2018-02-28 Nr. AB-4223-3-61-3-00109-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-47-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00109-2016-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 26

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovams Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims ECOVIS Proventus LAW advokatų kontorai K., A. ir partneriai bei advokatui K. K. dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo,

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. J. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. 3R-430-(2.13.-1) (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria atmesta pareiškėjo skundo dalis dėl advokato K. K. atlikto A. J. asmens duomenų tvarkymo (susipažinimo) Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke ir įpareigoti Inspekciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundo dalį dėl advokato K. K. 2014 m. spalio 7 d. atlikto pareiškėjo asmens duomenų tvarkymo (susipažinimo) Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti jam iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Inspekcijos, 134 Eur žalos, atsiradusios dėl Inspekcijos veiksmų užvilkinus 2015 m. kovo 30 d. skundo nagrinėjimą, atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Inspekcija, praleidusi Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 49 straipsnyje nustatytus terminus bei praleidus patraukimo administracinėn atsakomybėn terminus, Sprendimu nusprendė pripažinti pareiškėjo 2015 m. kovo 30 d. skundą pagrįstu dalyje dėl jo, kaip duomenų subjekto, teisės susipažinti su savo asmens duomenimis bei atmetė pareiškėjo 2015 m. kovo 30 d. skundą dalyje dėl advokato atlikto pareiškėjo asmens duomenų tvarkymo (susipažinimo) Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke. Pareiškėjo teigimu, Inspekcija nevertino tyrimo medžiagoje esančių faktinių duomenų, iš valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Saugos įgaliotinio tarnybos neišreikalavo pilnų duomenų apie advokato K. K. laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 7 d., 13:48:45, iki 16:04:36 atliktas fizinių asmenų paieškas; asmenų teisių (į daiktus, registrus) paieškas; objektų paieškas pagal identifikatorius; registro išrašų formavimus. Inspekcija taip pat nelygino nurodytų duomenų su internetiniame portale www.balsas.lt išspausdintame straipsnyje publikuotais duomenimis, nevertino aplinkybės, kad advokatas atspausdino ir kaupė konkrečius pareiškėjo asmens duomenis advokato archyve (duomenų bazėse), netikrino kokius dokumentus, liečiančius pareiškėją, advokatas, vadovaudamasis 2014 m. spalio 1 d. advokato ir kliento sutarties 3.1 punktu, pateikė klientui. Jeigu tokie duomenys buvo sunaikinti, neišreikalavo jų sunaikinimo aktų. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad pagal 2014 m. spalio 1 d. sutartį kliento atstovavimas ikiteisminiuose tyrimuose nenumatytas, o advokato teiginiai apie duomenų rinkimą pateikimui į ikiteisminio tyrimo bylą ir išgalvotų baudžiamojo poveikio priemonių taikymo paneigti Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) Klaipėdos valdybos 2015 m. birželio 11 d. ir 2015 m. birželio 29 d. raštais. Pareiškėjo manymu, Inspekcija netinkamai vertino, jog pagal 2014 m. spalio 1 d. sutarties sąlygas advokatas K. K. turėjo teisę rinkti ir disponuoti pareiškėjo duomenimis.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad Inspekcija vilkino skundo tyrimą, jį tyrė net 8 mėnesių ir 11 dienų, tuo pažeisdama Įstatymo 49 straipsnyje nurodytus terminus. Tai lėmė, kad advokatui neduoti nurodymai dėl asmens apsaugos duomenų tvarkymo ir apsaugos, bei, pasibaigus patraukimo administracinėn atsakomybėn senaties terminui, įstatymų nustatyta tvarka nesurašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Už pradelstas 134 dienas nagrinėjant jo 2015 m. kovo 30 d. skundą, pareiškėjas prašė priteisti 134 Eur žalos atlyginimą (po 1 Eur už kiekvieną pradelstą dieną).

4. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Inspekcijos, ir Inspekcija atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovai paaiškino, kad Inspekcija pareiškėjo skundą nagrinėjo tik dėl jo asmens duomenų tvarkymo ir neturėjo jokio teisinio pagrindo nagrinėdama pareiškėjo skundą vertinti ir kitų asmenų asmens duomenų tvarkymo teisėtumą. Inspekcija nenustatė, kad advokatas K. K. būtų teikęs pareiškėjo asmens duomenis tretiesiems asmenims, taip pat ir interneto portalui www.balsas.lt. Be to, net ir tuo atveju, jei VĮ Registrų centro išraše nurodyti duomenys ir sutaptų su interneto portale www.balsas.lt paskelbta informacija, savaime tai nebūtų įrodymas, jog šiuos duomenis paskelbė portale arba pateikė portalui advokatas K. K.. Atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 46 straipsnio 5 dalimi, nustatė, kad advokatas K. K. 2014 m. spalio 7 d. rinko iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko ir toliau naudojo gautus duomenis apie pareiškėjui nuosavybės teise priklausantį ir priklausiusį nekilnojamąjį turtą tik teikdamas teisinę konsultaciją klientui. Atsižvelgiant į tai, kad tokia informacija sudaro advokato profesinę paslaptį, Inspekcija negalėjo įvertinti advokato K. K. 2014 m. spalio 7 d. atlikto pareiškėjo asmens duomenų rinkimo iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko ir tolesnio gautų duomenų apie pareiškėjui nuosavybės teise priklausantį ir priklausiusį nekilnojamąjį turtą naudojimo, teikiant klientui teisinę konsultaciją, teisėtumo. Be to, VĮ Registrų centro Saugos įgaliotinio 2015 m. balandžio 14 d. rašte Nr. (1.1.66.)s-1771 nurodoma, kad advokatas K. K. 2014 m. spalio 7 d. pareiškėjui priklausančio ir priklausiusio nekilnojamojo turto duomenis peržiūrėjo atlikęs nekilnojamųjų objektų paiešką pagal identifikatorius. Tai nurodyta ir Sprendime, todėl atsakovai vertino kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius, jog advokatas, vykdydamas sutartį su klientu, galėtų rinkti asmens duomenis tik tuo atveju, jei asmens duomenų rinkimas apie konkretų asmenį būtų nurodytas advokato ir kliento sudarytoje sutartyje.

6. Atsakovai paaiškina, kad Inspekcijos Sprendime nustatyta, jog advokatas K. K., įgyvendindamas pareiškėjo teisę susipažinti su savo asmens duomenimis, pateikė ne visą jo prašytą pateikti informaciją ir taip tinkamai neįgyvendino Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 25 straipsnyje įtvirtintos pareiškėjo, kaip duomenų subjekto, teisės susipažinti su savo asmens duomenimis ir kaip jie yra tvarkomi. Nustačius šį pažeidimą ir atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas apie jo asmens duomenų tvarkymą buvo informuojamas nurodytu sprendimu, nuspręsta advokatui K. K. nurodymo neduoti. Atsakovų teigimu, nenustačius kitų pažeidimų, negalėjo būti duodami ir nurodymai. Atsakovai tvirtino, kad Inspekcija ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama per įmanomai trumpiausią laiką ištirti skundą ir priimti motyvuotą bei pagrįstą sprendimą, tačiau dėl nuo Inspekcijos nepriklausančių priežasčių – laiku negavus skundo nagrinėjimui reikalingos informacijos, be kurios neįmanomas visapusiškas skundo išnagrinėjimas ir motyvuoto bei pagrįsto sprendimo priėmimas, skundo nagrinėjimas užtruko. Inspekcija nuolat informavo pareiškėją apie skundo nagrinėjimo eigą bei priežastis, dėl kurių nėra galimybės išnagrinėti skundą. Atsakovai paaiškino, kad pastaruoju metu skundų skaičius ženkliai išaugo, jų pobūdis sudėtingėja, skundams ištirti ir sprendimams priimti reikia daugiau žmogiškųjų ir finansinių išteklių, didelis darbo krūvis sąlygoja ilgesnius skundų nagrinėjimo terminus.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo K. K. atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad dėl Inspekcijos pareigūnų veiksmų tiriant pareiškėjo 2015 m. kovo 30 d. skundą buvo pažeista jo teisė į skundo išnagrinėjimą Įstatymo 49 straipsnyje nustatytais terminais. Kitoje dalyje teismas skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas rėmėsi Įstatymo 1 straipsnio 1, 2 dalimis, 36, 42, 51 straipsniais, 40 straipsnio 3 punktu, 5 straipsnio 1 dalimi, nustatė, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto bei nuosavybės teise priklausiusio nekilnojamojo turto duomenis 2014 m. spalio 7 d. peržiūrėjo advokatas K. K., atlikęs nekilnojamųjų objektų paiešką pagal identifikatorius (pareiškėjo vardą ir pavardę). Pareiškėjas į Inspekciją kreipėsi dėl savo asmens duomenų tvarkymo, nurodydamas, jog jam nebuvo pateikti duomenys, įrodantys prašomų pateikti dokumentų ryšį su teisinių paslaugų teikimu. Teismas atkreipė dėmesį, kad skunde teismui pareiškėjas teigė, jog Inspekcija iš VĮ Registrų centro neišreikalavo pilnų duomenų apie advokato K. K. laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 7 d., 13:48:45, iki 16:04:36 atliktas pareiškėjo ir kitų fizinių asmenų duomenų paieškas. Teismas rėmėsi Įstatymo 40 straipsniu, pažymėjo, kad 2015 m. kovo 30 d. skundą Inspekcijai pateikė pareiškėjas, todėl darė išvadą, kad Inspekcija pagrįstai administracinę procedūrą atliko tik dėl pareiškėjo asmens duomenų tvarkymo. Teismas pareiškėjo skunde nurodytus argumentus dėl informacijos apie kitų asmenų duomenis neišreikalavimo ar kitų asmenų asmens duomenų tvarkymo neištyrimo, vertino kaip nepagrįstus ir šiais argumentais ginčijamos Sprendimo dalies neturėjo pagrindo naikinti.

10. Teismas pažymėjo, kad, pareiškėjui skunde teigiant, jog advokato surinkti konkretūs asmens duomenys apie jo turimą ir turėtą nekilnojamąjį turtą galėjo būti perduoti tretiesiems asmenims ir nurodžius aplinkybes, kurios galimai patvirtina šį faktą, atsakovui kaip institucijai, prižiūrinčiai ir kontroliuojančiai, kaip vykdomas Įstatymas, kilo pareiga išsamiai ir visapusiškai ištirti, kokiu tikslu buvo rinkti pareiškėjo asmens duomenys, ar jie buvo perduoti tretiesiems asmenims.

11. Teismas rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 28 straipsniu, Įstatymo 50 straipsniu, Advokatūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, 46 straipsnio 5 dalimi ir darė išvadą, kad pareiškėjas skunde nepagrįstai teigė, jog Inspekcija nevertino aplinkybės, kad 2014 m. spalio 7 d. advokatas formavo registro išrašus, taip pat netyrė, ar jie buvo pateikti klientui. Teismas atkreipė dėmesį, kad Sprendime nustatyta, jog advokatas duomenis rinko ir toliau juos naudojo teikdamas teisines paslaugas. Siekdamas nustatyti kaip šie duomenys buvo panaudoti, atsakovas kreipėsi į Specialiųjų tyrimų tarnybą, prašydamas nurodyti, ar minėti duomenų banko išrašai buvo pateikti į ikiteisminio tyrimo bylą. Taip pat advokato prašė pateikti informaciją apie tai, ar duomenys buvo teikti tretiesiems asmenims, taip pat ir skunde minimam interneto portalui, nurodyti, ar advokatas kreipėsi į klientą dėl galimybės išimtinai Inspekcijai atskleisti kliento tapatybę. Teismas pažymėjo, kad tik advokatui nurodžius, jog visa galima informacija jau yra pateikta, o klientas nesutinka atskleisti savo tapatybės, Inspekcija pripažino, jog tolesni tyrimo veiksmai nėra galimi ir priėmė Sprendimą. Teismas atkreipė dėmesį, jog Sprendime Inspekcija nekonstatavo, kad nagrinėjamu atveju duomenys buvo rinkti teisėtai, o pripažino, jog pagal tyrimo metu surinktą medžiagą negali įvertinti 2014 m. spalio 7 d. atlikto pareiškėjo asmens duomenų rinkimo ir tolesnio duomenų naudojimo, teikiant klientui teisinę konsultaciją, teisėtumo. Įvertinęs Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 5 dalies nuostatas dėl advokatų profesinės paslapties, byloje nustatytas aplinkybes ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartyje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-46-2014 pateiktus išaiškinimus dėl advokato profesinę paslaptį sudarančio informacijos, teismas neturėjo pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiais, jog atsakovas visiškai netyrė, nevertino ir nesiaiškino pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių.

12. Teismas taip pat nesutiko su pareiškėjo argumentais, jog Inspekcija netyrė dokumentų formavimo išrašų aplinkybių. Teismas atkreipė dėmesį, kad 2014 m. rugsėjo 5 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų teikimo sutarties 2 priede nurodoma paslauga „vieno registro duomenų peržiūrėjimas ekrane“, t. y. šioje sutartyje numatytai paslaugai ir yra atliekamas registro formavimo veiksmas, o tolesni veiksmai (atspausdinimas, išsaugojimas) nėra detalizuojami ir fiksuojami, todėl teismas pareiškėjo skunde nurodytus teiginius, jog atsakovas tyrimo metu iš VĮ Registrų centro surinko ne visus duomenis, vertino kaip nepagrįstus.

13. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas tyrimo metu atliko visus įmanomus veiksmus, siekdamas nustatyti pareiškėjo asmens duomenų rinkimo ir tolesnio panaudojimo aplinkybes, ir dėl pareikėjo ginčijamos skundo dalies (2 punkto) priėmė Viešojo administravimo įstatymo, Įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus atitinkantį ir tinkamai motyvuotą sprendimą. Tolesnio tyrimo metu atsakovas neturėjo objektyvių galimybių nustatyti tyrimui reikšmingų aplinkybių.

14. Teismas rėmėsi Įstatymo 49 straipsniu, nustatė, kad pareiškėjo skundas buvo pateiktas 2015 m. kovo 30 d., skundo nagrinėjimo terminas buvo pratęstas 2015 m. gegužės 25 d. nurodant tyrimo pratęsimo motyvus ir apie taip informuojant pareiškėją. Ginčijamas sprendimas priimtas 2015 m. gruodžio 11 d., t. y. 4 mėnesiais praleidus įstatyme numatytą maksimalų 4 mėnesių skundo tyrimo terminą. Teismas vadovavosi Įstatymo 49 straipsniu ir sutiko su pareiškėju, jog tyrimas tęsėsi nepagrįstai ilgą laiką, Sprendimas buvo priimtas beveik per dvigubai ilgesnį nei numatyta Įstatyme maksimalų terminą.

15. Teismas sutiko, jog dėl ilgai užtrukusio tyrimo pareiškėjas patyrė tam tikrų neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų, tačiau neturėjo pagrindo pripažinti, kad jie buvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, jog būtų pagrindas juos įvertinti pinigais. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad dėl Inspekcijos tyrimo jis patyrė reikšmingų neturtinių praradimų, kad dėl to kilo neištaisomų pasekmių jo teisių gynimo galimybėms ir pan. Teismas pripažino, kad dėl Inspekcijos darbuotojų veiksmų tiriant pareiškėjo skundą buvo pažeista pareiškėjo teisė į skundo išnagrinėjimą Įstatymo 49 straipsnyje nustatytais terminais, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III. 16. Pareiškėjas A. J. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

17. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad neprašė teismo pripažinti, jog dėl Inspekcijos pareigūnų veiksmų tiriant jo 2015 m. kovo 30 d. skundą buvo pažeista jo teisė į skundo išnagrinėjimą Įstatymo 49 straipsnyje nustatytais terminais. Pareiškėjo teigimu, teismas neargumentavo, kodėl atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl 134 Eur priteisimo. Pareiškėjo manymu, nėra galima situacija, kai Inspekcija negali įvertinti asmens duomenų rinkimo teisėtumo. Pareiškėjas teigia, kad byla išnagrinėta formaliai, nes iš Tarnybos Klaipėdos valdybos neišreikalauta nutraukta ikiteisminio tyrimo byla Nr. 30-9-00431-14 bei neįvertinti šioje byloje esantys duomenys. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į prokuroro V. G. 2015 m. sausio 7 d. raštą Nr. 4-5-5936, kuriame nurodyta, jog advokatas A. J. nėra ikiteisminio tyrimo Nr. 30-9-00431-14 proceso dalyvis. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas netenkino pareiškėjo atstovo prašymo pripažinti advokato K. K. dalyvavimą bylos nagrinėjime būtinu bei jį apklausti apie bylos aplinkybes, neprijungė prie bylos A. L., A. G., J. G., K. P. skundų dėl advokato K. K. veiksmų ir tuo pačiu užkirto kelią pareiškėjui prašyti kviesti juos į bylą liudytojais bei išsiaiškinti, kodėl advokatas K. K. 2014 m. spalio 7 d. rinko pareiškėjo bei kitų asmenų asmens duomenis.

18. Atsakovas Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

19. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo skundas buvo nagrinėtas tik jo ribose, t. y. tik dėl advokato K. K. 2014 m. spalio 7 d. iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko rinktų duomenų apie pareiškėjui nuosavybės teise priklausantį (priklausiusį) nekilnojamąjį turtą. Atsižvelgiant į skundo apimtį Inspekcija neturėjo teisinio pagrindo vertinti kitų asmenų asmens duomenų tvarkymo teisėtumo. Atsakovas remiasi Įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 5, 6 punktais, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2338/2012 ir vertina kaip nepagrįstus apelianto teiginius, jog administracinio teisės pažeidimo protokolas nebuvo surašytas dėl ilgo pareiškėjo skundo nagrinėjimo termino, taip pat jog dėl to advokatui K. K. nebuvo duotas nurodymas. Atsakovas pažymi, kad apeliantas nepateikė jokių įrodymų, jog dėl Inspekcijos tyrimo jis patyrė reikšmingų neturtinių praradimų, dėl to kilo neištaisomų pasekmių jo teisių gynimo galimybėms ir pan. Atsakovas pabrėžia, kad vien tai, jog teismas konstatavo, kad dėl Inspekcijos darbuotojų veiksmų tiriant pareiškėjo skundą buvo pažeista jo teisė į skundo išnagrinėjimą Įstatymo 49 straipsnyje nustatytais terminais, yra labai reikšminga poveikio priemonė Inspekcijai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Ginčas administracinėje byloje kilo dėl Inspekcijos 2015-12-11 sprendimo Nr.3R-430-(2.13.-1) dalies (2 punkto), kuriuo nuspręsta atmesti Pareiškėjo skundą dalyje dėl Advokato atlikto pareiškėjo asmens duomenų tvarkymo (susipažinimo) Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke, teisėtumo bei pagrįstumo, taip pat įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

21. Pareiškėjas A. J. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjo teigimu, teismas neargumentavo, kodėl atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl 134 Eur priteisimo. Pareiškėjo manymu, nėra galima situacija, kai Inspekcija negali įvertinti asmens duomenų rinkimo teisėtumo. Pareiškėjas teigia, kad byla išnagrinėta formaliai, nes iš Tarnybos Klaipėdos valdybos neišreikalauta nutraukta ikiteisminio tyrimo byla Nr. 30-9-00431-14 bei neįvertinti šioje byloje esantys duomenys.

22. LR asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ) tikslas – ginti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisę tvarkant asmens duomenis, jis reglamentuoja santykius, kurie atsiranda tvarkant asmens duomenis automatiniu būdu, taip pat neautomatiniu būdu tvarkant asmens duomenų susistemintas rinkmenas (ADTAĮ 1 straipsnio 1, 2 dalys). ADTAĮ vykdymą prižiūri ir kontroliuoja Inspekcija, kurios svarbiausi veiklos tikslai yra prižiūrėti duomenų valdytojų veiklą tvarkant asmens duomenis, kontroliuoti asmens duomenų tvarkymo teisėtumą, užkirsti kelią duomenų tvarkymo pažeidimams, užtikrinti duomenų subjekto teisių apsaugą (ADTAĮ 36 straipsnis).

23. Asmuo, manydamas, kad duomenų valdytojas tvarkydamas jo asmens duomenis pažeidė ADTAĮ nuostatas, turi teisę skundu kreiptis į Inspekciją, o pastarajai įstatyme pavesta išsamiai ir visapusiškai ištirti skundą ir priimti motyvuotą, teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą dėl galimo ADTAĮ pažeidimo, tvarkant asmens duomenis. Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmens duomenys gali būti tvarkomi, jeigu: duomenų subjektas duoda sutikimą (1 punktas); sudaroma arba vykdoma sutartis, kai viena iš šalių yra duomenų subjektas (2 punktas); pagal įstatymus duomenų valdytojas yra įpareigotas tvarkyti asmens duomenis (3 punktas); siekiama apsaugoti duomenų subjekto esminius interesus (4 punktas); įgyvendinami oficialūs įgaliojimai, įstatymais ir kitais teisės aktais suteikti valstybės bei savivaldybių institucijoms, įstaigoms ir įmonėms arba trečiajam asmeniui, kuriam teikiami asmens duomenys (5 punktas); reikia tvarkyti dėl teisėto intereso, kurio siekia duomenų valdytojas arba trečiasis asmuo, kuriam teikiami asmens duomenys, ir jei duomenų subjekto interesai nėra svarbesni (6 punktas).

24. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Pareiškėjas 2015 m. kovo 30 d. Inspekcijai pateikė skundą su pridedama medžiaga (b. l. 24-40), prašydamas iš VĮ Registrų centras gauti informaciją, kurią advokatas K. K. kaip pagrindą (Lietuvos advokatūros 44 str. 1 d.) nurodė rinkdamas jo asmens duomenis, iš advokato gauti informaciją kokiu tikslu šis tvarkė jo asmens duomenis ir kur juos panaudojo bei pagal kompetenciją priimti sprendimus dėl nustatytų pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Atsakovas, ištyręs Pareiškėjo skundą ir surinkęs informaciją iš VĮ „Registrų centras“ (b. l. 55-67), advokatų kontoros ECOVIS Proventus LAW advokatų kontorą K., A. ir partneriai (b. l. 46-54, 68-70, 77, 83, 88-98, 100), LR Specialiųjų tyrimų tarnybos (b.l. 73-74, 79-80), 2015 m. gruodžio 11 d. priėmė sprendimą Nr. 3R-430-(2.13.-1) (b.l. 103-106), kurio 1 punktu Pareiškėjo skundą pripažino pagrįstu dalyje dėl jo, kaip duomenų subjekto teisės susipažinti su savo asmens duomenimis, 2 punktu netenkino Pareiškėjo skundo dalyje dėl Advokato atlikto Pareiškėjo asmens duomenų tvarkymo (susipažinimo) Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke.

25. Administracinis ginčas yra kilęs dėl Inspekcijos 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimo dalies, kuria jo skundas buvo atmestas, pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjo skundo tyrimo metu buvo nustatyta, kad Pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto (registro Nr.44/395232) bei nuosavybės teise priklausiusio nekilnojamojo turto (registro Nr.20/47790 ir Nr.44/379433) duomenis 2014 m. spalio 7 d. peržiūrėjo advokatas K. K., atlikęs nekilnojamųjų objektų paiešką pagal indentifikatorius (Pareiškėjo vardą ir pavardę) (b. l. 55,56,58).

26. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Pareiškėjas į Inspekciją kreipėsi dėl savo asmens duomenų tvarkymo, nurodydamas, jog 2015 m. vasario 9 d. raštu pasikreipus į advokatą K. K. dėl rinktų jo asmens duomenų jam nebuvo pateikti duomenys įrodantys prašomų pateikti dokumentų ryšį su teisinių paslaugų teikimu. Tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, skunde teismui Pareiškėjas jau teigia, jog Inspekcija iš VĮ Registrų centro neišreikalavo pilnų duomenų apie advokato K. K. laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 7 d. 13:48:45 iki 16:04:36 atliktas pareiškėjo ir kitų fizinių asmenų duomenų paieškas. Teismas pagrįstai padarė išvadą, kad Inspekcija ir privalėjo atlikti administracinę procedūrą tik dėl Pareiškėjo asmens duomenų tvarkymo.

27. Viešojo administravimo įstatymo 28 straipsnis numato, kad prieš priimant administracinės procedūros sprendimą, asmuo, dėl kurio yra pradėta administracinė procedūra, taip pat kiti asmenys gali būti apklausiami siekiant išsiaiškinti ginčijamo klausimo esmę ir su juo susijusias aplinkybes. ADTAĮ 50 straipsnis suteikia atsakovui įgaliojimus pareikalauti iš duomenų valdytojų ir kitų juridinių ir fizinių asmenų informaciją, dokumentus, sudaryti sąlygas susipažinti su visais duomenimis, įranga, susijusia su asmens duomenų tvarkymu.

28. Advokatūros įstatymas Advokatų teikiamas teisinės paslaugas apibrėžia kaip teisės konsultacijas (patarimus teisės klausimais), teisinę reikšmę turinčių dokumentų rengimą, atstovavimą teisės klausimais, gynybą bei atstovavimą bylų procese, kai šie veiksmai atliekami už atlyginimą (2 straipsnio 1 dalis). Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad advokato profesinę paslaptį sudaro kreipimosi į advokatą faktas, sutarties su klientu sąlygos, kliento suteikta informacija ir pateikti duomenys, konsultacijos pobūdis bei pagal kliento pavedimą advokato surinkti duomenys.

29. Inspekcija tyrimo metu nustatė ir skundžiamame sprendime nurodė, kad Advokatas 2014 m. spalio 7 d. duomenis apie Pareiškėjo nekilnojamąjį turtą iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko rinko ir toliau juos naudojo teikdamas teisines paslaugas – teisinę konsultaciją klientams, kurių tapatybė neatskleidžiama, pagal su klientu pasirašytą sutartį (2015 m. rugsėjo 3 d. Inspekcijai pateiktos nuasmenintų 2014 m. spalio 1 d. sutarčių kopijos, b. l. 88-98). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Advokatas duomenis rinko 2014 m. rugsėjo 5 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų teikimo sutarties 7 punkto pagrindu, teisinių paslaugų teikimo tikslais ir buvo panaudoti rengiant kliento pareiškimus (b. l. 68), ikiteisminis tyrimas dėl galimai nusikalstamų veiksmų įsigyjant nekilnojamąjį turtą pradėtas Pareiškėjo tėvo atžvilgiu, o Pareiškėjo duomenys peržiūrėti dėl baudžiamojo poveikio priemonių institutų (b. l. 83).

30. Vertinant tą aplinkybę, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino šioje byloje esančius duomenis, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Advokatas duomenis rinko ir toliau juos naudojo teikdamas teisines paslaugas. Siekdamas nustatyti, kaip šie duomenys buvo panaudoti, Atsakovas kreipėsi į Specialiųjų tyrimų tarnybą prašydamas nurodyti ar minėti duomenų banko išrašai buvo pateikti į ikiteisminio tyrimo bylą. Taip pat Advokato prašė pateikti informaciją apie tai, ar duomenys buvo teikti tretiesiems asmenims, tame tarpe ir skunde minimam interneto portalui, nurodyti, ar Advokatas kreipėsi į klientą dėl galimybės išimtinai Inspekcijai atskleisti kliento tapatybę. Advokatas nurodė, jog visa galima informacija jau yra pateikta, o klientas nesutinka atskleisti savo tapatybės (2015 m. spalio 26 d. raštas, b. l. 100), tuo tarpu Inspekcija pripažino, jog tolesni tyrimo veiksmai nėra galimi ir priėmė byloje ginčijamą sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad Inspekcija pripažino, jog pagal tyrimo metu surinktą medžiagą negali įvertinti 2014 m. spalio 7 d. atlikto Pareiškėjo asmens duomenų rinkimo ir tolesnio duomenų naudojimo, teikiant klientui teisinę konsultaciją, teisėtumo. Taigi nagrinėjimo ginčo dalykas yra ir tai, ar Inspekcija, netenkindama Pareiškėjo skundo dalyje dėl Advokato atlikto Pareiškėjo asmens duomenų tvarkymo (susipažinimo) Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke, ir pripažindama, kad Advokatas 2014 m. spalio 7 d. duomenis apie Pareiškėjo nekilnojamąjį turtą iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko rinko ir toliau juos naudojo teikdamas teisines paslaugas – teisinę konsultaciją klientams, kurių tapatybė neatskleidžiama, pagal su klientu pasirašytą sutartį, nepažeidė Viešojo administravimo įstatymo 28 straipsnio, ADTAĮ 50 straipsnio, Advokatūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, 46 straipsnio 5 dalimi nustatytų reikalavimų.

31. Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartyje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-46-2014 pateikė išaiškinimą dėl advokato profesinę paslaptį sudarančios informacijos. Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad advokato profesinę paslaptį sudaro kreipimosi į advokatą faktas, sutarties su klientu sąlygos, kliento suteikta informacija ir pateikti duomenys, konsultacijos pobūdis bei pagal kliento pavedimą advokato surinkti duomenys. Pagal minėtą nutartį, tokia informacija, kurią advokatų kontoros vadovaujantis partneris galėjo suteikti Inspekcijai, pavyzdžiui, būtų – sutarties su VĮ Registrų centras kopija. Be to, Inspekcijos užklausime nurodyti klausimai apie tai, ar pati I. B. , kuri parašė skundą Inspekcijai dėl kontoros veiklos gaunant ir tvarkant jos duomenis ištyrimo, buvo kreipusis į kontorą ir teiravusis šiuo pagrindu; ar jai buvo suteikta informacija apie jos asmens duomenų tvarkymą; jei tokia informacija buvo suteikta, nurodyti kada, kokiu būdu ir kokia informacija buvo suteikta; jei informacija nebuvo suteikta – paaiškinti kodėl; pateikti pareiškėjos kreipimosi dėl jos asmens duomenų tvarkymo bei atsakymo jai pateikimo faktus patvirtinančių dokumentų patvirtintas kopijas. Taigi, į dalį Inspekcijos užklausimo klausimų (dėl dalies informacijos, nesudarančios advokato paslapties) ir nepasisakydamas apie kito advokato veiklą advokatų kontoros vadovaujantis partneris objektyviai galėjo atsakyti.

32. Advokato paslaptis yra pagrindinis principas, turintis tiesioginės įtakos teisei į teisingą bylos nagrinėjimą ir teisei į privataus gyvenimo gerbimą. Todėl ją galima riboti tik išimtinėmis aplinkybėmis ir tik tuomet, jei užtikrinama adekvati ir pakankama apsauga nuo piktnaudžiavimo (žr. 2001 m. liepos 5 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo Erdem prieš Vokietiją 65 punktą).

33. Įvertinusi Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 5 dalies nuostatas dėl advokatų profesinės paslapties, byloje nustatytas aplinkybes ir teismų praktikoje formuojamus išaiškinimus dėl advokato profesinę paslaptį sudarančio informacijos, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su Pareiškėjo teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas ir atsakovas visiškai netyrė, nevertino ir nesiaiškino Pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių ar jas vertino netinkamai.

34. Teisėjų kolegijos vertinimu svarbu tai, kad nebuvo nustatyta, kad advokatas K. K. būtų teikęs pareiškėjo asmens duomenis tretiesiems asmenims, taip pat ir interneto portalui www.balsas.lt. Pažymėtina, jog Advokatas iš dalies nurodė aplinkybes, kuriomis buvo renkami Pareiškėjo duomenys. Advokato paaiškinimai dėl aplinkybių, kuriomis buvo renkami Pareiškėjo duomenys, skundo tyrimo metu nors ir ne pilnai, bet buvo patvirtinti kitais įrodymais (teisinių paslaugų teikimo sutartimi). Teismo posėdžio metu Pareiškėjo atstovas advokatas A. J. patvirtino advokato paaiškinime nurodytus teiginius paaiškindamas, jog minėtas ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas jo atžvilgiu.

35. Byloje nustatyta, kad Pareiškėjo skundas buvo pateiktas 2015 m. kovo 30 d., skundo nagrinėjimo terminas buvo pratęstas 2015 m. gegužės 25 d. nurodant tyrimo pratęsimo motyvus ir apie taip informuojant Pareiškėją (b. l. 71). Ginčijamas sprendimas priimtas 2015 m. gruodžio 11 d., t. y. 4 mėnesiais praleidus įstatyme numatytą maksimalų 4 mėnesių skundo tyrimo terminą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nagrinėjamu atveju Inspekcija pagrindė 49 straipsnyje numatytą termino pratęsimą, ir padarė išvadą, kad tyrimas tęsėsi nepagrįstai ilgą laiką ir sprendimas buvo priimtas beveik per dvigubai ilgesnį, nei numatyta įstatyme maksimalus terminą.

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino Atsakovo tyrimo metu atlikus veiksmus, siekiant nustatyti Pareiškėjo asmens duomenų rinkimo ir tolesnio panaudojimo aplinkybes ir dėl Pareikėjo ginčijamos sprendimo dalies (2 punkto) priėmė pagrįstą ir Viešojo administravimo įstatymo, ADTAĮ ir kitų teisės aktų reikalavimus atitinkantį ir tinkamai motyvuotą sprendimą.

37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė žalos atlyginimo klausimą.

38. Atsakomybės už žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis. Minėto straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str.). Todėl reikalavimas dėl žalos atlyginimo privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-665/2005; 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010; 2014 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2193/2013).

39. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nenustačius Atsakovo neteisėtų veiksmų, nebuvo būtinybės vertinti likusių viešosios atsakomybės sąlygų, nes, kaip minėta, valstybei deliktinė atsakomybė kyla nustačius visas deliktinės atsakomybės sąlygas.

40. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas Dainius Raižys Skirgailė Žalimienė