A-520-2647-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A520–2647/2012

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00179-2012-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 16.8; 79.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinės sąjungos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato skundą (trečiasis suinteresuotas asmuo – A. P.) dėl nutarimo atsisakyti duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir Kauno apskrities VPK, pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinės sąjungos (toliau – ir Profesinė sąjunga, atsakovas) komiteto 2012 m. vasario 15 d. posėdyje priimtą nutarimą, kuriuo atsisakyta duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą – pastabą – Profesinės sąjungos nariui A. P.

Skunde nurodė, jog Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 43 straipsnio 4 punktas įpareigoja gauti išankstinį profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimą, skiriant tarnybinę nuobaudą profesinių sąjungų nariams. Teigė, jog tuo pagrindu Kauno apskrities VPK 2012 m. vasario 2 d. raštu Nr. 20-S-394 kreipėsi į Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinę sąjungą gauti sutikimą paskirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui A. P. Nurodė, jog Profesinė sąjunga 2012 m. vasario 15 d. raštu Nr. 32 atsisakė duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą (pastabą) pareigūnui A. P., vadovaudamasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 22 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 33 straipsniu bei Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo (toliau – ir Profesinių sąjungų įstatymas) 17 straipsniu. Manė, jog nesutikimas dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo pareigūnui A. P. yra nepagrįstas. Teigė, jog Profesinė sąjunga nepateikė jokių įrodymų, kad pareigūną žadama bausti už aktyvią veiklą profesinėse sąjungose ar dėl jo narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose.

Nurodė, jog 2012 m. sausio 4 d. Kauno apskrities VPK viršininkas pavedė Kauno apskrities VPK Patrulių rinktinei (toliau – ir Kauno apskrities VPK PR) atlikti tarnybinį patikrinimą. Atlikus tarnybinį patikrinimą buvo konstatuota, jog Kauno apskrities VPK PR 1-ojo būrio vyresnysis patrulis A. P. ir patrulis S. L. 2012 m. sausio 2 d. apie 12 val. Kaune, Veiverių g., netoli prekybos centro MAXIMA BAZĖ, sustabdė automobilį TOYOTA YARIS VERSO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tačiau apie sustabdytą transporto priemonę nepranešė Kauno apskrities VPK Viešosios tvarkos valdybos Operatyvaus valdymo skyriaus Budėtojų poskyrio budėtojui. Nustatė, jog tuo pareigūnai pažeidė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos (toliau – ir Policijos patrulių veiklos instrukcija) 28 punkto reikalavimus („Sustabdęs ar prieš prieidamas prie stovinčios transporto priemonės, policijos patrulis ryšio priemone privalo pranešti budėtojui tikrinimo vietą, transporto priemonės markę, valstybinį numerį, stabdymo ir tikrinimo priežastį...“). Darė išvadą, kad pareigūnai padarė šį tarnybinį nusižengimą dėl aplaidumo. Pažymėjo, jog, atlikus tarnybinį patikrinimą, 2012 m. vasario 2 d. buvo patvirtinta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 20-IS-40, kurioje Kauno apskrities VPK Patrulių rinktinės 1-ojo būrio vyresniajam patruliui A. P. už minėtą pažeidimą buvo pasiūlyta skirti tarnybinę nuobaudą – pastabą.

Atsakovas Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinė sąjunga su skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, jog, norint skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui Profesinės sąjungos nariui A. P., reikia vadovautis Statuto ir 2003 m. rugpjūčio 27 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymo Nr. 1V-308 nuostatomis. Atsakovas komiteto posėdyje, svarstydamas pareiškėjo prašymą, padarė išvadą, kad du pareigūnai kaltinami to paties tarnybinio nusižengimo padarymu ir tai traktuotina kaip kolektyvinės atsakomybės taikymas, kadangi tarnybinio patikrinimo metu turėjo būti išsiaiškinta, kuris iš patrulių buvo paskirtas ekipažo vyresniuoju ir kuris privalėjo pranešti budinčiajam apie stabdomą automobilį. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, Profesinės sąjungos komitetas, vadovaudamasis DK 22 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 33 straipsniu bei Profesinių sąjungų įstatymo 17 straipsniu, nutarė išankstinio sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui Profesinės sąjungos nariui A. P. neduoti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, panaikino Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinės sąjungos komiteto 2012 m. vasario 15 d. protokolinį nutarimą Nr. 2, kuriuo atsisakyta duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą profesinės sąjungos nariui A. P.

Teismas vadovavosi Statuto 43-45 straipsniais, 53 straipsnio 1 dalies 13 punktu. Darė išvadą, kad profesinės sąjungos renkamasis organas, spręsdamas, ar duoti išankstinį sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui – profesinės sąjungos nariui, privalo įvertinti tokios nuobaudos skyrimo pagrįstumą tik tais aspektais, ar tarnybinė nuobauda nėra skiriama pareigūnui dėl jo narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose, nevertindamas pareigūnui inkriminuojamos veikos pagrįstumo ir kitų teisėtumo klausimų (pvz., ar įrodytas pažeidimo faktas, kaip kvalifikuota pažeidėjo veika, kokia konkreti tarnybinė nuobauda skirtina pareigūnui). Nurodė, jog spręsdamas ginčą teismas nenagrinėja būsimos nuobaudos pagrįstumo klausimų, nesusijusių su pareigūno naryste profesinėse sąjungose. Pažymėjo, jog taip įstatymai aiškinami ir susiklosčiusioje teismų praktikoje (administracinės bylos Nr. A4-1240/2003, Nr. A11-37/2004, Nr. A3-170/2004, Nr. A756-3100/2011).

Nustatė, jog byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad tarnybinės nuobaudos skyrimas A. P. grindžiamas pareigūno naryste profesinėse sąjungose, jo atstovavimu vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams arba veikla profesinėse sąjungose. Pabrėžė, jog Profesinės sąjungos nutarime nenurodytas motyvas, jog minėtą pareigūną norima nubausti tik už jo priklausymą Profesinei sąjungai. Konstatavo, jog ginčijamas atsakovo nesutikimas pažeidžia vidaus reikalų įstaigos interesus, kliudo jai vykdyti įstatymais priskirtas užduotis bei vidaus administravimo funkcijas, kenkia vidaus tarnybos interesams, kadangi pareiškėjas negalėjo operatyviai ir tinkamai reaguoti į pareigūno padarytą tarnybinį nusižengimą, o tokios galimybės nepagrįstas apribojimas sutrikdė tarnybinę drausmę.

III. Atsakovas Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinė sąjunga apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. sprendimą.

Apeliaciniame skunde išdėstyti iš esmės analogiški argumentai kaip ir atsiliepime į skundą. Papildomai teigiama, jog ginčo atveju transporto priemonę stabdė ne trečiasis suinteresuotas asmuo A. P., o kitas pareigūnas – S. L. Mano, jog pareigūnas A. P. jokiais savo veiksmais ar neveikimu jokio teisės akto nepažeidė ir jam inkriminuojamo tarnybinio nusižengimo nepadarė. Teigia, jog teismas, neatsižvelgdamas į atsiliepime paminėtus bei teismo posėdyje išdėstytus argumentus ir tenkindamas pareiškėjo skundą, savo sprendimu faktiškai eliminuoja Profesinei sąjungai suteiktą įstatyminę teisę vykdyti nevalstybinę darbo įstatymų ir kitų teisės aktų laikymosi priežiūrą ir vykdymo kontrolę ir leidžia tarnybines nuobaudas pareigūnams skirti nesilaikant nustatytos tvarkos bei imperatyvių įstatymų reikalavimų.

Pareiškėjas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodo, jog Administracinių bylų dėl tarnybinių ginčų nagrinėjimo teismuose praktikos apibendrinime yra pasisakyta, kad profesinės sąjungos renkamasis organas, spręsdamas, ar duoti išankstinį sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui – profesines sąjungos nariui, privalo įvertinti tokios nuobaudos skyrimo pagrįstumą tik tais aspektais, ar tarnybinė nuobauda nėra skiriama pareigūnui dėl jo narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose, nevertindamas pareigūnui inkriminuojamos veikos pagrįstumo ir kitų teisėtumo klausimų. Teigia, jog apie tai buvo svarstyta Kauno apygardos administraciniame teisme posėdžio metu ir teismas dėl to pasisakė priimdamas 2012 m. balandžio 5 d. sprendimą, ir todėl mano, jog teismas pagrįstai patenkino pareiškėjo prašymą ir panaikino Profesinės sąjungos komiteto protokolinį 2012 m. vasario 15 d. nutarimą Nr. 2, kuriuo atsisakyta duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą profesinės sąjungos nariui A. P. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad pareigūną žadama bausti dėl jo veiklos Profesinėje sąjungoje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, ar pagrįstai ir teisėtai atsakovo Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinės sąjungos komitetas 2012 m. vasario 15 d. posėdyje priėmė nutarimą, kuriuo atsisakė duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą – pastabą – Profesinės sąjungos nariui A. P.

Pagal bylos duomenis pareiškėjas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2012 m. vasario 2 d. raštu Nr. 20-S-394 kreipėsi į atsakovą Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinę sąjungą, prašydamas Profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui A. P. Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė tarnybinio patikrinimo išvadą (b. l. 9-11), iš kurios matyti, kad tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareigūnas A. P. pažeidė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos 28 punkto reikalavimus („Sustabdęs ar prieš prieidamas prie stovinčios transporto priemonės, policijos patrulis ryšio priemone privalo pranešti budėtojui tikrinimo vietą, transporto priemonės markę, valstybinį numerį, stabdymo ir tikrinimo priežastį...“), už minėtą pažeidimą A. P. buvo pasiūlyta skirti tarnybinę nuobaudą – pastabą. Profesinė sąjunga 2012 m. vasario 15 d. raštu Nr. 32 atsisakė duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą (pastabą) pareigūnui A. P., vadovaudamasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso 22 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 33 straipsniu bei Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 17 straipsniu.

Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 43 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog profesinių sąjungų nariams (išskyrus išimtį, nustatytą šio straipsnio 5 dalyje ir šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 13 punkte) negali būti taikomos tarnybinės nuobaudos ir atleidimas iš vidaus tarnybos dėl jų narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose. Šioje nuostatoje, be kita ko, numatyta, kad skiriant tarnybines nuobaudas, išskyrus tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos, taip pat reikalingas išankstinis profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas.

Kita vertus, nors profesinių sąjungų veiklos laisvė, įskaitant jos narių darbo garantijas, turi būti pripažįstama pagrindine, taip pat matyti, kad jai įgyvendinti gali būti taikomi tam tikri apribojimai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog teisinio reguliavimo dėl profesinių sąjungų narių garantijų kontekste yra apibrėžiamos ir profesinės sąjungos diskrecijos teisės duoti ar ne sutikimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo ribos: profesinė sąjunga šią teisę turi naudoti tik kaip priemonę apginti savo narius nuo diskriminacijos narystės profesinėje sąjungoje pagrindu, nesant įrodymų, jog tarnybinę nuobaudą ketinama skirti dėl asmens veiklos profesinėje sąjungoje, profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą yra neteisėtas, kadangi nepagrįstai suvaržytų viešojo administravimo subjektų teisę vykdyti įstatymais priskirtas funkcijas, galimybę reaguoti į pavaldžių tarnautojų darbinės veiklos trūkumus, padarytus pažeidimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1080/2010; 2012 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2288/2012). Be to, draudžiama pirmiau aptartą profesinių sąjungų narių garantijų sistemą įgyvendinti tokiu būdu, kuris, priklausomai nuo aplinkybių, suponuotų piktnaudžiavimą teise ir dėl kurio valstybės institucijos vadovybei kiltų kliūčių įgyvendinti tinkamą valstybės institucijos funkcionavimą. Šiuo klausimu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra nusprendęs, kad profesinės sąjungos savo veikloje gindamos savo narių teises taip pat turi laikytis sąžiningumo principo ir šią veiklą vykdyti rūpestingai, nepiktnaudžiaujant jai suteiktomis teisėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-418/2009).

Taigi iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad teismas, spręsdamas dėl profesinės sąjungos nesutikimo paskirti tarnybinę nuobaudą atitinkamam pareigūnui, turi užtikrinti viešosios valdžios institucijos, kaip darbdavio, ir jos darbuotojų interesų balansą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. birželio 25 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-368/2012, išaiškino, jog teismas gali panaikinti pareigūnams atstovaujančio organo atsisakymą duoti sutikimą paskirti tarnybinę nuobaudą profesinės sąjungos renkamojo organo nariui tik nustatęs, kad profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą iš esmės pažeidžia teisėtus valstybės institucijos interesus bei tai, jog tarnybinė nuobauda nėra skiriama dėl šio pareigūno veiklos profesinėje sąjungoje. Tokiu būdu šiomis aplinkybėmis šioje byloje reikia įvertinti: pirma, ar pareiškėjas įrodė, jog nesutikimas iš esmės pažeidžia jo interesus ir, antra, ar atsakovas, priimdamas sprendimą nesutikti paskirti tarnybinę nuobaudą trečiajam suinteresuotam asmeniui, veikė tinkamai ir savo diskrecijos duoti ar ne sutikimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo nenaudojo aiškiai klaidingai.

Dėl esminio teisėtų valstybės institucijos interesų pažeidimo

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. birželio 25 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-368/2012, nurodė, kad valstybės institucijos interesų esminis pažeidimas yra vertinamoji sąvoka, kuri kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama individualiai, atsižvelgiant į kiekvienos konkrečios bylos medžiagą bei faktinę situaciją. Vertinant valstybės institucijos, kaip darbdavio, interesų pažeidimo reikšmingumą gali būti atsižvelgta į institucijos vykdomų funkcijų pobūdį, jų pareigūnų statuso ypatumus, darbdavio interesų pobūdį ir kt.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje administracinėje byloje Nr. A662-368/2012 pažymėjo, kad drausmės užtikrinimo poreikis institucijų, kurios tvarkomos statutinės drausmės pagrindais, sistemoje gali sudaryti pagrindą konstatuoti, kad profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą trečiajam suinteresuotam asmeniui iš esmės pažeidžia institucijos interesus.

Pareiškėjas skunde teigia, jog Profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą varžo jo teises.

Vertinant, ar pareiškėjo interesas pažeistas iš esmės, visų pirma reikia pažymėti, jog trečiasis suinteresuotas asmuo A. P. yra Kauno apskrities VPK Patrulių rinktinės 1-ojo būrio vyresnysis patrulis, t. y. statutinis valstybės tarnautojas.

Teismų praktikoje yra suformuota nuosekli pozicija, kad statutinių santykių pobūdis lemia ypatingą drausmės ir drausminės atsakomybės reikšmę vidaus reikalų įstaigose, o jų specifika kelia vidaus reikalų įstaigų pareigūnams ir didesnius reikalavimus. Tinkamos drausmės užtikrinimas – vidaus reikalų įstaigų veiklos efektyvumo užtikrinimo priemonė. Dėl šių aplinkybių vidaus reikalų įstaigos vadovybė, nepriklausomai nuo pareigūno narystės profesinėje sąjungoje, turi turėti galimybę operatyviai ir tinkamai reaguoti į kiekvieną pareigūno padarytą tarnybinį nusižengimą, o tokios galimybės nepagrįstas apribojimas galėtų sutrikdyti tarnybinę drausmę, taip sukeliant pavojų viešajam interesui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15-853/2004; 2012 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-368/2012, kt.). Be to, šių pareigūnų darbas atlyginamas iš valstybės biudžeto. Todėl egzistuoja pagrįstas viešasis interesas, jog atsakingų institucijų ir jos pareigūnų, turinčių atitinkamą profesinę ir teisinę kompetenciją, darbas būtų organizuojamas tokiu būdu, kad nebūtų sutrikdytas tinkamas ir efektyvus tarnybos paskirties vykdymas, t. y. pagrindinių funkcijų įgyvendinimas.

Pažymėtina, jog pareiškėjas Kauno apskrities VPK, siekdamas tinkamai organizuoti darbą, turi turėti galimybę operatyviai ir adekvačiai reaguoti į kiekvieną pareigūno padarytą tarnybinio nusižengimo faktą. Priešingu atveju kiltų rimta grėsmė destabilizuoti vidaus tarnybos veiklą, o tai keltų pavojų viešajam interesui. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos aiškinimu, pateiktu 2012 m. birželio 25 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-368/2012, pažymi, jog siekiant užtikrinti veiksmingą institucijų, kurios atsakingos už viešojo intereso apsaugą, veiklą galima pripažinti būtinumą, kad šios institucijos turėtų galimybę vykdyti drausminę procedūrą. Drausmės užtikrinimas institucijų, kurios tvarkomos statutinės drausmės pagrindais, sistemoje iš tikrųjų gali būti vertinamas kaip tinkamo tarnybos funkcijų ir įgaliojimų, kurias ši tarnyba privalo atlikti, įgyvendinimo priemonė, atitinkanti privalomą esminio darbdavio intereso pažeidimo reikalavimą.

Atsižvelgusi į paminėtus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas įrodė, jog profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą trečiajam suinteresuotam asmeniui iš esmės pažeidžia jo interesus.

Dėl tarnybinės nuobaudos sąsajų su profesinės sąjungos veikla

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tarnybinius ginčus dėl profesinės sąjungos diskrecijos ribų sprendžiant dėl išankstinio sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui profesinės sąjungos nariui, yra suformavęs praktiką (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis), kad profesinė sąjunga, spręsdama vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas prašymą dėl išankstinio sutikimo skirti pareigūnui tarnybinę nuobaudą, privalo įvertinti nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą tik tais aspektais, ar tarnybinė nuobauda pareigūnui nėra skiriama dėl jo narystės profesinėje sąjungoje, dėl atstovavimo profesinės sąjungos nariams arba dėl veiklos profesinėje sąjungoje, nevertindama atitinkamos veikos inkriminavimo pareigūnui pagrįstumo ir kitų teisėtumo klausimų bei aiškiai išreikšti savo poziciją (sutinka / nesutinka) dėl nuobaudos skyrimo konkrečiam profesinės sąjungos nariui ir apie savo sprendimą pranešti prašymą pateikusiam asmeniui (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-170/2004, 2006 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-748/2006, 2011 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-954/2011 ir kt.).

Pastebėtina, kad tam tikras faktinių aplinkybių vertinimas yra neišvengiamas, tačiau jis turi būti atliekamas tik tokia apimtimi, kad nebūtų peržengiama profesinei sąjungai suteikta diskrecija nuspręsti tik dėl (ne)sutikimo paskirti pareigūnui tarnybinę nuobaudą. Profesinėms sąjungoms nėra suteikta teisė vertinti drausminės procedūros pagrįstumą ir teisėtumą. Profesinės sąjungos atliekama kontrolė apima tik patikrinimą, ar tarnybinė nuobauda nėra taikoma dėl pareigūno veiklos profesinėje sąjungoje, ar nebuvo padaryta akivaizdžios jo veiklos vertinimo klaidos bei piktnaudžiauta įgaliojimais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-368/2012).

Nagrinėjamu atveju yra pagrindo manyti, kad atsakovas peržengė jam suteiktos diskrecijos ribas. Šiuo aspektu pastebėtina, kad atsakovas, atsisakydamas duoti sutikimą nurodo, jog du pareigūnai kaltinami to paties tarnybinio nusižengimo padarymu ir tai traktuotina kaip kolektyvinės atsakomybės taikymas, kadangi tarnybinio patikrinimo metu turėjo būti išsiaiškinta, kuris iš patrulių buvo paskirtas ekipažo vyresniuoju ir kuris privalėjo pranešti budinčiajam apie stabdomą automobilį (b. l. 7-8).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. birželio 25 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-368/2012, nurodė, kad profesinėms sąjungoms nėra suteikta teisė vertinti drausminės procedūros pagrįstumą ir teisėtumą, profesinės sąjungos atliekama kontrolė apima tik patikrinimą, ar tarnybinė nuobauda nėra taikoma dėl pareigūno veiklos profesinėje sąjungoje, ar nebuvo padaryta akivaizdžios jo veiklos vertinimo klaidos bei piktnaudžiauta įgaliojimais. Profesinė sąjunga, mananti, jog tarnybinė nuobauda pareigūnui skiriama dėl jo veiklos profesinėje sąjungoje, turi pateikti pakankamai faktų, leidžiančių daryti prielaidą dėl tarnybinės nuobaudos ryšio su profesinės sąjungos veikla buvimo. Kitaip tariant, ji turi įrodyti šio ryšio tikimybę. Taip išsaugoma tam tikra pusiausvyra, kuri leidžia pareigūnams remtis teise į nevaržomą profesinės sąjungos veiklą, o valstybės institucijai, kaip darbdaviui, – išvengti teisminių ginčų vien remiantis nepagrįstais teiginiais. Tik tuo atveju, jeigu profesinė sąjunga įrodo tokias faktines aplinkybes, kurios yra pakankamos daryti prielaidą dėl tarnybinės nuobaudos ryšio su profesinės sąjungos veikla buvimo, valstybės institucija turi įrodyti, kad nebuvo pažeistas draudimas skirti tarnybinę nuobaudą dėl darbuotojo narystės profesinėje sąjungoje. Kitaip tariant, kai profesinė sąjunga, teigianti, kad jos nariui tarnybinė nuobauda taikoma dėl jo veiklos profesinėje sąjungoje, teismui nurodo aiškias ir konkrečias faktines aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo ryšio su profesinės sąjungos veikla, pati valstybės institucija, kaip darbdavys, turi įrodyti, kad tarnybinės nuobaudos neskiria dėl pareigūno veiklos profesinėje sąjungoje.

Nagrinėjamoje byloje atsakovas Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinė sąjunga nei atsisakyme duoti sutikimą (b. l. 7-8), nei atsiliepime į skundą (b. l. 55-56), nei apeliaciniame skunde (b. l. 93-95) nenurodo jokių aplinkybių, nepateikia jokių argumentų, kuriais remdamasi teisėjų kolegija galėtų konstatuoti, jog tarnybinę nuobaudą A. P. norima skirti dėl narystės Profesinėje sąjungoje. Atsakovas nenurodo jokių argumentų, kurie leistų bent daryti prielaidą apie pareiškėjo ketinimus skirti A. P. tarnybinę nuobaudą dėl jo veiklos Profesinėje sąjungoje. Be to, pažymėtina, jog byloje nėra jokių duomenų apie aktyvią A. P. veiklą Profesinėje sąjungoje.

Pažymėtina, jog viešojo intereso apsauga reikalauja patikrinti, ar nagrinėjamu atveju nėra akivaizdžių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog yra tikimybė, kad drausminė procedūra inicijuota dėl trečiojo suinteresuoto asmens veiklos profesinėje sąjungoje. Teisėjų kolegijos manymu, tokia tikimybė gali būti susijusi su aplinkybėmis, dėl kurių pareiškėjas siekė skirti tarnybinę nuobaudą. Pareiškėjas, teikdamas prašymą panaikinti Profesinės sąjungos atsisakymą skirti tarnybinę nuobaudą trečiajam suinteresuotam asmeniui, šį prašymą grindė aplinkybėmis, užfiksuotomis 2012 m. vasario 2 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 20-IS-40 „Dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 1-ojo būrio patrulių veiksmų“ (b. l. 9-11). Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuota, kad A. P. 2012 m. sausio 2 d. apie 12 val. Kaune, Veiverių g., netoli prekybos centro MAXIMA BAZĖ, sustabdė automobilį TOYOTA YARIS VERSO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tačiau apie sustabdytą transporto priemonę nepranešė Kauno apskrities VPK Viešosios tvarkos valdybos Operatyvaus valdymo skyriaus Budėtojų poskyrio budėtojui ir tuo pažeidė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos 28 punkto reikalavimus. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pakankamai konkrečios ir neleidžia teismui daryti prielaidos, jog tarnybinės nuobaudos skyrimas yra susijęs su veikla profesinėje sąjungoje.

Pažymėtina, jog atsakovas remiasi DK 22 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 33 straipsniu bei Profesinių sąjungų įstatymo 17 straipsniu bei teigia, jog pirmosios instancijos teismas savo sprendimu eliminavo Profesinei sąjungai suteiktą įstatyminę teisę vykdyti nevalstybinę darbo įstatymų ir kitų teisės aktų laikymosi priežiūrą ir vykdymo kontrolę. Dėl šio atsakovo argumento teisėjų kolegija pabrėžia, jog Profesinė sąjunga nėra įstatymų įgaliota spręsti darbdavio kompetencijai priskirtų tarnybinės atsakomybės taikymo klausimų ir nėra darbo ginčus nagrinėti įgaliota institucija, todėl minėti atsakovo argumentai nepripažintini pagrįstais. Pažymėtina, jog nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas yra susijęs ne su DK 22 straipsnio ir 33 straipsnio (kurio nuostatos perkeltos ir į Profesinių sąjungų įstatymo 17 straipsnį) taikymu, o su profesinės sąjungos renkamojo organo kompetencijos klausimais Statuto 43 straipsnio 4 dalies aspektu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad jei, paskyrus tarnybinę nuobaudą, pareigūno nuomone, ji jam paskirta pažeidžiant materialinės ir (ar) procesinės teisės normas, ginčai, kilę dėl tarnybinių nuobaudų paskyrimo, gali būti sprendžiami teisės aktų nustatyta tvarka. Tokių ginčų nagrinėjimo procedūroje Profesinė sąjunga gali dalyvauti kaip pareigūno – Profesinės sąjungos nario – atstovas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1590/2008; kt.).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nustatyti pagrindai, kuriems esant teismas turi teisę panaikinti profesinės sąjungos nesutikimą skirti profesinės sąjungos renkamojo organo nariui tarnybinę nuobaudą, ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą (ABTĮ 81, 86 straipsniai). Atsižvelgus į tai, tenkinti atsakovo Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinės sąjungos apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra pagrindo. Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinės sąjungos apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Irmantas Jarukaitis Dalia Višinskienė