e45345c9-91c4-4257-9727-e3bb5f78a272 · Vilniaus apygardos teismas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-178-891/2018Teisminio proceso Nr. 1-01-1-15606-2017-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.2.1; 1.1.8.1.1; 2.4.6.6.3 (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U O S P R E N D I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2018 m. kovo 1 d.Vilnius Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Jurgitos Kolyčienės, Lauretos Ulbienės,sekretoriaujant Živilei Osipovai,dalyvaujant prokurorei Loretai Martinaitytei,nuteistajam A.

J. ir jo gynėjai advokatei Jolantai Teresei Litvinskienei,vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo A. J. (toliau – apeliantas) apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 3 (trijų) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį tęsti darbÄ bausmės atlikimo metu ir neatlygintinai iÅ¡dirbti 20 valandų sveikatos priežiÅ«ros, globos ir rÅ«pybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rÅ«pinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis BK 722 straipsniu A. J. įpareigotas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės A. J. nuteistas už tai, kad 2017 m. balandžio 1 d., apie 20 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), buitinio konflikto su sugyventine I. P. metu, mažametės dukros G. J., gim. (duomenys neskelbtini), akivaizdoje, tyčia, panaudodamas fizinį smurtÄ artimoje aplinkoje, smaugė nukentėjusiÄ jÄ I.

P. už kaklo bei pargriovė jÄ ant grindų, tuo sukeldamas pastarajai fizinį skausmÄ . II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių praÅ¡ymai Apeliaciniu skundu A. J. praÅ¡o panaikinti 2017 m. gruodžio 14 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo apkaltinamÄ jį nuosprendį ir jį iÅ¡teisinti.Apeliantas nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisingas. Jis priimtas nesigilinant į visas reikÅ¡mę bylai turinčias aplinkybes, neiÅ¡sklaidžius abejonių tarp įrodymų. Ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta procesinių klaidų, kurios turėjo įtakos tolimesniam tyrimui ir bylos nagrinėjimui.

Pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavimo apelianto veiksmus. Taip pat nukentėjusiosios ir liudininkų parodymai byloje nėra nuoseklÅ«s, keliantys abejones. A. J. teigia, kad po grubių nukentėjusiosios veiksmų, kaltinamasis paėmė vaikÄ deÅ¡ine ranka, nusukęs veidu į kitÄ pusę ir pastÅ«mė nukentėjusiÄ jÄ kaire ranka. Tai nebuvo puolimo veiksmas, kaltinamasis neturėjo jokių ketinimų nukentėjusiÄ jÄ Å¾aloti ar sukelti jai skausmÄ . Skunde sutinka, kad pastÅ«mus nukentėjusiÄ jÄ už kaklo ji galėjo pajusti nemalonius pojūčius, tačiau, kad jie galėtų bÅ«ti laikomi fizinio skausmo sukėlimu baudžiamÄ ja prasme, apelianto nuomone, vienareikÅ¡mės iÅ¡vados daryti negalima.

Po įvykusio konflikto nukentėjusioji nenurodė, kad jai skauda, ar ji jaučia skausmÄ , atsisakė medicininės pagalbos. Apelianto veiksmai buvo visiÅ¡kai adekvati ir nepavojinga reakcija, kuri neturi nusikalstamai veikai bÅ«dingų požymių, todėl negali bÅ«ti kvalifikuojami pagal baudžiamÄ jį kodeksÄ .Apeliantas nurodo, kad atsižvelgiant į Å¡ioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, taip pat vadovaujantis aktualia teismų praktika, objektyvių ir neginčijamų duomenų apie tai, kad jis tyčia sukėlė fizinį skausmÄ savo sugyventinei I.

P. nenustatyta. Pažymi, kad jų Å¡eima nėra asociali, nėra rizikos grupėje ar kokioje nors įskaitoje socialinėse įstaigose. Toks scenarijus, kai neblaivus tėvas agresyviai parverčia vaiko mamÄ ant žemės vaiko akivaizdoje, iÅ¡ niekur nieko, siekdamas tyčia jÄ sužaloti yra sunkiai suvokiamas normalioje Å¡eimoje. IÅ¡ bylos duomenų aiÅ¡kiai matyti, kad Å¡is scenarijus visiÅ¡kai neatitinka tikrųjų įvykių. PrieÅ¡ingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, apeliantas įvykio vakarÄ buvo blaivus, ramus ir nekonfliktiÅ¡kas.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus buvo Å¡aliÅ¡kas, kadangi visus įrodymus vertino nukentėjusiosios naudai. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi Å¡aliÅ¡kais ir prieÅ¡taringais nukentėjusiosios ir jos mamos (G. U.) parodymais. Atkreipia dėmesį į tai, kad jis su nukentėjusiosios mama nebendrauja, nepageidauja jos matyti savo namuose, kuomet pats juos yra, dėl to ji jaučia nuoskaudas ir neigiamus jausmus apelianto atžvilgiu. Taip pat teigia, kad liudytojas E. M. atvykęs į įvykio vietÄ jam liepė tylėti, neužfiksavo nei apelianto, nei nukentėjusiosios sužalojimų schemoje, kas yra aplaidus policijos pareigÅ«no darbas, turėjęs lemtingos įtakos tolimesniems įvykiams tyrime ir bylos nagrinėjime.Skunde apeliantas nesutinka su jam paskirta bausme.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę neįvertino to, kad jis nėra anksčiau teistas, nuolat dirbantis, yra pastovus, rūpinasi vaiko išlaikymu ir beveik visus tris metus buvo vienintelis šeimos pajamų šaltinis, skirdamas absoliučiai visas pajamas vien tik šeimai. Nėra jokio pagrindo manyti, kad apeliantas yra agresyvus ar pavojingas, atvirkščiai, jis yra nuolatos aktyvioje socialinėje aplinkoje. Taip pat aktyviai dalyvauja duodamas parodymus ir bendradarbiauja su visomis teisėsaugos institucijomis.

Teigia, kad teismas nepakankamai įvertino jo gyvenimo aplinkybes ir sudėtingÄ Å¡eiminę padėtį. Apeliantui apribota laisvė, įpareigojant rÅ«pintis žmonėmis, kuriems reikalinga pagalba, dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje, ne tik negerintų esamos ir taip sudėtingos situacijos tarp jo ir nukentėjusiosios, bet ir negrįžtamai pablogintų jo socialinį statusÄ , ateities perspektyvas ir tiesiogiai atsilieptų jo paties ir jo vaiko gerovei.Atsiliepimų į apeliacinį skundÄ negauta.Teismo posėdžio metu A.

J. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundÄ patenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundÄ atmesti. III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir iÅ¡vados A. J. apeliacinis skundas tenkintinas iÅ¡ dalies.Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylÄ tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. IÅ¡ pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nusikalstamos veikos kvalifikavimu, įrodymų vertinimu ir paskirta bausme.Kolegija, patikrinusi skundžiamÄ nuosprendį bei pateiktÄ apeliacinį skundÄ , konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punkto pagrindu, kadangi nuosprendyje iÅ¡dėstytos teismo iÅ¡vados neatitinka bylos aplinkybių bei neteisingai paskirta bausmė.Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir įrodymų vertinimoApeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo jo veiksmus.

Kaip matyti iÅ¡ skundžiamo nuosprendžio, apeliantas yra nuteistas už tai, kad buitinio konflikto su sugyventine I. P. metu, mažametės dukros akivaizdoje, tyčia, panaudodamas fizinį smurtÄ artimoje aplinkoje, smaugė nukentėjusiÄ jÄ už kaklo bei pargriovė jÄ ant grindų, tuo sukeldamas pastarajai fizinį skausmÄ . Kolegija, patikrinusi skundžiamÄ nuosprendį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo nuteistojo veiksmus, tačiau netinkamai nustatė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes.Pažymėtina, kad BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota nusikalstamos veikos sudėtis; kvalifikuojamieji požymiai apibÅ«dina nukentėjusįjį asmenį (Å¡eimos narys ar artimasis giminaitis).

Pagal BK 248 straipsnio 1 dalį artimieji giminaičiai yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai. Pagal Å¡io straipsnio 2 dalį nusikaltimÄ padariusio asmens Å¡eimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimÄ padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimÄ padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai. Nagrinėjamu atveju kolegija neabejoja, kad nukentėjusioji I.

P. atitinka BK 248 straipsnio 1 dalyje įtvirtintÄ Å¡eimos nario sÄ vokÄ , kadangi kaip nurodo pats apeliantas, jie kartu gyveno ir vedė bendrÄ Å«kį, augino bendrÄ vaikÄ . Ä®vertinus tai, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos kvalifikuojančius požymius.Atsakant į apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad BK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatÄ . Objektyviai jis pasireiÅ¡kia fizinio smurto prieÅ¡ asmenį naudojimu (muÅ¡imu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryÅ¡iu tarp veikos ir padarinių.

Nagrinėjamu atveju pagrįstai nustatyta, kad apeliantas naudojo fizinį smurtÄ prieÅ¡ nukentėjusiÄ jÄ , dėl ko ji patyrė fizinį skausmÄ . Apelianto panaudotas fizinis smurtas yra tiesioginiame priežastiniame ryÅ¡yje su kilusiais padariniais – fizinio skausmo sukėlimu nukentėjusiajai. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad apelianto naudotas fizinis smurtas pasireiÅ¡kė nukentėjusiosios smaugimu, tačiau kolegija patikrinusi baudžiamojoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad Å¡i veikos aplinkybė yra tikslintina.

Kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvių kalbos žodynu, smaugti reiÅ¡kia varžyti kvėpavimÄ , dusinti (http://www.lkz.lt/Visas. asp?zodis=smaugti&lns=-1&les=-1). Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji parodė, kad apeliantas jos nesmaugė, nedusino, bet suėmęs už kaklo iÅ¡stÅ«mė iÅ¡ vonios kambario, kas sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmÄ (t. 1, b. l. 20,148-149). Ä®vertinus tai, darytina iÅ¡vada, kad apelianto naudojamas fizinis smurtas pasireiÅ¡kė sugriebimu už kaklo ir stÅ«mimu, dėl ko nukentėjusioji nukrito ir patyrė fizinį skausmÄ .

Kolegija, pažymi, kad kaltinimo aplinkybės pakeitimas nekeičia nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir neÅ¡velnina apelianto teisinės padėties.Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra vertinama apelianto tyčia, tačiau sutiktina, kad ji nėra pakankamai atskleista. Pažymėtina, kad Å¡io nusikaltimo subjektyvioji pusė gali pasireikÅ¡ti – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant Å¡ių konkrečių padarinių, bet sÄ moningai leidžiant jiems atsirasti.

Kolegijos vertinimu, apeliantas nusikalstamÄ veikÄ padarė netiesiogine tyčia, t. y. numatė, kad sugriebdamas už kaklo ir pastumdamas nukentėjusiÄ jÄ gali jai sukelti fizinį skausmÄ , ir nors Å¡ių padarinių nesiekė, tačiau sÄ moningai leido jiems atsirasti. Apeliantas naudodamas fizinį smurtÄ buvo abejingas kilsiantiems padariniams, jų nekonkretizavo, dėl ko jį tenkino bet kokie padariniai.Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apelianto skunde pateikiamas jo veiksmų ir kilusių padarinių vertinimas yra pareiÅ¡kėjo subjektyvi nuomonė, kuri yra motyvuotai paneigta baudžiamojoje byloje iÅ¡tirtų ir įvertintų įrodymų visetu.

Kolegija pažymi, kad sugriebiant asmenį už gyvybiÅ¡kai svarbios vietos, Å¡iuo atveju kaklo ir veikiant Å¡iÄ kÅ«no dalį fizine jėga, gali kilti itin sunkÅ«s padariniai. Vien tai, kad nukentėjusioji po patirto fizinio smurto nesikreipė į gydymo įstaigÄ , nereiÅ¡kia, kad ji įvykio metu nejautė fizinio skausmo. Pažymėtina, kad nukentėjusiosios patirto fizinio smurto žymės ant jos kÅ«no buvo pastebimos kurį laikÄ po įvykusių konflikto, kas suponuoja, kad fizinis poveikis į nukentėjusiosios kÅ«nÄ buvo pakankamai intensyvus.

Å ios aplinkybės yra užfiksuotos liudytojų parodymuose, policijos pareigÅ«no tarnybiniame praneÅ¡ime. Ä®vertinus tai, konstatuotina, kad apelianto naudotas fizinis smurtas buvo pakankamai stiprus, kad sukeltų nukentėjusiajai fizinį skausmÄ . Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįrodė, kad jis padarė jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ , teigia, kad nuosprendis yra pagrįstas tik Å¡aliÅ¡kų liudytojų parodymais, visos aplinkybės vertinamos iÅ¡imtinai nukentėjusiosios naudai, dėl ko pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstÄ nuosprendį.

Kolegija, patikrinusi skundžiamÄ nuosprendį, konstatuoja, kad nors A. J. savo kaltę neigia, jo kaltė neginčijamai įrodyta vieÅ¡ame teismo posėdyje iÅ¡tirtų ir įvertintų įrodymų visetu. Pažymėtina, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Taigi teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieÅ¡taravimų paÅ¡alinimu ir savo sprendimų argumentavimu.

Vidinis įsitikinimas – tai ne iÅ¡ankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta iÅ¡vada, kuri padaroma iÅ¡ surinktų įrodymų, kada iÅ¡nagrinėjami reikÅ¡mingi faktai, iÅ¡keliamos ir iÅ¡tiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.Pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, savo sprendimÄ grindė įvertinęs visus vieÅ¡ame teismo posėdyje iÅ¡tirtus įrodymus, juos lygindamas tarpusavyje, nei vienam įrodymui nesuteikė didesnės reikÅ¡mės. Kolegija patikrinusi skundžiamÄ nuosprendį abejoti pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, pagrindo neturi.

Kaip matyti iÅ¡ skundžiamo nuosprendžio, nukentėjusioji viso proceso metu davė nuoseklius parodymus apie esmines įvykio aplinkybes. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji nurodė, kad tarp jos ir apelianto įvyko konfliktas, kurio metu A. J. sugriebė jÄ už kaklo ir iÅ¡stÅ«mė iÅ¡ vonios kambario. Å iÄ Ä¯vykių versijÄ patvirtino apeliantas bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (t. 1, b. l. 147) ir pateiktame apeliaciniame skunde (t. 2, b. l. 3).

Taip pat Å¡ios aplinkybės nustatytos ir kitų liudytojų parodymuose. Kaip matyti iÅ¡ E. M. tarnybinio praneÅ¡imo (t. 1, b. l. 18, 19), atvykus į įvykio vietÄ buvo užfiksuoti paraudimai ant nukentėjusiosios kaklo, Å¡ias aplinkybes jis patvirtino ir bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Liudytoja G. U. bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme taip pat patvirtino kad matė ant nukentėjusiosios kaklo paraudamus. Atsakant į skundo argumentus, kolegija pažymi, kad byloje nėra nustatyta jokių objektyvių aplinkybių, kurių pagrindu bÅ«tų galima teigti, kad apklausti liudytojai bÅ«tų suinteresuoti bylos baigtimi ar norėtų apkalbėti apeliantÄ .

Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡tyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė teisines iÅ¡vadas, kurios yra nepalankios apeliantui, savaime nereiÅ¡kia, kad buvo netinkamai vertinami įrodymai ir pažeistos BPK įtvirtintos įrodymų vertinimo taisyklės.Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas tiek bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde, nurodo aplinkybes susijusias su jo Å¡eimine padėtimi, ankstesniais apelianto ir nukentėjusios santykiais, gyvenime patirtais sunkiais iÅ¡gyvenimais.

Kolegijos vertinimu, Å¡ios aplinkybės yra svarbios charakterizuojant apelianto asmenybę bei skiriant bausmę, tačiau jos neturi jokios reikÅ¡mės kvalifikuojant apelianto padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ . Pažymėtina, kad apeliantas pažeidė baudžiamojo įstatymo saugomÄ gėrį – asmens sveikatÄ , panaudodamas fizinį smurtÄ prieÅ¡ nukentėjusiÄ jÄ . BÅ«tent už Å¡iuos neteisėtus veiksmus apeliantas yra nuteistas. Tai, kad konfliktas tarp nukentėjusiosios ir apelianto kilo dėl įtemptos Å¡eiminės situacijos, nesuteikia teisės naudoti prieÅ¡ kitÄ asmenį fizinį smurtÄ ir niekaip nepateisina tokių veiksmų.Dėl paskirtos bausmėsApeliantas skunde nesutinka su jam paskirta bausme.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė bausmę neatsižvelgęs į apelianto praeitį, o paskirti įpareigojimai negrįžtamai pablogintų jo socialinį statusÄ . Kolegija, patikrinusi skundžiamÄ nuosprendį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas apeliantui bausmę ir nustatydamas privalomus įpareigojimus, nepakankamai įvertino visas bausmės skyrimui reikÅ¡mingas aplinkybes.Kolegija pažymi, kad apeliantas yra nuteistas už nesunkaus nusikaltimo padarymÄ . Už Å¡io nusikaltimo padarymÄ asmeniui galima skirti viešųjų darbų bausmę, laisvės apribojimÄ , areÅ¡tÄ arba terminuotÄ laisvės atėmimÄ .

Kaip matyti iÅ¡ skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, teigiamai įvertinęs apelianto asmenybę, nustatė minimalų laisvės apribojimÄ terminÄ (3 mėnesius), kas yra pati Å¡velniausia iÅ¡ skirtinų bausmių už nusikaltimÄ , numatytÄ BK 140 straipsnio 2 dalyje.Kolegija pažymi, kad bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iÅ¡ svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Å io straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formÄ ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadijÄ , kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.Kaip matyti iÅ¡ skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę nepakankamai įvertino tiek apeliantÄ charakterizuojančias aplinkybes, tiek padaryto nusikaltimo pobÅ«dį ir pavojingumÄ .

Pagrįstai nustatyta, kad apeliantas praeityje yra neteistas, tačiau daug kartų baustas administracine tvarka. Kolegija sutinka, kad apeliantas gyvenime yra patyręs daug skaudžių iÅ¡gyvenimų, atsakingai rÅ«pinosi savo mažamečiu vaiku, nuolat dirbo ir iÅ¡laikė savo Å¡eimÄ . Pirmosios instancijos teismas, apeliantui skirdamas privalomus įpareigojimus tinkamai neatsižvelgė į Å¡ias aplinkybės. Kolegijos vertinimu, apeliantas yra charakterizuojamas teigiamai, nuolat dirba, iÅ¡laiko savo mažametį vaikÄ , todėl pirmosios instancijos paskirtas įpareigojimas neatlygintinai iÅ¡dirbti 20 valandų sveikatos priežiÅ«ros, globos ir rÅ«pybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rÅ«pinasi neįgaliais, nusenusiais ar kt. asmenims, yra perteklinis ir niekaip teigiamai nepaveiks apelianto.

Konstatuotina, kad įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje bei tęsti darbÄ yra pakankamos priemones įgyvendinti bausmės tikslus, numatytus BK 41 straipsnio 2 dalyje.Ä®vertinus visa tai, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 14 d. nuosprendis yra keistinas BPK 328 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punkto pagrindu. Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punkto,n u s p r e n d ž i a :A.

J. skundÄ tenkinti iÅ¡ dalies ir pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 14 d. nuosprendį: - nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje nurodytÄ kaltinimo aplinkybę, kad A. J. smaugė nukentėjusiÄ jÄ I. P., pakeisti aplinkybe, kad A. J. sugriebė nukentėjusiÄ jÄ Ä®. P. už kaklo;- panaikinti įpareigojimÄ neatlygintinai iÅ¡dirbti 20 valandų sveikatos priežiÅ«ros, globos ir rÅ«pybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rÅ«pinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais asmenims, kuriems reikalinga pagalba.KitÄ nuosprendžio dalį palikti nepakeistÄ .

Teisėjai                          Arūnas Budrys              Jurgita Kolyčienė              Laureta Ulbienė