2018-09-05 Nr. AB-15411-3-62-3-00941-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1580-502/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00941-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 7.3.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virginijos Volskienės ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Z. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos dailininkų sąjunga) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. Z. su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Kauno skyriaus 2016 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. PE_SP1-6126; 2) VSDFV 2016 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2965; 3) įpareigoti VSDFV Kauno skyrių įtraukti į draudžiamąsias pajamas valstybinio socialinio draudimo pensijos draudžiamųjų pajamų koeficientui apskaičiuoti pareiškėjo A. Z. gautas pajamas, jam dirbus 1984–1989 m. Dailės darbų gamybiniame kombinate „Dailė“ ir 1989–1991 m. dirbus Lietuvos dailininkų sąjungos personalinėje įmonėje „Dailininkų sąjungos Kauno galerija“.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jo 1984–1989 m. ir 1989–1991 m. gautos pajamos iš kūrybinės veiklos (kai jis dirbo Dailės darbų gamybiniame kombinate „Dailė“ ir Lietuvos dailininkų sąjungos personalinėje įmonėje „Dailininkų sąjungos Kauno galerija“) neįskaičiuojamos į draudžiamąsias pajamas valstybinio socialinio draudimo pensijai gauti. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovui pateikė duomenis apie tai, kad ginčo laikotarpiu mokėjo profsąjungos nario mokesčius tose darbovietėse. Būdamas dailininku – architektu atliko kūrybinius darbus ir mokėjo rinkliavą profesinei sąjungai privaloma tvarka, todėl visiškai pagrįsta būtų manyti, kad asmuo, dirbdamas kūrybiniu darbuotoju Dailės darbų gamybiniame kombinate „Dailė“ ir Lietuvos dailininkų sąjungos personalinėje įmonėje „Dailininkų sąjungos Kauno galerija“, mokėjo profsąjungos nario mokestį būtent Dailininkų sąjungos profsąjungos komitetui. Pareiškėjo nuomone, tokia išvada darytina iš Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus 2016 m. gegužės 25 d. pažymos Nr. 36, kurioje nurodyta, jog pareiškėjo ginčo laikotarpiu buvusi darbovietė, t. y. Dailės darbų gamybinis kombinatas „Dailė“ priklausė Dailės fondui, o tuometinis LTSR Dailės fondas buvo pavaldus Lietuvos dailininkų sąjungai. Pareiškėjo teigimu, jo mokama profsąjungos rinkliava teko būtent Dailininkų sąjungos profesiniam komitetui.

3. Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad Valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos ir mokamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu (toliau – ir Pensijų įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 „Dėl Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintais nuostatais (toliau – ir Nuostatai). Pagal šiuos teisės aktus skiriamų pensijų dydis priklauso nuo asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo trukmės ir asmens draudžiamųjų pajamų koeficientų. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas 2016 m. kovo 22 d. paaiškinime patvirtino, jog jis yra laisvas dailininkas ir Dailininkų sąjungai nepriklauso. 1984–1988 m. jis dirbo kūrybinius darbus Dailės darbų gamybiniame kombinate „Dailė“, o nuo 1989 m. pristato tapybos darbus į Dailininkų sąjungos Kauno galeriją ir VšĮ galeriją „Meno parkas“. Atsakovo nuomone, Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus 2016 m. gegužės 25 d. pažyma Nr. 36 įrodė, kad pareiškėjas nebuvo Dailininkų sąjungos nariu ir nemokėjo mokesčių Dailininkų sąjungos profesinei sąjungai. A. Z. priklausė ir mokėjo mokesčius Dailės darbų gamybinio kombinato „Dailė“ profesinei sąjungai. Tai paneigė pareiškėjo skunde pateiktą išvadą, kad jis, dirbdamas kūrybiniu darbuotoju Dailės darbų gamybiniame kombinate „Dailė“ ir „Dailininkų sąjungos Kauno galerijoje“, mokėjo profsąjungos nario mokestį būtent Dailininkų sąjungos profesinei sąjungai. Tai, kad Dailės darbų gamybinis kombinatas „Dailė“ priklausė Dailės fondui, kuris buvo pavaldus Dailininkų sąjungai nebuvo pagrindas teigti, kad pareiškėją kaip kūrybinį darbuotoją jungė Dailininkų sąjungos profesinis komitetas. Atsakovo teigimu, jis priėmė teisėtą sprendimą Nr. PE_SP1-6123, kuriuo paskirdamas pareiškėjui 175,26 Eur per mėnesį valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją nuo 2015 m. lapkričio 14 d. iki gyvos galvos, neatsižvelgė į Dailės darbų gamybiniame kombinate „Dailė“ gautą atlyginimą už kūrybinius bei Lietuvos dailininkų sąjungos personalinės įmonės „Dailininkų sąjungos personalinės įmonės Kauno galerija“ 2016 m. kovo 24 d. pažymoje Nr. 210 nurodytus autorinius honorarus.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. VSDFV atsiliepime nurodė, kad palaiko atsakovo VSDFV Kauno skyriaus atsiliepime išdėstytus argumentus.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos dailininkų sąjunga atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad Lietuvos dailininkų sąjunga nurodytu laikotarpiu nebuvo susijusi su LTSR Dailės fondo įmonės kombinato „Dailė“ veikla, todėl apie pareiškėjo mokėtus mokesčius tos įmonės profsąjungai žinių neturi. Pareiškėjas nebuvo Lietuos dailininkų sąjungos nariu, todėl profsąjungos mokesčio Lietuvos dailininkų sąjungai nemokėjo. Dėl pareiškėjo darbo Lietuvos dailininkų sąjungos personalinėje įmonėje „Dailininkų sąjungos Kauno galerija“ nurodė, kad pareiškėjas nebuvo etatinis šios įstaigos darbuotojas, todėl profsąjungos mokesčio šioje įmonėje negalėjo mokėti.

II. 9. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 27 d. sprendimu pareiškėjo A. Z. skundą atmetė.

10. Teismas nustatė, kad VSDFV Kauno skyriaus 2016 m. balandžio 7 d. sprendimu Nr. PE_SP1-6126 A. Z. buvo paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija nuo 2015 m. lapkričio 14 d. iki gyvos galvos. Šiame sprendime buvo nurodyta, jog į A. Z. valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą neįskaityti 1984–1989 m. atlyginimo už kūrybinius darbus ir 1989–1991 metų autorinio honoraro gavimo laikotarpiai, kadangi A. Z. draudžiamųjų pajamų koeficientas apskaičiuotas neatsižvelgiant į Dailės darbų gamybiniame kombinate „Dailė“ gautą atlyginimą už kūrybinius darbus (Kauno miesto savivaldybės administracijos 2015 m. balandžio 29 d. pažyma Nr. 2718) bei Lietuvos dailininkų sąjungos personalinės įmonės „Dailininkų sąjungos Kauno galerija“ 2016 m. kovo 23 d. pažymoje Nr. 210 nurodytus autorinius honorarus (b. l. 42). VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjo 2016 m. gegužės 2 d. skundą (b. l. 39–40), VSDFV Kauno skyriaus 2016 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. PE_SP1-6162 paliko galioti (b. l. 9). Byloje esantys duomenys patvirtino, kad pareiškėjas buvo laisvas dailininkas ir Lietuvos dailininkų sąjungai nepriklausė, 1984–1989 m. dirbo kūrybinius darbus Dailės darbų gamybiniame kombinate „Dailė“, o 1989–1991 m. pristatė tapybos darbus į Lietuvos dailininkų sąjungos personalinę įmonę „Dailininkų sąjungos Kauno galerija“ (b. l. 29–31).

11. Vadovaudamasis Pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 55 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis teismas sprendė, kad šioje byloje pareiškėjui būtina įrodyti, kad jis, kaip kūrybinis darbuotojas, 1984–1989 m. dirbdamas kūrybinius darbus Dailės darbų gamybiniame kombinate „Dailė“, o 1989–1991 m. pristatydamas tapybos darbus į Lietuvos dailininkų sąjungos personalinę įmonę „Dailininkų sąjungos Kauno galerija“ ir gaudamas už tai autoriaus honorarus, buvo susijęs su Lietuvos dailininkų sąjungos profesiniu komitetu. Pareiškėjas įrodinėjo, jog ginčo laikotarpiu mokėjo profesinės sąjungos nario mokesčius tose darbovietėse, todėl, dirbdamas kūrybiniu darbuotoju Dailės darbų gamybiniame kombinate „Dailė“ ir Lietuvos dailininkų sąjungos personalinėje įmonėje „Dailininkų sąjungos Kauno galerija“ mokėjo profsąjungos nario mokestį būtent Lietuvos dailininkų sąjungos profsąjungos komitetui, nes Dailės darbų gamybinis kombinatas „Dailė“ priklausė Dailės fondui, o tuometinis LTSR Dailės fondas buvo pavaldus Lietuvos dailininkų sąjungai. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog byloje nebuvo ginčo dėl to, kad nuo pareiškėjui išmokamų honorarų buvo atskaičiuojami mokesčiai profesinei sąjungai 1984–1989 m. dirbant kūrybinius darbus Dailės darbų gamybiniame kombinate „Dailė“ (b. l. 30), tačiau nėra jokių objektyvių duomenų, kad nuo pareiškėjui išmokamų honorarų buvo atskaičiuojami mokesčiai profesinei sąjungai 1989–1991 m. Lietuvos dailininkų sąjungos personalinėje įmonėje „Dailininkų sąjungos Kauno galerija“ (b. l. 31).

12. Teismas nurodė, kad visuotinai žinoma aplinkybė, jog Dailės darbų gamybinis kombinatas „Dailė“ priklausė Dailės fondui, o tuometinis LTSR Dailės fondas buvo pavaldus Lietuvos dailininkų sąjungai (b. l. 10), tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad Dailės darbų gamybiniame kombinate „Dailė“ surinkto profsąjungos mokesčio dalis atitekdavo tuometiniam LTSR Dailės fondui, o iš ten - Lietuvos dailininkų sąjungai. Taip pat pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atsakovas ir VSDFV Pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 55 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas nagrinėjamai situacijai aiškino taip, kad kitų kūrybinių darbuotojų kūrybinės veiklos laikas pagal minėtas įstatymo nuostatas gali būti prilygintas stažui tik tuo atveju, jei asmuo dokumentais patvirtintų, jog būdamas kūrybinių darbuotojų profesinės sąjungos nariu, priklausė vienos iš keturių minėtų kūrybinių sąjungų profesiniam komitetui. Tačiau tokių aplinkybių pareiškėjas neįrodinėjo ir jokių įrodymų į bylą neteikė.

13. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad vadovaujantis Pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 55 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis į pareiškėjo draudžiamasis pajamas pensijai skirti pagrįstai neįskaičiuotas 2015 m. balandžio 29 d. archyvo pažymoje Nr. 24-4-2718 ir 2016 m. kovo 24 d. pažymoje Nr. 210 nurodytas autorinis honoraras (b. l. 30–31).

III. 14. Pareiškėjas A. Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimą ir priimti naują – jo skundą tenkinti.

15. Pareiškėjas pažymi, jog atsakovas nepateikė duomenų apie 1984–1991 m. egzistavusią profsąjungos sistemą, todėl nei viena šalis negalėjo nurodyti reglamentuotos tvarkos. Pareiškėjo teigimu, priklausymas profsąjungai buvo visuotinis ir privalomas. 1984–1989 m. ir 1989–1991 m. pareiškėjas dirbo, gavo darbo užmokestį mažiausiai vienoje darbovietėje – kino teatre „Santaka“. Į pareiškėjo darbo stažą įskaitytas darbas kino teatre „Santaka“ nuo 1982 m. birželio 30 d. iki 1990 m. gegužės 22 d., todėl neginčytina, kad, dirbdamas kino teatre „Santaka“, jis mokėjo kultūros darbuotojų profsąjungai. Pareiškėjo nuomone, visiškai pagrįsta būtų manyti, kad dirbdamas ginčo laikotarpiu Dailės darbų gamybiniame kombinate „Dailė“ bei Lietuvos dailininkų sąjungos personalinėje įmonėje „Dailininkų sąjungos Kauno galerija“ ir gaudamas atlyginimą pareiškėjas privalomai mokėjo, tiksliau už jį mokėjo darbovietės, kultūros darbuotojų profsąjungai, nes kitos šakos profsąjungai Dailininkų sąjungos Kauno galerija mokėti negalėjo. Vertinant ginčo laikotarpio profsąjungos sistemą, pareiškėjas, kaip kūrybinis darbuotojas, buvo asmuo, už kurį atlyginimą jam mokėjusios institucijos privalėjo sumokėti (nuo darbo užmokesčio priklausančia sumą) profsąjungos mokestį. Aplinkybė apie tai, kad nėra išlikusių dokumentų apie pareiškėjo darbdavių mokėtas profsąjungų įmokas, turėtų būti vertinama pareiškėjo naudai.

16. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas nenurodė teisės aktų, kurie reglamentuotų senatvės pensijos skaičiavimą ginčo laikotarpiu. Atsakovo minimi Pensijų įstatymas ir Nuostatai, pareiškėjo teigimu, reglamentuoja jau Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pozicijas.

17. Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

18. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad VSDFV Kauno skyrius nenurodė įstatymų, kurie reglamentuotų senatvės pensijos skaičiavimą vertinant ginčo laikotarpį (1984–1991 m.). Atsakovas pažymi, jog senatvės pensija skiriama ir skaičiuojama pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus, o ne pagal aktus, galiojančius iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo. Pagal Pensijų įstatymą ir Nuostatus skiriamų pensijų dydis priklauso nuo asmens įgyto valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo trukmės ir asmens draudžiamųjų pajamų koeficientų.

19. Pareiškėjas priklausė ir mokėjo mokesčius Dailės darbų gamybinio kombinato „Dailė“ profesinei sąjungai, tačiau jis nebuvo Dailininkų sąjungos nariu ir nemokėjo mokesčių Dailininkų sąjungos profesinei sąjungai. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjas yra laisvas dailininkas. Tai, kad Dailės darbų gamybinis kombinatas „Dailė“ priklausė Dailės fondui, kuris buvo pavaldus Dailininkų sąjungai nėra pagrindas teigti, kad pareiškėją, kaip kūrybinį darbuotoją, jungė Dailininkų sąjungos profesinis komitetas. Pareiškėjas mokėjo mokesčius Dailės darbų gamybinio kombinato „Dailė“ profesinei sąjungai, bet ne Dailininkų sąjungos profesinei sąjungai. Pareiškėjas nebuvo etatinis „Dailininkų sąjungos Kauno galerijos“ darbuotojas, todėl ir profsąjungos mokesčio šioje įmonėje negalėjo mokėti. Asmenys, susiję su šia įstaiga pirkimo – pardavimo sutartimis jokių profsąjungos mokesčių šiai įstaigai nemokėjo.

20. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo nuomone, kad nuo 1982 m. birželio 30 d. iki 1990 m. gegužės 22 d. jis, dirbdamas kino teatre „Santaka“ mokėjo kultūros darbuotojų profsąjungai, todėl šis laikotarpis įskaitytinas į jo darbo stažą. VSDFV Kauno skyrius šį laikotarpį į pareiškėjo darbo stažą įtraukė remdamasis jo darbo knygelėje esančiais įrašais, o ne remdamasis jo sumokėtais mokesčiais kino teatro „Santaka“ profsąjungai.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. Z. apeliacinį skundą atmesti.

22. VSDFV nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad atsakovas nenurodė įstatymų, kurie reglamentuotų senatvės pensijos skaičiavimą vertinant ginčo laikotarpį. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad Pensijų įstatymas ir Nuostatai reglamentuoja jau Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijas.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat pažymi, jog pagal pareiškėjo darbo kortelės įrašus jis nuo 1982 m. birželio 30 d. buvo priimtas į kino teatro „Santaka“ dailininko pareigas, o 1990 m. gegužės 22 d. atleistas, todėl VSDFV Kauno skyrius A. Z. darbo kino teatre „Santaka“ laikotarpį nuo 1982 m. birželio 30 d. iki 1990 m. gegužės 22 d. į jo stažą įskaitė remdamasis pareiškėjo darbo knygelėje esančiais duomenimis, o ne pagal duomenis apie jo sumokėtus mokesčius profsąjungai.

24. Trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos dailininkų sąjunga atsiliepimas išdėstytas tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 25. Nagrinėjamos bylos dalykas – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2016 m. balandžio 7 d. sprendimo Nr. PE_SP1-6126, kuriuo pareiškėjui apskaičiuotas draudžiamųjų pajamų koeficientas – 0,7179 bei paskirta 175,26 Eur dydžio valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija, tačiau neįskaityti 1984–1989 metų atlyginimo už kūrybinius darbus ir 1989–1991 metų autorinio honoraro gavimo laikotarpiai, taip pat VSDFV 2016 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. (6.5) I-2965, kuriuo patvirtintas minėtas VSDFV Kauno skyriaus sprendimas, teisėtumas ir pagrįstumas.

26. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 55 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, sprendė, jog kitų kūrybinių darbuotojų kūrybinės veiklos laikas pagal minėtas įstatymo nuostatas gali būti prilygintas stažui tik tuo atveju, jei asmuo dokumentais patvirtintų, jog būdamas kūrybinių darbuotojų profesinės sąjungos nariu, priklausė vienos iš keturių minėtų kūrybinių sąjungų profesiniam komitetui. Tačiau tokių aplinkybių pareiškėjas neįrodinėjo ir jokių įrodymų į bylą neteikė, todėl konstatavo, jog pagrįstai pareiškėjui į draudžiamąsias pajamas nebuvo įskaičiuotas 1984–1989 metais gautas atlyginimas už kūrybinius darbus ir 1989–1991 metais gautas autorinis honoraras.

27. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, apeliaciniame skunde teigia, jog į jo darbo stažą įskaitytas darbas kino teatre „Santaka“ nuo 1982 m. birželio 30 d. iki 1990 m. gegužės 22 d., kadangi jis mokėjo kultūros darbuotojų profsąjungai. Todėl, pareiškėjo nuomone, darbas ginčo laikotarpiu Dailės darbų gamybiniame kombinate „Dailė“ bei Lietuvos dailininkų sąjungos personalinėje įmonėje „Dailininkų sąjungos Kauno galerija“ taip pat turi būti įskaičiuočiuotas į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą.

28. Nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog Pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, iki 1991 m. birželio 1 d. prilyginamas rašytojų sąjungos, dailininkų sąjungos, kompozitorių sąjungos, kinematografininkų sąjungos narių bei kitų kūrybinių darbuotojų, kurie nebuvo šių kūrybinių sąjungų nariai, bet kuriuos jungė šių kūrybinių sąjungų profesiniai komitetai, kūrybinės veiklos laikas neatsižvelgiant į socialinio draudimo įmokų mokėjimą. Pensijų įstatymo 55 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad į asmens draudžiamąsias pajamas iki 1991 m. birželio 1 d. įtraukiama asmenų, išvardintų Pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte gautas autoriaus honoraras. Nuostatų 31 punkte nurodyta, kad asmens pajamos, nuo kurių iki Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo dienos (iki 1991 m. birželio 1 d.) neturėjo būti skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, nurodytos Nuostatų 5 priede. Minėto priedo 2 punkte įrašytas atlyginimas (autoriaus honoraras) už darbą pagal kūrybines (autorines) sutartis (išskyrus minėtų sąjungų narių gautas autoriaus honoraras).

29. Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas buvo laisvas dailininkas ir Lietuvos dailininkų sąjungai nepriklausė. Nuo 1984 m. iki 1989 m. dirbo kūrybinius darbus Dailės darbų gamybiniame kombinate „Dailė“, o nuo 1989 iki 1991 m. pristatė tapybos darbus į Lietuvos dailininkų sąjungos personalinę įmonę „Dailininkų sąjungos Kauno galerija“ (b. l. 29–31). Remiantis Kauno miesto savivaldybės administracijos Likviduotų įmonių archyvų skyriaus 2015 m. balandžio 29 d. pažyma Nr. 24-4-2718 nustatyta, jog pareiškėjui dirbant kūrybinius darbus Dailės darbų gamybiniame kombinate „Dailė“ nuo 1984 iki 1989 m. nuo pareiškėjui išmokamų honorarų buvo atskaičiuojami mokesčiai profesinei sąjungai. Tačiau nėra duomenų, kad dalis surinkto profsąjungos mokesčio dalis atitekdavo Lietuvos dailininkų sąjungai. Taip pat pažymėtina, kad iš Lietuvos dailininkų sąjungos personalinės įmonės „Dailininkų sąjungos Kauno galerija“ 2016 m. kovo 24 d. pažymos Nr. 210 matyti, kad nuo pareiškėjui išmokamų honorarų nebuvo atskaičiuojami mokesčiai profesinei sąjungai nuo 1989 iki 1991 m. (b. l. 31). Atsižvelgus į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje nėra duomenų, kad nuo pareiškėjui sumokėtų honorarų dalis mokesčių buvo atskaičiuojami Lietuvos dailininkų sąjungai.

30. Be to, pažymėtina, kad pats pareiškėjas dokumentų, patvirtinančių, kad jis priklausė vienai iš keturių kūrybinių sąjungų profesiniam komitetui, nepateikė, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, VSDFV Kauno skyrius, skirdamas senatvės pensiją, ginčijamu 2016 m. balandžio 7 d. sprendimu Nr. PE_SP1-6162, pagrįstai į pareiškėjo stažą neįskaitė kūrybinės veiklos laikotarpio, o į ginčo laikotarpiu (nuo 1984 m. iki 1989 m. ir nuo 1989 m. iki 1991 m.) už kūrybinius darbus gautas pajamas neatsižvelgė apskaičiuodamas draudžiamųjų pajamų koeficientą.

31. Taip pat apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog atmestinas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad atsakovas nenurodė teisės aktų, kurie reglamentuotų senatvės pensijos skaičiavimą ginčo laikotarpiu. Valstybinio socialinio draudimo pensija skiriama ir apskaičiuojama vadovaujantis po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo priimtais taisės aktais, t. y. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymu, įsigaliojusiu 1991 m. birželio 1 d.

32. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Virginija Volskienė

Skirgailė Žalimienė