2016-05-24 Nr. AB-11204-3-62-3-01360-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-472-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01360-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 11.1; 11.2; 11.3; 11.4.1; 11.9; 11.12; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų O. G., V. R., atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų O. G. ir V. R. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui I. L. dėl administracinio akto panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjai O. G. ir V. R. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi su skundu ir patikslintu skundu į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydami: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, atsakovas) Varėnos skyriaus 2014 m. rugpjūčio 18 d. raštą Nr. 3SD-(14.3.104)-4413 „Dėl nuosavybės atkūrimo“ (toliau – ir 2014 m. rugpjūčio 18 d. raštas, skundžiamas aktas); 2) įpareigoti atsakovą atkurti pretendentų J. R. ir Č. R. nuosavybės teises į buvusio savininko J. R. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytos žemės dalį, už valstybės išperkamą ir natūra grąžinti negalimą žemę, suprojektuojant lygiavertį 10,63 ha dydžio žemės sklypą Bingelių arba Merkinės kadastro vietovėje, Varėnos rajone; 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės pareiškėjams O. G. ir V. R. 10 000 Lt neturtinę žalą, kiekvienam po 5 000 Lt.

Pareiškėjai skunduose bei teismo posėdžio metu nurodė, kad NŽT Varėnos skyrius 2014 m. rugpjūčio 18 d. raštu atsisakė suteikti pareiškėjams neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą Bingelių kadastro vietovėje, Varėnos rajone, atsisakymo pagrindu nurodydami, kad J. R. ir Č. R. iki 2003 m. balandžio 4 d. nepateikė prašymo dėl nuosavybės atkūrimo būdo, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą Bingelių kadastro vietovėje, Varėnos rajone. Pareiškėjai nesutiko su šiuo raštu ir nurodė, kad J.

R. ir Č. R. mirė atitinkamai 1996 m. liepos 10 d. ir 1992 m. lapkričio 16 d., sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo jiems, priimti po jų mirties 2010 m. gruodžio 31 d., t. y. praėjus 7 metams po 2003 m. balandžio 1 d. termino suėjimo. Dėl to, reikalavimas pasirinkti alternatyvų nuosavybės atkūrimo būdą už valstybės išperkamą žemę iki 2003 m. balandžio 1 d., negali būti taikomas, nes iki 2003 m. balandžio 1 d. nebuvo priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o pareiškėjams iki 2003 m. balandžio 1 d. nebuvo žinoma, ar nuosavybės teisės jiems bus apskritai atkurtos, ar bus atkurtos jų prašomoje vietovėje (duomenys neskelbtini), Varėnos rajone, ar bus atkurtos jų prašomo dydžio.

J. R. ir Č. R. mirė 1992-1996 m. laikotarpiu, kai negaliojo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nuostata, įpareigojanti iki 2003 m. balandžio 1 d. pasirinkti alternatyvų nuosavybės atkūrimo būdą, todėl atsakovas negali reikalauti atlikti veiksmus, kurių objektyviai nebuvo galima įvykdyti. Pažymėjo, kad pareiškėjams, kaip turto paveldėtojams, taip pat nebuvo žinoma, kad dalis žemės natūra (duomenys neskelbtini) teritorijoje nebus grąžinama, jog dalis šios žemės bus priskirta valstybės išperkamai žemei ir reikės rinktis kitą nuosavybės atkūrimo būdo alternatyvą.

Pareiškėjai ne vieną kartą kreipėsi į atsakovą su prašymais pateikti informaciją, koks konkrečiai plotas iš jų šeimos turėtos žemės (duomenys neskelbtini) teritorijoje yra priskirtas valstybės išperkamai žemei, kokia yra jo vertė, prašė suprojektuoti jiems negrąžinamo miško sklypo likusią dalį natūra Bingelių kadastro vietovėje, Varėnos rajone, kaip alternatyvą vietoje jiems negrąžinamo valstybės išperkamo ploto (duomenys neskelbtini) rekreacinėje zonoje, jei nėra galimybių grąžinti žemės natūra turėtoje vietoje, tačiau pareiškėjų prašymai sprendžiami nebuvo, formaliai nurodant, jog nėra laisvos žemės, o apie galimybę gauti alternatyvų žemės sklypą, jiems kaip paveldėtojams bus pranešta.

Pažymėjo, kad pareiškėjai gavo atsakovo 2011 m. rugsėjo 22 d. raštą Nr. 3SD-4625 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“, kuriuo buvo kviečiami 2011 m. rugsėjo 30 d. atvykti dėl atkūrimo būdo pasirinkimo už valstybės išperkamą žemę, kurios sugrąžinti nėra galimybės. Iki pat 2014 m. liepos mėn. pareiškėjai negavo atsakymo dėl nuosavybės atkūrimo, todėl 2014 m. liepos 18 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės atkūrimo, suteikiant jiems neatlygintinai 11,04 ha žemės sklypą Bingelių kadastro vietovėje, kuris ribojasi su jų nuosavybės teise valdomu sklypu.

Į šį jų prašymą buvo gautas atsakymas – skundžiamas aktas dėl šio prašymo netenkinimo. Pareiškėjų įsitikinimu, jų teisės atgauti nuosavybę yra šiurkščiai pažeidžiamos, o atsisakymas suteikti kaip alternatyvą vietoje valstybės išperkamos žemės jiems žemės sklypą Bingelių kadastro vietovėje yra neteisėtas. Atsakovas neteisėtai atsisakymą suteikti pareiškėjams lygiavertį žemės sklypą, pareiškėjų pasirinktoje Bingelių kadastro vietovėje Varėnos rajone, grindžia pasibaigusiu 2003 m. balandžio 1 d. terminu.

Faktas, kad atsakovas kvietė pareiškėjus 2011 m. rugsėjo 30 d. atvykti pasirinkti alternatyvaus nuosavybės atkūrimo būdo, patvirtina, jog atsakovas pripažino pareiškėjus tokią teisę turint ir po 2003 m. balandžio 1 d., todėl neturi pagrindo šios teisės neigti. Teigė, jog pareiškėjai iki šiol nėra gavę iš atsakovo oficialaus sprendimo, kuriuo būtų atsisakoma atkurti jiems nuosavybės teises į likusį apie 15 ha dydžio valstybės išperkamą plotą (duomenys neskelbtini) rekreacinėje zonoje, taip pat nėra gavę sprendimo, kuriame būtų nurodyta valstybės išperkamo žemės sklypo (miško) (duomenys neskelbtini) rekreacinėje zonoje vertė bei konkretūs pasiūlymai dėl alternatyvaus nuosavybės atkūrimo būdo pasirinkimo.

Manė, kad šiuo konkrečiu atveju ginčo teisiniams santykiams turi būti taikomos ne Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies normos, bet šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostatos, įtvirtinančios kompetentingos institucijos pareigas, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus, nes ilgą laiką atsakovas neteikė pareiškėjams duomenų, kokio dydžio ir kokios vertės grąžintinos žemės plotas (duomenys neskelbtini) rekreacinėje zonoje bus valstybės išperkamas.

Dėl neturtinės žalos nurodė, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų vilkinimo, biurokratizmo, tik po 19 metų nuo kreipimosi atkurti nuosavybės teises momento buvo priimti sprendimai atkurti nuosavybės teises J. R. ir Č. R. į J. R. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą nuosavybę Varėnos rajone, tačiau iki pat šiol faktiškai nuosavybė pareiškėjams, kaip mirusių J. R. ir Č. R. teisių paveldėtojams nėra visiškai sugrąžinta. Pareiškėjų įsitikinimu, atsakovo Varėnos skyriaus darbuotojų veiksmai (biurokratizmas, informacijos neteikimas, formalus situacijos vertinimas, nepagrįstų aktų priėmimas, terminų pateikti atsakymus į pareiškėjų prašymus nesilaikymas) bei neveikimas, pasireiškiantis nuosavybės teisių atkūrimo ir žemės sugrąžinimo procedūrų vilkinimu, pažeidė pareiškėjų teises į nuosavybę ir turėjo įtakos pareiškėjų sveikatos pablogėjimui. Pareiškėjai teisę į neturtinės žalos atlyginimą kildina iš atsakovo netinkamo veikimo, aplaidžiai įgyvendinant Atkūrimo įstatymą. Dėl nepateisinamai ilgą laiką trunkančio nuosavybės atgavimo proceso, pareiškėjai giliai išgyvena, patiria dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, kadangi jų šeimai priklausiusi namų valda (sodyba) (duomenys neskelbtini) vietovėje Varėnos rajone pareiškėjams nėra grąžinama, nors visa šeima tikėjosi, jog nacionalizuota senelių sodyba jiems bus grąžinta, ją bus galima paversti šeimos susibūrimo vieta.

Atsakovas NŽT atsiliepimu bei atstovas teismo posėdžio metu su skundu nesutiko. Pažymėjo, kad pareiškėjų prašymo atsakovas netenkino, vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalimi, 21 straipsnio 3 dalimi (Atkūrimo įstatymo redakcija, galiojusia iki 2012 m. vasario 1 d.). Taip pat nurodė, kad pareiškėjams jau 2000 metais buvo žinoma, jog dalis žemės priskirta valstybės išperkamai ir jie turėjo visas galimybes nustatytais terminais pareikšti valią dėl būdo, kuriuo bus atlyginama už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą. Pareiškėjai ir kiti J. R. ir Č. R. turto paveldėtojai visą laiką siekė atkurti nuosavybės teises natūra, kreipdamiesi į įvairias institucijas, kad būtų tikslinami valstybinės reikšmės miško plotai, išjungiant buvusio savininko J. R. iki nacionalizacijos valdytos žemės plotą, prašydami patikrinti asmeninio ūkio suteikimo teisėtumą, tačiau taip ir nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo už valstybės išperkamą žemę. Pažymėjo, kad valstybės išperkamos žemės plotas visą laiką kito, kadangi dalis asmeninio ūkio naudotojų atsisakė asmeninio ūkio. NŽT įvertinusi sudėtingą situaciją, 2011 m. rugpjūčio 23 d. pavedimu įpareigojo NŽT teritorinius skyrius kviesti visus pretendentus, pageidaujančius kaimo vietovėse susigrąžinti žemę natūra, kuri yra priskirta valstybės išperkamai žemei, pareikšti valią dėl atkūrimo būdo. NŽT Varėnos žemėtvarkos skyrius 2011 m. rugsėjo 22 d. raštais Nr. 3SD-4625 ir Nr. 3SD-4624 pakvietė J. R. ir Č. R. turto paveldėtojus 2011 m. rugsėjo 30 d. atvykti į skyrių dėl atkūrimo būdo pasirinkimo už valstybės išperkamą žemę, kurios susigrąžinti natūra nėra galimybės. Nurodytu laiku atvykę kviesti asmenys pateikė prašymą suprojektuoti pretendentams J. R. ir Č. R. miško sklypą Bingelių kadastro vietovėje. Šis jų prašymas buvo tenkintas, priimant NŽT 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimus Nr. 3S-502 ir Nr. 3S-503, kuriais pretendentams natūra grąžintas 18,50 ha miško sklypas.

Taip pat nurodė, kad net ir pripažinus, jog nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios institucijos tinkamai neinformavo J. R. ir Č. R. turto paveldėtojų apie tai, kad dalis žemės yra valstybės išperkama ir nepasiūlė pasirinkti būdo, kuriuo būtų atlyginama už išperkamą nekilnojamąjį turtą, minėtu NŽT Varėnos žemėtvarkos skyriaus 2011 m. rugsėjo 22 d. raštu tai buvo padaryta, tačiau pareiškėjai iki pat 2014 m. liepos 18 d. valios dėl būdo, kuriuo būtų atlyginama už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą nepareiškė. Nei Atkūrimo įstatymas, nei kiti įstatymai nenumato galimybės teismine ar neteismine tvarka atnaujinti terminą pareikšti valią dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą nekilnojamą turtą.

Be to, atsakovo atstovas pripažino, kad sprendimai atkurti nuosavybės teises į J. R., M., žemę, buvo priimti, pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, kadangi J. R., M., mirė iki 1940 m. liepos 22 d., todėl jis negalėjo būti žemės savininku nacionalizacijos metu, dėl ko jo vardu negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Atsižvelgiant į tai, pradėta sprendimų, kuriais J. R. ir Č. R. atkurtos nuosavybės teisės į J. R. (duomenys neskelbtini) valdytą žemę panaikinimo procedūra.

Dėl neturtinės žalos nurodė, kad pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų dėl sveikatos pablogėjimo bei priežastinio ryšio buvimo tarp sveikatos pablogėjimo ir NŽT veiksmų. Pareiškėjų argumentai, kad jie patiria dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, kadangi jų šeimai priklausiusi namų valda (duomenys neskelbtini) vietovėje nėra grąžinta, nepagrįsti, nes visa žemė aplink (duomenys neskelbtini) ežerus, kuri nėra priskirta valstybės išperkamai, yra grąžinta pretendentams, visa likusi žemė kitoje vietoje yra arba grąžinta, arba suprojektuota šiuo metu rengiamame Merkinės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte.

NŽT neturi duomenų apie buvusio savininko J. R. iki nacionalizacijos valdytą namų valdą šalia (duomenys neskelbtini) ežerų. Nei pareiškėjai, nei kiti pretendentų turto paveldėtojai NŽT Varėnos skyriui nėra pateikę kokių nors statinių, esančių šalia (duomenys neskelbtini) ežerų, teisinės registracijos, todėl NŽT objektyviai negalėjo atkurti nuosavybės teises pretendentams grąžinant natūra namų valdos žemės sklypą toje vietovėje. Pažymėjo, kad J. R. ir Č. R. turto paveldėtojai nuosavybės teisių atkūrimo procese, žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo metu nesirinko žemės sklypų, prašė nepriiminėti sprendimų bei nepasirinko būdo, kuriuo bus atkuriamos nuosavybės teisės už valstybės išperkamą turtą, todėl nuosavybės teisių atkūrimo procesas užsitęsė ir dėl jų veiksmų.

Nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimas yra ilgas ir sudėtingas procesas, kurį sėkmingai užbaigti galima tik esant institucijų ir pretendentų bendradarbiavimui ir geranoriškam elgesiui, kadangi NŽT turi teisę priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises tik tuo atveju, jei pretendentai viso proceso metu įgyvendina savo teises pasirinkdami žemės sklypus žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo metu, dalyvauja žemės sklypus ženklinant ir suderina paženklinto žemės sklypo ribas, suderina žemės sklypo planą, sprendimo atkurti nuosavybės teises projektą.

Pareiškėjai visą laiką siekė atkurti nuosavybės teises natūra ir dėl to, kad NŽT anksčiau neparinko nuosavybės teisių atkūrimo būdo už valstybės išperkamą turtą, buvo galima didesnį kiekį grąžinti natūra, t. y. atkurti nuosavybės teises pareiškėjų pageidaujamu būdu. Dėl šių priežasčių nuosavybės teisių atkūrimo J. R. ir Č. R. procesas nėra baigtas dėl objektyvių, nuo NŽT nepriklausančių, veiksnių ir šių pretendentų turto paveldėtojų veiksmų.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 8 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies. Skundo dalį dėl NŽT Varėnos skyriaus 2014 m. rugpjūčio 18 d. rašto Nr. 3SD-(14.3.104)-4413 „Dėl nuosavybės atkūrimo“ panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, atmetė kaip nepagrįstą. Skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, priteisė pareiškėjams po 1 000 Eur (3452,80 Lt) kiekvienam, neturtinei žalai atlyginti.

Dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl NŽT Varėnos skyriaus 2014 m. rugpjūčio 18 d. rašto Nr. 3SD-(14.3.104)-4413 „Dėl nuosavybės atkūrimo“, kuriuo nuspręsta netenkinti pareiškėjų 2014 m. liepos 18 d. prašymo dėl nuosavybės atkūrimo, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą Bingelių kadastro vietovėje, teisėtumo. Atkreipė dėmesį, kad ginčijamas sprendimas (raštas) priimtas remiantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalimi (sprendimo priėmimo metu galiojusia redakcija).

Pažymėjo, kad ginčo santykiai susiklostė nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo srityje, todėl jiems taikytini specialūs TSRS (LTSR) įstatymų pagrindu nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto grąžinimą reglamentuojantys teisės aktai: Atkūrimo įstatymas bei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą detalizuojanti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Tvarka).

Nagrinėdama bylą, teisėjų kolegija pasisakė dėl nuosavybės teisių į iškilusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso specifiškumo ir vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika dėl ribotos restitucijos principo. Atsižvelgė į 1997 m. liepos 1 d. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalies nuostatas ir pažymėjo, kad byloje nagrinėjamiems santykiams taikytinas šiuo metu galiojantis Atkūrimo įstatymas bei Tvarka.

Teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant nuosekliai ir teisingai išspręsti bylą, pirmiausia turi būti sprendžiamas klausimas dėl ginčo žemės statuso (priklausomybės) iki nacionalizacijos.

Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika dėl asmens nuosavybės teise valdžiusio nekilnojamąjį turtą nacionalizacijos momentu nustatymo.

Iš bylos medžiagos nustatė, kad 1991 m. spalio 29 d. D. R. tuometei Varėnos rajono Merkinės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į J. R., M., iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytą žemę, išreikšdama valią susigrąžinti žemę buvusioje vietoje, pretendentais nurodydama J. R., J., ir Č. R., J. 1992 birželio 19 d. J. R. ir Č. R. įgaliotas asmuo V. R. pasirašė susitarimą, kuriuo sutarė atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. R., M., iki nacionalizacijos valdytą žemę lygiomis dalimis, kiekvienam po 29,68 ha, žemę grąžinant natūra. J. R., J., mirė 1996 m. liepos 10 d., o Č. R., J., mirė 1992 m. lapkričio 15 d., jų teisių paveldėtojai yra pareiškėjai. NŽT 2010 m. gruodžio 2 d., 2010 m. gruodžio 31 d., 2011 m. lapkričio 5 d. ir 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimais Č. R. bei J. R. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko J. R., M., nuosavybės teisėmis valdytą žemę, grąžinant ją natūra. Pareiškėjai NŽT Varėnos skyriui pateikė prašymą, kuriuo prašė atkurti nuosavybės teises į likusį neatkurtą plotą, grąžinant bendrą žemės (miško) sklypą Bingelių kadastro vietovėje, kuris ribojasi su pareiškėjams priklausančiu žemės sklypu. NŽT Varėnos skyrius skundžiamu 2014 m. rugpjūčio 18 d. raštu Nr. 3SD-(14.3.104.)-4413 „Dėl nuosavybės atkūrimo“ informavo pareiškėjus, kad, atsižvelgiant į tai, jog J. R. ir Č. R. iki 2003 m. balandžio 1 d. nepateikė prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą Bingelių kadastro vietovėje, 2014 m. liepos 18 d. prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą Bingelių kadastro vietovėje, yra netenkintinas.

Teismas pažymėjo, kad bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjai, kaip J. R., J., bei Č. R., J., teisių paveldėtojai siekia, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko J. R., M., nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdytą žemę. Tačiau byloje neginčijamai nustatyta (tą pripažįsta ir šalys), kad J. R., M., mirė 1922 m. kovo 10 d. (1992 m. gegužės 19 d. mirties liudijimas), todėl jis nacionalizacijos metu nebuvo ginčo žemės savininku. Esant tokioms aplinkybėms, 1991 spalio 29 d. D. R. bei vėlesni J. R., Č. R. bei pareiškėjų prašymai atkurti nuosavybės teises į J. R., M., iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytą žemę, negali (ir negalėjo) būti tenkinami (kaip patvirtino atsakovo atstovas, šiuo metu yra pradėta sprendimų, kuriais J. R. ir Č. R. atkurtos nuosavybės teisės į J. R. valdytą žemę panaikinimo procedūra).

Pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu nepateikta duomenų, kas iš tikrųjų nacionalizacijos metu buvo ginčo žemės savininku, o pareiškėjai nurodė, jog jie artimiausiu metu kreipsis į Varėnos rajono apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad galėtų įrodyti, jog ginčo žemės savininke nacionalizacijos metu buvo J. R., M., sutuoktinė O. R..

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad teisinio ir faktinio pagrindo naikinti skundžiamą NŽT 2014 m. rugpjūčio 18 d. raštą (nors jis priimtas ir kitais pagrindais), nėra, kadangi nuosavybės teisės atkuriamos tik į to asmens nekilnojamąjį turtą, kuris jam priklausė šio turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo metu. Todėl atmetė ir išvestinius skundo reikalavimus įpareigoti NŽT atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. R., M., iki nacionalizacijos valdytos žemės dalį.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis dėl žalos atlyginimo (CK 6.246–6.249 str., 6.271 str.) ir LVAT praktika bei pažymėjo, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai; 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos; 3) teisės pažeidėjo kaltė; 4) teisės pažeidimu padaryta žala.

Nuosavybės teisių atkūrimo į J. R. žemę byloje esantys dokumentai patvirtino, kad prašymą atkurti nuosavybės teises ir grąžinti žemę turėtoje vietoje D. R. pateikė 1991 m. spalio 29 d., prašyme nurodydama, kad žemės nuosavybės dokumentų ji neturi. Nuosavybės teisių atkūrimo bylose nėra duomenų apie tai, kad iki 2000 m. rugsėjo 5 d., dėl D. R. prašymo buvo atlikti kokie nors veiksmai.

Teisėjų kolegija vadovavosi Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 111 punktu.

Nustatė, kad byloje esančios Alytaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. vasario 20 d. pažymos Nr. 22586 ir Nr. 22587 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų (toliau – ir Pažymos) parengtos galiojant Atkūrimo įstatymui (įsigaliojo nuo 1997 m. liepos 9 d.), laikytinos dokumentais, patvirtinančiais, jog viešojo administravimo subjektas, kuriam suteikta kompetencija nagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pripažino, jog pagal pateiktus nuosavybės teisę ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus pretendentai Č. R. ir J. R. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. R. 44,36 ha žemės ir 33 ha miško (duomenys neskelbtini) Varėnos rajone. Pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimo bylose nėra duomenų apie tai, kad Alytaus apskrities viršininko administracija prašė pretendentų pateikti kokius nors papildomus dokumentus. Taigi, 2002 m. vasario 20 d. laikytina data, kurią Č. R. ir J. R. (nagrinėjamu atveju, jų teisių paveldėtojai – pareiškėjai) buvo pripažinti įvykdę pretendentų pagal Atkūrimo įstatymą atkurti nuosavybės teises pareigas iki įstatymu nustatytų terminų pateikti prašymą ir dokumentus, kurie reikalingi priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad pažymos parengtos tik 2002 m. vasario 20 d., nors jau 2000 m. rugsėjo 5 d. Varėnos rajono komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo ir nuosavybės teisių atkūrimo posėdžio protokole Nr. 1 buvo fiksuota, kad J. R. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 44,36 ha žemės ir 33 ha miško. Be to, Varėnos rajono apylinkės teismo 2001 m. spalio 1 d. nutartyje Nr. 2-0730/2001 konstatuota, kad Alytaus apskrities viršininko administracija pripažino, jog užtenka dokumentų atkurti nuosavybės teises į J. R. turėtus žemės plotus. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, patvirtina, kad Varėnos rajono žemėtvarkos skyrius vilkino pažymų dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų rengimą (analogišką išvadą padarė ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius 2004 m. sausio 27 d. surašydamas pažymą Nr. 2002/04-1146 dėl D. R. skundo).

Teismas taip pat nustatė, kad sprendimus atkurti mirusių Č. R. ir J. R. vardu nuosavybės teises į dalį J. R. nuosavybės, NŽT priėmė 2010 m. gruodžio 2 d., 2010 m. gruodžio 31 d., 2011 m. lapkričio 5 d. ir 2011 m. gruodžio 7 d., t.y. praėjus daugiau nei 8 metams po minėtų pažymų parengimo.

Iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentų nustatė, kad 1991–2000 metais dėl nuosavybės teisių atkūrimo nebuvo atlikti jokie veiksmai, išskyrus jau minėto 2000 m. rugsėjo 5 d. įvykusio Varėnos rajono komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo ir nuosavybės teisių atkūrimo posėdžio. 2001 m. gruodžio 4 d. Alytaus apskrities viršininko komisija nutaria siūlyti projekto autoriui rengti dokumentus į galimą natūra atkurti J. R. žemę ir mišką, o 2002 m. vasario 20 d. parengiamos jau minėtos pažymos.

Už 2003-2004 metų laikotarpį nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra duomenų apie kokius nors atliktus veiksmus, išskyrus kelis pranešimus pareiškėjams apie tai, kad bus ženklinamos jų paveldimos žemės sklypo ribos (2004 m. gegužės 18 d. ir 2004 m. rugsėjo 24 d.). Nuo 2004 m. rugsėjo 24 d. iki 2006 m. balandžio 26 d., kai buvo atlikti žemės sklypų kadastriniai matavimai, Alytaus apskrities administracija dėl nuosavybės teisių atkūrimo neatliko jokių esminių veiksmų. Teismas pažymėjo, kad žemės sklypai buvo suformuoti, atliekant preliminarius matavimus 2006 m. balandžio 26 d., tačiau sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į šiuos suformuotus sklypus, NŽT priėmė tik 2010 m. gruodžio 31 d., t. y. praėjus daugiau nei 4 metams. Byloje taip pat nėra duomenų apie kokius nors atliktus veiksmus nuo 2006 m. balandžio 26 d. iki 2010 m. spalio 5 d., kai buvo surašytas žemės sklypo ribų paženklinimo parodymo aktas, į kurį NŽT 2010 m. gruodžio 2 d. priėmė sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Iš bylos taip pat matyti, kad 2011 m. spalio 17 d. ir 2011 m. spalio 21 d. buvo surašyti žemės sklypo ribų paženklinimo parodymo aktai, į kuriuos NŽT priimtais 2011 m. lapkričio 5 d. ir 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimais buvo atkurtos nuosavybės teisės.

Teismo vertinimu, atsakovas iš dalies pagrįstai nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas užsitęsė ir dėl pareiškėjų veiksmų, nes jie nesirinko žemės sklypų, prašė nepriiminėti sprendimų bei nepasirinko būdo, kuriuo bus atkuriamos nuosavybės teisės už valstybės išperkamą turtą, tačiau ši aplinkybė nepateisina byloje nustatyto fakto, kad nuosavybės teisių atkūrimo į žemę procesas užtruko daugiau nei 10 metų, kad tarp atitinkamų atliktų veiksmų yra nepagrįstai nepateisinamai ir neprotingai ilgi intervalai. Pirmiau aptarti nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys dokumentai patvirtina, kad net ir atlikus kai kuriuos veiksmus (pvz., 2006 m. balandžio 26 d. suformavus žemės sklypus, atliekant jų kadastrinius matavimus, sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į juos buvo priimti po daugiau nei 4 metų) iki kitų veiksmų atlikimo susidaro net kelių metų pertraukos, dėl ko vertintina, kad viešojo administravimo subjektas vilkino nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą.

Teismas sprendė, kad minėtų aplinkybių visuma suteikia pagrindą konstatuoti, jog kompetentingas priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo viešojo administravimo subjektas dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemę neveikė taip, kaip to reikalauja Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalies ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 103 bei 111 punktų nuostatos. Taigi, pirmoji viešosios atsakomybės sąlyga – valdžios institucijos neteisėti veiksmai, byloje yra nustatyta.

Pareiškėjų argumentus, kad dėl nepateisinamai ilgą laiką trunkančio nuosavybės atgavimo proceso, jie giliai išgyvena, patiria dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, kadangi jų šeimai priklausiusi namų valda (sodyba) (duomenys neskelbtini) vietovėje Varėnos rajone pareiškėjams nėra grąžinama teismas vertino, kaip nepagrįstus, nes pagal bylos duomenis nei pareiškėjai, nei kiti pretendentų turto paveldėtojai NŽT Varėnos skyriui nėra pateikę kokių nors statinių, esančių šalia (duomenys neskelbtini) ežerų, teisinės registracijos, todėl NŽT objektyviai negalėjo atkurti nuosavybės teises pretendentams grąžinant natūra namų valdos žemės sklypą toje vietovėje.

Teismas atsižvelgė į LVAT praktiką neturtinės žalos nustatymo bylose bei, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, vertino, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procese, pareiškėjai patyrė stipresnius bei emocingesnius dvasinius išgyvenimus nei paprastai patiriami socialinėje aplinkoje, susiklosčius įvairioms gyvenimiškoms situacijoms, susijusioms su valstybės valdžios institucijų aktais bei veiksmais, taip pat neteisybės jausmą. Būtent dėl neteisėtų Alytaus apskrities viršininko administracijos (vėliau – NŽT) veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procese nevykdant savo pareigų, dėl ko pareiškėjams nuosavybės teisių atkūrimas į žemę, negalėjo būti užbaigiamas protingais terminais, jų nevilkinant (pažymėtina, kad ir šiai dienai galutinai nėra išspręstas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į visą ginčo žemę), pareiškėjai patyrė neturtinę žalą, todėl tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir pareiškėjų patirtos neturtinės žalos yra priežastinis ryšys (CK 6.247 str.).

Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas taip pat atsižvelgė į LVAT praktiką ir vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi pažymėjo, kad šiuo atveju pareiškėjų teisės buvo pažeistos itin jautrioje nuosavybės teisių atkūrimo srityje, pareiškėjams buvo sukeltas neigiamas poveikis, kuris nepriimtinas asmens gero vertinimo ir valstybės valdžios institucijos gero administravimo požiūriu. Atsižvelgęs į pažeidžiamų vertybių pobūdį, į tai, kad dėl Alytaus apskrities viršininko administracijos (vėliau – NŽT) vilkinimo atkurti nuosavybės teises pareiškėjai patyrė didelius, ilgai trukusius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, bejėgiškumą negalėdami įgyvendinti teisių ir teisėtų lūkesčių atkurti nuosavybės teises kaip galima greičiau, priteisė neturtinės žalos atlyginimą CK 6.250 straipsnio pagrindu, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

Vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, įvertinęs neteisėtos veikos sukeltų padarinių mastą, pobūdį ir trukmę, pareiškėjų patirta neturtinę žala įvertintino 2000 Eur suma, (kiekvienam pareiškėjui po 1 000 Eur (3452.80 Lt)), kurią priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT.

III. Pareiškėjai O. G. ir V. R. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimo dalį, kuria buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjų skundo dalį, t. y. atsisakyta panaikinti NŽT Varėnos skyriaus 2014 m. rugpjūčio 18 d. raštą Nr. 3SD-(14.3.104)-4413 „Dėl nuosavybės atkūrimo“ ir įpareigoti atsakovą atkurti pretendentų J. R. ir Č. R. nuosavybės teises į buvusio savininko J. R. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytos žemės dalį, už valstybės išperkamą ir natūra grąžinti negalimą žemę suprojektuojant lygiavertį 10,63 ha dydžio žemės sklypą Bingelių arba Merkinės kadastro vietovėje, Varėnos rajone.

Pareiškėjų teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje sprendimo dalyje neteisingai išsprendė ginčą, neatskleidė šioje dalyje bylos esmės, neišnagrinėjo iš esmės pareiškėjų reikalavimų dėl apskųsto administracinio akto teisėtumo ir įpareigojimo atsakovą atlikti veiksmus pagrįstumo, neteisingai vertino byloje surinktus duomenis dėl turto savininko nacionalizacijos metu (supainiojo giminystės ryšius), sprendė su byloje pareikštais reikalavimais nesusijusius klausimus (nepagrįstai ėmėsi nustatinėti turto savininką nacionalizacijos metu), ėmėsi revizuoti byloje neginčijamus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Šie pažeidimai lėmė neteisingo ir nepagrįsto sprendimo atmesti dalį pareiškėjų reikalavimų priėmimą.

1. Dėl turto savininko nacionalizacijos metu.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išėjo iš ginčo ribų, nes nepagrįstai ėmėsi nustatinėti turto savininką nacionalizacijos metu bei revizuoti priimtus ir galiojančius sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nors tokių reikalavimų byloje nebuvo pareikšta. Taip pat pažymi, kad 2010-2011 m. priimti NŽT sprendimai dėl nuosavybės teisių pretendentams J. R. ir Č. R. atkūrimo yra galiojantys ir įstatymų nustatyta tvarka nenuginčyti. Be to, pareiškėjų teigimu, klausimas dėl turto savininko nacionalizacijos metu neturi ir negali turėti įtakos pareiškėjų byloje pareikštų reikalavimų teisingam išsprendimui.

Pabrėžia, kad nekyla ginčas dėl to, kad J. R., M. (pareiškėjų senelis), negalėjo būti žemės savininkas 1940 m. nacionalizacijos metu, nes jis mirė iki nacionalizacijos 1922 m., tačiau nuosavybę po jo mirties paveldėjo jo bendrapavardis sūnus J. R., J. (pareiškėjos tėvas), kuris su šeima ir buvo 1949 m. ištremtas į Sibirą, todėl turto savininkas nacionalizacijos metu buvo J. R., J. – J. R., M., sūnus. Pareiškėjų įsitikinimu, netinkamą pirmosios instancijos teismo vertinimą lėmė galimai nevisapusiškai išsamiai įvertinti R. šeimos giminystės ryšiai bei pareiškėjų senelio (J. R., M.) ir pareiškėjos tėvo (J. R., J.) vardo ir pavardės tapatumas, kadangi 1922 m. miręs J. R., M. (M.), ir jo sūnus J. R., J., yra tuo pačiu vardu ir pavarde. Aplinkybė, kad J. R. M., mirė 1922 m. nepaneigia fakto, kad jo turtą paveldėjo sūnus J. R., J., (mirė 1996 m.), kuris buvo turto savininkas nacionalizacijos metu ir 1949 m. kartu su šeima buvo ištremtas į Sibirą, o jo nuosavybė – žemė (duomenys neskelbtini) Varėnos rajone, nacionalizuota.

Nurodo, kad šis faktas dėl buvusio turto savininko ir turėtos nuosavybės (žemės ir miško) ploto jau buvo nustatytos 2001 m. Varėnos rajono apylinkės teisme pareiškėjos O. G. inicijuotoje byloje dėl juridinio fakto nustatymo. Dėl šių priežasčių 2010-2011 m. priimtuose sprendimuose dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra teisingai nuspręsta atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. R. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdymą nuosavybę.

Atsižvelgdami į išdėstytą, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad turto savininku buvo J. R., J. (J. R., M. sūnus), dėl ko 2010-2011 m. sprendimais nuosavybės teisės pretendentams J. R. ir Č. R. į buvusio savininko J. R. turėtą nuosavybę yra atkurtos teisėtai ir pagrįstai.

2. Dėl skundžiamo administracinio akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Pareiškėjų teigimu, pirmosios instancijos teismas neatskleidė dalies bylos esmės ir iš esmės neišsprendė pareiškėjų pareikštų reikalavimų dėl NŽT Varėnos skyriaus 2014 m. rugpjūčio 18 d. rašto Nr. 3SD-(14.3.104)-4413 „Dėl nuosavybės atkūrimo“ panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Pareiškėjai apeliaciniame skunde pateikia argumentus, analogiškus skunde pirmosios instancijos teismui pateiktiems argumentams, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nekartoja.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimo dalį, kuria buvo tenkintas pareiškėjų reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad Kauno apygardos administracinis teismas netinkamai įvertino faktinę situaciją ir nepagrįstai nustatė viešosios atsakomybės sąlygą – valdžios institucijos neteisėtus veiksmus bei šių veiksmų atlikimo laikotarpį.

Atsakovai vadovaujasi CK 6.271, 6.246, 6.247, 6.250 straipsnių nuostatomis ir LVAT praktika bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo. Atsižvelgdami į pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriame nurodyta, jog neturtinė žala kildinama iš galimai neteisėtų NŽT veiksmų, nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų vilkinimo, biurokratizmo ir, kad J. R., M., negalėjo būti žemės savininku nacionalizacijos metu ir dėl to nuosavybės teisių atkūrimas į J. R., M. žemę yra neteisėtas, teigia, jog skundžiamame teismo sprendime nurodomi argumentai, kad Alytaus apskrities viršininko administracija (vėliau NŽT) neveikė taip, kaip to reikalauja Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalies ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 103 bei 111 punktų nuostatos, tampa nesuprantami, nes šie argumentai reiškia, kad Alytaus apskrities viršininko administracija (vėliau NŽT) turėjo priimti neteisėtus sprendimus, o jų nepriėmimas laikomas neteisėtais veiksmais šioje byloje.

Mano, kad Kauno apygardos administraciniam teismui pripažinus, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra neturėjo būti vykdoma ir šiuo pagrindu netenkinus kitų pareiškėjų skundo reikalavimų, neturėjo būti tenkinamas ir reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, nes visu laikotarpiu, kai nebuvo priiminėjami jokie sprendimai, Alytaus apskrities viršininko administracija (vėliau NŽT) neatliko jokių neteisėtų veiksmų.

Atkreipia dėmesį į tai, kad Alytaus apskrities viršininko administracija informaciją apie J. R. ir Č. R. turto paveldėtojus gavo tik 2007 metais gavus Vilniaus miesto penktojo notarų biuro notarės V. T. 2007 m. sausio 19 d. pažymą Nr. 262/93 ir Varėnos rajono 2-ojop notarų biuro notarės L. M. 2007 m. balandžio mėn. (taip dokumente) pažymą Nr. 2/1997. Mano, kad iki to laiko Alytaus apskrities viršininko administracija (vėliau NŽT), kaip nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą atliekanti institucija, negalėjo padaryti jokios žalos pareiškėjams, todėl teismo argumentas, kad žala padaryta, 19 metų neatkuriant nuosavybės teisių, yra nepagrįstas.

Pažymi, kad Kauno apygardos administracinis teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, turėjo vertinti tik laikotarpį nuo 2007 metų, kai pareiškėjai oficialiai įstojo į nuosavybės teisių atkūrimo procesą, kaip J. R. ir Č. R. įpėdiniai, ir Alytaus apskrities viršininko administracija (vėliau NŽT) veikimu ar neveikimu galimai galėjo daryti įtaką pareiškėjams.

Teigia, jog taip pat svarbu paminėti, kad pareiškėjai jų teisių pažeidimą kildino iš nuosavybės teisių atkūrimo (duomenys neskelbtini) vietovėje, būtent toje vietovėje, nuosavybės teisės Č. R. ir J. R. jau buvo atkurtos, tačiau teismas to nevertino ir skundžiamame sprendime nepasisakė.

Pažymi, kad pareiškėjai nėra pretendentai atkurti nuosavybės teises, todėl negalima teigti, kad pareiškėjus sieja kažkoks ypatingas ryšys su žeme, į kurią buvo siekiama atkurti nuosavybės teises, dėl ko neteisinga būtų pripažinti, kad pareiškėjų laukimas, kol atsiras paveldimo turto galėjo jiems sukelti neigiamą poveikį, kurį kaip nors galėjo įtakoti NŽT.

Pastebi, kad V. R. iki šiol nėra išduotas paveldėjimo teisės liudijimas dėl žemės, į kurią buvo atkurtos nuosavybės teisės, kas leidžia manyti, kad V. R. nėra suinteresuotas tą žemę valdyti ir užtrukęs jos negrąžinimas jam nesukėlė neigiamų padarinių, kurie galėtų būti pripažinti neturtine žala.

Teigia, kad vieninteliai neteisėti veiksmai nuosavybės teisių atkūrimo į J. R., M., žemę yra susiję su priimtais sprendimais ir atliktais veiksmais, bet ne su neteisėto atkūrimo proceso vykdymu, tačiau pareiškėjai neturtinės žalos atsiradimą kildino iš nuosavybės teisių neatkūrimo, todėl Kauno apygardos administracinis teismas, neperžengdamas skundo ribų, turėjo pripažinti, kad pareiškėjai neįrodė neteisėtų veiksmų, kurie galimai sukėlė neigiamas pasekmes pareiškėjams, egzistavimo ir reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą pareiškėjai O. G. ir V. R. prašo apeliacinio skundo netenkinti.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, sprendžiant pareiškėjų reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumą, tinkamai aiškino ir taikė neturtinės žalos atlyginimą už valstybinės institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą) reglamentuojančias teisės normas (CK 6.246-6.250 str., 6.271 str.), atsižvelgė į šiuo klausimu formuojamą LVAT praktiką, todėl šioje dalyje priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjų įsitikinimu, atsakovų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia šioje dalyje priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsiliepime teikia argumentus, analogiškus skunde pirmosios instancijos teismui pateiktiems argumentams, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nekartoja.

Teigia, jog atsakovai nepagrįstai susiaurina savo atsakomybės apimtis ir nepagrįstai siekia išvengti atsakomybės už daugiau negu 20 metų (nuo 1991 m.) vilkinamą nacionalizuotos nuosavybės grąžinimo procesą pretendentams Č. R. ir J. R. (mirę), kurių teisių paveldėtojais yra pareiškėjai, į kurį patenka įvairūs tęstinio pobūdžio neteisėti Atsakovų aktai/veiksmai, tokie kaip biurokratizmas, neteisėtas neveikimas (vilkinimas), įstatymų numatytų procedūrų nevykdymas, terminų nesilaikymas ir kt.

Pažymi, jog aplinkybė, kad atsakovai 2007 m. gavo pažymas iš notarų, patvirtinančias, kad pareiškėjai yra pretendentų teisių paveldėtojai, neturi byloje teisinės reikšmės, nepaneigia pareiškėjų kaip pretendentų teisių paveldėtojų teisinio statuso ir neeliminuoja neteisėtų atsakovų veiksmų (neveikimo).

Taip pat pažymi, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovai (jų atstovas) pareiškė, jog susipažinus su nuosavybės teisių atkūrimo bylos medžiaga, jiems nepakanka duomenų atkurti nuosavybės teises į J. R. iki nacionalizacijos valdytą žemę, nes esą J. R. M. mirė 1922 m. iki nacionalizacijos, todėl galimai nebuvo galima atkurti nuosavybės teisių pretendentams J. R. ir Č. R., dėl ko 2010-2011 m. priimtus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo reikia panaikinti. Pareiškėjai su tokia atsakovų pozicija nesutinka, laiko ją nepagrįsta, o atsakovų ketinimus imtis priemonių sprendimams panaikinti, vertina kaip neteisėtą kėsinimąsi į nuosavybę, ir dar labiau didinančia pareiškėjų patiriamus dvasinius neigiamus išgyvenimus.

Atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą atsakovas NŽT prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria, buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjų skundo dalį palikti nepakeistą.

Nesutinka su pareiškėjų argumentu, kad Kauno apygardos administracinis teismas išėjo iš ginčo ribų ir nepagrįstai ėmėsi nustatinėti turto savininką nacionalizacijos metu, kadangi Kauno apygardos administracinis teismas nenustatinėjo, kas buvo buvęs savininkas, tačiau iš byloje esančių įrodymų ir šalių paaiškinimų nustatė, kad J. R., M., mirė 1922 metais, todėl negalėjo būti žemės savininku nacionalizacijos metu. Tą pripažino ir pareiškėjai. Pažymi, kad teismas, visų pirma turėdamas pareigą priimti teisėtą ir įgyvendinamą sprendimą, negalėjo neatsižvelgti į šią aplinkybę.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad žemės savininku nacionalizacijos metu buvo J. R., J., pažymi, jog šiuos argumentus pareiškėjai turėjo galimybę išdėstyti bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, tačiau to nepadarė ir netgi priešingai – nurodė, kad visą laiką siekė atkurti nuosavybės teises į J. R., M., iki nacionalizacijos valdytą žemę. Todėl tokį pozicijos dėl buvusio savininko pakeitimą atsakovas vertina, kaip pareiškėjų siekį suklaidinti teismą.

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai nėra pateikę jokių įrodymų, kurie leistų daryti prielaidą, kad J. R., J., paveldėjo visą ar dalį J. R., M., valdytos žemės. Taip pat nėra jokių įrodymų, kad J. R., J., iki nacionalizacijos valdė žemę Varėnos rajone. Argumentas apie vardo ir pavadės tapatumą taip pat nepagrįstas, kadangi pavardės nėra tapačios, buvęs savininkas buvo J. R., M., o pretendentas atkurti nuosavybės teises – J. R., J., taigi pavardės yra skirtingos.

Nurodo, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kokie asmenys turi teisę atkurti nuosavybės teises, ir pažymi, kad tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad žemės savininku nacionalizacijos metu buvo J. R., J., Č. R. neturėtų teisės atkurti nuosavybės teises į J. R., J., valdytą žemę, kadangi Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nėra numatyta asmens teisė pretenduoti atkurti nuosavybės teises į brolio ar sesers valdytą žemę, todėl tokiu nuosavybės teisių atkūrimas Č. R. būtų neteisėtas.

Kiti atsakovo atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą pateikti argumentai yra tapatūs atsakovo atsiliepime į pareiškėjų skundą pirmosios instancijos teismui pateiktiems argumentams, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nekartoja.

Atsakovas papildomai pažymi, kad vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalimi, Valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu neskaidant sklypo į dalis, išskyrus asmeninio ūkio žemę, tik už tame pačiame valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje turėtą žemę, mišką ar vandens telkinį ir tik tiems piliečiams, kurie tame valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir tebegyvena (arba mirties dieną gyveno, jeigu pilietis, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės, yra miręs).

Nurodo, kad pareiškėjai siekia, jog jiems būtų perduotas žemės sklypas Bingelių kadastro vietovėje, netoli (duomenys neskelbtini) ežero. Ši teritorija patenka į Dzūkijos nacionalinį parką.

Pabrėžia, kad byloje esantys įrodymai (Č. R. mirties liudijimas ir notaro pažyma) patvirtinta, kad Č. R. registruota gyvenamoji vieta buvo Vilniaus miestas, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 16 straipsnio 7 dalimi, atkuriant nuosavybės teises Č. R., negalėtų būti neatlygintinai perduotas žemės sklypas nacionaliniame parke ir kitose saugomose teritorijose.

Pažymi, kad NŽT Varėnos skyrius yra kreipęsis į Kauno apygardos prokuratūrą su prašymu kreiptis į teismą dėl sprendimų, kuriais J. R. ir Č. R. buvo atkurtos nuosavybės teisės į J. R. valdytą žemę Varėnos rajone panaikinimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjų O. G. ir V. R. apeliacinis skundas netenkintinas, atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos ginčas yra dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę. Bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėjai siekia atkurti nuosavybės teises į neatkurtą dalį R. J., M. valdytos žemės 10,63 ha plotą.

Nuosavybės teisės yra atkuriamos teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais pateikus prašymą atkurti nuosavybės teises bei pateikus nuosavybę bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo 1997 m. liepos 1 d. įstatymu Nr. VIII-359 prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti buvo nustatytas terminas – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti terminas – iki 2003 m. gruodžio 31 d.

Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d įstatymo Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų bei pakeitusiu šį įstatymą 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiams atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą kuris pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas (1 str. 1 d.).

Atkuriant nuosavybės teises, yra privalu nustatyti, kas valdė turtą nuosavybės teise jį nacionalizuojant 1940 m. liepos 22 d. Mirties liudijimas patvirtina, kad R. J., M. mirė 1922 m. kovo 10 d., todėl jam priklausantis turtas negalėjo būti nacionalizuotas nuosavybės teisių atkūrimo teisės aktų prasme, todėl norint tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procesą, yra reikšminga nustatyti, kas valdė nekilnojamąjį turtą po R. J., M. mirties ir iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos, nes tik R. J., M. teisių perėmėjui ar jo įpėdiniams gali būti atkuriamos nuosavybės teisės. Pagal pareiškėjų pradėto ginčo apimtį nėra svarbu, kam perėjo buvusio savininko R. J., M. nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą po jo mirties, tačiau bet kuriuo atveju teisės aktai nenumato nuosavybės teisių atkūrimo galimybės į R. J., M. mirties dieną valdytą nekilnojamąjį turtą.

Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo, Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Varėnos skyriaus, 2014 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą Nr. 3SD-(14.3.104)-4413 „Dėl nuosavybės atkūrimo“, pagrįstai įvertino pareiškėjų teisę į nuosavybės atkūrimą ir, nenustatęs tam teisinio pagrindo, teisėtai pripažino, kad nuosavybės teisės atkūrimo į neatkurtą R. J., M. žemės dalį procedūros negali būti tęsiamos, nesant įrodymų, patvirtinančių, kas valdė žemės sklypą jo nacionalizavimo metu.

Pareiškėjų O. G. ir V. R. apeliacinis skundas dėl šios teismo sprendimo dalies yra nepagrįstas ir netenkintinas.

Pareiškėjų reikalavimas priteisti neturtinę žalą CK 6.271 straipsnio pagrindu dėl atsakovo neteisėtų veiksmų vilkinant nuosavybės teisių atkūrimo procedūras turi būti vertinamas siejant su nuosavybės teisių atkūrimo galimybe.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 11 punktas įpareigoja asmenį, siekiantį atkurti nuosavybės teises, kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikti pilietybę, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus. Tik pretendentui į nuosavybės teisių atkūrimą pateikus minėtus dokumentus yra pagrindas reikalauti, kad būtų pradėta nuosavybės teisių atkūrimo procedūra ir ji užbaigta teisės aktų nustatyta tvarka nuo dokumentų pateikimo datos. Atsakovui, nevykdant nuosavybės atkūrimo procedūros, yra pagrindas pripažinti institucijos veiksmus neteisėtais su iš to kylančiomis pasekmėmis, taip pat ir su galimu kilusios žalos priteisimu. Šio ginčo atveju nustatyta, kad dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teisę, sudarantys pagrindą atkurti nuosavybės teises pareiškėjams, nebuvo pateikti, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas vilkino nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą į R. J., M. valdytą žemę ir tuo padarė žalą pareiškėjams. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjams neturtinės žalos atlyginimas priteistas nepagrįstai, nesant privalomo deliktinės civilinės atsakomybės sudėties elemento, numatyto CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, valstybės institucijos neteisėtos veikos, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje keistinas ir pareiškėjų skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d.).

Remdamasis išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjų O. G. ir V. R. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimą ir pareiškėjų O. G. ir V. R. skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė