2017-08-23 Nr. AB-15556-3-61-3-00574-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1094-662/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00574-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugpjūčio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. J. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. vasario 9 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2012 m. gegužės 28 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d. (imtinai) buvo laikytas Ligoninėje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Gyvenamojoje patalpoje nepakako ploto, stalas buvo mažas (sulaukus eilės tekdavo valgyti šaltą maistą, negalėjo rašyti laiškų motinai), neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nepakako apšvietimo, ant sienų buvo pelėsis, neįrengtos lentynos higienos priemonėms laikyti. Dušo patalpose neužtikrintas privatumas, kranai sulaužyti. Persirengimo kambariuose drabužiai sušlapdavo nuo drėgmės, sienos padengtos aštriabriaune danga, galinčia sužeisti. Pasivaikščiojimo kiemeliai netvarkingi, prastos būklės, suolai blogos būklės ir sulaužyti. Pareiškėjas laikytas su rūkančiais asmenimis, nors buvo nerūkantysis, buvo rūkoma ir pasivaikščiojimo kiemeliuose. Kameroje Nr. 24 nebuvo šluostės grindims plauti, todėl tekdavo naudoti drabužius, prie praustuvės buvo nukritusios keramikinės plytelės, kyšojo aštrūs betono likučiai, nuo lubų ir sienų vietomis buvo nubyrėję ir atsilupę dažai, nebuvo įrengtas veidrodis. Atvykus į Ligoninę, pareigūnai visus pareiškėjo asmeninius daiktus, įskaitant maisto produktus, išvertė ant purvino, nedezinfekuoto stalo. Specialiame priestate pareigūnų tekdavo laukti po 3–4 val. Ši patalpa buvo mažesnė nei 8 kv. m, į ją buvo suvedami 10–12 asmenų, todėl trūko oro, buvo mažai vietos kojoms. Pareiškėjas buvo laikomas tokiomis sąlygomis nepaisant to, kad sirgo sunkia onkologine liga.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė daliai jo reikalavimų taikyti ieškinio senatį, kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma asmenų, Ligoninė nevedė. Ligoninė negalėjo daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, todėl teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui kartais galėjo būti neužtikrintos. Atsakovas pažymėjo, Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), nenustatė, kokie baldai turi būti įrengti gyvenamojoje patalpoje. Ligoninės palatos minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat remontuojamas ir/arba keičiamas. Eksploatavimo taisyklėse nenumatyta ir tai, kad unitazas ar klozetas būtų uždengiamas. Patalpos remontuojamos eilės tvarka, pagal poreikį. Patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti sudaryta sutartis su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, šie darbai atliekami kartą per mėnesį, o prireikus ir dažniau. Patalpų valymo ir dezinfekcijos darbus atliko paskirti sanitarai. Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), nenumatė dušo kabinų atskyrimo. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotas Leidimas-Higienos pasas Nr. (12-6)12.12-690 įrodė, kad Ligoninės patalpos atitiko Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus.

Atsakovas paaiškino, kad vasaros laikotarpiu vienas kameros lango rėmas išimamas tam, kad būtų užtikrinamas vėdinimas per atidarytą langą ir nebūtų karšta patalpoje. Kiekvienoje kameroje buvo ventiliacinė vėdinimo šachta (mechaninė vėdinimo sistema). Ligoninės palatose bei kamerų tipo palatose apšvietimas buvo įrengtas atsižvelgiant į Higienos normos HN 134:2015 nuostatas. Ligoninė nuteistiesiems suteikė pasivaikščiojimą gryname ore vadovaudamasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 103 straipsniu. Gydytojų vizitacijos, medikamentų išdavimas ir kitos medicinos procedūros gali užtrukti iki vakaro, todėl pacientai pasivaikščioti vedami pagal galimybę, t. y. pasivaikščiojimas vyksta visą dieną.

Atsakovas pabrėžė, jog Higienos normos HN 76:2010 14 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Ši informacija buvo iškabinta visose Ligoninės palatose ir bendro naudojimo patalpose (matomose vietose), taip pat iškabinti ir įspėjamieji užrašai ir/ar ženklai apie draudimą rūkyti. Teisės aktai nenustatė galimybės skirstyti kamerų į rūkančiųjų ir (arba) nerūkančiųjų kameras.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjo S. J. skundą tenkino iš dalies ir priteisė 550 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas pirmiausiai pastebėjo, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog jis Ligoninėje buvo gydomas, be kita ko, laikotarpiais nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2015 m. gegužės 8 d. ir nuo 2015 m. liepos 8 d. iki 2015 m. liepos 28 d., tačiau iš teismui pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo gydytas laikotarpiais nuo 2015 m. balandžio 22 d. iki 2015 m. gegužės 8 d. ir nuo 2015 m. liepos 8 d. iki 2015 m. liepos 27 d., todėl teismas vertino būtent pastaruosius laikotarpius.

Teismas nevertino pareiškėjo pateikto Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugpjūčio 28 d. rašto Nr. 13.15(2.1)-2-9958, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2015 m. rugsėjo 4 d. rašto Nr. (1.1.36-411)4-3193 ir Lietuvos Respublikos Seimo Žmogaus teisių komiteto 2015 m. rugpjūčio 20 d. rašto Nr. S-2015-4858, kadangi jie priimti D. P. atžvilgiu ir pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukėlė.

Teismas, atsižvelgdamas į atsakovo prašymą taikyti ieškinio senaties terminą, pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pareiškėjas prašė priteisti neturtinę žalą už įvarius laikotarpius nuo 2012 m. gegužės 28 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d., bet skundą teismui išsiuntė 2016 m. vasario 9 d., todėl praleido terminą reikšti reikalavimą atlyginti žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 28 d. iki 2012 m. rugsėjo 2 d.

Dėl pareiškėjui tekusio ploto teismas akcentavo, jog Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), 111 punkte nurodyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Ligoninėje negali būti mažesnis nei 5,1 kv. m. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 29 d. iki 2014 m rugsėjo 5 d. ir 2014 m. rugsėjo 8 - 16 d. buvo gydytas Psichiatrijos skyriaus palatoje Nr. 7 (15,15 kv. m, 6 lovos, vienam asmeniui teko 2,52 kv. m), nuo 2015 m. balandžio 22 d. iki 2015 m. gegužės 8 d. – Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 25 (21,25 kv. m, 10 lovų, vienam asmeniui teko 2,12 kv. m), 2015 m. gegužės 19 - 29 d., 2015 m. birželio 15 - 22 d., 2015 m. liepos 8 - 27 d. – Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 24 (21,25 kv. m, 8 lovos, vienam asmeniui teko 2,65 kv. m), nuo 2015 m. liepos 30 d. iki 2015 m. rugsėjo 8 d. – Intensyvios terapijos palatoje (12,65 kv. m, 2 lovos, vienam asmeniui teko 6,32 kv. m), 2015 m. rugsėjo 15 - 16 d. – Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 28 (8,84 kv. m, 2 lovos, vienam asmeniui teko 4,42 kv. m). Taigi, pareiškėjui ne visada buvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus kameros plotas. Aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, laikytina pagrindu atlyginti neturtinę žalą.

Dėl sanitarinių sąlygų teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Ligoninės patalpos buvo remontuojamos eilės tvarka, pagal poreikį, tai patvirtino 2011 - 2015 m. darbų priėmimo aktai ir kiti dokumentai. Ligoninė buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri periodiškai atliko buitinių kenkėjų naikinimo darbus. Valymo inventorius išduotas esant nuteistųjų/suimtųjų prašymui. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl antisanitarinių sąlygų kamerų tipo palatose, dušo patalpose bei pasivaikščiojimo kiemeliuose, pelėsinio grybelio dušo patalpose bei kamerų tipo palatose, remonto defektų (suskilinėjusių plytelių, nelygių, sutrupėjusių sienų ir dangos, nubyrėjusių ir atsilupusių dažų, kt.) ir valymo inventoriaus nebuvimo buvo atmesti. Tai, kad patalpų būklė atitiko minimalias higienos sąlygas, patvirtino Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotas Leidimas-Higienos pasas ir Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2011 m. vasario 24 d. išduota įstaigos asmens sveikatos priežiūros licencija Nr. 3360. Be to, Ligoninė buvo tikrinama Vilniaus visuomenės sveikatos centro, todėl stengtasi gerinti laikymo sąlygas.

Dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis teismas pastebėjo, jog byloje nebuvo duomenų, kad kartu su pareiškėju kamerų tipo palatose bei pasivaikščiojimų kiemeliuose gydyti asmenys būtų rūkę, juo labiau – kad tai buvo daroma Ligoninės administracijai žinant ar leidus. Be to, kaip matyti iš pareiškėjo gydymo stacionare istorijos Nr. 1429-201, Nr. 250–363, Nr. 2571-375, pareiškėjas buvo rūkantysis. Atsižvelgiant į tai bei įvertinus aplinkybę, kad Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo nuostatos, draudžiančios rūkyti sveikatos priežiūros įstaigose, buvo visuotinai žinomos, ir tai, kad informacija apie draudimą rūkyti buvo iškabinta Ligoninėje, darytina išvada, kad administracija tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu.

Dėl sanitarinio mazgo įrengimo teismas iš atsakovo pateiktų fotonuotraukų nustatė, kad sanitarinis mazgas tik iš dalies atitiko Higienos normos HN 76:2010 21 punkto ir Eksploatavimo taisyklių 16.5 punkto reikalavimus, t. y. jame nebuvo įrengta tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), veidrodis, tualetas tik iš vienos pusės buvo atskirtas sienele ir ne visada buvo padengtas lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga, todėl nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad kamerų tipo palatose nebuvo įrengtos praustuvės, kadangi, kaip matyti iš byloje esančių nuotraukų, kamerų tipo palatose buvo įrengtos metalinės praustuvės.

Teismas atmetė ir pareiškėjo teiginius, kad buvo pažeista jo teisė į privatumą dušo patalpų neatitvėrus sienelėmis bei dušo patalpose nesant atskirų kabinų, kadangi Higienos norma HN 76:2010 nenumatė dušo kabinų atskyrimo ar atitvėrimo. Tačiau teismas laikė įrodytomis pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl netinkamo kratos atlikimo, kai pareigūnų tekdavo laukti 3-4 val. specialiame priestate, kurio plotas buvo mažesnis nei 8 kv. m, į jį suvesta 10-12 asmenų, trūko oro, buvo mažai vietos kojoms, kadangi atsakovas nesugebėjo jų paneigti.

Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjui 78 dienas teko mažesnis nei teisės aktuose nustatytas minimalus kameros plotas (2,12 - 4,42 kv. m), sanitarinis mazgas buvo įrengtas netinkamai, buvo pažeista kratos atlikimo procedūra, taip pat į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti būsimas pasekmes. Teismas nusprendė pareiškėjui priteisti 550 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. Pareiškėjas S. J. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 7 d. sprendimą panaikinti ir tenkinti jo skundą.

Pareiškėjo nuomone, teismas buvo neobjektyvus ir vienašališkas, kas pasireiškė tuo, kad teismas nepagrįstai atsisakė apklausti liudytoją D. P., laikytą Ligoninėje kartu su pareiškėju. Teismas taip pat neatsižvelgė į pareiškėjo kartu su skundu pateiktus dokumentus, nes jie buvo skirti D. P. Teismas nepagrįstai nekonstatavo pareiškėjo privatumo pažeidimo naudojantis sanitariniu mazgu. Teismas neįvardijo, kokie būtent Lietuvos teisės aktai buvo pažeisti nustačius, kad sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Teisiškai nepagrindus nustatytų pažeidimu, toks teismo sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Be to, teismas nepasisakė dėl to, kad palatoje Nr. 24 buvo nuo sienų ir lubų atsilupę bei krito dažai, kad pareiškėjui teko valgyti šaltą maistą. Pareiškėjas nesutinka ir su teismo išvada, kad naudojantis dušu nebuvo pažeistas jo privatumas, nes, net ir to nesant konkrečiai numatyta Higienos normoje HN 76:2010, Ligoninė privalo užtikrinti asmenų komunalines ir buitines sąlygas, nežeminančias žmogaus orumo ir atitinkančias higienos normas vadovaudamasi nacionaliniais ir tarptautiniais teisės aktais. Pareiškėjas akcentuoja, kad, apskaičiuodamas pareiškėjui priteistinos sumos dydį, teismas neatsižvelgė į sunkią pareiškėjo sveikatos būklę. Pareiškėjas taip pat prašo apklausti liudytoją D. P.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovo vertinimu, teismas objektyviai išanalizavo ginčo šalių argumentus, pateiktus įrodymus ir priimtą sprendimą išsamiai pagrindė teisės normomis. Tačiau atsakovas pažymi, kad, pagal Higienos normos HN 76:2010 2 punktą, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik šios higienos normos reikalavimai, nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl Higienos normos HN 76:2010 21 punktas Ligoninei neturėtų būti taikomas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1–3 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Ligoninėje neužtikrinimu pareiškėjui S. J., atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė 550 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir teigia, kad jo skundas buvo išnagrinėtas netinkamai, o teismo sprendimas nebuvo pakankamai motyvuotas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą pirmiausiai kildino iš to, kad jis buvo laikytas neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus palatos ploto, tenkančio vienam asmeniui.

Teisėjų kolegija nurodo, jog ginčui aktualių Vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas Ligoninės palatose negali būti mažesnis nei 5,1 kv. m. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiais (pritaikius ieškinio senatį, nuo 2013 m. vasario 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d.) pareiškėjui Ligoninės palatose 78 dienas teko mažiau nei 5,1 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. nuo 2,12 kv. m iki 4,42 kv. m. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (atsiliepimas į pareiškėjo skundą, I t., b. l. 65-69), su šia pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe sutinka. Konstatuotina, kad ginčo laikotarpiu Ligoninė pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam būtų užtikrinta minimalaus ploto norma, t. y. institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Šiame kontekste pažymėtina, jog pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad kamerose dėl ploto trūkumo nebuvo galimybės judėti, stalas buvo per mažas, yra susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis.

Dėl sąlygų kameroje-palatoje Nr. 24, kurioje pareiškėjas buvo laikytas 2015 m. gegužės 19 - 29 d., 2015 m. birželio 15 - 22 d. ir 2015 m. liepos 8 - 27 d., teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas kartu su skundu pirmosios instancijos teismui pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugpjūčio 21 d. atsakymą D. P. (I t., b. l. 7-8), kuris 2015 m. liepos 21 - 31 d. taip pat buvo laikytas palatoje Nr. 24. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šis Vilniaus visuomenės sveikatos centro raštas nėra aktualus nagrinėjamai bylai, kadangi jame yra užfiksuotos laikymo palatoje Nr. 24 sąlygos. Be to, pirmosios instancijos teismas, vertindamas laikymo sąlygas šioje ir kitose palatose, atsižvelgė į Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nustatytas aplinkybes, nors daugelis šių patikrinimų buvo atlikti pagal Ligoninėje laikomų kitų asmenų skundus.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovo pateiktame Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugpjūčio 18 d. patikrinimo akte Nr. 13(15.3)-PA-1934 (I t., b. l. 87-89), atlikus patikrinimą pagal D. P. skundą, nurodytos tos pačios aplinkybės kaip ir 2015 m. rugpjūčio 21 d. rašte, t. y. palatoje Nr. 24 nuo sienelės prie praustuvo buvo nukritusios keramikinės plytelės, nuo sienų ir lubų vietomis nubyrėję dažai – tai neatitiko Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. V-946, 114 punkto reikalavimų, pagal kuriuos sveikatos priežiūros įstaigų aplinkos (patalpų, daiktų, įrenginių) paviršiai turi būti lengvai valomi/dezinfekuojami, atsparūs valymo ir dezinfekcijos priemonėms (tai iš esmės atitinka Higienos normos HN 76:2010 28 punktą, numatantį, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos). Šiame patikrinimo akte užfiksuotos aplinkybės patvirtina ir pareiškėjo teiginius, kad persirengimo patalpoje prie dušo santykinė oro drėgmė viršijo nustatytą maksimalią normą, t. y. siekė 70 proc. ir todėl neatitiko Higienos normos HN 76:2010 26 punkto, kuriame nustatyta, kad santykinė oro drėgmė gyvenamosiose ir bendrosios paskirties patalpose šiltuoju metų periodu negali būti didesnė nei 65 proc. Tačiau tai, kad persirengimo patalpoje oro drėgmė buvo 5 proc. didesnė už nustatytą maksimalią normą, nelaikytina pareiškėjui didelius nepatogumus sukėlusiu pažeidimu.

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl parazitų buvimo, valymo inventoriaus neišdavimo, kitų nuteistųjų rūkymo, praustuvių neįrengimo, sąlygų duše yra nepagrįsti, tačiau bylos duomenys patvirtino (nepaneigė), kad pareiškėjo krata buvo atliekama netinkamomis sąlygomis, o palatose, kuriose jis laikytas, nebuvo tinkamai įrengtas sanitarinis mazgas (priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas aiškiai įvardijo, kad reikalavimai sanitarinio mazgo įrengimui yra įtvirtinti Higienos normos HN 76:2010 21 punkte ir Eksploatavimo taisyklių 16.5 punkte) ir užtikrintas privatumas naudojantis tualetu (priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu nustatė pažeidimą). Pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, arba argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti iš naujo, nepateikė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija plačiau dėl šių pareiškėjo nurodytų laikymo sąlygų nepasisakys.

Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas neužtikrinant minimalios gyvenamojo ploto normos, higienos reikalavimų palatoje Nr. 24 ir persirengimo kambaryje, tinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, privatumo naudojantis tualetu ir tinkamų kratos atlikimo sąlygų. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – minimalios ploto normos pažeidimas, higienos normų (Higienos normos HN 76:2010 26 p. ir 28 p.) pažeidimas, netinkamas sanitarinio mazgo įrengimas (Higienos normos HN 76:2010 21 p.), netinkamas kratos atlikimas, privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Teisėjų kolegija, spręsdama dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo, akcentuoja, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, t. y. jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir, tam tikrais atvejais, nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95)). Tačiau net ir nesant tokio tikslo neįmanoma užtikrinti, kad Konvencijos 3 straipsnis nebus pažeistas.

Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymi, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99), 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 66802/01), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 76 paras periodiškai (ilgiausias periodas – 20 dienų) teko nuo 2,12 kv. m iki 2,65 kv. m gyvenamojo ploto, 2 paras – 4,42 kv. m. Pareiškėjui tekęs plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, todėl pažeidimų metu jo galimybė palatoje normaliai judėti buvo itin suvaržyta. Be to, palatose, kuriose jis laikytas, nuo sienų ir lubų vietomis buvo nubyrėję dažai, sanitarinis mazgas buvo įrengtas netinkamai, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Šias aplinkybes patvirtino ne tik teismui pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai, bet ir vaizdinė medžiaga (nuotraukos, I t., b. l. 116, 140-169). Pastebėtina, kad palata Nr. 24 nuotraukose buvo užfiksuota po to, kai 2015 m. rudenį buvo atliktas remontas (žr., pvz., Vilniaus visuomenės centro 2015 m. spalio 2 d. patikrinimo aktą Nr. 13(15.3)-PA-2216, I t., b. l. 90-91). Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes ir ypatingą tinkamų laikymo Ligoninėje sąlygų svarbą atsižvelgiant į sunkią pareiškėjo sveikatos būklę, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nustatyti pažeidimai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu jam priteistinos neturtinės žalos dydžiu.

Pastebėtina, kad, vertindamas asmens patirtos neturtinės žalos dydį, teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pareiškėjas nurodė, kad dėl laikymo Ligoninėje netinkamomis sąlygomis jis emociškai išseko, jautėsi pažemintas, išsivystė nerviniai sutrikimai, sutriko organizmo ciklas (naudodamasis tualetu visada jautėsi stebimas), kilo kiti neigiami išgyvenimai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas pirmus tris kartus (nuo 2012 m. gegužės 28 d. iki 2012 m. rugsėjo 5 d., nuo 2014 m. rugpjūčio 29 d. iki 2014 m. rugsėjo 5 d. ir nuo 2014 m. rugsėjo 8 d. iki 2014 m. rugsėjo 16 d.) Ligoninėje buvo laikytas Psichiatrijos skyriuje, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo psichinė sveikata sutriko būtent dėl netinkamų laikymo Ligoninėje sąlygų. Išraše iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos (I t., b. l. 64) nenurodytos jokios aplinkybės, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjo sunkumai naudojantis tualetu kilo būtent dėl privatumo neužtikrinimo, o ne dėl žarnyno ir kepenų ligų, pats pareiškėjas ne kartą nurodė esąs sunkios sveikatos būklės. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų kreipęsis psichologo, psichiatro ar kito sveikatos priežiūros specialisto pagalbos. Nors pareiškėjas teismui pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro ir kitų įstaigų atsakymus į D. P. skundą, byloje taip pat nėra duomenų, jog pats pareiškėjas būtų kreipęsis į Ligoninės administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl tinkamų laikymo sąlygų užtikrinimo, to neteigė ir pareiškėjas. Taigi, nėra pagrindo pripažinti, jog tinkamų laikymo sąlygų Ligoninėje neužtikrinimas pareiškėjui sukėlė žymias neigiamas pasekmes.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti pareiškėjo prašoma 15 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2014). Teisėjų kolegija, įvertinusi Ligoninės padarytų pareiškėjo teisių pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę (76 dienas buvo žymiai pažeista minimali gyvenamojo ploto norma, neužtikrintas tinkamas sanitarinio mazgo įrengimas ir privatumas naudojantis tualetu, paviršiai palatose nebuvo lengvai valomi, drėgmė persirengimo kambaryje prie dušo nežymiai viršijo maksimalią santykinės oro drėgmės normą, krata buvo atliekama netinkamomis sąlygomis), pareiškėjo patirto diskomforto dydį, pareiškėjo sveikatos būklę ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nusprendžia, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydis – 550 Eur – yra pakankamas pareiškėjo patirtiems nepatogumams atlyginti.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė