2013-02-21 Nr. AB-17-3-61-3-01163-2012-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-296/2013

Teisminio proceso numeris Nr. 3-61-3-01163-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 16.4.; 16.8.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos Mokymo centro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. M. prašymą atsakovui Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos Mokymo centrui, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinei sąjungai, dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas T. M. (toliau – ir pareiškėjas) prašymu (b. l. 1–5) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos Mokymo centro (toliau – ir Mokymo centras) direktoriaus 2012 m. kovo 27 d. įsakymą Nr. P-3 „Dėl tarnybinės nuobaudos T. M. skyrimo“.

Pareiškėjo teigimu, priimant ginčijamą įsakymą buvo pažeistos pagrindinės taisyklės ir procedūros, užtikrinančios objektyvų aplinkybių viseto išnagrinėjimą, nesilaikyta esminių teisės aktų reikalavimų. Tarnybinio patikrinimo išvada, kurios pagrindu ir priimtas ginčijamas įsakymas, yra neišsami ir neobjektyvi, neatskleista pareiškėjo galimai padaryto tarnybinio nusižengimo sudėtis.

Nurodė, jog dėl to, kad nepranešė apie neatvykimą į tarnybą (2012 m. vasario 22 d. ir 2012 m. kovo 12 d.) ir neinformavo Mokymo centro direktoriaus ar tiesioginio vadovo apie neatvykimo priežastis, pripažintas pažeidęs Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas) 19 straipsnio 2 dalį, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5, 6 punktus, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių 3.1.6., 3.8.1., 3.8.6. ir 7 punktus bei Mokymo centro darbo tvarkos taisyklių 17 punktą. Tačiau atsakovas nevertino pareiškėjo paaiškinime nurodytų aplinkybių, kurios objektyviai sukliudė jam asmeniškai pranešti apie neatvykimą į tarnybą ir neatvykimo priežastis, neatsižvelgė, kad pareiškėjas pasirinko Mokymo centro darbo tvarkos taisyklių 17 punkte nustatytą alternatyvų pranešimo būdą ir prašė savo vaiko motinos informuoti vadovybę, kad į tarnybą jis neatvyks. Dėl to, kad kitas asmuo neįvykdė jam deleguotos pareigos ir nepranešė vadovybei apie neatvykimą į tarnybą, pareiškėjas negali būti traukiamas tarnybinėn atsakomybėn, nes tai nepriklausė nuo jo valios. Net ir pripažinus, kad T. M. neveikimas kvalifikuotinas kaip tarnybinis nusižengimas, jam skirta neadekvati tarnybinė nuobauda – papeikimas. Pažymėjo, kad jis aktyviai siekė informuoti darbdavį dėl neatvykimo į tarnybą, pats tarnybinis nusižengimas yra formalus, pareiškėjas neturi kitų galiojančių tarnybinių nuobaudų.

Statuto 26 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad profesinių sąjungų nariams negali būti skiriamos tarnybinės nuobaudos dėl jų narystės ir veiklos profesinėje sąjungoje, tačiau nėra nuostatos, kad prieš skiriant tarnybinę nuobaudą profesinės sąjungos nariui būtinas išankstinis profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas. Šiuo atveju reikšmingas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nutartyje pateiktas išaiškinimas, kad tokiu atveju statutiniams Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų pareigūnams, taikytinos tokios pat taisyklės, kokios įtvirtintos Vidaus tarnybos statute (Nr. A662-1232/2009). Kreipiantis į profesines sąjungas išankstinio sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą, turi būti vadovaujamasi Vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintos Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 26 punktu (2011 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1090/2011). Mokymo centrui buvo žinoma, kad pareiškėjas yra Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos narys, todėl jam kilo pareiga prieš skiriant tarnybinę nuobaudą kreiptis į profesinę sąjungą sutikimo. Tarnybinės nuobaudos paskyrimas iš anksto negavus profesinės sąjungos sutikimo yra esminis procedūrinis pažeidimas, kuris yra pakankamas pagrindas paskirtą nuobaudą panaikinti. Be šio procedūrinio pažeidimo, atsakovas netinkamai įformino ir pranešimus dėl tarnybinio nusižengimo, nes nei 2012 m. vasario 27 d., nei 2012 m. kovo 16 d. pranešime nebuvo nurodyta, kad jis įtariamas pažeidęs Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktų nuostatas, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių 3.1.6., 3.8.1., 3.8.6. ir 7 punktų reikalavimus. Taip buvo atimta galimybė pareiškėjui pateikti išsamų paaiškinimą dėl jam keliamų kaltinimų, pažeistas audiatur et altera pars principas.

Atsakovas Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo prašymą (b. l. 28–30) su jame išdėstytais argumentais nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pagrįsdamas savo poziciją, atsakovas nurodė, kad Kalėjimų departamento bei jam pavaldžių įstaigų pareigūnų teisinę padėtį nustato Statutas, kurio 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė pareigūnams steigti organizacijas, įgyvendinančias jų profesinius interesus. Pareigūnams, dalyvaujantiems profesinių sąjungų veikloje, taikomi jų veiklą reglamentuojantys teisės aktai, šiuo atveju Profesinių sąjungų įstatymas. Profesinių sąjungų įstatymas nenumato, kad prieš skiriant tarnybinę nuobaudą profesinės sąjungos nariui, kuris nėra renkamojo organo narys, turi būti gautas išankstinis sutikimas. Toks teisinis reglamentavimas nėra nustatytas nei viename galiojančiame teisės akte, kuris taikomas Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų pareigūnams. Apie pareiškėjo prašyme nurodomą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atsakovui tapo žinoma tik gavus R. M. prašymo kopiją. Be to, pareiškėjui tarnybinė nuobauda skirta už neatvykimą į tarnybą, todėl akivaizdu, kad tai niekaip nesusiję su naryste ar veikla profesinėje sąjungoje.

Atsakovo teigimu, tarnybinis tyrimas atliktas objektyviai išnagrinėjus ir įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, buvo nustatyta padaryto nusižengimo sudėtis. Pareiškėjo paaiškinimai, kad jis nedisponavo asmeniniu telefonu, todėl negalėjo pranešti, jog neatvyks į Mokymo centrą, vertintini kaip abejotini, nes jis turėjo pakankamą laiko tarpą apie tai informuoti vadovybę. Atliekant tarnybinį tyrimą nebuvo padarytą jokių esminių procedūrinių pažeidimų, nes pareiškėjui buvo sudarytos visos galimybės pateikti savo paaiškinimus dėl jam keliamų kaltinimų. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovas pripažino, kad, skiriant tarnybinę nuobaudą pareiškėjui, buvo padaryta procedūrinių pažeidimų, tačiau nagrinėjamoje byloje jie neturi lemiamos reikšmės.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjunga atsiliepime į T. M. prašymą su juo sutiko ir prašė jį tenkinti.

Atsiliepime (b. l. 21–23) atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurią savo prašyme nurodė ir pareiškėjas. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, negavęs išankstinio profesinės sąjungos sutikimo dėl tarnybinės nuobaudos T. M. skyrimo, atsakovas pažeidė esminius procedūrinius reikalavimus, todėl ginčijamas įsakymas yra neteisėtas ir naikintinas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimu pareiškėjo prašymą patenkino. Panaikino Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos Mokymo centro direktoriaus 2012 m. kovo 27 d. įsakymą Nr. P-3 „Dėl tarnybinės nuobaudos T. M. skyrimo“.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos narys (b. l. 13, 14, 25-26). Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių veiklos teisinius pagrindus, uždavinius, finansavimą, materialinį-techninį aprūpinimą, veiklos kontrolę ir pareigūnų teisinę padėtį nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutas. Statuto 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnai įstatymų nustatyta tvarka gali steigti organizacijas, įgyvendinančias jų profesinius interesus, ir į jas stoti. Profesinių sąjungų veiklos pagrindus, jų teises ir atsakomybę santykiuose su darbdaviais, valstybinės valdžios ir valdymo organais, profesinėms sąjungoms ginant savo narių interesus nustato Profesinių sąjungų įstatymas. Pagal šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalį, darbdavys negali atleisti iš darbo darbuotojo įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nario pagal Darbo sutarties įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir savo valia, negavęs tos profesinės sąjungos įmonėje renkamojo organo išankstinio sutikimo, o pagal 2 dalį – šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodytiems darbuotojams skiriant drausmines nuobaudas, išskyrus drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, taip pat reikalingas išankstinis profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas. Tačiau kaip nustatyta Profesinių sąjungų įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje šio įstatymo taikymo ypatybės krašto apsaugos, policijos, valstybės saugumo ir kitose organizacijose gali būti nustatytos šių organizacijų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose. Taigi bendrasis profesinių sąjungų veiklą reglamentuojantis įstatymas leidžia statutinėje valstybės tarnyboje įstatymu nustatyti profesinių sąjungų veiklos ypatumus.

Tarnybinių nuobaudų skyrimo Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnams tvarka reglamentuojama Statuto 26 straipsnio, kurio 10 dalyje nustatyta, kad profesinių sąjungų nariams negali būti skiriamos tarnybinės nuobaudos, įskaitant atleidimą iš tarnybos, dėl jų narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose. Sisteminis nurodytų nuostatų ir Profesinių sąjungų įstatymo 1 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimas sudarė teismui pagrindą kaip nepagrįstus atmesti atsakovo argumentus, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą išankstinį sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą būtina gauti tik tuo atveju, kai ji skiriama profesinės sąjungos renkamojo organo nariui. Statutas yra lex specialis Profesinių sąjungų įstatymo atžvilgiu, todėl, skiriant tarnybines nuobaudas, Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų pareigūnams turi būti taikomos būtent Statuto nuostatos, reglamentuojančios tarnybinių nuobaudų skyrimo profesinės sąjungos nariams procedūras.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Statutas labai glaustai reguliuoja pareigūnų veiklą profesinėse sąjungose, nenustato mechanizmo, užtikrinančio profesinių sąjungų narių teises, kad jiems nebūtų paskirtos tarnybinės nuobaudos dėl narystės ar veiklos profesinėse sąjungose. Kalėjimų departamento pareigūnų teisių apimtis bei turinys tarnybinių nuobaudų skyrimo procese negali būti siauresnis negu vidaus tarnybos pareigūnų (tarp šių grupių pareigūnų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas), todėl sprendžiant kilusį ginčą turi būti pašalintos teisės spragos ir vadovaujamasi Vidaus tarnybos statuto nuostatomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1232/2009). Vidaus tarnybos statuto 43 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad profesinių sąjungų nariams (išskyrus išimtį, nustatytą šio straipsnio 5 dalyje ir šio statuto 53 straipsnio 1 dalies 13 punkte) negali būti taikomos tarnybinės nuobaudos ir atleidimas iš vidaus tarnybos dėl jų narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose. Skiriant tarnybines nuobaudas, išskyrus tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos, taip pat reikalingas išankstinis profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas.

Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, skiriant tarnybinę nuobaudą Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų pareigūnams, kurie yra profesinių sąjungų nariai, turi būti gautas išankstinis profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas. Išankstinio profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimo gavimas yra imperatyvi įstatymo norma, užtikrinanti profesinių sąjungų narių papildomą darbo teisių apsaugą. Todėl tarnybinės nuobaudos paskyrimas, negavus išankstinio profesinės sąjungos sutikimo, yra esminis procedūrinis pažeidimas, kuris yra pakankamas pagrindas paskirtai nuobaudai panaikinti. Nagrinėjamu atveju teismas pripažino, jog, nesikreipęs išankstinio sutikimo dėl tarnybinės nuobaudos pareiškėjui skyrimo, atsakovas padarė esminį procedūrinį pažeidimą, o tai pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punktą yra pagrindas panaikinti administracinį aktą, dėl kurio keliamas ginčas.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nurodytus motyvus bei teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad T. M. prašymas yra pagrįstas, todėl tenkintinas, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos Mokymo centro direktoriaus 2012-03-27 įsakymas Nr. P-3 „Dėl tarnybinės nuobaudos T. M. skyrimo“ naikintinas kaip neteisėtas.

Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog žmona užmiršo perduoti informaciją pareiškėjo darbdaviui, teismo laikytos subjektyvaus pobūdžio, todėl teismo vertintos kritiškai ir atmestos.

III. Atsakovas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Mokymo centras pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo prašymas būtų atmestas.

Apeliaciniame skunde (b. l. 71-72) nurodoma, kad:

1. Vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 43 straipsnio 4 dalimi, profesinių sąjungų nariams skiriant tarnybines nuobaudas, būtinas išankstinis profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas. Mokymo centras mano, jog šios tarnybinių tyrimų procedūros negalima suabsoliutinti ir ja vadovautis a priori, kadangi kiekvieno ginčo faktinės aplinkybės yra skirtingos, o tarnybinės nuobaudos panaikinimas, neatsižvelgiant į aplinkybių visumą, gali būti neadekvatus ir neproporcingas padarytam tarnybiniam nusižengimui.

2. Pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, kad Mokymo centro direktoriaus sudaryta komisija tarnybinio patikrinimo metu padarė pagrįstą išvadą, jog T. M. neįvykdė pareigos informuoti darbdavį apie neatvykimo į tarnybą priežastis, o pareiškėjo nurodomos aplinkybės yra subjektyvaus pobūdžio, todėl vertinamos kritiškai ir atmetamos, pripažino, jog T. M. padarė tarnybinį nusižengimą 2012 m. vasario 22 d. – 2012 m. vasario 27 d. ir 2012 m. kovo 12 d. – 2012 m. kovo 19 d. neinformavo savo darbdavio apie neatvykimą į tarnybą. Mokymo centro nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą, taikė teismų praktiką, neatsižvelgdamas į konkrečioje byloje nagrinėjamų aplinkybių kontekstą ir aklai pritaikė nusistovėjusią teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, t. y. nesikreipimas į profesinę sąjungą dėl sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą yra pakankamas pagrindas ją panaikinti. Teismas neatsižvelgė į tai, jog T. M. 2011 metais dėl įvairių priežasčių darbe nebuvo daugiau kaip 50 darbo dienų, apie neatvykimą dažniausiai informuodamas darbo dienos pabaigoje, kitą darbo dieną arba tik tuomet, kai grįždavo į tarnybą o 2012 metais – pareiškėjas jau yra neatvykęs į tarnybą 53 darbo dienas, apie neatvykimą į tarnybą taip pat neinformuodamas Mokymo centro vadovybės. Nuo 2012 m. rugpjūčio 23 d. T. M. vėl nėra tarnyboje, apie neatvykimą į tarnybą Mokymo centro vadovybė vėl nėra informuota. Akivaizdu, jog teismas neįvertino pareiškėjo piktybiško piktnaudžiavimo savo teisėmis fakto ir, neatsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, panaikino Mokymo centro direktoriaus įsakymą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo pareiškėjui. Šiuo atveju nuobaudos panaikinimas vien tik dėl to, kad nebuvo gautas profesinės sąjungos sutikimas dėl nuobaudos skyrimo yra neadekvatus darbdavio teisės skirti tarnybinę nuobaudą darbuotojui suvaržymas, tuo labiau kai darbuotojas piktybiškai nesilaiko teisės aktų reikalavimų ir kai pats teismas yra konstatavo, jog pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjunga atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

Atsiliepime (b. l. 75-77) nurodoma, kad:

1. Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 13 straipsniu darbdaviui įtvirtinta pareiga darbo, ekonominius, socialinius klausimus įstatymų numatytais atvejais spręsti suderinus su profesinės sąjungos organais. Pažymėtina, kad įstatymo leidėjas suteikė atitinkamus įgaliojimus profesinėms sąjungoms, todėl darbdavys, atsižvelgdamas į konkretaus teisės akto turinį, teismų praktiką, turi privalomai vykdyti įpareigojimus dėl bendrų klausimų su profesinėmis sąjungomis sprendimo. Šiuo atveju įstatymo leidėjas Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 26 straipsnio 10 dalyje numatė profesinių sąjungų nariams veiklos garantiją, jog jiems negali būti skiriamos tarnybinės nuobaudos, įskaitant atleidimą iš tarnybos, dėl jų narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose. Nors pats Statutas neįtvirtino šios garantijos įgyvendinimo mechanizmo, tačiau turėjo būti vadovaujamasi įstatymo analogija. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kad pataisos įstaigų pareigūnų atžvilgiu ši garantija neturi būti taikoma siauresnės apimties, nei numatyta vidaus tarnybos pareigūnams. Atsižvelgiant į tai, kad T. M. buvo Profesinės sąjungos narys ir atsakovui ši aplinkybė tiek pradedant tarnybinį patikrinimą, tiek skiriant tarnybinę nuobaudą buvo žinoma, nagrinėjamu atveju atitinkamai kilo pareiga kreiptis į Profesinę sąjungą.

2. Nors atsakovas ir suvokia, kad turi vykdyti įstatymų nustatytus įpareigojimus, tačiau tuo pačiu ir apeliaciniame skunde neigia kreipimosi į profesinę sąjungą paskirtį, reikšmę, bei iš šios pareigos pažeidimo kylančias pasekmes (esminis procedūrinis pažeidimas) įvardija kaip suvaržančias jo teisę darbuotojui skirti tarnybinę nuobaudą. Tačiau negali būti laikoma teisėta tokia situacija, kai viena subjektinė teisė įgyvendinama pažeidžiant kito asmens teises. Kad būtų išvengiama tokių situacijų, ir yra sukurtos procedūrinės teisės nuostatos, kaip konkrečiai įgyvendinti subjektinę teisę, šiuo atveju – skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui, esančiam profesinės sąjungos nariu.

Būtent kreipimaisi į profesinę sąjungą sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą yra vienos iš svarbiausių profesinėms sąjungoms suteiktų funkcijų (kontrolės) realaus įgyvendinimo priemonė. „Kontrolė yra svarbus profesinių sąjungų, veiklos būdas, įgyvendinant kontrolės funkcijas galima nustatyti, ar darbdavys savo sprendimais nepažeidinėja darbuotojų profesinių, ekonominių ar socialinių teisių bei interesų“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. sausio 14 d. nutarimas). Kontrolės funkcijos suteikimas profesinėms sąjungoms tiesiogiai susijęs su narių teisių bei teisėtų interesų užtikrinimu, kadangi „būtinybė gauti sutikimą yra garantija profesinės sąjungos nariams, kuri būtina, kad būtų išvengta galimybės diskriminuoti pareigūnus dėl jų veiklos profesinėje sąjungoje, t. y. kad su jais nebūtų susidorota už tokią jų veiklą (pavyzdžiui, be pagrindo paskiriant drausmines nuobaudas, atleidžiant iš darbo, perkeliant į kitą prastesnį darbą ir pan.), taip pat užtikrinant lygias su kitais pareigūnais teisės“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 14 d. nutarimas).

Atsakovui nevykdant pareigos kreiptis sutikimo skirti nuobaudą T. M., buvo panaikintos galimybės Profesinei sąjungai įstatymų suteiktų įgaliojimų ribose užtikrinti kontrolę, ar tarnybinės atsakomybės taikymo procedūra pareiškėjo atžvilgiu pradėta bei tarnybinę nuobaudą siekiama skirti ne dėl narystės Profesinėje sąjungoje, tuo pačiu metu pažeidžiant ir paties T. M. interesus dėl teisėtos ir objektyvios tarnybinės atsakomybės taikymo procedūros vykdymo. „Nesant profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimo drausminei nuobaudai skirti vidaus reikalų įstaigų pareigūnui – profesinės sąjungos nariui, arba atsisakymą duoti sutikimą panaikinančio teismo sprendimo, paskirta tarnybinė nuobauda yra neteisėta“ (2006 m. liepos 3 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų pasitarime aprobuotas Administracinių bylų dėl tarnybinių ginčų nagrinėjimo teismuose praktikos apibendrinimas dėl Statuto 26 straipsnio 10 dalyje įtvirtinto pažeidimo pasekmių).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Bylos ginčas yra dėl atsakovo teisės skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui, profesinės sąjungos nariui, negavus profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimo.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, skiriant tarnybinę nuobaudą Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų pareigūnams, kurie yra profesinių sąjungų nariai, turi būti gautas išankstinis profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas.

Atsakovas, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinį skundą iš esmės grindžia nesutikimo argumentais dėl materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo ginčo santykiams.

Pirmosios instancijos teismas ginčo santykiams taikė Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas) 26 straipsnio 10 dalį, kuria nustatyta, kad profesinių sąjungų nariams negali būti skiriamos tarnybinės nuobaudos, įskaitant atleidimą iš tarnybos, dėl jų narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose.

Pareiškėjas nuobaudos skyrimo metu buvo Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos narys, todėl teismas teisingai kvalifikavo ginčo santykius pagal Statuto 26 straipsnio 10 dalį ir pagrįstai pažymėjo, kad šioje normoje nėra tiesioginio nurodymo darbdaviui, skiriant tarnybinę nuobaudą profesinės sąjungos nariui ar šios profesinės sąjungos renkamojo organo nariui, gauti išankstinį tos profesinės sąjungos, kurios jis yra narys ar renkamojo organo narys, renkamojo organo sutikimą.

Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjunga savo atsiliepime į skundą pagrįstai nurodė, kad pagal esamą teisinį reguliavimą nėra aišku, kaip turėtų būti užtikrinta Statuto 26 straipsnio 10 dalyje numatyta garantija, kad prieš skiriant nuobaudą profesinės sąjungos nariams iš anksto būtų galimybė patikrinti, ar nuobaudos skyrimas atitinka Statuto 26 straipsnio 10 dalyje numatyta nuostatą.

Todėl teismas, vykdydamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje numatytą teisingumo funkciją, turi parinkti toki teisės normos aiškinimo rezultatą, kuris labiausiai atitiktų teisingumu pagrįstą bendrą vertybinę teisinio reguliavimo kryptį.

Vertinant Statuto 26 straipsnio 10 dalyje įtvirtintos garantijos paskirtį, yra reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika dėl minėtos garantijos apimties bei jos įgyvendinimo.

Praktikoje yra nustatyta, kad profesinės sąjungos renkamasis organas, gavęs įstaigos vadovo, priėmusio sprendimą dėl tarnybinės atsakomybės taikymo, kreipimąsi išankstinio sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui, kuris yra profesinės sąjungos narys, svarstydamas dėl priimamo sprendimo (sutikimo ar nesutikimo), turi išspręsti jo kompetencijai priskirtą klausimą – patikrinti tik tai, ar tarnybinė nuobauda nėra skiriama dėl pareigūno narystės profesinėse sąjungose, dėl jo atstovavimo profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose, t. y. profesinė sąjunga neturi teisinio pagrindo (įstatymas nesuteikė kompetencijos) vertinti nusižengimo fakto, tarnybinio patikrinimo išvados teisėtumo ir pagrįstumo, pasisakyti iš esmės dėl tarnybinės nuobaudos pagrįstumo ir pareigūno kaltės. Profesinės sąjungos renkamasis organas, svarstydamas, ar duoti išankstinį sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą, tarnybinio patikrinimo išvadoje išdėstytas faktines aplinkybes gali vertinti tik tuo aspektu, ar tarnybinės nuobaudos skyrimo pareigūnui, kuris yra profesinės sąjungos narys, procedūra nebuvo pradėta ir tarnybinė nuobauda nėra skiriama dėl su pareigūno tarnybos funkcijų vykdymu nesusijusių priežasčių (pvz., 2004 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-170/2004; 2006 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-748/2006; 2007 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-791/2007; 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-900/2009; 2010 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1370/2009 ir kt.).

Pripažįstant teisminės praktikos tęstinumą, daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas šiam ginčui dėl tarnybinės nuobaudos – papeikimo, paskyrimo pagrįstai taikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1232/2009 suformuotą nuostatą, kad, skiriant tarnybines nuobaudas Kalėjimo departamento pareigūnams, profesinės sąjungos nariams, reikalingas išankstinis profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas, kaip yra nustatyta Vidaus tarnybos statuto 43 straipsnio 4 dalimi, reguliuojant panašius santykius.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 26 straipsnio 10 dalies aiškinimas atitinka bendrą panašių santykių vertybinę teisinio reguliavimo kryptį.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei teismų suformuotą praktiką. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos Mokymo centro apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas