2016-11-02 Nr. AB-20779-3-61-3-05413-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1977-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05413-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. S. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. V. S. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–6) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Vidaus reikalų ministerija) 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 1D-8738(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ ir priteisti iš atsakovo Vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 1998 m. rugsėjo 1 d. jam paskirta 1 735,65 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuota ir mokama sumažinta, vadovaujantis 2009 m. gruodžio 9 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalimi bei taikant 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XII-92 nuostatas. Taip pat nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. jo pensija buvo sumažinta ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, kuri Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Siekdamas apginti savo pažeistas teises, 2014 m. lapkričio 21 d. dar kartą kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, tačiau Vidaus reikalų ministerija 2014 m. gruodžio 4 d. rašte Nr. 1D-8738(11) atsakė, kad prašymas išmokėti pensijos nepriemoką iš naujo nebus nagrinėjamas, nes sprendimas dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies buvo priimtas 2014 m. rugpjūčio 25 d. rašte Nr. 1D-6053(11).

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovai), atsiliepimu į skundą (b. l. 37–38) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovai nurodė, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnis pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai. Taip pat Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjo prašymo išmokėti pensijos nepriemoką, nes perskaičiavimas pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnį jau yra įvykdytas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 15 d. sprendimu (b. l. 67–70) atmetė pareiškėjo skundą.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo.

Teismas, remdamasis Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba) 2014 m. gruodžio 1 d. pažyma Nr. 11DP (P)-5875, nustatė, kad valstybinė pensija pareiškėjui buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. liepos 31 d. Remdamasis Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. lapkričio 8 d. pažyma Nr. 11PP (P)-6572 ir 2014 m. sausio 23 d. pažyma Nr. 11DP (P)-517, nustatė, jog pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį sumažinta valstybinė pensija buvo mokama iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Atsižvelgęs į tai, jog dviejose pažymose (2013 m. lapkričio 8 d. pažyma Nr. 11PP (P)-6572 ir 2014 m. sausio 23 d. pažyma Nr. 11DP (P)-517) duomenys sutampa, teismas padarė išvadą, kad 2014 m. gruodžio 1 d. pažymoje Nr. 11DP (P)-5875 yra padaryta techninė klaida, todėl vadovavosi paminėtose pažymose pateiktais duomenimis.

Teismas pažymėjo, jog Laikinojo įstatymo pirminės redakcijos 15 straipsnyje buvo nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuriuo valstybinėms pensijoms Laikinojo įstatymo galiojimo terminas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., o 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu – iki 2013 m. gruodžio 31 d. Teismas vadovavosi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi. Nurodė, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai; Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai, priimti 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Teismo vertinimu, kadangi Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai, priimti 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., kuriais buvo pratęstas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas, neprieštaravo Konstitucijai, sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymus, priimtus 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., galėjo būti mokama, vadinasi, nėra pagrindo patenkinti pareiškėjo skundo dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymus ir panaikinti Vidaus reikalų ministerijos sprendimą.

Teismas taip pat vadovavosi Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi; pažymėjo, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Teismo nuomone, pareiškėjo užtarnautos valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavimu reiškia teisinį netikrumą, pareiškėjo teisėtų lūkesčių paneigimą įdėjus pastangas turėti didesnes pajamas, Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo, konstitucinio lygiateisiškumo, proporcingumo principų pažeidimą, todėl toks valstybinės pensijos sumažinimas nėra pateisinamas. Vadovaudamasis Sveikatos priežiūros tarnybos pateiktomis 2013 m. lapkričio 8 d. pažyma Nr. 11PP (P)-6572 ir 2014 m. sausio 23 d. pažyma Nr. 11DP (P)-517, teismas nustatė, kad pareiškėjui dėl valstybinės pensijos sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. turėtų būti priteistina 685,52 Eur (2 366,95 Lt) nepriemoka.

Teismas pažymėjo, jog 2015 m. birželio 30 d. buvo priimtas Valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas Nr. XII-1923 (toliau – ir Kompensavimo įstatymas), kuris įsigaliojo 2015 m. rugpjūčio 1 d. Teismas vadovavosi Kompensavimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 2 punktu, 4 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalimis, 5 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio 2 dalimi. Teismas konstatavo, kad 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus Kompensavimo įstatymui, kuriuo nustatyta dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo tvarka, nėra teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjo reikalavimo dalį priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo nuo 2012 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. ir teismo sprendimu pareiškėjui priteisti susidariusią 685,52 Eur nepriemoką.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas taip pat prašė panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 1D-8738(11). Skundžiamu sprendimu pareiškėjui buvo nurodyta, kad į jo 2014 m. rugpjūčio 12 d. prašymą buvo atsakyta Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugpjūčio 25 d. raštu Nr. 1D-6053(11), kuriame pateikta išsami informacija apie pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydį ir šio dydžio apskaičiavimą, o pareiškėjas pateikdamas naują prašymą nenurodė jokių naujų faktinių aplinkybių. Taigi sprendimas neišmokėti valstybinės pensijos nepriemoką priimtas Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugpjūčio 25 d. raštu Nr. 1D-6053(11), kuriame nurodyta, jog atsisakoma išmokėti pareiškėjo prašomą pensijos dalį pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį. Taip pat buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo prašymo dalį dėl pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, nurodžius, kad pareiškėjas kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją praėjus daugiau kaip 6 mėnesiams nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, jog skundžiamas Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimas Nr. 1D-8738(11) yra informacinio pobūdžio ir nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, o sprendimas neišmokėti valstybinės pensijos nepriemoką priimtas Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugpjūčio 25 d. rašte Nr. 1D-6053(11), todėl nebuvo jokio pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 76–77) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 15 d. sprendimą ir išspręsti ginčą iš esmės.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus Kompensavimo įstatymui, kuriuo nustatyta dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo tvarka, nėra teisinio pagrindo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. – 685,52 Eur. Pareiškėjo nuomone, toks teismo sprendimas yra neteisingas, nes Kompensavimo įstatymo įsigaliojimas nepanaikino piliečių teisės ginti savo turtinį interesą teismine tvarka ir gauti teisingą sprendimą.

Atsakovai atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 82–83) prašo atmesti apeliacinį skundą.

Atsakovai nurodo, kad 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Kompensavimo įstatymas, vadovaujantis kuriuo, be kita ko, nustatoma valstybinių pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio, Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo, kompensavimo tvarka, dydžiai ir terminai, ir šis įstatymas taip pat taikomas asmenims, kuriems, įgyvendinant Laikinąjį įstatymą, dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo buvo sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Pareiškėjui turėtų būti taikomas įstatymo nustatytas negautos valstybinės pensijos nepriemokos kompensavimo reguliavimas (Kompensavimo įstatymas), o ne priimamas individualus teismo sprendimas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai atmestini.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Iš pareiškėjo teismui paduoto skundo matyti, kad jo siekiama atgauti jam paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką per laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidarė dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies tiesioginio taikymo, kurį vykdė šią pensiją paskyrusi ir ją administravusi įstaiga - Vidaus reikalų ministerija. Todėl, nagrinėjant šį administracinį ginčą, yra būtina atskirai pasisakyti dėl abiejų nurodytų teisės normų (Laikinojo įstatymo 4 ir 5 str.) taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje.

Pasisakydama dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo teisėtumo ir pagrįstumo, kolegija pažymi, kad šios materialinės teisės normos taikymas pareiškėjui prasidėjo nuo 2010 m. sausio 1 d., kai įsigaliojo pats Laikinasis įstatymas. Pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnį (2009-10-09 įstatymo Nr. XI-537 ir 2010-07-02 įstatymo Nr. XI-983 redakcijos), jos galiojimo laikas buvo nustatytas iki 2011 m. gruodžio 31 d. Tačiau šio (15) straipsnio vėliau priimtomis redakcijomis (2011-12-20 įstatymas Nr. XI-1821 ir 2012-12-31 įstatymas Nr. XII-92) Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimo laikas buvo pratęstas atitinkamai iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir iki 2013 m. gruodžio 31 d. Taigi, sprendžiant pareiškėjo reikalavimo, sietino su Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymu, pagrįstumą, yra būtina aptarti paties Laikinojo įstatymo 4 straipsnio ir šio įstatymo 15 straipsnio (2011-12-20 įstatymo Nr. XI-1821 ir 2012-12-31 įstatymo Nr. XII-92 redakcijos) teisėtumo klausimą.

Tai darydama, kolegija pažymi, kad išvardytų teisės normų konstitucingumo klausimas buvo ištirtas Konstitucinio Teismo (kuris yra vienintelė institucija, kompetentinga spręsti Konstitucijos aiškinimo klausimus). Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime buvo konstatuota, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatos neprieštaravo Konstitucijai, o 2015 m. gegužės 14 d. nutarime buvo konstatuota, kad abiejų paminėtų redakcijų Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatos taip pat neprieštaravo Konstitucijai. Kolegija, suponuodama tai, kad Konstitucija yra vientisas teisės aktas, o Konstitucinis Teismas, spręsdamas paminėtas bylas (bylas, kuriose buvo priimti paminėti Konstitucinio Teismo nutarimai), taikė ir aiškino Konstitucijos nuostatas (tarp jų ir Konstitucijoje įtvirtintus teisės taikymo principus) kaip visumą, daro išvadą ir konstatuoja, kad pareiškėjo nurodyti argumentai dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio prieštaravimo jo nurodytiems teisės taikymo principams bei pačiai Konstitucijai negali būti pripažinti pagrįstais ir yra atmestini.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo aptariamu klausimu nurodytiems argumentams (jų nekartodama), kolegija sutinka su teismo padaryta išvada dėl pareiškėjo skundo reikalavimo, sietino su Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymu, nepagrįstumo.

Pasisakydama dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo teisėtumo ir pagrįstumo, kolegija pažymi, kad šios materialinės teisės normos taikymas pareiškėjui prasidėjo nuo 2010 m. sausio 1 d. ir buvo tęsiamas iki 2012 m. rugsėjo 1 d. (kai ši materialinės teisės norma nustojo galioti). Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą pareiškėjo skundo reikalavimo apimtį laike, nagrinėjamai bylai yra aktualus Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymas pareiškėjui per laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. (kai įsigaliojo Laikinojo įstatymo 15 str. 2011-12-20 įstatymo Nr. XI-1821 redakcija) iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Pasisakydama dėl šios materialinės teisės normos konstitucingumo, kolegija pažymi, kad paminėtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu ji buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Tai, be kita ko, reiškia, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Tokios teisės taikymo pozicijos yra laikomasi administracinių teismų praktikoje panašaus pobūdžio administracinėse bylose. Todėl kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad pareiškėjui dėl valstybinės pensijos sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. turėtų būti priteistina 685,52 Eur nepriemoka.

Pasisakydama dėl Kompensavimo įstatymo reikšmės nagrinėjamai bylai, kolegija pirmiausia pažymi, kad šioje byloje nagrinėjamas pareiškėjo skundas teismui buvo paduotas 2014 m. gruodžio 16 d., t. y. iki Kompensavimo įstatymo priėmimo ir jo įsigaliojimo (2015-08-01). Kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nurodyti argumentai dėl Kompensavimo įstatymo reikšmės nagrinėjamai bylai iš esmės panašūs į argumentus, kurie buvo nurodyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-669-602/2016, kurioje buvo sprendžiama panaši teisės taikymo laike problema. Todėl kolegija pripažįsta būtina pasisakyti dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime padarytų teisės aiškinimo išvadų taikymo galimybės šioje (kolegijos nagrinėjamoje) byloje. Toks būtinumas, kolegijos manymu, yra įžvelgiamas, sprendžiant Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies (pagal kurią, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose) taikymo klausimą.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ir paminėtoje administracinėje byloje Nr. A-669-602/2016 teisės taikymo laike situacijų panašumas pasireiškia tuo, kad byloje Nr. A-669-602/2016 buvo sprendžiama situacija, kai po to, kuomet valstybės tarnautojų darbo užmokestį reglamentuojančios Valstybės tarnybos įstatymo normos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaravusiomis Konstitucijai, buvo priimtas ir 2015 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas Nr. XII-1927 (toliau - ir Grąžinimo įstatymas), kuriame buvo nustatyta dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo tvarka. (Pastebėtina, kad, kaip ir šioje administracinėje byloje, buvo kreipiamasi į teismą iki Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo).

Kolegija pažymi, jog aptariamame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-669-602/2016 buvo prieita prie išvados, kad susiklosčiusioje situacijoje prioritetinę reikšmę turi (ir turi būti) taikomas Grąžinimo įstatymas, kaip specialusis ginčo teisiniams santykiams išspręsti teisės aktas. Tačiau kartu kolegija pažymi, kad tokia išvada išplėstinės teisėjų kolegijos buvo padaryta, atsižvelgiant į konkrečią bylos situaciją, kuri pasireiškė tuo, jog dėl byloje spręstinų teisės taikymo klausimų specialiai buvo pasisakyta Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime (kuriame buvo pateiktas paminėto Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo išaiškinimas) bei Konstitucinio Teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime (kuris buvo priimtas pagal šios išplėstinės teisėjų kolegijos kreipimąsi ir kuriame buvo išspręstas paminėtos darbo užmokesčio nepriemokos grąžinimo laike įstatymo konstitucingumas).

Tai yra specialiai aptarta paminėtame išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime (49, 50 p.). Pastarųjų išplėstinės teisėjų kolegijos argumentų specifika, kolegijos manymu, nulemia tai, kad nagrinėjama administracinė byla ir paminėta administracinė byla Nr. A-669-602/2016 Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu nėra analogiškos ar iš esmės panašios. Todėl kolegija daro išvadą, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-669-602/2016 suformuluotos teisės aiškinimo taisyklės neturi būti taikomos šioje administracinėje byloje.

Kartu kolegija nepritaria pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams dėl Kompensavimo įstatymo reikšmės nagrinėjamai bylai.

Toliau pasisakydama aptariamu klausimu, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. liepos 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1689-502/2016 (kuri yra analogiška nagrinėjamai bylai), spręsdamas Kompensavimo įstatymo reikšmės tokioje pačioje situacijoje klausimą, atsižvelgdamas į (šiame sprendime nurodytą) administracinių teismų praktiką bei akcentuodamas Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą (garantuojamą) asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą ir iš šio konstitucinio imperatyvo kylančią teismo pareigą asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, padarė priešingą, negu šioje administracinėje byloje pirmosios instancijos teismo padarytą, išvadą dėl Kompensavimo įstatymo reikšmės byloje nagrinėjamai situacijai. Kolegija, sutikdama su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo paminėtame 2016 m. liepos 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1689-502/2016 plačiai išdėstytais argumentais (jų nekartodama) ir jiems pritardama, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjo reikalavimas priteisti dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo sumažintos pensijos dalį, negali būti pripažinta pagrįsta ir yra naikintina (Administracinių bylų teisenos įstatymo 143 str.).

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytą, pirmosios instancijos teismo padarytą (kolegijos pripažintą pagrįsta) išvadą dėl pareiškėjo teisės į 685,52 Eur dydžio pensijos dalį, kolegija priteisia pareiškėjui šią sumą.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. V. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 15 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo reikalavimas priteisti dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 5 straipsnio 1 dalies taikymo jam sumažintą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką.

Priteisti pareiškėjui P. V. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, per laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neteisėtai neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 685,52 Eur (šešis šimtus aštuoniasdešimt penkis eurus ir 52 centus).

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Anatolijus Baranovas

Romanas Klišauskas