2019-03-13 Nr. AB-6418-3-61-3-01812-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-500-442/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01812-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija 29.1.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos dizainerių sąjungos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos dizainerių sąjungos skundą atsakovui Lietuvos kultūros tarybai dėl rašto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Lietuvos dizainerių sąjunga (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos kultūros tarybos (toliau – ir Taryba) 2017 m. balandžio 27 d. raštą Nr. S-140 (toliau – ir Raštas). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos kultūros taryba 2016 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. 1LKT-37(1.2) (toliau – ir Sprendimas) nusprendė skirti pareiškėjui dalinį finansavimą projektui „Lietuvos dizaino kūrėjų bendruomenės metinė veikla 2016 m.“ (toliau – ir Projektas). Sprendimo pagrindu tarp pareiškėjo ir Tarybos 2016 m. birželio 2 d. buvo sudaryta Projekto vykdymo dalinio finansavimo sutartis Nr. S/MKO-14(6.32)/2016 (toliau – ir Sutartis). Sutarties 2.1.1 punktu Taryba įsipareigojo iš dalies finansuoti Projekto vykdymą, iš Kultūros rėmimo fondo lėšų pareiškėjui skiriant 10 000 Eur. Įgyvendinant Projektą buvo numatyta surengti dizaino apdovanojimus. Tuo pagrindu Projekto sąmatoje buvo numatyta, kad dizaino apdovanojimų vadybininkui bus mokamas 752 Eur atlyginimas, o apdovanojimams už geriausius dizaino pasiekimus bus skiriama 500 Eur. Pasibaigus 2016 metams pareiškėjas pateikė Tarybai ataskaitą dėl Projekto lėšų panaudojimo, kartu pateikė ir visas išlaidas patvirtinančius dokumentus. Taryba, įvertinusi dokumentus, skundžiamu Raštu konstatavo, kad pagal Projektą išmokėta lėšų dalis turėtų būti grąžinta, nes apdovanojimo konkursas „Lietuvos dizaino apdovanojimai 2015“ nėra įvykęs. Rašte taip pat nurodyta, kad per 10 dienų negrąžinus išmokėtų lėšų, pareiškėjas praras teisę 3 metus teikti paraiškas ir gauti valstybės biudžeto lėšas.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Taryba, priimdama sprendimą dėl lėšų grąžinimo, neatsižvelgė į tai, dėl kokių priežasčių apdovanojimų konkursas nebuvo įvykdytas laiku, bei į tai, jog pareiškėjas buvo pasirengęs jį įvykdyti. Pareiškėjo teigimu, visus veiksmus, kuriems buvo skirtas finansavimas, jis buvo įvykdęs. Pareiškėjas buvo pasamdęs dizaino apdovanojimų vadybininkę, kuri atrinko dizainerius, kuriems turėtų būti skirti apdovanojimai, o UAB „LED reklama“ suprojektavo ir pagamino apdovanojimus. Taigi visi veiksmai, kurių įvykdymui Taryba skyrė finansavimą ir dėl jų patvirtino sąmatą, buvo įvykdyti dar 2016 metais. Taryba Sutartimi neįsipareigojo finansuoti paties renginio, o kadangi pačiam renginiui organizuoti nebuvo skirtas finansavimas, todėl pareiškėjas neturėjo lėšų renginiui organizuoti. Dėl šios priežasties apdovanojimų įteikimas buvo perkeltas 2017 metams. Pažymėjo, kad Taryba, šiuo aspektu, t. y., kodėl apdovanojimai nebuvo įteikti, Rašte iš esmės nepasisakė, todėl Raštas vertintinas, kaip neatitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje nustatytų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Pareiškėjas pabrėždamas Rašto neteisėtumą, taip pat rėmėsi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-700-815/2017, akcentuodamas, kad būtent pačios Tarybos neteisėti veiksmai lėmė, jog apdovanojimai nebuvo įteikti atrinktiems dizaineriams.

4. Pareiškėjas nurodė, kad Rašte nurodyta sankcija negali būti skiriama, nes tokios sankcijos nenumato įstatymas. Rašte nurodyta sankcija yra perkelta iš Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. ĮV-559 patvirtintų Kultūros rėmimo fondo lėšomis finansuojamų projektų teikimo gairių (toliau – ir Gairės) 97 punkto, kurios (Gairės) yra tik poįstatyminis teisės aktas ir kuriame negali būti įtvirtintos sankcijos, jeigu jų nustatyti tokį poįstatyminį teisės aktą priėmusiam subjektui nepaveda įstatymas. Gairės yra priimtos Lietuvos Respublikos kultūros rėmimo fondo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 3 dalies pagrindu, kuri numato Gairių priėmimą, tačiau šiuo įstatymu nenumatyta Gairėse nustatyti teisines sankcijas. Įstatymas Rašte nurodytos sankcijos nenumato, todėl ji ir negali būti skiriama. Pažymėjo, kad sankcijos skyrimas ribotų pareiškėjo, kaip vykdančio meno kūrėjų organizacinę funkciją – kurti meną, pagrindinę veiklą. Taip pat pažymėjo, kad net ir tuo atveju, jei bus pripažinta, kad Gairių 97 punkte galėjo būti įtvirtinta teisinė sankcija, sankciją vertino, kaip neproporcingą ir dėl to neteisėtą. Pareiškėjo vertinimu, apdovanojimai buvo pagaminti, laureatai išrinkti, taigi lėšos nebuvo išvaistytos, todėl pažeidimas turėtų būti vertintinas kaip minimalus.

5. Atsakovas Lietuvos kultūros taryba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

6. Atsakovas paaiškino, kad Lietuvos kultūros tarybos 2016 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. 1LKT-37(1.2) buvo nuspręsta skirti pareiškėjui 10 000 Eur finansavimą projektui „Lietuvos dizaino kūrėjų bendruomenės metinė veikla 2016 m.“. Tarp šalių sudarytoje Sutartyje nustatyta finansavimo suma (10 000 Eur) į pareiškėjo sąskaitą buvo pervesta 2016 m. birželio 8 d., t. y. praėjus 4 darbo dienoms nuo Sutarties pasirašymo. Taryba atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas konkursuose dalyvauja nuo 2013 metų, todėl jam neabejotinai buvo žinoma, jog, vadovaujantis Gairėmis, Projekto veiklos galėjo būti pradedamos įgyvendinti jau nuo 2016 m. sausio 1 d. ir jų vykdymo išlaidas buvo galima padengti po Sutarties pasirašymo.

7. Atliekant pareiškėjo pateiktų dokumentų patikrą buvo nustatyta, kad pareiškėjas Projektą įgyvendino ne tokia apimtimi, kokia įsipareigojo pagal Sutartį, t. y. nebuvo įgyvendintas Sutarties 2.4 punktas, kuriame numatyta, jog bus pažymėti ir apdovanoti trys aukščiausias profesionalizmo ir dizaino inovacijų viršūnes pasiekę dizaino kūrėjai, bei 2.7 punktas, kuriame nustatyta, kad projekto metu vyks konkurso laureatų paskelbimas ir apdovanojimas. Atsižvelgiant į tai, paraiška buvo įvertinta 55 balais iš 100 galimų. Pažymėjo, kad veiklos pagal Projektą siaurinimas galimas tik su Tarybos leidimu, o nusprendus pratęsti Projekto įgyvendinimo laikotarpį, tam taip pat reikalingas Tarybos leidimas. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas į Tarybą nesikreipė. Skunde minimus argumentus, kad Taryba nesiaiškino Projekto neįvykdymo priežasčių, vertino niekiniais, nes visi, net minimalūs paaiškinimai, buvo pateikti po Sutartyje nurodytų terminų.

8. Atsakovas pabrėžė, kad Taryba Projekto įgyvendinimo lėšas finansuoja su sąlyga, jog bus įgyvendintos visos paraiškoje nurodytos, o ne savavališkai pareiškėjo pasirinktos veiklos. Sutarties 2.3.1 punkte buvo nurodyta, kad gavęs finansavimą pareiškėjas įsipareigoja įgyvendinti Projektą taip, kaip numatyta paraiškoje, o paraiškoje ir buvo numatyta, jog apdovanojimai įvyks. Priešingu atveju susidarytų tokia situacija, kai valstybės biudžeto lėšos būtų naudojamos ne tikslui pasiekti, o jokios pridėtinės vertės nekuriančioms veikloms finansuoti, nors galutinis rezultatas ir nebūtų pasiektas. Nesutiko su skundo argumentais, kad pareiškėjui turėjo būti skirtos lėšos apdovanojimų organizavimui. Pareiškėjas buvo įsipareigojęs renginį suorganizuoti pagal Sutartį iki 2016 m. gruodžio 31 d., tačiau savo savavališkais veiksmais renginį perkėlė į 2017 metus, nederinant su Taryba.

9. Atsakovas pažymėjo, kad Rašte yra aiškiai ir motyvuotai nurodyta, dėl kokių priežasčių dalis išlaidų yra laikomos panaudotomis netinkamai ir turėtų būti grąžintos.

10. Dėl argumentų, kuriais pareiškėjas grindė Rašte numatytos sankcijos neproporcingumą, atsakovas nurodė, kad pareiškėjas skundo argumentais niekaip neįrodė, jog pritaikius prevencinio poveikio priemonę iš esmės žlugs pareiškėjo veikla, ar atsiras kitos negrįžtamos neigiamos pasekmės. Pažymėjo, kad Taryba lėšas skiria viešo konkurso būdu, todėl lėšų skyrimas nėra garantuojamas. Atkreipė dėmesį, kad Taryba skirsto būtent valstybės lėšas, todėl jų skyrimas turėtų būti efektyvus, o jas panaudojant nebūtų piktnaudžiaujama. Pareiškėjas Projekto neįgyvendino, todėl Taryba neturi pagrindo pripažinti tinkamomis išlaidas, kurios buvo patirtos siekiant rezultato. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad Gairėse numatyta priemonė dėl draudimo tris metus teikti paraiškas yra prevencinio pobūdžio, kuri vienodai taikoma visiems subjektams.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

12. Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl Lietuvos kultūros tarybos 2017 m. balandžio 27 d. rašto Nr. S-140, kuriuo pareiškėjas įpareigotas grąžinti dalį jam skirtų lėšų Projekto „Lietuvos dizaino kūrėjų bendruomenės metinė veikla 2016 m.“ įgyvendinimui, teisėtumo ir pagrįstumo.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. kovo 21 d. pateikė Tarybai Finansavimo kultūros rėmimo fondo lėšomis paraišką pagal programą „Meno kūrėjų organizacijų kūrybinių programų įgyvendinimas“. Įgyvendinamas programos projektas – Lietuvos dizaino kūrėjų bendruomenės metinė veikla. Projekto įgyvendinimo forma – Meno kūrėjų organizacijos – Lietuvos dizainerių sąjungos – 2016 m. metinė kūrybinė programa. Projekto įgyvendinimo terminas nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. (toliau – ir Paraiška).

Taryba 2016 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. 1LKT-37(1.2) nusprendė Lietuvos dizainerių sąjungai skirti dalinį finansavimą projektui „Lietuvos dizaino kūrėjų bendruomenės metinė veikla 2016 m.“. Tarp pareiškėjo ir Tarybos 2016 m. birželio 2 d. buvo pasirašyta Projekto vykdymo dalinio finansavimo sutartis Nr. S/MKO-14/6.32)/2016, pagal kurią Taryba įsipareigojo iš dalies finansuoti projekto „Lietuvos dizaino kūrėjų bendruomenės metinė veikla 2016 m.“ įgyvendinimą, šiam tikslui iš Kultūros rėmimo fondo lėšų skiriant 10 000 Eur.

Tarybos 2016 m. birželio 3 d. paraiškose Nr. 15/0000290 fiksuota, kad Taryba 2016 m. birželio 3 d. į pareiškėjo sąskaitą pervedė Sutartyje numatytą 10 000 Eur sumą. Projekto vykdymo dalinio finansavimo sutarties 2.3 punkte reglamentuoti pareiškėjo Lietuvos dizainerių sąjungos įsipareigojimai, tarp kurių ir įsipareigojimas Projektą įvykdyti Sutartyje, jos prieduose ir Paraiškoje nustatyta tvarka bei sąlygomis iki Sutarties 1.2 punkte nustatyto Projekto įgyvendinimo laikotarpio pabaigos (Sutarties 2.3.1 punktas). Atsakovas įvertinęs Projekto dalinio finansavimo faktines išlaidas patvirtinančius dokumentus nustatė, kad sąraše nurodytos išlaidos „Dizaino apdovanojimų vadybininko atlyginimas pagal sutartį“, sudarančios 752 Eur (apmokėjimą patvirtina 2016 m. lapkričio 16 d.

PVM sąskaita faktūra Nr. 01/16), ir išlaidos „Apdovanojimai už geriausius dizaino pasiekimus“, sudarančios 500 Eur (apmokėjimą patvirtina 2016 m. gruodžio 30 d. PVM sąskaita faktūra Nr. LED-000196), turi būti grąžintos Tarybai, nes apdovanojimo konkursas „Lietuvos dizaino apdovanojimai 2015“, turėjęs įvykti 2016 m. konferencijos metu, nebuvo surengtas, t. y. buvo nustatyta, kad Projektas, kurio įvykdymui pagal Sutartį buvo skirtas finansavimas ir kurį pareiškėjas įsipareigojo įvykdyti iki Projekto termino pabaigos, nebuvo įvykdytas.

Įpareigojimą grąžinti lėšas atsakovas įformino 2017 m. balandžio 27 d. rašte Nr. S-140, dėl kurio neteisėtumo pareiškėjas kreipėsi į teismą.

14. Teismas akcentavo, kad esminės aplinkybės, kurios turėtų būti nustatinėjamos nagrinėjant šį ginčą, ar Taryba Raštu turėjo teisinį pagrindą įpareigoti pareiškėją grąžinti dalį jam pervestų lėšų ir, ar toks reikalavimas laikytinas teisiškai pagrįstu.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Raštu buvo įpareigotas per 10 darbo dienų nuo Rašto gavimo dienos grąžinti Tarybai 1 252 Eur jam skirtų lėšų dėl to, jog Taryba, atlikusi Projekto dalinio finansavimo faktines išlaidas patvirtinančių dokumentų patikrą, nustatė, kad Projektas nebuvo įvykdytas iki galo, t. y. Projektas buvo įgyvendintas ne pilnai ta apimtimi, kaip buvo numatyta tarp šalių pasirašytoje Sutartyje (pareiškėjas nesilaikė sutartinių įsipareigojimų). Vadovaujantis Sutarties 2.3.1 punktu, pareiškėjas įsipareigojo Projektą įvykdyti Sutartyje, jos prieduose ir Paraiškoje nustatyta tvarka bei sąlygomis iki Sutarties 1.2 punkte nustatyto Projekto įgyvendinimo laikotarpio pabaigos (iki 2016 m. gruodžio 31 d.). Finansavimo kultūros rėmimo fondo lėšomis paraiškos 2.4 punkte, kuriame išdėstytas trumpas Projekto aprašymas, numatyta, jog bus pažymėti ir apdovanoti trys aukščiausias profesionalizmo ir dizaino inovacijų viršūnes pasiekę dizaino kūrėjai, taip pat Paraiškos 2.7 punkte, kuriame aptariamas preliminarus renginių kalendorius, buvo numatyta būtent gegužės mėn. surengti konkursą „Lietuvos dizaino apdovanojimai 2015“, kurio metu ir būtų paskelbti bei apdovanoti laureatai. Taryba nustačiusi, kad iki Projekto įvykdymo pabaigos nebuvo surengtas renginys, kurio metu būtų apdovanoti laureatai, buvo priimta išvada, jog pareiškėjas nesilaikė Sutartimi sulygtų įsipareigojimų (dalies įsipareigojimų), įvertino, kad Projektas nebuvo įgyvendintas iki galo.

16. Teismas Tarybos konstatuotas išvadas įvertinęs tarp šalių sudarytos Sutarties, Projekto, Paraiškos turinio kontekste sutiko su Tarybos Rašto argumentais, kad Projektas, kuriam Taryba skyrė finansavimą iš Kultūros rėmimo fondo lėšų, nėra iki galo įvykdytas. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas pasirašydamas Sutartį įsipareigojo įvykdyti Projektą, būtent tokio turinio, koks yra aptartas Paraiškoje, vadinasi, pareiškėjui, Sutarties 2.3.1 punkto prasme, buvo pareiga ne tik išrinkti tris dizaino inovacijų viršūnes pasiekusius dizaino kūrėjus, pagaminti apdovanojimus, tačiau ir suorganizuoti apdovanojimų įteikimą (suorganizuoti renginį). Tuo metu Taryba pasirašydama Sutartį įsipareigojo iš dalies finansuoti Projekto, kurio turinys aprašytas Paraiškoje, vykdymą. Pareiškėjui apdovanojimo konkurso „Lietuvos dizaino apdovanojimai 2015“ nesurengus, t. y. neįvykdžius Projekto iki galo, Tarybos Rašte suformuluotas reikalavimas grąžinti dalį pervestų lėšų laikytinas pagrįstu. Teismas pažymėjo, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, paramos skyrimas galimas tik tuo atveju, kai Paramos sutartyje numatyti tikslai yra pasiekiami nepažeidžiant paramos skyrimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų ir sutarties sąlygų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis Nr. A492-2408/2013). Šiuo atveju negalima teigti, kad Projekto tikslas buvo pasiektas.

17. Teismas nurodė, kad Projekto, kuriam Taryba skyrė lėšas, turinys buvo išsamiai aptartas Paraiškoje. Trumpas Projekto aprašymas buvo pateiktas Paraiškos, teiktos Tarybai, 2.4 punkte, kuriame aiškiai nurodyta, kad į Projekto turinį įeina ir dizaino kūrėjų apdovanojimai, kuriuos pats pareiškėjas numatė surengti gegužės mėn. vyksiančiame konkurse „Lietuvos dizaino apdovanojimai 2015“. Iš to aiškiai suprastina, kad pareiškėjas, teikdamas Paraišką finansavimui gauti, įsipareigojo surengti iškilmingą atrinktų dizaino kūrėjų apdovanojimą. Tai, kad Projekto vykdymo metu pareiškėjas įsipareigojo surengti patį renginį, patvirtina ir tai, jog pareiškėjas Paraiškoje pats numatė tokio renginio surengimo apytikslę renginio datą (gegužės mėn.). Taryba lėšas Projektui įvykdyti skyrė įvertinusi Projekto turinį, kuris buvo pateiktas Paraiškoje, todėl pareiškėjas neteisus teigdamas, kad Sutartimi Taryba neįsipareigojo finansuoti paties renginio, kurio metu dizaino kūrėjams būtų įteikti apdovanojimai. Priešingai, nei įrodinėja pareiškėjas, Sutartimi Taryba įsipareigojo ir finansavo būtent tokio turinio Projektą, koks buvo aptartas Paraiškoje, tarp jų ir 2.4 bei 2.7 punktuose. Taigi šiuo aspektu pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus (Taryba neskyrė lėšų renginiui) teismas vertino kaip nepagrįstus.

18. Teismas, vertindamas atsakovo Raštą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškintos pareigos motyvuoti priimtus sprendimus kontekste, pažymėjo, jog Rašto turinys atitinka VAĮ 8 straipsnyje nustatytiems individualiam administraciniam aktui keliamiems reikalavimams. Rašte aiškiai nurodytas nustatyto pažeidimo, dėl kurio pareiškėjas įpareigotinas grąžinti dalį lėšų, pobūdis (Projekto neįvykdymas), nurodyta grąžintina lėšų suma, nurodytas teisinis pagrindas, kuriuo vadovaujantis buvo priimta tokia išvada (konkrečių Sutarties nuostatų nesilaikymas). Teismas priėjo išvadą, kad Raštas pagrįstas objektyviais duomenimis, suprantamai motyvuotas. Aplinkybė, kad Taryba Rašte nepakomentavo, kodėl pareiškėjo argumentai dėl tinkamo lėšų panaudojimo nėra pagrįsti, neturi įtakos Rašto teisėtumui. Taryba lėšas skyrė Projektui, kuris pilna apimtimi turėjo būti įgyvendintas iki 2016 m. gruodžio 31 d. Rašte aiškiai nurodyta, kad sprendimas grąžinti lėšas buvo priimtas konstatavus faktą, jog Projektas nebuvo įvykdytas iki nustatyto termino, todėl visi pareiškėjo paaiškinimai, kurie 2017 m. kovo 30 d. raštu buvo pateikti jau po Projekto įvykdymo termino pabaigos (2016 m. gruodžio 31 d.) (Projekto vykdymo metu pareiškėjas su atitinkamais prašymais pratęsti terminą Projektui įvykdyti, ar kitais pasiūlymais į Tarybą nesikreipė), pagrįstai atsakovo nebuvo įvertinti, kaip turintys teisinės reikšmės. Pareiškėjo 2017 m. kovo 30 d. rašto nepakomentavimas objektyviai negalėjo sutrukdyti pareiškėjui įstatymų nustatyta tvarka veiksmingai realizuoti teisę į gynybą, ką iš esmės pareiškėjas ir padarė pateikdamas skundą teismui. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad, nors pareiškėjas prieštarauja, jog Rašte nebuvo pasisakyta dėl 2017 m. kovo 30 d. rašte nurodytų argumentų, tačiau ši aplinkybė, esamoje faktinėje situacijoje, nelaikytina individualaus administracinio akto trūkumu VAĮ 8 straipsnio nuostatos prasme. Nors, kaip matyti iš Rašto turinio, Taryba Rašte nurodė, jog įpareigodama grąžinti lėšas atsižvelgė į pareiškėjo 2017 m. kovo 30 d. raštu pateiktus paaiškinimus.

19. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su Projektu „Dizaino indeksas LT-2016 Design Index“, nėra šios administracinės bylos dalykas, todėl nagrinėjamo ginčo kontekste nėra reikšmingos.

20. Teismas, pasisakydamas dėl Rašte nurodytos sankcijos, nurodė, kad Kultūros rėmimo fondo įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog Kultūros ministras tvirtina Fondo lėšomis finansuojamų projektų teikimo gaires. Šiose gairėse nustatomos Fondo rėmimo sritys ir jų prioritetai, rėmimo ir vertinimo kriterijai, paraiškos forma, projektų teikimo, lėšų skyrimo ir atsiskaitymo už panaudotas lėšas tvarka. Nuo 2015 m. rugsėjo 9 d. Kultūros rėmimo fondo lėšomis finansuojamas sritis ir programas, projektų vertinimo prioritetus ir kriterijus, paraiškų teikimo ir vertinimo tvarką, lėšų skyrimo ir jų panaudojimo tvarką, projektų vykdymo ir atsiskaitymo už skirtas lėšas tvarką nustatė Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2015 m. rugpjūčio 31 d.

įsakymu Nr. ĮV-559 patvirtintos Kultūros rėmimo fondo lėšomis finansuojamų projektų teikimo gairės. Gairių 97 punkte įtvirtinta, jog Tarybai nustačius, kad projekto vykdytojas nepagrįstai gavo lėšas ar netinkamai jas panaudojo, projekto vykdytojas privalo jas grąžinti Tarybai. Lėšų negrąžinus per Tarybos nustatytą terminą, jos išieškomos teisės aktų nustatyta tvarka, o projekto vykdytojas praranda teisę trejus metus teikti paraiškas ir gauti valstybės biudžeto lėšas iš Kultūros ministerijos metiniame veiklos plane nurodytų programų priemonių.

Ši teisės nuostata perkelta taip pat ir į Sutartį (2.2.1 punktas), kurią savo parašais patvirtino Sutarties šalys, tokiu būdu išreikšdamos sutikimą su Sutarties sąlygomis ir tuo įsipareigodamos laikytis Sutartyje įtvirtintų sąlygų. Teismas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad Gairių 97 punkto ir Sutarties 2.2.1 punkte įtvirtinta prevencinio poveikio priemone pareiškėjui daromas neigiamas poveikis. Iš šios prevencinio pobūdžio nuostatos expressis verbis (aiškiai suformuluoto turinio) matyti, kad numatytas apribojimas trejus metus teikti paraiškas ir gauti valstybės biudžeto lėšas pareiškėjo atžvilgiu būtų taikomas tik tuo atveju, jei Rašto teisėtumą teismine tvarka pripažinus teisėtu, pareiškėjas negrąžintų jam išmokėtų lėšų pagal Projektą „Lietuvos dizaino kūrėjų bendruomenės metinė veikla 2016 m.“.

Raštą pripažinus teisėtu ir pareiškėjui įvykdžius jame nurodytą įpareigojimą, Gairių 97 punkte ir Sutarties 2.2.1 punkte įtvirtintas teisių ribojimas pareiškėjui nebūtų taikomas, o tai reiškia, kad ateityje nebūtų trikdoma ir jo veikla, pagrindinė funkcija – kurti meną. Tuo atveju, jei net ir vykstant teisminiams procesams pareiškėjas įvykdytų Rašte nurodytą įpareigojimą, o vėliau Raštas teismine tvarka būtų pripažintas neteisėtu, pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka įgytų teisę į lėšų susigrąžinimą.

Taigi, priešingai, nei nurodo pareiškėjas, Gairių 97 punkte ir Sutarties 2.2.1 punkte įtvirtinta prevencinio pobūdžio priemonė, kuri nurodyta Rašte, pagal savo eksplicitinę formuluotę nelaikytina pareiškėjui jau paskirta, ir jo teises realiai ribojanti teisine sankcija, kuri turėtų būti įtvirtinta įstatymu. Pareiškėjo šiuo aspektu nurodyti argumentai, kad Raštas neteisėtas, nes jame nurodyta sankcija negali būti skiriama, vertintini kaip nepagrįsti. Šiais argumentais pareiškėjas Rašto ydingumo neįrodė.

21. Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertinęs įrodymų visetą, priėjo išvadą, kad skundžiamas Lietuvos kultūros tarybos 2017 m. balandžio 27 d. raštas Nr. S-140 yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

22. Netenkinęs skundo, teismas atmetė pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. 23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti; iš atsakovo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

23.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Taryba finansavo ne tik apdovanojimų laimėtojų atranką bei apdovanojimų pagaminimą, bet ir renginį, kurio metu laureatams būtų įteikti apdovanojimai. Sutartimi Taryba neįsipareigojo finansuoti atskiro renginio, kurio metu būtų įteikti tik vykdant Projektą pagaminti apdovanojimai (buvo nuspręsta finansuoti kompleksinį renginį – Metinę konferenciją).

23.2. Apdovanojimus buvo suplanuota įteikti 2016 m. gegužės mėn. vykusios Metinės konferencijos metu ir Taryba apie tai buvo informuota. Sprendimas skirti finansavimą Projektui buvo priimtas 2016 m. balandžio 20 d. Taigi, nusprendus skirti finansavimą, dar buvo įmanoma sutartį su pareiškėju pasirašyti ir finansavimą pervesti iki 2016 m. gegužės mėn. turėjusios vykti Metinės konferencijos. Kadangi Taryba nesikreipė į pareiškėją su prašymais atidėti Metinę konferenciją ir ją surengti vėliau, Metinė konferencija buvo rengta būtent 2016 m. gegužės mėn., kaip ir buvo suplanuota. Taryba su pareiškėju Sutartį sudarė tik 2016 m. birželio 2 d., o finansavimą pervedė 2016 m. birželio 3 d., t. y. jau po Metinės konferencijos. Tai, kad apdovanojimai nebuvo pagaminti iki Metinės konferencijos, lėmė būtent Tarybos neveikimas. Pareiškėjas neturėjo lėšų, už kurias galėtų pagaminti apdovanojimus ir sumokėti atlyginimą už apdovanojimų laureatų atranką.

23.3. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, kad dėl šališkų ekspertų samdymo pareiškėjui nebuvo skirtas finansavimas ir kitiems projektams, kuriuos vykdant suorganizuotuose renginiuose apdovanojimai galėjo būti įteikti laureatams.

23.4. Pripažinus Raštą teisėtu ir lėšų Tarybai negrąžinus, pareiškėjo veikla bus reikšmingai apribota. Todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti ir Rašte nurodytos sankcijos teisėtumą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išaiškino, kad nustatyti įvairias sankcijas už atitinkamus teisės pažeidimus pagal Konstituciją galima tik įstatymu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarimas). Šiuo atveju joks įstatymas nenustato nurodytos sankcijos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pripažinęs, kad iš administracinės sutarties kylančios teisės ir pareigos bei atsakomybė visų pirma yra reglamentuoti administracinės teisės aktų, todėl viešojo administravimo subjektas negali paramos gavėjo teisių riboti labiau, o paramos gavėjas negali turėti lūkesčių daugiau, negu numato atitinkami teisės aktai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2408/2013).

23.5. Rašte nurodyta sankcija, be kita ko, yra neproporcinga, atsižvelgiant į pažeidimą, kuris neva tai buvo padarytas. Sprendžiant dėl parenkamų sankcijų, turi būti atsižvelgiama ir į pasekmes, pažeidimo įtaką paramos panaudojimui – ar numatyti paramos tikslai buvo pasiekti, ar dėl to padidėjo pirkimo kaina. Paramos administravimo subjektas privalo tirti visas su sankcijos taikymu susijusias aplinkybes, ne vien tik patvirtinančias pažeidimo fakto nustatymą, o pareiškėjui turi būti suteikta galimybė jas įrodinėti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2408/2013). Jeigu teismas pripažins Raštą teisėtu, tai pareiškėjui kils neigiamos pasekmės – jo veikla bus itin suvaržyta, neleidžiant jam gauti lėšų iš Kultūros rėmimo fondo.

24. Atsakovas Lietuvos kultūros taryba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

25. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas pripažįsta, jog dalies projekto veiklų neįvykdė. Sutarties 2.3.1 punkte yra aiškiai nurodoma, kad, gavus finansavimą pagal Sutartį, pareiškėjas įsipareigoja įgyvendinti projektą taip, kaip numatyta Paraiškoje (šiuo atveju Paraiškoje buvo numatyta, kad apdovanojimai įvyks). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas skiria dalinį finansavimą, projekto sąmatoje prie Sutarties yra nurodomos tos išlaidos, kurias pats pareiškėjas nusprendžia padengti iš atsakovo skirtų lėšų (tai gali būti visos arba dalis išlaidų, kurias pareiškėjas buvo nurodęs sąmatoje prie Paraiškos, kuri taip pat buvo įvertinta ekspertų bei sprendimą priėmusio kolegialaus valdymo organo). Visos kitos lėšos, kurios yra būtinos projekto įgyvendinimui, jo rezultatų ir tikslų pasiekimui, šioje sąmatoje neatsispindi, nes jų panaudojimo tinkamumo atsakovas nekontroliuoja. Tačiau tai nereiškia, kad tos veiklos, kurios nėra numatytos sąmatoje prie Sutarties, gali būti neįgyvendintos.

26. Atsakovas pažymi, kad skirtą finansavimo sumą (10 000 Eur) į pareiškėjo Sutartyje nurodytą banko sąskaitą pervedė 2016 m. birželio 8 d., t. y. praėjus vos 4 darbo dienoms nuo Sutarties pasirašymo. Sprendimas dėl finansavimo skyrimo pareiškėjui buvo priimtas 2016 m. balandžio 20 d., t. y. iki planuojamos konferencijos (kurios metu turėjo įvykti apdovanojimai) likus beveik mėnesiui, todėl pareiškėjas, žinodamas, kad finansavimas yra tikrai skirtas, turėjo visas galimybes šias veiklas tinkamai įgyvendinti.

27. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas, kuri yra nuolatinis atsakovo organizuojamų konkursų dalyvis, akivaizdžiai ignoravo Gairėse ir Sutartyje nustatytas finansavimo taisykles ir dabar dėl savo neteisėtų veiksmų ar neveikimo bando atsakomybę perkelti atsakovui.

28. Atsakovas pažymi, kad Gairių 96 punkte (ir analogiškai Sutartyje) yra numatyta prevencinio poveikio priemonė, o ne teisinė sankcija. Pareiškėjas nepateikia jokių jo teiginius pagrindžiančių duomenų, t. y. kad pritaikius prevencinio poveikio priemonę iš esmės žlugs pareiškėjo veikla ar atsiras kitos itin ir negrįžtamai jo veiklą apsunkinančios ar padarančios neįmanoma pasekmės, todėl būtų visiškai nepagrįsta vadovautis vien pareiškėjo deklaratyvaus pobūdžio pareiškimais dėl tariamai žlugdomos veiklos. Šiuo atveju taip pat svarbu įvertinti aplinkybę, kad, netaikant apribojimo teikti paraiškas ir gauti finansavimą subjektams, kurie netinkamai panaudojo lėšas ir jų negrąžina, gali susidaryti situacija, kai subjektas negrąžina lėšų, bet dalyvauja konkursuose, gauna finansavimą ir vėl netinkamai jį panaudoja bei jo negrąžina, ir vėl dalyvauja konkursuose, kartodamas visus veiksmus iš naujo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo Lietuvos kultūros tarybos sprendimo, išdėstyto 2017 m. balandžio 27 d. rašte Nr. S-140, teisėtumo ir pagrįstumo.

30. Ginčijamu sprendimu atsakovas įpareigojo pareiškėją grąžinti 1 252 Eur Projekto dalinio finansavimo lėšų, nes, nustatė, kad pareiškėjas nesurengė apdovanojimo konkurso „Lietuvos dizaino apdovanojimai 2015“, turėjusio įvykti 2016 m. konferencijos metu, t. y. pareiškėjas pilnai neįvykdė Projekto, kuriam pagal Sutartį buvo skirtas finansavimas.

31. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

32. Nagrinėjamu atveju, nesant ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų, byla apeliacine tvarka nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad Taryba finansavo ne tik apdovanojimų laimėtojų atranką bei apdovanojimų pagaminimą, bet ir renginį, kurio metu laureatams būtų įteikti apdovanojimai. Tačiau šiam teiginiui pagrįsti pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo tas pačias aplinkybes bei tuos pačius motyvus, kuriuos nurodė skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui.

34. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), EŽTT 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui nesurengus apdovanojimo konkurso „Lietuvos dizaino apdovanojimai 2015“, t. y. neįvykdžius Projekto iki galo, Tarybos Rašte suformuluotas reikalavimas grąžinti dalį pervestų lėšų laikytinas pagrįstu. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė teismo išvadas pagrindžiančius motyvus. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Todėl teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą ir, sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, nekartoja pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, susijusių su paminėta pirmosios instancijos teismo išvada.

36. Kultūros rėmimo fondo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.) nustatė, kad kultūros ministras tvirtina Fondo lėšomis finansuojamų projektų teikimo gaires. Šiose gairėse nustatoma Fondo rėmimo sritys ir jų prioritetai, rėmimo ir vertinimo kriterijai, paraiškos forma, projektų teikimo, lėšų skyrimo ir atsiskaitymo už panaudotas lėšas tvarka.

37. Kultūros rėmimo fondo lėšomis finansuojamų projektų teikimo gairių, patvirtintų Kultūros ministro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. ĮV-559 (galiojusių iki 2017 m. rugpjūčio 26 d.), 97 punkte buvo numatyta, jog Tarybai nustačius, kad projekto vykdytojas nepagrįstai gavo lėšas ar netinkamai jas panaudojo, projekto vykdytojas privalo jas grąžinti Tarybai.

38. Nustačius, kad pareiškėjas dalį jam skirtų Kultūros rėmimo fondo lėšų panaudojo netinkamai, atsakovas priėmė teisėtą ir pagrįstą administracinį sprendimą, kuriuo įpareigojo pareiškėją grąžinti dalį netinkamai panaudotų lėšų, skirtų iš minėto fondo, todėl naikinti skundžiamą atsakovo administracinį sprendimą nėra pagrindo.

39. Lietuvos kultūros tarybos 2017 m. balandžio 27 d. rašte Nr. S-140, adresuotame pareiškėjui, nurodyta: „Taip pat atkreipiame Jūsų dėmesį, kad vadovaujantis Sutarties 2.2.1. p., negrąžinus lėšų per Tarybos nustatytą terminą, Projekto vykdytojas praranda teisę trejus metus teikti paraiškas ir gauti valstybės biudžeto lėšas iš Kultūros ministerijos metiniame veiklos plane nurodytų programų priemonių“ (I t., b. l. 82–83).

40. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sankcija nėra paskirta (nes Raštas vis dar nėra įsiteisėjęs), tačiau, pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas privalėjo pasisakyti dėl Rašte įtvirtintos sankcijos teisėtumo, o to nepadaręs, priėmė neteisėtą sprendimą.

41. Paminėtas Rašto sakinys, nėra nei atsakovo sprendimas skirti pareiškėjui sankciją, nei faktas ar motyvas, pagrindžiantis ginčijamą atsakovo sprendimą įpareigoti pareiškėją grąžinti 1 252 Eur Projekto dalinio finansavimo lėšų. Tai tik informacinio pobūdžio teiginys, kuris pats savaime nesukelia ir negali sukelti pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, todėl negali būti šio administracinio ginčo nagrinėjimo dalyku. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas be pagrindo vertino pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes, susijusias su paminėtu Rašto teiginiu, todėl skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyti motyvai, susiję su šia pareiškėjo skundo, paduoto pirmosios instancijos teismui, pagrindo dalimi neturi prejudicinės reikšmės. Dėl to teisėjų kolegija nepasisako dėl paminėtų pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių.

42. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo skundas dėl Lietuvos kultūros tarybos sprendimo, išdėstyto 2017 m. balandžio 27 d. rašte Nr. S-140, įpareigoti pareiškėją grąžinti 1 252 Eur Projekto dalinio finansavimo lėšų, panaikinimo, pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Lietuvos dizainerių sąjungos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė