2021-12-22 Nr. AB-27721-3-62-3-01756-2020-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-876-502/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01756-2020-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. P. (D. P.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. lapkričio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas D. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 24 d. iki 2020 m. liepos 7 d. (toliau – ir Ginčo laikotarpis).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, jog atlieka bausmę Marijampolės PN netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjas teigė, jog nebuvo užtikrinta jo teisė į tinkamą maitinimą, nes yra Islamo religinės konfesijos narys. Pareiškėjo teigimu, musulmonams siūloma maitinis vegetarišku racionu, o mėsą pirkti už savo pinigus. Pareiškėjas mano, jog tai – diskriminacija religijos pagrindu. Pareiškėjas pabrėžė, kad nėra vegetaras, todėl nepageidavo maitintis vien augalinės kilmės maistu. Be to, dėl religinių įsitikinimų pareiškėjas ramadano metu negali valgyti dienos laikotarpiu, o sausą davinį išduoti jam buvo atsisakyta. Dėl šių priežasčių ramadano metu pareiškėjas galėdavo suvalgyti per parą tik duonos davinį ir pusę obuolio. Pareiškėjas nurodė, jog dėl minėtų aplinkybių patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, depresiją, pablogėjo sveikata ir savijauta.

3. Atsakovo atstovas Marijampolės PN atsiliepime į prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, jog pareiškėjas Ginčo laikotarpiu atliko bausmę Marijampolės PN. Atsakovo atstovo teigimu, nedirbantys nuteistieji yra maitinami pagal valgiaraštį nedirbantiems vyrams, atitinkamai dirbantys vyrai – pagal valgiaraštį dirbantiems vyrams. Teisės aktai nenumato atskiro valgiaraščio musulmonams sudarymo, todėl pareiškėjas buvo maitinamas pagal vegetarišką valgiaraštį (būtent toks valgiaraštis atitiko pareiškėjo poreikius – jame nėra kiaulienos).

5. Dėl pareiškėjo negalėjimo ramadano metu išsinešti maisto iš valgyklos Marijampolės PN nurodė, kad, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ 3 dalies 28 punktu, nuteistiesiems draudžiama išsinešti maistą ir valgyklos indus iš valgyklos, išskyrus duoną ir vaisius. Pareiškėjui buvo paaiškinta, kad praktikuoti islamą nėra draudžiama, tačiau neštis maisto iš valgyklos negalima, nes tai prieštarauja teisės normoms. Atsakovo atstovas pabrėžė, jog pareiškėjas galėjo įsigyti norimų maisto produktų pataisos įstaigoje esančioje parduotuvėje.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2020 m. lapkričio 18 d. sprendimu pareiškėjo D. P. skundą atmetė.

7. Teismas nustatė, jog Departamento direktoriaus 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymu V-447 tarp nuteistiesiems sudarytų valgiaraščių nėra numatytas valgiaraštis, atitinkantis Islamo religinės konfesijos tradicijas. Teisės aktuose nurodyta, kad maistas turi atitikti asmenų religinius įsitikinimus kiek tai įmanoma. Teismas sutiko, kad valgymo taisyklės gali būti laikomos tikėjimo išraiška. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje dėl maitinimo kalinimo įstaigose nurodyta, kad turi būti siekiama teisingos pusiausvyros tarp skirtingų interesų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, jog reikalavimus užtikrinti žalą dėl religijai prieštaraujančio maitinimo nėra pagrįstas, jeigu asmuo galėjo maitintis pagal valgiaraštį nedirbantiems vyrams, nevalgydamas kiaulienos, o trūkstamą kalorijų kiekį pakeisdamas produktais iš parduotuvės. Be to, į vegetarišką valgiaraštį yra įtraukti žuvies patiekalai. Teismas taip pat pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 92 straipsnio 1 dalį nuteistieji turi teisę už asmeninius pinigus apsipirkti parduotuvėje. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui jo pageidavimu nebūtų paskirtas vegetariškas maitinimas ar kad būtų trukdoma savarankiškai apsipirkti parduotuvėje.

8. Atsižvelgdamas į nurodytą reguliavimą, teismas sprendė, kad pareiškėjo teisė į tinkamą maitinimą Marijampolės PN nebuvo pažeista.

9. Dėl neleidimo išsinešti maisto iš valgyklos teismas nurodė, jog tokia praktika negalima dėl Departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymo Nr. 4/07-117 3 dalies 28 punkto reikalavimų. Be to, pareiškėjas galėjo apsipirkti parduotuvėje ir laikyti produktus savo gyvenamojoje vietoje netrukdomas.

10. Teismas sprendė, kad pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, nepateikė įrodymų apie fizines ir psichines savybes, kurios būtų reikšmingos sprendžiant dėl netinkamų laikymo sąlygų sveikatos būklei. Teismas, nenustatęs neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų ir tuo pačiu visų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo skundą atmetė.

III. 11. Pareiškėjas D. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir priteisti jam 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

12. Pareiškėjas savo apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui, taip pat cituoja Europos Tarybos Ministrų Kabineto rekomendaciją šalims narėms Nr. R(2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“, Lietuvos Respublikos konstitucinį aktą dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje, BVK 4 straipsnį, medikų rekomendacijas dėl teisingos mitybos, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį. Pareiškėjas teigia dėl neužtikrinto maitinimo pagal religinius įsitikinimus patyręs kančių bei diskriminaciją.

13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

14. Marijampolės PN apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimą į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 5 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas D. P. kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 24 d. iki 2020 m. liepos 7 d.

16. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs, kad Marijampolės PN pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamą mitybą, skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

17. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

18. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

19. Tikrinamu atveju pareiškėjas prašomą atlyginti žalą siejo su tuo, kad yra musulmonas ir negali vartoti kiaulienos ir gaminių pagamintų iš kiaulienos mėsos, tačiau pareiškėjui pateikus Marijampolės PN prašymą tiekti maitinimą pagal jo religinius įsitikinimus, toks maitinimas nebuvo užtikrintas. Be to, pareiškėjas nurodo, kad ramadano laikotarpiu negalėjo išsinešti maisto iš valgyklos.

20. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

21. Pirmosios instancijos teismas analizuodamas pareiškėjo teiginius, kad jam, kaip musulmonui, neskiriamas tinkamas maitinimas ir buvo pasiūlytas tik vegetariško maitinimo racionas, nustatė, kad pagal BVK 173 straipsnio 4 dalį suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus. Maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. Departamento direktoriaus 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-447 sudaryti nuteistiesiems numatytų valgiaraščių sąrašai, juose musulmoniškas valgiaraštis nėra numatytas. Teisės aktuose nėra įtvirtintas reikalavimas įkalinimo įstaigoms sudaryti specialų valgiaraštį tam tikrą tikėjimą išpažįstantiems asmenims.

22. Dėl pareiškėjo argumentų apie ramadano metu neleidžiamą išsinešti maistą pasisakytina, jog tokia tvarka yra nustatyta Departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymo Nr. 4/07-117 3 dalies 28 punkte (nuteistiesiems išsinešti iš valgyklos maistą (išskyrus jiems priklausančią duoną ir vaisius) bei valgyklos indus ir įrankius draudžiama). Taigi konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju Marijampolės PN pareigūnai vykdė iš teisinio reguliavimo jiems kylančią pareigą, todėl jų veiksmai negali būti vertinami kaip neteisėti.

23. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta motyvacija nagrinėjamu aspektu.

24. Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pareiškėjui nėra priimtinas vegetariškas maisto racionas, nes musulmonai nevartoja tik kiaulės mėsos ar gaminių iš kiaulienos mėsos, o kitą Lietuvos piliečiams priimtiną mėsą ar žuvį vartoja maistui, akcentuoja, jog, kaip minėta, teisės aktai nenumato nuteistųjų maitinimo pagal valgiaraštį musulmonams, be to, į vegetarišką valgiaraštį įeina ir produktai iš žuvies. Tokios praktikos laikomasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose (žr., pvz., 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-306-442/2018).

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas, nes byloje nėra duomenų, jog analogiškoje situacijoje esantiems kitiems asmenims (musulmonams) buvo užtikrintas maitinimas pagal valgiaraštį musulmonams.

26. Nenustačius Marijampolės PN pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. nesant vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų, nėra sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį atsirasti ir priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

27. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. lapkričio 18 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. P. (D. P.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė