjo UAB „Šarkis“ 77,79 Lt už skelbimą apie detaliojo plano procedūras laikraštyje „Naujos tėviškės žinios“, 2007 m. spalio 9 d. sumokėjo notarei G. P. 14 Lt už O. Š. įgaliojimo R. V. patvirtinimą. Šios išlaidos yra pagrįstos rašytiniais įrodymais, todėl gali būti priteistos kaip turtinė žala, jų dydis sudaro 4650,79 Lt. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjos rašytinių įrodymų apie išlaidas kurui, kopijavimo paslaugoms, telefoniniams pokalbiams, 2008 m. liepos 11 d. pranešimo skelbimui laikraštyje „Naujos Tėviškės žinios“ nepateikė, todėl šios išlaidos, neesant konkrečių jų dydį patvirtinančių įrodymų, laikytinos neįrodytomis, nepriteistinos.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuose Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami. Jie turi įstatymo galią yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams (Konstitucinio teismo įstatymo 72 str. 2 d.). Įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės (Konstitucijos 7 str. 3 d.). Taigi, šis teisinis reglamentavimas įtvirtina ne tik valdžios institucijų, bet ir piliečių pareigą žinoti Konstitucinio Teismo nutarimus ir jų laikytis, todėl teismo nuomone, dėl patirtos žalos, kuri atsirado po Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimo priėmimo, yra atsakinga ir pati pareiškėja O. Š., juolab, kad bylos duomenys patvirtina, jog žemės sklypo suteikimo procedūromis ir jos įgaliota atstovė aktyviai domėjosi, apie Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. priėmimą buvo plačiai skelbta per visuomenės informavimo priemones (spaudą, televiziją), todėl privalėjo būti apdairi ir rūpestinga, panaudodama savo lėšas žemės sklypo suteikimo procedūrų vykdymui po to, kai įstatymo nuostata, suteikianti teisę gauti sklypą, buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, todėl darytina išvada, jog savo veiksmais pareiškėja prisidėjo prie žalos atsiradimo. Teismas sutinka su atsakovų argumentu, jog pareiškėja, toliau šiam tikslui skirdama lėšas, veikė iš dalies savo rizika. Nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu, priteistinos turtinės žalos, atsiradusios po Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimo priėmimo, dydis sumažintinas (CK 6.297 str.), iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, bei iš atsakovės Kauno rajono savivaldybės administracijos solidariai priteisiant pareiškėjai O. Š. 3700,00 Lt turtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad įrodymų pareiškėjų nurodytai aplinkybei, jog jos buvo raginamos, skatinamos valstybės institucijų atlikti žemės suteikimo procedūras po 2006 m. gegužės 12 d. Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, byloje nesurinkta.

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kt. (CK 6. 250 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis teisės taikymo praktiką, yra konstatavęs, jog siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (2009 m. vasario 20 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A556 -95/2009).

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo iš esmės grindžia jų teisėtų lūkesčių pažeidimu. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisėtų lūkesčių apsauga yra neatsiejamas teisinės valstybės principo elementas. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą (Konstitucinio Teismo inter alia 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai). Pagal oficialiąją konstitucinę doktriną vienas iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo elementų yra teisių, įgytų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga. Konstitucinis Teismas nurodė, jog viena vertus, pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar iš įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai. Kita vertus, kaip ne kartą yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, konstitucinių vertybių pusiausvyros imperatyvas, konstituciniai teisinio tikrumo ir teisinio saugumo reikalavimai, Konstitucijoje įtvirtinta įgytų teisių apsauga bei teisės aktų konstitucingumo ir teisėtumo prezumpcija lemia inter alia tai, kad Konstitucija apskritai neužkerta kelio tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokių asmens įgytų teisių, kylančių iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai (poįstatyminių aktų – prieštaraujančiais Konstitucijai ir (arba) įstatymams), kurių neapgynus ir neapsaugojus šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų didesnę žalą, negu toji, kurią šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų, jeigu minėtos teisės būtų visiškai ar iš dalies apsaugotos ir apgintos (Konstitucinio Teismo inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. vasario 20 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Seimo Pirmininkei kreipusis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimo (Žin., 2006, Nr. 54-1965) nuostatą, jog „pagal Konstituciją toks teisinis reguliavimas, kai asmeniui, kuris buvo apdovanotas kuriuo nors valstybiniu apdovanojimu, būtent dėl to, kad jis buvo juo apdovanotas, yra suteikiama dar ir tam tikra materialinė gėrybė, yra negalimas“ Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010 m. liepos 2 d. sprendime konstatavo kad asmenys, apdovanoti Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi, žuvusių (mirusių) tokių fizinių asmenų sutuoktiniai, o jeigu sutuoktinio nėra, – tėvai (įtėviai) arba vaikai (įvaikiai), iki 2002 m. liepos 3 d. pateikę prašymus dėl Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnyje (2002 m. lapkričio 5 d. redakcija) įtvirtintos teisės į neatlygintinai suteikiamą vieną žemės sklypą individualiai statybai įgyvendinimo, įsigaliojus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimui neturi teisėto lūkesčio, kad ši teisė, kuri dėl tam tikrų priežasčių nustatytąja tvarka nebuvo įgyvendinta iki minėto Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, dar gali būti įgyvendinta neatlygintinai suteikiant vieną žemės sklypą individualiai statybai.

Pareiškėjos – Seimo Pirmininkės prašymo kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog Konstitucija nesaugo ir negina tokių asmens įgytų teisių, kurios savo turiniu yra privilegijos; privilegijų gynimas ir apsauga reikštų, kad yra pažeidžiami konstituciniai asmenų lygiateisiškumo, teisingumo principai, Konstitucijoje įtvirtintas darnios visuomenės imperatyvas, taigi ir konstitucinis teisinės valstybės principas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai), todėl įvertinus konstitucinio teismo sprendimų nuostatas pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes, darytina išvada, jog pareiškėjų teisėti lūkesčiai nebuvo pažeisti.

Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog nesuteikiant sklypo pareiškėjai O. Š. būtų kaip nors pakenkta jos mirusio sutuoktinio J. Š. bei pareiškėjų geram vardui, jų reputacijai, orumui. Pažymėtina, jog sklypo nesuteikimas savaime neįtakojo valstybinio apdovanojimo Vyčio kryžiaus ženklo ordinu reikšmės, nesumenkino J. Š. nuopelnų valstybei. Nėra duomenų, kad tai būtų kaip nors pakenkę pareiškėjų autoritetui. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovai būtų atlikę veiksmus, kuriais būtų siekę pareiškėjas pažeminti, įžeisti, todėl skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas, atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyta, jog Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika, kurioje aukščiausia suvereni Tautos galia vykdoma tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus (Konstitucijos 1 str., 4 str.). Esminė Seimo funkcija –įstatymo leidžiamoji (Konstitucijos 67 str. 2 p.). Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad Seimas, priimdamas 2002 m. lapkričio 5 d. Žemės reformos įstatymo 2, 5, 7, 8, 9, 10, 11, 15, 17, 18 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (Nr. IX-1170), kuriuo įtvirtino įstatymo nuostatą dėl žemės sklypų suteikimo Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanotiems asmenims, būtų atlikęs neteisėtus veiksmus. Minėtas įstatymas buvo priimtas kompetentingo subjekto, laikantis teisės aktų priėmimo sąlygų, tvarkos ir procedūrų. Ta aplinkybė, jog vėliau minėta įstatymo nuostata Konstitucinio Teismo buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai negali būti pagrindu minėtos institucijos veiksmų neteisėtumui konstatuoti. Minėto įstatymo 7 straipsnio l dalies l punktu buvo įtvirtinta, jog šių sklypų suteikimas vykdomas Vyriausybės nustatyta tvarka. Šių sklypų suteikimo procedūra ir buvo vykdoma 2003 m. gegužės 22 d. nutarimu Nr. 627 nustatyta Tvarka, kuri po Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimo priėmimo buvo panaikinta Vyriausybės 2006 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 737, todėl pareiškėjų argumentai, jog Seimas nesiėmė skubiai spręsti šios teisės normos pripažinimo antikonstitucine pasekmių, atsiradusių pagal minėtą teisės normą pradėtų ir nebaigtų žemės sklypų skyrimo procedūrų, nepagrįsti, nes Konstituciniam Teismui šią nuostatą pripažinus negaliojančia ir Vyriausybei panaikinus Tvarką, privalėjo būti nutrauktos visos pradėtos ir nebaigtos procedūros Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio pagrindu, todėl atskiras teisinis reglamentavimas nebebuvo būtinas.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 39 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinėse bylose už kiekvieną skundą, nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, mokamas 100 Lt žyminis mokestis, išskyrus išimtis, nurodytas šio įstatymo 40 ir 41 straipsniuose. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies 11 punktą, skundai (prašymai) dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis) žyminiu mokesčiu neapmokestinami. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjos R. V. vardu advokatė Rūta Čilinskaitė sumokėjo 100 Lt žyminio mokesčio. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjų skundas žyminiu mokesčiu nepamokestinamas, pirmosios instancijos teismas grąžino pareiškėjai R. V. sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį (ABTĮ 42 str. 1 d. 1 p.). Remdamasis išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismas pareiškėjos O. Š. skundą tenkino iš dalies, o iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, bei iš atsakovės Kauno rajono savivaldybės administracijos solidariai pareiškėjai O. Š. priteisė 3700,00 Lt turtinės žalos atlyginimo, dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjos O. Š. ir R. V., atstovaujamos advokatės Rūtos Čilinskaitės, prašo apeliacinės instancijos teismo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo sprendimo dalį, kurias dalis pareiškėjų skundo reikalavimų buvo atmesta bei priteisti solidariai iš Lietuvos Respublikos ir Kauno rajono savivaldybės administracijos pareiškėjai O. Š. 7484,84 Lt turtinės žalos atlyginimo bei 40000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, o pareiškėjai R. V. priteisti 30000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog apeliantės sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl solidarios valstybės bei Kauno rajono savivaldybės administracijos atsakomybės bei dėl žalos atlyginimo priteisimo O. Š., remiantis tuo, jog R. V. veikė ne kaip savarankiškas subjektas, o kaip O. Š. įgaliotas asmuo. Tačiau apeliantės pažymi, jog nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria buvo atmestas pareiškėjų reikalavimas priteisti turtinę žalą (išlaidas), patirtą iki 2006 m. gegužės 12 d. Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo; atmestas pareiškėjų reikalavimas priteisti jų išlaidas, susijusias su dviejų teisminių procesų vedimu; nustatyta, jog dėl patirtos žalos, kuri atsirado po 2006 m. gegužės 12 d. Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, yra atsakinga ir pareiškėja O. Š. ir dėl to sumažintas priteistinos žalos dydis; nepriteistos išlaidos kurui, kopijavimo paslaugoms, telefoniniams pokalbiams, 2008 m. liepos 11 d. skelbimui laikraštyje „Naujos Tėviškės žinios"; atmestas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl 3700,00 Lt turtinės žalos atlyginimo, perskirstyti priteistą turtinę žalą arba panaikinti sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas spręsdamas priteistino žalos dydžio klausimą, turėjo vadovautis Civilinio kodekso 6.248 straipsnio 4 dalimi, 1.5, 6.282 straipsniuose įtvirtintais principais, taip pat atsižvelgiant į pareiškėjų ir Kauno apskrities viršininko administracijos bei Kauno rajono savivaldybės kaltės dydį. Šioje byloje teismas įžvelgė šalių abipusę kaltę, kurios nepaskirstė. Apelianto nuomone, kaltės dalis, susijusi su žemėtvarkos institucijų veiksmais, yra daug mažesnė už teritorijų planavimo srityje atliktus neteisėtus aktyvius veiksmus. Kaip nurodo apeliantas, teisės aktai griežtai apibrėžia kiekvienos iš institucijų atliekamus veiksmus šioje srityje, todėl, atsakovo nuomone, galima identifikuoti atsakomybes proporcijas. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.36 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog valstybė ir savivaldybės įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per atitinkamas valstybės ir savivaldybių valdymo institucijas, o pagal Biudžeto sandaros įstatymo (Žin., 1990, Nr. 24-596; 2004, Nr. 4-47) 2 straipsnio 10 dalies nuostatas nacionalinį biudžetą sudaro valstybės biudžetas ir savivaldybės biudžetai. Apelianto nuomone pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo byla nedalyvaujant tinkamam atsakovui, valstybę atstovaujančiam asmeniui. Anot apelianto, nors teismas ir nustatė, kad didesnė dalis pažeidimų buvo atlikta teritorijų planavimo procese, tačiau neatsižvelgė į šį faktą. Apelianto teigimu, aktyvius teisę pažeidžiančius veiksmus institucijos atliko teritorijų planavimo srityje, todėl jų kaltė daug didesnė, be to nenustatytos kaltės proporcijos.

Atsiliepime į pareiškėjų skundą atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono žemėtvarkos skyrius nurodo, jog prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti dalyje dėl 3700 Lt turtinės žalos atlyginimo, perskirstyti priteistą turtinę žalą arba panaikinti sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsiliepime pažymima, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje, kurioje buvo atmesti pareiškėjų reikalavimai pagrįstas ir teisėtas, tačiau su dalimi, kuria teismas patenkino pareiškėjos reikalavimus atsakovas nesutinka. Atsakovo nuomone, šioje dalyje pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą sprendimą, visapusiškai ir objektyviai neįvertino su šiuo reikalavimu susijusių bylos aplinkybių ir nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos.

Atsiliepimu į pareiškėjų skundą atsakovas Kauno rajono savivaldybės administracija prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, jog atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio nuostatą, kad „įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės", pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad dėl patirtos žalos, kuri atsirado po Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimo priėmimo, yra atsakinga ir pati pareiškėja O. Š.. Tai akivaizdžiai įrodo ir apeliaciniame skunde pačių apeliančių pateikta nuoroda, kad „apeliantės neginčija, jog jos po kurio laiko sužinojo apie tai, jog Žemės reformos įstatymo 7 str. norma buvo pripažinta antikonstitucine“. Teismas pažymėjo, kad apeliantės privalėjo būti apdairos ir rūpestingos, panaudodamos savo pinigines lėšas žemės sklypo suteikimo procedūroms. Teismas sutiko su atsakovų pozicija, kad pareiškėjos O. Š. ir R. V. ir toliau skirdamos savo lėšas sklypo įsigijimui veikė iš dalies ir savo rizika. Todėl, atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteistinos turtinės žalos dydį iš atsakovų sumažino iki 3700 Lt. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, tai, kad teismas nenustatė, jog atsakovai būtų raginę po Konstitucinio teismo sprendimo priėmimo vykdyti žemės sklypo suteikimo procedūras. Be to, kaip nurodoma atsiliepime, šis turtinės žalos atlyginimo sumažinimas sietinas ir su teisinga teismo išvada dėl dokumentais nepagrįstų išlaidų atmetimo. Atsiliepime akcentuojama, jog, vadovaujantis ABTĮ 23 straipsnio bei 57 straipsnio nuostatomis, taip pat Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalimi, jeigu pareiškėjas neturi realių, tiesioginių ir abejonių nekeliančių įrodymų, kurie patvirtintų tam tikrų išlaidų patyrimo faktą, tokių išlaidų atlyginimas - negalimas. Be to, atsiliepime pažymima ir tai, kad pareiškėjos turtinę žalą kildino iš išnagrinėtų Kauno rajono apylinkės teisme (dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo) ir Kauno apygardos administraciniame teisme (dėl administracinio akto panaikinimo ir atsisakymą vykdyti) bylų turėtų išlaidų. Anot atsakovo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad patirtos išlaidos dėl teisminių ginčų yra procesinio, o ne materialinio pobūdžio. Pagal ABTĮ 44 straipsnį, išlaidos turėtos su proceso vedimu administracinėje byloje priskirtinos prie proceso išlaidų, dėl kurių atlyginimo šalis privalo kreiptis nustatyta tvarka į teismą iki bylos nagrinėjimo teisme iš esmės pabaigos.

Atsiliepime į atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės apeliacinį skundą atsakovas Kauno rajono savivaldybės administracija nurodo, jog sprendimą dėl apeliacinio skundo palieka teismo nuožiūrai.

Atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą tretysis suinteresuotasis asmuo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius nurodo, jog Kauno apygardos administraciniam teismui 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2-428/2010, kurioje pareiškėja O. Š. prašė teismo panaikinti Kauno apskrities viršininko administracijos 2009 m. rugpjūčio 11 d. raštą Nr. 4-1541, kuriuo buvo atsisakyta parengti žemės sklypo, esančio Kulautuvos m., Kulautuvos sen., Kauno r., detaliojo planavimo dokumento sprendinių patikrinimo aktą su teigiama išvada ir prašė įpareigoti Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos parengti žemės sklypo, esančio Kulautuvos m., Kulautuvos sen., Kauno r., kurio finansuotoja yra O.

Š., organizatorius - Kauno rajono savivaldybė, detaliojo teritorijų planavimo dokumento sprendinių patikrinimo aktą, Inspekcijos atžvilgiu atmetus reikalavimus, kaip nepagrįstus ir sprendimu šioje byloje konstatavus, kad „nėra pagrindo naikinti KAVA 2009 m. rugpjūčio 11 d. rašto Nr. 4-1541. kuriuo buvo atsisakyta parengti žemės sklypo <...> detaliojo planavimo dokumento sprendinių - patikrinimo aktą su teigiama išvada, kadangi parengtas detalus planas būtų pagrįstas nekonstituciniu teisės aktu. <...> Pasikeitus pirmiau minėtų teisės aktų reglamentavimui, pareiškėja neteko teisės gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypą, detalus planavimas prarado tikslą ir teisinį pagrindimą. <...> Todėl, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, nėra jokio teisinio pagrindo įpareigoti Inspekciją parengti žemės sklypo <...> detaliojo planavimo dokumento sprendinių - patikrinimo aktą", nėra vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės atsakomybei atsirasti - neteisėtų veiksmų ar neveikimo.

Atsiliepime pažymima, jog nagrinėjamu atveju įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra konstatuota, kad Kauno apskrities viršininko administracijos veiksmai, atliekant teritorijų planavimo valstybinės priežiūros funkciją, iš esmės buvo teisėti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, trečiojo suinteresuotojo asmens nuomone, pareiškėjų apeliacinis skundas šioje dalyje yra nepagrįstas ir atmestinas. Dėl likusios apeliacinio skundo dalies tretysis suinteresuotasis asmuo prašo spręsti teismo nuožiūra, kadangi pareiškėjos nekildina žalos iš Inspekcijos ar Kauno apskrities viršininko administracijos, kurios teisių perėmėja yra Inspekcija, veiksmų (ar neveikimo) atliekant teritorijų planavimo valstybinės priežiūros funkciją.

Atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą tretysis suinteresuotasis asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Teisingumo ministerija) nurodo, jog Teisingumo ministerija atsiliepime pasisakė dėl jos įtraukimo į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Kaip pažymima atsiliepime, ši pozicija nesikeičia ir po pirmosios instancijos teismo sprendimo. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, jog pirmosios instancijos teismas savo sprendimu dalinai tenkino apeliantų prašymą, priteisdamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos nacionalinės žemės tarnybos, bei Kauno rajono savivaldybės 3700 turtinės žalos atlyginimo.

Tokiu būdu, kaip teigiama atsiliepime, pirmosios instancijos teismas patvirtino Teisingumo ministerijos išsakytą poziciją dėl jos teisių ir pareigų, nes CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą tokio pobūdžio bylose, kokia yra ir ši byla, atlygina valstybė iš valstybės biudžeto arba savivaldybė iš savivaldybės biudžeto. CK 6.273 straipsnio 1 dalis nurodo subjektą, kuris atstovauja valstybę, kai žalą privalo atlyginti valstybė. Pirmosios instancijos teismas akcentuoja, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2001 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. 932 nustatė, kad valstybę žalos atlyginimo bylose, kai pagal įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė, atstovauja valstybės institucija, dėl kurios arba dėl kurių pareigūnų neteisėtų aktų atsirado žala.

Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 51 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad „teisme valstybei atstovauja institucija, <...> priėmusi ginčijamą veiksmą, arba institucija, kurios neveikimas yra ginčijamas“. Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktas nustato, kad Teisingumo ministerija yra asignavimų valdytoja, atlyginant žalą, kuri atsirado dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų) bei vykdo teismo sprendimus, jeigu tokia žala yra priteista.

Tačiau, kaip nurodoma atsiliepime, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2002 m. sausio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2002 G. U. v Lietuvos Respublika pasisakė, kad Teisingumo ministerija yra tik asignavimų valdytoja, kuri vykdo teismo sprendimus dėl žalos atlyginimo, todėl nėra pagrindo teigti, kad yra sprendžiamas jos teisių ir pareigų klausimas procesinių įstatymų prasme.

Tretysis suinteresuotasis asmuo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius atsiliepimu į atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės apeliacinį skundą nurodo, jog apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo valstybės atstovo šioje byloje yra nepagrįsti ir atmestini, o dėl likusios apeliacinio skundo reikalavimų dalies prašoma spręsti teismo nuožiūra, kadangi likusioje apeliacinio skundo dalyje apeliantai pasisakė dėl žalos dydžio ir jos paskirstymo.

Atsiliepime nurodoma, jog apeliaciniame skunde cituojamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje byloje faktinės aplinkybės nebuvo tapačios nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms, nes, cituojamuoju atveju, apskrities viršininko administracija išdavė teigiamą teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą ir tai padarė pažeisdama galiojančių teisės aktų reikalavimus, būtent dėl ko apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai buvo priteista atlyginti žalą. Ginčo atveju, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos nuomone, jokių neteisėtų veiksmų (ar neveikimo), vykdant teritorijų planavimo valstybinės priežiūros funkciją, nebuvo atlikta. Atitinkamai ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo tinkamai nustatyta ta institucija, kuri vietoje likviduotos Kauno apskrities viršininko administracijos turėjo atstovauti valstybės interesus kaip atsakovas, nes pareiškėjos atsiradusią žalą kildina ne iš netinkamai atliktos teritorijų planavimo valstybinės priežiūros funkcijos, kurios vykdymą perėmė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo valstybės atstovo šioje byloje yra nepagrįsti ir atmestini.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjos prašymą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš esmės grindžia jų teisėtų lūkesčių pažeidimu, nesuteikiant neatlygintinai apdovanotojo Vyčio Kryžiaus ordinu J. Š. sūnui J. Š. (po pastarojo mirties – jo sutuoktinei O. Š.) žemės sklypo, kurio suteikimą reglamentavo Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio l dalies l punkto (2002 m. lapkričio 5 d. redakcija) nuostatos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 22 d. nutarimu Nr. 627 nustatyta Valstybinės žemės sklypų individualiai statybai suteikimo nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams, apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu, Vyčio Kryžiumi, tvarka.

Byloje nustatyta, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutarimu (byla Nr. 16/03-17/03-18/03) buvo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio (2002 m. lapkričio 5 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 112-4974) nuostata „žemė Vyriausybės nustatyta tvarka suteikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams: <...> 1) apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi, žuvusių (mirusių) tokių fizinių asmenų sutuoktiniams, o jeigu sutuoktinio nėra, - tėvams (įtėviams) arba vaikams (įvaikiams) - Vyriausybės nustatyto dydžio vienas žemės sklypas individualiai statybai, jeigu jų prašymai dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai pateikti iki Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2002 m. liepos 3 d.)“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo konstatuota, kad pagal Konstituciją toks teisinis reguliavimas, kai asmeniui, kuris buvo apdovanotas kuriuo nors valstybiniu apdovanojimu, būtent dėl to, kad jis buvo juo apdovanotas, yra suteikiama dar ir tam tikra materialinė gėrybė, yra negalimas.

Byloje taip pat iš esmės nėra ginčo dėl to, jog nors Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimas buvo oficialiai paskelbtas 2006 m. gegužės 16 d., ir jo pagrindu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 737 buvo pripažinta netekusia galios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 22 d. nutarimu Nr. 627 nustatyta sklypų Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanotiems asmenims suteikimo tvarka, tačiau žemės sklypo pareiškėjai O. Š. suteikimo procedūros nebuvo nutrauktos, jos buvo vykdomos toliau laikantis nebegaliojančio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 22 d. nutarimo Nr. 627 nuostatų iki 2009 m. rugpjūčio 11 d., kuomet Kauno apskrities viršininko administracija raštu Nr. 4-1541 atsisakė parengti detaliojo teritorijų planavimo dokumento sprendinių patikrinimo aktą ir 2009 m. rugsėjo 24 d. raštu Nr. S6-2695 atsisakė vykdyti Kauno apskrities viršininko 2005 m. spalio 11 d.

įsakymą, kuriuo J. Š. buvo įtrauktas į sąrašą minėtam sklypui gauti (t. 1, b. l. 23, 51, 57, 58, 67, 85). Atsižvelgdamas į tai pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovai (Kauno apskrities viršininko administracija ir jos teisių perėmėja Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, taip pat Kauno rajono savivaldybės administracija), būdami viešojo administravimo subjektai, nenutraukdami žemės sklypo suteikimo procedūrų bei neinformuodami pareiškėjos O. Š. apie sklypo suteikimo procedūrų negalimumą po Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimo paskelbimo, pažeidė imperatyvias Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio nuostatas, Viešojo administravimo įstatymo 1 straipsnio, 3 straipsnio 1 dalies nuostatas, įpareigojančias viešojo administravimo subjektus įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, kad jų veikla turi atitikti įstatymuose išdėstytus teisinius pagrindus.

Pirmosios instancijos teismo nuomone, nurodyti pažeidimai sąlygojo pareiškėjos O. Š. turtinių išlaidų, turėtų dėl būsimo sklypo suteikimo procedūrų atsiradimą, kuris vėliau taip ir nebuvo suteiktas, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrindžiančius šių išlaidų dydį (t. 1; b. l. 77 - 80, 86) priteisė pareiškėjai O. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, bei iš atsakovo Kauno rajono savivaldybės administracijos solidariai 3700 Lt turtinės žalos atlyginimo (priteistinos žalos dydis, vadovaujantis CK 6.29 straipsnio nuostatomis, buvo sumažintas atsižvelgiant į tai, kad savo veiksmais pareiškėja prisidėjo prie žalos atsiradimo, t. y. nebuvo apdairi ir rūpestinga, panaudodama savo lėšas žemės sklypo suteikimo procedūrų vykdymui, po to, kai įstatymo nuostata, suteikianti teisę gauti sklypą, buvo pripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai).

Iš pareiškėjų O. Š. ir R. V., atstovaujamų advokatės Rūtos Čilinskaitės, bei atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinių skundų matyti, jog pareiškėjos O. Š. ir R. V. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria:

1) buvo atmestas pareiškėjų reikalavimas priteisti turtinę žalą (išlaidas), patirtą iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimo priėmimo;

2) atmestas pareiškėjų reikalavimas priteisti jų išlaidas, susijusias su dviejų teisminių procesų vedimu (išlaidų, kurios susidarė nustatant juridinį faktą, kad J. Š. yra J. (J.) Š. (Š., Š., Š.) sūnus, bei siekiant panaikinti Kauno apskrities viršininko 2009 m. spalio 12 d. įsakymą Nr. 02-05-9919, atsisakymą parengti sklypo detaliojo teritorijų planavimo dokumento sprendinių patikrinimo aktą bei atsisakymą vykdyti Kauno apskrities viršininko 2005 m. spalio 11 d. įsakymą Nr. 02-05-9753);

3) sumažintas O. Š. priteistinos žalos, kuri atsirado po Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimo priėmimo, dydis, nustačius, jog dėl šios žalos atsiradimo yra atsakinga pati pareiškėja O. Š.;

4) nepriteistos išlaidos kurui, kopijavimo paslaugoms, telefoniniams pokalbiams, 2008 m. liepos 11 d. skelbimui laikraštyje „Naujos Tėviškės žinios“;

5) atmestas pareiškėjų reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas pareiškėjų reikalavimus priteisti turtinę žalą (išlaidas), patirtas iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimo priėmimo pažymi, jog, atsižvelgiant į teisės doktrinoje bei konstitucinėje jurisprudencijoje suformuluotas taisykles, vertinant Konstitucinio Teismo aktų galiojimą laiko atžvilgiu, Lietuvos Respublikoje bendra taisyklė (t. y. ex nunc poveikio taisyklė) yra ta, kad Konstituciniam Teismui priėmus sprendimą, nekonstitucinis aktas negali būti taikomas tik nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis).

Taigi, remiantis ex nunc poveikio taisykle, prieštaraujančiu Konstitucijai pripažintas teisės aktas negalioja tik ateičiai. Vienintelė išimtis yra tada, kai į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti taikytino teisės akto konstitucingumą kreipiasi teismas: jo nagrinėjamos bylos šalims Konstitucinio Teismo nutarimas sukelia ex tunc padarinius (žr. pavyzdžiui Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 12 d. sprendimą, 2003 m. gegužės 13 d. sprendimą, 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimą). Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui priėmus 2006 m. gegužės 12 d. nutarimą (byla Nr. 16/03-17/03-18/03) dėl Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, valstybės ir savivaldybių institucijos būtent po šio oficialaus Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos (nutarimas buvo oficialiai paskelbtas 2006 m. gegužės 16 d.;

Žin., 2006, Nr.: 54 -1965) nebevykdyti sprendimų, administracinių procedūrų, kurios buvo pradėtos teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, pagrindu, panaikinti poįstatyminius aktus ar jų nuostatas. Kaip jau buvo minėta, byloje nustatyta (neginčijama), jog Kauno apskrities viršininko administracija ir Kauno rajono savivaldybė konkrečiu atveju minėtų Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatų nevykdė (žinodamos apie minėto Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimą ir jo turinį toliau tęsė žemės sklypo suteikimo procedūras), todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pareiškėjai priteisė iš atsakovų turtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėtų valstybės bei savivaldybės institucijų veiksmų (neveikimo) po Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimo paskelbimo bei įsigaliojimo datos (taikė ex nunc poveikio taisyklę).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjų reikalavimas priteisti jų išlaidas, susijusias su teisminių procesų dėl juridinio fakto nustatymo vedimu, taip pat Kauno apskrities viršininko 2009 m. spalio 12 d. įsakymo Nr. 02-05-9919 nuginčijimu ir atsisakymu vykdyti Kauno apskrities viršininko 2009 m. spalio 12 d. įsakymą Nr. 02-05-9919. Akcentuotina, jog tiek pagal ABTĮ 44 straipsnį, tiek ir pagal Civilinio proceso kodekso 79 straipsnį išlaidos turėtos su proceso vedimu administracinėje ar civilinėje byloje priskirtinos prie proceso išlaidų, dėl kurių atlyginimo šalis privalo kreiptis nustatyta tvarka į teismą iki bylos nagrinėjimo teisme iš esmės pabaigos. Teisėjų kolegijos vertinimu, analizuojamos pareiškėjų patirtos išlaidos akivaizdžiai yra procesinio, o ne materialinio teisinio pobūdžio, t. y. jos laikytinos ne turtine žala, bet bylinėjimosi išlaidomis, priteistinomis atitinkamų proceso įstatymų nustatyta tvarka.

Papildomai pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas sumažino pareiškėjai O. Š. priteistinos žalos, kuri atsirado po Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimo priėmimo, dydį, nustatęs, jog dėl šios žalos atsiradimo yra atsakinga ir pati pareiškėja O. Š.. Vertinant bylos aplinkybes šiuo aspektu, akcentuotina, jog Civilinio kodekso 6.297 straipsnis numato, kad jeigu nukentėjęs ar turintis teisę reikalauti žalos atlyginimo asmuo dėl savo kaltės prisidėjo prie žalos atsiradimo ar padidėjimo, žalos atlyginimo dydis gali būti sumažintas arba žala gali būti apskritai neatlyginama atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes. Byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, jog apie Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. priėmimą ir jo turinį buvo paskelbta visuomenės informavimo priemonių pagalba, be to, tiek pareiškėja, tiek jos įgaliota atstovė nuolat bei aktyviai domėjosi žemės sklypo suteikimo procedūromis, tačiau ir po nurodyto Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo naudojo savo lėšas tolesnių žemės sklypo suteikimo procedūrų vykdymui, t. y. žinodama, jog įstatymo nuostata, suteikianti teisę gauti žemės sklypą, buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, veikė savo rizika ir taip prisidėjo prie žalos atsiradimo (padidėjimo). Dėl šios priežasties nagrinėjamoje situacijoje pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai taikė Civilinio kodekso 6.297 straipsnio nuostatas bei sumažino pareiškėjai priteistiną žalos atlyginimo dydį. Teisėjų kolegija pažymi, jog nors apeliaciniame skunde pareiškėjos nurodo, kad nebuvo nepriteistos jų patirtos išlaidos kurui, kopijavimo paslaugoms, telefoniniams pokalbiams, 2008 m. liepos 11 d. skelbimui laikraštyje „Naujos Tėviškės žinios“, tačiau nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikti rašytiniai įrodymai, pagrindžiantys šių išlaidų susidarymą bei konkretų jų dydį, todėl, neesant tokių įrodymų, nurodytos išlaidos negali būti priteisiamos.

Vertindama pareiškėjų reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Aiškindama išvardintų nuostatų visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamoje byloje iš esmės yra įrodytas atsakovų veiksmų neteisėtumas bei jo sisteminis pobūdis, t. y. byloje nustatyta ir įrodymais pagrįsta aplinkybė, jog po Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimo priėmimo atsakovai aktyviai tęsė žemės sklypo suteikimo procedūras pareiškėjoms ir jas baigė tik 2009 m.

Teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, jog tokie ilgalaikiai (tris metus trukę) atsakovų neteisėti veiksmai objektyviai sukėlė nepatogumų pareiškėjoms (visų pirma, pareiškėjai O. Š.), todėl ji patyrė ne tik turtinę žalą, bet ir neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į pareiškėjos patirtos turtinės žalos dydį (3700 Lt), pareiškėjai padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 2000 Lt ir ši suma priteistina solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, taip pat iš atsakovo Kauno rajono savivaldybės (CK 6.279 straipsnio 1 ir 4 dalys).

Byloje nustatyta, jog sklypo suteikimo procedūroje R. V. dalyvavo ne kaip savarankiškas subjektas, o tik kaip įgaliota O. Š. atstovė, todėl, laikytina, jog neturtinę žalą patyrė būtent O. Š..

Iš byloje pateikto atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinio skundo matyti, jog nagrinėjamu atveju taip pat keliamas klausimas dėl atsakovų solidariosios atsakomybės ir priteistos turtinės žalos perskirstymo tarp valstybės bei savivaldybių institucijų, dalyvavusių žemės sklypo suteikimo procedūrose, atsižvelgiant į jų kaltės dalis. Akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. gruodžio 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011 yra išaiškinusi, jog sprendžiant klausimą dėl subjekto, kuriam kyla pareiga atlyginti patirtą turtinę žalą, nėra būtina nustatyti viešosios atsakomybės proporcijas, t. y. individualiai įvertinti kiekvieno iš atsakovų atsakomybės apimtis, kai pareiškėjo patirta žala yra susijusi su detaliojo planavimo procesu kaip pagal savo pobūdį ir esmę vientisa procedūra. Nagrinėjamu atveju byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, jog atsakovų vykdytos žemės sklypo suteikimo procedūros buvo susijusios su vientisu detaliojo planavimo procesu, todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šią administracinių teismų praktikoje suformuluotą taisyklę, pagrįstai ir teisėtai priteisė turtinę žalą solidariai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, taip pat iš atsakovo Kauno rajono savivaldybės.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjų apeliacinis skundas yra tenkintinas iš dalies priteisiant pareiškėjai O. Š. 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, tuo tarpu atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjų O. Š. ir R. V., atstovaujamų advokatės Ritos Čilinskaitės, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo sprendimo 2012 m. kovo 5 d. sprendimą pakeisti ir pareiškėjai O. Š. priteisti solidariai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, taip pat iš atsakovo Kauno rajono savivaldybės administracijos 2000 (du tūkstančius) Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Likusioje dalyje Kauno apygardos administracinio teismo sprendimo 2012 m. kovo 5 d. sprendimą palikti galioti nepakeistą.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas