A-822-433-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A822-433/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00146-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjui H. D., jo atstovui advokatui Kristupui Ašmiui, atsakovo atstovui Gintarui Motuzui,

viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. D. skundą atsakovui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo 2-ajai valdybai, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas H. D. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2011 m. vasario 28 d. nurodymą Nr. 1S-827 ir įpareigoti Departamentą užtikrinti, jog teismo proceso metu pareiškėjas būtų laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Pareiškėjas skunde (b. l. 1–3, 34–36) paaiškino, kad nesutinka su ginčijamu Departamento nurodymu, pagal kurį pareiškėjas turi būti laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, nors baudžiamoji byla, kurioje jis yra kaltinamasis, nagrinėjama Klaipėdos apygardos teisme. Nurodo, kad pagal Departamento 2007 m. gegužės 5 d. įsakymo Nr. V-121 „Dėl asmenų, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, skyrimo į kardomąją priemonę – suėmimą vykdančias įstaigas“ 1.1.4.punktą asmenys, kuriems suėmimą paskyrė Klaipėdos apygardos teismas, turi būti skiriami į Šiaulių tardymo izoliatorių. Dabar pareiškėjas kiekvieną kartą turi būti konvojuojamas iš Vilniaus į Klaipėdą. Konvojavimas vyksta visą dieną. Seimo kontrolieriaus 2011 m. liepos 11 d. pažymoje Nr. 4D-2011/1-537 nurodyta, kad konvojavimas dideliu atstumu negali būti laikomas ekonomišku ir racionaliu. Be to, išvykdamas į teismo posėdžius jis privalo susirinkti ir pasiimti su savimi asmeninius daiktus, tai sukelia nepatogumų. Dažną vežiojimą didelį atstumą, nepaisant to, kad egzistuoja galimybė jį laikyti arčiau esančiame Šiaulių tardymo izoliatoriuje, vertimą kaskart susirinkti visus turimus asmeninius daiktus, pareiškėjas vertina kaip bereikalingų nepatogumų sudarymą ir orumo žeminimą, nes nėra jokio racionalaus pagrindo taip elgtis. Be to, pareiškėjo laikymo sąlygos Lukiškėse yra itin blogos, neužtikrinamas natūralus apšvietimas, sąlygos neatitinka higienos normų, tai buvo konstatuota Seimo kontrolieriaus 2010 m. rugpjūčio 17 d. pažymoje. Pareiškėjo nuomone, atsakovo motyvai, dėl ko pareiškėjas turėtų būti laikomas būtent Lukiškėse, yra nepagrįsti.

Atsakovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 62–64) nurodo, kad Departamento leidimo laikyti pareiškėją Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) pagrindas buvo 2011 m. vasario 25 d. Lietuvos kriminalinės policijos biuro raštas, kuriuo buvo prašoma pareiškėją laikyti Lukiškių TI-K, siekiant užtikrinti jo saugumą, išvengti galimų pasikėsinimų į jį, apsaugoti nuo galimo psichologinio poveikio. Departamentas neturėjo pareigos aiškintis, ar iš tiesų tam, kad būtų galima išvengti galimų pasikėsinimų ar psichologinio poveikio pareiškėjo atžvilgiu, jį būtina laikyti Lukiškių TI-K. Departamento sprendimo teisinis pagrindas buvo atitinkamos Departamento direktoriaus 2007 m. gegužės 5 d. įsakymo Nr. V-121 nuostatos, numatančios, į kuriuos tardymo izoliatorius turi būti skiriami suimtieji. Šiame įsakyme numatyta, kad Departamento direktoriaus ar jo pavaduotojo nurodymu asmenys, kuriems skirtas suėmimas, gali būti laikomi bet kuriame tardymo izoliatoriuje. Šiuo atveju remtasi būtent tokia nuostata. Pažymi, kad pareiškėjas pateikė subjektyvią nuomonę, kurią grindžia bendro pobūdžio teiginiais, neįrodinėja savo argumentų, tiesiog išreiškė nepasitenkinimą dėl jį varginančių ir ilgai trunkančių etapavimų iš Vilniaus į Klaipėdą ir atgal. Seimo kontrolieriaus pažymoje, be kita ko, atkreiptas dėmesys, kad suimtųjų atskyrimas nuo kitų suimtųjų yra suėmimo vykdymo įstaigos administracijos diskrecijos teisė. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Lukiškių TI-K kameroje, kurioje jis laikomas, neužtikrinamas natūralus apšvietimas, paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija ėmėsi atitinkamų veiksmų, kad būtų padidintas kameros natūralus apšvietimas, o natūralų apšvietimo trūkumą kompensuoja padidintas dirbtinis apšvietimas, todėl manytina, kad pareiškėjo laikymo sąlygos negali sukelti jam neigiamų fizinių ar psichologinių išgyvenimų ar kitaip pažeisti jo teisių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo 2-oji valdyba (toliau – ir Biuras) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 73–74).

Nurodė, kad kai Biuras kreipėsi į atsakovą dėl leidimo laikyti pareiškėją Lukiškių TI-K, buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje, planuojami procesiniai veiksmai pareiškėjo atžvilgiu, šiuo metu kitoje baudžiamojoje byloje Biuras taip pat tęsia ikiteisminį tyrimą, renka informaciją. Atsižvelgiant į tai, kad šiame ikiteisminiame tyrime numatomi aktyvūs procesiniai veiksmai proceso dalyvių atžvilgiu, siekiant užtikrinti netrukdomą ikiteisminio tyrimo vykdymą, prašymas laikyti pareiškėją ikiteisminį tyrimą atliekančios institucijos buveinės teritorijoje yra pagrįstas ir teisėtas. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, įrodančių, kad institucijos sąmoningai siektų pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Vertinant pareiškėjo kardomojo kalinimo vietos parinkimą, būtina atsižvelgti ir į pareiškėjo asmenybę, baudžiamosios bylos ypatybes. Be to, Biuras yra gavęs Klaipėdos apygardos teismo, kuriame nagrinėjama baudžiamoji byla, leidimą laikyti pareiškėją Vilniuje.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas šioje byloje vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo, Kalėjimų departamento nuostatų, patvirtintų teisingumo ministro 2000 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. 184, Kalėjimų departamento direktoriaus 2007 m. gegužės 5 d. įsakymo Nr. V-121 „Dėl asmenų, kuriems teismo nutartimi paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, skyrimo į kardomąją priemonę – suėmimą vykdančias įstaigas“ nuostatomis.

Nustatė, kad pareiškėjui kardomąją priemonę – suėmimą paskyrė Klaipėdos apygardos teismas, nagrinėjantis pareiškėjui ir kitiems asmenims iškeltas baudžiamąsias bylas. 2012 m. vasario 28 d. pareiškėjas turėjo būti pristatytas į teismą suėmimo terminui pratęsti. Biuro Departamentui pateiktame prašyme nurodyta, kad pareiškėjas jau yra bandęs pabėgti, slapstėsi, į jį gali pasikėsinti kiti asmenys, todėl tinkamai apsaugai užtikrinti pareiškėją būtina laikyti Lukiškių TI-K. Kaip minėta, Departamento direktoriui ar jo pavaduotojui Įsakymo 1.2 p. suteikta diskrecija skirti asmenis, kuriems paskirtas suėmimas, ne pagal Įsakymo 1.1.1–1.1.4 p. reglamentuojamą tvarką. Įsakymas nenustato jokių kriterijų, į kuriuos tokiu atveju turėtų būti atsižvelgiama, ar atlikti kokius nors veiksmus. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad Departamento direktorius, gavęs Biuro prašymą laikyti pareiškėją Lukiškių TI-K, turėjo teisę šį prašymą tenkinti savo nuožiūra.

Teismas konstatavo, kad nėra jokių objektyvių duomenų, paneigiančių tas aplinkybes, dėl kurių Departamento direktorius tenkino Biuro prašymą dėl pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K. Tuo tarpu pareiškėjo argumentai, jog laikant jį Lukiškių TI-K tyčia siekiama sukelti pareiškėjui bereikalingus nepatogumus, nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jis kiekvieną kartą kai yra vežamas į teismą Klaipėdoje, privalo pasiimti visus savo asmeninius daiktus, nevertintos kaip išskirtinės, nes tokia pati procedūra būtų taikoma ir vykstant iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Argumento, kad konvojavimas dideliu atstumu gali būti laikomas neekonomišku ir neracionaliu, teismas nevertino, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalimi.

Dėl laikymo sąlygų tuo aspektu, kiek pareiškėjas galimai jas sieja su sprendimu jį laikyti būtent Lukiškių TI-K ir taip sudaryti jam bereikalingų nepatogumų, teismas pasisakė, kad šie teiginiai paremti tik subjektyvia pareiškėjo nuomone.

Pažymėjo, kad byloje esanti Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2011 m. liepos 11 d. pažyma patvirtina, kad atlikus tyrimą pagal pareiškėjo sutuoktinės skundą, nebuvo nustatyta neteisėtų pareigūnų veiksmų, vykdant konvojavimą, taip pat buvo atmestas skundas dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K. Taip pat teismas nurodė, kad pareiškėjo argumentai dėl Lukiškių TI-K laikymo sąlygų yra už nagrinėjamo ginčo dalyko ribų, todėl nėra pagrindo jų analizei šiame procese.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 138–140) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai nevertino jo argumentų dėl to, kad jis į teismo posėdžius yra konvojuojamas iš Vilniaus į Klaipėdą (per Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių, Kauno tardymo izoliatorių, Šiaulių tardymo izoliatorių, kitas areštines) ir tokia pačia tvarka pasibaigus teismo posėdžiams – atgal į Vilnių. Be to, kad Seimo kontrolieriaus 2011 m. liepos 11 d. pažymoje Nr. 4D- 2011/1-537 nurodyta, kad toks konvojavimas negali būti laikomas ekonomišku ir racionaliu, pareiškėjas nurodo ir tai, kad toks konvojavimas dideliu atstumu jam sukelia bereikalingų fizinių ir moralinių nepatogumų, išskiria jį iš kitų suimtųjų tarpo ir žemina jo orumą. Todėl turi būti vertinamas ne administracinio akto ekonominis pagrįstumas, tačiau jo prieštaravimas aukštesnės galios teisės aktams bei sukeliamos žmogaus teises varžančios pasekmės.

Mano, kad teismas nepagrįstai nurodo, jog nėra objektyvių duomenų, paneigiančių tas aplinkybes, dėl kurių Kalėjimų departamento direktorius tenkino Lietuvos kriminalinės policijos biuro prašymą laikyti pareiškėją Lukiškių TI-K. Kaip matyti iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2011 m. vasario 25 d. rašto, kuriuo prašoma leisti laikyti pareiškėją Lukiškių TI-K, laikymu šiame tardymo izoliatoriuje buvo siekiama: 1) užtikrinti pareiškėjo tinkamą izoliaciją, 2) išvengti galimų pasikėsinimų į jį, 3) apsaugoti nuo galimo psichologinio poveikio. Jokių kitų pagrindų Kalėjimų departamentui nebuvo pateikta ir jis priimdamas nurodymą jų nenagrinėjo. Išvardytas priežastis, Lietuvos kriminalinės policijos biuro nuomone, lemiančias būtinybę laikyti pareiškėją Lukiškių TI-K, paneigia Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 168 patvirtinti Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI) nuostatai, kurių 12.1 punkte numatyta, kad tardymo izoliatorius užtikrina suimtųjų ir nuteistųjų apsaugą, priežiūrą ir įstatymų nustatytus izoliavimo reikalavimus. Teismo posėdžio metu atsakovo Kalėjimų departamento atstovas nepateikė duomenų, kad šio punkto nuostatų Šiaulių TI nebūtų laikomasi. Todėl, Šiaulių TI tinkamai užtikrinant suimtųjų ir nuteistųjų apsaugą priežiūrą ir įstatymų nustatytus izoliavimo reikalavimus, paneigiama būtinybė siekiant užtikrinti pareiškėjo tinkamą izoliaciją išvengti galimų pasikėsinimų į jį ir apsaugoti nuo galimo psichologinio poveikio, laikyti pareiškėją Lukiškių TI-K.

Pažymi, jog Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2012 m. gegužės 21 d. paaiškinime, pateiktame bylos nagrinėjimo metu, nurodytos kitos neva svarbios aplinkybes, dėl kurių H. D. turi būti laikomas ne Šiaulių TI, tačiau šių aplinkybių Kalėjimų departamentas spręsdamas klausimą dėl H. D. suėmimo vykdymo vietos nenagrinėjo. Be to, papildomai nurodomas aplinkybės nėra pagrindžiamos jokiais faktiniais duomenimis: H. D. nėra pareikšti įtarimai baudžiamosiose bylose, kurios yra nagrinėjamos Vilniaus teritorijoje, H. D. ikiteisminio tyrimo metu su kitais išvardintais kaltinamaisiais kartu jau anksčiau buvo laikomas Lukiškių TI-K, o taip pat yra laikomas kartu su jais konvojuojant tuo pačiu transportu į teismo posėdžius Klaipėdoje, Klaipėdos areštinėje ir Klaipėdos apygardos teisme posėdžių metu. Todėl nesant duomenų, patvirtinančių papildomuose paaiškinimuose nurodytas aplinkybes, laikytina, kad pareiškėją laikant Šiaulių TI būtų užtikrinama tokia pati suimtojo izoliacija kaip ir Lukiškių TI-K.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjo argumentai dėl Lukiškių TI-K pareiškėjui keliamų bereikalingų nepatogumų yra paremti tik subjektyvia jo nuomone. Byloje buvo pateikti argumentai ir objektyvūs duomenys apie tai, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas laikomas higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. pareiškėjo kameroje nėra užtikrintas tinkamo lygio natūralus apšvietimas, o taip pat nėra užtikrinama tinkama oro temperatūra. Manytina, kad higienos normos reikalavimų neatitinkančios sąlygos skunde pagrįstai laikomos sukeliančiomis pareiškėjui bereikalingų, t. y. tokių, kurių nebūtų patiriama Šiaulių TI, nepatogumų ir žeminančiomis jo orumą. Todėl teismas, nurodęs, kad nevertina argumentų dėl Lukiškių TI-K laikymo sąlygų, kaip išeinančių už nagrinėjimo ginčo dalyko ribų, o tuo pačiu konstatavęs, kad pareiškėjo argumentai dėl sukeliamų nepatogumų yra paremti subjektyvia nuomone, jo argumentus įvertino neišsamiai ir netinkamai bei dėl šios priežasties priėmė nepagrįstą sprendimą. Nepaisant to, kad skundu nebuvo prašoma atlyginti žalos, sukeltos dėl blogų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, tačiau skunde argumentuojama, kad skundžiamas nurodymas yra neteisėtas dėl to, kad dėl minėto nurodymo yra žeminamas pareiškėjo orumas, jam sudaromos blogesnės, teisės aktų neatitinkančias sąlygas. Todėl vertinant skundžiamo individualaus administracinio akto teisėtumą privalėjo būti įvertinti pareiškėjo argumentai dėl skundžiamu aktu sudaromų, higienos normos neatitinkančių pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų.

Pažymi, jog per pastaruosius metus Seimo kontrolierius ištyrė ne vieną skundą dėl blogų laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygų ir ne kartą pažymėjo, kad suimtųjų laikymas norminių aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis gali sukelti neigiamus fizinius ir psichologinius išgyvenimus ir sąlygoti nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą ir taip pažeisti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos 3 straipsnį.

Prie apeliacinio skundo pateiktame paaiškinime (b. l. 149–151) pareiškėjas dėl savo kalinimo sąlygų papildomai nurodo, kad ketverius metus yra kalinamas Lukiškių TI-K, rūsyje (vadinamasis 6 postas), kur iki pusės metų laikomi tik prasižengę nuteistieji. Teisiamieji laikomi kitame pastate, tačiau pareiškėjas laikomas su nuteistaisiais. Rūsyje blogos laikymo sąlygos, drėgna, šalta, skersvėjis, trūksta natūralaus apšvietimo. Dėl blogų laikymo sąlygų blogėja pareiškėjo sveikata. Atsižvelgdamas į tai, už savo žmogaus teisių, garbės ir orumo pažeidimą prašo priteisti iš 1 milijoną litų, taip pat prašo būti pervežtas į Šiaulių tardymo izoliatorių arba būti laikomas kartu su kitais teisiamaisiais asmenimis.

Atsakovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 147–148) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas bylos aplinkybes ir spręsdamas ginčą dėl atsakovo priimtų sprendimų pagrįstumo, detaliai išnagrinėjo surinktą byloje dokumentinę medžiagą, teismo posėdžio metu įdėmiai išklausė visų byloje dalyvaujančių šalių argumentus ir priėmė motyvuotą, pagrįstą bei teisėtą sprendimą. Remiasi teismo sprendime ir savo atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teisme nurodytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ginčas kilęs dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. vasario 28 d. nurodymo Nr. 1S-827 teisėtumo, taip pat pareiškėjas prašė įpareigoti Departamentą užtikrinti, jog teismo proceso metu pareiškėjas būtų laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, t. y. nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas, ar pareiškėjo laikymas Lukiškių TI-K, o ne Šiaulių tardymo izoliatoriuje, yra teisėtas, taip pat, ar yra pagrindas įpareigoti Departamentą užtikrinti, jog teismo proceso metu pareiškėjas būtų laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Pareiškėjui baudžiamojoje byloje Nr. 1-127-382-2011 (ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-00015-05) paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kurį paskyrė Klaipėdos apygardos teismas, nagrinėjantis pareiškėjui ir kitiems asmenims iškeltas baudžiamąsias bylas.

Suėmimo vykdymo įstatymo (2008 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. X-1660 redakcija) 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), pagal 3 straipsnį užtikrinamos tinkamos asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygos, pagal 5 straipsnio 3 dalį vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Pagal to paties įstatymo 9 straipsnio 2 dalį pagrindiniai suėmimo vykdymo režimo reikalavimai yra šie: asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, apsauga ir izoliavimas (1 punktas); nuolatinė asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, priežiūra (2 punktas); asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, laikymas atskirai šio įstatymo 10 straipsnyje nustatyta tvarka (3 punktas).

2011 m. vasario 25 d. Lietuvos kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo 2-oji valdyba raštu Nr. 38-S-3-686 kreipėsi į Departamentą, prašydama leisti laikyti pareiškėją Lukiškių TI-K, siekiant užtikrinti pareiškėjo tinkamą izoliaciją, išvengti galimų pasikėsinimų į jį, apsaugoti nuo galimo psichologinio poveikio (b. l. 66). Šiame prašyme nurodyta, kad pareiškėjas jau yra bandęs pabėgti, slapstėsi, į jį gali pasikėsinti kiti asmenys, todėl tinkamai apsaugai užtikrinti pareiškėją būtina laikyti Lukiškių TI-K. Pateikta informacija, kad Klaipėdos apygardos teismas tam neprieštarauja (b. l. 67). 2011 m. vasario 28 d. Departamentas raštu Nr. 1S-827 informavo Lukiškių TI-K ir Biurą, kad Departamentas neprieštarauja, jog H. D. būtų laikomas Lukiškių TI-K (b. l. 65).

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatų, patvirtintų teisingumo ministro 2000 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. 184, 8.6 punkte nustatyta, kad Departamentas turi teisę skirstyti kalinamuosius į kardomojo kalinimo, o nuteistuosius į laisvės atėmimo vietas.

Departamento direktoriaus 2007 m. gegužės 5 d. įsakyme Nr. V-121 „Dėl asmenų, kuriems teismo nutartimi paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, skyrimo į kardomąją priemonę – suėmimą vykdančias įstaigas“ nustatyta, kad, vadovaujantis šiuo Įsakymu, į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą skiriami pilnamečiai asmenys, kuriems suėmimą skyrė Vilniaus, Alytaus, Utenos ir Marijampolės apskrityse esantys teismai ir Rokiškio rajono apylinkės teismas (1.1.1 punktas); į Kauno tardymo izoliatorių – pilnamečiai asmenys, kuriems suėmimą skyrė Kauno apskrityje esantys teismai (išskyrus Raseinių rajono apylinkės teismą) (1.1.2 punktas); į Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus – nepilnamečiai asmenys, kuriems paskirtas suėmimas (1.1.3 punktas); į Šiaulių tardymo izoliatorių – pilnamečiai asmenys, kuriems suėmimą skyrė Šiaulių, Klaipėdos, Panevėžio (išskyrus Rokiškio rajono apylinkės teismą), Tauragės, Telšių apskrityse esantys teismai ir Raseinių rajono apylinkės teismas (1.1.4 punktas). Pagal Įsakymo 1.2 punkto nuostatas, Departamento direktoriaus arba jo pavaduotojo nurodymu asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, gali būti laikomi suėmimą vykdančiose įstaigose neatsižvelgiant į 1.1.1 – 1.1.4 punktuose nustatytą tvarką. Įsakymas nenustato kriterijų, į kuriuos tokiu atveju turėtų būti atsižvelgiama, priimant minėtą nurodymą remiantis Įsakymo 1.2 punktu. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Departamento direktorius, gavęs Biuro prašymą laikyti pareiškėją Lukiškių TI-K, turėjo teisę šį prašymą tenkinti savo nuožiūra.

Pagal Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. X-1791 redakcijos) 5 straipsnį Kalėjimų departamentas savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Bausmių vykdymo kodeksu, Baudžiamuoju kodeksu, Baudžiamojo proceso kodeksu, Suėmimo vykdymo įstatymu, kitais įstatymais, šiuo statutu, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis ir kitais teisės aktais. Pagal Statuto 4 straipsnį Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų veikla grindžiama teisingumo, teisėtumo, žmogaus teisių ir laisvių gerbimo, suimtųjų ir nuteistųjų lygybės prieš suėmimo ir bausmių vykdymo įstatymus, humanizmo, bausmių vykdymo individualizavimo, progresyvaus bausmių atlikimo ir viešumo principais. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, kaip viešojo administravimo subjektas, be minėtų specialiųjų teisės nuostatų, savo veikloje privalo laikytis viešojo administravimo srityje taikomų viešojo administravimo principų, pavyzdžiui: įstatymo viršenybės, reiškiančio, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principus (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktas).

Atsižvelgiant į aukščiau minėtą, atsakovas, nors teisės aktai ir nenumatė konkrečių kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama, sprendžiant dėl asmenų, kuriems paskirtas suėmimas, laikymo suėmimą vykdančiose įstaigose, neatsižvelgiant į Departamento direktoriaus 2007 m. gegužės 5 d. įsakymo Nr. V-121 1.1.1 – 1.1.4 punktuose nustatytą tvarką, turi pareigą atsižvelgti, pavyzdžiui, į tai, ar suėmimą vykdančioje įstaigoje suimtasis nebus kankinamas, žiauriai su juo elgiamasi arba žeminamas jo orumas, taip pat, ar suimtajam bus užtikrinama lygybė nuteistųjų atžvilgiu prieš suėmimo ir bausmių vykdymo įstatymus ir t. t. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad Departamento direktorius, gavęs Biuro prašymą laikyti pareiškėją Lukiškių TI-K, turėjo teisę šį prašymą tenkinti savo nuožiūra, yra nepagrįsta, nes pirmosios instancijos teismas turėjo patikrinti, ar Departamento direktorius konkrečiu atveju tinkamai pasinaudojo savo diskrecija, neperžengė savo kompetencijos ribų.

Pareiškėjo teigimu, nėra jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių jis turėtų būti laikomas Lukiškių TI-K. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių objektyvių duomenų, paneigiančių tas aplinkybes, dėl kurių Departamento direktorius tenkino Biuro prašymą, o pareiškėjo argumentus, jog laikant jį Lukiškių TI-K tyčia siekiama sukelti pareiškėjui bereikalingus nepatogumus, laikė nepagrįstais jokiais faktiniais duomenimis. Taip pat pirmosios instancijos teismas nevertino argumento, kad konvojavimas dideliu atstumu gali būti laikomas neekonomišku ir neracionaliu.

Vienas iš pareiškėjo skundo teismui pagrindų buvo ta aplinkybė, kad pareiškėjo laikymo sąlygos Lukiškėse yra itin blogos, neužtikrinamas natūralus apšvietimas, sąlygos neatitinka higienos normų ir tai buvo konstatuota Seimo kontrolieriaus 2010 m. rugpjūčio 17 d. pažymoje. Pareiškėjo nuomone, atsakovo motyvai, dėl ko pareiškėjas turėtų būti laikomas būtent Lukiškių TI-K, yra nepagrįsti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjo argumentai dėl Lukiškių TI-K pareiškėjui keliamų nepatogumų yra paremti tik subjektyvia jo nuomone. Byloje pateikti duomenys apie tai, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas laikomas higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. pareiškėjo kameroje nėra užtikrintas tinkamo lygio natūralus apšvietimas, o taip pat nėra užtikrinama tinkama oro temperatūra. Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad nevertina argumentų dėl Lukiškių TI-K laikymo sąlygų, kaip išeinančių už nagrinėjimo ginčo dalyko ribų, o tuo pačiu konstatavęs, kad pareiškėjo argumentai dėl sukeliamų nepatogumų yra paremti subjektyvia nuomone, jo argumentus įvertino neišsamiai ir netinkamai bei dėl šios priežasties priėmė nepagrįstą sprendimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą ir vertindamas skundžiamo individualaus administracinio akto teisėtumą bei prašymo įpareigoti Departamentą užtikrinti, jog teismo proceso metu pareiškėjas būtų laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, pagrįstumą, privalėjo įvertinti pareiškėjo argumentus dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, kurios, pareiškėjo manymu, neatitinka higienos normų reikalavimų. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad nors pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui neprašė atlyginti žalos, sukeltos dėl blogų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, tačiau skundą argumentavo, kad skundžiamas nurodymas yra neteisėtas dėl to, kad dėl minėto nurodymo yra žeminamas pareiškėjo orumas, jam sudaromos blogesnės, teisės aktų neatitinkančios sąlygos.

Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad Departamento direktoriaus nurodymas laikyti pareiškėją Lukiškių TI-K yra pagrįstas ir teisėtas, nėra pagrįsta.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įstatymas reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 57 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti.

Pasisakydama dėl galimybės išnagrinėti bylą iš esmės apeliacinės instancijos teisme, kolegija pažymi, kad bylai išnagrinėti iš esmės yra reikalinga atlikti papildomą aplinkybių tyrimą dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, kurios, pareiškėjo manymu, neatitinka higienos normų reikalavimų, taip pat pirmosios instancijos teismas turėtų ištirti, ar atsakovas, priimdamas skundžiamą nurodymą, tinkamai pasinaudojo savo diskrecijos laisve, neperžengė šios laisvės ribų.

Dėl pareiškėjo apeliacinės instancijos teisme pareikšto naujo reikalavimo (priteisti žalos atlyginimą) teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 5 dalį apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą. Dėl išdėstytų priežasčių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti paliktas galioti.

Remiantis tuo, kas išdėstyta (teismui visapusiškai ir objektyviai neištyrus visų bylai reikšmingų aplinkybių) pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo negalima pripažinti pagrįstu, o dėl aukščiau nurodytų priežasčių byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, o taip pat ABTĮ 81 straipsnyje įtvirtintą pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes ir neišsiaiškino visų reikšmingų bylos aplinkybių, nepašalino byloje esančių abejonių ir prieštaravimų. Taigi kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime nenustatinėjo šiai bylai reikšmingų aplinkybių (ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis). Šie teisės normų pažeidimai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui (ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis, 143 straipsnis).

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad vykdydamas teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis), teismas privalo išspręsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 straipsniu teismas turi padėti asmenims įgyvendinti jų procesines teises. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme reiškė naują reikalavimą priteisti žalos atlyginimą, atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turėtų pareiškėjui išaiškinti galimą teisių gynimo apimtį ir sudaryti galimybę pareiškėjui patikslinti skundo reikalavimus, esant poreikiui, išreikalauti papildomus įrodymus, siekiant tinkamai išnagrinėti bylą iš esmės.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo H. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Skirgailė Žalimienė