AS-438-140-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS438 – 140/2013

Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02905-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 67 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas R. V. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas:

1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. (23.1-08)R-8516;

2) įpareigoti atsakovą Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos priimti sprendimą dėl priešpriešinių prievolių įskaitymo ir mokestinės prievolės pasibaigimo;

3) įpareigoti atsakovą Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos priimti sprendimą atšaukti iš antstolio vykdymo 2012 m. vasario 24 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.17-08)-320-10749 arba šį sprendimą pripažinti netekusiu galios.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2012 m. gruodžio 4 d. buvo gautas pareiškėjo patikslintas skundas, kuriame jis prašė:

1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. (23.1-08)R-8516;

2) įpareigoti atsakovą Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos priimti sprendimą dėl priešpriešinių prievolių įskaitymo ir mokestinės prievolės pasibaigimo;

3) įpareigoti atsakovą Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos priimti sprendimą atšaukti 2012 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-10749 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto bei 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 14- 19-27148 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto arba šiuos sprendimus pripažinti netekusiais galios.

Pareiškėjas 2012 m. gruodžio 4 d. pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones:

1) laikinai sustabdyti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie LR FM) viršininko 2012 m. vasario 24 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.17-08)-320-10749 bei 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 14-19-27148 iki kol teismas išspręs šią bylą;

2) sustabdyti išieškojimą pagal VMI prie LR FM viršininko 2012 m. vasario 24 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.17-08)-320-10749 bei pagal 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 14-19-27148.

Prašyme paaiškino, kad nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, kadangi areštavus jo, kaip antstolio, pinigines lėšas ir turtą bus sutrikdytas antstolio kontoros darbo organizavimas ir antstolio veikla, nes jo vykdymo išlaidos (piniginės lėšos) yra naudojamos mokėti už kontoros išlaikymą darbuotojų darbo užmokestį, patalpų nuomą įvairius mokesčius ir kt. Antstolio sąskaitų ir vykdymo išlaidų areštavimas daro nepamatuojamą žalą tiek jam, tiek tretiesiems asmenims bei valstybei.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 6 d. nutartimi pareiškėjo patikslintą skundą atsisakė priimti nagrinėti, o pareiškėjo R. V. prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atmetė.

Teismas konstatavo, jog, įvertinus pareiškėjo dėstomus argumentus, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra realios grėsmės, jog byloje galimai priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą (panaikinus VMI prie LR FM 2012 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. (23.1-08)R-8516 bei įpareigojus atsakovą priimti sprendimą dėl priešpriešinių prievolių įskaitymo ir mokestinės prievolės pasibaigimo bei priimti sprendimą atšaukti iš antstolio vykdymo 2012 m. vasario 24 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.17-08)-320-10749 arba jį pripažinti netekusiu galios), tokio sprendimo įvykdymas, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pasunkės arba pasidarys neįmanomas. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo teiginiai dėl neigiamų pasekmių galimo kilimo jam ir jo darbuotojams (galimai kilsiančios labai didelės žalos), iš esmės siejami ne su galimybe įvykdyti būsimą teismo sprendimą. Reikalavimo užtikrinimo priemonių tikslas - užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą o ne prevenciškai apsaugoti pareiškėją nuo galimų jo teisių pažeidimų ateityje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS4-366-2006, 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-782/2009).

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, kad teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analizuojant asmenų, prašančių taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, finansinę padėtį, vertintinas jų apyvartinių lėšų kiekį, pajamos, šių pajamų pokyčiai, turimi įsiskolinimai, kreditoriniai reikalavimai ir kitos teisiškai reikšmingos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. ASI46-130/2011, 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-675/2011 ir kt.), tačiau kiekvieną kartą sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimo, atsižvelgiama į konkrečią bylos medžiagą bei faktinę situaciją įvertinami proceso šalių pateikti argumentai, įrodymai. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo prašyme teismui nepagrindė reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumo jokiomis konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ir nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog, nesiėmus prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali kilti realių sunkumų įvykdyti būsimą teismo sprendimą. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką ir išdėstytas aplinkybes, padarė išvadą kad nagrinėjamoje administracinėje byloje taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nėra pagrindo, todėl pareiškėjo prašymas atmestinas.

III. Atskiruoju skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį dalyje dėl prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atmetimo ir išspręsti klausimą iš esmės tenkinant prašymą. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas parodė savo šališkumą šioje byloje, kadangi neištyrė įrodymų pridėtų prie prašymo taikyti reikalavimo priemones, taip pat padarė logiškai nepaaiškinamas ir neprotingas išvadas. Kaip akcentuoja pareiškėjas, pirmosios instancijos teismui buvo nurodyta, kad mokesčių administratorius yra priėmęs 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 14-19-27148 ir 2012 m. vasario 24 d. sprendimą Nr.(23.17-08)-320-10749 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, susidariusią iš antstolio veiklos. Išieškojimas šiuo metu yra vykdomas pagal sprendimus, dėl kuriu teismo yra prašoma ipareigoti atsakovą priimti sprendimą dėl priešpriešiniu prievolių įskaitymo ir mokestinės prievolės pasibaigimo, turi būti vykdomas iš antstolio R. V., t.y. iš valstybės įgalioto asmens, kuriam valstybė yra pavedusi atlikti vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų numatytas funkcijas (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Todėl esant tokiai situacijai, yra areštuojamos pinigines lėšos ir turtas, bei visos vykdymo išlaidas, kas, anot pareiškėjo, jau faktiškai yra daroma, t. y. sutrikdyta antstolio kontoros darbo organizavimas ir antstolio veikla, bei VMI sprendimai vykdomi priverstinai.

2. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik savo vertinimu, kuris yra akivaizdžiai neteisingas ir neprotingas, nes, anot pareiškėjo, kaip gali teismas daryti vertinimą, kad „nagrinėjamu atveju nėra realios grėsmės, jog byloje galimai priėmus pareiškėjui palanku teismo sprendimą tokio sprendimo įvykdymas, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, pasunkės arba pasidarys neįmanomas“. Pareiškėjo teigimu, vidutiniškai protingam asmeniui yra aiškiai suvokiama loginė išvada, kad priėmus pareiškėjui palanku teismo sprendimą tokio sprendimo įvykdymas, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pasidarys neįmanomas, kadangi išieškojus skolą pagal VMI sprendimą (tai šiuo metu yra daroma), bus neįmanoma įvykdyti teismo sprendimo, nes nebus ką (kokias priešpriešines prievoles) įskaitinėti, o pareiškėjo skolinis įsipareigojimas bus išieškotas priverstinai, taikant išieškojimo priemones, todėl neliks galimybės taikyti priešpriešinių prievolių įskaitymo ir mokestinės prievolės pasibaigimo, nes ji jau bus pasibaigusi išieškojus ją priverstinai (Mokesčių administravimo įstatymo 93 straipsnio l dalies 2 punktas).

3. Pirmosios instancijos teismas nurodė ir tai, kad „pareiškėjas, savo prašyme teismui nepagrindę reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumo jokiomis konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ir nepateikė teismui jokiu įrodymu, kurie galėtų patvirtinti, jog nesiėmus prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali kilti sunkumų įvykdyti būsimą teismo sprendimą“. Pirmosios instancijos teismo nuomone, tokia teismo išvada yra visiškas pateiktų teismui įrodymu ir faktiniu aplinkybių ignoravimas, kadangi kaip akcentuoja pareiškėjas, jau šiuo metu išieškojimas yra vykdomas pagal sprendimus (prašymo priedas Nr. 2: 3), dėl kurių pirmosios instancijos teismo yra prašoma ipareigoti atsakovą priimti sprendimą dėl priešpriešiniu prievolių įskaitymo ir mokestinės prievolės pasibaigimo. Todėl, pareiškėjo teigimu, esant tokiai situacijai, yra vykdomi aktyvūs veiksmai areštuojant pinigines lėšas ir turtą, pagal VMI sprendimus ir tai yra jau daroma, taigi, nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas taps neįmanomu, nes kol pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išnagrinės šią bylą (dėl įpareigojimo atsakovą priimti sprendimą dėl priešpriešinių prievolių įskaitymo ir mokestinės prievolės pasibaigimo), mokestinė prievolė pagal šiuos sprendimus bus išieškota priverstinai ir administracinio teismo sprendimo vykdymas bus neįmanomas bei neįgyvendinamas, nes prievolė jau bus pasibaigusi išieškojus ją priverstinai (Mokesčių administravimo įstatymo 93 straipsnio l dalies 2 punktas). Anot pareiškėjo, visa tai sudaro aiškų įstatyminį pagrindą pagal ABTĮ 71 straipsnį taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Taigi, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nagrinėjant administracinę bylą reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei teismo sprendimo toje byloje įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Iš pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui (b. l. 9–5) ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutarties (b. l. 68–70), kuria šis skundas buvo priimtas nagrinėti, matyti, jog pareiškėja teismo inter alia prašo panaikinti atsakovo priimtus administracinius aktus: 2012 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-10749 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto bei 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 14- 19-27148 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto. Taigi ginčas šioje administracinėje byloje vyksta būtent dėl nurodytų atsakovo sprendimų panaikinimo.

Tuo tarpu iš pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo matyti, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinybę jis sieja su ta aplinkybe, jog, nesustabdžius nurodytų ginčijamų atsakovų sprendimų galiojimo iki būsimo teismo sprendimo šioje administracinėje byloje priėmimo, bus sutrikdytas pareiškėjo, kaip antstolio, kontoros darbo organizavimas ir antstolio veikla, o sprendimų įvykdymas, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pasidarys neįmanomas, kadangi, išieškojus skolą pagal VMI sprendimus, pareiškėjo skolinis įsipareigojimas bus išieškotas priverstinai, taikant išieškojimo priemones, todėl neliks galimybės taikyti priešpriešinių prievolių įskaitymo ir mokestinės prievolės pasibaigimo (Mokesčių administravimo įstatymo 93 straipsnio l dalies 2 punktas).

Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, vien iš šių aplinkybių negalima spręsti, jog netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonių, galėtų pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas teismo sprendimo dėl pareiškėjo reikalavimų panaikinti atsakovo 2012 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-10749 bei 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 14-19-27148 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto vykdymas (tai yra būtų neįmanomas ar pasunkėtų atsakovo sprendimo panaikinimas). Pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra susijusios ne su būsimo teismo sprendimo dėl atsakovo priimto akto panaikinimo tinkamu įvykdymu, o su kitomis galimomis teisinėmis pasekmėmis, kurios atsirastų teismui patenkinus pareiškėjo skundą.

Kartu akcentuotina ir tai, jog byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad ginčijamo atsakovo sprendimo galiojimas galėtų pareiškėjo atžvilgiu sukelti tokias pasekmes, kurių pašalinimas teisiniu požiūriu būtų sudėtingas ar neįmanomas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 1 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 92 straipsnis). Pareiškėjo argumentai, jog atsisakymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones sukeltų jam nuostolius, kuriuos atlyginti būtų sunku ir (ar) neįmanoma, negrįžtamai sutrikdytų antstolio kontoros veiklą nėra pagrįsti jokiomis objektyviomis aplinkybėmis, t. y. nenurodytas nei konkretus šių nuostolių atsiradimo pagrindas, nei galimas jų dydis, nei šių galimų (hipotetinių) nuostolių reikšmė pareiškėjo ir jo antstolio kontoros materialinei ir finansinei padėčiai bei veiklai (šias aplinkybes pagrindžiantys įrodymai nebuvo pateikti nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui; b. l. 6–10, 75).

Todėl laikytina, jog pareiškėjas nepateikė motyvų, iš kurių būtų galima spręsti apie būtinybę taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir laikinai sustabdyti atsakovo 2012 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-10749 bei 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 14-19-27148.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, yra pagrįsta ir teisėta, o pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

pareiškėjo R. V. atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartį palikti galioti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas