2024-01-17 Nr. AB-1162-3-61-3-07875-2023-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1028-815/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07875-2023-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. sausio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. (E. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. P. (E. P.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas).

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas E. P. (E. P.) (toliau – ir pareiškėjas) skunde prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2023 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. 23S115457 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Migracijos departamento Sprendimu atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, motyvuojant tuo, jog pareiškėjas dirbo Rusijos Federacijos (toliau – ir Rusija) pasienio padaliniuose, todėl neva yra lojalus valstybei-agresorei, tačiau nėra pagrindo sutikti su Sprendimu, kadangi jis nėra motyvuotas.

2.2. Jis buvo paprastas pasienio pareigūnas, kuriam nebuvo suteikti jokie įgaliojimai, nebuvo leista dirbti su slapta informacija. Pareiškėjas buvo atstatydintas dėl sutarties nesilaikymo. Įsakymas dėl atleidimo buvo priimtas 2019 m. kovo mėn., atleidimo procesas truko beveik metus. Pareiškėjas nuo 2019 m. rugpjūčio 20 d. iki 2020 m. gegužės 27 d. turėjo Lietuvos Respublikos (toliau – ir Lietuva) nacionalinę vizą, nuo 2020 m. sausio 5 d. iki 2020 m. liepos 5 d. Didžiosios Britanijos nacionalinę vizą, nuo 2020 m. vasario 23 d. iki 2020 m. kovo 15 d., nuo 2020 m. liepos 30 d. iki 2020 m. sausio 8 d. ir nuo 2021 m. sausio 19 d. iki 2022 m. sausio 18 d. bei 2022 m. vasario 1 d. iki 2023 m. sausio 31 d. turėjo Lenkijos Respublikos (toliau – ir Lenkija) nacionalinę vizą. Nei viena minėta valstybė nenustatė priežasčių, kad pareiškėjas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, tačiau atsakovas be jokio tyrimo padarė tokias išvadas. Pareiškėjas jokių socialinių santykių su giminaičiais Kaliningrade nepalaiko, griežtai smerkia Rusijos veiksmus, važinėja su transporto priemone užrašu „Mirk Putine“. Pareiškėjas yra paieškomas Rusijoje, jam yra užraustos visos viešos paslaugos, todėl yra akivaizdu, kad toks asmuo nėra ir negali būti lojalus Rusijai.

2.3. Sprendimas yra visiškai nepagrįstas, jame net nenurodoma kaip buvo nustatytas pareiškėjo lojalumas. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSD) vertinimas, kad pareiškėjas, dirbdamas pasienyje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, yra visiškai nepagrįstas ir deklaratyvaus pobūdžio – pareiškėjas dirbo elementarų darbą pasienyje ir nuo to laiko jis neturi jokių ryšių su jokiomis institucijomis, gyvena, kaip paprastas, eilinis pilietis, kategoriškai nusistatęs prieš režimą. Todėl, VSD vertinimas, kad pareiškėjas yra lojalus Rusijos Federacijai ir palaiko jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui bei kad jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo, yra visiškai niekuo nepagrįstas bei neįrodytas.

2.4. Sprendimas grindžiamas tik VSD išvada, jokio tyrimo ar argumentų atsakovas nepridėjo, jokios aplinkybės nebuvo tiriamos, pareiškėjas individualiai nebuvo vertinamas, pareiškėjui nėra suprantama iš kokių požymių buvo sprendžiama apie jo grėsmę valstybės saugumui. Nors atsakovas Sprendime daug kalba apie Rusijos, kaip valstybės agresiją, apie jos pradėtus karinius veiksmus Ukrainos teritorijoje, apie karo nusikaltimus, tautos genocidą, kad Rusija yra terorizmą remianti ir vykdanti valstybė, tačiau visiškai nepagrįstai visą atsakomybę perkelia pareiškėjui vien todėl, kad jis yra šios valstybės pilietis ir sutapatina jį su Rusijos valdžia. Atsakovas pareiškėjo neiškvietė į apklausą ir net neleido apsiginti nuo iškeltų įtarimų bei nesudarė galimybių apsiginti bei pateikti paaiškinimus bei įrodymus, paneigiančius atsakovo įtarimus.

2.5. Vilniaus apygardos administracinio teismas 2023 m. kovo 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-3470-595/2023 išnagrinėjo iš esmės panašią situaciją, kuomet Rusijos piliečiui tarnaujant iki 2002 metų Rusijos Federacijos armijoje buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, tačiau teismas atsakovo sprendimą panaikino (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1722-415/2023 paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą).

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:

4.1. Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas, remiantis VSD pateikta išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. VSD vertinimu, atsižvelgiant į šiandieninę geopolitinę situaciją, pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti, tuo labiau, kad ši išvada nėra nemotyvuota.

4.2. Ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Iš Sprendimo turinio matyti, kad, nors esminis sprendimo pagrindas ir yra VSD išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą (pvz., įvertino pareiškėjo socialinius, šeimyninius, ekonominius ryšius), todėl negalima teigti, jog Migracijos departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo.

4.3. Išvada yra pagrįsta darbu Rusijos Federacijos institucijoms, lojalumu joms, t. y. remiantis asmeniškai su pareiškėjo susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis (jo darbine veikla). Reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje pasisakoma, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus konkrečius veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie keliamą grėsmę valstybės saugumui.

4.4. Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatė, kad pareiškėjui nacionalinė viza nebuvo išduota, leidimas laikinai gyventi nebuvo išduotas. Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra. Vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad pareiškėjas Lietuvoje buvo įdarbintas 2023 m. gegužės 16 d., Lietuvoje lankydavosi su trumpalaikiais vienos ar kelių dienų vizitais. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl leidimo užsieniečiui laikinai gyventi, t. y. dėl galimybės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse.

4.5. Nesutinka su skundo motyvais, jog Migracijos departamentas neišklausė pareiškėjo. Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas, remiantis VSD pateikta išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nenumato pareigos Migracijos departamentui apklausti užsienietį prieš priimant jam nepalankų sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad sprendimas yra priimamas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui.

4.6. Pareiškėjo skunde nurodyta Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. eI2-3470-595/2023 su nagrinėjama byla nėra tapačios. Šiuo atveju pareiškėjas Rusijos Federacijos pasienio tarnyboje tarnavo nuo 1998 m. iki 2019 m. t. y. 21 metus nepertraukiamai ir iš ten išėjo ne savo noru, o buvo atstatydintas, tai įvyko palyginus neseniai. Pareiškėjo skunde nurodytoje administracinėje byloje užsienietis TSRS ir Rusijos Federacijos armijoje tarnavo nuo 1985 m. iki 2002 m., t .y. 17 metų ir tarnybą baigė prieš 21 metus.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į skundą nurodė, kad:

6.1. Pareiškėjas, atsakydamas į Migracijos departamento pateikto klausimyno 2 klausimą nurodė, jog 1998–2019 m. tarnavo Rusijos Federacijos pasienio tarnyboje. Taigi, pareiškėjas, tarnaudamas Rusijos Federacijos pasienio tarnyboje, išreiškė lojalumą Rusijos Federacijai ir palaikė Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei prižiūri Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Pareiškėjo ryšiai su tam tikromis tarnybomis visada bus laikomi keliančiais grėsmę nacionalinio saugumo interesams. Ryšių su grėsmę keliančiais subjektais turėjimas gali būti laikomas pažeidžiamumą suponuojančia aplinkybe, kartu sudarantis pagrindą išvadai apie tokių ryšių turinčio asmens buvimo Lietuvoje galinčią kilti grėsmę valstybės saugumui. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje ne kartą pasisakyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, o valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek EŽTT praktikoje.

6.2. Pareiškėjo pridėta automobilio su užrašu nuotrauka ar kompiuterio ekrano nuotrauka, rodanti, kad jo paso duomenys yra tikrinami (kad galėtų naudotis viešosiomis paslaugomis), objektyviai negali paliudyti jo priešiškumą Rusijos oficialiosios valdžios politikai, ypač, kaip pareiškėjas net ir po 2014 m. įvykių Kryme toliau dirbo Rusijos valstybės institucijoje.

6.3. Pareiškėjas VSD pripažintas kaip galintis kelti grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai, skunde išdėstytos aplinkybės ir kiti skunde nurodyti argumentai negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų teisėtai gyvenęs Lietuvos Respublikoje, kad jį ir Lietuvos Respubliką sietų glaudūs ekonominiai ir (ar) socialiniai ryšiai.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimu pareiškėjo E. P. skundą atmetė.

8. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad:

8.1. Pareiškėjas (Rusijos pilietis) Lietuvoje buvo įdarbintas 2023 m. gegužės 16 d. bei Lietuvoje lankydavosi su trumpalaikiais vienos ar kelių dienų vizitais. Pareiškėjui Lietuvos Respublikos nacionalinė viza nebuvo išduota bei leidimas laikinai gyventi nebuvo išduotas. Pareiškėjas nuo 2020 m. sausio 5 d. iki 2020 m. liepos 5 d. turėjo Didžiosios Britanijos nacionalinę vizą, o nuo 2020 m. vasario 23 d. (su pertraukomis) iki 2023 m. sausio 31 d. turėjo Lenkijos nacionalinę vizą. Registruose ar duomenų bazėse nėra duomenų, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, taip pat apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje.

8.2. Pareiškėjas 2023 m. gegužės 19 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė darbo pagrindu, ketindamas dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Atsakydamas į klausimyno 3 klausimą (Ar esate atlikęs privalomąją karinę tarnybą? Jeigu taip, pateikite informaciją kada ir kur atlikote karinę tarnybą (valstybė, laikotarpis, kokios karinės pajėgos, karinis dalinys, turėtas karinis laipsnis), nurodė, kad 1997–2019 m. mokėsi, atliko karinę tarnybą, buvo karininku pasienio daliniuose, turėjo nuo leitenanto iki papulkininkio karinius laipsnius.

8.3. VSD 2023 m. liepos 3 d. pateikė išvadą Nr. 18-7239 (toliau – ir Išvada), kurioje nurodyta, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas, tarnaudamas Rusijos Federacijos pasienio tarnyboje, privalėjo būti lojalus Rusijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

8.4. Migracijos departamentas 2023 m. liepos 24 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo nusprendė atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.), atsižvelgiant į VSD pateiktą Išvadą.

9. Teismas vertino, kad Migracijos departamentas turėjo pakankamą pagrindą priimti ginčijamą Sprendimą, nes VSD Išvadoje pateikta informacija yra pakankama daryti išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas neturi ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, taip pat pareiškėjui Lietuvos Respublikos nacionalinė viza / leidimas laikinai gyventi niekada nebuvo išduoti, o Lietuvoje dirba nuo 2023 m. gegužės 16 d. Atitinkamai pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, kadangi pareiškėjas nuo 1997 m. iki 2019 m. (22 metus) mokėsi, atliko karinę tarnybą, buvo karininku pasienio daliniuose, turėjo nuo leitenanto iki papulkininkio karinius laipsnius. Teismas pažymėjo, kad šiuo aspektu, be kita ko, yra aktualus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas byloje Nr. 19-A/2021, kuriame nurodyta, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Teismo vertinimu, vien faktai, jog pareiškėjas Rusijos Federacijoje 22 metus mokėsi, atliko karinę tarnybą, buvo karininku pasienio daliniuose, turėjo nuo leitenanto iki papulkininkio karinius laipsnius, o šiuo metu dirba Lietuvos įmonėje vairuotoju ypatingai trumpą laiką (nuo 2023 m. gegužės 16 d.), savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis teisėsaugos institucijomis yra išnykusi.

10. Teismas pažymėjo, kad Sprendimas priimtas ne dėl to, kad pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis, o dėl to, jog VSD pateikta informacija nustatyta, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Vien tai, jog Sprendime nevertinta, jog pareiškėjas nepalaiko Rusijos Federacijos režimo, nereiškia, jog tai sudarytų pagrindą priimti pareiškėjui palankų sprendimą. Byloje pareiškėjo pridėta automobilio su užrašu nuotrauka ar kompiuterio ekrano nuotrauka, rodanti, jog pareiškėjo paso duomenys yra tikrinami (kad galėtų naudotis viešosiomis paslaugomis), nepaneigia pareiškėjo 22 metų mokymosi / tarnavimo / gautų karinių laipsnių Rusijoje, pabrėžiant ir tai, jog pareiškėjas ir po 2014 m. įvykių Kryme toliau dirbo / tarnavo Rusijos valstybės institucijoje.

11. Nustačius bei pačiam pareiškėjui patvirtinus, jog jis ilgą laiką, t. y. 1997–2002 m. buvo Pasienio tarnybos Kaliningrado karinio instituto kariūnas, 2002–2007 m. buvo Kaliningrado pasienio rinktinės pasienio postų pareigūnas, 2007–2010 m. buvo patikros punkto pareigūnas Zheleznodorozhny kaime, Kaliningrado srityje ir Kaliningrado komerciniame uoste, 2010–2012 m. buvo sienos kontrolės pareigūnas De-Kastri kaime, Chabarovsko teritorijoje, 2012–2015 m. buvo Chabarovsko pasienio instituto adjunktas, 2015–2019 m. pasienio kontrolės skyriaus pareigūnas Vanino kaime, Chabarovsko teritorijoje, teismas darė išvadą, kad dėl to gali kilti grėsmė Lietuvos valstybės saugumui.

12. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad Migracijos departamentas neteisėtai neatliko jo individualios apklausos. Teismas pažymėjo, kad Įstatymas nenumato pareigos Migracijos departamentui apklausti užsienietį prieš priimant jam nepalankų sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad sprendimas yra priimamas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui.

13. Teismas konstatavo, kad Sprendimas priimtas tinkamai išnagrinėjus faktinę pareiškėjo situaciją, yra pagrįstas tinkamai pritaikius teisės normas, todėl nėra pagrindo jį naikinti nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais argumentais.

14. Teismas nurodė, kad galutinis teismo procesinis sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, todėl jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. 15. Pareiškėjas E. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir skundą tenkinti, t. y. panaikinti Migracijos departamento Sprendimą ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Pareiškėjas taip pat prašo iš atsakovo priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus, kad jis buvo paprastas pasienio pareigūnas, kuriam nebuvo suteikti jokie įgaliojimai, nebuvo leista dirbti su slapta informacija; jis nepalaiko jokių socialinių santykių su giminaičiais Kaliningrade, smerkia Rusijos veiksmus ir nepalaiko Rusijos režimo, yra paieškomas Rusijoje; Migracijos Sprendimas, paremtas tik VSD Išvada, tačiau atsakovas pats jokio tyrimo neatliko, nekvietė pareiškėjo į apklausą ir neleido apsiginti nuo iškeltų įtarimų, pateikti paaiškinimus bei įrodymus, paneigiančius atsakovo įtarimus; Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. kovo 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-3470-595/2023 išnagrinėjo iš esmės panašią situaciją ir atsakovo sprendimą panaikino, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. gegužės 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1722-415/2023 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde papildomai pažymi, kad:

16.1. Jis pateikė visus įrodymus, kurie aiškiai pagrindžia, kad jis yra priešiškai nusiteikęs Rusijos režimui, jo nepalaiko, viešai deklaruoja savo nuomonę, kad režimą valdantis asmuo turi mirti (tokia pozicija grindžiama užrašu ant automobilio galinio dangčio), tačiau pirmosios instancijos teismas individualiai nevertindamas situacijos, net nevertino pareiškėjo pozicijos ir įrodymų. Šiuo atveju palikus nepakeistą sprendimą, pareiškėjui grįžus namo su savo šeima, jis bus teisiamas dėl savo pozicijos deklaravimo, todėl skundas turėjo būti įvertintas individualiai, o ne paremtas šablonine VSD Išvada.

16.2. Pirmosios instancijos teismo sprendime nepasisakė dėl pareiškėjo išsakytos pozicijos 2023 m. lapkričio 8 d. teismo posėdžio metu (pvz., „joks sveiko proto žmogus negyventų Rusijoje“). Teismo posėdžio metu Migracijos departamento atstovė nurodė, kad su skundu pateikti įrodymai būtų vertinami priimant sprendimą ir duomenų apie pareiškėjo poziciją atsakovas iki priimant Sprendimą neturėjo. Nevertinus įrodymų bei pareiškėjo pozicijos nebuvo galima spręsti apie jo lojalumą režimui. Teismas nevertino, kad pareiškėjas su visa savo šeima išvyko iš Rusijos, siekdamas išvengti bet kokio persekiojimo dėl savo išsakytų žodžių atleidimo dieną (komisijoje jis nurodė šlovė Ukrainai).

17. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimą.

18. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus bei sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais motyvais, papildomai pažymi, kad pareiškėjo politinės pažiūros ir įsitikinimai turėtų būti vertinami tuo atveju, jei pareiškėjas būtų pateikęs prašymą suteikti prieglobstį. Vien faktai, jog pareiškėjas Rusijos Federacijoje 22 metus mokėsi, atliko karinę tarnybą, buvo karininku pasienio daliniuose, turėjo nuo leitenanto iki papulkininkio karinius laipsnius, o šiuo metu dirba Lietuvos įmonėje vairuotoju ypatingai trumpą laiką (nuo 2023 m. gegužės 16 d.), savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis teisėsaugos institucijomis yra išnykusi.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad:

20.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Teismas tinkamai įvertino pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos valstybei realumą ir akivaizdumą, pagrįstai suteikė prioritetą visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams, o ne vieno Rusijos Federacijos piliečio teisėms ir interesams.

20.2. Pirmosios instancijos teismas tinkamai laikėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos analogiško pobūdžio bylose. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nėra pagrindo vadovautis, nes ji buvo suformuota bylose, kuriose susiklostė skirtingos aplinkybės nei nagrinėjamoje byloje, be to ji prieštarauja vyraujančiai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai.

20.3. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu nei padarė teismas. Vien ta aplinkybė, jog teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo pareiškėjas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. VSD įsitikinimu, teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus ir byloje esančius įrodymus, priėjo pagrįstą išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

20.4. Pareiškėjas nepateikė į bylą jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų pareiškėjo akivaizdų priešiškumą Rusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką. Pareiškėjas tarnybą Rusijos Federacijos pasienio tarnyboje paliko ne dėl vertybinių įsitikinimų / moralinių priežasčių. Aplinkybė, kad pareiškėjas pritarimą Lietuvos Respublikos nuostatoms karo Ukrainoje klausimu išreiškė pildydamas jam pateiktą privalomą Migracijos departamento klausimyną, nesudaro pagrindo pripažinti Sprendimo neteisėtu.

20.5. Pareiškėjas be pagrindo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jo individualią situaciją. Iš Sprendimo turinio matyti, kad buvo atliktas individualus pareiškėjo situacijos vertinimas, t. y. vertinti jo šeiminiai, socialiniai bei ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika, iš kurių matyti, kad pareiškėjas iš esmės nėra pasiekęs jokio ilgalaikės ir tvarios integracijos lygio Lietuvoje. Todėl teismo sprendimas yra pagrįstas ir šiuo aspektu.

20.6. Pareiškėjas buvo aukšto rango Rusijos karininkas – baigė tarnybą turėdamas itin aukštą papulkininkio karinį laipsnį. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad buvę aukšto rango Rusijos ar Baltarusijos pareigūnai ar kariškiai potencialiai gali būti išnaudoti Rusijos ar Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalūs ir patikimi Rusijos ar Baltarusijos valdžiai asmenys ir jų keliama grėsmė Lietuvos valstybės saugumui savaime yra dar didesnė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1824-525/2023 ir kt.).

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. liepos 24 d. sprendimo Nr. 23S115457, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

22. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, Migracijos departamento Sprendimas priimtas tinkamai išnagrinėjus faktinę pareiškėjo situaciją, yra pagrįstas tinkamai pritaikius teisės normas, todėl nėra pagrindo jį naikinti nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais argumentais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jo pagrindu padarytomis išvadomis.

23. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, nes ketino dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Atsakydamas į Migracijos departamento klausimyno 3 klausimą (Ar esate atlikęs privalomąją karinę tarnybą? Jeigu taip, pateikite informaciją kada ir kur atlikote karinę tarnybą (valstybė, laikotarpis, kokios karinės pajėgos, karinis dalinys, turėtas karinis laipsnis), nurodė, kad 1997–2019 m. mokėsi, atliko karinę tarnybą, buvo karininku pasienio daliniuose, turėjo nuo leitenanto iki papulkininkio karinius laipsnius.

25. Ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas iš esmės yra grindžiamas VSD pateikta informacija ir aplinkybėmis, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamento Sprendime, be kita ko, nurodyta, kad E. P., tarnaudamas Rusijos Federacijos pasienio tarnyboje, privalėjo būti lojalus Rusijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos.

Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, E. P. išdavus leidimą laikinai gyventi, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Rusijos politinio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemptai politinei situacijai išlieka didelė Rusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai.

Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie dirba ar anksčiau yra dirbę valstybės institucijose ir gali juos verbuoti kontržvalgybos tikslais, žvalgybos informacijai rinkti. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie yra baigę darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, bet gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes.

Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir Europos Sąjungos valstybėms, kurias Baltarusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Rusijos karinės agresijos šalyje atveju tokie asmenys gali būti išnaudojami specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.

26. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas gyventi), spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei.

27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2391-415/2023, 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2383-442/2023 ir kt.) yra pažymėta, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.

28. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023; 2023 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023 ir kt.).

29. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtas nuostatas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus galbūt vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

30. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad nagrinėjamoje byloje surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia prieiti išvados, kad pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Kaip minėta, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, vertinama potenciali grėsmė valstybės saugumui, todėl nagrinėjamu atveju pakanka pagrįsto manymo, jog pareiškėjo mokymasis Rusijos Federacijos karinėse mokymo institucijose, tarnavimas (darbas) karinėse struktūrose pasienio tarnybose ir pakankamai ilgą laiką – 22 metus, VSD surinktos informacijos kontekste (žr. šios nutarties 25 p.) gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nepateikė argumentų ir objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą abejoti VSD, kaip kompetentingos institucijos, galinčios vertinti kylančią grėsmę valstybės saugumui, pateiktos informacijos teisingumu ir pagrįstumu.

31. Nors ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas iš esmės yra grindžiamas VSD pateikta informacija ir aplinkybėmis, tačiau iš jo turinio taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjo šeiminių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika vertinimą – nacionalinė viza, leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui nebuvo išduotas, Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas Lietuvoje buvo įdarbintas 2023 m. gegužės 16 d., Lietuvoje lankydavosi su trumpalaikiais vienos ar kelių dienų vizitais, todėl nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad Migracijos departamentas neatliko savarankiško vertinimo.

32. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog dėl savo politinių pažiūrų ir įsitikinimų, grįžus į Rusiją, jis bus persekiojamas ar teisiamas, nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingi, šie argumentai būtų vertinami, sprendžiant dėl prieglobsčio pareiškėjui suteikimo.

33. Apeliaciniame skunde nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1722-415/2023 nustatytos faktinės aplinkybės skiriasi nuo aplinkybių, kurios nustatytos nagrinėjamoje byloje, todėl toje byloje priimtas sprendimas teisėjų kolegijos nesaisto ir nėra privalomas.

34. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

35. Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, nėra jokio teisinio pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. P. (E. P.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis