2013-09-18 Nr. AB-5714-3-61-3-01152-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. P438-191/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01152-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 80.11 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. rugsėjo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Aslūnė“ prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A556-182/2013 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Aslūnė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Aslūnė“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Aslūnė“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Aslūnė“) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-9), kurį patikslino (b. l. 51-60), prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, ir VMI prie FM) viršininko 2012 m. kovo 20 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš banko sąskaitų Nr. (23.17-08)-320-16021 dalyje dėl 71 500 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 12 d. iki 2010 m. birželio 22 d., 7 150 Lt PVM baudos ir 23 989,84 Lt PVM delspinigių nepriemokų išieškojimo bei VMI prie FM viršininko 2012 m. kovo 23 d. sprendimą pakeisti sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš banko sąskaitų Nr. (23.17-08)-320-16719 dalyje dėl 7 150 Lt PVM baudos už mokestinį laikotarpį nuo 2009 m. spalio 12 d. iki 2010 m. birželio 22 d. ir 23 989,84 Lt PVM delspinigių nepriemokų išieškojimo.

Pareiškėjas nurodė, kad, gavęs atsakovo 2012 m. kovo 20 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką, tą pačią dieną kreipėsi sprendime nurodytu telefonu ir gavo VMI prie FM 2012 m. vasario 8 d. raginimo Nr. (23.22-08)-325-151 sumokėti 96 380,95 Lt mokestinę nepriemoką kopiją. Pareiškėjas neginčija su nekilnojamojo turto mokesčiu susijusių prievolių. Siekdamas sustabdyti delspinigių skaičiavimą, tą pačią dieną sumokėjo 71 500 Lt PVM mokesčio ir 126,95 Lt nekilnojamojo turto mokesčio. VMI prie FM Nepriemokų administravimo departamento Nepriemokų išieškojimo organizavimo skyriaus I poskyrio vedėja 2012 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. (23.17-08)-320-16719 nusprendė pakeisti 2012 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-16021 ir išieškoti į biudžetą iš mokesčių mokėtojo banko sąskaitos 31 171,13 Lt bei nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš visų kitų kredito įstaigoje šio sprendimo gavimo metu esančių mokesčių mokėtojo banko sąskaitų, taip pat nusprendė, kad sprendimas galioja iki į biudžetą bus pervesta visa išieškotina suma.

Teigė, kad jam nežinomi atsakovo sprendimuose nurodyti dokumentai Nr. 2010-02-01 ir Nr. 2010-06-22, kurių pagrindu atsirado prievolė mokėti reikalaujamas sumas. Daro prielaidą, kad reikalavimą sumokėti 71 500 Lt PVM, 7 150 Lt PVM baudą ir 23 989,84 Lt PVM delspinigius atsakovas galimai grindžia Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2010 m. birželio 14 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. lapkričio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-2792/2011.

Pareiškėjo tvirtinimu, iš šių dokumentų atsakovui neatsirado reikalavimo teisė, nes atlikus pareiškėjo mokestinį patikrinimą 2010 m. birželio 14 d. priimtas Inspekcijos viršininko sprendimas, tačiau nebuvo priimtas mokesčio administratoriaus, kaip už mokesčių administravimą atsakingos valstybės įstaigos (Mokesčių administravimo įstatymo (toliau - ir MAĮ) 2 str. 12 p.) sprendimas, iš kurio tik ir galėjo kilti teisė teikti raginimus sumokėti mokesčius (MAĮ 105 str. l d. 3 p.) ir priimti skundžiamus sprendimus, siekiant priverstinai išieškoti nepriemokas.

Pažymėjo, kad minėtas trūkumas ankstesnio mokestinio ginčo dėl Inspekcijos 2010 m. birželio 14 d. sprendimo teisėtumo metu pareiškėjo buvo nurodytas, tačiau atsakovas šio esminio trūkumo nepripažino ir nepašalino, o teismas, priimdamas galutinį sprendimą, dėl jo konkrečiai taip pat nepasisakė. Kadangi skundą teismas atmetė, liko galioti Inspekcijos viršininko 2010 m. birželio 14 d. sprendimas, t. y. dokumentas, kuris, pasak pareiškėjo, pagal galiojančius teisės aktus tiesiogiai nesuteikia teisės reikalauti iš jo priverstinai įvykdyti prievolę.

Kadangi apeliacinės instancijos teismas nutartyje nepasisakė, ar nurodytas Inspekcijos sprendimas laikytinas individualiu administraciniu aktu, suteikiantis teisę reikalauti priverstinai vykdyti mokestinę prievolę, todėl, pareiškėjo įsitikinimu, nurodytos aplinkybės gali būti nustatinėjamos kitoje byloje (Administracinių bylų teisenos įstatymo 14 ir 96 str.). Nurodė, kad Inspekcijos viršininkas 2010 m. birželio 14 d. sprendimu Nr. (21.26)-256-156 savo, kaip viršininko, vardu patvirtino 2010 m. balandžio 8 d. patikrinimo aktą Nr. (21.26)-08-77-9.

Pažymėjo, kad teismas ir atsakovas iš esmės neneigė buvus formalaus procedūros pažeidimo, tačiau laikė, jog įstatymas tiesiogiai nenustatė tokios procedūros pažeidimo pasekmių ir todėl nematė pagrindo pripažinti priimtą administracinį aktą neteisėtu. Atkreipė dėmesį, kad įstatymas tiesiogiai nenustatė, kokios pasekmės atsiranda, jei sprendimą priima neįgaliota institucija (šiuo atveju Inspekcijos viršininkas). Pasak pareiškėjo, pasekmės gali atsirasti vėliau, nusprendus pareikalauti įvykdyti tokį sprendimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 2 d.).

Šiuo atveju ginčijamo akto turiniui keliamas tik įstatymo (MAĮ 105 str. 1 d. 3 p.) nustatytas formos reikalavimas - mokesčio administratoriaus sprendimas dėl UAB „Aslūnė“ mokestinio patikrinimo užbaigimo. Atitinkamai 2012 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. (23.17-08)-320-16021 atsakovui nusprendus išieškoti į biudžetą iš pareiškėjo banko sąskaitos 102 799,03 Lt, jam tereikia turėti formos reikalavimus atitinkantį mokesčių administratoriaus sprendimą, kad pagrįstai būtų galima išieškoti mokestinę nepriemoką. Remdamasis MAĮ nuostatomis pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius yra inspekcija kaip institucija.

Atitinkamai, inspekcijos viršininkas, nors ir atstovauja inspekciją ir jai vadovauja, nėra ta institucija, kuriai įstatymas suteikė įgaliojimus priimti sprendimus mokesčių administratoriaus vardu. Vadovaudamasis MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis pažymėjo, kad įstatymas priverstinį mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos išieškojimą sieja su mokesčių administratoriaus sprendimo buvimu, atitinkamai, tokio sprendimo neesant, pagrindo išieškoti mokestinę nepriemoką nėra. Atsakovas 2010 m. balandžio 8 d. patikrinimo aktu Nr. (21.26)-08-77-9 užbaigęs pareiškėjo mokestinį patikrinimą nepriėmė įstatymų nustatyto (MAĮ 105 str. 1 d. 3 p.) sprendimo, suteikiančio teisę nustatyta tvarka reikalauti iš pareiškėjo priverstinai įvykdyti mokestinę prievolę.

Atsakovo 2010 m. birželio 14 d. priimtas sprendimas Nr. (21.26)-256-156 turi subjektiškumo trūkumų, kuriuos ištaisyti atsakovas atsisakė, o apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, šio klausimo tiesiogiai neišsprendė. Todėl atsakovas, reikalaudamas vykdyti prievolę, kuri nenustatyta įstatymų nustatyta forma, pažeidžia teisinės valstybės principus bei gero administravimo principą. Dėl nurodytų priežasčių yra teisinis pagrindas panaikinti atsakovo sprendimus dalyse dėl PVM baudos ir PVM delspinigių nepriemokų išieškojimo.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 70-71) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, jog mokesčių mokėtojas turi pareigą laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę. Priklausančius mokėti mokesčius mokėtojas deklaruoja savarankiškai. Preziumuojama, kad mokesčių deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi. Mokesčių mokėtojas privalo mokestį sumokėti nustatytu terminu. Mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio arba muitinės deklaracijoje nurodyto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu.

Teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama kitą dieną po to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas nurodytas terminas, o jeigu raginimas nesiunčiamas – po 20 dienų po nustatyto termino pabaigos. Šiuo atveju mokestinis ginčas tarp pareiškėjo ir atsakovo pasibaigė LVAT 2011 m. lapkričio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-2792/2011. Pareiškėjui, laiku nevykdančiam savo mokestinės prievolės, atsakovas išsiuntė raginimą geruoju sumokėti mokestinę nepriemoką. Raginimas pareiškėjui buvo išsiųstas pareiškėjo buveinės registracijos adresu Gerovės g. 55-31, Vilniuje.

Pareiškėjas nustatytu terminu mokestinės nepriemokos nesumokėjo, todėl atsakovas 2012 m. kovo 20 d. priėmė sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą bei pervedimą iš banko sąskaitų bendrai 102 799,03 Lt sumai. Pareiškėjui dalį mokestinės nepriemokos sumokėjus, 2012 m. kovo 23 d. atsakovas priėmė sprendimą pakeisti ankstesnį sprendimą ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš banko sąskaitų 31 171,13 Lt sumai. Šį sprendimą pasirašė VMI prie FM Nepriemokų administravimo departamento Nepriemokų išieškojimo organizavimo skyriaus I poskyrio vedėja O.

M., kuriai įgaliojimai pasirašyti tokius sprendimus suteikti VMI prie FM viršininko 2011 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. V-444. Pareiškėjas žinojo visas faktines aplinkybes, susijusias su mokestinės nepriemokos apskaičiavimu, žinojo apie pareigą sumokėti mokestinę nepriemoką ir, kad nesumokėjus jos nustatytu terminu, mokesčių administratorius imsis priverstinių mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmų. Kadangi pareiškėjo skundą dėl Inspekcijos 2010 m. birželio 14 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas, tiek LVAT atmetė, sprendime patvirtintas 71 500 Lt PVM bei 7 150 Lt PVM baudos sumas pareiškėjas privalėjo sumokėti, todėl atsakovo sprendimai išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš banko sąskaitų yra visiškai teisėti ir pagrįsti.

Delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį, įskaitant mokestį, kuris turėjo būti apskaičiuotas muitinės deklaracijoje. Delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos, o nesumokėjus mokesčio per MAĮ 81 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, delspinigių skaičiavimas tęsiamas nuo kitos dienos po minėto termino pabaigos.

Sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą, delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas. Pareiškėjui nevykdant mokestinės prievolės po sprendimo įteikimo buvo skaičiuojami delspinigiai. Vykstant mokestiniam ginčui dėl VMI prie FM patikrinimo akte priskaičiuotų sumų, delspinigių skaičiavimas buvo sustabdytas, tačiau po LVAT nutarties, kuria pareiškėjo skundas buvo atmestas, delspinigiai buvo paskaičiuoti už visą laikotarpį. Dabartinė PVM delspinigių suma yra 24 076,19 Lt.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 5 d. sprendimu (b. l. 94-98) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Inspekcija 2010 m. birželio 14 d. sprendimu Nr. (21.26)-256-156 patvirtino 2010 m. balandžio 8 d. patikrinimo aktą Nr. (21.26)-08-77-9 ir jame papildomai apskaičiuotas 71 500 Lt PVM ir 10 202 Lt PVM delspinigių bei skyrė 7 150 Lt PVM baudą. Pareiškėjas, nesutikdamas su Inspekcijos 2010 m. birželio 14 d. sprendimu Nr. (21.26)-256-156, 2010 m. liepos 7 d. pateikė skundą centriniam mokesčių administratoriui – VMI prie FM. VMI prie FM 2010 m. rugpjūčio 5 d. priėmė sprendimą Nr. 69-197, kuriuo patvirtino Inspekcijos 2010 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-156.

Pareiškėjas dėl teritorinio ir centrinio mokesčių administratorių sprendimų padavė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2011 m. sausio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-731-629/2011 atmetė skundą kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs mokestinį ginčą apeliacine tvarka, 2011 m. lapkričio 24 d. nutartimi paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 20 d. sprendimą. VMI prie FM 2012 m. vasario 8 d. raginimu Nr. (23.22-08)-325-151 paragino per 20 dienų nuo raginimo įteikimo dienos sumokėti į VMI prie FM nurodytą banko sąskaitą 71 500 Lt PVM, 7 150 Lt PVM baudą ir 17 730,95 Lt PVM delspinigius.

VMI prie FM viršininko 2012 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. (23.17-08)-320-16021 nuspręsta išieškoti į biudžetą iš UAB „Aslūnė“ atitinkamos sąskaitos banke 102 799,03 Lt mokestinę nepriemoką, nutraukti pinigų išdavimą ir perdavimą iš visų kitų bendrovės kredito įstaigoje šio sprendimo gavimo metu esančių mokesčių mokėtojo banko sąskaitų. 2012 m. kovo 22 d. įmokos mokėjimo kvitu pareiškėjas VMI prie FM sumokėjo 71 627,90 Lt. VMI prie FM viršininko 2012 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. (23.17-08)-320-16719 pakeistas VMI prie FM viršininko 2012 m. kovo 20 d. sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir perdavimo iš banko sąskaitų Nr. (23.17-08)-320-16021 ir nuspręsta išieškoti į biudžetą iš UAB „Aslūnė“ atitinkamos banko sąskaitos 31 171,13 Lt mokestinę nepriemoką, kurią sudaro 32,24 Lt nekilnojamojo turto mokesčio delspinigių, 7 149,05 Lt PVM baudą, 23 989,84 Lt PVM delspinigių, bei nutraukti pinigų išdavimą ir perdavimą iš visų kitų bendrovės kredito įstaigoje šio sprendimo gavimo metu esančių mokesčių mokėtojo banko sąskaitų.

Pareiškėjas reikalavimą panaikinti atsakovo skundžiamus sprendimus grindė iš esmės dviem pagrindais: aplinkybe, kad nėra tinkamai patvirtinti Nepriemokų administravimo departamento Nepriemokų išieškojimo organizavimo skyriaus I poskyrio vedėjos O. M. įgaliojimai VMI prie FM viršininko vardu pasirašyti ginčijamus sprendimus, ir aplinkybe, kad ginčijami sprendimai buvo priimti neteisėto Inspekcijos 2010 m. birželio 14 d. sprendimo Nr. (21.26)-256-156, kaip dokumento, kuriam teisės aktai nesuteikia tokios juridinės reikšmės kaip įvykdymo reikalavimo teisė, pagrindu.

Teismas, vertindamas šiuos pareiškėjo argumentus, pažymėjo, kad Inspekcijos 2010 m. birželio 14 d. sprendimo Nr. (21.26)-256-156 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ teisėtumas yra patvirtintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 20 d. sprendimu ir LVAT 2011 m. lapkričio 24 d. nutartimi. Todėl, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 14 ir 96 straipsnių nuostatomis, šie pareiškėjo argumentai iš naujo nenagrinėtini. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad 2012 m. gegužės 9 d. nutartimi nagrinėjamoje byloje buvo atsisakyta priimti pareiškėjo reikalavimą, kuriuo buvo prašoma pripažinti nustatytu juridinę reikšmę turintį faktą, kad Inspekcijos viršininko 2010 m. birželio 14 d. sprendimas Nr. (21.26)-256-156 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ nėra individualus administracinis aktas ir šis sprendimas negali būti vykdomas priverstinai.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas patvirtino, kad pareiškėjas, vertindamas, kad LVAT pasisakė ne dėl visų nagrinėtų klausimų, nesinaudojo nei papildomo sprendimo, nei proceso atnaujinimo institutais. Atsižvelgiant į nurodytus motyvus, teismas pareiškėjo argumentą, kad ginčijami sprendimai buvo priimti neteisėto 2010 m. birželio 14 d. sprendimo Nr. (21.26)-256-156 pagrindu, atmetė kaip nepagrįstą. Teismas, pasisakydamas dėl ginčijamus sprendimus pasirašiusios O. M. įgaliojimų, pažymėjo, kad jie yra patvirtinti VMI prie FM viršininko 2011 m. gruodžio 30 d.

įsakymo Nr. V-444 „Dėl įgaliojimų suteikimo“ 1.18.6. punktu, nustatančiu, kad Nepriemokų išieškojimo organizavimo skyriaus I poskyrio vedėja O. M. be kitų įgaliojimų įgaliojama pasirašyti ir sprendimus išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš banko sąskaitų (1.18.6.7. p.). Todėl teismas pareiškėjo argumentą dėl ginčijamų sprendimų subjektiškumo atmetė kaip nepagrįstą. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas dalį sumų pagal ginčijamus sprendimus yra sumokėjęs ir ginčija tik sprendimų dalis, tuo patvirtindamas savo prievolę, ir dėl to anksčiau išnagrinėti jo argumentai dėl ginčijamų aktų subjektiškumo trūkumo ir 2010 m. birželio 14 d. sprendimo Nr. (21.26)-256-156 juridinės galios taip pat vertintini kritiškai.

Atsakovas savo sprendimus tinkamai pagrindė MAĮ nuostatomis, kad mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio teisės akte nustatytu terminu (MAĮ 105 str.). Teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama kitą dieną po to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas nurodytas terminas (MAĮ 105 str. 2 d.). Atsakovas taip pat teisingai taikė teisės normas reglamentuojančias delspinigių skaičiavimą.

Delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą arba neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį. Delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos, o nesumokėjus mokesčio per įstatymo nustatytą terminą, delspinigių skaičiavimas tęsiamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo (MAĮ 96 str., 97 str.).

Apie tai pareiškėjas buvo įspėtas 2010 m. birželio 14 d. sprendimo Nr. (21.26)-256-156 rezoliucinėje dalyje. Sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą dėl kilusio mokestinio ginčo, delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas (MAĮ 98 str. 2 d.). Nesant pagrįstų pareiškėjo argumentų dėl paskaičiuotų sumų, abejoti atsakovo atliktais paskaičiavimais ir naikinti ginčijamus sprendimas nėra pagrindo.

II. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 100-105) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti. Apeliacinis skundas buvo grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjas skunde pateikė argumentus, įrodančius, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. sausio 20 d. sprendime ir LVAT 2011 m. lapkričio 24 d. nutartyje visiškai nepasisakė dėl atsakovo 2010 m. birželio 14 d. sprendimo teisėtumo ta apimtimi, kuri jam suteiktų prievarta vykdytino dokumento statusą. Kadangi teismas skundžiamame sprendime dėl pareiškėjo pateiktų argumentų nepasisakė, laikytina, kad ši teismo sprendimo dalis yra be motyvų, taigi neteisėta ir naikintina.

2. Teismas skundžiamame sprendime teigdamas, kad minėta LVAT 2011 m. lapkričio 24 d. nutartimi atsakovo 2010 m. birželio 14 d. sprendimo teisėtumas yra patvirtintas, nepasisakė, ar jis teisėtas kaip individualus administracinis aktas, ar teisėtas kaip vidaus dokumentas. Iš to darytina išvada, kad teismas neatskleidė bylos esmės, t. y. netyrė pareiškėjo reikalavimo vidinio turinio.

3. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai atmesti skundą tuo pagrindu, kad pareiškėjas nepasinaudojo papildomo sprendimo institutu ir, kad pareiškėjas nepasinaudojo proceso atnaujinimo institutu, yra neteisėti, nes ABTĮ 95 straipsnis nenustato pareigos šaliai kreiptis dėl tokio papildomo sprendimo priėmimo, taip pat įstatymas nenustato pareigos šaliai kreiptis dėl proceso atnaujinimo. Be to, teismas neatsižvelgė į pareiškėjo teismo posėdžio metu išsakytą argumentą apie tai, kad jis nustatyta tvarka buvo kreipęsis dėl proceso atnaujinimo, tačiau savo prašymą atsiėmė.

4. Teismas netaikė tinkamos teisės normos – MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 3 punkto, kurioje nustatyta, kad priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką teisę įgyja mokesčių administratorius, todėl nepagrįstai nustatė, kad Nepriemokų išieškojimo organizavimo skyriaus I poskyrio vedėjos O. M. VMI prie FM viršininko institucijos vardu priimti sprendimai atitinka įstatymo nustatytus subjektiškumo reikalavimus.

5. Teismas nepagrįstai suteikė juridinę prasmę pareiškėjo dalies sumų sumokėjimui, laikydamas tai jo sutikimu įvykdyti prievolę. Pareiškėjas raginime įvykdyti prievolę aiškiai raštu pareiškė, kad nesutinka su atsakovo reikalavimu, motyvuotai ginčijo jo sprendimus visose instancijose ir tą tebedaro toliau, todėl vien pinigų sumokėjimas neesant aiškaus atsakovo veiksmų teisėtumo pripažinimo, nesukelia pareiškėjui jokių pareigų ir neriboja jokių jo teisių. Skunde pareiškėjas nurodė vieną pinigų sumokėjimo motyvų - siekį nedidinti delspinigių sumos.

6. Teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą šalims teigdamas, kad pareiškėjas pats turėjo pateikti pagrįstus argumentus dėl delspinigių apskaičiavimo. Skunde pareiškėjas prašė teismo išreikalauti iš atsakovo detalų delspinigių apskaičiavimo žiniaraštį, nes delspinigių sumos apskaičiavimas jam kėlė abejonių. Teismo posėdžio metu pareiškėjas taip pat nurodė, kad jis iki skundo pateikimo teismui kreipėsi jam pasiūlytais atsakovo telefonais dėl delspinigių apskaičiavimo teisingumo, tačiau jam buvo atsisakyta tokią informaciją pateikti motyvuojant tuo, kad delspinigius apskaičiuoja programa, detalių skaičiavimų pateikti specialistai negali. Detalaus delspinigių apskaičiavimo atsakovas nepateikė ir teismui. Kadangi pareiga įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą tenka atsakovui, tai, jam nepateikus įrodymų, laikytina, kad reikalaujama sumokėti delspinigių suma nenustatyta.

7. Teismas skundžiamame sprendime nesivadovavo savo paties 2012 m. gegužės 9 d. nutartimi toje pačioje administracinėje byloje Nr. I-3030-643/2012 nustatytu pareiškėjui palankiu prejudiciniu faktu: teismas šioje nutartyje teigė, kad fakto konstatavimas, jog Inspekcijos 2010 m. birželio 14 d. sprendimas Nr. (21.26)-256-156 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ nėra individualus administracinis aktas, nereikš pareiškėjo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo. Teismas pažeidė pareiškėjo teisę į teisingą teismą.

8. Teismas netaikė MAĮ 3 straipsnio, pagal kurį visi mokesčių teisės aktų prieštaravimai ar neaiškumai aiškinami mokesčių mokėtojo naudai. Teismas byloje siekė ne teisingumo ir nešališko įrodymų nagrinėjimo tikslų, o gynė atsakovo interesus ir taip pažeidė Teismų įstatymo 34 straipsnyje įtvirtintus bylų nagrinėjimo teismuose šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principus, Teismų įstatymo 5 straipsnyje įtvirtintą pareiškėjo teisę į nešališką teismą, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje nustatytą pareiškėjo teisę į teisingą ir nešališką teismą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556–182/2013 (b. l. 116–123) pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimą panaikino ta apimti, kur buvo palikti galioti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2012 m. kovo 20 d. sprendimas bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2012 m. kovo 23 d. sprendimas dėl delspinigių dydžio apskaičiavimo, ir šia apimtimi perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimo dalį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 12 d. nutartimi paliko nepakeistą.

Teismas konstatavo, jog pareiškėjas (apeliantas) nesutinka su mokesčių administratoriaus sprendimu dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo nutraukiant pinigų išdavimą ir pervedimą iš banko sąskaitų apimtimi dėl 7 150 Lt PVM baudos ir 23 989,84 Lt PVM delspinigių išieškojimo. Visų pirma dėl to, jog tai sąlygoja paties atsakovo 2010 m. birželio 14 d. sprendimas, antra, nebuvo taikytas Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnis. Be to, mokesčių administratorius taip ir nepateikė detalaus mokesčio delspinigių apskaičiavimo.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. birželio 14 d. sprendimu „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ UAB „Aslūnė“ patvirtintas mokėtinas PVM mokestis bei su juo susijusios sumos. Šis sprendimas buvo apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, o nesutikus su pastarojo sprendimu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris priimdamas baigiamąjį teisės aktą patvirtino apskaičiuoto PVM mokesčio bei su juo susijusių nurodytų sumų teisėtumą bei pagrįstumą.

Sprendimas įgijo teisinę galią 2011 m. lapkričio 24 d. (Administracinių bylų teisenos įstatymo 145 str.), o tai reiškia, kad mokesčių mokėtojui apskaičiuoti PVM, PVM delspinigiai, PVM bauda tapo mokestine prievole, kurią, pagal įstatymų leidėjo nustatytą teisinį reguliavimą, siūlytina iš pradžių sumokėti savo noru. Tai neįvykdžius mokesčių administratoriui atsiranda teisė bei pareiga mokestinę nepriemoką išieškoti priverstinai, taip kaip numatyta teisės aktais. Neturint duomenų dėl proceso atnaujinimo išnagrinėtoje administracinėje byloje, 2010 m. birželio 14 d. mokesčių administratoriaus sprendimas tapo privalomu bei vykdytinu (Administracinių bylų teisenos įstatymo 14 str. 1 d.), todėl apeliacija dėl 2010 m. birželio 14 d. mokesčių administratoriaus sprendimo neteisėtumo atitinkama nurodoma apimtimi teisiškai nepagrįsta.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, tikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė (Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog preziumuotina šiuos veiksmus buvus atliktus tikrinant 2010 m. birželio 14 d. mokesčių administratoriaus sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje administracinėje byloje nėra pagrindo teiginiui ir apie Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 5 dalies pažeidimą, kadangi sprendžiant ginčą nekilo jokių mokesčių teisės aktų prieštaravimų ar neaiškumų. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog kaip apeliacinio skundo argumentas nurodytas asmens pasirašiusio skundžiamus sprendimus neturėjimas tokios teisės tai atlikti. Apeliacinės instancijos teismas akcentavo, jog administracinėje byloje yra Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2011 m. gruodžio 30 d. įsakymas Nr. V-444 „Dėl įgaliojimų suteikimo“, kuriuo Nepriemokų išieškojimo organizavimo skyriaus I poskyrio vedėjai O. M. suteikiami įgaliojimai Valstybinės mokesčių inspekcijos vardu pasirašyti nurodymus nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš banko sąskaitų, turto arešto aktus, permokų arešto aktus, turto aprašus. Vadinasi, nėra jokių teisinių abejonių dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. kovo 20 d. ir 2012 m. kovo 23 d. sprendimų teisėtumo aptariamu aspektu. Valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. kovo 23 d. sprendime nurodyta, kad prie jo pridedama prievolių ataskaita, iš kurios matyti, kad prievolę sudaro 32, 24 Lt delspinigių suma, 7149,05 Lt dydžio bauda, taip pat 23989,84 Lt delspinigiai. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir teikiant paaiškinimus UAB „Aslūnė“ atstovas“ nurodė, kad buvo prašyta pateikti skaičiavimus dėl delspinigių dydžio pagrįstumo. Tokie apskaičiavimai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nepridėti. Jų nėra ir bylos nagrinėjimo metu apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymėjo, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnyje nurodyta, kad teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas iširti. Teismas taip pat dalyvauja renkant įrodymus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 4 d.). Teisminės gynybos besikreipęs asmuo išreiškė abejonę dėl delspinigių dydžio apskaičiavimo pagrįstumo, kurie sudaro esminę likusios mokestinės prievolės dalį. Vilniaus apygardos administracinis teismas palikdamas galioti aptariama apimtimi mokesčių administratoriaus sprendimą pasisakė tik apie teisinį reguliavimą dėl delspinigių skaičiavimo, tačiau neturėjo galimybės patikrinti ir nepatikrino, ar pagal nustatytą teisinį reguliavimą atsakovo nurodyto dydžio delspinigiai apskaičiuoti pagrįstai, o pareiškėjo keliama abejonė dėl jų dydžio yra niekuo neparemta. Taip buvo pažeista teismo pareiga būti aktyviam padedant šalims įgyvendinti jų procesines teises bei pareiga visapusiškai išnagrinėti visas bylai svarbias aplinkybes. Padaryti procesinės teisės pažeidimai galėjo lemti neteisingą išsprendimą bylos, dėl ko apeliacija dėl nevisapusiško bylos išnagrinėjimo pripažinta pagrįsta. Teismo sprendimas apimtimi dėl delspinigių dydžio turi būti panaikintas ir ši aplinkybė tirtina iš naujo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Dėl delspinigių skaičiavimo teisėtumo pirmosios instancijos teismo pateikta teisinė argumentacija apeliacinės instancijos teismas buvo pripažinta tinkama (Mokesčių administravimo įstatymo 98 str., 105 str.).

Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs dėl mokesčių administratoriaus pareigos, kaip ir kitiems viešojo administravimo sistemos subjektams, laikytis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 yra pažymėjęs, kad: „Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus“ <...> , „išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, šia įstatymo nuostata nėra daroma išimtis bei nesuteikiama teisė mokesčių administratoriui, kaip viešojo administravimo subjektui, nepaisyti kitų jo veiklą reguliuojančių įstatymų, šiuo atveju – Viešojo administravimo įstatymo. Iš tiesų aptariama Mokesčių administravimo įstatymo nuostata negali būti aiškinama kaip paneigianti mokesčių administratoriaus pareigą pagrįsti jo mokesčių mokėtojo atžvilgiu priimamus sprendimus. Pastarųjų sprendimų priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai turi būti žinomi ne tik mokesčių administratoriui, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu šis sprendimas priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas“ <...> „mokesčių administratoriaus veikla privalo griežtai atitikti įstatymų reikalavimus, būti pagrįsta teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, tiesiogiai susieta su įstatymų pavestų funkcijų ir uždavinių įgyvendinimu“.

III. Pareiškėjas UAB „Aslūnė“ pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A556-182/2013, užbaigtoje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimu. Pareiškėjas nurodo, jog procesas administracinėje byloje Nr. A556-182/2013 atnaujintinas vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 157 straipsnio 2 dalies 10 punktu (kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį). Pareiškėjo vertinimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 13 punkto, 9, 34 straipsnių bei 105 straipsnio 4 dalies 3 punkto ir netinkamai vertino skundžiamų administracinių aktų formą bei nepagrįstai konstatavo, kad juos priėmė tam įgaliotas asmuo (viešojo administravimo subjektas). Be to, pareiškėjo nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kaip prejudicinį faktą aiškino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2792/2011 ir pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalį, nes neįrodinėtinais laikė faktus, kurie kitoje byloje iš tiesų nebuvo nustatyti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas. Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1-12 punktuose. Iš minėtoje įstatymo normoje išvardytų proceso atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra susiję su administracinės bylos išsprendimu iš esmės. Minėtoje įstatymo normoje nurodytų pagrindų sąrašas yra baigtinis. Taip pat akcentuotina, jog proceso atnaujinimo pagrindu pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatas laikytinas pateikimas akivaizdžių įrodymų, kad nagrinėjant administracinę bylą buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Nors nagrinėjamu atveju prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas remiasi būtent ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatomis, tačiau, teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismas 2013 m. vasario 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A556–182/2013 motyvus, pažymi, jog ši nutartis yra tinkamai motyvuota, joje atsakyta į pagrindinius pareiškėjo argumentus tiek dėl atsakovo teisių (įgaliojimų, kompetencijos) priimti ginčijamus sprendimus (b. l. 122), tiek ir dėl ginčijamų atsakovo sprendimų formos (b. l. 123).

Taigi akivaizdu, jog nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo užtikrinta pareiškėjo teisė į tinkamą teismo procesą bei objektyviai ir nešališkai patikrintas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas. Pažymėtina, kad vien tik prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusios bylos šalies netenkinantys, ar, jo manymu, neišsamūs teismo sprendimo (nutarties) motyvai ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies nuostatų prasme taip pat nesudaro pagrindo atnaujinti proceso atitinkamoje administracinėje byloje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra nurodyta, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Ruiz Torija v.

Spain and Hiro Balani v. Spain). Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands). Papildomai akcentuotina, jog prašyme dėl proceso atnaujinimo iš esmės nėra pateikta įrodymų, jog konkrečios apeliacinės instancijos teismo išvados akivaizdžiai prieštarauja atitinkamoms materialinės teisės normoms ar neatitinka teisės doktrinos suformuluotų esminių jų aiškinimo ir taikymo taisyklių. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, jog aiškino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2792/2011 neturi prejudicinės reikšmės administracinėje byloje Nr. A556–182/2013, kadangi nurodytoje nutartyje nagrinėjant ginčą tarp tų pačių šalių buvo pasisakyta dėl mokesčių administratoriaus sprendimų, kurie buvo tiesioginiu teisiniu pagrindu priimti administracinėje byloje Nr. A556–182/2013 ginčytus mokesčių administratoriaus sprendimus (b. l. 34–37, 51–60).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjo UAB „Aslūnė“ prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesas administracinėje byloje Nr. A556–182/2013 neatnaujintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Aslūnė“ prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A556–182/2013 atmesti kaip nepagrįstą.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556–182/2013 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Aslūnė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Aslūnė“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų dalies panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys Romanas Klišauskas