2026-01-14 Nr. AB-1001-3-64-3-02601-2025-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-83-822/2026

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02601-2025-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.1.1; 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2026 m. sausio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. K. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų 2025 m. spalio 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovui Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Šiaulių teismo psichiatrijos skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas S. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas pripažinti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Šiaulių teismo psichiatrijos skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2025 m. sausio 6 d. atsakymą Nr. 52Š-1 (toliau – ir Raštas) neteisėtu ir jį panaikinti bei įpareigoti Tarnybos Skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2024 m. gruodžio 27 d. prašymą dėl teismo psichiatrijos ekspertizės atlikimo.

Pareiškėjas paaiškino, kad kaip ieškovas Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-2732-592/2025 pateikė prašymą skirti kompleksinę teismo medicinos psichiatrijos ekspertizę. Tarnybos Skyrius pateikė Raštą, kuriuo prašymą atmetė. Raštas grindžiamas tuo, jog prašomos atlikti ekspertizės tikslas yra įvertinti konsultacinės išvados teisėtumą ir pagrįstumą, o tai nėra Tarnybos kompetencijoje. Be to, teisės aktai nenumato galimybės atlikti pakartotinę ekspertizę, kuri pagal savo esmę yra naujas ir nepriklausomas vertinimas.

Pareiškėjas teigė, kad Tarnyba klaidingai interpretavo jo prašymo esmę ir neteisingai taikė teisės normas. Raštas tapo pagrindine kliūtimi Vilniaus miesto apylinkės teismui priimti sprendimą skirti ekspertizę ir iš esmės išnagrinėti bylą. Be šios ekspertizės pareiškėjas liko be galimybės įrodyti savo teisinės pozicijos pagrįstumą.

II. Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmai 2025 m. spalio 9 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo S. K. skundą.

Teismas iš Lietuvos informacinės sistemos Liteko duomenų nustatė, kad skundžiamas Raštas buvo išsiųstas pareiškėjui 2025 m. sausio 6 d. (civilinė byla Nr. e2-402-592/2025), todėl paskutinė skundo pateikimo diena buvo 2025 m. vasario 7 d. Pareiškėjas skundą teismui pateikė 2025 m. rugsėjo 30 d., t. y. žymiai praleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą skundo padavimo terminą.

Teismas nurodė, kad termino praleidimo fakto konstatavimas ir prašymo atnaujinti terminą nebuvimas yra pakankamos sąlygos atsisakyti priimti teismui paduotą skundą (prašymą). Pažymėjo, kad kai termino praleidimo faktas akivaizdus, teismas neprivalo papildomai aiškintis kokių nors aplinkybių. Be to, įstatymas neįpareigoja teismo papildomai siūlyti pareiškėjui pateikti prašymą dėl termino atnaujinimo.

Teismas taip pat pažymėjo, kad iš skundžiamo Rašto turinio matyti, jog jis adresuotas teismui, jame pateikta informacija, jog įvertinti Konsultacinės išvados teisėtumą ir pagrįstumą nėra Tarnybos teismo ekspertų kompetencijoje. Teismas vertino, jog skundžiamas Raštas yra informacinio pobūdžio ir pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių, todėl skundžiamas Tarnybos Skyriaus Raštas negali būti laikomas ginčo administracinėje byloje dalyku.

Teismas akcentavo, kad tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, jog skundžiamas aktas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis.

Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, pareiškėjo skundą atsisakė priimti ne tik dėl to, kad jis praleido terminą skundui paduoti, bet ir dėl to, kad reikalavimas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka (33 str. 2 d. 1 p.).

Teismas taip pat grąžino pareiškėjui sumokėtą 30 Eur žyminį mokestį.

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų 2025 m. spalio 9 d. nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai skundžiamoje nutartyje sprendė, jog terminas skundui paduoti prasidėjo nuo 2025 m. sausio 6 d., kai Tarnyba pateikė teismui Raštą, todėl skundą teismui pareiškėjas galėjo pateikti iki 2025 m. vasario 7 d.

Pareiškėjas akcentuoja, kad ginčijamas Raštas buvo adresuotas teismui, o ne pareiškėjui, todėl jis neturėjo galimybės sužinoti apie Raštą, jo turinį. Be to, teisinės pasekmės pareiškėjui atsirado tik 2025 m. rugsėjo 23 d., kai Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį, kuria, remdamasis Raštu, atmetė pareiškėjo prašymą skirti ekspertizę. Iki to, Tarnybos Raštas buvo tik informacinio pobūdžio ir tiesioginės įtakos pareiškėjo teisėms neturėjo.

Pareiškėjas teigia, kad termino skaičiavimas nuo Rašto išsiuntimo datos pažeidžia žinojimo principą, kadangi termino eiga gali prasidėti tik nuo to momento, kai asmuo turėjo realią galimybę sužinoti apie teisės pažeidimą ir jo teisinę reikšmę. Pareiškėjo nuomone, teisingas ir logiškas termino skaičiavimas būtų nuo tada, kai paaiškėjo, jog jis sukelia pareiškėjui teisines pasekmes, o ne nuo jo išsiuntimo pareiškėjui momento.

Pareiškėjo vertinimu, teismas netinkamai taikė ABTĮ 29 straipsnį, nes Raštas pareiškėjui nebuvo įteiktas, jis buvo skirtas teismui, todėl termino eiga negalėjo prasidėti 2025 m. sausio 6 d. Be to, teismas, atsisakydamas priimti skundą, atėmė galimybę išnagrinėti esminį ginčo dalyką – Tarnybos neteisėtus veiksmus, kurie tiesiogiai paveikė pareiškėjo teisę į teisingą teismą civilinėje byloje. Pareiškėjo teigimu, taip pat buvo pažeistas proporcingumo principas, nes pareiškėjas anksčiau nei 2025 m. rugsėjo 23 d. negalėjo sužinoti apie teisės pažeidimą ir jo teisinę reikšmę savo teisėms. Pareiškėjas pažymi, kad Raštas jam nekėlė teisinių pasekmių iki 2025 m. rugsėjo 23 d., kuomet buvo paskelbta teismo nutartis.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamos bylos pagal atskirąjį skundą dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 9 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą kaip paduotą praleidus terminą skundui paduoti ir kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti, taip pat ginčijamas Raštas negali būti nagrinėjamos bylos dalyku, nes yra informacinio pobūdžio, skundžiama nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas atskirajame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi teigia, kad teismas netinkamai taikė ABTĮ 29 straipsnio nuostatas, nepagrįstai terminą skundui paduoti skaičiavo nuo Rašto, kuris buvo adresuotas teismui, o ne pareiškėjui, išsiuntimo pareiškėjui dienos. Be to, teisinės pasekmės pareiškėjui dėl Rašto atsirado tik 2025 m. rugsėjo 23 d., kai Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį, kuria, remdamasis Raštu, atmetė pareiškėjo prašymą skirti ekspertizę. Teigia, kad iki to, Tarnybos Raštas buvo tik informacinio pobūdžio ir tiesioginės įtakos pareiškėjo teisėms neturėjo.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (be kita ko) laikantis įstatymo numatytų skundų padavimo teismui terminų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1381-525/2015; 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-17-492/2016, ir kt.).

Pažymėtina, kad ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jei teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą) nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienas iš tokių atvejų – skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.).

ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, šios aplinkybės neginčija ir pareiškėjas, kad ginčijamas Raštas pareiškėjui buvo išsiųstas 2025 m. sausio 6 d. civilinėje byloje Nr. e2-402-592/2025, pareiškėjas neneigia, jog šį Raštą gavo. Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai vertino, jog pareiškėjas, nesutikdamas su Raštu, skundą teismui galėjo pateikti iki 2025 m. vasario 7 d. Pareiškėjas skundą teismui pateikė 2025 m. rugsėjo 30 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti. Šio vertinimo nekeičia ir tai, kad Raštas adresuotas ne pareiškėjui, bet teismui, kadangi, kaip minėta, pareiškėjas neginčija, jog Raštą gavo.

Pagal ABTĮ 30 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami jas patvirtinantys įrodymai. <...> (ABTĮ 30 str. 2 d.). Spręsdamas, ar termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra svarbios, teismas vertina, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-601/2006; 2006 m. birželio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-247/2006; 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-208/2006 ir kt.). Pažymėtina, jog svarbiomis termino praleidimo priežastimis teismų praktikoje laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-85/2012; 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012 ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju pareiškėjas nepateikė prašymo atnaujinti praleistą terminą kreiptis į teismą ir nenurodė aplinkybių, sudarančių pagrindą vertinti, jog šis terminas buvo praleistas dėl svarbių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, objektyviai sukliudžiusių jam per nustatytą terminą ginti savo galbūt pažeistas teises kreipiantis į teismą su skundu dėl Rašto panaikinimo. Be to, pareiškėjas prašymo atnaujinti praleistą skundo teismui padavimo terminą nepateikė ir atskirajame skunde, o tik išdėstė savo samprotavimus, jog anksčiau nei 2025 m. rugsėjo 23 d. jis negalėjo sužinoti apie teisės pažeidimą ir Rašto įtaką jo teisėms, Raštas jam nekėlė teisinių pasekmių iki 2025 m. rugsėjo 23 d., kuomet buvo paskelbta Vilniaus apygardos teismo nutartis, kuria, remdamasis Raštu, teismas atmetė pareiškėjo prašymą skirti ekspertizę. Pareiškėjas jokių kitų argumentų, susijusių su skundo padavimo terminu ir jo praleidimo aplinkybėmis nenurodė. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo skundo priėmimo klausimą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šioje nutartyje aptartomis ABTĮ nuostatomis ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundo reikalavimą, kaip paduotą teismui praleidus ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą apskundimo terminą, ir nesant pagrindo jį atnaujinti. Akcentuotina, kad kai termino praleidimo faktas yra akivaizdus, teismas neprivalo papildomai aiškintis kokių nors aplinkybių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-615-552/2023; 2024 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-155-556/2024; 2024 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-812-629/2024; 2025 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-601-821/2025).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje taip pat nurodė, jog pareiškėjo ginčijamas Raštas, kuris buvo adresuotas teismui ir kuriame nurodyta, kad įvertinti konsultacinės išvados teisėtumą ir pagrįstumą nėra Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos teismo ekspertų kompetencijoje, yra informacinio pobūdžio ir pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių, todėl negali būti ginčo administracinėje byloje dalyku. Teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti ir ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

Pareiškėjas atskirajame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, jokių argumentų dėl šios nutarties dalies nenurodo, priešingai, teigia, kad iki kol Vilniaus apygardos teismas nepriėmė 2025 m. rugsėjo 23 d. nutarties, kuria atmetė pareiškėjo prašymą dėl ekspertizės skyrimo, Raštas jam jokių teisinių pasekmių nekėlė. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas atskirajame skunde jokių nesutikimo su paminėta nutarties dalimi argumentų nenurodo, teisėjų kolegija aptariamu klausimu nepasisako.

Pažymėtina ir tai, kad nustačius, jog pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti ir jis neatnaujintinas, nėra jokio pagrindo vertinti kitų skundo (ne)priėmimo pagrindų.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pareiškėjo atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. K. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų 2025 m. spalio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė