2020-06-23 Nr. AB-12771-3-62-3-00826-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1237-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00826-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. G. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. G. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas Kauno TI kameroje Nr. 163 nuo 2017 m. gruodžio 20 d. iki 2018 m. balandžio 16 d. Minėtoje kameroje nebuvo vienos spintelės daiktams bei įvairiems maisto produktams susidėti, dėl to patyrė nepatogumus, savotišką pažeminimą, kadangi viską turėdavo laikyti rankinėje. Pareiškėjas teigė, jog patyrė įvairių nepatogumų ir psichologinių nesutarimų, kadangi minėta kamera buvo per maža keturiems asmenims. Pareiškėjo nuomone, jam turėjo tekti 4,1 kv. m gyvenamojo ploto.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

4. Kauno TI nurodė, jog pareiškėjui Kauno TI buvo užtikrintas 3,6 kv. m teisės aktuose nustatytas minimalus asmeniui kameroje tenkantis plotas, pareiškėjas neteikė skundų, pareiškimų ar prašymų, susijusių su kameroje laikomų asmenų skaičiumi, ploto trūkumu, kameros įrengimu ar eksploatavimu, todėl, atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjo teiginiai dėl netinkamų laikymo sąlygų ir trukmės yra nepagrįsti ir turėtų būti atmesti.

II. 5. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 3 d. sprendimu pareiškėjo M. G. tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo M. G. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas (tinkamą kieto inventoriaus skaičių) buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas, vadovaudamasis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3 punktu, kuriame nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis dėl pareiškėjo laikymo Kauno TI, konstatavo, kad pareiškėjas buvo kalinamas kameroje Nr. 163, kurioje reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos buvo užtikrintas visą ginčo laikotarpį.

7. Atsakydamas į pareiškėjo argumentą, kad kameroje Nr. 163 trūko vienos spintelės daiktams sudėti, teismas pažymėjo, jog atsakovui nepaneigus pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl kameroje Nr. 163 spintelės trūkumo, pareiškėjo teisė į tinkamą kietojo inventoriaus, t. y. spintelių kiekį buvo pažeista. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad duomenų, jog nurodytas pažeidimas turėjo kokios nors įtakos pareiškėjo sveikatai, byloje nėra.

8. Teismas, įvertinęs byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, neturėdamas duomenų apie nustatyto pažeidimo žymią įtaką pareiškėjo sveikatai, atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines, darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, konstatavo, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

III. 9. Pareiškėjas M. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, pareiškėjo skundą tenkinti ir priteisti 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

10. Pareiškėjas prašo peržiūrėti bylą ir teigia, kad visą laikotarpį buvo suvaržytas pareiškėjo judėjimas, dėl ko jis patyrė fizinius bei psichologinius nepatogumus, išgyvenimus, konfliktines situacijas ir pablogėjo bendravimo galimybės.

11. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

12. Atsakovo atstovas pažymi, kad minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus kameroje, reikalavimas ginčo nagrinėjimui aktualiu laikotarpiu nebuvo pažeistas. Tai patvirtina Kauno TI pažyma apie laikymo sąlygas bei pareiškėjo įskaitos ir kameros kortelių duomenys. Kadangi Kauno TI veiksmai buvo teisėti bei pagrįsti teisės aktų nuostatomis, pareiškėjo reikalavimas dėl 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas. Kauno TI pažymi, kad pareiškėjas nenurodė objektyvių priežasčių, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas arba neteisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas M. G. kildina iš Kauno TI veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

14. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo M. G. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas (tinkamą kieto inventoriaus skaičių) buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

15. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Apeliacinį skundą grindžia aplinkybėmis, kad visą laikotarpį buvo suvaržytas pareiškėjo judėjimas, dėl ko jis patyrė fizinius bei psichologinius nepatogumus, išgyvenimus, konfliktines situacijas ir pablogėjo bendravimo galimybės.

16. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos minėto apeliacinio skundo ribos.

17. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas neginčija aplinkybės, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu kameroje Nr. 163 nebuvo užtikrintas tinkamas kietojo inventoriaus skaičiaus, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis pažeidimas laikomas nustatytu.

18. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, jog pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas pareiškėjui tekusį kameros plotą, turėjo iš jo atimti sanitarinio mazgo ir baldų užimamą plotą, teisėjų kolegija pažymi, kad asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame teisiniame reguliavime (Įsakyme) nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017; 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-662/2017; 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2017; 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017). Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas dėl vienam asmeniui tekusio kameros ploto tardymo izoliatoriuje, vadovaudamasis EŽTT sprendimu byloje Muršić prieš Kroatiją, atsižvelgia į plotą, skirtą sanitariniam įrenginiui kameroje, nustatydamas, ar minimalus kameros plotas, tekęs vienam asmeniui, tokiu būdu nebuvo mažesnis nei 3 kv. m ir nebuvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, tačiau nacionalinės teisės prasme, toks vertinimas neatliekamas (žr., pvz., 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3564-261/2017; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-321-822/2018; 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4428-756/2018).

19. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu kamerose teko nuo 4,1 kv. m iki 5,47 kv. m ploto, t. y. buvo užtikrinta tiek ploto, kiek nustato nacionalinės teisės aktai, todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog minimali teisės aktais nustatyta kameros ploto norma nebuvo pažeista.

20. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o apsiriboti pažeidimo pripažinimu, pažymėtina, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas.

21. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98); 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)).

22. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri yra atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str. 1 d.).

23. Teisingas neturtinės žalos atlyginimas numato būtinybę ne tik užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą ir proporcingumo principo laikymąsi, bet ir kuo labiau individualizuoti neturtinės žalos atlyginimo nustatymo procesą, įvertinti konkretaus nukentėjusiojo situaciją, jei to reikia teisingumui konkrečioje byloje užtikrinti. Taigi esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį, aplinkybes, sunkumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2013; kt.).

24. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad teisės pažeidimo pripažinimo pakanka pareiškėjo pažeistai teisei apginti, todėl nepriteisė pareiškėjui piniginės kompensacijos.

25. Atsižvelgiant į nustatytą pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį ir jo trukmę, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Pažymėtina, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjas būtų teikęs atsakovo atstovo administracijai prašymus raštu dėl aprūpinimo kietuoju inventoriumi (pareiškėjas ir apeliaciniame skunde nenurodo jokių konkrečių duomenų apie tokių prašymų teikimą), kurie patvirtintų, jog pareiškėjui šis klausimas būtų buvęs itin aktualus.

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytas pareiškėjo teisių pažeidimas galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo.

27. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

28. Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. G. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė