2022-09-28 Nr. AB-23528-3-61-3-03435-2022-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-728-629/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03435-2022-4

Procesinio sprendimo kategorija 59.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2022 m. rugsėjo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo A. Z., dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja L. M. (toliau – ir pareiškėja) 2022 m. rugpjūčio 19 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Vilniaus skyriaus 2022 m. birželio 1 d. raštą Nr. 49SD-5658-(14.49.136 E.) ir NŽT direktoriaus 2022 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. 1SS-1155-(5.59 E); 2) įpareigoti NŽT nagrinėti pareiškėjos pateiktus dokumentus; 3) jeigu teismas vertintų esant praleistam Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusįjį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytam nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų padavimo terminui, atnaujinti praleistą terminą, pripažinus, kad praleistas dėl svarbių priežasčių; 4) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo uždrausti NŽT imtis veiksmų: inicijuoti NŽT 2019 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. 49S-197-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje L. Z.“ ir NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2019 m. spalio 22 d. išvados Nr. 49IP-399-(14.49.61) „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai“ panaikinimą teisės aktų nustatyta tvarka.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. rugpjūčio 29 d. priėmė pareiškėjos skundą. Teismas nutartimi įpareigojo atsakovą NŽT ir trečiąjį suinteresuotą asmenį A. Z. iki 2022 m. rugpjūčio 31 d. pateikti nuomonę dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. rugsėjo 5 d. nutartimi netenkino pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Teismas nurodė, jog viena iš būtinų sąlygų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalį yra tai, kad, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teismo vertinimu, pareiškėjos teiginiai apie galimą žalą yra paremti tik bendro pobūdžio svarstymais, o ne konkrečiais įrodymais. Iš pareiškėjos prašymo turinio matyti, kad ji iš esmės siekia ne teismo sprendimo šioje byloje įvykdymo užtikrinimo, o to, kad teismas prevenciškai imtųsi ginti jos teises. Teismo nuomone, draudimas atsakovei priimti sprendimus, varžytų atsakovės teises pagal jos kompetenciją ginti viešą interesą. Pareiškėja, prašydama taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nepateikė teismui tokio pobūdžio argumentų ir įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog teismas turi imtis priemonių reikalavimui šioje byloje užtikrinti. Pareiškėja nėra pateikusi teisiškai pagrįstų argumentų, kad nesiėmus jos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, ateityje gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teismas sprendė, kad šiuo atveju pareiškėja, kuriai tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo būtinybę, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog šiuo konkrečiu atveju egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjos prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones.

III. Pareiškėja atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 5 d. nutartį ir priimti naują nutartį – pritaikyti pareiškėjos parašomas reikalavimo užtikrinimo priemones – iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo uždrausti NŽT imtis veiksmų: inicijuoti NŽT 2019 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. 49S-197-(14.49.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamoje vietovėje L. Z.“ ir NŽT Vilniaus skyriaus 2019 m. spalio 22 d. išvados Nr. 49IP-399-(14.49.61.) „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai“ panaikinimą teisės aktų nustatyta tvarka.

Atskirajame skunde pareiškėja nurodo, jog sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, privaloma nustatyti dvi būtinąsias sąlygas: 1) pareiškėjas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad pareiškėjui palankus teismo sprendimas yra įmanomas (prima facie (iš pirmo žvilgsnio) sąlyga); 2) turi būti nustatyta neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos padarymo rizika. Priešingai nei dėstoma skundžiamoje nutartyje, nagrinėjamoje byloje egzistuoja abi būtinosios sąlygos pareiškėjos prašomoms reikalavimo užtikrinimo priemonėms taikyti.

Pareiškėjos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atitinka prima facie (iš pirmo žvilgsnio) sąlygą, nes nagrinėjamu atveju pareiškėjos keliamas reikalavimas nėra nepagrįstas ‒ pirmosios instancijos teismas 2022 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi nutarė esant pagrindui priimti pareiškėjos skundą, t. y. vertina jį kaip atitinkantį formos ir turinio reikalavimus pagal ABTĮ. Pareiškėjos reikalavimas yra grindžiamas skunde išdėstytomis aplinkybėmis (skundo faktiniu pagrindu). Dėl atsakovo netinkamai vykdyto pateiktų dokumentų vertinimo (1935 m. žemės išpirkimo akto bei 1937 m. Vilniaus miesto magistrato sprendimo) grubiai pažeidžiamos pareiškėjos nuosavybės teisės ir net siekiama šias teises apskritai paneigti panaikinant nuosavybės atkūrimo procese priimtus sprendimus atkurti pareiškėjos nuosavybės teises. Atsakovo sprendimas imtis naikinti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą ir jos metu atsiradusius rezultatus nė kiek neatitinka teisėto lūkesčio principo ir paneigia pareiškėjos nuosavybės teises. Atsakovui pradėjus tinkamai (vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais principais) vertinti pareiškėjos pateiktus dokumentus bei tinkamai užbaigus nuosavybės teisių atkūrimo procedūras ir atkūrus nuosavybės teises, pareiškėja galės netrukdomai šias teises įgyvendinti.

Priešingai nei dėstoma pirmosios instancijos teismo nutartyje, byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįsti esant didelės žalos, kurios atitaisymas būtų itin apsunkintas, atsiradimo galimybei. Atsakovo sprendimu 2019 m. pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į (duomenys neskelbtini) ha žemės sklypo. Likusioje dalyje (iš viso (duomenys neskelbtini) ha) atkūrimo procedūra, praėjus daugiau nei 30 metų, vis dar nėra pabaigta. Nuo 2022 m., atsakovas apskritai pradėjo neigti pareiškėjos nuosavybės teises, raštais nurodydamas, kad ketina imtis naikinti pareiškėjos nuosavybės atkūrimo procese priimtus sprendimus. Tai, kad atsakovo veiksmai yra realūs ir netolimi, tik papildomai pagrindžia atsakovo į bylą 2022 m. rugsėjo 1 d. pateikta nuomonė. Šia pateikta nuomone atsakovas tik paantrina pareiškėjos nurodomai grėsmei daryti didelę žalą, jei nebus taikomos reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Pareiškėja rodo maksimalias pastangas siekiant įgyvendinti ir apsaugoti savo nuosavybes teises. Tačiau atsakovo veiksmai pagrindžia jo ketinimą elgtis nesąžiningai – nė kiek nepaisyti užvesto teisminio proceso ir prisidengiant tariamu viešojo intereso pagrindu inicijuoti pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros panaikinimą bei naikinti jau dalį atkurtos nuosavybes. Tai įrodo esant ne hipotetinei, bet realiai galinčiai atsirasti žalai – net keletą kartų pasikartojantis NŽT pranešimas, kad rengiamasi inicijuoti procedūrą naikinti atkurtas nuosavybės teises ir nuosavybės atkūrimo procese priimtus sprendimus, bet kokiam protingam ir rūpestingam asmeniui leidžia suvokti tai esant ne tuščiais gąsdinimais, bet aplinkybei, kuri tikėtinai atsiras netolimoje ateityje – dar iki teisminio proceso pabaigos. Atsakovas pripažino, kad pareiškėja turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir net dalis šios neteisėtai nacionalizuotos nuosavybės buvo atkurta. Vadinasi, pareiškėja buvo įgijusi ir tebeturi teisėtą lūkestį, kad ši suteikta nuosavybė nebus nepagrįstai atimta vien dėl spontaniškų ir teisinio pagrindo neturinčių atsakovo sprendimų. Atitinkamai, panaikinus nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą anksčiau laiko, t. y. iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, pareiškėja patirs itin didelę žalą – neteks jai priklausančios nuosavybės teisės.

Atitinkamai nėra teisiškai pagrįstas argumentas, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės neturi būti taikomos dėl viešojo intereso. Nutartyje teismas nurodė, kad pritaikius prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones, bus atimta iš atsakovo teisė pagal kompetenciją ginti viešąjį interesą, tačiau toliau neišplėtojo, ar tikrai nagrinėjamu atveju yra nustatytas tariamas viešasis interesas. Aplinkybė, ar iš tiesų buvo pažeidžiamas tariamas viešasis interesas, bus išsiaiškinta tik tuomet, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y. nustačius ir išnagrinėjus su byla susijusias aplinkybes, atsakius į klausimą, ar pareiškėjos atžvilgiu yra pagrįstas pagrindas tęsti nuosavybės teisių atkūrimą, ar ne. Nesant pritaikytų reikalavimo užtikrinimo priemonių, šio teisminio proceso metu priimtas teismo sprendimas netektų prasmės, nes atsakovas jau bus panaikinęs sprendimus atkurti pareiškėjos nuosavybės teises ir apskritai bus nutraukęs nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą. Tokiu atveju pareiškėjos prašymas įpareigoti atsakovą vertinti jos teiktus dokumentus arba suteikti papildomą terminą šiems dokumentams pateikti nebetektų prasmės. Taigi, pareiškėja patirtų itin didelę žalą – ne tik būtų paneigta jos nuosavybės teisė, bet ir virš 30 metų besitęsiant nuosavybės teisių atkūrimo procedūra taptų beprasmė. Tai nė kiek nederėtų su teisėtų lūkesčių principu.

Atsakovo nuomonė, pateikta 2022 m. rugsėjo 1 d. raštu, paneigia teismų nepriklausomų funkcijų vykdymą. Šioje byloje yra kilęs ginčas dėl to, ar atsakovas turi būti įpareigotas vertinti pareiškėjos teiktus dokumentus (arba, fakultatyviai – ar yra pagrindas atnaujinti terminą šiems dokumentams vertinti). Pasirodo, atsakovas jau yra už teismą nusprendęs, kad NŽT nėra teisinio pagrindo vertinti pareiškėjos teiktus dokumentus. Atsakovo veiksmai rodo jo pasiryžimą nepaisyti šio teisminio ginčo ir imtis veiksmų, kurie patį procesą paverstų beprasmį. Tačiau tik priėmus teismo sprendimą byla bus išspręsta iš esmės ir proceso šalims taps aišku, ar egzistuoja pagrindas vertinti pareiškėjos teiktus dokumentus, ar ne. Tik teismui nustačius, kad pareiškėjos teikti dokumentai negali patvirtinti buvusio savininko nuosavybės teisių, atsirastų pagrindas atsakovui ginti jo nurodomą viešąjį interesą ir naikinti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą. Atsakovas visiškai nepaiso teisminio ginčo ir bando naikinti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą anksčiau laiko. Vadinasi, iki to egzistuoja pagrindas įpareigoti atsakovą sąžiningai dalyvauti procese ir nebandyti paversti potencialaus teismo sprendimo neįgyvendinamu. Skuboti atsakovo veiksmai ir nenoras spręsti ginčo šioje byloje kelia didelę grėsmę pažeidinėti pareiškėjos nuosavybės teises ir kaip tik pagrindžia, kad pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones bus užtikrinta sąžininga šalių interesų pusiausvyra. Šiuo atveju egzistuoja ir antroji sąlyga reikalavimo užtikrinimo priemonėms taikyti – objektyvi rizika, kad atsakovas pareiškėjai sukels itin didelę žalą, kurios atstatymas praktiškai taptų neįmanomas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pagrįstumas.

Pareiškėja skunde prašė pirmosios instancijos teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir uždrausti NŽT imtis veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas atsisakymą tenkinti prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones grindė tuo, jog pareiškėjos teiginiai apie galimą žalą yra paremti tik bendro pobūdžio svarstymais. Pareiškėja siekia ne teismo sprendimo šioje byloje vykdymo užtikrinimo, tačiau, kad teismas prevenciškai imtųsi ginti jos teises.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba Lietuvos Respublikos teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (iš pirmo žvilgsnio) reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016, 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018, 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-444-624/2021). Nesant bent vienos iš nurodytų sąlygų, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal ABTĮ 70 straipsnį negalimas, o pareiga pagrįsti šios priemonės taikymo būtinumą tenka proceso dalyviui.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019, 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-789/2021).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog pareiškėjos teiginiai apie galimą žalą yra paremti tik bendro pobūdžio svarstymais, o ne konkrečiais įrodymais. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėja iš esmės siekia ne teismo sprendimo šioje byloje įvykdymo užtikrinimo, o to, kad teismas prevenciškai imtųsi ginti jos teises. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, skundo reikalavimo užtikrinimo procesinis institutas nesuteikia teismui įgalinimų tenkinti reikalavimus prevenciškai ginti teises ir apsaugoti nuo galimų būsimų veiksmų (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-562-556/2021; 2021 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-702-556/2022).

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pirmąją sąlygą, t. y. skundo prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrįstumą. Pareiškėjos argumentas, jog keliamas reikalavimas yra grindžiamas skunde išdėstytomis aplinkybėmis ir nėra nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjos skundą, nesudaro pagrindo konstatuoti prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrįstumą.

Teisėjų kolegija nesutinka su atskirojo skundo argumentu, jog yra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįsti esant didelės žalos, kurios atitaisymas būtų itin apsunkintas, atsiradimo galimybei. Nagrinėjamu atveju nėra tenkinama ir antroji sąlyga (nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala). Pareiškėjos nurodoma galinti kilti žala yra teorinio pobūdžio, nepagrįsta įrodymais. Pareiškėjos argumentas, jog ji neteks jai priklausančios nuosavybės teisės yra nepagrįstas, nes atsakovas NŽT siekdamas panaikinti nuosavybės teises galės tai padaryti tik teismine tvarka.

Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėja skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumo ir (ar) nepagrįstumo nepagrindė. Prašydama taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pareiškėja nepateikė teismui tokio pobūdžio argumentų ir įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas turėjo imtis priemonių reikalavimui šioje byloje užtikrinti. Teisėjų kolegijos nuomone, reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas šiuo atveju taip pat neatitiktų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso. Nagrinėjamu atveju pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, būtų neproporcingai apribotos NŽT kaip viešojo administravimo subjekto teisės.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nėra pagrindo, todėl pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos L. M. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjos Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė