2021-05-19 Nr. AB-10761-3-61-3-02734-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-279-624/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02734-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. (A. S.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas A. S. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir atsakovas, Vilniaus PN) (iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatorius–kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K)), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo už pareiškėjo kalinimą netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 26 d. iki 2019 m. gegužės 28 d.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas, naudojantis kameroje įrengtu sanitariniu mazgu, kuris nuo gyvenamosios patalpos buvo atskirtas ne aukštesne nei 1,5 metro aukščio sienele ir užuolaida. Pareiškėjas mano, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas pažeidžia pareiškėjo teisę į privatumą, nes jis galėjo būti stebimas tiek įstaigos darbuotojų (prižiūrėtojų), tiek kitų nuteistųjų, esančių kameroje. Pareiškėjas skunde teigė, kad kameroje nebuvo įrengtos ventiliacijos, todėl naudojantis sanitariniu mazgu jautėsi nemalonūs kvapai.

3. Pareiškėjas skundą grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimais, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatomis.

4. Dėl skunde išvardintų priežasčių, pasak pareiškėjo, atsirado nesaugumo jausmas, pakenkta jo psichinei būklei, dėl to jis turėjo kreiptis į Lukiškių TI-K medikus ir vartoti vaistus, todėl mano, kad jam padaryta neturtinė žala, kurią prašo priteisti iš atsakovo atstovo Vilniaus PN.

5. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantys Vilniaus PN pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas teigė, kad Lukiškių TI-K gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintomis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės). Priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato.

7. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu pro langus, kas atitinka higienos normų reikalavimus. Tvarkyti gyvenamąsias kameras bei kamerose esančius sanitarinius mazgus turi jose apgyvendinti asmenys. Atsakovas informavo, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl skunde išdėstytų nusiskundimų į įstaigos administraciją nesikreipė.

8. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo reikalavimu atlyginti neturtinę žalą. Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendrojo pobūdžio, nėra konkretumo, kuo būtent pasireiškia pareiškėjui padaryta neturtinė žala. Paaiškino, kad tam tikras nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiamai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimu pareiškėjo A. S. skundą tenkino iš dalies: priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjo naudai.

10. Teismas nurodė, kad ginčas šioje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 26 d. iki 2019 m. gegužės 28 d., atlyginimo.

11. Teismas nurodė, kad draudimas kankinti ir žeminti žmones yra įtvirtintas Konvencijoje ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams, priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos ir teisės pažeidimu padarytai žalai. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

12. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentą, kad nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, atsižvelgdamas į Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto nuostatas, kad kameroje esanti sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara, o esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto, bei į aktualią EŽTT praktiką, padarė išvadą, kad tuo atveju, kai suimtasis ar nuteistasis kameroje yra laikomas vienas, sanitarinės zonos atskyrimas tik iš dalies (t. y. užuolaida), yra priimtinas ir užtikrina suimtiesiems ir nuteistiesiems reikiamą privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais.

14. Teismas, įvertinęs Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus pranešime pateiktus duomenis, nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose nuo likusio gyvenamojo ploto sanitarinio mazgo patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara ir užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Teismas, atsižvelgęs į aptartą teisinį reguliavimą ir vadovaudamasis suformuota EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, konstatavo, kad nors Lukiškių TI-K kamerose įrengtų sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele nepažeidžia Eksploatavimo taisyklių reikalavimų, visgi toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo daugiavietės kameros gyvenamosios erdvės nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, o sanitarinį mazgą atskirianti užuolaida nėra laikoma tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų, asmens privatumo užtikrinimo aspektu.

15. Iš atsakovo atsiliepime nurodytų duomenų teismas sprendė, kad pareiškėjas kartu su kitu asmeniu kameroje buvo kalinamas šiais laikotarpiais: nuo 2018 m. lapkričio 26 d. iki 2019 m. sausio 16 d. (kamerų Nr. 104, 180, 150 ir 329), nuo 2019 m. sausio 18 d. iki 2019 m. balandžio 15 d. (kamera Nr. 183), nuo 2019 m. gegužės 4 d. iki 2019 m. gegužės 5 d. (kamera Nr. 183), nuo 2019 m. gegužės 8 d. iki 2019 m. gegužės 19 d. (kamera Nr. 183), nuo 2019 m. gegužės 21 d. iki 2019 m. gegužės 27 d. (kamera Nr. 183), 2019 m. gegužės 28 d. išvyko į Šaulių tardymo izoliatorių. Teismas iš minėtų duomenų nustatė, kad pareiškėjas kartu su kitu asmeniu buvo laikomas 161 parą, neužtikrinant pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu.

16. Teismas, pasisakydamas dėl skunde nurodomų kitų pažeidimų, susijusių su atskiros oro šalinimo sistemos sanitarinio mazgo patalpoje įrengimu, pažymėjo, kad atsakovas atsiliepime nurodė, kad kamerose esantys langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos per langus natūraliu būdu, šių aplinkybių pareiškėjas neneigia. Teismas konstatavo, kad Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – HN 134:2015), nėra nustatytų reikalavimų įrengti atskirą oro šalinimo sistemą sanitarinio mazgo patalpoje. Iš pateiktų paaiškinimų teismas nustatė, kad šis reikalavimas Lukiškių TI-K yra tinkamai įgyvendinamas, todėl sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, susijusių su galimybės vėdinti patalpas nesudarymu, o pareiškėjo argumentai dėl nemalonaus kvapo nagrinėjamu aspektu nevertintini.

17. Teismas byloje konstatavo tinkamų kalinimo sąlygų pažeidimą, 161 parą pažeidžiant pareiškėjo teisę į privatumą naudojantis kameroje esančiu sanitariniu mazgu, kuomet pareiškėjas kameroje buvo laikomas kartu su kitu asmeniu, t. y. atskirais periodais nuo 2018 m. lapkričio 26 d. iki 2019 m. gegužės 27 d. imtinai. Teismo teigimu, nustačius atsakovo veiksmų neteisėtumą, svarstytina dėl neturtinės žalos nustatymo ir dydžio įvertinimo, kadangi vien neteisėtų veiksmų pripažinimas šiuo atveju nebūtų pakankama satisfakcija.

18. Teismas, vertindamas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, pažymėjo, kad pareiškėjas nurodė, jog neturtinė žala pasireiškė nesaugumo jausmu, įtaka jo sveikatai, iš esmės nedetalizuodamas šių aplinkybių. Teismas nurodė, kad byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad kalinimo sąlygos turėjo esminės įtakos pareiškėjo sveikatai. Nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgė ne tik į teismo nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimų spektrą ir aspektus, bet ir į tai, kad nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad atsirado realios pasekmės jo sveikatai, įtakotos netinkamų kalinimo sąlygų. Teismas, atsižvelgęs į nustatytų pažeidimų mastą bei trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, protingumo ir teisingumo principais, padarė išvadą, kad pareiškėjui priteistina 300 Eur neturtinei žalai atlyginti už nustatytus tinkamų kalinimo sąlygų pažeidimus nurodytais sprendime aspektais (sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrinant privatumo). Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 3 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų masto nustatytų neteisėtų veiksmų kontekste.

III. 19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

20. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad neturtinę žalą apibrėžia CK 6.250 straipsnio 1 dalis. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti įstatyme: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

21. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo laikymą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tačiau nemotyvavo, kodėl, teismo manymu, pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Atsakovas pažymi, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Atsakovo manymu, pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais aukščiau nurodytais objektyviais kriterijais.

22. Atsakovas nurodo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas reglamentuoja, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 str.), bei pažymi, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą trijų viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

23. Atsakovas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri taip pat gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę.

24. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo pozicija vertintina kaip neargumentuota.

25. Atsakovas akcentavo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

26. Atsižvelgdamas į aktualią EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, į byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsakovas konstatavo, kad minėti byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui, todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

27. Pareiškėjas A. S. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriame nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka.

28. Pareiškėjas pažymi, kad Lukiškių TI-K buvo kalinamas pažeidžiant privatumą dėl kameroje netinkamai įrengto sanitarinio mazgo, ir dėl to jis patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad nagrinėjamu atveju pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, ir sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti nepakanka vien teisės pažeidimo pripažinimo. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 29. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su netinkamomis laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 26 d. iki 2019 m. gegužės 28 d. atlyginimo.

30. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad 161 parą buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis kameroje esančiu sanitariniu mazgu, priteisė iš atsakovo pareiškėjo naudai 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

31. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad pareiškėjas nepagrindė jam kilusios neturtinės žalos, todėl nagrinėjamu atveju pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą.

32. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, teisės aktus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015 ir kt.).

33. Kai yra pagrindas pripažinti, kad priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

34. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis (atsakovo atstovo atsiliepime pateiktus duomenis, nuotraukas, b. l. 9–13, 18–19, 61–63), bylą nagrinėdama apeliacinio skundo ribose, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), kuris nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės (t. y. buvo atskirtas ne aukštesne kaip 1,5 m pertvara ir užuolaidomis). Toks sanitarinio mazgo (tualeto) atskyrimas neužtikrina asmens, besinaudojančio juo, privatumo tiek pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, tiek pagal šio teismo praktika grindžiamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-875-756/2020).

35. Teisėjų kolegija sutinka, kad Lukiškių TI-K, pareiškėjui neužtikrindamas privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, neveikė taip kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Tačiau teisėjų kolegija akcentuoja, kad aplinkybė, jog asmuo kameroje buvo laikomas vienas, savaime nereiškia, kad jo teisė į privatumą nebuvo pažeista, kadangi besinaudodamas tualetu, jis galėjo būti matomas pareigūnų, tačiau tuo metu jo teisės į privatumą pažeidimas negalėjo būti toks intensyvus, kaip kalinant jį dar su vienu asmeniu. Tokios nuostatos laikomasi ir ankstesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1316-822/2020; 2020 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1952-438/2020). Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis tualetu, buvo pažeista tik tuomet, kai kamerose jis buvo laikomas su dar vienu asmeniu. Šiuo atveju privatumo, naudojantis tualetu, pažeidimas turėjo būti konstatuotas visą ginčui aktualų laikotarpį (nuo 2018 m. lapkričio 26 d. iki 2019 m. gegužės 28 d.), kai kameroje pareiškėjas buvo laikomas tiek vienas, tiek kartu su kitu asmeniu, t. y. 183 dienas.

36. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).

37. Nustačius, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčui aktualiais laikotarpiais buvo kalinamas pažeidžiant jo teisę į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), pripažintina, kad atsakovo atstovas (buvęs Lukiškių TI-K) šiuo aspektu veikė neteisėtai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str. 1 d.), o dėl minėto padaryto pažeidimo (neteisėtų veiksmų) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo atstovas nenurodė jokių pagrįstų argumentų, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą pinigais dėl aptartų nustatytų pažeidimų. Įvertinusi padaryto pažeidimo pobūdį ir trukmę, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje priteisė adekvačią sumą pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti. Teismo priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio (300 Eur) nėra pagrindo mažinti.

39. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo atstovo paduotas apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Arūnas Dirvonas Milda Vainienė