2017-11-24 Nr. AB-21832-3-61-3-03983-2013-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1274-1062/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03983-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovams Specialiajai priešgaisrinei gelbėjimo valdybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Specialiosios priešgaisrinės gelbėjimo valdybos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. P. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas jam solidariai iš atsakovų Specialiosios priešgaisrinės gelbėjimo valdybos (toliau – ir Valdyba) bei Lietuvos valstybės, atstovaujamos Specialiosios priešgaisrinės gelbėjimo valdybos, priteisti nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. neišmokėtą 11 206,1 Lt valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalį.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2008 m. sausio 9 d. dirbo valstybės tarnautoju Specialiojoje priešgaisrinėje gelbėjimo valdyboje. Nuo 2008 m. sausio 9 d. jis buvo paskirtas į Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Specialiosios priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Turto valdymo ir atnaujinimo skyriaus vedėjo (A lygis, 12 kategorija) pareigas, suteikiant trečią kvalifikacinę klasę, o nuo 2008 m. balandžio 17 d. R. P. ėjo Valdybos Turto valdymo skyriaus vedėjo (A lygis, 12 kategorija) pareigas. Pareiškėjui 2012 m. vasario 1 d. buvo suteikta antra kvalifikacinė klasė. Nuo 2012 m. rugpjūčio 7 d. jis buvo perkeltas į Valdybos Turto valdymo skyriaus vedėjo (A lygis, 13 kategorija) pareigas bei suteikta antra kvalifikacinė klasė.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimui 2009 m. liepos 17 d. priėmus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimus, nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo sumažinti 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai bei priedai už kvalifikacines klases. Akcentavo, kad šis valstybės tarnautojų darbo užmokesčio sumažinimas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl pareiškėjui nepagrįstai nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo sumažinta ir dėl to neteisėtai neišmokėta valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalis.

4. Teismo posėdyje R. P. palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

5. Atsakovai Specialioji priešgaisrinė gelbėjimo valdyba ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Specialiosios priešgaisrinės gelbėjimo valdybos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė priimant sprendimą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies R. P. priteisimo, atsižvelgti į tai, kad Valdyba neturi papildomai skirtų valstybės biudžeto asignavimų, ir atidėti teismo sprendimo vykdymą.

6. Atsakovai pripažino, kad taikant iki 2013 m. spalio 1 d. galiojusias Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, pareiškėjui buvo sumokėtas ne visas priklausantis darbo užmokestis, todėl nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. jam nebuvo išmokėta 11 206,1 Lt darbo užmokesčio dalis.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 3 d. sprendimu pareiškėjo R. P. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Specialiosios priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas 2008 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. TE–17 nuo 2008 m. sausio 9 d. paskyrė pareiškėją į Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Specialiosios priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Turto valdymo ir atnaujinimo skyriaus vedėjo (karjeros valstybės tarnautojo, A lygis, 12 kategorija) pareigas, suteikiant trečią kvalifikacinę klasę. Valdybos viršininkas 2008 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. TE–47 nustatė, kad nuo 2008 m. balandžio 17 d. R. P. eina Valdybos Turto valdymo skyriaus vedėjo (A lygis, 12 kategorija) pareigas. Valdyba 2012 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. TE-2 suteikė pareiškėjui antrą kvalifikacinę klasę, o 2012 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. TE–49 nuo 2013 m. rugpjūčio 7 d. perkėlė R. P. į Valdybos Turto valdymo skyriaus vedėjo (karjeros valstybės tarnautojo, A lygis, 13 kategorija) pareigas. Valdybos 2013 m. rugsėjo 24 d. pažymos Nr. 16–68, Nr. 16–69, Nr. 16–70, Nr. 16–71 ir 2013 m. rugsėjo 30 d. pažyma Nr. 16–96 apie nepriskaičiuotą darbo užmokestį patvirtina, kad pareiškėjui nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. nebuvo išmokėta 11 206,1 Lt darbo užmokesčio dalis.

9. Nagrinėdamas ginčą, teismas vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 23–25 straipsniais ir šio įstatymo 1 priede įtvirtintu teisiniu reglamentavimu bei jo pakeitimais.

10. Teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacines klases sumažinimas buvo nepagrįstas, kadangi tokiu teisiniu reglamentavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2013 m. spalio 1 d. 2013 m. liepos 1 d. nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad įstatymų leidėjui iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.

11. Teismas pažymėjo, kad Seimas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo išaiškinimą, priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymą (toliau – Įgyvendinimo įstatymas), kuriame numatė nustatyti dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems už darbą buvo apmokama iš valstybės ar savivaldybės lėšų. Minėtą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą pateikti iš pradžių buvo numatyta iki 2014 m. gegužės 1 d., tačiau vėliau šis terminas buvo pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d.

12. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, jog Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijai, bei atkreipė dėmesį į tai, kad Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

13. Teismas, atsižvelgęs į paminėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymo nuostatas, sprendė, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. R. P. patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai – Valdybai – Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A602-669/2016, nuo kurios nėra pagrindo nukrypti.

III. 14. Pareiškėjas R. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 3 d. sprendimą ir jam iš Specialiosios priešgaisrinės gelbėjimo valdybos priteisti neišmokėtą 3 245,51 Eur darbo užmokesčio dalį.

15. Pareiškėjas paaiškina, kad teismas, priimdamas sprendimą atmesti jo skundą, rėmėsi teismų praktika administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A602-669/2016, tačiau neįvertino, kad analogiškose administracinėse bylose Nr. I-1587-142/2014, Nr. I-1581-789/2014, Nr. I-1969-789/2014 ir Nr. I-1573-142/2014 buvo priimti sprendimai išmokėti pareiškėjams neišmokėtas darbo užmokesčio dalis. Pažymi, kad teismas 2014 m. kovo 10 d. vykusiame teismo posėdyje jį informavo, kad administracinė byla yra stabdoma, o galutinis sprendimas buvo priimtas 2016 m. gegužės 3 d. R. P. nuomone, teisminė praktika šiose bylose buvo susiklosčiusi nagrinėjant analogiškas administracines bylas dar 2014 m., priimant pareiškėjams palankius sprendimus. Teigia, kad teismo sprendimas atmesti jo skundą kaip nepagrįstą pažeidžia lygiateisiškumo principą, pareiškėjo teisėtus lūkesčius gauti kompensaciją už neišmokėtą darbo užmokesčio (atlyginimo) dalį ir jį diskriminuoja kaip Lietuvos pilietį.

16. R. P. akcentuoja, kad jo 2013 m. rugsėjo 30 d. skundas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalių priteisimo pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas iki Grąžinimo įstatymo įsigaliojimo, administracinė byla buvo nepagrįstai stabdoma, o analogiškos administracinės bylos Nr. I-1587-142/2014, Nr. I-1581-789/2014, Nr. I-1969-789/2014 ir Nr. I-1573-142/2014 buvo nagrinėjamos iš esmės ir buvo priimami pareiškėjams palankūs sprendimai, nors skundai teismui buvo pateikti vienu metu. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas su teismo motyvu, kad nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga kompensuoti patirtus praradimus, nesutinka.

17. R. P. atkreipia dėmesį, kad ginti savo teisių dėl netinkamų kompensavimo dydžių negalėjo tol, kol pirmosios instancijos teismas nepriėmė galutinio sprendimo administracinėje byloje. Pažymi, kad dalyvaudamas 2016 m. gegužės 3 d. vykusiame teismo posėdyje, buvo paklaustas tik apie tai, ar žino, kad yra priimtas kompensavimo mechanizmas. Pareiškėjas tikėjosi, kad teismo sprendimas jam bus palankus, todėl argumentų dėl kompensavimo netinkamumo negalėjo pateikti. Gavęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, R. P. dėl pažymos apie grąžintiną neišmokėtą darbo užmokestį (atlyginimą) pateikimą kreipėsi į Valdybą ir iš šios institucijos parengtos pažymos sužinojo, kad jam grąžintiną sumą sudaro tik 1 072,03 Eur. Pareiškėjo nuomone, Gražinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir pažeidžia jo teises.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

19. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl pareiškėjui (karjeros valstybės tarnautojui) 2009–2013 m. dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad Lietuvos valstybė ginčo laikotarpiu pažeidė jo teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, todėl privalo išmokėti dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų nuostatų taikymo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą.

20. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą (Grąžinimo įstatymą), todėl nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo priteisti jam ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką.

21. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad Grąžinimo įstatymo nuostatos, pagal kurias jam iš dalies nėra kompensuojami praradimai, efektyviai neapgina pažeistų teisių ir prieštarauja Konstitucijai.

22. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 m. neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimuose konstatavo, jog dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti proporcingai mažinamas. Pareiškėjo pozicija, kad jam turi būti grąžinta visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, prieštarauja Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų bei 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo išaiškinimams.

23. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai patvirtina, kad nagrinėjant pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes (skundo pagrindas), kuriomis buvo grindžiami reikalavimai (skundo dalykas), išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su jo (karjeros valstybės tarnautojo) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, atsižvelgė į Grąžinimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota analogiškose bylose, kuriose buvo prašoma priteisti teismo sprendimu per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, vadovavosi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimuose ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktais išaiškinimais, įvertino visus pateiktus įrodymus. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo reikalavimus priteisti ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, netinkamai taikė materialiosios ar proceso teisės normas.

24. Nors apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti tik tam tikrai valstybės tarnautojų daliai ir taip buvo pažeistas proporcingumo principas, tačiau pažymėtina, kad šiuos argumentus Konstitucinis Teismas jau yra įvertinęs 2013 m. liepos 1 d. nutarime.

25. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas, be kita ko, pabrėžė, jog praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo turinio matyti, kad asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą, t. y. juose nėra nurodyta, kad būtent teismas turi nustatyti proporciją, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Taigi asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą.

26. Seimas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad apelianto patirtų neproporcingų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti apelianto patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi.

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjo reikalavimus priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose (žr., pvz., 2016 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-90-822/2016, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-552/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1653-575/2017 ir šiuose procesiniuose sprendimuose nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką). Pareiškėjo teisinė padėtis ar jo teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles. Aplinkybė, kad skundas pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas dar iki Grąžinimo įstatymo įsigaliojimo, nesudaro pagrindo išvadai jo nuostatų pareiškėjui netaikyti.

29. Atkreiptinas dėmesys, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, o ne pirmosios instancijos tesimai, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimuose, priimtuose administracinėse byloje Nr. I-1587-142/2014, Nr. I-1581-789/2014, Nr. I-1969-789/2014 ir Nr. I-1573-142/2014, nėra pagrindo vadovautis. Nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 10 d. nutartimi, kuria administracinė byla pagal jo skundą buvo sustabdyta, R. P. turėjo teisę ją skųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, tačiau šia teise jis nepasinaudojo. Teisėjų kolegija nenustatė, kad administracinė byla buvo sustabdyta nepagrįstai.

30. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, kelia abejones dėl Grąžinimo įstatymo ir jame įtvirtinto kompensavimo mechanizmo atitikties Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“.

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą yra suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Iš įstatymo formuluotės „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją, pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

32. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir nustatytas bylos faktines aplinkybes bei įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį ir byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, daro išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl apelianto iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikties Konstitucijai turi būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.

33. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatytų nekompensuojamos valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies (2 ir 4,5 procento) atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo mažintas ne visiems valstybės tarnautojams, todėl ir Grąžinimo įstatymas taikomas tik tiems asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas). Kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis, todėl taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę, asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama. Akcentuotina, kad kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1125-552/2016, 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2188-552/2016, 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1177-575/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1605/520/2017).

35. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas R. P. skundą, nustatė nagrinėjamam ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino byloje esančius įrodymus, materialinės teisės normas taikė teisingai, o netenkindamas pareiškėjo skundo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti, remiantis jo apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo 2016 m. gegužės 3 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o R. P. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė