A-492-3014-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-3014/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02358-2011-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 16.5; 16.8 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjos atstovui Laimonui Jakui,

atsakovo atstovui Vincui Zaliauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl įsakymo dalies panaikinimo ir darbo užmokesčio priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė).

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. pareiškėja J. V. su skundu (I t., b. l. 1–10) ir patikslintais skundais (I t., b. l. 187–189, 190–200; II t., b. l. 179–182; III t., b. l. 32–33) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrės (toliau – ir Krašto apsaugos ministrė) 2010 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. P-838 „Dėl kpt. J. V. išleidimo į atsargą“ (toliau – ir 2010 m. birželio 30 d. įsakymas Nr. P-838, Įsakymas) 1, 3 ir 4 punktus, grąžinti ją į profesinę karo tarnybą, priteisti už visą priverstinės pravaikštos laiką tarnybinį atlyginimą, butpinigius ir maistpinigius bei bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad Krašto apsaugos ministrė Įsakymu nutraukė su ja Profesinės karo tarnybos sutartį (toliau – ir Tarnybos sutartis) ir išleido ją į atsargą kitą dieną po paskutinės ligos dienos, bet ne vėliau kaip po keturių mėnesių (ne vėliau kaip 2010 m. spalio 17 d.). Pareiškėja paaiškino, kad pagal Tarnybos sutartį iki skundžiamo įsakymo priėmimo ji tarnavo Karo prievolės administravimo tarnyboje prie Krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KPAT, tarnyba). 2010 m. balandžio 14 d. Krašto apsaugos ministrės įsakymu Nr. P-394 buvo perkelta iš užimamų pareigų į Laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą (toliau – ir Rezervas). Nurodė, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija (toliau – ir Krašto apsaugos ministerija, KAM) neieškojo galimybių pareiškėjai tęsti karo tarnybą. Pažymėjo, kad Patariamoji komisija kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms siūlyti (toliau – ir Patariamoji komisija) į pareigas siūlė skirti tik „savus ir išrinktuosius“, neatsižvelgiant į jų amžių, išsilavinimą, kvalifikaciją, kurie, pareiškėjos vertinimu, turėtų būti pagrindiniais ir viską lemiančiais rodikliais.

Pabrėžė, kad Patariamoji komisija siūlė pratęsti Tarnybos sutartis asmenims, kuriems buvo sukakęs išleidimo į atsargą amžius, nors žinojo, kad nemažai karininkų, kuriems toks amžius nėra sukakęs, yra perkelti į Rezervą ir laukia sprendimo. Mano, kad Patariamoji komisija formaliai sprendė, kad nėra pareiškėjos išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Pareiškėja teigė, kad atsakovas, nutraukdamas Tarnybos sutartį, pažeidė pareiškėjos teisę užsitarnauti valstybinę kario pensiją. Pabrėžė, kad Tarnybos sutartis buvo nutraukta vadovaujantis Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir Karo tarnybos įstatymas, KASOKTĮ) 38 straipsnio 2 dalies 2 punktu, nors laisvų, pareiškėjos kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų buvo. Teigė, buvo pažeistos 2005 m. balandžio 22 d. Krašto apsaugos ministro įsakymu Nr. V-488 patvirtinto Profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 13 ir 14 punktų nuostatos.

Pažymėjo, kad atsakovas neteisėtai suteikė Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos (toliau – ir Karo akademija, LKA) kariūnams pirmumo teisę į profesinę karo tarnybą, priimdama juos į profesinę karo tarnybą tuo metu, kai pareiškėja dar nebuvo atleista iš tarnybos ir galėjo būti svarstoma jos kandidatūra kariūnų užimtoms pareigoms užimti. Nurodė, kad pareiškėjos laipsnis skyrimo į pareigas metu buvo aukštesnis už Karo akademijos absolventų, todėl pareiškėjos tarnybos patirtis ir kvalifikacija turėjo būti įvertinta aukščiau. Akcentavo, kad net nebuvo svarstoma, ar pareiškėja galėjo užimti atlaisvintas Karo akademijos absolventams pareigybes bei naujai sukurtas krašto apsaugos sistemos (toliau – ir KAS) pareigybes. Nurodė, kad nei KASOKTĮ, nei kiti teisės aktai Krašto apsaugos ministrui nesuteikia diskrecijos teisės kada panorėjus išleisti į atsargą.

Pažymėjo, kad nežinojo, jog ji net nebuvo siūloma į kitas KPAT struktūros pareigas, todėl negalėjo pateikti skundo dėl netinkamo komisijos darbo. Aiškino, kad atsakovas sąmoningai slėpė tokią informaciją, kad pareiškėja neįtartų iš anksto suplanuoto jos atleidimo. Teigė, kad atsakovas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjos kvalifikacija buvo žemesnė nei tų, kurie buvo paskirti į pareigas KPAT naujoje struktūroje. Pažymėjo, kad jei atsakovas būtų pasiūlęs pareiškėją į pareigas kaip kandidatę, jei būtų atlikta sąžininga atranka ir jei būtų motyvuotai ir pagrįstai konstatuota, kad pareiškėja nėra tinkama kandidatė, tik tokiu atveju galima būtų teigti, kad atsakovas teisėtai pasinaudojo diskrecijos teise bei suteikė papildomų socialinių garantijų pareiškėjai. Aiškino, kad atsakovas nepagrįstai teigia, kad Patariamoji komisija 2010 m. birželio 1 d. atliko pareiškėjos kandidatūros vertinimą (RK-4 protokolas), nes iš bylos duomenų matyti, kad jau 2010 m. balandžio 9 d. (RK–3 protokolas) jau buvo nuspręsta, kad pareiškėjai pareigų nėra. Pažymėjo, kad pareiškėja buvo siūlyta kaip kandidatė į vienas pareigas naujoje KPAT struktūroje, tačiau buvo pasirinktas kpt. D. B., kuris turėjo žemesnį motyvacijos vertinimą ir kvalifikaciją.

Dar vienu šiurkščiu materialinės teisės normų ir teisės principų pažeidimu pareiškėja įvardijo atleidimo datą, t. y. pareiškėja iš karo tarnybos buvo atleista atgaline data – 2010 m. birželio 29 d., todėl buvo suvaržyta pareiškėjos teisė būti paskirtai į 19 laisvų vyr. leitenantų pareigybes, kurios buvo užimtos Karo akademijos absolventų. Aiškino, kad ji turėjo pirmumo teisę būti paskirtai į šias minėtas pareigybes, nes turėjo kapitono laipsnį, didesnį stažą ir tinkamą motyvacijos vertinimą. Taip pat akcentavo, kad KAM Tarnybos sutarties 4 puntu buvo įsipareigojusi skirti pareiškėją į kitas pareigas. Teigė, kad atsakovas negalėjo į pareigas skirti absolventų, nes faktiškai pareiškėja tuo metu dar buvo laikinojo profesinės karo tarnybos rezervo karė, o atsakovo sąmoningas pareiškėjos atleidimas atbuline data buvo siekis neskirti pareiškėjos į Lietuvos karo akademijos absolventų užimtas laisvas vyr. leitenantų pareigas.

Nesutiko su atsakovo argumentu, kad byloje nėra neabejotinų duomenų, jog pareiškėja turėjo kvalifikacinį pranašumą prieš kitus karius ir teigė, kad yra priešingai – nėra duomenų, kad kiti kariai, paskirti į pareigas turėjo tokią pačią arba geresnę kvalifikaciją. Pabrėžė, kad atsakovas nevykdė realios atrankos, todėl ir negali pateikti tokios informacijos, o tai laikytina KAM 2010 m. vasario 3 d. įsakymo Nr. V-104 pažeidimu.

Pažymėjo, kad nenustatyta, ar pareiškėjai leidimas dirbti su įslaptinta informacija buvo pratęstas ar ne, tačiau pabrėžė, kad KASOKTĮ nenumato KPT kariui apribojimų užimti pareigas neturint tokio leidimo ir susipažinti su įslaptinta informacija, todėl mano, kad bylą tikslinga stabdyti ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar KAM 2005 m. vasario 28 d. įsakymo Nr. V-223 6.5 punktas atitinka KASOKTĮ 28, 36 straipsnius.

Taip pat pažymėjo, jog KAM nepagrįstai nustatė, kad M. B., D. B., Ž. V., V. R., M. G., N. U., A. V., L. B., S. B. yra aukštesnės kvalifikacijos, nors jų kvalifikacija ir kiti duomenis žymiai prastesni nei pareiškėjos. Nurodė, kad vadovaujanti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK, Darbo kodeksas) 138 straipsniu KAM negalėjo dėl KPAT pertvarkymo nutraukti Tarnybos sutarties su pareiškėja.

Atsakovas Krašto apsaugos ministerija, atsiliepimuose į pareiškėjos skundus nurodė, kad su skundo reikalavimais nesutinka ir prašė juos atmesti.

Pažymėjo, kad KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata „<...(arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų,“ yra savarankiškas kario atleidimo iš tarnybos pagrindas. Nurodė, jog esant dabartiniam specifiniam karo tarnybos santykių reglamentavimui vykdant krašto apsaugos institucijų pertvarkymus (keičiant dalinių struktūrą, steigiant naujus ir pan.) profesinės karo tarnybos kariams negarantuojamos tarnybos vietos. Nurodė, kad KPAT buvo realiai pertvarkyta ir sumažintas karių (karininkų, puskarininkių, seržantų) skaičius. Tai konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A62-1458/2011. Aiškino, kad esant minėtoms aplinkybėms, atsakovas turėjo teisę spręsti pareiškėjos atleidimo iš tarnybos klausimą pagal KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

Pažymėjo, kad atleidžiant pareiškėją iš tarnybos buvo laikomasi įstatyme numatytų procedūrų ir tvarkos. Paaiškino, kad pareiškėja apie galimą profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimą buvo įspėta kelis kartus. Panaikinus KPAT tarnaujančios pareiškėjos pareigybę, Krašto apsaugos ministro 2010 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. P-394 pareiškėja buvo perkelta į Rezervą. Pažymėjo, kad pareiškėja sprendimo perkelti ją į Rezervą neskundė.

Nurodė, kad panaikinus pareiškėjos pareigybę, jos paskyrimas į kitas pareigas buvo svarstomas Patariamosios komisijos 2010 m. birželio 1 d. posėdyje. Teigė, kad Patariamoji komisija, turėdama visą informaciją apie laisvas karių pareigybes visoje krašto apsaugos sistemoje ir pareigybių kvalifikacinius reikalavimus, konstatavo, kad pareigų, į kurias pareiškėja galėtų būti perkelta ar paskirta nėra. Todėl nesutiko su pareiškėjos teiginiu, kad atsakovas nepatikrino ar visoje krašto apsaugos sistemoje yra jos karinį laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių laisvų pareigybių.

Pažymėjo, kad iš byloje esančio Patariamosios komisijos protokolo Nr. RK-4 matyti, kad pareiškėjos ir visų kitų krašto apsaugos sistemos karių paskyrimas į kitas laisvas jos laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančias pareigas visoje krašto apsaugos sistemoje buvo svarstoma ir ieškoma pareiškėjai atitinkamų pareigų. Iš minėto protokolo taip pat matyti, kad ne tik KPAT personalo rezerve (kur buvo ir pareiškėja) esančių karių, bet ir kitose krašto apsaugos sistemos dalinių personalo rezerve esančių karių kandidatūros buvo svarstomos ir siūlomos į pareigas visoje krašto apsaugos sistemoje. Pažymėjo, kad kritiškai turi būti vertinamas pareiškėjos argumentas dėl Patariamosios komisijos objektyvumo ir jos protokolo Nr. RK-4. Iš minėto protokolo matyti, kad lentelėje yra sudėliotas tam tikras karių eiliškumas balais, tačiau turi būti suprantama, kad tai yra bendro pobūdžio karių vertinimas, nepaisant to, kurioje pozicijoje karys yra nurodytas, esant jo kvalifikaciją atitinkančioms pareigoms (pvz. karo mediko, ryšininko ir kt.), jis gali būti į jas paskirtas, o tas karys, kuris yra aukštesnėje lentelės pozicijoje gali būti nepaskirtas į jas dėl to, kad nėra jo kvalifikaciją ir laipsnį atitinkančių pareigų. Paaiškino, kad nagrinėjamu atveju nebuvo atliekama karių rotacija, todėl minėtos komisijos protokolas ir siūlymai neturi būti sureikšminti.

Pabrėžė, kad kario atleidimas iš tarnybos ir kario paskyrimas į pareigas yra skirtingi dalykai, kuriuos reglamentuoja skirtingos teisės normos, taip pat skirtinga kario atleidimo iš tarnybos ir jo skyrimo arba nepaskyrimo į tam tikras pareigas apskundimo tvarka. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2001 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-858-01), pasisakydamas dėl KASOKTĮ 42 ir 48 straipsnių taikymo, konstatavo, kad dėl paskyrimo ar perkėlimo į konkrečias pareigas kario valios įstatymas nereikalauja, kad šiems ginčams spręsti įstatymas nustato neteisminę ginčo sprendimo tvarką, kad teismas nagrinėja tik atleidimo iš profesinės karo tarnybos teisėtumą ir pagrįstumą. Rėmėsi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-825/2000. Nurodė, kad KASOKTĮ 42 straipsnis reguliuoja ne profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo ir kario atleidimo iš tarnybos tvarką, o kitus teisinius santykius. Todėl laikė, kad argumentai, jog pareiškėja turėjo būti perkelta į kitas pareigas yra nepagrįsti, ir kad dėl to jos atleidimas iš tarnybos yra neteisėtas, yra taip pat nepagrįsti. Pažymėjo, kad pareiškėjos argumentai, jog atsakovas, vadovaudamasis Tarnybos sutarties 4 punktu, KASOKTĮ 41 ir 42 straipsniais bei Aprašu privalėjo pareiškėją paskirti į pareigas yra nepagrįsti ir nesusiję su bylos dalyku. Nurodė, kad Aprašo 13 ir 14 punktų nuostatos nagrinėjamu atveju netaikomos, nes šie punktai gali būti taikomi, kai karininkai rotuojami arba kariai perkeliami į jau numatytas ir siūlomas konkrečias pareigas. Paaiškino, kad kasmet laipsniškai mažinamas karininkų, puskarininkių ir seržantų skaičius, o didinamas eilinių karių skaičius. Nurodė, kad pareiškėja priklauso karininkų kategorijai ir negali būti skiriama į eilinio kario laipsnio pareigybę. Todėl nagrinėjamu atveju sumažinus karininkų skaičių KPAT sumažėjo ir karininkų skaičius visoje krašto apsaugos sistemoje, nes KPAT yra šios sistemos sudėtinė dalis.

Nurodė, kad pagal KASOKTĮ 41 straipsnį pareiškėja galėtų būti paskirta į jos laipsnį atitinkančias pareigas ir tik atskirais atvejais į vienu laipsniu aukštesnes arba žemesnes pareigas, bet visais atvejais būtina sąlyga yra kvalifikacija. Paaiškino, kad profesinės karo tarnybos kariai, kuriems sukako išleidimo į atsargą amžius (nustatytas KASOKTĮ 45 str. 4 d.) pagrįstai ir teisėtai gali tarnauti krašto apsaugos sistemoje.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad Įsakymas yra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis, todėl nėra jokio pagrindo jį naikinti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 4 d. sprendimu (III t., b. l. 46–56) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad Tarnyboje sumažėjo karo tarnybos karininkų skaičius, o pareiškėjos pareigybė buvo panaikinta. Nurodė, kad Krašto apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymas Nr. V-1161, kuriuo buvo patvirtintas Tarnybos pareigybių sąrašas, byloje nėra kvestionuojamas, todėl konstatavo, kad KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo požiūriu, laikytinas teisėtu. Pažymėjo, kad priimant Įsakymą, buvo atsižvelgta į antrąją Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą sąlygą – konstatuota, kad ir kituose krašto apsaugos sistemos institucijose nėra laisvų pareiškėjos laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų.

Teismas nurodė, kad pagal Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimą atsakovas privalo karį perkelti į laisvas kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančias pareigas. Esant konkurencijai į laisvą pareigybę jis privalo atrinkti tinkamiausią karį pagal nustatytus vertinimo kriterijus. Pagal KASOKTĮ nustatytą reglamentavimą teisė nustatyti kriterijus, kuriais vadovaujantis atrenkami tinkamiausi kariai į laisvas pareigybes, yra suteikta krašto apsaugos vadovybei. Nustatė, kad konkretaus kario pirmenybę būti paskirtam į konkrečią laisvą pareigybę nulemia Aprašo nuostatos. Nurodė, kad atsakovo 2010 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. V-104 patvirtintame KPAT personalo atrankos apraše buvo nustatyti atrankos principai (5 p.), pagal kuriuos, esant konkurencijai į laisvą pareigybę, yra atrenkami tinkamiausi kariai. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju prioritetinis principas – Pakeitimo komisijos atliktas patirties, motyvacijos ir kitų savybių įvertinimas, kuris iš kandidatų galėtų efektyviau ir produktyviau vykdyti pareigas.

Teismas, įvertinęs Kandidatų, atrenkamų į naujos struktūros KPAT sąrašą, nustatė, kad pareiškėja ir kiti karininkai buvo vertinami pagal: karinį laipsnį; valstybės tarnautojo kategoriją; dabartinę tarnybos vietą; amžių; išsilavinimą; pirmumo teisę pagal DK 135 straipsnio 1 dalį; baigtus karjeros kursus; turimą karinę specialybę; likusį tarnauti laiką, iki sukaks kariniam laipsniui KASOKTĮ nustatyti terminai; teisę gauti valstybinę pensiją; Tarnybos sutarties galiojimo terminą; tarnybinės veiklos ir potencialo įvertinimą per paskutinius dvejus metus; PKT atestato balus; patirtį tarptautinėse operacijose; anglų ar kitos oficialios NATO kalbos mokėjimą, tarnybos patirtį kituose KAS padaliniuose. Teismas nurodė, kad Pakeitimo komisija 2010 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. 17KL-6 Kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms siūlyti patariamajai komisijai pateikė sąrašą karininkų, kurie buvo atrinkti į aukštesnio lygmens pareigas, taip pat sąrašą karininkų, neatrinktų į naują KPAT struktūrą, tarp kurių nurodyta ir pareiškėja. Patariamoji komisija 2010 m. balandžio 9 d. posėdyje dėl antrojo sąrašo konstatavo, kad 51 karininkui (tarp jų ir pareiškėja) nėra jų išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. 2010 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. P-394 51 KPAT karys (tarp kurių ir pareiškėja) buvo perkelti į Rezervą. Patariamoji komisija 2010 m. birželio 1 d. posėdyje (Protokolas Nr. RK-4), vadovaudamasi Aprašu, atliko karininkų kandidatūrų vertinimą pagal Aprašo 15 punkte nurodytas 5 kriterijų grupes (tiesioginių ir aukštesnių vadų išvadas ir rekomendacijas dėl karininko profesinio potencialo vykdyti siūlomas pareigas; karininko tarnybos, einant skirtingo pobūdžio pareigas patirtį; karininko veiklos vertinimą; turimą karinio parengimo lygį; individualius kario poreikius ir siekius).

Remdamasis prie 2010 m. birželio 1 d. protokolo Nr. RK-4 pridėta karininkų vertinimo lentele teismas nustatė, kad buvo vertinti KPAT kariai, kurie 2010 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. P-394 buvo perkelti į Rezervą (51 karys, tarp jų ir pareiškėja). Teismas pažymėjo, kad iš KAM Generalinės inspekcijos tyrimų skyriaus 2010 m. liepos 2 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 3VL-21 matyti, kad Patariamoji komisija neteisingai įvertino pareiškėjos turimą karinio parengimo lygį, t. y. nebuvo įskaityti Lietuvos karo akademijoje 1994 m. baigti baziniai kariniai mokymai, todėl galutiniame variante nebuvo įskaitytas 1 balas, tačiau teismas vertino, kad 1 balo skirtumas įtakos galutiniam sprendimui tęsti profesinę karo tarnybą neturėjo, nes buvo vertinama kriterijų visuma.

Teismas nurodė, kad liudytoju apklaustas KAM 2010 m. vasario 3 d. įsakymu sudarytos KPAT darbo organizavimo pakeitimo komisijos pirmininkas A. K. parodė, kad atsirenkant kandidatus buvo atsižvelgta į karių kvalifikaciją, galimybę rotuoti, taip pat buvo atsižvelgta į tiesioginių vadovų rekomendacijas, nurodė, kad tiesioginis vadovas rekomendavo D. B., be to, jo karinis pasirengimas buvo geresnis nei pareiškėjos. Teismas pažymėjo, kad, atsižvelgęs į karo tarnybos specifiškumą, negali vertinti nustatytų atrankos kriterijų turinio ir jų taikymo pranašumo, nes tai yra išimtinai atsakovo diskrecija. Nurodė, kad teismas gali tik patikrinti ar nustatyti kriterijai neprieštarauja Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygai, kad karys gali būti perkeltas į laisvas pareigas jei jos atitinka kario laipsnį ir jo kvalifikaciją.

Teismas konstatavo, kad Komisijos posėdžio protokolo Nr. RK-4 priede Nr. 1 esanti vertinimo lentelė sudaro pagrindą išvadai, jog buvo taikomi vienodi vertinimo kriterijai bei kad pagal šiuos vertinimo kriterijus buvo padaryta išvada, jog pareiškėjos turima kvalifikacija neatitinka reikalavimų, kurie yra nustatyti likusioms laisvoms pareigybėms užimti. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėja nebuvo atrinkta į laisvas pareigas dėl kitų aplinkybių, o ne dėl kvalifikacinių reikalavimų. Todėl teismas vertino, kad nesant duomenų, kad pareiškėja turėjo neabejotiną kvalifikacinį pranašumą prieš kitus karius, kurie buvo paskirti į laisvas pareigas, nėra pagrindo pripažinti, kad nebuvo paisoma pretendentų kvalifikacijos privalumų. Pažymėjo, kad pirmenybės suteikimas atsižvelgiant į kvalifikacinius gebėjimus, negali būti vertinamas kaip atitinkamos privilegijos suteikimas lyginant su kitais pretendentais ir lygiateisiškumo principo pažeidimu.

Nurodė, kad Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punktas taip pat nenumato pranašumo užimti pareigas priešpensinio amžiaus kariui bei kitų garantijų, esant kurioms karys negalėtų būti atleistas dėl karių skaičiaus sumažinimo. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-2681/2011 ir nurodė, kad pareiškėjai negalėjo būti taikomos profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarka, nes pareiškėja buvo atleidžiama iš karo tarnybos, o ne rotuojama. Todėl pareiškėjos perkėlimas į laikiną profesinės karo tarnybos personalo rezervą ginčo atveju taip pat nesuteikė jai papildomų garantijų užimti kitas pareigas ir tai negali būti vertinama kaip atsakovo įsipareigojimas tęsti su pareiškėja karo tarnybos sutartį. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė pareiškėjos motyvus dėl teisėtų lūkesčių neužtikrinimo.

Teismas aplinkybių, kad yra tarnaujančių puskarininkių, seržantų ir kareivių, kuriems sukako išleidimo į atsargą amžius, tačiau tarnyba šiems kariams yra pratęsta, nevertino kaip ribojančių atsakovo diskrecijos teisę pasirinkti karius pagal jų profesinę kompetenciją ir kvalifikaciją. Pažymėjo, kad Karo tarnybos įstatymas nesieja sutarčių nutraukimo ir kario atleidimo su teise gauti kario pensiją. Pažymėjo, kad Tarnybos sutartis su pareiškėja nutraukta 2010 m. birželio 30 d. įsakymu, nors ir nukeliant išleidimo į atsargą dieną, nagrinėjamu atveju nėra aktualios laisvos pareigybės po ginčijamo įsakymo priėmimo.

Teismas konstatavo, kad atleidžiant pareiškėją iš tarnybos buvo laikomasi įstatymo numatytų procedūrų ir tvarkos. Pareiškėja apie galimą profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimą pasirašytinai buvo įspėta (2010 m. vasario 10 d. ir 2010 m. gegužės 10 d.). Todėl padarė išvadą, kad Tarnybos pertvarkymas bei realus karių skaičiaus mažinimas buvo pakankamas pagrindas nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį su pareiškėja ir atleisti ją iš tarnybos Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

Teismas atmetė pareiškėjos prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Krašto apsaugos ministro 2005 m. vasario 8 d. įsakymo Nr. V-223 6.5 punkto atitikties KASOKTĮ 28 bei 36 straipsniams, nes nustatė, kad nurodytu įsakymu nebuvo vadovautasi priimant ginčijamą įsakymą.

III. Pareiškėja J. V. padavė apeliacinį skundą (III t., b. l. 60–66), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde dėsto argumentus, kuriuos buvo nurodžiusi skunduose. Papildomai akcentuoja:

1. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo ištirti, ar pareiškėjai buvo siūlomos kitos pareigos, o jei buvo siūlomos, tai kokios, kodėl nebuvo siūlytos naujos KPAT pareigos, buvusios laisvos pareigas krašto apsaugos sistemoje nuo 2010 m. balandžio 9 d. iki 2011 m. gruodžio 21 d. Atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas iš esmės analogiškose bylose pateikė skirtingus pareigybių sąvadus. Nurodo, kad sąrašuose pateikiami duomenys apie laisvas pareigybes atitinkamu laikotarpiu, o ne laikotarpio pabaigoje. Mano, kad krašto apsaugos sistemoje buvo daugiau laisvų pareigų, kurios turėjo būti siūlomos pareiškėjai. Teigia, kad KAM privalėjo siūlyti visas esamas laisvas pareigybes užimti pareiškėjai iki kol ji buvo išleista į atsargą 2010 m. liepos 29 d.

2. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. B. karinis pasirengimas buvo geresnis, nes tiek jo, tiek pareiškėjos karinis pasirengimas buvo vienodi. Taip pat nesutinka su išvada, kad pareiškėja neturėjo neabejotino pranašumo lyginant su D. B.. Teigia, kad kpt. D. B. turėjo žemesnį motyvacijos vertinimą, žemesnę kvalifikaciją.

3. Akcentuoja, kad nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas buvo įpareigojęs Vilniaus apygardos administracinį teismą ištirti, ar buvo tinkamai atlikta atranka, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino surinktus įrodymus, nesilaikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nurodymų ir iš esmės netyrė, ar pareiškėja buvo tinkamai atrenkama į pareigas. Nesutinka su teismo išvada, kad jis negali vertinti nustatytų atrankos kriterijų turinio ir jų taikymo pranašumo, nes tai yra išimtinai atsakovo diskrecijos teisė.

4. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog buvo 19 laisvų vyr. ltn. pareigų, kurias 2010 m. birželio 30 d. užėmė Lietuvos karo akademijos absolventai, turintys žemesnį leitenanto laipsnį. Pažymi, kad kapitono laipsnis žymi aukštesnę kvalifikaciją. Paaiškina, kad KASOKTĮ numato galimybę užimti vienu laipsniu aukštesnes ir vienu žemesnes pareigas, todėl pareiškėja turėjo būti siūloma į šias pareigas. Pareiškėja mano, kad tokiu būdu ji buvo diskriminuojama.

5. Pabrėžia, kad negalima atleisti kario iš profesinės karo tarnybos atgaline data, ir tai, pareiškėjos vertinimu, laikytinas esminiu pažeidimu, nulėmusiu neteisėtą pareiškėjos atleidimą iš PKT, nes jai 2010 m. birželio 30 d. nebuvo siūlytos pareigos, kurias užėmė Karo akademijos absolventai.

6. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjos pareigos panaikintos, nes jos panaikintos nebuvo.

7. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nurodo, kad liudytojas plk. ltn. A. K. vadovavosi vadų rekomendacijomis. Tačiau pareiškėja akcentuoja, kad tarp atrankos kriterijų tokio kriterijaus nėra, todėl mano, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog komisija tinkamai atliko atranką.

8. Teigia, kad KAM priedas Nr. 2 neturi jokių autentiškumo ir tikrumo požymių (tvirtinimo žymų, nėra datos), yra suklastotas, nes nesutampa kandidatų skaičius su protokolais, priede Nr. 2 yra paryškinti vardai tų karininkų, kurie buvo paskirti pareigas, be to liudytojas A. K. nurodė, kad jis nematė šio dokumento.

9. Pažymi, kad jai nebuvo jokių kliūčių gauti leidimą dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija. Atkreipia dėmesį į tai, kad KAM atstovas administracinėje byloje Nr. Iv-1263-629/2012 patvirtino, kad kiti KPAT karininkai buvo skiriami į pareigas, nors neturėjo leidimo dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija kaip ir pareiškėja. Mano, kad būtina išreikalauti iš Antrojo operatyvinių tarnybų departamento informaciją, susijusią su leidimo pareiškėjai pratęsimu / nepratęsimu.

10. Atkreipia dėmesį į tai, kad KASOKTĮ nenumato PKT kariui apribojimo užimti pareigas neturint leidimo dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija. Todėl mano, kad, pirmosios instancijos teismas turėjo stabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą tam, kad būtų išaiškinta, ar KAM 2005 m. vasario 28 d. įsakymo Nr. V-223 6.5 punktas atitinka KASOKTĮ 28 bei 36 straipsnius.

11. Teigia, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rosita Patackienė buvo šališka ir neobjektyvi, jai buvo pareikštas nušalinimas tačiau ji nenusišalino nuo bylos. Todėl mano, kad tai yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Atsakovas Krašto apsaugos ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą (III t., b. l. 71–77) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Atsiliepime nurodo, kad palaiko atsilipime į skundą pateiktus argumentus. Papildomai pažymi:

1. Teigia, kad šioje byloje reikia vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A261-2681/2011, 2011 m. gegužės 9 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A261-2711/2011, 2011 m. gegužės 26 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A468-2914/2011; 2011 m. birželio 2 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A756-2913/2011; 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A492-3525/2011, suformuotais KASOKTĮ ir kitų taikytinų teisės aktų išaiškinimais.

2. Akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šią bylą grąžino į pirmąją instanciją dėl to, kad teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, o ne dėl materialinės teisės normų netinkamo taikymo.

3. Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad buvo pertvarkyta KPAT struktūra ir realiai sumažintas karių skaičius ir kad pareiškėjos pareigybė buvo panaikinta, todėl atsakovas turėjo teisę spręsti apeliantės atleidimo iš tarnybos klausimą KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu

4. Pažymi, kad iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teisminės praktikos dėl KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo matyti, kad pakankamas pagrindas karį atleisti iš tarnybos yra bent vienos iš savarankiškų sąlygų įtvirtintų šioje normoje buvimas. Teigia, kad atsakovas, atleisdamas pareiškėją, atsižvelgė į abi KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintas savarankiškas sąlygas – 1) kai sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija; 2) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų.

5. Nesutinka su apeliantės argumentais dėl jos nepaskyrimo į pareigas. Pažymi, kad šios bylos ginčas yra kilęs dėl apeliantės atleidimo iš tarnybos KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, o ne dėl apeliantės perkėlimo į pareigas. Paaiškina, kad kario perkėlimas į pareigas yra ginčijamas išankstine karo tarnybos ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka (KASOKTĮ 48 str. 1 d.). Pastebi, kad apeliantė neginčijo KAM 2010 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. P-394, kuriuo ji nuo 2010 m. balandžio 15 d. buvo perkelta į Rezervą. Teigia kad pareiškėja apie perkėlimą žinojo.

6. Pažymi, kad apeliantė neturėjo leidimo dirbti su informacija, žymima slaptumo žyma konfidencialiai arba slaptai. Mano, kad tai tik viena iš aplinkybių šioje byloje, dėl kurios apeliantė negalėjo būti paskiriama į laisvas karininkų pareigybes.

7. Nurodo, kad apeliantės skunde išdėstyti argumentai dėl atsakovo pareigos surasti, pasiūlyti ir paskirti ją į pareigas yra nepagrįsti. Paaiškina, kad iš esmės analogiškose byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad vadovybė neturi prievolės kariui siūlyti (ieškoti) kitas pareigas arba privalomai perkelti jį į kitas pareigas, panaikinus jo pareigybę, nes KASOKTĮ tokios pareigos (privalomos procedūros) nenustato.

8. Pažymi, kad aplinkybės dėl apeliantės ir Karo akademijos absolventų skyrimo į pareigas yra skirtingos, todėl jų vertinimas ir teisės aktų taikymas turi būti skirtingas ir diskriminavimo šiuo atveju įžvelgti negalima.

9. Mano, kad šioje byloje turi būti atsižvelgta į tai, kad Krašto apsaugos ministrui suteikta diskrecijos teisė spręsti kokių kategorijų kariai šiuo metu reikalingi krašto apsaugos sistemoje.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jį atmesti. Teigia, kad nepagrįstai į bylą įtrauktas trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Atsiliepime dėsto tuos pačius argumentus, kuriuos savo atsiliepime į apeliacinį skundą buvo nurodęs atsakovas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamos bylos ginčo dalyku yra profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimas nepasibaigus jos terminui, kai mažinamas karių skaičius reformuojant tarnybą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja buvo profesinės karo tarnybos karė kapitonė ir tarnavo KPAT prie Krašto apsaugos ministerijos Kauno karo prievolės centre Teritorinio Kauno skyriaus vedėja. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. P-838 „Dėl kpt. J. V. išleidimo į atsargą“ profesinės karo tarnybos sutartis su pareiškėja buvo nutraukta dėl karių skaičiaus sumažinimo, pareiškėja buvo išleista į atsargą kitą dieną po paskutinės ligos dienos, bet ne vėliau kaip po keturių mėnesių (ne vėliau kaip 2010 m. spalio 17 d.) (t. I, b. l. 73).

Apeliantė J. V. skundą grindžia tuo, kad priimdamas sprendimą teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes bei neteisingai taikė ir aiškino teisės aktus. Nurodo, jog teismas nevertino aplinkybės, kad jos pareigybė nebuvo panaikinta, ši pareigybė buvo pasiūlyta žemesnės kvalifikacijos ir žemesnės motyvacijos asmeniui, teismas iš esmės netyrė, ar pareiškėjai buvo siūlomos visos esamos laisvos pareigybės iki jos tarnybos santykiai pasibaigė, netinkamai įvertino jos teisę dirbti su slapta informacija, neatsižvelgė į tai, kad buvo 19 laisvų vyr. ltn. pareigų, kurias užėmė Lietuvos karo akademijos absolventai; nepagrįstai išplėtė atsakovo diskrecijos teisę nutraukti profesinės karo tarnybos sutartis, teisėja buvo šališka.

Tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių nustatymo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu. Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 38 straipsnis nustato profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo pagrindus. Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas imperatyviai nustatė atvejus, kuriais profesinės karo tarnybos sutartis turi būti nutraukiama ir karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje (38 str. 1 d. 1–9 p.), o 2 dalyje išvardytais atvejais suteikė Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybei diskrecijos teisę spręsti (sutartis gali būti nutraukiama ir karys atleidžiamas) dėl profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo ir atleidimo iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje (38 str. 2 d. 1–13 p.). Aptariamo straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teisę nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį šiame straipsnyje numatytais pagrindais turi krašto apsaugos ministras arba jo įgalioti kariuomenės vadas bei kiti vadai ar pareigūnai.

Ginčijamo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2010 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. P-838 „Dėl kpt. J. V. išleidimo į atsargą“ priėmimo teisinis pagrindas – Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata, reglamentuojanti, kad profesinės karo tarnybos sutartis gali būti nutraukiama ir karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybės iniciatyva arba valia, kai sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija ir (arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų.

Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatoje, kuria atsakovas grindė įsakymą, yra įtvirtintos dvi savarankiškos jos taikymo sąlygos: 1) sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija; 2) nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Ginčas iš esmės yra dėl šios normos antrosios sąlygos taikymo. Aiškindama Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punktą, teisėjų kolegija toliau pažymi, kad jos taikymas sietinas su teisės akto, kuriuo sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija, teisėtumu.

Įgyvendindamas bendrą karo prievolės administravimo reformą, Krašto apsaugos ministras 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-1161 (t. II, b. l. 129–126) patvirtino KPAT naują institucijos struktūrą ir pareigybių sąrašą, kurie įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 15 d. Lyginant su ankstesniu pareigybių sąrašu, KPAT vietoje buvusių 260 pareigybių (iš jų karininkų – 88, puskarininkių – 21, seržantų – 53), iš viso buvo patvirtinta 88 naujos pareigybės (iš jų karininkų – 22, puskarininkių – 8, seržantų – 21). Tai patvirtina, kad KPAT sumažėjo karo tarnybos karininkų skaičius, tačiau pareiškėjos pareigybė nebuvo panaikinta. Krašto apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymas Nr. V-1161 byloje nėra kvestionuojamas, todėl, Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo požiūriu, laikytinas teisėtu.

Atsakovas teigia, ir pirmosios instancijos teismas su tokia pozicija sutiko, kad priimant ginčijamą įsakymą, kuriuo pareiškėja buvo atleista iš karo tarnybos, buvo atsižvelgta į antrąją Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą sąlygą – buvo konstatuota, kad pareiškėja nebuvo tinkamiausia kandidatė pasilikti tarnyboje ir kituose krašto apsaugos sistemos institucijose nėra laisvų pareiškėjos laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų.

KASOKTĮ 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog kario tarnyba reikalauja specialių ištikimybės valstybei santykių, kuriuos reglamentuoja įstatymai ir kiti teisės aktai. Kario statusą nustato šis ir kiti kariuomenės veiklą bei karo tarnybą reglamentuojantys įstatymai, statutai ir kiti teisės aktai. Išskyrus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus atvejus, darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai kariams netaikomi. Įstatymo, nustatančio, kad nutraukiant profesinę karo tarnybos sutartį gali būti taikomos ir DK normos, nėra, todėl jos negali būti taikomos šiam ginčui.

Karo tarnybos įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog į kitas pareigas, kitą dalinį, junginį ar vietovę arba į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą profesinės karo tarnybos karys gali būti perkeliamas krašto apsaugos ministro ar jo įgalioto vado sprendimu. Galiojantis teisinis reglamentavimas – Įstatymas numato kitokią karių paskyrimo į pareigas, jų perkėlimo ar atleidimo iš tarnybos tvarką negu darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai. Kartu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pagal Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimą atsakovas privalo vertinti kario galimybę pasilikti tarnyboje, kai jo pareigybė išlieka atliekant darbo organizavimo pakeitimus, bei karį perkelti į laisvas kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančias pareigas.

Esant konkurencijai į laisvą pareigybę jis privalo atrinkti tinkamiausią karį pagal nustatytus vertinimo kriterijus. Tokie kriterijai buvo nustatyti Krašto apsaugos ministro 2010 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. V-104 patvirtintame Karo prievolės administravimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos personalo atrankos pertvarkant tarnybą procedūrų apraše (t. II, b. l. 134–135). Teisėjų kolegija atsižvelgdama į karo tarnybos specifiškumą negali vertinti nustatytų atrankos kriterijų turinio ir jų taikymo pranašumo, nes tai yra atsakovo diskrecija.

Teismas gali tik patikrinti ar nustatyti kriterijai neprieštarauja Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygai, kada karys gali būti perkeltas į laisvas pareigas, jei jos atitinka kario laipsnį ir jo kvalifikaciją. Atsakovo plati diskrecija lemia tai, kad į laisvas pareigas karys skiriamas vertinant išimtinai jo profesinę kompetenciją ir kvalifikaciją, kriterijai, kurie reikšmingi panašiais atvejais valstybės tarnyboje, darbo sutartiniuose santykiuose, pvz., darbo stažas, išlaikytinių skaičius, priešpensinis amžius kariui bei kitokios specialios garantijos, nagrinėjamo ginčo atveju negali būti taikomi, nesuteikia pranašumo užimti pareigas, kurioms esant laisvoms karys negalėtų būti atleistas dėl karių skaičiaus sumažinimo.

Atsižvelgiant į specifinę karo tarnybos santykių sritį, išimtinai profesinės kompetencijos ir kvalifikacijos kriterijų taikymas negali būti vertinimas kaip asmenų diskriminacija pagal kitus kriterijus, kurie, kaip pažymėta aukščiau, nėra teisės aktais numatyti taikyti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose nuosekliai laikomasi aukščiau aptarto KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 21 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimo, ir šioje byloje nėra pagrindo keisti formuojamą teismų praktiką (administracinės bylos Nr. A261-2681/2011, Nr. A468-2914/2011, Nr. A756-2913/2011).

Aplinkybės, kad pareiškėja neskundė KPAT viršininko 2010 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. P-394 nuo 2010 m. balandžio 15 d. perkelti ją į KPAT laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą, neginčijo Krašto apsaugos ministerijos Generalinės inspekcijos tyrimų skyriaus 2010 m. liepos 2 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 3VL-21, (t. I, b. l. 179–180, t. III, b. l. 116–119), neužkerta kelio jai šioje byloje ginčyti atleidimo iš tarnybos teisėtumą jos neskyrimo į išlikusias ir buvusias laisvas pareigas aspektu. Pagal Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimą atsakovas privalo perkelti karį į laisvas kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančias pareigas, tame tarpe spręsti dėl jo galimybės užimti išlikusią po darbo organizavimo pakeitimų anksčiau užimtą pareigybę. Kita vertus aplinkybė, kad pareiškėja buvo perkelta į KPAT laikinąjį profesinės karo tarnybos rezervą, nėra nei besąlyginė prielaida siūlyti pareiškėjai laisvas pareigybes, nei suteikia papildomų garantijų užimti kitas pareigas ir tai negali būti vertinama kaip atsakovo įsipareigojimas tęsti su pareiškėja karo tarnybos sutartį, nes išlieka atsakovo diskrecija pasirinkti į laisvas pareigybes karius, turinčius geriausią profesinę kompetenciją ir kvalifikaciją. Profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarkos aprašo, patvirtinto krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-488, 12 ir 13 punktai nagrinėjamu atveju negali būti taikomi, nes nebuvo kompetentingo subjekto (kariuomenės vado, krašto apsaugos ministro ar jo įgalioto asmens) sprendimo dėl pareiškėjos perkėlimo į kitas pareigas (Karo tarnybos įstatymo 42 str.), t. y. tam turi būti tiek teisinis, tiek faktinis pagrindas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-3491/2011 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimas buvo panaikintas, taip pat ir jo delis pagal pareiškėjos J. V. skundą, ir byla buvo perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo, neindividualizavo ir atskirai dėl kiekvieno pareiškėjo nenustatė, ar atsakovas tinkamai naudojosi diskrecijos teise nuspręsdamas, ar pareiškėjams nėra laisvų jų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, nurodė išreikalauti duomenis apie Pakeitimo komisijos atliktą karių atranką pagal KPAT personalo atrankos apraše nurodytus kriterijus.

Pareiškėja, patikslinusi skundo reikalavimus, nurodė, kad ji galėjo užimti tą pačią pareigybę, kurią turėjo, bet ji buvo pasiūlyta D. B., bei pretenduoti į kitas KPAT pareigybes, kurios, pareiškėjos manymu buvo pasiūlytos asmenims, turintiems žemesnę kvalifikaciją (M. B., Ž. V., V. R., M. G., N. U., A. V., L. B., S. B., E. S.), bei pareigybes kitose tarnybose, kurios buvo pasiūlytos R. K., G. M., A. B. (t. II, b. l. 179–185, 193–195, t. III, b. l. 6, 32–33). Be to, pareiškėja teigia, kad galėjo pretenduoti ir į pareigybes iki tarnybos santykių pasibaigimo 2010 m. gruodžio mėn., kurios buvo laisvos po įsakymo priėmimo 2010 m. birželio 30 d., tame tarpe ir tas, į kurias buvo priimti Lietuvos karo akademijos absolventai (t.

II, b. l. 186–189, t. III, b. l. 15, 27–29). Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos skundą, konstatavo, kad pareiškėjos kvalifikacija nebuvo aukštesnė, negu D. B., kuris buvo rekomenduotas tiesioginių vadovų, sutiko su Patariamosios komisijos išvada, kad pareiškėjos turima kvalifikacija neatitinka reikalavimų, kurie yra nustatyti likusioms laisvoms pareigybėms užimti. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas neatlikus pareiškėjos nurodytų aplinkybių vertinimo, t. y. teismo sprendime nėra motyvų, kodėl pareiškėjos patikslintame skunde nurodytų asmenų atžvilgiu ji neturėjo profesinės kompetencijos ir kvalifikacijos pranašumo.

Atsakovo 2010 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. V-104 patvirtintame KPAT personalo atrankos apraše buvo nustatyta, kad atsižvelgiant į naujuose pareiginiuose nuostatuose nustatytus kvalifikacinius reikalavimus, komisijos Personalo pogrupis kiekvienai pareigybei atrenka profesinę kvalifikaciją atitinkančius asmenis ir sudaro pretendentų kiekvienai pareigybei sąrašą, bei nustatyti atrankos principai (5.2 p.), pagal kuriuos, esant konkurencijai į laisvą pareigybę, yra atrenkami kariai. Aprašo 5.2 punkte nustatyta, kad esant keliems kandidatams, atitinkantiems kvalifikacinius reikalavimus, į pareigas atrenkama pagal toliau prioriteto tvarka išvardytus kriterijus:

Komisijos Personalo pogrupio atliktas patirties, motyvacijos ir kitų savybių įvertinimas, kuris iš kandidatų galėtų efektyviau ir produktyviau vykdyti pareigas (5.2.1 p.); vykdant tarnybines pareigas buvo sužalotas arba susirgo profesine liga (5.2.2 p.); vienas augina vaikus (įvaikius) iki 16 metų arba prižiūri kitus šeimos narius (5.2.3 p.); likęs tarnauti laikas iki teisės gauti karinę pensiją yra trumpesnis nei 1 metai (5.2.4 p.); aukštesnis veiklos ir potencialo įvertinimas (už du metus) (5.2.5 p.); tarnybos patirtis kituose KAS vienetuose ne trumpesnė kaip du metai (5.2.7 p.); didesnė patirtis tarptautinėse operacijose (5.2.8 p.).

Pakeitimo komisijos sprendimu 2010 m. kovo 25 d. Nr. 17KL-6 pareiškėja nebuvo atrinkta į naują KPAT struktūrą, ir pareiškėja, byloje ginčydama atsakovo pasirinkimą į Teritorinio Kauno skyriaus vedėjo pareigas skirti D. B., teigdama, kad jos profesinė kompetencija ir kvalifikacija buvo aukštesnė, iš esmės kvestionuoja Pakeitimo komisijos sprendimą – jos vertintus faktus ir padarytas išvadas. Taigi pirmosios instancijos teismas prioritetiškai turėjo patikrinti pareiškėjos skundo argumentus, ar pagal naujuose pareiginiuose nuostatuose nustatytus kvalifikacinius reikalavimus ir Apraše nurodytus kriterijus pareiškėja pagrįstai nebuvo atrinkta į teritorinio skyriaus vedėjos pareigas.

Pareiškėjos kandidatūra į teritorinio Kauno skyriaus vedėjo pareigas buvo svarstoma Pakeitimo komisijos posėdyje 2010 m. kovo 17 d., protokolo Nr. 17KL-2, 7 klausimas (t. II, b. l. 100–102). Teisėjų kolegija, susipažinusi su naujos KPAT prie KAM pareigybių kvalifikacinių reikalavimų sąvadu, Teritorinio Kauno skyriaus vedėjo kvalifikaciniais reikalavimais (t. II, b. l. 69) bei byloje pateikiama medžiaga apie kandidatų profesinę kvalifikaciją, pagal Apraše nurodytus kriterijus atlikusi pareiškėjos ir kito kandidato D. B. profesinės kvalifikacijos palyginimą, nustatė, kad pareiškėjos kvalifikacijos, patirties, motyvacijos ir kitų savybių įvertinimas, kuris reikšmingas efektyviau ir produktyviau vykdyti konkrečias pareigas, objektyviai yra aukštesnis.

Atsakovas į bylą pateikė Kandidatų, atrenkamų į naujos struktūros prie KAM, sąrašą. Pareiškėja yra įgijusi aukštąjį inžinieriaus išsilavinimą Kauno politechnikos institute, yra baigusi daugiau karjeros kursų – informacinių sistemų specialistų rengimo pradinius Divizijos generolo Raštikio puskarininkių mokykloje, Karių higienos ir pirmosios medicinos pagalbos kursus LK KMT Karo medicinos centre, taip pat karinių žinių minimumo programą Lietuvos Karo akademijoje, atestato balas 34. Jos anglų kalbos mokėjimo lygis pagal ALCPT (ECL) 92, testavimo data 2009 m. gruodžio 24 d. (t. II, b. l. 153, t. III, b. l. 38). Kitas kandidatas D. B. yra įgijęs aukštąjį dėstytojo-trenerio išsilavinimą Kūno kultūros institute, baigęs karinių žinių minimumo programą Lietuvos Karo akademijoje, atestato balas 33. Jo anglų kalbos mokėjimo lygis pagal STANAG600 (SLP)1212, testavimo data 2005 m. gruodžio 19 d. (t. II, b. l. 151). Taigi pareiškėja yra baigusi daugiau karjeros kursų negu kitas kandidatas. Abiejų kandidatų tarnybos trukmė beveik tokia pati, patirties ir motyvacijos vertinimas lentelėje pateikiamas vienodas, tačiau pateiktas į bylą pareiškėjos Profesinės karo tarnybos karininko atestatas patvirtina aukštesnį potencialo vertinimą. Lentelės skiltyje „Tarnybinės veiklos ir potencialo įvertinimas per paskutinius dvejus metus“ ir „PKT atestato balas“ nurodomas atestato balas 34, tai atitiktų vertinimą „gerai“, tačiau pačiame atestate vertinimas už periodą nuo 2009 m. kovo 15 d. iki 2010 m. kovo 15 d. pateikiamas „labai gerai“, t. y. nuo 37 iki 41 balo (t. I, b. l. 137). Toks vertinimas reiškia pareiškėjos pranašumą kito kandidato atžvilgiu. Pareiškėjos profesinės kompetencijos ir kvalifikacija, nustatyti pagal byloje surinktus duomenis, yra pranašesni, negu atsakovo pasirinkto kandidato į teritorinio skyriaus vedėjo pareigas. Atsakovas nepateikė įrodymų, kurie paneigtų teismo aukščiau nustatytas aplinkybes. Atsakovas savo sprendimą pasirinkti kitą kandidatą motyvavo iš esmės dviem argumentais – teigė, kad buvo atsižvelgta į tiesioginio vado rekomendacijas bei nurodė aplinkybę, kad pareiškėja neturi leidimo dirbti su slapta informacija.

Spendžiant, kuris kandidatas galėtų efektyviau ir produktyviau vykdyti pareigas, tiesioginio vado rekomendacija nėra minėtame Apraše numatytas kriterijus. Jis galėtų būti taikomas, kai abiejų kandidatų profesinė kompetencija ir kvalifikacija yra vienoda, tačiau turėtų būti pagrįstas ne subjektyvaus pobūdžio motyvais, bet objektyviais argumentais, patvirtinančiais vieno ar kito asmens gebėjimą geriau atlikti, kaip kad šiuo konkrečiu atveju, KPAT teritorinio skyriaus vedėjo pareigas. Liudytoju byloje apklaustas Pakeitimo komisijos pirmininkas A. K. neįvardijo jokių konkrečių papildomai išklausytų asmenų, ištirtų aplinkybių bei dokumentų, išskyrus aukščiau aptartus lentelės duomenis, kuriais Pakeitimo komisija būtų pagrindusi savo sprendimą į pareigas skirti ne pareiškėją, bet kitą kandidatą. Aptariamuoju atveju pažymėtina, kad esant objektyviems faktiniams duomenims apie pareiškėjos profesinės kompetencijos ir kvalifikacijos pranašumą prieš kitą kandidatą sprendžiant dėl skyrimo į konkrečias pareigas, atsakovas jau nebegalėjo remtis savo diskrecija, sprendimas turėjo būti priimtas suteikiant pareiškėjai prioritetą remiantis Apraše nustatytais kriterijais. Pakeitimo komisijos pirmininkas nurodė, kad D. B. kvalifikacijos prioritetu buvo pripažinta tarnyba SA nuo 1987 m. liepos 3 d. iki 1989 m. birželio 1 d., tačiau pagal Aprašo kriterijus tokia tarnyba nepriskiriama nei prie išsilavinimo, nei prie karjeros kursų, ji yra nurodoma tik prie teisės gauti karinę pensiją (Aprašo priedas Nr. 1, t. 2, b. l. 140), taigi negali būti priskiriama prie kvalifikaciją lemiančių kriterijų. Kaip jau buvo minėta, tik esant vienodai kandidatų profesinei kompetencijai ir kvalifikacijai, atsakovas turėtų diskrecijos teisę pasirinkti, tačiau ir tokiu atveju diskrecijos teisė neturi būti aiškinama kaip absoliučiai nemotyvuotas ir niekuo nesaistomas pasirinkimas. Kaip ir bet kuris viešojo administravimo subjekto sprendimas, jis turi būti priimtas pagrindžiant jį objektyviais faktais bei bendraisiais teisės principais – įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo, numatytais Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje.

Kita aplinkybe, kurią atsakovas vertina kaip kliūtį pareiškėjai užimti KPAT teritorinio skyriaus vedėjos pareigas, nurodoma tai, kad tuo metu pareiškėja neturėjo leidimo dirbti su slapta informacija. Teisėjų kolegija tokį atsakovo argumentą pripažįsta nepagrįstu, nes jis nepateikė įrodymų, kad pareiškėjai tokia teisė negalėtų būti suteikta. Byloje pateikiamas pareiškėjai 2002 m. balandžio 4 d. išduotas leidimas dirbti su įslaptinta informacija „visiškai slaptai“, galiojęs iki 2007 m. balandžio 4 d. Naujos KPAT prie KAM struktūros pareigybių kvalifikacinių reikalavimų sąvade Teritorinio skyriaus vedėjui nebuvo nurodytas reikalavimas turėti leidimą dirbti su slapta informacija (t.

II, b. l. 69), tačiau Krašto apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-1161 buvo patvirtintas ir sąrašas KPAT pareigybių, kurias užimantiems asmenims reikia leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimų (NATO, ES). Kauno teritorinio skyriaus vedėjui numatytas reikalavimas turėti teisę dirbti su konfidencialia informacija (t. II, b. l. 129–133). Toks pats reikalavimas buvo nustatytas ir KAM 2008 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. V-743 (t. II, b. l. 11–15), kai pareiškėja užėmė šias pareigas.

Tai patvirtina, kad reikalavimai iš esmės nesikeitė. KSOKTĮ 42 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad kariui netekus teisės dirbti su slapta informacija, jis gali būti perkeliamas į kitas su tokios informacijos naudojimu nesusijusias pareigas, ar į rezervą, ir jei per 2 mėnesių terminą su įslaptintos informacijos naudojimu nesusijusios pareigos neatsiranda, karys atleidžiamas iš profesinės tarnybos. Atsakovas nenutraukė tarnybos santykių su pareiškėja dėl tos priežasties, kad ji būtų praradusi teisę dirbti su slapta informacija.

Krašto apsaugos ministro 2005 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. V-223 patvirtintas „Leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimų išdavimo ir apskaitos organizavimo krašto apsaugos sistemoje aprašas“ (t. II, b. l. 123–128), kuris numatė, kad personalo administravimo specialistai, atsakingi už leidimų ir asmens patikimumo pažymėjimų išdavimo ir apskaitos organizavimą, likus 7 mėnesiams iki leidimo galiojimo pabaigos, pasirašytinai įspėja asmenis, pateikdami jiems nustatytos formos klausimyną, sutikimą būti tikrinamiems ir pasižadėjimą saugoti įslaptintą informaciją.

Atsakovas nepateikė įrodymų, kad toks įspėjimas buvo pateiktas pareiškėjai, kad po patikrinimo ji neteko teisės ar egzistuoja kokios nors kliūtys dirbti su slapta informacija, todėl teisėjų kolegija argumentą, kad pareiškėja negalėjo užimti pareigų dėl nurodytos aplinkybės atmeta kaip nepagrįstą.

Pareiškėjos tolimesnės tarnybos klausimai buvo svarstoma Patariamojoje komisijoje kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms siūlyti 2010 m. balandžio 9 d. protokolo Nr. RK-3 bei 2010 m. birželio 1 d. protokolo Nr. RK-4 (t. I, l. 16–19, 61–63), tačiau teisėjų kolegija pareiškėjos argumentų dėl šios komisijos priimtų sprendimų teisėtumo, taip pat jos galimybės užimti kitas pareigybes iki jos tarnybos santykių pasibaigimo 2010 m. gruodžio 21 d. netiria, nes nustačius jos pirmenybės teisės pasilikti pareigose pagal 2010 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. V-104 patvirtintame KPAT personalo atrankos apraše nustatytus kriterijus pažeidimą, kitų skundo argumentų nagrinėjimas ir vertinimas tampa netikslingas. Nustatyti pirmenybės teisės dėl profesinės kompetencijos ir kvalifikacijos skiriant į Kauno teritorinio skyriaus vedėjos pareigas pažeidimai sudaro pagrindą tenkinti pareiškėjos skundą ir grąžinti ją į profesinę karo tarnybą. Atsakovo argumentas, kad remiantis KSOKTĮ 48 straipsnio 1 dalimi, ginčams dėl perkėlimo yra nustatyta išankstinė karo tarnybos ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, neturi reikšmės, nes byloje sprendžiamas ne ginčas dėl pareiškėjos perkėlimo į kitas pareigas Įstatymo 42 straipsnio nustatyta tvarka, bet dėl jos atleidimo iš tarnybos sumažinus karių skaičių dėl tarnybos pertvarkymo (Įstatymo 38 str. 2 d. 2 p.), t . y. kitokiu teisiniu pagrindu ir dėl kitokių faktinių aplinkybių.

Bylą nagrinėjantis teismas nėra kompetentingas visa apimtimi patikrinti atsakovo atliktos KAPT pertvarkos teisėtumą, įvertinti atleisto iš tarnybos asmens galimybes pretenduoti į apskritai visas pareigybes. Ginčo nagrinėjimas teisme šiuo aspektu turėtų apsiriboti tik tokių faktų vertinimu, kuriuos pareiškėjas konkrečiai nurodo kaip pažeidžiančius jo teises. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja nurodė konkrečius faktus, konkrečias pareigybes, į kurias ji galėjo pretenduoti, ir kurios buvo pasiūlytos kitiems asmenims, nurodė argumentus, kodėl ji galėtų užimti šias pareigybes, tačiau pirmosios instancijos teismas apsiribojo bendro pobūdžio išvada, kad pareiškėjos kvalifikaciją ir laipsnį atitinkančių pareigų nebuvo, neargumentuotai konstatavo, kad D. B. karinis pasirengimas buvo geresnis, pernelyg plačiai aiškino atsakovo diskrecijos teisę. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad netinkamas įrodinėjimo taisyklių procese taikymas ir įrodymų vertinimas nulėmė nepagrįstas išvadas ir neteisėto, naikintino sprendimo priėmimą (ABTĮ 57 str., 142 str. 1 d.). Kita vertus, įrodymų vertinimo pažeidimai teisėjų kolegijai nesudaro pagrindo teisėjų kolegijai vertinti, kad bylą nagrinėjusi teisėja buvo šališka. Teismas svarstė pareiškėjos atstovo prašymus, jie buvo tenkinami, įrodymai išreikalaujami ir prijungiami, šalys išklausomos, taigi procesas buvo objektyvus ir nešališkas, o įrodymo vertinimo klaidos gali būti pašalinamos nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.

Remdamasi aukščiau išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, ir pareiškėjos skundas, priimant naują sprendimą, tenkintinas iš dalies. Panaikinus Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2010 m. birželio 30 d. įsakymą Nr. P-838 „Dėl kpt. J. V. išleidimo į atsargą“, vadovaujantis KSOTKTĮ 48 str. 3 d., pareiškėja grąžintina į profesinę karo tarnybą, ir jai priteistinas tarnybinis atlyginimas, maistpinigiai ir butpinigiai už 12 priverstinės pravaikštos mėnesių ((3 870 + 458,80 + 300) x 12 mėn.), viso 55 545,60 Lt, šios sumos nemažinant pareiškėjai atleidimo dieną išmokėtomis sumomis (t. I, b. l. 120, l. 144). Teisėjų kolegija, nustatydama priteistinos sumos už priverstinę pravaikštą dydį, atsižvelgia į Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamą praktiką bylose dėl sumų už priverstines pravaikštas priteisimo, įvertina itin ilgą bylos nagrinėjimą teisme (beveik du metus), kuris užsitęsė ir dėl pačios pareiškėjos bei atstovo pakartotinių prašymų atidėti teismo posėdžius ne tik išreikalaujant naujus ir įrodymus, bet ir dėl kitų priežasčių (šalino teisėjus, negalėjo dalyvauti apeliacinės instancijos teismo posėdyje dėl savo užimtumo).

Pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo teisėjų kolegija nagrinėja tik apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų apimtimi, atsižvelgdama į pateiktus apmokėjimo dokumentus, ir priteisia jos naudai iš atsakovo 400 Lt už apeliacinio skundo parengimą ir bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka pagal 2011-12-27 sąskaitą faktūrą KGC Nr. 0117 (t. III, b. l. 34,35). Prašymus dėl kitų bylinėjimosi išlaidų priteisimo kartu su jas patvirtinančiais dokumentais pareiškėja turi teisę pateikti ABTĮ 45 straipsnyje nustatyta tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos J. V. apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos J. V. skundą patenkinti iš dalies. Panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2010 m. birželio 30 d. įsakymą Nr. P-838 „Dėl kpt. J. V. išleidimo į atsargą“ ir grąžinti pareiškėją J. V. į profesinę karo tarnybą. Priteisti pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos 55 545,60 Lt už priverstinę pravaikštą ir 400 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Dainius Raižys Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė