A-143-1932-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-1932/2012

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00204-2011-7

Procesinio sprendimo kategorija 16.6; 38 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjui R. P.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymų dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. P. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 2–5, 56) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) pripažinti neteisėtu ir panaikinti atsakovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas) viršininko 2011 m. rugsėjo 20 d. įsakymo Nr. 50-TE-467 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“ 1.1 punktą; 2) pripažinti neteisėtu ir panaikinti atsakovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 50-TE-468 „Dėl pareigūnų atleidimo iš vidaus tarnybos“ 1.1 punktą; 3) grąžinti jį į buvusias Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio vado pareigas, šią sprendimo dalį vykdant nedelsiant; 4) priteisti iš atsakovo 8 609,13 Lt darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 21 d. iki 2011 m. gruodžio 14 d. ir nuo 2011 m. gruodžio 14 d. iki jis bus sugrąžintas į darbą, priteisti už kiekvieną kalendorinę dieną po 102,49 Lt darbo užmokesčio; 5) priteisti iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. rugsėjo 20 d. įsakymu Nr. 50-TE-467 jam buvo panaikintas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, kuris jam buvo išduotas 2008 m. kovo 3 d., o Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. 50-TE-468 buvo atleistas iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 17 punktą.

Pareiškėjo nuomone, leidimas jam panaikintas ir iš vidaus tarnybos atleistas neteisėtai. Pažymėjo, jog 2007 m. jo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir jis buvo nušalintas nuo pareigų, tačiau vėliau Panevėžio apygardos teismas panaikino jo nušalinimą nuo pareigų ir jis nuo 2008 m. spalio 1 d. dirbo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus vyresniuoju specialistu. 2010 m. rugsėjo 14 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, skiriant terminą 3 metams. 2010 m. spalio 13 d. po paminėto teismo nuosprendžio buvo atestuotas kaip tinkantis eiti užimamas pareigas.

Pareiškėjas pabrėžė, kad tuo laikotarpiu jis taip pat turėjo leidimą. Nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. Panevėžio apskrities vyriausiajame policijos komisariate buvo vykdoma reorganizacija, buvo panaikinta jo Viešosios tvarkos skyriaus vyresniojo specialisto pareigybė ir vietoje jos įsteigta Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio vado pareigybė. Darbo funkcijos abiejose pareigybėse liko analogiškos, tačiau steigiama nauja pareigybė buvo aukštesnio lygio ir į ją buvo skelbiama atranka. 2011 m. liepos 21 d. jis pateikė prašymą Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui leisti dalyvauti atrankoje į Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio vado pareigas, tačiau 2011 m. liepos 22 d.

Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato raštu buvo pranešta, kad jam neleidžiama dalyvauti atrankoje. Nesutikdamas su šiuo sprendimu, kreipėsi į Lietuvos policijos generalinį komisarą, kuris 2011 m. rugpjūčio 2 d. raštu išaiškino, kad jis gali dalyvauti atrankoje. 2011 m. rugpjūčio 22 d. jis laimėjo atranką, o 2011 m. rugsėjo 5 d. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato įsakymu buvo perkeltas į paminėtas pareigas. Pareiškėjas pažymėjo, kad nei atrankos metu, nei skiriant į pareigas, o taip pat visą laiką iki ir metus po teismo nuosprendžio niekam nekilo abejonių dėl jam išduoto leidimo ir nekilo abejonių, kad jis paviešino, atskleidė ar galėtų paviešinti ar atskleisti kokią nors tarnybos paslaptį sudarančią informaciją, todėl, pareiškėjo nuomone, leidimas jam panaikintas neteisėtai.

Taip pat pareiškėjas pažymėjo, kad jis nebuvo informuotas apie Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Specialiosios ekspertų komisijos (toliau – Komisija) posėdį, kuriame buvo svarstomas jo turimo leidimo klausimas. Be to, jis iš vidaus tarnybos atleistas nedarbingumo laikotarpiu, dėl to buvo priverstas nutraukti gydymą dėl darbe patirtos traumos, nes tapo nedraustas sveikatos draudimu.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 11–12) nesutiko su skundu.

Atsakovas nurodė, kad 2010 m. rugsėjo 14 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, tačiau nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas pagal laidavimą. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nėra asmens, padariusio nusikalstamą veiką, išteisinimas. Toks asmuo oficialiai apkaltinamuoju nuosprendžiu pripažįstamas kaltu nusikalstamos veikos padarymu.

Pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punktą, leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas asmeniui neišduodamas, jeigu nustatomos kitos asmeninės ir dalykinės savybės, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija. To paties įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas, jeigu atsiranda ir paaiškėja kuri nors iš aplinkybių, nurodytų paminėto įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje.

Pareiškėjas, pasinaudodamas tarnybine padėtimi, klastojo dokumentus – nutarimus administracinio teisės pažeidimo bylose, jo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis, todėl buvo pakankamas motyvas spręsti klausimą dėl pareiškėjo pasitikėjimo dirbti su įslaptinta informacija. 2011 m. rugsėjo 14 d. įvyko Komisijos posėdis. Komisijos nariai vienbalsiai priėmė nutarimą siūlyti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkui panaikinti pareiškėjo turimą leidimą. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas, atsižvelgęs į Komisijos protokolinį nutarimą, 2011 m. rugsėjo 20 d.

įsakymu panaikino pareiškėjui 2008 m. kovo 3 d. išduotą leidimą, o 2011 m. rugsėjo 21 d. įsakymu, vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktu (jei įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su tiesioginių pareigų atlikimu), atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos. Statuto 56 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad, esant Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkto pagrindui, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurios pareigūnas nebegali tęsti tarnybos, taip pat, esant tokiam pagrindui, pareigūną galima atleisti iš vidaus tarnybos ir jo laikinojo nedarbingumo bei atostogų metu.

Statutas nenumato, kad, atleidžiant iš tarnybos pagal 53 straipsnio 1 dalies 17 punktą, privaloma siūlyti kitas pareigas. Tai, kad nuosprendis priimtas prieš metus, neturėtų daryti įtakos teismo sprendimui, nes Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto, 18 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų taikymui senaties terminas nėra nustatytas.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimu (b. l. 66–71) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl atsakovo 2011 m. rugsėjo 20 d. įsakymo Nr. 50-TE-467 1.1 punkto ir 2011 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 50-TE-468 1.1 punkto teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas, spręsdamas dėl pirmojo įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo, vadovavosi Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 2 straipsnio 15 dalimi. Nustatė, kad 2008 m. kovo 3 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas dirbti su įslaptinta informacija Nr. 76-L-14, kuriame nurodyta, kad jis turi teisę dirbti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“.

Panevėžio apskrities vyriausiajame policijos komisariate nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. buvo panaikinta Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus vyresniojo specialisto pareigybė, kurią užėmė pareiškėjas. Pareiškėjas, laimėjęs konkursą, 2011 m. rugsėjo 5 d. buvo perkeltas į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus patrulių būrio vado pareigas. Šios pareigybės aprašymo 6.9 punkte nurodytas vienas iš specialiųjų reikalavimų, einant šias pareigas, – atitikti teisės aktuose nustatytus reikalavimus, būtinus išduodant leidimą dirbti ar susipažinti su informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“.

Teismas taip pat vadovavosi Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 16 straipsnio 2 dalies 17 punktu. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-154/2009, 2009 m. gruodžio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1284/2009. Pažymėjo, jog leidimas yra privilegija ir besąlygiško valstybės pasitikėjimo asmeniu išraiškos forma. Tai, kad asmenį apibūdinanti informacija neturi kelti abejonių asmens patikimumu, yra konstatavęs Konstitucinis Teismas (2007 m. gegužės 15 d., 2011 m. liepos 11 d. nutarimai).

Teismas nustatė, jog Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. įsiteisėjusiu nuosprendžiu baudžiamojoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, klastojo nutarimus administracinių teisės pažeidimų bylose. Teismas, vertindamas faktus, kilusius iš konkrečios situacijos – baudžiamosios bylos, kurioje priimtas apkaltinamasis nuosprendis pareiškėjo atžvilgiu, padarė išvadą, kad toks asmuo, kuris buvo pripažintas kaltu dėl piktnaudžiavimo tarnyba ir dokumentų klastojimo, nors ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, kelia pagrįstų abejonių dėl savo patikimumo, atsakingumo ir tinkamumo dirbti su įslaptinta informacija.

Teismo nuomone, pareiškėjas negali būti vertinamas kaip patikimas ir lojalus asmuo, kuriuo pasitiki Lietuvos valstybė, patikėdama jam teisę dirbti su įslaptinta informacija, todėl teismas laikė pagrįsta atsakovo padarytą išvadą, kad pagal asmenines dalykines savybes pareiškėjas netinka dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Teismas nurodė, kad paslapčių subjektuose įslaptintos informacijos apsaugą koordinuoja paslapčių subjekto vadovo sprendimu sudaromos nuolatinės specialiosios ekspertų komisijos. Šių komisijų kompetencijai priskirta funkcija teikti siūlymus paslapčių subjekto vadovui dėl leidimų išdavimo asmenims arba išduotų leidimų panaikinimo (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 13 str. 1 d. 2 p.).

Komisija sudaryta Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2009 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 50-V-453, Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2008 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 50-V-176 patvirtinti Specialiosios ekspertų komisijos nuostatai (toliau – Nuostatai). Komisijos 2011 m. rugsėjo 14 d. posėdžio protokolas Nr. 50-SK-10 (RN) (išslaptintas 2011 m. gruodžio 9 d. aktu Nr. 50-A-22) patvirtina, jog šiame posėdyje buvo svarstytas Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio vado pareiškėjo turimo leidimo panaikinimo klausimas.

Teismas nustatė, kad Komisijos pirmininkas pagarsino Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybos (toliau – Imuniteto valdyba) 2011 m. rugsėjo 12 d. raštą, kuriame pasiūlyta įvertinti konkrečias pareiškėjo asmenines ir dalykines savybes, būtent sąžiningumą, atsakingumą, polinkį laikytis teisės aktų reikalavimų, atkreipė dėmesį, jog apkaltinamajame nuosprendyje konstatuota, kad jis suvokė klastojęs oficialius dokumentus, tuo siekė asmeninės naudos, t. y. norėjo paslėpti savo darbo trūkumus.

Todėl, teismo nuomone, nėra pagrindo teigti, kad Komisijos posėdyje nebuvo svarstomos ir nustatomos pareiškėjo asmeninės ir dalykinės savybės, keliančios abejonę dėl jo tinkamumo dirbti su įslaptinta informacija. Teismo manymu, protokole išdėstyta sakinio dalis „atsižvelgdamas į turimą informaciją“ leidžia daryti išvadą, kad Komisija vertino ne tik paminėtą Imuniteto valdybos raštą, bet ir kitą medžiagą (apkaltinamąjį nuosprendį bei Tarnybos byloje esančią medžiagą). Šią aplinkybę 2011 m. lapkričio 30 d. teismo posėdžio metu patvirtino ir atsakovo atstovas, kuris buvo ir Komisijos narys.

Taigi nėra pagrindo abejoti kompetentingo subjekto atliktu vertinimu dėl pareiškėjo galimybės dirbti su įslaptinta informacija. Teismas įvertino Nuostatų 7, 8 punktus. Remdamasis Nuostatų 7.2 punktu, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas į Komisijos 2011 m. rugsėjo 14 d. posėdį neprivalėjo būti kviečiamas. Teismas pažymėjo, jog Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 6 dalis nustato, kad asmuo gali būti pakartotinai tikrinamas ir nesibaigus šiame straipsnyje numatytiems terminams, jeigu kyla įtarimas, kad atsirado šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių.

Ginčo atveju pakartotinis patikrinimas nebuvo atliekamas, tačiau tai neturi įtakos sprendimo dėl leidimo panaikinimo teisėtumui, nes Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 13 straipsnis, 16 straipsnio 6 dalis bei 18 straipsnis nenustato imperatyvios taisyklės, kad leidimas gali būti panaikintas, tik atlikus pakartotinį patikrinimą. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas nenustato termino, per kurį, atsiradus 16 straipsnio 2 dalyje nurodytoms aplinkybėms, privalu išspręsti leidimo panaikinimo konkrečiam asmeniui klausimą.

Todėl pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad metus nuo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo jis dirbo darbą, kuriam buvo reikalingas leidimas, nereiškia, kad pareiškėjo asmeninės ir dalykinės savybės, nors ir susiję su apkaltinamuoju nuosprendžiu, negali būti vertinamos vėliau – ginčijamo įsakymo priėmimo metu, tuo pačiu nesudaro pagrindo 2011 m. rugsėjo 20 d. įsakymo 1.1 punktą pripažinti neteisėtu. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie tai, kad per tarnybos laikotarpį jis daug kartų buvo skatintas, nuolat tobulina savo kvalifikaciją, charakterizuojamas teigiamai, nepašalina padarytų veikų fakto ir nepaneigia aplinkybių, trukdančių dirbti su įslaptinta informacija.

Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas padarė išvadą, kad atsakovas, atsižvelgdamas į kompetentingos Komisijos siūlymą, priėmė teisėtą ir pagrįstą 2011 m. rugsėjo 20 d. įsakymą Nr. 50-TE-467. Teismas, spręsdamas dėl antrojo įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo, vadovavosi Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktu, 56 straipsnio 1 dalimi. Nurodė, kad, atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjui leidimas buvo panaikintas 2011 m. rugsėjo 20 d. įsakymu Nr. 50-TE-467, Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas kitą dieną, t. y. 2011 m. rugsėjo 21 d., priėmė įsakymą Nr. 50-TE-468, kuriuo atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos.

Pažymėjo, jog ginčo šalys neginčija to fakto, kad pareiškėjo užimamoms pareigoms buvo būtina turėti specialiąją teisę (leidimą) dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija (pareigybės aprašymo 6.9 p.). Taigi panaikinus pareiškėjo turimą leidimą, jis teisėtai ir pagrįstai atleistas iš Panevėžio rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio vado pareigų. Įvertinęs Statuto 56 straipsnio 1 dalį, teismas padarė išvadą, kad pareigūną galima atleisti iš vidaus tarnybos ir jo laikinojo nedarbingumo bei atostogų metu.

Taigi pareiškėjas pagrįstai ir teisėtai atleistas nuo 2011 m. rugsėjo 21 d. (t. y. kitą dieną po to, kai jam buvo panaikintas leidimas).

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 73–76) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad jo užimamoms pareigoms ir pareigoms, kurias pretendavo užimti, buvo keliamas tas pats reikalavimas – turėti leidimą dirbti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“. Dėl šios priežasties teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad jo noras užimti naujas pareigas buvo pakankamas pagrindas svarstyti klausimą, ar būtina jam panaikinti leidimą dirbti su įslaptinta informacija, netaikant Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 6 dalyje nustatytos galimybės atlikti pakartotinį patikrinimą. Teismas nepagrįstai nurodė, kad asmeninėms ir dalykinėms jo savybėms įvertinti pakako Komisijai posėdžio metu pateiktos Komisijos pirmininko informacijos. „Turimą informaciją“ sudarė tik Imuniteto valdybos raštas, kuris aiškiai buvo neinformatyvus ir neatskleidė jo asmeninių ir dalykinių savybių, kurios yra svarbios, sprendžiant klausimą, ar jis gali dirbti su įslaptinta informacija. Teismas neįvertino aplinkybių visumos, kurios patvirtina, kad nebuvo jokio pagrindo panaikinti leidimą dirbti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“. Jo dalykines, asmenines savybes galėjo atskleisti tik pakartotinis, t. y. išsamus tikrinimas, o ne skubotai sušauktas Komisijos posėdis, kurio metu jokia išsamesnė informacija apie jį nebuvo pateikta. Byloje esantys jį charakterizuojantys duomenys leidžia padaryti priešingą išvadą, kad jo asmeninės ir dalykinės savybės leidžia jam patikėti darbą su žemiausią saugumo lygį turinčia slapta informacija, žymima žyma „Riboto naudojimo“. Jis nebuvo nuteistas už apysunkį nusikaltimą, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, todėl vien šis faktas negalėjo būti pagrindas neigiamai vertinti jo asmenines ir dalykines savybes. Nėra teistas, charakterizuojamas teigiamai. Turi būti grąžintas į tarnybą. Teismas nepagrįstai nurodė, kad jo sužalojimas darbe nebuvo kliūtis atleisti iš darbo ligos metu. Susižalojęs darbe, nedirbo ir turėjo teisę į socialines garantijas, kurių neteko jį atleidus.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 79–81) prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad asmuo, masiškai klastojęs oficialius dokumentus, negali turėti leidimo dirbti su įslaptinta informacija ir užimti vadovaujamas pareigas. Leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, pareiškėjui buvo panaikintas 2011 m. rugsėjo 20 d. Iš vidaus tarnybos jis atleistas kitą dieną po leidimo panaikinimo, todėl reikalavimas panaikinti teismo sprendimą yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš skundžiamo atsakovo 2011 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 50-TE-468 matyti, kad pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkto pagrindu. Pagal šią teisės normą (2008-07-15 įstatymo Nr. X-1705 redakcija), pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai jam įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu. Kolegija pažymi, kad tokia pareiškėjo turėta specialioji teisė buvo panaikinta (buvo iš jo atimta) pareiškėjo taip pat skundžiamu atsakovo 2011 m. rugsėjo 20 d. įsakymu Nr. 50-TE-467. Todėl, atsižvelgiant į šias faktines aplinkybes bei Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkto taikymo ypatumą (kuris pasireiškia šios teisės normos taikymo tiesiogine sąsaja su atitinkamos specialiosios teisės praradimu), konstatuotina, kad pagrindiniu pareiškėjo skundo reikalavimu laikytinas reikalavimas dėl atsakovo 2011 m. rugsėjo 20 d. įsakymo Nr. 50-TE-467 panaikinimo. Kitas pareiškėjo skundo reikalavimas – dėl paminėto atsakovo 2011 m. rugsėjo 21 d. įsakymo panaikinimo – laikytinas išvestiniu iš kolegijos įvardyto pagrindiniu reikalavimo. Taigi nagrinėjamos administracinės bylos esmė yra paminėto leidimo (pareiškėjo turėtos specialiosios teisės) panaikinimo teisėtumas ir pagrįstumas. Pažymėtina, kad ginčo šalys nekvestionuoja fakto, jog pareiškėjo užimtoms pareigoms buvo būtina turėti specialiąją teisę (leidimą) dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“. Šalys taip pat nekvestionuoja atsakovo Specialiosios ekspertų komisijos kompetencijos spręsti atitinkamo leidimo dirbti su įslaptinta informacija panaikinimo klausimą ir priimti šiuo klausimu atsakovui rekomendacinį pobūdį turintį sprendimą (siūlymą) panaikinti pareiškėjo turėtą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“.

Pasisakydama dėl materialinės teisės normų taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad teisiniai santykiai dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išdavimo ir tokio leidimo panaikinimo reglamentuojami Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 ir 18 straipsnių. Pagal šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punktą, leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas asmeniui neišduodamas (o pagal šio įstatymo 18 str. 1 d. 4 p. yra panaikinamas), jeigu asmuo piktnaudžiauja alkoholiu, vartoja narkotines, psichotropines ar kitas psichiką veikiančias medžiagas arba nustatomos kitos asmeninės ir dalykinės savybės, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija.

Kolegija taip pat pažymi, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme naudojama sąvoka „Leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija“ yra pateikta šio įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje. Pagal šią straipsnio dalį, leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija - šio Įstatymo nustatyta tvarka išduotas dokumentas, patvirtinantis asmens teisę dirbti ar susipažinti su Lietuvos Respublikos įslaptinta informacija, žymima slaptumo žymomis „Visiškai slaptai“, „Slaptai“, „Konfidencialiai“, arba tokią informaciją saugoti ar gabenti.

Iš nurodytos sąvokos apibūdinimo matyti, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, į jį nepatenka, todėl nagrinėjamoje byloje yra būtina išspręsti klausimą, ar tokio leidimo panaikinimui gali (galėjo) būti taikomos paminėtos Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 ir 18 straipsnių nuostatos (pažymėtina, kad, kaip matyti iš paminėto atsakovo Specialiosios ekspertų komisijos 2011-09-14 protokolinio nutarimo Nr. 50-SK-10 (RN), teikdama pasiūlymą panaikinti pareiškėjo turimą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, komisija vadovavosi būtent šiomis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nuostatomis).

Atsakant į nurodytą klausimą, kolegijos manymu, yra būtina pateikti sisteminį aptariamų Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 ir 18 straipsnių nuostatų aiškinimą. Tai darydama, kolegija pirmiausia pažymi, jog Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme naudojama įslaptintos informacijos samprata yra pateikta šio įstatymo 5 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad, be įslaptintos informacijos su žymomis „Visiškai slaptai“, „Slaptai“ ir „Konfidencialiai“, į šią sampratą patenka įslaptinta informacija su žyma „Riboto naudojimo“.

Be to, aiškinant paminėtą aplinkybę (atsakant į kolegijos suformuluotą klausimą), kolegijos manymu, taip pat yra būtina vadovautis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 8 dalyje nurodytais Paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos patvirtintais bendraisiais principais, kurie specialiai yra skirti įslaptintai informacijai, pažymėtai žyma „Riboto naudojimo“. Šių principų (patvirtintų Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos 2006-09-29 protokolu Nr. 5), be kita ko, nurodytas būtinumas pasirašytinai supažindinti asmenį su įslaptintos informacijos apsaugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimais (8 p.) Tokia nuoroda, ją aiškinant kartu su paminėtomis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, kolegijos manymu, leidžia daryti išvadą, kad šiame įstatyme nustatyta įslaptintos informacijos apsauga yra taikytina ne tik žymomis „Visiškai slaptai“, „Slaptai“ ir „Konfidencialiai“ pažymėtai informacijai, bet ir informacijai su žyma „Riboto naudojimo“.

Pasisakydama dėl administracinių teismų praktikos, sprendžiant aptariamą klausimą, kolegija pažymi, kad šioje praktikoje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio tesimo 2012-07-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2232/2012) yra laikomasi tokios pačios Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo aiškinimo pozicijos. Be išvardintų argumentų, kolegija pripažįsta būtina taip pat pažymėti, kad teisiniai santykiai dėl leidimo disponuoti įslaptinta tarnybine informacija (informacija, pažymėta žyma „Riboto naudojimo“) taip pat reglamentuojami Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. gegužės 22 d.

įsakymu Nr. 7RN patvirtintos Dirbančių bei priimtų į valstybės tarnybą Vidaus reikalų ministerijos administracijos struktūriniuose padaliniuose ir įstaigose prie Vidaus reikalų ministerijos asmenų, kurių darbas susijęs su Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslaptį sudarančios informacijos naudojimu ar šios informacijos apsauga, tikrinimo, leidimų dirbti ar susipažinti su valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančia informacija bei asmens patikimumo pažymėjimų išdavimo, neišdavimo ir panaikinimo tvarka (toliau – ir Tvarka).

Tvarkos 40.7 punkto nuostata, kad leidimas dirbti su tarnybos paslaptį sudarančia informacija panaikinamas, jeigu asmuo pagal savo asmens duomenis, asmenines ir dalykines savybes tampa netinkamas darbui su įslaptinta informacija, iš esmės atitinka Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies (nagrinėjamai bylai aktuali 2010-12-14 įstatymo Nr. XI-1237 redakcija ) 17 punkto nuostatą, pagal kurią leidimas dirbti su įslaptinta informacija neišduodamas (šio įstatymo 18 str. 1 d. 4 p. taikymo prasme panaikinamas), jeigu nustatomos kitos asmeninės ir dalykinės savybės, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija.

Atsižvelgdama į aukščiau nurodytus argumentus, kolegija daro išvadą ir konstatuoja, kad nagrinėjamoje situacijoje atsakovas (jo Specialioji ekspertų komisija), spręsdamas dėl pareiškėjo tinkamumo dirbti su įslaptinta informacija, pažymėta žyma „Riboto naudojimo“, galėjo vadovautis atitinkamomis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto ir 18 punkto 1 dalies 4 punkto nuostatomis.

Iš Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto matyti, kad aplinkybių, dėl kurių buvimo (atsiradimo) paminėtas leidimas gali būti neišduotas arba išduotas leidimas gali būti panaikintas, sąrašas nėra baigtinis. Pagal šios teisės normos prasmę ir paskirtį, joje nurodytų aplinkybių pavyzdinį pobūdį, galima daryti išvadą, kad šios aplinkybės yra siejamos su asmeninėmis nurodyto leidimo adresato savybėmis, tarp jų ir jo patikimumu dirbti su įslaptinta informacija. Tai reiškia, kad teismas kiekvienu konkrečiu atveju, vadovaudamasis proporcingumo bei protingumo kriterijais, turi spręsti, ar per konkrečias faktines situacijas (per konkrečius faktus) pasireiškusias asmens savybes jis yra tinkamas dirbti su įslaptinta informacija. Todėl nagrinėjamai bylai yra svarbu (ABTĮ 86 str. 2 d. taikymo požiūriu reikšminga) išaiškinti faktus, kurie parodo nurodytas asmens savybes.

Iš paminėto atsakovo Specialiosios ekspertų komisijos 2011 m. rugsėjo 14 d. nutarimo (kuris kolegijos vertinamas, kai motyvuojamoji atsakovo 2011-09-20 įsakymo dalis) matyti, kad faktinė situacija, dėl kurios, pagal Specialiosios ekspertų komisijos išvadą (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 13 str. 1 d. 2 p. taikymo prasme siūlymą paslapčių subjekto vadovui), pareiškėjas negali būti laikomas patikimu ir toliau dirbti su įslaptinta informacija, buvo nustatyta pareiškėjo atžvilgiu priimtu ir įsiteisėjusiu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžiu, kuriame konstatuota, kad pareiškėjas 2007 m. sausio 3 d. – spalio 19 d. laikotarpiu piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, klastojo nutarimus administracinių teisės pažeidimų bylose. Vertindama šiuos faktus Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto taikymo požiūriu, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais ir padaryta išvada, kad toks pareiškėjo elgesys leidžia konstatuoti jo nesąžiningumą nepatikimumą. To pakanka pripažinti pareiškėjo skundžiamą atsakovo 2011 m. rugsėjo 20 d. įsakymą Nr. 50-TE-467 pagrįstu. Tuo pačiu konstatuotina, kad šio įsakymo pagrindu priimtas atsakovo 2011 m. rugsėjo 21 d. įsakymas Nr. 50-TE-468 taip pat yra pagrįstas.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams, kolegija konstatuoja, kad tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu ir paliktinas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys