2019-08-07 Nr. AB-15327-3-62-3-01602-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4342-968/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01602-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugpjūčio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. G. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 30 000 Eur neturtinės žalos.

2. Skunde pareiškėjas nurodė, kad jis Kauno TI buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nuo 2016 m. lapkričio 8 d. iki 2018 m. birželio mėn. Kameros buvo perpildytos ir jose pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m turintis tekti plotas. Be to, iš bendro kameros ploto vertinant kalinimo sąlygas, turi būti išskaičiuojamas sanitarinio mazgo ir baldų užimtas plotas. Didelę kameros ploto dalį užėmė sanitarinis mazgas ir baldai. Kamerose, dušo patalpose nebuvo iškvietimo mygtukų, todėl norint išsikvieti budintį pareigūną tekdavo daužyti duris. Kamerose įrengti dviaukščiai gultai be kopėtėlių. Pareiškėjas turėjo teisę tik į 1 valandos pasivaikščiojimą gryname ore, nors Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą rekomendacijose išaiškinta, kad suimtasis arba nuteistasis turi teisę į ne mažiau kaip 8 (aštuonias) valandas per dieną praleisti lauke. Buvo neužtikrintas nei dirbtinis, nei natūralus apšvietimas. Sanitarinio mazgo patalpose turi būti įrengta atskira oro šalinimo sistema, Patalpose nebuvo ventiliacijos, buvo drėgna, trūko švaraus oro. Kamerose buvo pilna vorų, Kauno TI nesiėmė jokių dezinfekcijos, deratizacijos priemonių. Maistą į kameras atnešdavo jau atšalusį, dalindavo be pirštinių. Dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė fizinius skausmus, psichologinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą, todėl jam atlygintina neturtinė žala.

3. Atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujantis Kauno TI atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti. Nurodė, kad pareiškėjui visu buvimo laikotarpiu buvo užtikrintas 3,6 kv. m teisės aktuose nustatytas minimalus asmeniui kameroje tenkantis plotas. Nacionaliniuose teisės aktuose nėra įtvirtinta, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, neturi būti įtraukiamas sanitarinių įrenginių ir baldų užimamas plotas. Pareiškėjo netenkino kamerų būklė, tačiau jis nekonkretizavo, kokių teisės aktų reikalavimų neatitiko kameros.

Kauno TI kameros įrengiamos ir eksploatuojamos pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) reikalavimus. Visuomenės sveikatos centrai reguliariai atlieka kamerų patikrinimus, siekiant nustatyti, kaip įstaigoje laikomasi higienos normų reikalavimų. Visose kamerose yra centralizuota mechaninė ventiliacijos sistema, vėdinti patalpas taip pat galima per atvertus langus, sanitariniuose mazguose veikia mechaninė ištraukiamoji ventiliacija.

Už tvarką ir švarą kamerose atsakingi patys suimtieji. Nepagrįsti pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo apšvietimo, nes patikrinimų metu tokie pažeidimai neužfiksuoti, o pareiškėjas dėl regėjimo problemų nėra kreipęsis į Kauno TI sveikatos priežiūros tarnybą. Visose kamerose veikia aliarminiai pareigūnų iškvietimo mygtukai, pranešimų apie sugedusius aliarminius mygtukus negauta. Pareiškėjas buvo vedamas pasivaikščioti gryname ore pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio reikalavimus. Kauno TI asmenys maitinami vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d.

įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintomis Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, maistą dalijantys asmenys naudoja vienkartines pirštines. Dėl netinkamo maitinimo organizavimo pareiškėjas nėra pateikęs pretenzijų Kauno TI administracijai. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje neužfiksuota sveikatos sutrikimų, susijusių su skunde nurodytomis aplinkybėmis. Pareiškėjo teiginiai dėl patirtos žalos deklaratyvūs, Kauno TI neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo nepagrįstas.

II. 4. Regionų apygardos administracinis teismo Panevėžio rūmai 2019 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo A. G. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas Kauno TI laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 10 d. iki 2018 m. birželio 14 d. buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas nuo 2016 m. lapkričio 10 d. iki 2018 m. birželio 14 d.

6. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto, teismas vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124), kurio 1.3 punkte įtvirtinta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Įvertinęs Kauno TI pateiktus rašytinius įrodymus apie kamerų kuriose buvo pareiškėjas, plotą, rytinio ir vakarinio patikrinimo metu jose buvusių asmenų skaičių, teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrinta minimali vienam asmeniui turinčio tekti ploto norma.

7. Atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos vyriausiojo teismo (toliau – ir LVAT) praktiką dėl asmeniui turinčio tekti kameros ploto apskaičiavimo metodikos, teismas pažymėjo, kad į baldų ir įrenginių užimamą plotą atsižvelgiama, kai konstatuojamas gyvenamojo ploto pažeidimas. Kadangi minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas nebuvo nenustatytas, teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo iš kameros ploto atimti kameroje esančių baldų užimamą plotą, ypač atsižvelgiant ir į tai, kad pareiškėjas turėjo teisę pasivaikščioti gryname ore, naudotis kitomis teisėmis.

8. Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą dėl kopėtėlių neįrengimo dviaukščiame gulte. Pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu galiojusiuose teisės aktuose, kurie nustatė laisvės atėmimo vietų aprūpinimo baldais reikalavimus, nurodyta, kad kamerų tipo patalpa turi būti aprūpinta metaline lova, stalu, taburete, šiukšlių dėže ir kt., tačiau šiuose sąrašuose nėra nurodytos pareiškėjo minimos kopėčios užlipti į lovą, esančią antrame aukšte. Teismo vertinimu, byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas dėl aptariamų nepatogumų nesikreipė į Kauno TI atsakingus pareigūnus, todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimus ir Kauno TI neteisėtus veiksmus.

9. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl iškvietimo signalizacijos mygtukų kamerose, duše neįrengimo, teismas vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.4 punktu, kuriame nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus gyvenamojoje kameroje turi būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimų moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Kadangi atsakovas atsiliepime tvirtino, jog kamerose pareigūnų iškvietimo mygtukai yra, apie jų gedimus Kauno TI informacijos neturėjo, dėl neveikiančios iškvietimo įrangos pareiškėjas taip pat nesikreipė į Kauno TI, o pareiškėjas nekonkretizavo, kada dėl kilusio pavojaus jis negalėjo išsikvieti pareigūno, teismas pareiškėjo nusiskundimus atmetė kaip abstrakčius ir neįrodytus. Teismas nurodė, kad Eksploatavimo taisyklėse nėra reikalavimo įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukus pasivaikščiojimo kiemeliuose ar dušuose, todėl pareiškėjo nusiskundimai taip pat nepagrįsti.

10. Teismas nurodė, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o pareiškėjas neginčijo, kad tokios trukmės pasivaikščiojimas buvo suteiktas. Teismas pažymėjo, kad 8 val. ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o jų užimtumui atitinkamomis veiklomis ne jų kamerose, todėl nenustatė pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos.

11. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl higienos sąlygų gyvenamosiose kamerose, t. y. dėl ventiliacijos, drėgmės, pelėsio, sklindančio kvapo iš tualeto, kamerų dirbtinio ir natūralaus apšvietimo, teismas pažymėjo, kad į bylą pateikti rašytiniai įrodymai (Kauno visuomenės sveikatos centro bei Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento patikrinimo aktai) patvirtino, jog Kauno TI buvo nuolat tikrinamas, ar patalpos atitinka Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, tačiau pažeidimų dėl patalpų vėdinimo, santykinės oro drėgmės ir temperatūros, pelėsio, dirbtinio apšvietimo nenustatyta. Teismo vertinimu, pareiškėjas turėjo galimybes vėdinti patalpą per langą, Kauno TI direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu patvirtintu Nr. 1-88 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų kamerų tvarkymo, kuriose patys gyvena, tvarkos aprašu Kauno TI laikomi asmenys patys atsakingi už kamerų tvarką ir švarą. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjo argumentus dėl kamerų būklės teismas vertino kaip deklaratyvius, todėl nenustatė pagrindo konstatuoti Kauno TI neteisėtus veiksmus.

12. Pareiškėjo nusiskundimus, kad kamerose buvo vorų teismas pripažino pagrįstais. Teismas nurodė, kad pagal Higienos normos HN 134:2015 20 punktą, laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. V-55 patvirtinto Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo 11 punkte nurodoma, kad licencijuoti asmenys, atlikę privalomąjį profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinsekciją, deratizaciją), duomenis apie atliktus darbus įrašo kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale. Kadangi Kauno TI į bylą nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo argumentus dėl buitinių parazitų kamerose, o šiuo atveju pareiga paneigti pareiškėjo argumentus teko atsakovui, teismas pripažino, jog pareiškėjui būnant Kauno TI nebuvo užtikrinta kenkėjų kontrolė, t. y. buvo pažeistas Higienos normos HN 134:2015 20 punktas.

13. Teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl atskiros oro šalinimo sistemos neįrengimo kamerų sanitariniuose mazguose. Įvertinęs Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatytus reikalavimus sanitarinio mazgo įrengimui, teismas pažymėjo, kad Kauno TI atsiliepime nurodė, jog visose Kauno TI kamerose sanitariniai mazgai nuo bendros erdvės atitverti metaline sienele, kurios aukštis 2,1 metro, praėjimas atitvertas durimis, veikia ištraukiamoji ventiliacija, o šias aplinkybes patvirtino pateikta fotografija.

14. Įvertinęs Kauno TI atsiliepimo argumentus dėl maitinimo organizavimo Kauno TI, į bylą pateiktus Kauno valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atlikto patikrinimo aktą, Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimų centro tyrimų protokolus, teismas darė išvadą, kad dienos patiekalų energetinė vertė atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus, pažeidimų nebuvo užfiksuota. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo maisto buvo abstraktūs ir visiškai neindividualizuoti, todėl juo atmetė kaip nepagrįstus.

15. Atsižvelgdamas į LVAT ir EŽTT formuojamą praktiką, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, teismas likusių pareiškėjo ir atsakovo argumentų plačiau neanalizavo, nes jie, teismo vertinimu, buvo teisiškai nereikšmingi kilusiam ginčui išspręsti.

16. Įvertinęs aukščiau išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, teismas konstatavo, jog pareiškėjas buvo laikomas Kauno TI pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad visą ginčo laikotarpį nebuvo tinkamai vykdoma parazitų kontrolė, ir patyrė neturtinę žalą.

17. Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas akcentavo, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Byloje nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis. Šios aplinkybės leido teismui daryti išvadą, jog pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nebuvo tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodoma suma. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad šiuo atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

III. 18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

18.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas jokiais teisiniais argumentais, subjektyvus, šališkas, neišnagrinėtos faktinės aplinkybės, nukrypta nuo EŽTT praktikos. Teismas nenagrinėjo bylos iš esmės. Tokio pobūdžio byloje įrodinėjimo našta tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai, todėl Kauno TI teigiant apie neteisėtų veiksmų nebuvimą, tenka pareigia šiuos teiginius pagrįsti. Tai, kad teismas konstatavo pažeidimą, tačiau pareiškėjui nepriteisė neturtinės žalos, pareiškėją diskriminavo, nes teismai dėl netinkamų kalinimo sąlygų asmenims priteisia neturtinės žalos atlyginimą. Teismas buvo šališkas. Kauno TI pareiškėjo teises pažeidinėjo sąmoningai, tyčia, todėl mažinti skunde reikalaujamos neturtinės žalos dydžio nebuvo teisinio pagrindo.

18.2. Teismui turi būti žinomas Higienos normos HN 134:2015 reikalavimas, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, valstybė turi užtikrinti, kad kalinami asmenys būtų laikomi orumą užtikrinančiomis ir humaniškomis sąlygomis.

18.3. Cituodamas EŽTT ir LVAT praktiką panašaus pobūdžio bylose, pareiškėjas nurodo šiose bylose kitiems pareiškėjams priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžius ir teigia, kad buvo laikomas analogiškomis sąlygomis, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą yra pagrįstas ir proporcingas. Kauno TI teismui sąmoningai pateikė melagingą informaciją, siekdamas suklaidinti teismą ir vengdamas atsakomybės, todėl turi būti išreikalauta informacija apie tarnautojus, parengusius atsiliepimą į M. R. skundą.

19. Pareiškėjas 2019 m. liepos 8 d. pateikė atsikirtimus į Kauno TI, atstovaujančio Lietuvos valstybei, atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuose, nurodo, kad atsakovas 2018 m. rugpjūčio 29 d. pažymoje dėl pareiškėjo laikymo sąlygų pateikė melagingus duomenis, t. y. nurodė informaciją apie A. L., neteisingą su pareiškėju kamerose buvusių asmenų skaičių, pareiškėjo skundai, pateikti raštu ir žodžiu, Kauno TI nebuvo registruojami ir nagrinėjami, nebuvo išduodami valymo reikmenys, reiškia argumentus dėl neturtinės žalos dydžio įvertinimo, kamerų ploto, reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui.

20. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir nurodo, kad Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nekonkretūs, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo ne teisės taikymo ar įrodymų vertinimo klaidas, o cituoja teismų praktiką bylose, kuriose nebuvo sprendžiami analogiški klausimai ir reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindžia subjektyviu šios praktikos vertinimu. Teismas, konstatavęs higienos reikalavimų pažeidimą, pagrįstai sprendė, kad pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija ir tai atitinka LVAT praktiką. Kauno TI vykdoma kenkėjų kontrolė, sudaroma ir vedama reikiama dokumentacija. Byloje nenustatytos aplinkybės, jų nenurodyta ir apeliaciniame skunde, dėl kurių galėtų būti panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo (suėmimo) sąlygų Kauno TI nuo 2016 m. lapkričio 10 d. iki 2018 m. birželio 14 d.

22. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas buvo pažeista tuo aspektu, jog ginčo laikotarpiu Kauno TI gyvenamosiose kamerose neužtikrino nariuotakojų ir kitų kenkėjų kontrolės. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pinigais atmetė. Pareiškėjas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti ir priteisti pareiškėjui 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės bylos nenagrinėjo, sprendimas nepagrįstas jokiais teisiniais argumentais, subjektyvus, šališkas, neišnagrinėtos faktinės aplinkybės, nukrypta nuo EŽTT praktikos. Teismas pažeidė įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles tokio pobūdžio bylose ir rėmėsi melagingais Kauno TI pateiktais duomenimis.

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą akcentuota, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

24. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

25. Pareiškėjas 2019 m. liepos 8 d. pateikė atsikirtimą į Kauno TI, atstovaujančio Lietuvos valstybei, atsiliepimą į apeliacinį skundą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 132 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami LVAT. ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. ABTĮ normos, reguliuojančios bylų nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, neįtvirtina galimybės suinteresuotai šaliai tikslinti priimtą apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, todėl pareiškėjo atsikirtimas dėl Kauno TI atsiliepimo į apeliacinį skundą nelaikytinas pareiškėjo apeliacinio skundo dalimi ir jame nurodyti argumentai nenagrinėjami.

26. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad teismas bylos iš esmės nenagrinėjo ir priėmė faktais ir teisės normomis nepagrįstą sprendimą, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

27. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, susijusius su pareiškėjo kalinimo sąlygomis, detaliai išnagrinėtos pareiškėjo pretenzijos dėl kalinimo sąlygų. Tai, kad teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais bei nagrinėjamą ginčą reglamentuojančiomis teisės normomis nepagrįstą išvadą.

28. Nors pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės tokio pobūdžio bylose ir Kauno TI turėjo pagrįsti, kad neatliko neteisėtų veiksmų, tačiau teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka. Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš netinkamų jo suėmimo sąlygų Kauno TI. Pareiškėjas tvirtino, kad buvo laikomas perpildytose kamerose, nebuvo kopėčių dviaukščiame gulte, kamerose buvo drėgna, trūko gryno oro, nebuvo ventiliacijos, buvo pelėsio, vorų, sanitarinis mazgas neturėjo atskiros vėdinimo sistemos, pareiškėjas per trumpai galėjo pasivaikščioti gryname ore, maistas buvo dalinamas pažeidžiant higienos ir saugos reikalavimus ir dėl šių pažeidimų prašė atlyginti neturtinę žalą. Įvertinusi bylą įrodymų pakankamumo aspektu, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo atstovas pateikė pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinamas teisės aktuose nustatytas minimalus plotas, kameros atitiko esminius higienos reikalavimus, sanitarinis mazgas buvo pakankamai izoliuotas nuo likusio ploto ir turėjo atskirą vėdinimo sistemą, Kauno TI laikomų asmenų maitinimo organizavimas yra kontroliuojamas ir įstaigos vidinėmis priemonėmis, ir kitų viešojo administravimo subjektų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde konkrečiai nenurodė, kurių jo išvardintų pažeidimų Kauno TI pateikti argumentai ir įrodymai nepaneigė. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl netinkamo gulto, maitinimo, kamerų būklės buvo abstraktūs ir nedetalizuoti, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo atmesti.

29. Dėl teismo šališkumo pažymėtina, jog visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., LVAT 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011). Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo šališkumą, teisėjų kolegijos vertinimu, sieja su tuo, kad teismas nepagrįstai atmetė skundo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, t. y. atsakovas teismo šališkumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla, tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., LVAT 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018). Be to, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendimu dalį pareiškėjo skundo reikalavimų atmetė, savaime nereiškia, jog teisėja byloje buvo šališka. Taigi, įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas.

30. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė melagingus duomenis. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde pats nurodo su ginču nesusijusį asmenį (M. R.), tačiau visiškai nedetalizuoja, kurie pateikti duomenys neatitiko buvusios faktinės situacijos ir niekaip šių teiginių negrindžia. Iš bylos medžiagos matyti, kad Kauno TI atsiliepimo priede, kuriame atsakovas pirmosios instancijos teismui teikė duomenis apie gyvenamąsias kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus ir buvusių asmenų skaičių, ir buvo šiame dokumente nurodęs su byla nesusijusį asmenį, tačiau pirmosios instancijos teismo nurodymu dėl šios klaidos pateikė paaiškinimus ir Kauno TI kamerų plotus patikslino (I t., b. l. 98, 151–159). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti Kauno TI pateiktais oficialiais duomenimis ir juos vertinti kitaip, nei įvertino pirmosios instancijos teismas.

31. Dėl pareiškėjo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas turėjo jam priteisti 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

32. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

33. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu Kauno TI neužtikrino teisės aktų reikalavimų atitinkančių pareiškėjo suėmimo sąlygų, nes, teismo vertinimu, kamerose nebuvo vykdoma kenkėjų kontrolė ir naikinimas, o spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo higienos reikalavimų pažeidimo atveju, teismas nurodė, kad pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.

34. Vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017 ir kt. ), arba žalos padarymo faktas tokiu pažeidimu apskritai nekonstatuojamas ir skundas atmetamas (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-525/2017).

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi konstatuoto pažeidimo pobūdį, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Pabrėžtina, kad pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais. Byloje taip pat nėra jokio pagrindo išvadai, kad nustatytas pažeidimas pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Todėl pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra proporcinga pareiškėjo teisių gynybos forma.

36. Nepripažintini pagrįstais pareiškėjo argumentai, kad jam turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, nes pareiškėjo įvertinta patirta neturtinė žala, jo teigimu, atitinka EŽTT priteisiamas sumas kaip kompensaciją dėl bausmės (suėmimo) vykdymo pažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją. Šiuo atveju pažymėtina, kad kiekvieno asmens patiriama žala dėl netinkamų kalinimo (suėmimo) sąlygų yra individualaus vertinimo dalykas, o pareiškėjo skunde nurodytas neturtinės žalos dydis teismo nesaisto. Pareiškėjo tvirtinimas, kad asmenims analogiškais atvejais buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepagrįstas jokiais įrodymais, o apeliaciniame skunde cituotos teismų procesinių sprendimų ištraukos nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo ir kitų, jo nurodomų asmenų suėmimo sąlygos buvo labai panašios ir teigti, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos analogiško pobūdžio bylose.

37. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rytis Krasauskas

Dalia Višinskienė