2025-05-21 Nr. AB-8999-3-61-3-10034-2023-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-718-442/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-10034-2023-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.5; 20.2.3.2

(S)

(N)

.

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. I. A. A. ir A. M. O. A. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 9 d. sprendimo pagal pareiškėjų S. I. A. A. ir A. M. O. A. skundą atsakovams Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjos S. I. A. A. ir A. M. O. A. (toliau – ir pareiškėjos, užsienietės) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamos priteisti kiekvienai jų iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT, Tarnyba) 1 000 Eur neturtinės žalos ir atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjos nurodė tokius skundo argumentus:

2.1. Pareiškėjos atvyko į Lietuvos Respubliką ir 2023 m. lapkričio 22 d. Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) pateikė prašymą priimti jų prieglobsčio prašymus. Tą pačią dieną jos buvo sulaikytos VSAT pareigūnų.

2.2. 2023 m. lapkričio 24 d. pareiškėjos buvo perduotos Latvijos Respublikai, ir tokiu būdu buvo pažeistos Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintos garantijos prieglobsčio prašytojams, procedūrinės užsieniečių gražinimo į užsienio valstybę taisyklės, Europos sąjungos (ES) teisės normos, reglamentuojančios prieigą prie prieglobsčio procedūrų ir teisės normos, reglamentuojančios užsieniečių gražinimą, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tarptautiniuose dokumentuose ir ES teisėje įtvirtintos pagrindinės pareiškėjų teisės, pirmiausia teisė į judėjimo laisvę ir saugumą, pagrindiniai teisinės valstybės principai. Šie teisės normų pažeidimai lėmė pareiškėjų laisvės apribojimą be teismo, be galimybės apskųsti pareigūnų veiksmus, nežinomybę dėl jų teisinės padėties ir taikomų procedūrų, neigiamus išgyvenimus, pagilino dvasinį sukrėtimą dėl kilmės valstybėje patirto persekiojimo ir priverstinio išvykimo, sukėlė emocinę depresiją, kuri turi įtakos A. M. O. A. nėštumui, pakenkė bendrai pareiškėjų psichologinei būsenai. Šie pareiškėjų dvasiniai išgyvenimai ir fizinės kančios yra tiesioginė neteisėtų Lietuvos valstybės institucijų veiksmų pareiškėjas sulaikant, apribojant teisę paduoti prieglobsčio prašymą ir teisę į laisvę, pasekmė, t. y. tarp neteisėtų institucijų veiksmų ir žalos joms egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys.

2.3. Pareiškėjos atvyko pateikti prieglobsčio prašymą, kuriame nurodė, kad yra Sudano Respublikos pilietės, kilusios iš (duomenys neskelbtini) miestų. Jos pabėgo nuo karinių veiksmų ir smurto kilmės šalyje ir rado prieglobstį (duomenys neskelbtini) pabėgėlių stovykloje (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos pateikė pabėgėlių stovykloje išduotus asmens dokumentus (kopiją). Prašymą suteikti prieglobstį pareiškėjos pateikė prašydamos Europos Žmogaus Teisių. Teismo (toliau – ir EŽTT) laikinųjų apsaugos priemonių, šis prašymas buvo išreikštas Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Migracijos departamentui.

2.4. Pareiškėjoms nebuvo suteikta galimybė pateikti prašymo sulaikymo metu, į jų pakartotinius prašymus nebuvo reaguota, sulaikymo metu VSAT nesuteikė galimybės susisiekti su advokatu, nesuteikė vertimo į joms suprantamą kalbą, paėmė jų telefonus ir sulaikė pasienio užkardoje be teisės susisiekti su giminėmis ar teisiniu atstovu. VSAT pažeidė teisę pasinaudoti prieglobsčio procedūra, šie pareigūnų veiksmai pareiškėjoms sukėlė nerimą dėl galimos savivalės, baimę, fizinį skausmą, pagilino nepasitikėjimą valstybės institucijomis. Pareiškėjų prieglobsčio prašymai šiuo metu priimti ir nagrinėjami Latvijos Respublikoje.

1.1. Europos Sąjungos valstybės narei kyla pareiga paisyti teisės, kad prieglobsčio prašymas būtų pateiktas, įregistruotas ir išnagrinėtas per Europos parlamento ir tarybos 2013 m. birželio 26 d. direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (toliau – ir Direktyva 2013/32) nustatytus terminus, ir kad būtų užtikrintas teisės į prieglobstį, garantuojamos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 18 straipsnyje, veiksmingumas.

1.2. Nepriėmus pareiškėjų prieglobsčio prašymo ir jas perdavus Latvijos Respublikai buvo pažeista pareiškėjų teisė į savalaikį prieglobsčio prašymo išnagrinėjimą. Atsisakymas suteikti galimybę paprašyti prieglobsčio Lietuvos Respublikos teritorijoje pažeidė pareiškėjų teises pagal Chartijos 18 straipsnį, Direktyvos 213/32 nuostatas, 1951 m. liepos 28 d. konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Ženevos konvencija) nuostatas.

1.3. Pareiškėjos buvo perduotos Latvijos Respublikai pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Estijos Respublikos Vyriausybės ir Latvijos Respublikos Vyriausybės 1995 m. birželio 30 d. sutartį dėl nelegaliai gyvenančių asmenų grąžinimo (toliau – ir Trišalė sutartis). Trišalės sutarties 3 straipsnis numato, kad šalis, kuriai nukreiptas reikalavimas, per kurios išorinę sieną pateko grąžinamas asmuo, be jokių formalumų priims grąžinamą asmenį, įrodžius ar pagrįstai manant, kad grąžinamas asmuo pateko į reikalaujančios šalies teritoriją iš teritorijos šalies, kuriai nukreiptas reikalavimas.

1.4. Pareiškėjos į Latvijos Respubliką perduotos be formalumų, nesilakant nustatytos tvarkos. Pareiškėjos buvo sulaikytos nenurodant sulaikymo tikslo, teisinio pagrindo ir trukmės, joms nebuvo sudaryta galimybė kreiptis dėl sulaikymo teisėtumo, susisiekti su artimaisiais ar teisiniu atstovu. Pareiškėjos buvo priverstinai „pradangintos“.

1.5. Pareiškėjų sulaikymo metu nebuvo atsižvelgta į individualias aplinkybes, įskaitant A. M. O. A. nėštumą, galimą žalą sveikatai, nebuvo pagrįsta laisvės apribojimo būtinybė, jos nebuvo informuotos, kokiu teisiniu pagrindu, dėl kokių priežasčių ir kuriam laikui sulaikomos, nesuteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba sprendimą apskųsti, nors bet kuris sulaikytas asmuo per 48 val. turi būti pristatytas teismui.

1.6. Pareiškėjų dvasiniai išgyvenimai ir fizinės kančios yra tiesioginė neteisėtų Lietuvos valstybės institucijų veiksmų jas sulaikant, izoliuojant, apribojant judėjimo laisvę, galimybę pateikti prieglobsčio prašymą, galimybę apskųsti sprendimų teisėtumą pasekmė, t. y. tarp neteisėtų institucijų veiksmų ir žalos pareiškėjoms egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys.

1.7. Savavališkas sulaikymas, izoliavimas, teisių apribojimas pareiškėjoms sukėlė fizinį skausmą, nepasitikėjimą visuomene ir valstybės institucijomis, rasinės diskriminacijos jausmą, bendravimo galimybių apribojimą, pagilino nuo prievartos kilmės valstybėje bėgančių pareiškėjų psichologines kančias ir baimę dėl ateities. Šie dvasiniai išgyvenimai ir fizinės kančios yra tiesioginė neteisėtų Lietuvos valstybės veiksmų pasekmė, ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnis įtvirtintu atsakomybės už priimtus sprendimus principą, viešojo administravimo subjektas turi prisiimti atsakomybę už administracinio reglamentavimo ar priimtų administracinių sprendimų sukeltus padarinius.

2. Atsakovas VSAT pateiktame atsiliepime nesutiko su skundu, prašė jį atmesti ir nurodė tokius atsiliepimo argumentus:

2.1. Vilniaus pasienio rinktinės Kriminalinės žvalgybos skyriuje (toliau – ir KŽS) 2023 m. lapkričio 22 d. buvo gauta žvalgybinė informacija, jog Utenos rajono Tauragnų miestelyje, viename iš daugiabučių gali būti laikinai apgyvendinti neteisėtai, nelegaliai į Lietuvos Respubliką atvykę trečiųjų šalių piliečiai. Nuvykus nurodytu adresu, buvo rastos dvi užsienietės, kurios teigė, kad yra Sudano Respublikos pilietės be jų asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, ir prisistatė kaip S. I. A. A., gim. (duomenys neskelbtini) ir A. M. O. A., gim. (duomenys neskelbtini), jos taip pat pateikė 2023 m. lapkričio 20 d. su advokatu Ryčiu Satkausku pasirašytą atstovavimo sutartį, nors atstovavimo sutartyje nurodyti pareiškėjų duomenys nesutapo su jų nurodytaisiais duomenimis.

2.2. Pareiškėjos paaiškino, kad jos pėsčiomis, ne per pasienio kontrolės punktą, iš Baltarusijos Respublikos atvyko į Latvijos Respubliką, o vėliau – į Lietuvą. Pareiškėjoms buvo pasiūlyta nuvykti į Tarnybos Vilniaus pasienio rinktinės tarnybines patalpas Ignalinos mieste ir susitikti su šios pasienio rinktinės Migracijos skyriaus (toliau – ir Migracijos skyrius) pareigūnais. Pareiškėjoms buvo užsakytas arabų kalbos vertėjas, užsienietėms vertėjavęs nuotoliniu būdu. Su kiekviena užsieniete bendraujant individualiai, buvo aiškinamasi užsieniečių tapatybės, ar apklausiamos moterys turi asmens dokumentus, kur juos galima rasti, taip pat buvo aiškinamasi, kaip jos iš kilmės šalies atvyko į Lietuvos Respubliką, ar jos atvyko iš Latvijos Respublikos ir kitos aplinkybės. Po apklausos pareiškėjos iš Ignalinos buvo pervežtos į Vilniaus pasienio rinktinės Švenčionių pasienio užkardos laikino apgyvendinimo patalpas, kur, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 1408 straipsnio 3 dalies nuostatomis, buvo apgyvendintos iki 2023 m. lapkričio 24 d., kol, vadovaujantis Trišale sutartimi, jos buvo perduotos Latvijos Respublikos valstybės sienos apsaugos pareigūnams.

2.3. Pareiškėjoms buvo išduodami maisto daviniai, jos buvo apgyvendintos VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Švenčionių pasienio užkardos laikino apgyvendinimo patalpose, Lietuvos Raudonojo kryžiaus atstovo patikrintose praėjus kelioms dienoms po jų apgyvendinimo ir pripažintose visiškai tinkamomis gyventi. VSAT pareigūnai nedelsdami, nevilkindami, inicijavo pareiškėjų perdavimo Latvijos Respublikai procedūras ir 2023 m. lapkričio 24 d. VSAT Vilniaus pasienio rinktinės pareigūnas Smėlynės pasienio kontrolės punkte priėmimo perdavimo aktu Nr. 9-8231 abi pareiškėjas perdavė Latvijos Respublikos valstybės sienos apsaugos pareigūnui. Pareiškėjos, būdamos Lietuvoje, nerodė iniciatyvos prašyti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, o tikėjosi šioje teismo byloje atstovaujančio advokato pagalbos šiuo klausimu.

2.4. Pareiškėjų atstovo teiginiai dėl neteisėtų Lietuvos valstybės institucijų veiksmų, apribojant pareiškėjų judėjimo laisvę, neturi teisinio pagrindo. Be to, neaišku, kaip VSAT neužtikrino pareiškėjų teisių teikti prieglobsčio prašymus, nes pareiškėjų atstovas nurodo, kad toks prašymas buvo teikiamas Vyriausybei ir Migracijos departamentui, o VSAT pareigūnams jis nebuvo pateiktas. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog pareiškėjos aiškiai išreikšta valia pateikė (ar siekė pateikti) prašymą suteikti joms prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjos neturėjo jų asmenybę patvirtinančių dokumentų ir galiojančių vizų (taigi ir teisėto leidimo patekti į Šengeno erdvę), todėl, vadovaujantis 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas) nuostatomis, buvo priimtas sprendimas jas gražinti į šalį, iš kurios atvyko – Latvijos Respubliką.

2.5. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos nepateikė nė vieno įrodymo, pagrindžiančio neturtinės žalos atsiradimo faktą ir dydį. Pareiškėjos savo skundą iš esmės motyvuoja dviem teiginiais – kad jos atvyko į Lietuvos Respubliką tam, kad pateiktų prieglobsčio prašymus, ir kad perduodant jas Latvijos Respublikai buvo pažeistos Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintos garantijos prieglobsčio prašytojams, procedūrinės užsieniečių gražinimo į užsienio valstybę taisyklės ir kt.

2.6. Nors iki pareiškėjų neteisėto buvimo Lietuvos Respublikoje fakto nustatymo šios užsienietės galbūt jau buvo sudarę atstovavimo sutartis su advokatu R. Satkausku, jos asmeniškai nesikreipė dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje, o Įstatymas teisės pateikti prieglobsčio prašymą advokatui nesuteikia, todėl Migracijos departamentas neturėjo teisinio pagrindo registruoti šio advokato prašymo. Be to, pateiktose atstovavimo sutartyse pareiškėjų gimimo datos nesutampa su pareiškėjų atstovo EŽTT ir Migracijos departamentui pateiktuose prašymuose nurodytomis pareiškėjų gimimo datomis, taip pat skiriasi ir pareiškėjų parašai atstovavimo sutartyse ir sprendimuose dėl užsieniečio laikino apgyvendinimo.

2.7. Užsienietės buvo apgyvendintos šildomose patalpose, joms buvo išduota švari patalinė, rankšluosčiai ir 2 vnt. maisto davinių bei suteikta galimybė pasinaudoti dušu. 2023 m. lapkričio 23 d. 16 val. joms buvo išduoti dar 4 vnt. maisto daviniai, tačiau viena iš užsieniečių reiškė nepasitenkinimą išduotais maisto daviniais ir prašė papildomų maisto produktų. Jos prašymas buvo patenkintas ir jai buvo pateikti papildomi maisto produktai. Jokių kitų nusiskundimų apgyvendintosios nereiškė.

2.8. 2023 m. lapkričio 24 d. 7.25 val. pareiškėjos buvo išvežtos į Vilniaus pasienio rinktinės Puškų pasienio užkardos Smėlynės pasienio kontrolės punktą, kur buvo perduotos Latvijos Respublikos valstybės sienos apsaugos pareigūnams, šią perdavimo procedūrą Tarnybos pareigūnai organizavo maksimaliai sparčiai, perdavimo procedūros buvo atliktos iškart, gavus Latvijos Respublikos valstybės sienos apsaugos sutikimą perimti pareiškėjas.

2.9. VSAT pareigūnai teisės aktų nustatyta tvarka tinkamai vykdė jiems pavestas funkcijas ir, vadovaudamiesi Įstatymo bei kitų teisės aktų nuostatomis, neteisėtai neribojo pareiškėjų asmens laisvės ir jokiais veiksmais nesukėlė joms moralinių ar fizinių kančių, t. y. nepadarė pareiškėjoms neturtinės žalos.

3. Atsakovas Migracijos departamentas pateiktame atsiliepime nesutiko su skundu, prašė jį atmesti ir nurodė tokius atsiliepimo argumentus:

3.1. Pareiškėjos savo skunde nenurodo jokių Migracijos departamento neteisėtų veiksmų ar neveikimo, dėl kurių joms galėtų atsirasti neturtinė žala, todėl Lietuvos valstybė, atstovaujama Migracijos departamento, yra netinkamas atsakovas byloje.

3.2. Pareiškėjos, neteisėtai atvykusios į Lietuvos Respubliką iš Latvijos Respublikos, į Migracijos departamentą dėl prieglobsčio suteikimo nesikreipė. Pareiškėjų buvimo vietą Lietuvos Respublikoje nustatė VSAT pareigūnai, tačiau ir šiai tarnybai pareiškėjos pageidavimo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje neišreiškė.

3.3. 2023 m. lapkričio 22 d. 16 val. 21 min. advokatas Rytis Satkauskas atsiuntė Migracijos departamento elektroniniu paštu laišką, prie kurio pridėjo savo parengtą ir pasirašytą prašymą priimti pareiškėjų S. I. A. A., gim. 2006 m. vasario 2 d., ir A. M. O. A., gim. 2007 m. kovo 1 d., prašymus suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, pačių pareiškėjų prašymai dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo nebuvo pateikti, tačiau buvo pridėtos atstovavimo sutartys, kuriose nurodytos pareiškėjų gimimo datos nesutampa su prie prašymo pridėtuose dokumentuose nurodytomis jų gimimo datomis. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs prašymą, 2023 m. gruodžio 5 d. atsakymu Nr. 10K-13726 informavo advokatą, kad, atsižvelgus į tai, jog užsienietės teisės aktų nustatyta tvarka asmeniškai dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo nesikreipė, Migracijos departamentas neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo priimti ir užregistruoti atstovo pateikto prašymo.

3.4. Iš pareiškėjų įgalioto atstovo advokato Ryčio Satkausko Migracijos departamentui pateiktų atstovavimo sutarčių ir advokato surašyto ir pasirašyto prašymo matyti, kad šiuose dokumentuose yra nurodytos tokios pareiškėjų gimimo datos – 2006 m. vasario 2 d. ir 2027 m. kovo 1 d., tačiau šios atstovavimo sutartyse nurodytos pareiškėjų gimimo datos neatitinka tikrovės. Galima manyti, kad advokatas tokį prašymą pateikė kaip nelydimų nepilnamečių prieglobsčio prašytojų atstovas, bet nagrinėjamu atveju abi pareiškėjos yra pilnametės ir tikrosios jų gimimo datos yra: (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), šias aplinkybes patvirtina prie prašymo pridėti dokumentai – pareiškėjos S. I. A. A. paso kopija ir pareiškėjos A. M. O. A. motinos pabėgėlių stovyklos kortelė.

3.5. Pareiškėjos prašymus suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje turėjo teikti asmeniškai, tačiau to nepadarė, t. y. teisės aktų nustatyta tvarka dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo nesikreipė, todėl nei VSAT, nei Migracijos departamentas neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo registruoti prašymų, kurie institucijoms nebuvo pateikti.

3.6. Pareiškėjos asmeniškai dėl prieglobsčio suteikimo į Migracijos departamentą nesikreipė, jos taip pat nepateikė įrodymų, kad Migracijos departamentas ribojo jų galimybes teikti prieglobsčio prašymą, taigi, pareiškėjos neįrodė vienos iš būtinųjų neturtinės žalos atlyginio sąlygų – neteisėtų Migracijos departamento veiksmų ar neveikimo, todėl neturtinė žala negali būti priteisiama. Pareiškėjos nepagrindė ir kitos būtinos neturtinės žalos atlyginimo sąlygos – žalos.

3.7. Nors pareiškėjos teigia patyrusios neigiamus išgyvenimus, tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad dėl Migracijos departamento veiksmų (neveikimo) pareiškėjos patyrė neturtinę žalą.

II. 4. Regionų administracinis teismas 2024 m. gegužės 9 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

5. Teismas įvertino Viešojo administravimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatas, reglamentuojančias žalos, atsiradusios dėl neteisėtų viešojo administravimo subjektų veiksmų, atlyginimą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjos savo skundą iš esmės motyvuoja dviem teiginiais – kad jos atvyko į Lietuvos Respubliką tam, kad pateiktų prieglobsčio prašymus, ir kad perduodant jas Latvijos Respublikai buvo pažeistos teisės aktuose įtvirtintos garantijos prieglobsčio prašytojams, procedūrinės užsieniečių gražinimo į užsienio valstybę taisyklės, ir dėl to, apribojus pareiškėjų laisves be teismo, be galimybės apskųsti pareigūnų veiksmus, pagilėjo pareiškėjų dvasiniai sukrėtimai dėl kilmės valstybėje patirto persekiojimo ir priverstinio išvykimo, ir tai sukėlė pareiškėjoms neturtinę žalą. Šie jų dvasiniai išgyvenimai ir fizinės kančios yra tiesioginė neteisėtų Lietuvos valstybės institucijų veiksmų jas sulaikant, apribojant teisę paduoti prieglobsčio prašymą ir teisę į laisvę pasekmė, t. y. tarp neteisėtų institucijų veiksmų ir žalos pareiškėjui egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys.

7. Teismas išsamiai apžvelgė VSAT atsiliepime nurodytas pareiškėjų sulaikymo / apgyvendinimo VSAT aplinkybes ir į bylą pateiktus Migracijos skyriaus pareigūnių faktinius duomenis apie pareiškėjų duotus parodymus jas aptikusiems KŽS pareigūnams bei apklausų Migracijos skyriuje metu (dėl jų atvykinimo ir apsigyvenimo Lietuvoje aplinkybių, taip pat dėl laikino apgyvendinimo VSAT, dėl perdavimo į Latvijos Respubliką ir kt.).

8. Teismas nustatė, kad 2023 m. lapkričio 22 d., po apklausos, VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Migracijos skyriaus pareigūnės sprendimu Nr. MD 2678 pareiškėjos buvo laikinai apgyvendintos VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Švenčionių pasienio užkardos laikino apgyvendinimo patalpose, nesuteikiant joms teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki bus priimtas sprendimas dėl jų teisinės padėties. Pareiškėjos su priimtu sprendimu buvo supažindintos pasirašytinai joms suprantama kalba, dalyvaujant vertėjui, joms įteiktos sprendimų kopijos. Į laikino apgyvendinimo patalpas pareiškėjos buvo pristatytos 18.15 val., joms 2023 m. lapkričio 22 d. vakare, 23 d. ir 24 d. ryte buvo išduodama po vieną maisto davinį. Maitinimas pareiškėjoms buvo skirtas vadovaujantis Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pasienio rinktinėse ir jų struktūriniuose padaliniuose laikomų asmenų, sulaikytų iki 48 val., maitinimo organizavimo tvarkos aprašu, patvirtintu VSAT vado 2018 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. 4-82. Lietuvos Raudonojo kryžiaus atstovui praėjus kelioms dienoms po pareiškėjų apgyvendinimo patikrinus pareiškėjų apgyvendinimo patalpas, jos pripažintos tinkamomis gyventi.

9. Teismas pažymėjo, kad VSAT pareigūnai nedelsdami, nevilkindami, inicijavo pareiškėjų perdavimo Latvijos Respublikai procedūras, jos buvo perduotos Latvijos Respublikos valstybės sienos apsaugos pareigūnui nepraėjus dviem parom po užsieniečių aptikimo nuomojamame bute.

10. Teismas įvertino Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies, Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, Šengeno sienų kodekso 8 straipsnio 3 dalies a punkto, 14 straipsnio nuostatas, Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1806, nustatančio trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams tas reikalavimas netaikomas, sąrašus, nuostatas.

11. Teismas įvertino Įstatymo 1408 straipsnio 3 dalies nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl šių nuostatų taikymo bei pažymėjo, kad pareiškėjų atstovo teiginiai dėl neteisėtų Lietuvos valstybės institucijų veiksmų, apribojant šių neteisėtų migrantų judėjimo laisvę, neturi teisinio pagrindo.

12. Teismas nurodė, kad, taikydamos Šengeno sienų kodeksą, valstybės narės negali pažeisti pabėgėlių ir asmenų, prašančių tarptautinės apsaugos, ypač jei tai susiję su negrąžinimu, bei privalo laikytis atitinkamos Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės su galimybe gauti tarptautinę apsaugą susijusių įpareigojimų, visų pirma, negrąžinimo principo ir pagrindinių teisių. Užsieniečiui, norinčiam tinkamai realizuoti savo teisę į prieglobstį, yra keliami du reikalavimai: jis prieglobsčio prašymą turi pateikti kompetentingoje įstaigoje ir turi išreikšti savo prieglobsčio prašymą.

13. Teismas įvertino Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Aprašas), 22 punkto nuostatas ir pažymėjo, kad pareiškėjų atstovas pats sau prieštarauja teiginiuose dėl jo atstovaujamųjų galimybės pateikti prašymus suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Teismui nėra aišku, kokias pareiškėjų teises pažeidė VSAT pareigūnai jei, kaip kad teigia atstovas, jis 2023 m. lapkričio 21 d. Įstatymo neįgaliotai institucijai – Lietuvos Respublikos Vyriausybei, o 2023 m. lapkričio 22 d. – Migracijos departamentui, – teikė prašymą (atmestą dėl procedūrinių pažeidimų) suteikti prieglobstį jo atstovaujamosioms.

14. Teismas nurodė, kad pareiškėjos tiek apklausos Migracijos skyriuje metu, tiek laikino apgyvendinimo VSAT metu turėjo visas galimybes žodžiu ar raštu pateikti prašymus suteikti joms prieglobstį Lietuvos Respublikoje, tačiau tokio pobūdžio prašymų neteikė. Teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis Šengeno sienų kodekso nuostatomis, pareiškėjos, joms nepateikus prieglobsčio prašymo, pagrįstai gražintos į šalį, iš kurios atvyko, – Latvijos Respubliką.

15. Teismas konstatavo, kad VSAT pareigūnai teisės aktų nustatyta tvarka tinkamai vykdė jiems pavestas funkcijas, vadovaudamiesi Įstatymo bei kitų teisės aktų nuostatomis, neteisėtai neribojo pareiškėjų asmens laisvės ir jokiais veiksmais nesukėlė joms moralinių ar fizinių kančių, t. y. nepadarė pareiškėjoms neturtinės žalos, o jų atstovo teiginiai neatitinka faktinių aplinkybių. Teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju nėra nustatyta pareiškėjų nurodomų neteisėtų Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSAT, veiksmų ar neveikimo. Nenustačius institucijos neteisėtų veiksmų kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra teisinio pagrindo kilti viešajai civilinei atsakomybei, todėl kitų sąlygų civilinei atsakomybei kilti egzistavimas plačiau nenagrinėtinas.

16. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos skunde nenurodo Migracijos departamento neteisėtų veiksmų / neveikimo, todėl šioje dalyje nėra pagrindo konstatuoti neturtinės žalos atsiradimą.

17. Teismas atmetė pareiškėjų skundą ir netenkino jų prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III. 18. Pareiškėjos apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 9 d. sprendimą ir pareiškėjų skundą tenkinti, priteisti kiekvienai iš pareiškėjų iš Lietuvos Valstybės, atstovaujamos VSAT, 1 000 eurų moralinės žalos, ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

19. Pareiškėjų apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad pareiškėjos aiškiai neišreiškė valios pateikti (ar siekti pateikti) prašymą suteikti joms prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nepagrįstai rėmėsi tik atsakovo pateiktais paaiškinimais, neatsižvelgė į pareiškėjų pateiktus duomenis, objektyvias aplinkybes, įskaitant pareiškėjų atstovo pateiktus prieglobsčio prašymus ir pareiškėjų kreipimąsi į EŽTT. Pareiškėjos Migracijos departamentui 2023 m. lapkričio 22 d. pateikė prašymą priimti jų prieglobsčio prašymus, tokį prašymą jos pateikė ir prašydamos EŽTT laikinųjų apsaugos priemonių, 2023 m. lapkričio 21 d. šis reikalavimas buvo komunikuotas Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Šios aplinkybės, bei tai, kad pareiškėjos, vos tik gavusios galimybę pasiprašyti prieglobsčio, tai padarė Latvijos Respublikoje, įrodo, kad pareiškėjos siekė pasinaudoti teise prašyti tarptautinės apsaugos saugioje valstybėje ir pareiškėjos paprašė prieglobsčio Lietuvos Respublikoje.

19.2. Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad pareiškėjos neprašė prieglobsčio žodžiu ar raštu, būdamos sulaikytos ir neturėdamos galimybės susisiekti su teisiniu atstovu, neatsižvelgė į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) formuojamą praktiką, kad, prašant tarptautinės apsaugos, įregistruojant prašymą ir jį pateikiant, turi būti paisoma Direktyvos 2013/32 tikslo užtikrinti galimybę veiksmingai, t. y. kuo paprasčiau, pasinaudoti tarptautinės apsaugos suteikimo procedūra. Nagrinėjamu atveju, 2023 m. lapkričio 21 d. gavus pranešimą iš EŽTT, o 2023 m. lapkričio 22 d. gavus pareiškėjų atstovo užpildytą pareiškėjų prieglobsčio prašymą, pareiškėjoms privalėjo būti sudaryta galimybė pateikti prieglobsčio prašymus.

19.3. Pareiškėjoms, nežinančioms galiojančių procedūrų, įgaliojus jų atstovą informuoti apie jų valią prašyti prieglobsčio, tokis jų ketinimas yra preziumuojamas ir gali būti atšauktas tik vienareikšmiais jų veiksmais. Byloje nekeliama abejonių dėl advokato teisės atstovauti pareiškėjas ir dėl pastarųjų suteiktų įgaliojimų. Pareiškėjos savo parašu patvirtino laikinųjų apsaugos priemonių reikalavimą EŽTT, ir, kaip patvirtina VSAT, nurodė, kad advokatas veikia jų vardu. Atsisakymas suteikti galimybę paprašyti prieglobsčio Lietuvos Respublikos teritorijoje pažeidė pareiškėjų teises pagal Chartijos 18 straipsnį ir minėtų direktyvų nuostatas, Ženevos konvencijos nuostatas.

19.4. Pirmosios instancijos teismo sprendime nevertinti pareigūnų veiksmai grąžinant pareiškėjas į Latvijos Respubliką, apsiribojama teiginiu, kad pareiškėjos nereiškė valios prašyti prieglobsčio, todėl buvo pagrįstai grąžintos vadovaujantis Šengeno sienų kodekso nuostatomis.

19.5. Latvijos Respublika pasižymi prieglobsčio sistemos neefektyvu ir sisteminiais žmogaus teisių pažeidimais. Pareiškėjos neturėjo galimybės apskųsti sprendimą perduoti jas į Latvijos Respubliką, taip neužtikrinant pareiškėjų teisės į teisminę gynybą. Perduodant pareiškėjas Latvijos Respublikai, pažeistos Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintos garantijos, kitų teisės aktų nuostatos, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino.

19.6. Pareiškėjos buvo sulaikytos nenurodant sulaikymo tikslo, teisinio pagrindo ir trukmės. Pareiškėjoms nebuvo sudaryta galimybė kreiptis dėl sulaikymo teisėtumo, susisiekti su artimaisiais ar teisiniu atstovu. Dėl šių aplinkybių pareiškėjų sulaikymo teisėtumas turi būti vertinamas ir pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 13 straipsnį, santykio su Konvencijos 5 straipsniu kontekste. Visos šios nurodytos aplinkybės nebuvo vertintos.

19.7. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodoma, kad pareiškėjos, norėdamos pateikti prieglobsčio prašymą, privalo prašyti prieglobsčio žodžiu arba raštu būdamos sulaikytos, neturėdamos galimybės susisiekti su teisiniu atstovu, net jei tokia jų valia Vyriausybės institucijoms buvo aiškiai išreikšta per jų atstovą, taip pat nurodoma, kad, nesant pareiškėjų aiškiai išreikštos valios prašyti prieglobsčio, užsieniečiai gali būti išsiųsti iš ES valstybės vadovaujantis Šengeno sienų kodekso nuostatomis, netaikant minimalų grąžinimo standartų.

19.8. Pareiškėjos prašo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, klausdamos, ar asmens grąžinimo procedūras nustatanti 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (Grąžinimo direktyva) ir jos 6 straipsnio 3 dalis, kuri nustato, kad valstybės narės gali nepriimti sprendimo grąžinti jų teritorijoje neteisėtai esantį trečiosios šalies pilietį, jei atitinkamą trečiosios šalies pilietį priima atgal kita valstybė narė pagal šios direktyvos įsigaliojimo dieną galiojančius dvišalius susitarimus ar nuostatas, turi būti aiškinama taip, kad tokiu atveju, valstybė grąžinamam užsieniečiui neturi pareigos užtikrinti minimalius standartus, taikomus grąžinimo procese, ir suteikti galimybę sprendimą grąžinti apskųsti. Ar toks reglamentavimas tinkamai apsaugo pažeidžiamo asmens interesus, įtvirtintus Chartijoje ir Grąžinimo direktyvoje.

19.9. Pareiškėjos taip pat prašo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, klausdamos, ar Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1, 3 ir 4 dalys turi būti suprantamos taip, kad, norint „paprašyti“ tarptautinės apsaugos, tokia pareiškėjų valia nėra preziumuojama, jei ji pateikta per teisinį atstovą.

20. Atsakovas VSAT pateiktame atsiliepime nesutinka su apeliaciniu skundu, prašo jį atmesti. Atsakovas pakartoja faktines bylos aplinkybes ir nurodo tokius atsiliepimo argumentus:

20.1. Nagrinėjamu atveju svarbi aplinkybė, kad, pareiškėjų teigimu, prieš kelias dienas iki jų aptikimo nuomojamame bute, buvo atvykę organizacijos žmonės, joms parūpino maisto, drabužių ir paliko „Sienos grupės“ bei advokato Ryčio Satkausko vizitinę kortelę.

20.2. Užsienietės turėjo atstovavimo sutartis su advokatu R. Satkausku, su originaliais parašais, tačiau apie tai, jog jos buvo asmeniškai susitikusios su minėtu advokatu ir pasirašė kokius nors susitarimus jas atstovauti, užsienietės apklausos metu nenurodė, ir prašymų suteikti joms prieglobstį Lietuvos Respublikoje apklausos metu nepateikė. Pareiškėjos VSAT pareigūnams paaiškino, jog atstovavimo sutartyse neteisingai parašytos jų gimimo datos, taigi, akivaizdu, kad asmeniškai su jas atstovaujančiu advokatu pareiškėjos nebuvo susitikę.

20.3. Pareiškėjos deklaratyviai teigia, kad dėl savavališkų pareigūnų veiksmų, negalėjimo susisiekti su artimaisiais ir atstovu patyrė psichines kančias ir stresą. Byloje pateikti duomenys patvirtina, jog pareiškėjos buvo apgyvendintos sanitarines higienos normas atitinkančiose patalpose, joms buvo užtikrintas reguliarus maitinimas ir vertėjų paslaugos, su sprendimu apgyvendinti jos buvo supažindintos pasirašytinai joms suprantama kalba, todėl minėti pareiškėjų teiginiai atmestini.

20.4. Pareiškėjos nurodo tikrovės neatitinkančias aplinkybes, kad jos buvo sulaikytos nenurodant sulaikymo tikslo, teisinio pagrindo ir trukmės, ar kad joms nebuvo sudaryta galimybė kreiptis dėl sulaikymo teisėtumo, susisiekti su artimaisiais ar teisiniu atstovu, kadangi pareiškėjos nepateikė šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų.

20.5. Patirta žala tokio pobūdžio bylose nėra preziumuojama. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų atstovas nepateikė nė vieno įrodymo, pagrindžiančio tiek tokios žalos atsiradimo faktą dėl kaltų tarnybos pareigūnų veiksmų (neveikimo), tiek jos dydį, todėl pareiškėjų prašymai priteisti piniginę kompensaciją joms atmestini.

21. Atsakovas Migracijos departamentas pateiktame atsiliepime nesutinta su apeliaciniu skundu, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Migracijos departamentas pakartoja atsiliepime pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, ir pažymi, kad pareiškėjos savo skundo reikalavimų nepagrindė; pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o pareiškėjos nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjų reikalavimo priteisti kiekvienai po 1 000 Eur neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės sienos apsaugos tarnybos.

23. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Byloje nustatyta, kad 2023 m. lapkričio 22 d., tikrinant gautą žvalgybinę informaciją, Utenos rajono Tauragnų miestelyje buvo rastos dvi užsienietes (pareiškėjos), kurios neturėjo asmens dokumentų originalų. Užsienietės paaiškino, kad jos 2023 m. lapkričio 17 d. pėsčiomis, ne per pasienio kontrolės punktą, iš Baltarusijos Respublikos atvyko į Latvijos Respubliką, o 2023 m. lapkričio 19 d. atvyko į Lietuvą. Užsienietės pateikė su advokatu Ryčiu Satkausku 2023 m. lapkričio 20 d. sudarytas atstovavimo sutartis, kuriose buvo neteisingai nurodytos pareiškėjų gimimo datos. Pareiškėjoms buvo pasiūlyta nuvykti į VSAT Vilniaus pasienio rinktinės tarnybines patalpas Ignalinos mieste ir susitikti su šios pasienio rinktinės Migracijos skyriaus pareigūnais. Atvykus į Vilniaus pasienio rinktinės tarnybines patalpas, buvo užsakytas arabų kalbos vertėjas, ir kiekviena užsienietė individualiai buvo apklausta dėl jų tapatybės, dėl atvykimo į Lietuvą aplinkybių. Tą pačią dieną pareiškėjos buvo pervežtos į Vilniaus pasienio rinktinės Švenčionių pasienio užkardos laikino apgyvendinimo patalpas, kur jos buvo laikinai apgyvendintos. 2023 m. lapkričio 24 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Estijos Respublikos Vyriausybės ir Latvijos Respublikos Vyriausybės 1995 m. birželio 30 d. sutartimi „Dėl nelegaliai gyvenančių asmenų grąžinimo“, jos buvo perduotos Latvijos Respublikos valstybės sienos apsaugos pareigūnams.

25. Pareiškėjos kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš atsakovų Migracijos departamento ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos neteisėtų veiksmų, teigdamos, kad: 1) pareiškėjoms buvo užkirstas kelias veiksmingai pateikti prieglobsčio prašymus Lietuvos Respublikoje; 2) buvo pažeistos pareiškėjų teisės grąžinimo procedūroje; 3) pareiškėjos buvo neteisėtai sulaikytos.

Dėl tesės pateikti prieglobsčio prašymą

26. Įstatymo 2 straipsnio 184 dalis nustato, kad prašymas suteikti prieglobstį – užsieniečio bet kokia forma išreikštas kreipimasis dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, o 20 dalyje numatyta, kad prieglobsčio prašytojas – užsienietis, kuris šio įstatymo nustatyta tvarka pateikė prašymą suteikti prieglobstį ir dėl kurio dar nėra priimtas galutinis sprendimas.

27. Įstatymo 65 straipsnis nustato, kad užsienietis turi teisę kreiptis ir gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje šio Įstatymo nustatyta tvarka. Jeigu yra požymių, kad sulaikymo vietoje, pasienio kontrolės punkte ar tranzito zonoje esantis užsienietis gali pageidauti kreiptis dėl prieglobsčio, tokiam užsieniečiui jam suprantama kalba pateikiama informacija apie šią teisę ir taikytinas procedūras. Pagal įstatymo 67 straipsnio 1 dalį, užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį gali būti pateiktas: 1) pasienio kontrolės punktuose arba Lietuvos Respublikos teritorijoje, kurioje galioja pasienio teisinis režimas, – Valstybės sienos apsaugos tarnybai; 2) Lietuvos Respublikos teritorijoje, išskyrus nurodytą šios dalies 1 punkte, – Valstybės sienos apsaugos tarnybai ar Migracijos departamentui. Pagal 67 straipsnio 2 dalį, užsienietis asmeniškai pateikia prašymą suteikti prieglobstį. Nepilnamečių šeimos narių vardu prašymą gali pateikti vienas iš pilnamečių šeimos narių. Nelydimo nepilnamečio užsieniečio arba neveiksnaus užsieniečio vardu prašymą gali pateikti jo atstovas. Pagal 67 straipsnio 6 dalį, tvarką, reglamentuojančią užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį pateikimą ir nagrinėjimą, nustatymą, ar prieglobsčio prašytojas yra pažeidžiamas asmuo, sprendimų priėmimą ir jų vykdymą, nustato vidaus reikalų ministras.

28. Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo 22 punktas nustato, kad prašymas suteikti prieglobstį laikomas pateiktu, kai užsienietis jį pateikia Įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje nurodytai valstybės institucijai ar įstaigai, laikydamasis to paties straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų.

29. Pareiškėjos, teigdamos, jog buvo pažeista jų teisė pasinaudoti prieglobsčio procedūra, nurodo, kad jos buvo įgaliojusios jų atstovą informuoti apie pareiškėjų valią prašyti prieglobsčio, taigi, buvo išreiškusios ketinimą prašyti prieglobsčio. Pareiškėjos taip pat nurodo, kad jų atstovas (advokatas) prašymą suteikti prieglobstį pareiškėjų vardu išreiškė 2023 m. lapkričio 21 d. prašyme Europos Ž. T. Teismui, o pakartotinai prašymas dėl prieglobsčio suteikimo pareiškėjų vardu buvo pateiktas Migracijos departamentui 2023 m. lapkričio 22 d.

30. Minėta, kad pagal Įstatymo 67 straipsnio 2 dalies nuostatas, užsienietis asmeniškai pateikia prašymą suteikti prieglobstį, o atstovas gali pateikti prieglobsčio prašymą tik nelydimo nepilnamečio arba neveiksnaus užsieniečio vardu. Byloje nėra ginčo, kad abi pareiškėjos buvo pilnametės (pareiškėja S. l. A. A. yra gimusi (duomenys neskelbtini), o pareiškėja A. M. O. A. yra gimusi (duomenys neskelbtini)), taigi, pagal Įstatymo nuostatas, jos turėjo prašymą (žodžiu arba raštu) dėl prieglobsčio pateikti asmeniškai. Pažymėtina, kad Įstatyme numatyta prašymo suteikti prieglobstį padavimo atitinka Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 3 dalies nuostatas, kurios nustato, jog valstybės narės gali reikalauti, kad tarptautinės apsaugos prašymai būtų pateikti asmeniškai ir (arba) nurodytoje vietoje.

31. Byloje nėra nustatyta aplinkybių, patvirtinančių tai, jog pareiškėjos, būdamos Lietuvoje, VSAT pareigūnams, kurie surado pareiškėjas Utenos rajone, Tauragnų miestelyje, ar pareigūnams, su kuriais jos bendravo Vilniaus pasienio rinktinės tarnybinėse patalpose bei laikino apgyvendinimo vietoje, teikė prašymą žodžiu ar raštu dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

32. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad trečiosios šalies pilietis įgyja tarptautinės apsaugos prašytojo, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2013/32 2 straipsnio c punktą, statusą nuo to momento, kai tokios apsaugos paprašo (2020 m. birželio 25 d. ESTT sprendimas, byla C-36/20 PPU, EU:C:2020:495, 92 p.). Taigi, tik užsieniečiui paprašius raštu ar žodžiu prieglobsčio, t. y. išreiškus dėl to valią, jis įgyja tarptautinės apsaugos prašytojo statusą, kurio atsiradimas siejamas būtent su asmens prašymu suteikti prieglobstį. Nagrinėjamu atveju, nėra duomenų, kad pareiškėjos, būdamos Lietuvoje ir bendraudamos su VSAT pareigūnais, asmeniškai būtų išreiškusios valią dėl prieglobsčio suteikimo.

33. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodo, kad jų ketinimą prašyti prieglobsčio Lietuvoje patvirtina jų atstovo veiksmai, t. y. jo pareiškėjų vardu Europos Žmogaus Teisių Teismui teiktas 2023 m. lapkričio 21 d. prašymas dėl laikinos apsaugos, kuriame buvo išreikšta pareiškėjų valia prašyti prieglobsčio Lietuvoje, bei 2023 m. lapkričio 22 d. pareiškėjų vardu Migracijos departamentui pateikti prieglobsčio prašymai. Minėta, kad pareiškėjos, būdamos pilnametės, prašymą dėl prieglobsčio suteikimo turėjo pateikti asmeniškai, todėl pareiškėjų atstovo veiksmai ir jo teikti prašymai negali būti vertinami kaip pareiškėjų tinkamai išreikšta valia teikti kreiptis dėl prieglobsčio suteikimo.

34. Pažymėtina, kad pareiškėjos VSAT buvo apklausiamos joms suprantama kalba, t. y. jos turėjo galimybę apklausos metu išreikšti prašymą dėl prieglobsčio suteikimo ar pageidavimą susisiekti su jų atstovu. Byloje nesant duomenų, kad pareiškėjos būtų reiškusios tokio pobūdžio prašymus, nėra pagrindo konstatuoti, kad VSAT ar Migracijos departamentas neužtikrino pareiškėjoms teisės prašyti prieglobsčio. Be to, pareiškėjų teisė kreiptis dėl prieglobsčio šiuo metu yra įgyvendinta, nes jos procesiniuose dokumentuose patvirtino, kad pateikė prieglobsčio prašymus Latvijos Respublikoje.

Dėl pažeistų teisių grąžinimo procedūroje

35. Pareiškėjos nurodo, kad jos į Latvijos Respubliką perduotos be jokių formalumų, nesilakant teisės aktuose nustatytos tvarkos ir pažeidžiant pažeidžiamo asmens teises, ir tokiu būdu buvo pažeistos Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 (toliau – ir Grąžinimo tvarkos aprašas), nuostatos, įpareigojančios priimti sprendimus dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, grąžinimo ar išsiuntimo, bei supažindinti užsieniečius su tokius sprendimu.

36. Pagal Gražinimo direktyvos 6 straipsnio 1 dalį, valstybės narės priima sprendimą grąžinti kiekvieno trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio jų teritorijoje, atžvilgiu, nepažeisdamos 2–5 dalyse nurodytų išimčių. O pagal šio straipsnio 3 dalį, valstybės narės gali nepriimti sprendimo grąžinti jų teritorijoje neteisėtai esantį trečiosios šalies pilietį, jei atitinkamą trečiosios šalies pilietį priima atgal kita valstybė narė pagal šios direktyvos įsigaliojimo dieną galiojančius dvišalius susitarimus ar nuostatas. Tuo atveju valstybė narė, kuri priima atgal atitinkamą trečiosios šalies pilietį, taiko 1 dalį. Pagal Įstatymo 125 straipsnio 3 dalies 1 punktą, sprendimas dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos gali būti nepriimamas, jeigu pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) neteisėtai Lietuvos Respublikoje esantį užsienietį priima atgal Europos Sąjungos valstybė narė, jeigu ši sutartis įsigaliojo iki 2009 m. sausio 13 d. Grąžinimo tvarkos aprašo 5 punktas taip pat nustato, kad sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo gali būti nepriimamas Įstatymo 125 straipsnio 3 dalyje nurodytais atvejais. Jeigu sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo nepriimamas, atliekami veiksmai, numatyti Lietuvos Respublikos sudarytoje tarptautinėje sutartyje dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba jos įgyvendinimo protokole.

37. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjos Latvijos Respublikai buvo perduotos pagal 1995 m. birželio 30 d. sudarytą Trišalę sutartį. Šios sutarties 3 straipsnio 1 dalis nustato, kad šalis, kuriai nukreiptas reikalavimas, per kurios išorinę sieną pateko grąžinamas asmuo, be jokių formalumų priims grąžinamą asmenį, įrodžius ar pagrįstai manant, kad grąžinamas asmuo pateko į reikalaujančios Šalies teritoriją iš teritorijos šalies, kuriai nukreiptas reikalavimas.

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog nagrinėjamu atveju VSAT, grąžinusi pareiškėjas į Latvijos Respubliką, nesilaikė Grąžinimo tvarkos aprašo 22 ir 35 punktuose nurodytų sprendimų dėl grąžinimo priėmimo bei supažindinimo su tokiu sprendimu procedūrų, nes nagrinėjamu atveju sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo nebuvo priimamas (Grąžinimo direktyvos 6 str. 3 d., Įstatymo 125 str. 3 d. 1 p., Grąžinimo tvarkos aprašo 5 p.).

39. Pareiškėjos, ir skunde pirmosios instancijos teismui, ir apeliaciniame skunde nurodydamos, kad Grąžinimo direktyva nustato ir minimalius standartus taikomus grąžinimo procese, nenurodė, kokios konkrečios Grąžinimo direktyvos ar kitų teisės aktų nuostatos buvo pažeistos perduodant pareiškėjas Latvijos Respublikai.

40. Apeliaciniame skunde pareiškėjos nurodo, kad jos neturėjo galimybės apskųsti sprendimą perduoti jas į Latvijos Respubliką, tuo neužtikrinant pareiškėjų teisės į teisminę gynybą, taip pat pažymi, kad Latvijos Respublika pasižymi prieglobsčio sistemos neefektyvu ir sisteminiais žmogaus teisių pažeidimais. Atkreiptinas dėmėsys, kad šie argumentai skunde pirmosios instancijos teismui nebuvo nurodyti. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Todėl dėl pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodytų naujų aplinkybių, kurios nebuvo nurodytos bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nepasisakoma.

41. Teisėjų kolegija, apibendrindama nurodytas aplinkybes dėl pareiškėjų perdavimo į Latvijos Respubliką, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, nagrinėjamu atveju, VSAT, Trišalės sutarties pagrindu grąžindama pareiškėjas į Latvijos Respubliką, laikėsi teisės aktų reikalavimų.

Dėl neteisėto sulaikymo

42. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodo, kad jos buvo sulaikytos nenurodant sulaikymo tikslo, teisinio pagrindo ir trukmės; joms nebuvo sudaryta galimybė kreiptis dėl sulaikymo teisėtumo, susisiekti su artimaisiais ar atstovu; sulaikymo metu nebuvo atsižvelgta į individualias pareiškėjų aplinkybes; nebuvo pagrįsta laisvės apribojimo būtinybė; nesuteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba sprendimą apskųsti.

43. Įstatymo 2 straipsnio 31 dalis nustato, kad užsieniečio sulaikymas – užsieniečio laikinas apgyvendinimas VSAT, apribojant jo judėjimo laisvę šio Įstatymo nustatytais pagrindais ir terminais. Pagal įstatymo 114 straipsnio 1 dalį, teisėsaugos institucijos pareigūno rašytiniu sprendimu užsienietis gali būti sulaikomas ne ilgiau kaip 48 valandoms. Teisėsaugos institucijos, sulaikiusios užsienietį ir nustačiusios, kad yra pagrindas jį sulaikyti ilgiau kaip 48 valandoms, per 5 valandas nuo užsieniečio sulaikymo momento perduoda jį Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnams.

44. Įstatymo 1408 straipsnio 3 dalis, be kita ko, nustato, kad užsieniečius, kurie į Lietuvos Respublikos teritoriją pateko neteisėtai kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir nėra prieglobsčio prašytojai, taip pat užsieniečius, dėl kurių priimtas sprendimas nesuteikti prieglobsčio, iki bus įvykdytas galutinis sprendimas dėl užsieniečio grąžinimo ar išsiuntimo arba išduotas užsieniečio registracijos pažymėjimas, Valstybės sienos apsaugos tarnybos sprendimu Valstybės sienos apsaugos tarnyba laikinai apgyvendina šioje dalyje nurodytose apgyvendinimo vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje.

45. VSAT Vilniaus pasienio rinktinės 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr. MD-2678, siekiant išsiaiškinti užsieniečio patekimo į Lietuvis Respubliką aplinkybes, vadovaujantis Įstatymo 1408 straipsnio 3 dalimi, nuspręsta laikinai apgyvendinti pareiškėją A. M. O. A. T., nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki bus priimtas sprendimas dėl jų teisinės padėties, bet ne ilgiau, kaip 60 dienų, t. y. iki 2024 m. sausio 24 d.; minima pareiškėja savo parašu patvirtino kad sprendimas jai buvo perskaitytas ir išaiškintas, sprendime taip pat buvo nurodyta jo apskundimo tvarka (I t., b. l. 85-86). Pareiškėjos S. I. A. A. atžvilgiu buvo priimtas analogiškas VSAT Vilniaus pasienio rinktinės 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimas Nr. MD-2679, ir ši pareiškėja raštu patvirtino, kad šis sprendimas jai yra išaiškintas (I t., b. l. 130-131).

46. Teisėjų kolegija pažymi, kad laikinas apgyvendinimas (Įstatymo 1408 str. 3 d.) nėra prilyginamas asmens sulaikymui Įstatymo 114 straipsnyje nustatyta tvarka 113 straipsnyje nustatytais pagrindais, taigi, jam netaikomas apribojimas rašytiniu sprendimu sulaikyti užsienietį ne ilgiau kaip 48 valandoms, užtikrinti jam nemokamą teisinę pagalbą ir kt. Todėl nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, kad pareiškėjos buvo nepagrįstai sulaikytos.

47. Nustatyta, kad pareiškėjos buvo supažindintos su sprendimais dėl jų laikino apgyvendinimo, bei su šių sprendimų apskundimo tvarka, pareiškėjos buvo apgyvendintos tinkamose patalpose, joms buvo skirtas maitinimas, todėl nėra pagrindo teigti, kad VSAT, priimdama sprendimus dėl pareiškėjų laikino apgyvendinimo, pažeidė teisės aktų reikalavimus.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

48. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tai reiškia, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios.

49. Pareiga įrodyti tam tikrą patirtą žalą, kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo tenka pareiškėjui. Jis taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017; 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017; 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017).

50. Nagrinėjamu atveju, nenustačius VSAT ir Migracijos departamento, neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. nenustačius vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra teisinio pagrindo kilti viešajai civilinei atsakomybei.

51. Kiti proceso šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai bei juos pagrindžiantys įrodymai yra nereikšmingi nagrinėjamo ginčo kontekste, todėl dėl jų atskirai nepasisakoma.

Dėl kreipimosi į ESTT

52. Pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstė prašymą kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo (šios nutarties 19.8–19.9 p.).

53. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas į ESTT privalo kreiptis tais atvejais, kai jam iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad byloje būtų priimtas sprendimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-653-520/2020, 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2021-556/2023).

54. Pagal ESTT praktiką būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti ESTT pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., ESTT 2021 m. birželio 10 d. sprendimo byloje Ultimo Portfolio Investment (Luxembourg) SA prieš KM, C-303/20, 22 p.). Be to, nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (žr., pvz., ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanita, C-283/81, 9 p.). Papildomai pažymėtina, kad ESTT procese dėl prejudicinio sprendimo priėmimo aiškina Europos Sąjungos teisę arba nusprendžia dėl jos galiojimo, o ne taiko šią teisę faktinei situacijai, kuria grindžiama pagrindinė byla. Šis vaidmuo tenka nacionaliniam teismui, todėl ESTT nepriklauso nei nagrinėti vykstant pagrindinei bylai iškeltų fakto klausimų, nei priimti sprendimo dėl galėjusių atsirasti skirtingų nuomonių, kaip aiškinti ar taikyti nacionalinės teisės normas.

55. Pažymėtina, kad pareiškėjų prašymas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo iš esmės yra grindžiamas spekuliatyviais teisiniais argumentais. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje taikytinos ES teisės nuostatos yra aiškios, todėl nėra pagrindo tenkinti šį prašymą ir kreiptis į ESTT dėl atitinkamų ES teisės nuostatų išaiškinimo.

56. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Dėl to, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

57. Kadangi galutinis procesinis sprendimas byloje priimtas ne pareiškėjų naudai, todėl pareiškėjų prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų S. I. A. A. ir A. M. O. A. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 9 d sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė