2013-04-25 Nr. AB-1321-3-61-3-01717-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-642/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01717-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 21; 15.2.3.2; 59 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Stasio Gagio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovams Vilniaus pataisos namams, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. G. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–4) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Vilniaus pataisos namų (toliau – ir atsakovas) 2012 m. balandžio 20 d. raštą Nr. 11-29(08), trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – trečiasis suinteresuotas asmuo, Kalėjimų departamentas) 2012 m. birželio 4 d. raštą Nr. 2S-2357 ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 10 000 Lt neturtinės žalos, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 75, 76).

Pareiškėjas nurodė, kad 2010 m. gegužės mėn. buvo etapuotas į Vilniaus pataisos namus. Vilniaus pataisos namuose buvo paskirtas gyventi į gyvenamąją patalpą Nr. 414. Šios patalpos plotas yra apie 14 kv. m. Patalpoje gyveno 6 asmenys. Jam nebuvo užtikrintas priklausantis 3,1 kv. m gyvenamasis plotas. Dėl to patyrė neigiamus išgyvenimus, fizinį nepatogumą, diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą. Kelis kartus kreipėsi į psichiatrą. Buvo etapuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninės Psichiatrijos skyrių gydytis. Jautėsi pažemintas.

Tokios kalinimo sąlygos pažeidė jo subjektinę teisę būti neperpildytoje kameroje, atitinkančioje teisės normų reikalavimus. Kalint nežmoniškomis sąlygomis jam buvo padaryta neturtinė žala. Atsižvelgdamas į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, pažeidimo pasekmes, neturtinę žalą vertino 10 000 Lt. Dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis kreipėsi į Vilniaus pataisos namų direktorių. Vilniaus pataisos namų administracija, atsakydama į jo skundą, 2012 m. balandžio 20 d. raštu Nr. 11-29(08) pažeidimų nepripažino ir atsakomybės neprisiėmė.

Rašte melagingai nurodyta, kad nuteistųjų suskirstymo į būrius komisija, skirstydama nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, visada tikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų suskirstymo į patalpas kiekius bei stengiasi, kad būtų užtikrintas kiekvienam nuteistajam gyvenamasis plotas. Vilniaus pataisos namų administracija nurodė, kad nėra galimybės išsiaiškinti, kiek nuteistųjų nurodytu laikotarpiu gyveno patalpoje Nr. 414. Atvykus į Vilniaus pataisos namus asmuo paskiriamas gyventi į gyvenamąją patalpą. Jam skiriama sunumeruota lova.

Visi duomenys apie nuteistojo paskyrimą įvedami į duomenų bazę ir saugomi. Vilniaus pataisos namų administracija, norėdama išvengti atsakomybės, nesuteikia informacijos apie nuteistųjų paskirstymą. Vilniaus pataisos namų 2012 m. balandžio 20 d. atsakymą Nr. 11-29(08) apskundė Kalėjimų departamentui. Kalėjimų departamentas 2012 m. birželio 4 d. rašte Nr. 2S-2357 nurodė, kad Vilniaus pataisos namų administracija laikinai negali visiems nuteistiesiems suteikti minimalaus gyvenamojo ploto, tačiau visiems be išimties suteikiama atskira miegamoji vieta.

Be to, lokaliniuose sektoriuose nuteistiesiems nesuvaržoma judėjimo laisvė, o tai iš dalies kompensuoja gyvenamojo ploto trūkumą. Kadangi pataisos namuose lokaliniuose sektoriuose nesuvaržyta judėjimo laisvė, nuteistajam skirtina 3,1 kv. m gyvenamojo ploto, o asmeniui, patalpintam į kameros tipo patalpą, turi būti skirta ne mažesnis nei 3.6 kv. m plotas. Kalėjimų departamentas pripažino pažeistą jo (pareiškėjo) teisę, tačiau nurodė, kad nebuvo galimybės užtikrinti jo aprūpinimą priklausančiu gyvenamuoju plotu. Kalėjimų departamento atsakymas yra formalus, todėl turėtų būti panaikintas.

Atsakovai Vilniaus pataisos namai ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų (toliau – ir atsakovai), atsiliepimu į skundą (b. l. 34–35) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovai nurodė, kad šiuo metu nustatyti, kiek asmenų laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 20 d. iki 2011 m. rugsėjo 16 d. gyveno gyvenamojoje patalpoje Nr. 414, nėra įmanoma, nes tokie duomenys Vilniaus pataisos namuose nėra kaupiami. Pareiškėjas, turėdamas kokių nors nusiskundimų dėl gyvenimo sąlygų ar ploto gyvenamojoje patalpoje, galėjo bet kada kreiptis į Vilniaus pataisos namų administraciją tuo laikotarpiu, kol gyveno paminėtoje patalpoje, tačiau nei jis, nei kiti asmenys, gyvenę patalpoje Nr. 414, nesikreipė į administraciją su jokiais nusiskundimais. Administracija visada reaguoja į nuteistųjų nusiskundimus ir visas iškilusias problemas pagal galimybes stengiasi išspręsti kuo greičiau. Nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius ir visada stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktų numatytas gyvenamasis plotas. Šiuo metu dėl įkalinimo įstaigų visoje Lietuvoje perpildymo Vilniaus pataisos namų administracija ne visada gali visiems nuteistiesiems suteikti įstatymų nustatytą minimalų gyvenamąjį plotą. Tačiau visiems be išimties yra suteikiama atskira miegamoji vieta, o ne miego metu nuteistiesiems nėra varžoma judėjimo po įstaigos teritoriją laisvė. Nuteistieji gali laisvai judėti įstaigos teritorijoje, būti lauke, sporto salėje ar kitose laisvalaikiui skirtose patalpose. Net jeigu ir būtų nustatytas nedidelis vienam nuteistajam tekusio gyvenamojo ploto trūkumas jo gyvenamojoje patalpoje, šis neatitikimas negalėtų sąlygoti neturtinės žalos asmeniui atsiradimo, nes būti gyvenamojoje patalpoje nuteistajam privalu tik naktį, o tuomet jis miega savo lovoje. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl jam tariamai padarytos 10 000 Lt žalos, nepaaiškino, kaip apskaičiavo tariamos žalos dydį. Vilniaus pataisos namai savo veiksmais pareiškėjui jokios žalos nepadarė, veikė teisėtai, todėl jo prašymas dėl žalos atlyginimo turėtų būti atmestas. Vilniaus pataisos namų 2012 m. balandžio 20 d. raštas Nr. 11-29(08) yra informacinio pobūdžio atsakymas į pareiškėjo skundą, kuris nesukėlė pareiškėjui teisinių pasekmių. Atsakymas pateiktas laiku, jis yra išsamus, motyvuotas, nurodyta jo apskundimo tvarka, todėl nėra pagrindo šį raštą panaikinti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 15 d. sprendimu (b. l. 81–87) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas; kitą skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad byloje spręstinas ginčas dėl sprendimų – Vilniaus pataisos namų 2012 m. balandžio 20 d. rašto Nr. 11-29(08) ir Kalėjimų departamento 2012 m. birželio 4 d. rašto Nr. 2S-2357 – pagrįstumo ir teisėtumo. Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalimi, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, jog, sprendžiant pareiškėjo reikalavimų panaikinti ginčo sprendimus pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamų sprendimų, kurie laikytini viešojo administravimo aktais, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams.

Taip pat būtina įvertinti, ar nėra ABTĮ 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiami sprendimai turėtų būti panaikinti. Teismas vadovavosi ABTĮ 89 straipsniu. Atkreipė dėmesį, kad administravimo procedūra pagal pareiškėjo skundą Vilniaus pataisos namuose buvo pradėta ir sprendimas priimtas pagal jo 2012 m. balandžio 6 d. skundą Nr. 10-31 dėl jo laikymo sąlygų Vilniaus pataisos namuose nuo 2010 m. gegužės 20 d. iki 2011 m. rugsėjo 16 d. Kadangi pareiškėjas, kai vyko administravimo procedūra, bausmę atliko jau kitoje pataisos įstaigoje, todėl pagrįstai galima daryti išvadą, kad skundžiamas Vilniaus pataisos namų 2012 m. balandžio 20 d. sprendimas Nr. 11-29(08) pareiškėjui teisinių pasekmių nesukėlė, t. y. jam sprendimu nebuvo nustatytos nei naujos pareigos, nei teisės. Tiek Vilniaus pataisos namų 2012 m. balandžio 20 d. raštas Nr. 11-29(08), tiek ir Kalėjimų departamento 2012 m. birželio 4 d. raštas Nr. 2S-2357 atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nurodytus turinio reikalavimus – yra pagrįstas ir faktinėmis aplinkybėmis, ir teisės aktų normomis.

Remdamasis tuo, kas buvo išdėstyta, ir nenustatęs ABTĮ 89 straipsnyje nurodytų sprendimo panaikinimo pagrindų, teismas pareiškėjo reikalavimą dėl Vilniaus pataisos namų 2012 m. balandžio 20 d. rašto Nr. 11-29(08) ir Kalėjimų departamento 2012 m. birželio 4 d. rašto Nr. 2S-2357 panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą. Teismas, be to, nustatė, kad pareiškėjas prašo priteisti 10 000 Lt dydžio neturtinę žalą, kuri atsirado nuo 2010 m. gegužės 20 d. iki 2011 m. rugsėjo 9 d. bausmę atliekant Vilniaus pataisos namuose, kur jis su kitais penkiais nuteistaisiais buvo apgyvendintas patalpoje Nr. 4-414, kurios plotas 14,41 kv. m.

Teismas vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1, 4 dalimis. Pažymėjo, jog valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms:

1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.);

2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.);

3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismas taip pat vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, tai ne kartą yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009), ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą). Teismas rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija dėl kalinimo sąlygų (2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą);

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, kurioje aptartas neturtinės žalos įrodinėjimas. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nurodė, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, apgyvendinus jį per mažoje gyvenamojoje patalpoje, jis patyrė neigiamus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, pažeminimą, dėl to turėjo kreiptis į psichiatrą.

Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010), Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkto nuostatas. Pareiškėjo teigimu, visą buvimo Vilniaus pataisos namuose laiką jis su kitais penkiais nuteistaisiais gyveno patalpoje Nr. 414, kurios plotas tik 14,41 kv. m.

Taigi jam nebuvo užtikrintas būtinas gyvenamasis plotas (3,1 kv. m). Atsakovas, turėdamas galimybę pateikti šią aplinkybę paneigiančius įrodymus, to nepadarė, todėl, teismo vertinimu, tikėtina pareiškėjo nurodytais faktais, kad ginčo gyvenamojoje patalpoje gyveno 6 asmenys. Nei atsakovas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo kategoriškai to nepaneigė. Netiesiogiai tai patvirtina ir atsakovo pateiktos fotonuotraukos, iš kurių matyti, kad ginčo patalpa yra pritaikyta gyventi šešiems asmenims. Tai leido teismui padaryti išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktų garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jeigu jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, tačiau šie išgyvenimai nėra žymiai didesni ir intensyvesni už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad laikymas tokiomis sąlygomis padarė neigiamą poveikį jo psichinei sveikatai, teismas, remdamasis pareiškėjo medicininiais dokumentais, nustatė, kad per buvimo Vilniaus pataisos namuose laiką pareiškėjas į medikus kreipėsi tris kartus: 2010 m. lapkričio 19 d. nusiskundimų neturėjo, 2011 m. vasario 28 d. jam buvo diagnozuotas gripas. 2011 m. rugsėjo 2 d.–2011 m. rugsėjo 9 d. pareiškėjas buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Epikrizėje nurodyta, kad pareiškėjui diagnozuotas asocialaus tipo asmenybės sutrikimas.

Ligonio nusiskundimai ir anamnezė: blogas miegas, dirglumas, „negerai su nervais“. Nuo vaikystės impulsyvus, kategoriškas, agresyvus. Kad pareiškėjas psichologinių problemų turėjo ir anksčiau, patvirtina ir kiti įrašai jo asmens sveikatos istorijoje: skundai dėl sutrikusio miego, dirglumo, nervingumo dėl sąlygų, kuriomis laikomas (2009 m. rugsėjo 14 d., 2010 m. gegužės 5 d., 2011 m. spalio 3 d., 2012 m. gegužės 11 d. įrašai). Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog jam skirto gyvenamojo ploto trūkumas Vilniaus pataisos namuose turėjo įtakos jo psichinei sveikatai.

Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, jog pareiškėjas per ginčo laikotarpį, kol buvo laikomas Vilniaus pataisos namuose, būtų kreipęsis į administraciją dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų jo atžvilgiu. Pareiškėjo argumentą, kad skųstis jis nenorėjo, nes tokiu atveju jo atžvilgiu būtų naudojamos atitinkamos neigiamos priemonės, teismas vertino kaip niekuo nepagrįstą. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad pareiškėjas bausmę atliko ne kalėjime-izoliatoriuje, bet pataisos namuose, kuriuose yra sudarytos sąlygos judėti po lokalinį sektorių, būti lauke ir kitose patalpose, t. y. iš dalies kompensuoti santykinai mažą patalpų plotą.

Teismas pabrėžė, jog neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teismas vadovavosi ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, CK 1.138 straipsnio 6, 8 punktais, rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija (2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.

Taigi ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A556-1906/2012 nusprendė, kad žalos atlyginimui analogiškoje byloje užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti atsakovo veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos. Remdamasis tuo, kas buvo išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Teismas, be to, nustatė, kad pareiškėjas prašė priteisti jo naudai iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas – 10 Lt pašto bei skundo surašymo išlaidų ir 10 proc. patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną dydžio dienpinigius. Nurodė, kad dėl vykstančio proceso nuo 2012 m. rugpjūčio 10 d. iki 2012 m. rugpjūčio 28 d. buvo Lukiškių tardymo izoliatoriuje- kalėjime, kur laikymo sąlygos blogesnės nei Alytaus pataisos namuose.

Teismas vadovavosi ABTĮ 44 straipsnio 1, 2 dalimis. Teismas konstatavo, kad nėra pateikta jokių duomenų apie pareiškėjo patirtas išlaidas, susijusias su skundo surašymu ir bylos nagrinėjimu. Kadangi pareiškėjui dėl vykstančio proceso neprireikė nuomotis gyvenamosios patalpos, todėl jo prašymas atlyginti dienpinigius taip pat nėra pagrįstas. Bylinėjimosi išlaidų institutas taikytinas siekiant atlyginti proceso šalies realiai patirtas išlaidas (pinigine jų išraiška), o ne kompensuoti kitus fizinius nepatogumus, todėl pareiškėjo argumentus, kad jam turėtų būti atlyginta už tai, kad dėl teismo posėdžių etapavus jį iš Alytaus pataisos namų į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą pablogėjo jo padėtis, teismas vertino kaip nesusijusius su reikalavimu atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 95–98) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas nurodo, kad buvo kreipęsis į teismą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Kauno tardymo izoliatoriuje, Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-639-402/2012 priteisė jam 2 500 Lt neturtinei žalai atlyginti, o Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1657-189/2012 – 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Vilniaus pataisos namuose taip pat buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, tačiau teismas nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjo nuomone, teismas turėjo vadovautis Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatomis ir, be pripažinimo, kad buvo pažeistos jo teisės į Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, priteisti pinigų sumą neturtinei žalai atlyginti. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-913/2011, Nr. A438-127/2009), taip pat į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).

Atsakovai atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 109–111) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovai nurodo, kad teismas konstatavo, jog nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, ir apsiribojo jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už teisių pažeidimą. Atsakovų nuomone, teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisingas, atitinkantis faktinę situaciją, priimtas įvertinus bylai esminę reikšmę turinčias aplinkybes, byloje esančius įrodymus, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais ir teismų praktika.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų (toliau – ir Institucija) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Sprendžiant Institucijos (šiuo atveju atsakovo Vilniaus pataisos namų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad Vilniaus pataisos namų (CK 6.271 str. taikymo prasme - Institucijos) administracijos veiklos neteisėtumą pareiškėjas grindžia nuoroda į tai, kad nuo 2010 m. gegužės 20 d. iki 2011 m. rugsėjo 16 d. jis buvo laikomas gyvenamojoje patalpoje Nr. 414 kartu su kitais 5 asmenimis, ir tuo atsakovas pažeidė teisės akto nustatytą minimalią vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą – 3,1 kv. m. Pažymėtina, kad tokia asmens laikymo pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose norma yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte (2010-04-26 įsakymo Nr. 1R-85 redakcija). Taip pat pažymėtina, kad tarptautinės teisės taikymo prasme, atsižvelgiant į pareiškėjo keliamų klausimų specifiką, bylai taip pat yra aktualios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio taikymo nuostatos, pagal kurias „niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas“.

Pasisakydama dėl pareiškėjo nurodyto fakto nustatymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad nei pareiškėjas (be savo paaiškinimų), nei atsakovas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių arba paneigiančių faktą, kad visą pareiškėjo nurodytą laikotarpį jis buvo laikomas, pažeidžiant paminėtą normą. Atsižvelgiant į tai, kad pagal administracinių teismų praktiką pareiga pateikti atitinkamus įrodymus nustatyta atsakovui, teismas, aiškindamas šią nagrinėjamai bylai reikšmingą faktinę bylos aplinkybę, galėjo remtis tik pareiškėjo teismui duotais paaiškinimais, tačiau turėjo įvertinti juos pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles. Šioje teisės normoje nurodyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taikydama šias taisykles, kolegija atsižvelgia į tai, kad nei per paminėtą pakankamai ilgą laikotarpį (nuo 2010-05-20 iki 2011-09-16), nei po to, iki šio skundo padavimo teismui (2012-06-27), pareiškėjas nekėlė klausimo dėl jo laikymo sąlygų Vilniaus pataisos namuose netinkamumo. Tai, viena vertus, leidžia abejoti pareiškėjo teigimu, kad visą aptariamą laikotarpį jis buvo laikomas Vilniaus pataisos namuose, pažeidžiant paminėtą normą, t. y. tuo, kad visą šį laiką 14,41 kv. m ploto gyvenamojoje patalpoje Nr. 414, be pareiškėjo, buvo laikomi dar penki asmenys. Kita vertus, tai leidžia abejoti pareiškėjo teigimu, kad, gyvendamas šioje patalpoje, jis jautė moralinius ir fizinius nepatogumus, kuriais jis teismui grindė neturtinės žalos atsiradimą. Atsižvelgdama į nurodytą aplinkybę, taip pat į tai, kad (kaip matyti iš byloje esančių fotonuotraukų) nurodytoje patalpoje buvo įrengtos šešios gyvenamosios vietos, kolegija daro išvadą, kad, esant tik tokiems įrodymams, galima konstatuoti tik pačios paminėtos nuteistųjų laikymo pataisos namuose normos (3,1 kv. m vienam asmeniui) pažeidimo buvimo faktą, tačiau negalima konstatuoti šio pažeidimo trukmės bei pareiškėjo nurodytų neigiamų išgyvenimų, moralinių ir fizinių nepatogumų buvimo fakto.

Pasisakydama dėl CK 6.250 straipsnio taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad pagal šio straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aiškindama išvardintų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio ir tokios žalos atlyginimo būdo nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį ir būdą neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi paminėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Atsižvelgdama į aukščiau padarytas byloje esančių įrodymų įvertinimo išvadas, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo pasirinkimo, kolegija sutinka su teismo padaryta išvada, kad pareiškėjo teisės pažeidimo fakto konstatavimas šiuo atveju yra tinkama jo patirtos neturtinės žalos atlyginimo priemonė.

Atsakydama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl tariamai nevienodos teismų praktikos taikymo, kolegija pažymi, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų administracinių bylų (Kauno apygardos administracinio teismo išnagrinėtos administracinės bylos Nr. I-639-402/2012 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo išnagrinėtos administracinės bylos Nr. I-1657-189/2012) ir šios administracinės bylos faktinės aplinkybės Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu yra skirtingos: jos skiriasi nuteistųjų laikymo režimo tardymo izoliatoriuje ir pataisos namuose sąlygomis, teisės aktų nustatytų gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimo dydžiu ir trukme. Todėl kolegija neįžvelgia pareiškėjo nurodyto teismų praktikos nevienodumo.

Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisingas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str.).

Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys