2022-03-23 Nr. ANB-515-4-36-3-00214-2020-7 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Administracinio nusižengimo byla Nr. 2AT-27-719/2022

Teisminio proceso Nr. 4-36-3-00214-2020-7

Procesinio sprendimo kategorija 2.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Pranytės-Zalieckienės (kolegijos pirmininkė), Alvydo Pikelio ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patrauktos L. L. prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio nusižengimo bylą dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato 2020 m. lapkričio 24 d. nutarimo, Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. vasario 17 d. nutarties ir Šiaulių apygardos teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutarties.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato 2020 m. lapkričio 24 d. nutarimu L. L. pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 45 straipsnio 4 dalį nubausta 1000 Eur bauda už tai, kad 2020 m. spalio 17 d. 13.00 val. paskelbto karantino Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. spalio 7 d. nutarimu Nr. 1069 „Dėl karantino Raseinių rajono savivaldybės teritorijoje paskelbimo“ (toliau – ir Vyriausybės nutarimas) laikotarpiu nedėvėjo nosį ir burną dengiančios apsaugos priemonės būdama Raseinių r., Blinstrubiškių socialinės globos namų teritorijoje; taip sukėlė pavojų išplisti COVID-19 ligai ir tokiais savo veiksmais nesilaikė Vyriausybės nutarimo 2.1.2.2 punkto reikalavimų.

2. Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. vasario 17 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patrauktos L. L. skundas patenkintas iš dalies, pakeista Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato 2020 m. lapkričio 24 d. nutarimo dalis dėl paskirtos baudos dydžio, sumažinant L. L. paskirtos baudos dydį iki 550 Eur. Kita nutarimo dalis palikta nepakeista.

3. Šiaulių apygardos teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patrauktos L. L. apeliacinis skundas atmestas, Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. vasario 17 d. nutartis palikta nepakeista.

4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2021 m. liepos 22 d. nutartimi priimtas administracinėn atsakomybėn patrauktos L. L. prašymas ir jos administracinio nusižengimo byla atnaujinta.

II. Prašymo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą teisiniai argumentai

5. Pareiškėja prašo panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato 2020 m. lapkričio 24 d. nutarimą, Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. vasario 17 d. nutartį, Šiaulių apygardos teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariatui. Pareiškėja prašyme nurodo:

5.1. Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas, priimdami skundžiamas nutartis, padarė esminius materialiosios ir proceso teisės pažeidimus, šie pažeidimai turėjo įtakos neteisėtoms nutartims priimti, t. y. teismai netinkamai aiškino ir taikė ANK 45 straipsnio 4 dalį, pažeidė ANK 567 straipsnio 3 dalį, pagal kurią įrodinėjimo pareigos negalima perkelti administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui, ANK 569 straipsnio 4 dalies nuostatas dėl įrodymų vertinimo, o apeliacinės instancijos teismas dar pažeidė ANK 652 straipsnio 1 dalį neatsakęs į vieną iš esminių apeliacinio skundo argumentų. Be to, šio teismo išvada, kad teismas neprivalo vadovautis apeliaciniame skunde nurodyta teismų suformuota praktika (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-307-873/2020), prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, kuris suponuoja jurisprudencijos tęstinumą.

5.2. Asmens padarytą veiką kvalifikuojant pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį nepakanka vien tik nustatyti (įrodyti) faktą, kad buvo padarytas ANK 45 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės aktų pažeidimas, – administracinio nusižengimo byloje turi būti įrodyta, kad konkretaus asmens veika sukėlė pavojų išplisti pavojingai ar ypač pavojingai užkrečiamajai ligai. Taigi, jeigu administracinio nusižengimo byloje įrodyta, kad minėtų teisės aktų pažeidimas buvo padarytas, tačiau nėra surinkta įrodymų, kurie patvirtintų, kad toks pažeidimas sukėlė realų pavojų išplisti užkrečiamajai ligai, asmens padaryta veika pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį negali būti kvalifikuojama, kadangi byloje nėra nustatytas ir įrodytas vienas iš asmens veikai pagal šią teisės normą kvalifikuoti privalomų administracinio nusižengimo sudėties požymių – sukeltas pavojus išplisti pavojingai ar ypač pavojingai užkrečiamajai ligai. Teisės doktrinoje taip pat apkreipiamas dėmesys į tai, kad, kvalifikuojant administracinį nusižengimą pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį, turi būti nustatyta, jog, pažeidus nurodytus teisės aktus, buvo sukeltas pavojus išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms (padariniai), o nenustačius šių aplinkybių, administracinis nusižengimas perkvalifikuotinas iš ANK 45 straipsnio 4 dalies į ANK 45 straipsnio 1 dalį.

5.3. Nagrinėjamoje byloje neįrodytas vienas iš padarytai veikai pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį inkriminuoti būtinų administracinio nusižengimo sudėties požymių, t. y. kad pareiškėjos veika sukėlė realų pavojų išplisti užkrečiamajai ligai COVID-19. Vadovaujantis visuotinai žinomu faktu, kad COVID-19 ligą sukeliantis SARS-CoV-2 virusas nuo žmogaus žmogui yra perduodamas tik sąlyčio su sergančiu asmeniu metu, nėra pagrindo pripažinti, jog konkretaus asmens padaryta veika (ANK 45 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės aktų pažeidimas) sukėlė pavojų išplisti užkrečiamajai ligai COVID-19, jeigu byloje nėra įrodyta, kad: 1) konkretus priešingą teisei veiką padaręs asmuo pažeidimo padarymo metu buvo užkrečiamąją ligą sukeliančio viruso nešiotojas; 2) su administracinėn atsakomybėn traukiamu asmeniu pažeidimo vietoje buvę kiti asmenys pažeidimo metu buvo užkrečiamąją ligą sukeliančio viruso nešiotojais. Pagal Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo (toliau ir – ŽULPKĮ) 9 straipsnį asmenys, kurie neprivalo būti hospitalizuoti ir (ar) izoliuotis dėl užkrečiamosios ligos, nėra laikomi pavojingais asmenimis, nes nuo jų negali užsikrėsti kiti asmenys. Vadinasi, tas asmuo, kuris neserga užkrečiamąja liga, kuris nėra įtariamas, kad serga užkrečiamąja liga, taip pat tas asmuo, kuris nėra pripažintas turėjęs sąlytį su sergančiu užkrečiamąja liga asmeniu (ir dėl to neprivalo izoliuotis), šio įstatymo kontekste yra laikomas nepavojingu asmeniu (nuo jo negali užsikrėsti kiti asmenys), todėl asmenys, kuriuos įstatymas laiko nepavojingais asmenimis, objektyviai negali kelti pavojaus išplisti užkrečiamajai ligai.

5.4. Be to, būtina nustatyti ir įrodyti, kad tuo atveju, jei pažeidimas nebūtų buvęs padarytas, t. y. jei šiuo atveju pareiškėja kaukę būtų dėvėjusi, pavojus išplisti užkrečiamajai ligai nebūtų kilęs. Tiek Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, tiek Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, tiek ir atlikti moksliniai tyrimai nurodo, jog kaukės dėvėjimas tik sumažina riziką užsikrėsti (užkrėsti) COVID-19 liga, tačiau visiškai šio pavojaus neeliminuoja. Taigi kaukės nedėvėjimas bet kuriuo atveju negalėtų būti traktuojamas kaip teisės pažeidimas, kuris sukelia pavojų išplisti ligai, – aplinkybė, kad kaukės dėvėjimas tik sumažina riziką užsikrėsti COVID-19 liga, bet šio pavojaus visiškai neeliminuoja, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad kaukės nedėvėjimas sukelia pavojų išplisti COVID-19 ligai, kadangi pavojus plisti COVID-19 ligai kyla (egzistuoja) tiek kaukę dėvint, tiek jos nedėvint. Pažymėtina, kad į šį argumentą apeliacinės instancijos teismas neatsakė.

5.5. Teismai pripažino, kad byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad 2020 m. spalio 17 d. pareiškėja sirgo COVID-19 liga ir (ar) kad buvo COVID-19 ligą sukeliančio SARS-CoV-2 viruso nešiotoja. Tačiau nenustatė ir to, kad byloje yra surinkti duomenys, patvirtinantys, jog pažeidimo padarymo dieną ji sirgo šia liga. Tai galėtų būti laikoma pagrindu pripažinti, kad padarytas pažeidimas sukėlė realų (o ne menamą) pavojų išplisti užkrečiamajai ligai. Kita vertus, teismas padarė nelogišką išvadą, kuriai pritarė ir apeliacinės instancijos teismas, t. y. kad net ir tuo atveju, jei pareiškėja būtų pateikusi neigiamą testo rezultatą, tai nereiškia, kad asmuo neserga COVID-19 liga. Tokia teismo išvada reiškia, kad teismas pripažino, jog testai, kurie naudojami COVID-19 ligai nustatyti, gali būti klaidingi, todėl kyla klausimas, kokiu kitu būdu asmuo galėtų įrodyti, kad jis neserga COVID-19 liga. Be to, pirmosios instancijos teismas gynybos argumentą, kad asmuo negali užkrėsti kito asmens ar užsikrėsti nuo kito asmens, jei jis pats ar kitas asmuo, su kuriuo yra bendraujama, nėra ligą sukeliančio užkrato nešiotojas, įvertino kaip deklaratyvų ir pažymėjo, kad veikos kvalifikavimui pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį užtenka nustatyti vien tik faktą, kad pažeidimas buvo padarytas.

6. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato viršininkas Artūras Košikas atsiliepimu į pareiškėjos prašymą prašo jo netenkinti ir palikti galioti skundžiamus institucijos nutarimą ir teismų nutartis. Atsiliepime į prašymą nurodoma:

6.1. Ginčijami institucijos ir teismų sprendimai priimti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjus surinktą tyrimo medžiagą. Nors pažeidėja L. L. neigia savo kaltę dėl jai inkriminuoto administracinio nusižengimo, tačiau jos kaltė padarius ANK 45 straipsnio 4 dalyje nurodytą administracinį nusižengimą įrodyta bylos medžiaga. Iš vaizdo medžiagos akivaizdžiai matyti, kad ji nedėvi apsauginės veido kaukės ar kitų apsaugos priemonių, dengiančių kvėpavimo takus. L. L. neigia, kad nesilaikė Vyriausybės nutarimo 2.1.2.2 punkto reikalavimo, kuris nustatė įpareigojimą vyresniems nei 6 metų asmenims viešosiose vietose dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones (veido kaukes, raspiratorius ar kitas priemones), išskyrus valgant ir geriant viešojo maitinimo organizavimo vietose, taip pat paslaugos teikimo metu, kai paslaugos negalima suteikti paslaugos gavėjui būnant su kauke. Nors ji neginčija, kad veido apsauginių priemonių nedėvėjo, tačiau ginčija tą faktą, kad buvo viruso nešiotoja ir kad nedėvėdama kaukės ji sukėlė realų pavojų išplisti užkrečiamajai ligai (COVID-19). Nusižengimo padarymo metu, t. y. 2020 m. spalio 17 d., Raseinių r. nuo 2020 m. spalio 9 d. 0.00 val. iki 2020 m. spalio 23 d. 24.00 val. buvo paskelbtas karantinas (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. spalio 7 d. nutarimas Nr. 1069 „Dėl karantino Raseinių rajono savivaldybės teritorijoje paskelbimo“), nes ši teritorija buvo viena iš didžiausių koronaviruso židinių Lietuvoje ir veido apsaugos priemones dėvėti viešoje vietoje buvo privaloma. L. L. nesilaikė tuo metu nustatytų draudimų ir taip padarė administracinį nusižengimą, nurodytą ANK 45 straipsnio 4 dalyje.

6.2. Skiriant administracinę nuobaudą pareiškėjai, atsižvelgta į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pavojingumą, kaltės formą ir rūšį, nusižengimo padarymo aplinkybes – esant itin nepalankiai epideminei COVID-19 (koronavirusinės infekcijos) situacijai ir Lietuvos Respublikoje paskelbto karantino laikotarpiu, tai, kad tokia veika susijusi su itin svarbiomis vertybėmis – žmonių gyvybės ir sveikatos apsauga. Įvertintina ir ta aplinkybė, kad Raseinių r. šia infekcija jau buvo užsikrėtusi didelė dalis gyventojų.

III. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išvados

7. Administracinėn atsakomybėn patrauktos L. L. prašymas netenkintinas.

Dėl ANK 45 straipsnio 4 dalies taikymo

8. Atsakomybė už ANK 45 straipsnio 1 dalyje nurodytų norminių teisės aktų pažeidimą pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį kyla tuomet, kai tokia veika: 1) sukeltas pavojus išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms; 2) jos padarytos karo, nepaprastosios padėties, mobilizacijos, karantino, riboto karantino metu, taip pat susidarius ekstremaliajai situacijai ar ekstremaliajam įvykiui, jeigu ekstremalioji situacija ar ekstremalusis įvykis kelia pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai.

9. Pavojingomis ir ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis laikomos ligos, kurios įstatymu nustatyta tvarka yra įtrauktos į tokių ligų sąrašus. Šiai bylai aktualiu atveju COVID-19 yra įtraukta į 2002 m. birželio 13 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 278 „Dėl Pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų, dėl kurių ligoniai, asmenys, įtariami, kad serga pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, asmenys, turėję sąlytį, ar šių ligų sukėlėjų nešiotojai turi būti hospitalizuojami ir (ar) izoliuojami, tiriami ir (ar) gydomi privalomai, sąrašo patvirtinimo“ su vėlesniais pakeitimais patvirtintą ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų sąrašą.

10. Sukėlimas pavojaus išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms yra savarankiškas požymis, kuris sudaro įrodinėjimo dalyką ir negali būti preziumuojamas vien tik nustačius ANK 45 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės aktų pažeidimo padarymo faktą šio straipsnio 4 dalies dispozicijoje nurodytu metu (esant karo, nepaprastosios padėties, karantino ir kt. situacijai).

11. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad ANK 45 straipsnio 4 dalies prasme pavojų išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms gali sukelti asmens nesilaikymas teisės aktų, priimtų šių ligų profilaktikos ir kontrolės srityje. Šis požymis inkriminuotinas, kai asmenys pažeidžia ŽULPKĮ nustatytas jiems pareigas, kai ligoniai ir asmenys, turėję sąlytį ar įtariami, kad serga pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, šių ligų, įrašytų į šio įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nurodytą sąrašą, sukėlėjų nešiotojai atsisako arba vengia hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo (ŽULPKĮ 9 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kai tokia veika neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Tačiau šis požymis gali būti inkriminuojamas ir kitais atvejais, pvz., kai plintant ypač pavojingai užkrečiamajai ligai asmuo pažeidžia kitas teisės aktuose nustatytas priemones, skirtas šios ligos plitimui suvaldyti. Tai yra vertinamasis požymis, kurio buvimą ar nebuvimą konkrečioje asmens veikoje nustato teismas ar bylą nagrinėjanti institucija (pareigūnas). Sprendžiant dėl šio požymio buvimo, kiekvienu atveju turi būti atsižvelgta į konkrečią situaciją, įvertinant turimas mokslines žinias apie pavojingą ar ypač pavojingą užkrečiamąją ligą – tos ligos šaltinius, sukėlėjų perdavimo žmogui būdus ir ypatumus bei pagal konkrečiu asmens elgesiu sukeliamą riziką tokiai ligai plisti ir pan. Pažeidimas kvalifikuojamas pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį tik esant nustatytoms abiem pirmiau paminėtoms šios straipsnio dalies dispozicijoje nurodytoms sąlygoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis atnaujintoje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-7-23-511/2022).

12. Pažymėtina, kad jei pavojų kitam asmeniui užsikrėsti pavojinga ar ypač pavojinga užkrečiamąja liga sukėlė asmuo, jau būdamas medicinos įstaigos informuotas apie savo ligą ir įspėtas dėl apsaugos priemonių, kurių jis privalo laikytis bendraudamas su žmonėmis, veika kvalifikuotina pagal BK 277 straipsnio 1 dalį. O realių pasekmių sukėlimo atveju, t. y. jeigu dėl sveikatos apsaugos reikalavimų ar užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės taisyklių pažeidimo išplito liga ar kilo epidemija, veika kvalifikuotina pagal BK 277 straipsnio 2 dalį.

13. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad L. L. paskelbto karantino Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. spalio 7 d. nutarimu Nr. 1069 „Dėl karantino Raseinių rajono savivaldybės teritorijoje paskelbimo“ (toliau – ir Vyriausybės nutarimas) laikotarpiu nedėvėjo nosį ir burną dengiančios apsaugos priemonės būdama Raseinių r., Blinstrubiškių socialinės globos namų teritorijoje; taip sukėlė pavojų išplisti COVID-19 ligai ir tokiais savo veiksmais nesilaikė Vyriausybės nutarimo 2.1.2.2 punkto reikalavimų.

14. Byloje nustatyta ir nekyla ginčo dėl to, kad ši veika padaryta esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai ir karantinui visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje dėl ypač pavojingos užkrečiamosios ligos koronaviruso (COVID-19) plitimo grėsmės. Taip pat nekyla ginčo ir dėl to, kad pareiškėja viešoje vietoje buvo be nosį ir burną dengiančios kaukės. Keliamas klausimas – ar tokiais veiksmais sukeltas realus pavojaus išplisti COVID-19 ligai, t. y. ginčijamas pavojaus išplisti ypač pavojingoms ligoms sukėlimo požymio nustatymas pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį.

15. Aptariama liga tiek pagal Pasaulio sveikatos organizacijos, tiek pagal Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro pateikiamus mokslinius duomenis pirmiausia plinta perduodant iš žmogaus žmogui per lašelius ir aerozolius, susidarančius kvėpuojant, kalbant ar kosint įkvėpus arba nusėdus ant gleivinės, ir ypač uždarose patalpose. Liga pasižymi labai dideliu užkrečiamumu, prie šios ligos plitimo gali prisidėti žmonės, turintys nežymių ligos simptomų arba net jų neturintys. Šiuo atveju svarbu ir tai, kad asmuo gali užsikrėsti šia liga ir nekontroliuojamai ją platinti net pats to nežinodamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis atnaujintoje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-7-23-511/2022).

16. Nagrinėjamu atveju pažeidėja buvo be nosį ir burną dengiančios veido kaukės viešoje vietoje – Blinstrubiškių socialinės globos namų teritorijoje; buvo grupėje kitų asmenų, kurie taip pat nedėvėjo nosį ir burną dengiančių apsaugos priemonių ir buvo organizuotai susirinkę norėdami patekti į globos namus savanoriauti; bendravo su globos namų darbuotoju, nors žinojo, kad šioje įstaigoje (kurioje gyvena didesnės rizikos užsikrėsti COVID-19 liga grupėms priklausantys asmenys) tuo metu buvo koronaviruso židinys; be to, Raseiniuose tuo metu buvo itin nepalanki epideminė situacija, todėl asmenys, tai žinodami, privalėjo dar atsakingiau elgtis ir laikytis Vyriausybės nutarimo reikalavimų. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su žemesniųjų instancijų teismų argumentais, kad, atsižvelgiant į patvirtintus duomenis apie minimą infekciją (galimi besimptomiai ligos atvejai), jei asmuo nebuvo pasidaręs testo, jis negalėjo būti užtikrintas, jog pats nebuvo užsikrėtęs COVID-19 virusu. Todėl konstatuotina, kad toks pareiškėjos elgesys pagrįstai įvertintas kaip sukėlęs pavojų tokiai ligai išplisti. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja analogišką klausimą kėlė ir apeliaciniame skunde. Į šį klausimą motyvuotai atsakė apygardos teismas, kurio motyvai papildomai nekartojami.

17. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės ir apygardos teismai, pripažindami, jog L. L. veika atitinka ANK 45 straipsnio 4 dalyje nustatytus administracinio nusižengimo sudėties požymius, esminių proceso ir materialiosios teisės pažeidimų nepadarė (ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punktas), todėl tenkinti L. L. prašymą nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 14 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Palikti nepakeistas Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. vasario 17 d. nutartį ir Šiaulių apygardos teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutartį.

Teisėjai Daiva Pranytė-Zalieckienė

Alvydas Pikelis

Artūras Ridikas