2024-02-07 Nr. AB-2345-3-61-3-10131-2023-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-130-520/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-10131-2023-6

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2024 m. vasario 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. sausio 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Gargždų geležinkelis“, akcinė bendrovė „LTG Infra“) dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija (toliau – ir pareiškėjas, Susisiekimo ministerija) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir atsakovas, Konkurencijos taryba) 2023 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 1S-162(2023) (toliau – ir Nutarimas) rezoliucinės dalies 1, 2, 5 ir 6 punktus.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkto, kuriuo jam skirta 40 530 Eur bauda, galiojimą ir vykdymą iki ginčas tarp šalių bus galutinai išnagrinėtas įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

Pareiškėjas, grįsdamas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nurodė, jog jis yra biudžetinė įstaiga, atliekanti valstybines funkcijas susisiekimo srityje, dėl to Nutarimu skirtos baudos sumokėjimas neigiamai paveiktų galimybes vykdyti jam priskirtas funkcijas, kurios yra būtinos valstybės ir visuomenės interesams. Pareiškėjo vertinimu, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės nebūtų sukurta nauda, dėl kurios atitinkamos lėšos buvo skirtos pareiškėjui, nes projektai ir darbai gali būti pasibaigę ar nutraukti dėl nepakankamo finansavimo, o dėl pareiškėjo statuso byloje nėra rizikos jog pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę vėliau Nutarimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomu.

II. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. sausio 9 d. nutartimi priėmė pareiškėjo Susisiekimo ministerijos skundą, netenkino prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsniu, spręsdamas dėl pirmosios sąlygos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą), padarė išvadą, jog pareiškėjo reikalavimo pagrįstumas yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrįstas, nes pareiškėjas skunde nurodė faktines ir teisines aplinkybes, dėl kurių nesutinka su Nutarimu, ir prašo jį panaikinti, o iš skundo nematyti akivaizdžių šio reikalavimo nepagrįstumo požymių.

Teismas, spręsdamas dėl antrosios sąlygos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala), konstatavo, jog byloje nėra pagrindo pripažinti, kad šiuo atveju yra kilusi reali grėsmė, jog netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala pareiškėjui. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su galima neigiama ginčijamo akto įtaka jo finansinei padėčiai, ar prielaida, jog jis ar kiti asmenys gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Teismo vertinimu, tai, kad pareiškėjas yra biudžetinė įstaiga, taip pat savaime nesudaro pagrindo taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, o pareiškėjas neįrodė, jog jis neturi galimybių sumokėti paskirtą baudą per Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 39 straipsnyje nustatytą 3 mėnesių nuo Nutarimo paskelbimo Konkurencijos tarybos interneto svetainėje terminą. Teismas taip pat pripažino deklaratyviais pareiškėjo argumentus, jog sumokėjus baudą gali būti tiesiogiai paveiktos jo galimybės vykdyti jam pavestas valstybės funkcijas, nes pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių teiginius apie atitinkamų funkcijų teikimo visuomenei galimus sutrikimus.

Teismas akcentavo, jog skundo priėmimo stadijoje prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės būtų be pagrindo ginamos prevenciškai, tačiau toks šių priemonių taikymas, teismo vertinimu, nebūtų proporcingas, nes pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, kad jis dėl svarbių priežasčių negali kreiptis Konkurencijos įstatymo 39 straipsnio 4 ir 7 dalyse nustatyta tvarka į atsakovą dėl baudos mokėjimo atidėjimo ar atitinkamo sprendimo priėmimo.

III. Pareiškėjas Susisiekimo ministerija atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. sausio 9 d. nutarties dalį, kuria netenkintas jo (pareiškėjo) prašymas taikyti reikalavimo priemonę, ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti šį prašymą.

Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino pareiškėjo prašymą grindžiančių argumentų bei ginčo faktinių aplinkybių, kurios patvirtina, jog baudos sumokėjimas neigiamai paveiktų pareiškėjo galimybes vykdyti jam pavestas valstybines funkcijas, nes valstybės lėšos nebūtų panaudotos tuo metu, kai buvo suplanuotos. Netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjo vertinimu, žala bus padaryta visuomenei ir viešajam interesui. Pareiškėjas kartu pažymi, jog šiuo metu negali nurodyti, kokios konkrečios funkcijos ir projektai gali būti neįgyvendinti ar įgyvendinti pavėluoti nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, tačiau akivaizdu, jog nukreipus lėšas ne atitinkamoms funkcijoms vykdyti, o sumokėti baudai, tokia rizika egzistuoja.

Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti atskirąjį skundą.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjo išdėstytus argumentus bei ginčo faktines aplinkybes, nes pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių teiginius apie jo vykdomų funkcijų galimus sutrikimus, taip pat nenurodė konkrečių pavyzdžių, kokie įgyvendinami projektai ar vykdomos funkcijos stipriai nukentėtų, sumokėjus paskirtą baudą. Atsakovas pažymi, jog paskirtos baudos suma (40 530 Eur) nėra didelė ir sudaro tik 0,003 proc. nuo pareiškėjui paskirtų valstybės biudžeto asignavimų 2024 metams, be to, pareiškėjo akcentuojama aplinkybė, kad jis negali tapti nemokiu, negali paneigti ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reguliavimo ar atleisti pareiškėjo nuo šiame straipsnyje įtvirtintų sąlygų įrodinėjimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Gargždų geležinkelis“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti atskirąjį skundą, o trečiasis suinteresuotas asmuo akcinė bendrovė „LTG Infra“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo tenkinti atskirąjį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskirojo skundo dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo Susisiekimo ministerijos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog byloje nenustatyta, kad nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonės (Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkto, kuriuo pareiškėjui skirta 40 530 Eur bauda, galiojimo ir vykdymo sustabdymo) pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai, susiję su jo teisiniu statusu, valstybės funkcijų vykdymu ar žala viešajam interesui, nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, o teiginiai dėl neigiamos finansinės įtakos yra deklaratyvūs ir nepagrįsti įrodymais.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino to, jog šiuo atveju netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės bus padaryta didelė žala visuomenės ir valstybėms interesams, nes atitinkamos lėšos nebus skiriamos suplanuotiems projektams ir pareiškėjo funkcijoms vykdyti, prašomo reikalavimo užtikrinti reikalavimo pobūdis ir pareiškėjo statusas lemia, jog pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę, jokia reali žala nebūtų padaryta (bauda mokama į valstybės biudžetą, o pareiškėjas finansuojamas iš to paties valstybės biudžeto).

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki byloje bus priimtas baigiamasis teismo aktas laikinai sustabdyti ginčijamo Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkto, kuriuo pareiškėjui skirta 40 530 Eur bauda, galiojimą. Kaip matyti iš Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkto, šiuo atveju pareiškėjui bauda buvo skirta nusprendus, kad Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2020 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. 3-197 „Dėl viešosios geležinkelių infrastruktūros pajėgumų skyrimo perpildytoje viešosios geležinkelių infrastruktūros dalyje prioriteto taisyklių nustatymo“ patvirtintų Viešosios geležinkelių infrastruktūros pajėgumų skyrimo perpildytoje viešosios geležinkelių infrastruktūros dalyje prioriteto taisyklių 1.1, 2.1 ir 2.7 punktai pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

Pareiškėjas yra biudžetinė įstaiga, finansuojama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto (Susisiekimo ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. spalio 13 d. nutarimu Nr. 1480 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 676 redakcija), (toliau – ir Nuostatai) 4 p.), o pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį biudžetinės įstaigos yra pripažįstamos valstybinio administravimo subjektais. Pagal Nuostatų 8.2.5 punktą, Susisiekimo ministerija inter alia (be kita ko) pagal kompetenciją vykdo geležinkelių transporto viešąjį administravimą.

Taigi šiuo atveju Nutarime buvo vertinama pareiškėjo, kaip viešojo administravimo subjekto, veiksmų geležinkelio transporto srityje atitiktis konkurencijos teisės reikalavimams.

Konkurencijos įstatymas reglamentuoja konkurenciją ribojančią ar galinčią riboti viešojo administravimo subjektų bei ūkio subjektų veiklą ir nesąžiningos konkurencijos veiksmus, nustato šių subjektų teises, pareigas ir atsakomybę, konkurencijos ribojimo priežiūros Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus bei padarytos žalos, atsiradusios dėl konkurencijos teisės pažeidimų, atlyginimo ypatumus (Konkurencijos įstatymo 1 str. 2 d.). Šiuo įstatymu taip pat draudžiama viešojo administravimo subjektams priimti sprendimus, ribojančius konkurenciją, išskyrus šiame įstatyme, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytus atvejus (Konkurencijos įstatymo 2 str. 1 d.). Viešojo administravimo subjektų pareiga užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę yra įtvirtinta Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį viešojo administravimo subjektai, įgyvendindami pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant įstatymų reikalavimus (Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d.).

Konkurencijos įstatymo V skyriaus trečiajame skirsnyje, reglamentuojančiame Konkurencijos tarybos ir jos įgaliotų pareigūnų sprendimų ir veiksmų apskundimą, Konkurencijos įstatymo VI skyriaus pirmajame skirsnyje, reglamentuojančiame administracinę atsakomybę už konkurencijos teisės pažeidimus, nėra įtvirtinta bendrųjų taisyklių, susijusių su individualaus teisės akto ginčijimu ar jo galiojimo laikinu sustabdymu, išimčių, kurios būtų sietinos su viešojo administravimo subjekto teisiniu statusu (nagrinėjamu atveju – su tuo, kad pareiškėjas yra biudžetinė įstaiga, finansuojama iš valstybės biudžeto ir baudą turi sumokėti į valstybės biudžetą).

Dėl to įvertinusi nurodytą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjui, kaip biudžetinei įstaigai, nėra jokio pagrindo taikyti išskirtinių, t. y. kitokių, nei ūkio subjektams ar kitiems viešojo administravimo subjektams taikytinos, sąlygos dėl ginčijamo akto galiojimo laikino sustabdymo, nes pagal ABTĮ 6 straipsnį teismai, vykdydami teisingumą, inter alia vadovaujasi visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis (asmenų lygybės) principas nagrinėjamoje byloje reikalauja pareiškėjui taikyti bendrąjį reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo testą, kuris suformuluotas nuoseklioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ir yra taikomas visiems proceso dalyviams, nepaisant jų teisinio statuso ar suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016; kt.); asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016; kt.).

Kaip matyti iš pareiškėjo atskirajame skunde dėstomų argumentų, šiuo atveju pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl antrosios sąlygos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. jog nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjo vertinimu, laikinai nesustabdžius Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkto, kuriuo pareiškėjui skirta 40 530 Eur bauda, bus padaryta žala visuomenės ir valstybės interesams, nes atitinkamos lėšos nebus skiriamos suplanuotiems projektams ir funkcijoms.

Vertindama šiuos argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-666-520/2023; kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016; kt.).

Pažymėtina, jog pats pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad negali nurodyti, kokios konkrečios funkcijos ir projektai gali būti neįgyvendinti ar įgyvendinti pavėluoti nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, jog prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę turi būti pagrįsti objektyviais faktiniais duomenimis (įrodymais) – finansinės atskaitomybės, buhalterinės apskaitos ar kitais dokumentais, sudarančiais pagrindą spręsti apie asmens finansinę būklę, jo tolimesnės ekonominės veiklos perspektyvas, t. y. jais remiantis įvertinti (nustatyti) galimas finansines bei materialiąsias pasekmes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-972-756/2017; kt.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodyti argumentai, susiję su jo teisiniu statusu ar galimu valstybės funkcijų vykdymo sutrikimu, pripažintini deklaratyviais bei nepagrįstais, be to, jie ipso facto (savaime) nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėjas šiuo atveju nenurodė fakto ar teisės požiūriu reikšmingų aplinkybių bei jas patvirtinančių duomenų, kurie leistų spręsti, jog Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkto galiojimo laikinas sustabdymas būtų pagrįstas ir būtinas.

Dėl to patikrinusi skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrindė, jog laikinai nesustabdžius Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkto galiojimo, gali būti padaryta jam neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, pažeistas viešasis interesas.

Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, o atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamos pirmosios teismo instancijos teismo nutarties dalies. Dėl to pareiškėjo atskirasis skundas yra atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria :

Pareiškėjo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. sausio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė