2019-10-02 Nr. AB-18860-3-61-3-01620-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1208-492/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01620-2017-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys: likviduota biudžetinė įstaiga Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“) dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja D. G. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (toliau – ir Ministerija), priteisti 588,52 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėja paaiškino, jog pareiškėja ir V. E. 2014 m. rugsėjo 8 d. su kelionių organizatoriumi uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį (toliau – ir Sutartis) dėl kelionės į Egiptą, Šarm El Šeichą. Sutartyje kelionės išvykimo data buvo numatyta 2014 m. lapkričio 23 d., už kelionę buvo sumokėta 1 998 Lt, už vizas – 140 Lt priemoka, iš viso sumokėjo 2 138 Lt. Kelionė neįvyko dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo. Pareiškėja 2014 m. lapkričio 21 d. su prašymu grąžinti pinigus dėl neįvykusios kelionės kreipėsi į Valstybinį turizmo departamentą prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas). Departamento nurodymu pareiškėjai buvo grąžinti 105,97 Lt. Liko negrąžinti 2 032,03 (588,52 Eur). Pareiškėja reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo grindė 1990 m. birželio 13 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ (toliau – ir Direktyva) 7 straipsniu, kuriame įtvirtinta, jog kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas bei šios nuostatos išaiškinimais, pateiktais Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bei Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnio, reglamentuojančio kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą, nuostatomis.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas teigė, kad teisės aktai teismui nesuteikia įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Nei Lietuvos Respublikos Seimo veiksmai priimant Turizmo įstatymą, nei Turizmo įstatymas negali būti vertinami politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 258 straipsnyje nurodytos kompetentingos institucijos (Europos Komisija ir / ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismas) nėra nustačiusios, kad atsakovas neįvykdė kokios nors pareigos pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant Direktyvos vykdymą).

Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo spręsti, kad Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, tokiu būdu padarydama Europos Sąjungos teisės pažeidimą, už kurį jai galėtų kilti atsakomybė ir pareiškėjų naudai būtų priteisiama turtinė žala, todėl šiuo atveju neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai. Atsakovas tvirtino, kad Direktyvos 7 straipsnio nuostata, jog kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas, į Turizmo įstatymą buvo perkelta tinkamai, kadangi tokia pareiga kelionių organizatoriui buvo nustatyta Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje.

Direktyvos 7 straipsnis į Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį buvo perkeltas ne tik pagal savo esmę ir prasmę, bet iš esmės pažodžiui. Turizmo įstatyme yra nurodyta, kad šis įstatymas, be kita ko, įgyvendina Direktyvą, vadinasi, valstybė yra įvykdžiusi pareigą į nacionalinę teisę perkelti Direktyvą. Nei viena iš Turizmo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą, nei su kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimu susiję Turizmo įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai nėra pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir / ar įstatymams, todėl šie teisės aktai yra galiojantys ir teisėti.

Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad žala dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo pareiškėjai atsirado dėl to, jog atsakovas neįvykdė ar netinkamai įvykdė Direktyvą. Akivaizdu, kad pareiškėja žalą galėjo patirti tik dėl UAB „Freshtravel“ veiksmų.

5. Atsakovo vertinimu, pareiškėjų pateikti įrodymai nepatvirtina skundo reikalavimo priteisti turtinės žalos atlyginimą, kadangi pateikta tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ sudaryta Sutartis yra šalių nepasirašyta, todėl negali būti laikoma, kad tokia sutartis buvo sudaryta. Iš mokėjimo nurodymų matyti, kad pinigų sumos buvo pervestos į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą, tačiau šis subjektas nėra paslaugų sutarties šalis, be to, pinigai buvo pervesti anksčiau nei buvo sudaryta Sutartis. Iš mokėjimo paskirties taip pat nėra aišku, kad buvo mokėta už kelionę pagal Sutartį. Apibendrindama šiuo aspektu nurodė, kad į bylą pateikti rašytiniai įrodymai nepagrindžia patirtos žalos.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

7. Departamento nuomone, įstatymo leidėjas, perkeldamas Direktyvą, numatė, kad sėkmingai vystančio veiklą kelionių organizatoriaus įsipareigojimai turistų atžvilgiu didės, todėl Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktais nustatė papildomą saugiklį/reikalavimą, kad vykdančio veiklą kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo suma visais atvejais yra priklausoma nuo jo gautų praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų ir negali būti mažesnė kaip 7 procentai minėtų įplaukų dydžio. Atkreipė dėmesį, kad įstatymo leidėjas, susiedamas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą su kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų metinėmis įplaukomis ir nustatydamas, kad ji turi būti ne mažesnė kaip 7 procentai, nesiekė apriboti garantija dengiamos rizikos dydžio, bet pateikė visiems kelionių organizatoriams taikomą privalomos (minimalios) prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos apskaičiavimą, jo nuomone proporcingą prisiimtiems įsipareigojimams. Taip pat pažymėjo, kad Turizmo įstatymas nustato, kad prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti „ne mažesnė“, tačiau jos maksimalių dydžių apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius, būdamas atsakingu verslo subjektu, gali ir privalo pats įvertinti galimą veiklos riziką bei turistų turtinius interesus užtikrinti pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą, ir ši suma turi būti apskaičiuojama taip, kad užtikrintų turisto interesus, jei paaiškėtų, kad kelionės organizatorius tapo nemokus.

8. Departamentas pabrėžė, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik pradinis privalomas tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams.

9. Departamento teigimu, pareiškėja patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turėtų siekti reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, kuri iškelta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjos D. G. skundą, t. y. priteisė pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, 547,97 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2017 m. gegužės 22 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėja su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. rugsėjo 8 d. sudarė turizmo Sutartį Nr. PT002744 dėl kelionės Vilnius – Šarm El Šeichas ir atgal. Pagal minėtą sutartį pareiškėjos įsigyta poilsinė kelionė turėjo vykti nuo 2014 m. lapkričio 23 d. iki 2014 m. lapkričio 29 d. Pareiškėja 2014 m. rugpjūčio 27 d. į UAB „Cherry Media Lt“ sąskaitą už kelionę pervedė 1 998 Lt (mokėjimo paskirtis Grupinis.lt order (523940661), o 2014 m. rugsėjo 9 d. į UAB „Freshtravel“ 140 Lt už vizas. Kelionė neįvyko, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemoki. Departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 „Dėl kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimo sustabdymo“ sustabdė pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą. Departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. SD-1600 kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl galimai neteisėtai vykdomos UAB „Freshtravel“ veiklos. Departamentas 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 panaikino pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą nuo 2014 m. lapkričio 29 d. ERGO Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 9 d. pareiškėjai sumokėjo 30,69 Eur dydžio draudimo išmoką dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Viso pareiškėjai liko negrąžinta 588,52 Eur suma, kurią pateiktu skundu pareiškėja ir prašė teismo priteisti jai iš atsakovo.

12. Teismas, apžvelgęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, kurioje, be kita ko, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. Lietuvos Respublikos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017) konstatavo, kad Lietuvos valstybė analogišku atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį, padarė išvadą, jog nagrinėjamoje byloje nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, apsauga, dėl to pareiškėja patyrė nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

13. Teismas laikė nepagrįstais atsakovo argumentus, kad pareiškėjų pateikti įrodymai nepatvirtina reikalavimo priteisti turtinę žalą. Teismo vertinimu, iš surinktų įrodymų galima daryti išvadą, pareiškėja tiek mokėjimą pagal Sutartį, tiek ir Sutarties sudarymo veiksmus atliko elektroninėje erdvėje, iš šios sutarties teksto matyti, jog sandorio šalys gali būti aiškiai identifikuojamos, kas savaime neleidžia teigti, jog sutartis laikytina nesudaryta (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.73 straipsnio 2 dalis, 1.76 straipsnio 2 dalis). Teismas pažymėjo, kad CK 6.192 straipsnyje įtvirtinta, jog sutarties formai taikomos CK 1.71-1.77 straipsnių taisyklės, reglamentuojančios sandorių formą. CK 1.73 straipsnyje išvardyti atvejai, kada sandoriai turi būti sudaryti paprasta rašytine forma. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog šis sąrašas nėra baigtinis, nes kitos CK normos ir įstatymai gali nustatyti privalomą rašytinę formą ir kitiems sandoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009). Vienu iš tokių atvejų yra laikytina turizmo paslaugų teikimo sutartis, kurios formą reglamentuoja Turizmo įstatymo 2 straipsnio 35 punktas. Tačiau įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme (CK 1.93 straipsnio 1 dalis), tačiau Turizmo įstatyme nėra tokio imperatyvaus nurodymo. Tai, teismo vertinimu, reiškia, jog nesant tokio imperatyvaus nurodymo, sandorio formos nesilaikymas reikštų tik tai, jog sudarytas sandoris lieka galioti, tačiau, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą – sandorio šalis neturi teisės tokio sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjimu atveju, pastaroji įstatymo norma teisiškai nėra aktuali ginčui, todėl teismas darė išvadą, jog sandorio sudarymo faktą pareiškėja įrodė leistinais rašytiniais įrodymais, kurie patvirtina, jog pareiškėjai fiziškai pasirašyti Sutarties objektyviai nebuvo reikalinga.

14. Teismas pripažino nepagrįstais atsakovo argumentus, jog pareiškėjos atlikti mokėjimai į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą nepatvirtina mokėjimų pagal Sutartį ir nelaikomi tinkamais įrodymais, pagrindžiančiais, jog Sutarties kaina buvo sumokėta UAB „Freshtravel“, kadangi UAB „Cherry Media LT“ nėra Sutarties šalis. Iš bylos medžiagos teismas sprendė, kad pareiškėja 2014 m. rugpjūčio 27 d. į UAB „Cherry Media LT“ sąskaitą už kelionę pervedė 578,66 Eur (1 998 Lt) (mokėjimo paskirtis grupinis.lt order (523940661)). Ši pareiškėjos pervesta suma sutampa su Sutarties kaina ir dėl to ginčo byloje nėra. Taip pat teismas pažymėjo, kad pareiškėja UAB „Freshtravel“ organizuotą kelionę pirko per UAB „Cherry Media LT“ valdomą interneto svetainę „grupinis.lt“, todėl tai, kad piniginės lėšos sumokėtos ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, o prekybos agentui, nepaneigia fakto, jog pareiškėja sumokėjo 1 998 Lt sumą už ginčo kelionę, kuri pareiškėjai turėjo būti grąžinta kelionei neįvykus dėl kelionių organizatoriaus nemokumo.

15. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, teismui nekilo abejonių, jog pareiškėja 2014 m. rugpjūčio 27 d. mokėjimo nurodymu Nr. 391 pervedė 578,66 Eur (1 998 Lt) sumą į UAB „Chery Media LT“ banko sąskaitą kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ naudai už internetiniame portale grupinis.lt užsakytą kelionę į Šarm El Šeichą. Teismas pažymėjo, kad tai, jog egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjai 578,66 Eur (1 998 Lt) dydžio turtinę žalą, patvirtina ir kitos byloje nustatytos aplinkybės, t. y. Sutarties sudarymo tinkamą formą bei pagal Sutartį atlikto mokėjimo tinkamumą pagrindžia tai, jog pareiškėja, Sutarties neįvykdymo iš UAB „Freshtravel“ pusės pagrindu, kompetentingo teismo buvo įtraukta į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą. Be to, nustatyta, kad pagal Departamento reikalavimą ERGO Insuranse SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 9 d. mokėjimo nurodymu Nr. HAN-135529 į pareiškėjos banko sąskaitą pervedė 30,69 Eur. Mokėjimo paskirtyje nurodyta: „Draudimo išmoka dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų“. Iš pateiktų duomenų teismas sprendė, jog ERGO Insurance SE Lietuvos filialui išmokėjus draudimo išmoką pareiškėjai dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, taip pat buvo pripažinta, kad Sutartis tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ buvo realiai sudaryta, o draudimo išmoka pervesta į pareiškėjos sąskaitą dėl to, jog pareiškėja už kelionę laikoma sumokėjus tinkamu būdu bei tinkamam asmeniui.

16. Teismas darė išvadą, jog nustatytas pareiškėjos reikalavimo priteisti jai iš atsakovo Lietuvos valstybės žalos atlyginimą teisinis ir faktinis pagrįstumas. Vertindamas, kokio dydžio materialinės žalos atlyginimas turėtų būti priteistas pareiškėjos naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, teismas konstatavo, jog ERGO Insurance SE Lietuvos filialui pareiškėjai sumokėjus 30,69 Eur dydžio draudimo išmoką pareiškėjai liko negrąžinta 578,66 Eur suma.

17. Teismas vertino pareiškėjos prašymą priteisti 40,54 Eur (140 Lt) sumokėtos sumos už vizas. Teismas sutiko su atsakovo bei Departamento pozicija, jog išlaidos vizoms turi būti atimtos iš kelionės kainos, nes pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnį kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčių.

18. Teismas, vadovaudamasis CK 6.2. straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2009 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-73/2009, 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010), pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, priteisė 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. gegužės 22 d).

III. 19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos D. G. skundą atmesti.

20. Atsakovas tvirtina, kad teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą. Teismas sprendime nenurodė, ar egzistuoja būtinųjų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Iš teismo sprendimo turinio neaišku, kokiu pagrindu teismas padarė išvadą, kad atsakovo atžvilgiu egzistuoja būtinosios sąlygos deliktinei atsakomybei kilti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme. Atsakovas laikosi pozicijos, kad tokios sąlygos nagrinėjamoje byloje neegzistuoja. Atsakovo nuomone, teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę – Turizmo įstatymą – tikslų, pažeidė ir imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimo bei imperatyvų draudimą vertinti Seimo veiklą. Atsakovas pakartotinai pabrėžia, kad jis jokių neteisėtų veiksmų neatliko, nes Turizmo įstatymas atitinka Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o žala dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo pareiškėjai atsirado ne dėl to, kad valstybė netinkamai į Turizmo įstatymą perkėlė Direktyvą. Žala pareiškėjai galėjo kilti tik dėl kelionių organizatoriaus veiksmų (Turizmo įstatymo 8 str. 1 d. įtvirtintos pareigos nevykdymo), todėl tarp valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę bei pareiškėjos patirtos žalos nėra jokio priežastinio ryšio.

21. Atsakovas teigia, kad teismas pareiškėjai turtinės žalos atlyginimą priteisė byloje nesant tinkamų įrodymų apie turtinės žalos patyrimo faktą, iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus (teismui pateikta turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta, mokėjimas buvo atliktas į UAB „Cherry Media Lt“ banko sąskaitą, turizmo paslaugų teikimo sutartyje UAB „Freshtravel“ agentu nurodyta ne UAB „Cherry Media LT“, o „Plius Travel“, ir kt.), o priešingas teismo išvadas laiko nepagrįstomis. Atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai vertino, kad ERGO Insurance SE Lietuvos filialui pareiškėjai išmokėjus draudimo išmoką, yra pagrindas pripažinti tai kaip įrodymą dėl pareiškėjos sumokėtos sumos už kelionę, nes draudimo išmokos išmokėjimas pareiškėjai neatleidžia jos nuo pareigos pagrįsti skundo reikalavimus. Be to, atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai pareiškėjai suteikė teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą, kadangi jos finansinis reikalavimas įtrauktas į UAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti, palaiko atsiliepime į skundą išdėstytą savo poziciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės žalos, pareiškėjai kilusios dėl netinkamo Direktyvos 7 straipsnio nuostatų įgyvendinimo, atlyginimo, t. y. byloje keliamas Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės už jos institucijos veiksmais padarytą žalą klausimas.

24. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo Nr. I-464 29 straipsnio pakeitimo įstatyme, įsigaliojusiame 2019 m. sausio 1 d., Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos pavadinimas yra pakeistas į Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministeriją, todėl atsakovo atstovo pavadinimas yra pakeičiamas ir šioje nutartyje.

25. Pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, atliko išsamų byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina, kad dėl Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų pareiškėjoms kilo turtinė žala. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad valstybė netinkamai įvykdė pareigą nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, t. y. Turizmo įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas neužtikrino, kad pareiškėjai D. G. būtų atlyginti visi jos dėl kelionių organizatoriaus nemokumo patirti nuostoliai, todėl valstybė turi atlyginti šiuos nuostolius. Apeliacinis skundas grindžiamas abstrakčiais, bendro pobūdžio teiginiais, atsakovas pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus apie teismo kompetenciją, turtinę žalą patvirtinančių įrodymų nepakankamumą, kartu pažymėdamas, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė būtinųjų deliktinės atsakomybės sąlygų. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

27. Dėl atsakovo teiginių, kad šiuo atveju neegzistuoja atsakovo neteisėti veiksmai, akcentuotina, jog ginčo laikotarpiu galiojusios Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra nurodęs, kad minėtame 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkeltais į nacionalinę teisę tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr., pvz., 1999 m. birželio 15 d. sprendimą Walter Rechberger, Renate Greindl, Hermann Hofmeister ir kt. prieš Republik Österreich, C-140/97, EU:C:1999:306).

28. Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantų pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 7 straipsnyje numatyta garantija, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir tikėtino repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, jog vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr. 2014 m. sausio 16 d. nutartį Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarországi Fióktelepe ir Magyar Állam, C-430/13, EU:C:2014:32).

29. Turizmo įstatymo (aktuali redakcija, t. y. redakcija, įsigaliojusi 2014 m. lapkričio 1 d. (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija), nes UAB „Freshtravel“ apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą paskelbė 2014 m. lapkričio 14 d.) 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad kelionių organizatorius, siūlantis parduoti organizuotą turistinę kelionę, turi užtikrinti už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jeigu dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatytos minimalios kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju aktualus Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 (2011 m. gruodžio 7 d. nutarimo Nr. 1421 redakcija) (toliau – ir Aprašas).

30. Aprašo 33 punkte nustatyta, kad, jeigu bendra turistų pareikštų reikalavimų suma yra didesnė už laidavimo draudimo sutartyje nustatytą laidavimo draudimo sumą ar jos likutį, laidavimo draudimo išmoka pirmiausiai mokama už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančio ir neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas ir su tuo susijusias kitas pagrįstas išlaidas, o likusi suma paskirstoma proporcingai turistų pareikštų reikalavimų dydžiui. Nagrinėjamu atveju Departamentas įvykdė kompensavimo draudimo lėšomis procedūrą vadovaudamasis šiuo reguliavimu.

31. Iš aptarto nacionalinio teisinio reguliavimo matyti, kad nei Turizmo įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, jog vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti.

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto (šiuo atveju – pareiškėjos) patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį siekiamo tikslo prasme. Pažymėtina, kad tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi, nagrinėdamas iš esmės analogiškas faktinėmis aplinkybėmis administracines bylas dėl nuostolių, turistų patirtų kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ tapus nemokiu, kompensavimo (žr., pvz., 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, 2017 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2060-624/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1976-624/2017, 2017 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017, 2018 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje Nr. eA-1204-556/2018). Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

33. Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra apibendrinęs savo praktikoje (žr. 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-105/2012), Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 d.). Europos Sąjungos direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 str. 3 d.).

Kaip pažymima nuoseklioje Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, aiškinančioje direktyvų nuostatas, valstybėms narėms direktyvoje yra numatyta pareiga imtis visų būtinų atitinkamos direktyvos veiksmingumą užtikrinančių priemonių, atsižvelgiant į jos siekiamą tikslą (žr., pvz., 1984 m. balandžio 10 d. sprendimą Sabine von Colson ir Elisabeth Kamann prieš Land Nordrhein-Westfalen, 14/83, EU:C:1984:153; 2008 m. balandžio 15 d. sprendimą Impact prieš Minister for Agriculture and Food ir kt., C-268/06, EU:C:2008:223).

Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją. Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėtą sprendimą Impact).

Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (žr., pvz., 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimą Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C-106/89, EU:C:1990:395; 2004 m. spalio 5 d. sprendimą (sujungtose bylose) Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584).

Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę Sąjungos teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (žr. minėtą sprendimą Pfeiffer ir kt.). Be to, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei per nurodytą laikotarpį jos neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę ar ją perkėlė neteisingai (žr., pvz., 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą (sujungtose bylose) Francovich ir kt. prieš Italijos valstybę, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428; 2002 m. liepos 11 d. sprendimą Marks & Spencer prieš Commissioners of Customs & Excise, C-62/00, EU:C:2002:435).

Jeigu nacionalinės teisės negalima aiškinti ir taikyti pagal Sąjungos teisės reikalavimus, nacionaliniai teismai ir administraciniai valdžios organai privalo taikyti visą Sąjungos teisę ir ginti pagal ją suteikiamas asmenų teises ir prireikus netaikyti bet kurios jai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimą Fuß prieš Stadt Halle, C-429/09, EU:C:2010:717).

34. Taigi pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aiškinti aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas ir išspręsti šį ginčą, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad Ministerija nėra gavusi jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų (Europos Komisijos) ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimų, kurie konstatuotų, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į aptartą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, tai negali būti laikoma tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę patvirtinimu. Todėl atsakovo argumentai, kad 1) pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę – Turizmo įstatymą – tikslų, pažeidė imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimo bei imperatyvų draudimą vertinti Seimo veiklą, ir kad 2) Valstybė tinkamai įvykdė Direktyvoje nustatytą pareigą užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, todėl neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjai galėjo kilti atlygintina turtinė žala, yra nepagrįsti.

35. Atsakovo pozicija, kad pareiškėjos reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausiai turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už jų neįgyvendinimą. Šiuo atveju taip pat nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad tokios aplinkybės kaip neatsargus kelionių organizatoriaus elgesys arba ypatingų ar nenumatytų aplinkybių atsiradimas negali būti kliūtis kompensuoti įmokėtas lėšas ir repatrijuoti vartotoją pagal Direktyvos 7 straipsnį (žr., pvz., minėtą sprendimą Walter Rechberger, Renate Greindl, Hermann Hofmeister ir kt. prieš Republik Österreich). Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai, kad tarp minėtų neteisėtų Lietuvos valstybės veiksmų ir pareiškėjos patirtos turtinės žalos nėra priežastinio ryšio, irgi yra atmetami.

36. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad byloje nėra jokių tinkamų įrodymų apie pareiškėjos D. G. turtinės žalos patyrimo faktą. Tačiau, įvertinus byloje esančius dokumentus ir nustatytas aplinkybes (žr. turizmo paslaugų teikimo sutartį, (I t., b. l. 5–7); 2014 m. rugpjūčio 27 d. mokėjimo nurodymą Nr. 391, (I t., b. l. 8); 2014 m. rugsėjo 9 d. mokėjimo nurodymą Nr. 394, (I t., b. l. 9), teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėja 2014 m. rugsėjo 8 d. turizmo paslaugų teikimo sutartimi Nr. PT002744 iš UAB „Freshtravel“ per tarpininką UAB „Cherry Media Lt“ (dabar – UAB „Beta Media“), kuris yra interneto svetainės grupinis.lt valdytojas (remiantis viešai prieinamais duomenimis, t. y. paslaugų teikimo interneto svetainėje grupinis.lt taisyklėmis), įsigijo turizmo paslaugas, už kurias pareiškėja 2014 m. rugpjūčio 27 d. ir 2014 m. rugsėjo 9 d. sumokėjo 2 138 Lt (619,21 Eur; dviem 1 998 Lt ir 140 Lt dydžio pavedimais). Kadangi, nupirktai kelionei neįvykus ir UAB „Freshtravel“ tapus nemokia, pareiškėjai 2015 m. rugsėjo 9 d. buvo grąžinta tik 30,69 Eur suma, ji patyrė 2 032,03 (588,52 Eur) turtinę žalą, kurios atlyginimą ir prašė priteisti iš atsakovo. Nors atsakovas apeliaciniame skunde teigė, kad turizmo paslaugų teikimo sutartyje UAB „Freshtravel“ agentu yra nurodytas kitas juridinis asmuo – „Plius travel“ (ant šios sutarties iš tiesų yra „Plius travel“ ženklas), Juridinių asmenų registre nėra duomenų apie tokį juridinį asmenį, o iš viešai prieinamų duomenų internete manytina, kad „Plius travel“ yra UAB „Freshtravel“ prekės ženklas, todėl šie atsakovo argumentai atmestini. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien aplinkybė, jog D. G. buvo išmokėta draudimo išmoka ir jos kreditorinis reikalavimas buvo patvirtintas UAB „Freshtravel“ bankroto byloje, savaime nepatvirtina jos reikalavimo priteisti turtinės žalos atlyginimą nagrinėjamoje administracinėje byloje pagrįstumo, tačiau šiuo atveju jos patirta turtinė žala buvo įrodyta leistinais įrodymais, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai jai priteisė tokios žalos atlyginimą.

37. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė