2024-09-04 Nr. AB-12641-3-61-3-02233-2024-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2272-520/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02233-2024-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. rugsėjo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Azerbaidžano Respublikos piliečio E. M. (E. M.) apeliacinį skundą administracinėje byloje dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Azerbaidžano Respublikos piliečio E. M. (E. M.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas E. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. 24S112786 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo jam (pareiškėjui) panaikintas išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Leidimas).

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Leidimas pareiškėjui buvo išduotas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatomis (Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p., 44 str. 1 d. 2 p.). Pareiškėjas, gavęs Leidimą, galvojo, kad darbdavys jį įdarbino, jis pasirašė darbo sutartį ir galvojo, kad dirba įmonėje, jam buvo mokamas atlyginimas. Po 3 mėnesių darbdavys pareiškėjui pranešė, kad nėra darbo, todėl jis buvo priverstas pradėti vykdyti individualią veiklą.

2.2. Pareiškėjas ieškojo kito darbo, norėjo teikti naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi).

2.3. Sprendimas turi būti panaikintas, nes, jo nepanaikinus, pareiškėjas turės išvykti iš Lietuvos Respublikos, o pareiškėjas Lietuvos Respublikoje turi merginą, su kuria planuoja sudaryti santuoką, taip pat vykdo individualią veiklą, t. y. susijęs su Lietuvos Respublika ekonominiais ryšiais.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

4. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Migracijos departamentas Sprendimą priėmė nustatęs, kad pareiškėjas darbo sutarties su uždarąja akcine bendrove „Topesta“ (toliau – ir Bendrovė) nesudarė, todėl jam nei vieną mėnesį nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mėnesinis darbo užmokestis. Pareiškėjas, atsiėmęs Leidimą, darbo sutarties su Bendrove nesudarė.

4.2. Pareiškėjas, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas iš Bendrovės, sudarantis 850 Eur. Darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta, pareiškėjas Bendrovėje nedirbo ir negavo darbo užmokesčio ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, todėl pareiškėjas, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, o tai, kad pareiškėjas neįsidarbino, atitinka imperatyvią leidimo laikinai gyventi panaikinimo nuostatą, numatytą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Pareiškėjas neneigia, kad Bendrovė su juo sutarties nesudarė.

4.3. Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas, nesudaręs darbo sutarties su Bendrove, neinformavo Migracijos departamento apie pasikeitusias aplinkybes bei nesikreipė dėl naujo leidimo gyventi išdavimo. Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Užsieniečiai turi pareigą atitikti Įstatymo jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šių leidimų laikinai gyventi galiojimo laikotarpį.

4.4. Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2024 m. liepos 11 d. sprendimu pareiškėjo E. M. (E. M.) skundą atmetė.

6. Teismas, atsižvelgęs į bylos medžiagą, nustatė šias faktines aplinkybes:

6.1. Pareiškėjas, ketindamas dirbti Bendrovėje betonuotoju, 2023 m. gegužės 19 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatyme nustatytu pagrindu (40 str. 1 d. 4 p.). Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2023 m. birželio 1 d. pareiškėjui išdavė Leidimą, galiojantį nuo 2023 m. birželio 7 d. iki 2025 m. birželio 7 d., kuris pareiškėjui įteiktas 2023 m. liepos 17 d.

6.2. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 5 punktu, 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 2024 m. gegužės 2 d. priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino Leidimą, nustatęs, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, darbo sutartis su pareiškėju nesudaryta.

6.3. Patikrinimo metu Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas, atsiėmęs Leidimą, darbo sutarties su Bendrove nesudarė. Duomenys apie pareiškėją buvo patikrinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu Migracijos departamentas nustatė, kad jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėjas nedirba, o nuo 2023 m. liepos 19 d. pareiškėjas vykdo individualią veiklą.

6.4. Pareiškėjas, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas iš Bendrovės, sudarantis 850 Eur.

7. Teismas apžvelgė Įstatymo nuostatas (26 str. 1 d. 3 p., 50 str. 1 d. 2 p., 35 str. 1 d. 2 p., 50 str. 1 d. 6 p.), Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, nuostatas (130 p.), Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ nuostatas (1.3 p).

8. Teismas nurodė, kad darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta, pareiškėjas Bendrovėje nedirbo ir negavo darbo užmokesčio ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, todėl Migracijos departamentas Sprendime pagrįstai vertino, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, o tai, kad pareiškėjas neįsidarbino, atitinka imperatyvią leidimo laikinai panaikinimo nuostatą, numatytą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte, taip pat pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodomas aplinkybes, jog jis 3 mėnesius dirbo Bendrovėje, paneigia byloje esanti VSDFV pažyma.

9. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas, nesudaręs darbo sutarties su Bendrove, būtų informavęs Migracijos departamentą apie pasikeitusias aplinkybes ar kreipęsis dėl naujo leidimo gyventi išdavimo. Migracijos departamentas Sprendime pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, taip pat kad pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų, nėra sudaręs darbo sutarties su Bendrove. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas jokių duomenų, paneigiančių nurodytas išvadas, nepateikė.

10. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, vertino pareiškėjo ryšius – Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjui anksčiau nebuvo išduota nei nacionalinė viza, nei leidimas laikinai gyventi, VSDFV informacinėje sistemoje yra duomenys, kad nuo 2023 m. liepos 19 d. pareiškėjas vykdo individualią veiklą. Teismas vertino, kad Migracijos departamentas pagrįstai sprendė, jog šie pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika yra išskirtinai ekonominio pobūdžio ir nėra ilgalaikiai, Migracijos departamentas taip pat nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog jis turi merginą, nepaneigia Migracijos departamento išvados dėl pareiškėjo šeiminių ryšių.

11. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, todėl Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, pagrįstai panaikino Leidimą.

12. Teismas nurodė, kad Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio keliamus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

III. 13. Pareiškėjas E. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

14. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

14.1. Pareiškėjas nebuvo įdarbintas Bendrovėje, tačiau pirmosios instancijos teismas neįvertino, kokiomis aplinkybėmis tai įvyko. Pareiškėjas sąžiningai klydo, manydamas, kad yra įdarbintas Bendrovėje (faktiškai dirbo 3 mėnesius ir gavo darbo užmokestį), tačiau, gavęs Sprendimą, sužinojo, kad nebuvo įdarbintas. Bendrovė jokių neigiamų pasekmių nepatyrė, o pareiškėjui yra panaikintas Leidimas.

14.2. Pareiškėjas, dirbdamas Bendrovėje, suprato, kad jo gaunamas darbo užmokestis yra pernelyg mažas, pradėjo vykdyti individualią veiklą. Dėl teisinių žinių stokos pareiškėjas nesuprato, kad negali vykdyti individualios veiklos pagal Leidimą, be to, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nepranešė pareiškėjui, kad jis negali vykdyti individualios veiklos.

14.3. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad pareiškėjas elgėsi sąžiningai, o Įstatymo nuostatas pažeidė dėl to, jog jam trūko teisinių žinių.

14.4. Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, Migracijos departamentas turėjo elgtis sąžiningai, ir, prieš priimdamas Sprendimą, apklausti pareiškėją ir leisti jam ištaisyti trūkumus, kurie atsirado dėl objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių.

14.5. Sprendimas priimtas nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjus reikšmingas faktines aplinkybes, todėl jis yra neproporcingas ir neteisingas. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, nesikreipė į pareiškėją su prašymu pateikti papildomus duomenis, nesuteikė galimybės pašalinti formalius trūkumus, neapklausė Bendrovės atstovų, t. y. buvo pažeista pareiškėjo teisė būti išklausytam, taip pat teisė į gerą administravimą.

15. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

16. Atsakovas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nurodo, kad pareiškėjas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų paneigti Sprendime padarytas išvadas, o tik pateikė savo asmeninį vertinimą dėl bylos nagrinėjimo, tačiau tai nesudaro pagrindo naikinti Sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Bylos dalykas – atsakovo Migracijos departamento 2024 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. 24S112786, kuriuo pareiškėjui Azerbaidžano Respublikos piliečiui E. M. (E. M.) panaikintas išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760256737, pagrįstumas ir teisėtumas.

18. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, pagrįstai ir teisėtai Sprendimu panaikino Leidimą.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydamas, kad, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, atsakovas turėjo elgtis sąžiningai, ir, prieš priimdamas Sprendimą, apklausti pareiškėją ir leisti jam ištaisyti trūkumus, kurie atsirado dėl objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių, pats pareiškėjas elgėsi sąžiningai.

20. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tuo, jog Migracijos departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, neatliko pareiškėjo apklausos, todėl buvo pažeista pareiškėjo teisė į gerą administravimą, taip pat teisė būti išklausytam. Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas neginčija Sprendime pritaikytų Įstatyme numatytų Leidimo panaikinimo pagrindų, teisėjų kolegija toliau pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.

21. Pareiškėjas neginčija, jog jis pažeidė Sprendime nurodytas Įstatymo nuostatas, tačiau teigia, kad jis buvo sąžiningas, todėl Sprendimas, kuriuo panaikintas Leidimas, yra neproporcingas ir neobjektyvus.

22. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šiuos apeliacinio skundo argumentus, akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2476-821/2023; 2024 m. sausio 31 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1141-525/2024; kt.).

23. Pažymėtina, kad atsakovas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai neatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų, jis privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatyme nustatytu pagrindu (šiuo atveju – Įstatymo 35 str. 1 d. 2 ir 5 p., 50 str. 1 d. 2 ir 6 p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2833-442/2022; 2022 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3925-821/2022; 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1263-525/2024; kt.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovas Sprendime vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, pagrįstai panaikino Leidimą.

24. Atsakydama į pareiškėjo argumentus, kad atsakovas nesikreipė į pareiškėją su prašymu pateikti papildomus duomenis, nesuteikė galimybės pašalinti formalius trūkumus, neapklausė Bendrovės atstovų, teisėjų kolegija nurodo, kad Migracijos departamentas surinko visą medžiagą, reikalingą Sprendimui priimti, be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje tokio pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022; 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1263-525/2024; 2024 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1811-556/2024; kt.).

25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017 nurodyta, kad gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

26. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – ir Chartija) apibrėžiant gero administravimo principo turinį taip pat nurodoma „teisė būti išklausytam“, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (Chartijos 41 str. 2 d. a p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1102/2014; kt.). Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais, kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Nr. C-395/00). Gero administravimo principas įpareigoja viešojo administravimo institucijas suteikti asmenims, kurių klausimai svarstomi, veiksmingą galimybę pasisakyti (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-214/2014; kt.). Gero administravimo principas reiškia, kad veiksminga suinteresuoto asmens teisė teikti argumentus ir įrodymus turi būti įgyvendinama prieš viešojo administravimo subjektui priimant administracinį aktą, ir jam turi būti suteikta pakankamai laiko pasirengti pateikti argumentus ar įrodymus dėl tokio akto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-727/2014; kt.). Vis dėlto aptariama asmens teisė būti informuotam ir išklausytam nėra absoliuti. Pavyzdžiui, apklausa gali būti akivaizdžiai nebūtina dėl nagrinėjamos situacijos ypatumų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3052-525/2019; kt.).

27. Proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principai suponuoja, jog pareiškėjo teisių būti išklausytam tikslų aspektu vertinant bendrąją ginčo teisiniuose santykiuose susiklosčiusią situaciją, kai pareiškėjas turi galimybę visus savo argumentus dėl atsakovo priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo išdėstyti teisme, teikti tuos argumentus pagrindžiančius įrodymus ir savo teisėmis teisme aktyviai naudojasi, nėra pagrindo pripažinti, kad teisė būti išklausytam dėl kokių nors ypatingų aplinkybių turėtų būti be išlygų įgyvendinta būtent administracinių procedūrų metu, o to nepadarius, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021; kt.).

28. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepaaiškina, kokias aplinkybes jis būtų nurodęs ir kokius papildomus įrodymus būtų pateikęs atsakovui, t. y. įrodymus, kurie būtų galėję lemti kitokio pobūdžio sprendimo dėl Leidimo priėmimą (pvz., pareiškėjas nurodo, kad faktiškai dirbo Bendrovėje 3 mėnesius ir gavo darbo užmokestį, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikia, o pagal bylos įrodymus, jis Bendrovėje nepradėjo dirbti, negavo pajamų). Pareiškėjas taip pat nenurodo tokio pobūdžio aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti Sprendimo motyvus ar duotų pagrindą spręsti, kad atsakovui priimant Sprendimą buvo pažeisti pareiškėjo nurodyti viešojo administravimo principai ar teisės aktų reikalavimai.

29. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė dėl atsakovo Sprendime nustatytų aplinkybių ir taikytų teisės normų ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Azerbaidžano Respublikos piliečio E. M. (E. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Arūnas Sutkevičius

Dalia Višinskienė